SAULIUS
ŠALTENIS
RIEŠUTŲ
DUONA
APYSAKOS
Vilnius 1972
RIEŠUTŲ DUONA
apysaka
ŠKAC, MIRTIE, ŠKAC
Tą dieną, kai gaisras nušviet padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą
pilvą. Mane paguld ant stalo po didele lempa ir paklaus :
— Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?
— Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, — pasakiau ir miau stropiai skaičiuot,
bet susipainiojau ir v l prad jau iš naujo.
O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laiž dangų. Mano t vo brolis
Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas
pasistat švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkv piau chloroformo ir
n nemirktel jau, kai man išpjov apendiksą ir m valyti pilvą. Mano t vo brolis
Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelb jo nuo mirties vieną iš penkių
paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudeg antakiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir
g dydamasis savo išsišokimo prieš visą miestelį, apgulusį tvoras, pasak :
— Kai vagis vagia — nors sienos lieka, bet kai ugnis — ničnieko nelieka.
Ir tikrai, kai aš grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien
prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko deg siai, mano t vo
brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeld į Kaminsko namo duris. Jis tik nor jo paklausti, ar
neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pamet per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau
nepaklaus , nes visa Kaminskų šeima — Kaminskas, jo žmona Kaminskien , gražiausia
ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuką ir Peliūkštis — s d jo už stalo ir
išprakaitavę valg Boleslovo išgelb tą paršiuką. Kaminskas nepakviet Boleslovo prie
stalo, tik įpyl degtin s ir paliep Liukai:
— Nunešk, Liucina, tam žmogui!
Ir Boleslovas išg r degtinę ant slenksčio.
— Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą užsikąst, — tada įsak Kaminskas.
Liuką prunkštel jo ir v l nutapeno prie slenksčio.
— Vaikeli, negi aš toks juokingas be akinių? — paklaus Boleslovas.
— Nežinau, — pasak Liuką.
Mano t vo brolis nepa m kaulo, tik paglost Liukos galvą ir pažiūr jo savo liūdnom be
antakių akim į Kaminską:
— O aš maniau, kad tamsta žmogus.
— Aš irgi maniau, — nusijuok išprakaitavęs Kaminskas. — Aš gi ir neprašiau n vieno
šokt į ugnį.
Ir užtrenk duris prieš Boleslovo nosį.
Kai grįžau iš ligonin s, gaisro pelenai seniai jau buvo atšalę ir v jo išpustyti, ir man buvo
labai skaudu, kad negal jau matyt degančio tvarto, kuriame kažkada pastipo mano senelio
Kaminskams parduota karv .
Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui
tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kod l
— velniai žino. Kaip šiandien prisimenu ryškią ir saul tą dieną, riebų ir nustebusį katiną,
slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palang s su juodais barzdos šeriais ir
muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gul jau hamake tarp dviejų
klevų, apmuturiuotas žieminiu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai
svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu pl šte išpl štas iš šaltų mirties nagų. Mano
t vo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykakl s marškiniais su
dryželiais. Tą dieną atrod , jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir t vo brolis
Boleslovas užkabino man ant žieminio palto tris savo medalius ir ordiną. Jis sūpavo
hamaką ir grojo lūpine armonik le, o katinas tuo tarpu slydo miauks damas įkaitusia
skarda, paskui išsigandęs pažiūr jo į mus, ir aš miau juoktis visa gerkle. Mano t vas su
motina iš jo pasižiūr t į prieangį, kaip aš juokiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau
sugeb jo prajuokint tiktai Boleslovas, ir, skatindami jį, sulinks jo galvom.
— Boleslovai, — pasakiau, — jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink.
— Iš tikrųjų graži diena, — pasak tada Boleslovas, žiūr damas į saule tvieskiantį
skardinį stogą, ištrauk iš kišen s kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padav man.
— Aš nenoriu valgyt, — pasakiau. Boleslovas papūt lūpinę armonik lę ir
liūdnai nusišypsojo:
— Kai tu gul jai ligonin j, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko
Šato — juk jis dar nevalg riešutų duonos. Škac, mirtie."
— Škac! — mostel jau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo.
Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna
buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgrojo lūpine armonik le ir viena ranka įsiūbavo
hamaką.
— Škac, škac, — uždainavau, supdamasis aukštai virš žem s.
Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano
burnos užpild visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažin to
kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuv s — ir visų akys nuo to
kvapo iš šaltai m lynų pasidar šviesiai rudos su dviem šiltom auksin m kibirkšt l m.
