Rainio istorija

   Sėdžiu namie, patogiai įsitaisiusi minkštame fotelyje, ir glostau ant kelių
   susirietusį katiną. Už lango vaikštinėja ruduo… Kartais jis nudažo lapus ryškiomis
   spalvomis, kartais papurto nuo rudeninės žvarbos ir tamsos apsnūdusį
   medelį.

   Ir ši istorija galbūt būtų visai kitokia, ir mielas katinas nemurktų
   man ant kelių…

   Mano katinui Rainiui jau dešimt metų. Senukas, pamanysite, bet kad jūs
   žinotumėte, koks jis mielas! Ir į senelį jis visai nepanašus: dar gana
   greitas, vikrus ir labai gudrus. Gavęs maisto kąsnelį visada meiliai gerinasi,
   pasalūniškai tyko už lango nutūpusios smalsaujančios zylutės.

   Kartą grįžusi namo katino neradau... Apžiūrėjau visus namų kampelius,
   pašaukiau vardu ir supratau – išdykėlio nėra namie. Kurgi jis prapuolė?

   Pasirodo, Rainys netikėtai susirgo. Nušiuręs kailiukas, ašarojančios augintinio
   akytės tarsi sakė – sergu… Tądien tėveliai nuvežė jį į
   Gyvūnų globos namus. Čia patenka sergantys ar benamiai gyvūnėliai,
   pavyzdžiui,  šuniukai, kačiukai, be šeimininkų keliaujantys miesto gatvėmis.
   Kartais priglaudžiami ir kiti gyvūnėliai: ežiai, triušiai, sužalotos stirnos ar
   gulbės, kregždutės, šikšnosparniai...

   [IMG]Išklaususi tėvų, kur dingo katinas, nusprendžiau jį išgelbėti.
   Sužinojau, kur yra Gyvūnų globos namai, ir nuvažiavau. Mane pasitiko aukšta
   metalinė tvora. Paspaudus mygtuką, atsidarė varteliai. Įėjau. Globos
   namų darbuotojui papasakojau, kas nutiko, ir jis mielai sutiko man padėti.

   Patalpa skambėte skambėjo nuo šuniukų lojimo ir kačiukų kniaukimo. Už
   didelių grotų vaikštinėjo, gulinėjo daugybė katinų. Tarp
   jų pamačiau ir Rainį, sėdėjo panarinęs galvą. Pašaukiau savo
   augintinį. Šis miauktelėdamas atsiliepė ir liūdnai pažvelgė
   į mane – nuskriaustas, išsigandęs. Atsitūpiau ir per grotas paglosčiau jį.
   Čia priėjo kitas katinas ir iškišęs letenėlę švelniai krepštelėjo man per
   ranką. Supratau – paimk mane... Kaip norėčiau surasti tau namus, pamaniau...

   Taigi Rainį pasiėmiau namo.

   Atminty dar iki šiol išliko už grotų tupintys liūdni gyvūnai. Dauguma čia
   jų pateko tiesiog iš gatvės, kitus patys šeimininkai atvežė. Čia
   pakliūva ir paklydusių ar pasprukusių augintinių su antkakliu, nes
   pagal mūsų šalies įstatymus vienas gyvūnas be priežiūros lauke
   būti negali. Kartais pasiklydėlių šeimininkai [IMG]nepasiima... Kai kuriems
   pasiseka – juos priglaudžia svetimi žmonės ir tampa naujaisiais jų šeimininkais.
   Kiti, dažniausiai seni, ligoti ar vyresni, kurių niekas nenori pasiimti, užmigdomi. Čia
   patekę šuneliai ar kačiukai kartais nieko neėda, būna bailūs arba,
   priešingai, labai agresyvūs, pasirengę išvaikyti ir sudrausminti visus, kas tik
   prisilies prie narvo.

   Vaikštinėdama po Gyvūnų globos namus, pastebėjau prie keleto
   šuniukų narvų pakabintus popieriaus lapelius su užrašytais telefonais.
   Apsidžiaugiau: vadinasi, šeimininkas jau rastas.

   Ar nepagalvojai, kad ir tu gali čia rasti augintinį, savo naująjį draugą?
   Įsivaizduoji, koks laimingas bus gyvūnėlis! Be to, naujasis draugas ne tik
   dovanojamas, bet ir nemokamai paskiepijamas bei gauna vaistų.

   Tekstas ir nuotraukos  Gintos Paulavičiūtės

   Vaikų žurnalas „Bitutė“