TOMAS VENCLOVA UGNYJE ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje kur erdvė pasitraukia į šalį ir lenkiasi laikui mano sielą išbrauk sunaikink ne mane manyje kad išaukštintas niekas patyręs nežemišką taiką^1 būtų žiežirba krislas brūkšnys ir spraga ugnyje vandeny vandeny vandeny vandeny vandeny po imperijos kupolu sklidinu šalčio ir aido tu šiandieną mane dar gini ir kitiems dalini tenegrįšiu namo nepažink neregėk mano veido kur aštuonetas tiltų siūbuoja žvarbiam vandeny po žeme po žeme po žeme po žeme po žeme kur suyra akmuo ir begarsis upokšnis išlieka kur subręsta žiema ir netenka spalvos žaluma kūnas traukias į peleną pelenas traukias į niekad ir iš niekad į niekad srovena ertmė po žeme tamsumoj tamsumoj tamsumoj tamsumoj tamsumoj mūsų oras retėja ir mūsų materija sklaidos viskas parengta mirčiai kada prasiskleidžia skiemuo ir juoduoja įspaustos į nesantį popierių raidės štai šitoj tamsumoj štai šitoj aklumoj Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.