UGNIS, KURI SUDEGINO BOLESLOVĄ
„Lietuviais esame mes gimę!" — dainuoja kas rytą skusdamasis Antanas Šatas, mano
t vas, ir niekada nesusimąsto, kad jo tikras t vas, mano senelis, buvo buož , tačiau mudu
su Boleslovu visada aukl jom jį, kiek leido mūsų j gos. Kai senelis pardav Kaminskams
savo karvę, pavadintą gražiu lietuvišku vardu, ir ta rytojaus dieną padv s , jis tik kreivai
šyptel jo:
— Ką padarysi, šl ktos ne ūkininkai, o vagys!
Nes kažkada jaunyst j lenkai skustuvu jam buvo su visa m sa ir pinigais išpjovę kišenę, ir
mano senelis pranašiškai tada
pareišk : šiandien jie dar kišenes, o rytoj ir Vilnių pasivogs!
Kai Boleslovas susipažino su mano motina, jis tiesiai paklaus :
— Aš būčiau labai laimingas, brangioji, ar nenueitum su manim į kiną?
— Kod l ne, — atsak mano motina.
Ir taip jie vaikščiojo į kiną po du, o paskui ir tris kartus savait je. Bet įsikišo senelis ir
klastingai paklaus :
— Boleslovai, tai tu, gird jau, nori būt mano mylimo anūko Andriaus Šato t vu?
— Labai nor čiau, — pasak Boleslovas, atlaikęs jo žvilgsnį.
— Boleslovai, betgi tu velnių pri dęs?
— Nepri dęs,— atsikirto paniuręs Boleslovas.
— Pri dęs, nesiginčyk su savo t vu, ir pats laikas man pasiruošt širdies smūgiui, nes tu
dar nežinia ką iškr si...
Ir senelis nesuklydo, ruošdamasis širdies smūgiui, nes Boleslovas paskutinį kartą nu jo į
kiną ir, palikęs saugot mano t vui Antanui mano motiną Elytę, išdūm į Ispaniją. O
ispanai baisiausiai apsidžiaug , matydami jį savo tarpe. Pavyzdžiui, sako jam: traukiam s,
Boleslovai, girdi, taip ir taip, kraujas akis užpyl . O Boleslovas nusišluosto akis ir papurto
galvą: aš, supraskit, ne b gikas,
mano plaučiai silpni. Ir, nors užmušk jį, valgo riešutų duoną, tratina fašistukus iš
kulkosvaidžio. O tie šaukia: pasiduok! Lietuviškai, ir tai ne visada su Boleslovu susikalb
si, o ispaniškai - NO PASARAN! - ir jokių kalbų. Tačiau Boleslovas skaudžiai
apsiriko, palikęs mano t vui saugot mano motiną, nes tas sugeb jo ją išsaugot nuo savęs
tik dvejus metus.
Boleslovas sirgo tuberkulioze, kaip ir mano t vas, ir lygiai taip pat, kaip ir mano t vui, jo
silpniems plaučiams reik jo penicilino ar dar kažko. Mano senelis laiku padovanojo
tarybų valdžiai savo žemę, pardav namą ir už tuos pinigus nupirko dešimt gramų
penicilino. Jis ilgai svarst , kuriam iš jų atiduot vaistus, nes dešimt gramų abiejų sūnų
plaučiams — tai lašas ant įkaitusio akmens. Ir tada Boleslovas varžydamasis pasak , kad
jo plaučiams ne taip jau baisiai reikalingas tas stebuklingas penicilinas. Mano t vas
supratingai tyl jo neprieštaraudamas, ir jo plaučiai sug r peniciliną kaip suskeld jusi
žem gaivią debesų liūtį. Gal būt, iš tikrųjų Boleslovui nebereik jo jokių vaistų, nes, kai
vieną gražią dieną miestely pasirod cirkas, su kuriuo pab go Kaminskien , jis pri jo prie
mano motinos ir, giliai alsuodamas, paklaus :
— Aš bučiau labai laimingas paskutinį kartą, jeigu nueitum t su manim į cirką.
— Gerai, Boleslovai, — liūdnai atsak mano motina, stov dama tarp puodų, — kai sutems, aš
pabandysiu išeit.
Tačiau kai sutemo, ji tur jo adyt pradilusias mano t vo kelnes, o paskui jau buvo ir visai per v lu.
Ir Boleslovas vienas cirke žiūr jo, kaip žmogus paprastais, ne plieniniais, žandikauliais kramt
vinis lyg riešutus ir spjaud ugnimi. O tuo tarpu Kaminskas vijo iš virvelių botagą, nes jo žmona
Kaminskien negal jo atitraukt akių nuo žmogaus paprastais, ne plieniniais, žandikauliais, ir ji su
Liuką ir Peliūkščiu s d davo vos ne kiekvienam vaidinime.
Kai Kaminskas pagaliau nusivijo botagą ir riaumodamas m varyt Kaminskienę iš cirko — čia
tvartas, čia tvartu kvepia! — Boleslovas sulaik jo ranką.
— Tamsta pats iš tvarto! — tai buvo paskutiniai Boleslovo žodžiai, neskaitant kai kurių ispaniškų,
nes smilkiniuose išsišov gyslos, ir ugnis, kuri, kaip sakoma, degte deg , o ne smilko visą
gyvenimą jo krūtin j, išsiverž lauk...
AČIŪ DIEVUI,
DABAR NE VIDURAMŽIAI
Kaulai pasirodo ir v l pradingsta, nes rudenį ardami juos išverčia į paviršių, o pavasarį v l
užverčia. Kaulai buvo vienintelis pajamų šaltinis ir viltis septintą kartą iš eil s pamatyt Tarzaną,
ištrūkusį iš geležinio narvo į laisvų laukinių džiunglių platybes. Šešis kartus t vas dar dav kinui
pinigų, tačiau septintąjį užsispyr , ir nors tu jam ką: užteks, girdi, nes ir taip jau klykauju naktimis
ir neleidžiu jam ramiai išsimiegot. Pagalvokit, ponas atsirado! Nori būti nepriklausomas — sukis
kaip išmanai. Tai ir einu daržais ir rankioju kaulus. Pakenčiamai prim tyta kauliukų, nors gal tų
būt ir daugiau. Už pašto jau Kaminskų teritorija. Tik pasirodai už pašto, žiūr k, išlenda ta ragana
Liuką ir ima kabin tis. Taip ir šiandien lyg iš po žemių išdygo net trys Kaminskai — Liuką ir
Peliūkštis su savo vyriausiu broliu Kūjagalviu, v liau atsis dusiu į kal jimą už savo tikros tetos
apdraskymą ir dar už kai ką, ir jie liep man išpilt visus kaulus ant žem s. Kūjagalvis, šlykštus
tipas plokščia galva — gal tod l, kad Kaminskas, lyg iš anksto gail damas tetos, muš jį dar įsčios
vaisių, — pa m į rankas stambiausią kaulą su keliais dantimis, apžiūr jo ir susirauk :
— Ar žinai, kieno kaulus renki?
— Čia ne jūsų daržas, — pasakiau ir miau krautis kaulus atgal į kibirą.
— Čia, aiškiai matyt, žmogaus žandikaulis! — nusprend Kūjagalvis.
— Karv s — ne žmogaus, — atkirtau.
— Aha! — suklyk Peliūkštis. — Jis mums pardavin ja pastipusias karves, o paskui ateina dar
kaulų!
Su juo ir Liuką aš, žinoma, būčiau lengvai susitvarkęs, bet Kūjagalvis sugrieb mane už ausies ir
pareišk iškilmingai:
— Pjausim ausį. Palaikykit jį, išsitrauksiu peilį.
Dabar tokių peilių ir su žiburiu nerasi... Kūjagalvis atlenk peilį, išband nykščiu aštrumą ir,
reikšmingai žvilgčiodamas į mane, m galąst, paspjaudydamas, geležtę į kaulą. Peliūkštis įr m
koją į mano šoną ir patemp ausį į save.
— O gal... nepjaukim ausies... Tik pagąsdinkim? — Liuką m kramtyt lūpą.
Kai atsimerkiau, paliečiau galvą kair j pus j, — ten buvo tuščia ir šalta. Kūjagalvis laik delne
ausį, ir man pasirod , kad ji dar juda kaip gyva. Liuką pasistiepusi ir baimindamasi nor jo irgi
pažiūr ti į ausį, tačiau Kūjagalvis atstūm ją ir įsid jo ausį į kišenę. Ir jie švilpaudami nukulniavo,
ačiū dievui, pamiršę kaulus. Aš greit juos sukroviau
į kibirą ir nub gau namo, ir visa mūsų šeima met šaukštus ir pašoko nuo stalo:
— Kas tau atsitiko? Primuš ?
— Ne, šiandien jie nemuš , — pasakiau kūkčiodamas. — Tik nor jo nupjaut ausį.
Mano t vas krenkštel jo, pasak , kad nusiraminčiau ir s sčiau už stalo, nes, ačiū dievui, dabar ne
viduramžiai, į kuriuos, be abejo, nor tų mus sugrąžint visokio plauko Kaminskai ir į juos panašūs.
Ačiū dievui!
ŽIURK S
Kadaise net mano t vas mok si ne dabartin j dviejų aukštų mokykloj, o senojoj medin j, priešais
kleboniją. Nebloga buvo mokykla, tik žiurk s baig ją sugraužt. Gyvenime nemačiau ir, turbūt,
neteks matyti tokio žiurkių lizdo. Šmižin davo jos per pertraukas koridoriais, ir nieko joms
negal jai padaryt, o per pamokas tup davo ant krosnies nuleidusios uodegas ir žiūr davo į nugarą
Skorpikienei. Nebloga buvo mokytoja, nekenksminga, apykurt . Kažkada Peterburge baig
moterų kursus; jos vyrą dar caro laikais su d vilkai, o ją pačią visą gyvenimą persekiojo vienas
vilkas baltais ausų galiukais. Bet, ačiū dievui, ji neš si rašomuosius darbus, s d jo medyje ir
m t degančius sąsiuvinius vilkui į nasrus. Gal tod l ji, sakau, ir nekreipdavo d mesio į
žiurkes. Skorpikien mok mane tik vieną žiemą, nes paskui tur jo susikraut lagaminus ir
išvažiuot į senelių bei invalidų namus.
Kai Liuką įkišo į mano portfelį pastipusią žiurkę ir aš nuo to pusę metų šlapinausi į lovą,
mano senelis at jo į mokyklą ir baisiausiai išplūdo Skorpikienę, išvadino ją pasileidusią
moterim. Skorpikien klaus si baisiausiai nustebus — atrodo, ji tik iš senelio sužinojo,
kad tai ne mokykla, o žiurkių lizdas.
O Liuką klaus si susidom jus ir n akim nemirktel jo. Liuką bjauriausia iš visų moterų,
kurias man teko matyt. Liuką muša pagaliu mūsų vištas ir spjaudo į šulinį, nes ji pati
prisipažįsta, jog yra ragana ir tod l jos seil s nuodingos. Ir, kaip kartais įpykęs sako
Kaminskas, Liuką yra kekš s vaikas, tačiau aš ją kada nors pagausiu, apipilsiu žibalu ir
sudeginsiu, — nors, atvirai šnekant, liūdnoka būtų gyvent be tos raganos.
— Ponia, — pasak senelis Skorpikienei.— Mano anūkas Andrius Šatas nekels daugiau
mokyklon kojos, jeigu čia bus nors viena žiurk !
Ir, lazda numušęs žiurkę nuo krosnies, pririšo jai prie uodegos špagatą ir m svilinti
popieriais. Žiurk klyk tarsi pats nelaimingiausias ir kankinamas žmogus. Žino ma, ir
kitos žiurk s gird jo tą klyksmą. Mano senelis neapsiramino, išgin žiurkę į koridorių,
aplakst visas klases, aukštą, rūsį, mokytojų kambarį ir net išvietę. Visa mokykla stov jo
prie langų ir žiūr jo, kaip vaiko žiurkę po kiemą mano šaunus senelis. Paskui jis
nusišluost prakaitą, sulaik įsib g jusią žiurkę, įsuko ją virš galvos ir svied į orą. Žiurk
perskrido tris namus, paštą ir pro langą t šk si ant Kaminskų stalo — žinoma, į kopūstų
sriubą. Cha cha!.. Menkas juokas, tačiau žiurk s nuo tada iš jo visam laikui, ir gali būt
šaltas — niekados tu jų nebeprisišauksi.
NESIKEISKIT, PINIGAI
Pavasarį mano senelis atsigul į lovą ir nieku būdu nenor jo keltis. Aš įtariau jį
simuliacija, nes dabar tur jau už jį kapot žabus ir pjaut vištas. Bjaurus reikalas pjaut
vištas. Užsimerki ir brūžini peiliu vištai per kaklą.
— Ne ta puse pjauni,— šlykšt damasis sako t vas.
— Tai pjauk pats, — šaukiu, mesdamas žem n vištą ir peilį.
Bet mano t vas idealistas ir bjaurisi krauju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienintelis
vyras šeimoje. Jau pus metų, kaip aš paslapčiom pro durų plyšį įtariai stebiu senelį, nes
man jau seniai įgriso tupin t apie jo lovą ir kas rytą išnešt naktinį puodą. Aš stengiuos
peraukl t jį politiškai ir kasdien atnešu naują laikraštį. Jis bjauriai krenkščia ir kosti ir n
nemano nieko skaityt, tik atsipl šia nuo laikraščio keturkampę skiautę popieriaus,
išspjauna į ją savo kosulį, gražiai sulanksto ir numeta po lova.
Tačiau senelis labai m gsta, kai aš s džiu ant lovos ir aiškinu jam, kad gyvenimas kas
dieną ger ja, palyginus su jo tamsiais buržuaziniais laikais. Tada jis nemaloniai krizena ir
rodo į skrynią, kur guli naftalinu apibarstytas jo juodas angliškos vilnos kostiumas.
— Che che, — sako mano senelis. — Trisdešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešiot.
Ir į grabą su angliška vilna atsigulsiu.
— Visko gali būt, — sakau žiovaudamas. — O aš ne buož , savo kelnes per m nesį su-
nešioju.
Aš žinojau, kad jis myli mane, o ir man, atvirai šnekant, irgi pakenčiamas, nieko sau
atrod senis. Ir jis ištvermingai simuliavo
iki tos dienos, kai pasikeit pinigai. Kaip šiandien pamenu, buvo žv riškas šaltis ir v jas,
nutrauk elektros laidus. Laiškanešys atneš laišką ir iš jo, ir v jas trenk duris į sieną ir
sudrebino namą iki pamatų. Mano gimdytojas savo ir mamos vardu iš tobulinimosi kursų
teiravosi, ar aš nepamirštu surinkt kiaušinių iš vištų gūžtų ir ar neskriaudžiu jo t vo.
Tada keit si pinigai, ir aš buvau susirūpinęs įvairiausiais miestelyje sklindančiais gandais.
Bet aš pasitik jau valstybe, ir valstyb iš tiesų neapsuko manęs. Tą dieną v jas nutrauk
elektros laidus, ir aš skaičiavau savo pinigus, užsidegęs žibalinę lempą, kai staiga vienais
marškiniais įslinko į virtuvę mano senelis. Aš piktai pažiūr jau į jį, supyliau pinigus atgal
į virdulį ir uždengiau dangteliu.
— Marš į lovą! — pasakiau ir supratau, kad mano senelis dabar jau tikrai nesimuliuoja. Ir
jis pats tai, matyt, gerai suprato, prasižiojo, m grabin t mane rankom ir išsities ant
grindų.
Nuvilkau už pažastų senelį į jo kambarį ir įverčiau į lovą. Žinoma, man pasidar nelabai
jauku. Jis m gaudyt burna orą ir kartot:
— Pinigai, pinigai... virtuv j, po grindim!
— Nesijaudink, — pasakiau, — pakeisim ir tavo pinigus...
Bet pamačiau, kad jis išties ranką ir iš stalčiaus išsitrauk žvakę. Velniai griebtų, ne
paprastą, o tokią geltoną, iš vaško, kokias pardavin ja kunigai bažnyčioj.
— Škac, škac! — kartojau, kalendamas dantim, kol suradau virtuv j degtukus ir uždegiau
jam tą žvakę.
Senelis žiūr jo į mane keistai, lyg priekaištaudamas, lyg niekaip negal damas suprast, kas
aš per sutv rimas, paskui tris kartus, lyg prieš nerdamas, įtrauk oro, trūktel jo
aukštielninkas, lyg atsispirdamas kojom, ir nuplauk ...
Aš atatupstas išslinkau į lauką, buvo tamsu, nors akin durk, ir, b gdamas į paštą, lyg
įskilusi plokštel kartojau:
— Škac, škac...
Parašiau t vui telegramą ir tada susigriebiau, kad kišen j teturiu trisdešimt kapeikų, bet
paštinink pa m jas ir pasak , kad aš neskolingas, lyg tai būtų buvę nauji ir jau pasikeitę,
žymiai vertingesni pinigai.
Kai grįžau b gte namo, iš tolo pajutau dūmų kvapą ir tada kvailai pagalvojau, kad senelis
anų laikų žmogus ir, gal būt, taip išeina pro atlapas duris jo vargš siela.
žvak buvo iškritusi iš senelio rankų, ir nuo durų trinktel jimo lovoje pliūptel jo
liepsna. Senelis žiur jo įbedęs akis į viršų, sau už galvos, į tą pusę, kur jis atsispyręs
nuplauk , tačiau perkreiptos lūpos keistai šypsojosi, ir atrod , kad jis tuoj ims nemaloniai
krizent ir su liepsnojančiom marškinių rankov m sieks laikraščio savo įstrigusiam
kosuliui išspjaut.
Aš numušiau ir uždusinau ugnį, bet iki išauštant s d jau su kibiru vandens prie lovos ir
stropiai saugojau, kad neprad tų senelis v l iš naujo smilkt.
Rytojaus dieną atvažiavo perkaręs t vas su motina. V jas tebesiaut . Monteriai sutais
laidus, ir visam name sužibo lemput s.
Mano vargšas senelis nesuklydo. Jį iš tikrųjų įspraud į angliškos vilnos kostiumą ir
užvož karsto dangčiu. Ir aš pirmąkart sužinojau, jog turiu tiek daug giminaičių. Prie kapo
duob s sul k dvi t vo pusseser s, neištek jusios mokytojos, vienas kooperatyvo ved jas,
vienas vaikų namų ūkvedys, rajoninio laikraščio fotografas, visi su žmonom ir vaikais, ir
net vienas notaras su keistais, nosy pridygusiais plaukais, tolimas senelio giminaitis, bet
artimas t vo gimnazijos laikų draugas. Jis visą kelią nuo namų iki iškastos duob s
nepaliov piktintis karsto kokybe ir išdažymu. Suprantama, gal karsto spalva buvo kiek
per šviesi ir per linksma, nes aš pats pad jau staliui išmaišyt dažus ir dažyt, tačiau notaras
mane stačiai siutino. Nors per mano senelio laidotuves tie plaukai nekyšotų iš nosies! O
šiaip viskas jo kuo puikiausiai: senelį švelniai nuleido ant virvių į duobę, prad jo pilt
žemes, ir visi giminaičiai vieningai pravirko.
Ir aš apsižliumbiau, nes tas žemių dund jimas į karsto dangtį n r labai malonus reikalas.
Notaras išsitrauk nosinę ir padav ją t vui. Mano t vas nusišluost akis ir apsidair , kam
perduot nosinę, tačiau visi iš anksto buvo jomis apsirūpinę, ir jis tik mostel jo ranka su
nosine kultūros namų pučiamųjų orkestrui, kuriam iki šiol sąžiningai vadovavo. Paskui
visi sunkiu žingsniu grįžom namo, notaras paglost mano galvą ir pasak :
— Laikykis, mano berniuk, laikykis.
Namuose visi stropiai plov si rankas, lyg bijodami kažkuo užsikr st, ir sus do už stalo.
Jie, žinoma, nenor jo n pagalvot apie valgį, tačiau šiems liūdniems pietums iš jo visa
mano t vo alga. Ir kiekvieno sielvartas neginčijamai buvo didesnis už kito.
O tuo tarpu mano senelis gul jo po žem m savo juodu išeiginiu, prieš trisdešimt metų
siūtu kostiumu, ir aš n kiek neabejojau, kad ta buržuazin vilna nei pus, nei degs, nei
rūdys. Aš išg riau stikliuką, išrau- dau ir atsisagsčiau marškinius, paskui miau
gręžiotis ir garsiai kos t. Notaras apkabino mane per pečius, ir aš tur jau v l iš naujo
pasakot, kaip mano senelis įkv p oro, nuplauk , trūktel jęs kojom, ir paliko save degantį.
Notaras niekaip negal jo suprast ir patik t, jog senelis be jokio testamento ir raštų
paliko man visus savo pinigus. Giliai širdy jie visi buvo mirtinai įžeisti.
— Matot, — varžydamasis pasak t vas, — senelis labai jį myl jo. Gal net per daug, kiek
liguistai, sakyčiau. Bet tokia jo valia.
— Turtingą sūnų tur sit, — dirbtinai nusijuok notaras.
T vas baisiausiai sumišo, žvilgtel jo į motiną, s dinčią kamputy su l kšte ant siuvamos
mašinos, — jai, kaip visada, neatsirado vietos už stalo, — ir kankindamasis numyk :
— Kad aš dar iš tikrųjų ir neskaičiavau, nes, matot...
Aš pad jau ant stalo tarp butelių ir duonos iš po grindų ištrauktus, į sutrūnijusius skudurus
įvyniotus senelio pinigus, prisipyliau degtin s ir atsistojęs pasakiau:
— Išgerkim už mylimą senelį...
Notaras išk l dviem pirštais pajuodusį, pel sių visiškai iš stą senelio pinigą, pažiūr jo į
jį prieš šviesą ir išraudęs atsargiai pad jo atgal ant skuduro.
Aš išg riau, pa miau dviem pirštais, kaip notaras, senelio pinigą, išk lęs prieš akis,
žiur jau į jį lyg į aprūkusi stiklą per saul s užtemimą ir v l, kaip per laidotuves, miau
cypdamas žliumbti.
KAI NEBEAUGS NET ŽOL
Aliukas Šovinis mano pionieriškam ir asmeniniam gyvenime švystel jo kaip kometa,
tačiau ir ją kai kas pasisteng prigesint. Jau pačią pirmą dieną, kai jis atsikraust į mūsų
padangę su rašomąja mašin le, — jau pačią pirmą dieną jam pavog autobuse odines
pirštines, vienintelį jo turtą ir pasididžiavimą. Aliukas Šovinis dirbo pienin j, nuomojo
aprūkusį mano senelio kambarį ir sloguodamas raš knygą DIENA, KAI BAIGIASI
VAIKYSTE, tačiau vietoj šitos išspausdino jo kitą: ZARASAI - VANDENS IR SAUL S
KRAŠTAS. Jis gyveno vienui vienas kaip pirštas ir netur jo n vieno draugo, išskyrus
mane ir mano motiną. Augino svogūnus ant palang s ir, kaip sakoma, buvo juokingas —
net kelnes maudavosi užsilipęs ant taburet s. Ir tik vienam mano t vui nebuvo aišku,
kod l jis augino svogūnus ir laipiojo ant taburet s — Šovinis troško bent iš tolo
retkarčiais matyt prancūzų kalbos mokytoją Ireną Meškutę, kuri kalb jo švelniu vaikišku
balseliu ir visiems miglotai šypsojosi. O jai Aliukas Šovinis tebuvo vien šaligatvio plyta,
kurią pastebi tik užkliuvęs už jos koja ir prasisk lęs nosį. Kai po miestus ir tolimiausius
kaimus nuaid jo kvietimas pagyvinti pionierių organizacijos darbą, Aliukas Šovinis
vienintelis atsiliep į šį šūkį. Jis at jo į mokytojų kambarį melsvom nuo šalčio rankom ir,
žiūr damas ne į direktorę, o į visados dr gnas ir šiltas Irenos Meškut s akis, pasak :
— Aš gird jau... Aš labai prašau... Aš svajoju dirbti su pionieriais.
Ir tada Meškut lyg pirmąkart pak l į Šovinį akis, apžiūr jo jo prakiurusius batus,
sugrubusias nuo šalčio ir įtempto rašymo mašin le rankas ir neištv rusi nusijuok lyg
varpelis.
— Jis užkr s sloga vaikus. Argi nematot? Direktor susimąst , kovodama su savim,
ir tada Šovinis, nuleidęs galvą, pasak :
— Bet aš turiu nosinę.
Ir išsitrauk iš švarko kišen s prie širdies baltą siuvin tą nosinę su purpuriniais inicialais:
I. M. Tai buvo Meškut s seniai, dar studentavimo laikais, pamesta nosin , brangi Aliukui
Šoviniui kaip pats gyvenimas.
Taip Aliukas Šovinis tapo pirmuoju rajone mūsų būrio pionierių vadovu brūkšnys
gamybininku. Jis vienas surinko keturias tonas metalo laužo ir makulatūros, suruoš tris
vaidinimus ir vieną montažą Puškino ar Lermontovo, dabar gerai nepamenu kurio,
žv riškai nužudyto, atminimui. Peliūkštis, pats smulkus niekšelis, vaidino tą niekšą, kuris
tur jo šūviu į širdį nutraukt mano gyvenimą pačiame j gų žyd jime. Mes abu pasidar m
pistoletus, ne šiaip sau, o kaip reikiant, užtaisomus degtukų galvut m, ir raudona, tragiška
šviesa nutviekstoje scenoje taik me vienas į kitą juodus pistoletų vamzdžius ir vienu metu
nuspaud m gaidukus. Nuaid jo pasiutęs trenksmas, ir aš parkritau, tarsi pačiūža skeltas į
galvą, ir nuo pirštų mirties tyloj laš jo mano nuosavas kraujas. Aš iki šiol įtariu ir įtarsiu,
kad gyvat Peliūkštis tyčia bus prigrūdęs į pistoletą šratų, nors ir kiek jis man išbalęs teisintųsi
ir įrodin tų, esą vamzdžiai iš lovos r mų visada sprogsta. Sal je s d jo visi kaip
s d ję, matyt, svarstydami, kokį skystį aš išpyliau: ar raudoną tušą, ar akvarelinius dažus?
Ir tiktai vienintel Liuką, kekš s vaikas, ta paskutin ragana, įšoko į sceną ir pak l mane
už pažastų. Bet paskui, kad kažin ko neišsigalvočiau, ji man pasak , jog tą akimirką buvo
susirūpinus tik literatūriniu brūkšnys dramatiniu montažu. Ačiū ir už tai! Po šito įvykio,
žinoma, mums uždraud statyt vaidinimus ir visokius montažus ir
prad jo kastis po Aliuku Šoviniu; butų gal visai iš dę iš mokyklos, tačiau mes m m
švilpt ir trypt kojom ir per literatūros pamoką, pasirinkę laisvą temą „Ką aš labiausiai
myliu", paraš m, jog labiausiai mylim Aliuką Šovinį. Suprantama, atsirado ir išdavikų, ir
veidmainių, kurie nuobodžiai ir ilgai aprašin jo, kaip jie karštai myli savo gimdytojus.
Tačiau pavasarį, kai prad jo pardavin ti ledus ir buvo galima gul t ant žem s, Aliukas
Šovinis atsisveikino su mokykla visam laikui. Tada kaip tik mokykloje vyko slaptas ir
uždaras mokytojų išg rimas, ir istorikas Ragaišis, galvodamas apie provincijoj
slenkančius savo plaukus, santūriai kritikavo už anarchizmą Aliuką Šovinį, gird
išraudusią Ireną Meškutę ir, pakišęs ranką po stalu, santūriai pliaukš jo gumomis, prie
kurių buvo pritvirtintos jos šilkin s kojin s. O ji, kaip visada, miglotai šypsojosi ir lauk ,
kuo tas pliaukš jimas baigsis. Tą v lyvą vakarą, kai Ragaišis lyd jo Ireną Meškutę, bet
suklaidino ją ir nuved į pievą ant Žydų kelio, aš rinkau vaistažoles, ir man akys iššoko
ant kaktos, kai jie m trypti mano vertingas žoles. Šiurpus reikalas, kai tavo brangūs
mokytojai eina imtynių. Tada prisirinkau akmenų ir apm čiau juos, ir jie iš karto aprimo.
O Aliukas Šovinis tuo metu užbaig savo knygos trečią skyrių, pasišauk mane ir pasak :
- Jeigu tave domina, tai aš paskaitysiu tau iš savo knygos, kuri vadinasi DIENA, KAI
BAIGIASI VAIKYST .
— Skaitykit, vadove, — nuraminau jį. — Galit man visas savo knygas skaityt.
Jis d kingai pažiūr jo į mane, pagrieb savo knygą, ir mes nu jom už miesto ir sus dom
ant akmens prie Žydų kelio. Čia buvo visiškai tylu, ir mano pionierių vadovui buvo
svarbu, kad, garsiai skaitant knygą, ypač tokią, kaip DIENA, KAI BAIGIASI
VAIKYST , aš aiškiai gird čiau kiekvieną žodį. Aš links jau į taktą galva, ir man
nepaprastai patiko šitas skyrius, kur buvau aprašytas aš, griūnantis scenoje su ištaškytom
smegenim. Viskas buvo aprašyta teisingai, ir Liuką kaip reikiant pakritikuota, ir jos brolis
Peliūkštis gavo prideramą vietą, tik, deja, pistoletus jis pavaizdavo tokius, kurie niekada
gyvenime nebūtų gal ję iššauti, bet žmon ms, neuosčiusiems parako, tai atleistina. Oras
atv so, saul paraudo. Jis pažiūr jo į mane ir staiga užsičiaup , nebaigęs sakinio. O aš tuo
metu, kaip tyčia, galvojau apie tai, kaip einama imtynių; jis, velnias, iš karto tai pajuto ir
įsižeidęs nutilo. Man pasidar jo labai gaila,
ir jeigu v l iš naujo butų uždavę rašinį laisva tema ,,Ką aš labiausiai myliu", mano darbas
būtų buvęs įtrauktas į geriausių mokyklos rašinių aukso fondą.
— Vadove, — staiga sušukau, — aš užmušiu ją!
Jis užvert knygą, atsistojo ir žiūr jo į mane, nieko nesuprasdamas. Tada aš pa miau jį už
rankos, beveik b gte nuvedžiau ant 2ydų kelio, prie ištryptų mano vertingų žolių, ir
sumurm jau:
— Argi jūs, vadove, nežinot, kad ji yra gyvat , kurią šildo kiti savo užanty... Kiti,
vadove... o jūs nieko nežinot.
Žinoma, mano vargšas pionierių vadovas ir dabar nenor jo žinoti, kad jis yra tik šaligatvio
plyta ir kad jis niekados nešildys Irenos Meškut s savo užantyje. Tai kiekvienam
vaikui kaip dukart du aišku. Mano vadovas žiūr jo į žolę užsispyręs kaip ožys,
krutindamas sučiauptas lūpas, lyg valgytų kažką, paskui atsiklaup , įbedęs akis į dar
neatsitiesusį ištryptą pievos gabalą, ir staiga, perbraukęs kumščiu akis, m juokingai su
visom žem m raut žolę. Aš spoksojau, ir tiek, kaip jis pl š vel ną ir nurov su visom
mano vaistažol m geroką gabalą pievos, daugiau negu reik jo.
ENTUZIASTŲ MARŠAS
Keturioliktais mano gyvenimo metais mane iškviet į mokytojų kambarį, ir aš sužinojau,
jog esu entuziastas. Iš tiesų, per savo ilgą gyvenimą aš auginau triušius ir kukurūzus,
rašiau eil raščius, boksavausi, piešiau, Raudonojo kryžiaus ir raudonojo pusm nulio
draugijoje bintavau sulaužytas kojas ir kaip užsidegusio nuo žvak s senelio prisiminimą
nešiojau ant krūtin s savanorių gaisrininkų draugijos ženkliuką, ir visur mane išrinkdavo į
vadovus, nes visiems buvo aišku, jog aš — entuziastas.
Keturioliktais savo gyvenimo metais aš pasistengiau išaugt iš pionieriško amžiaus, nes
nuobodu pasidar be Aliuko Šovinio, ir greitai tapau ateistinio būrelio pirmininku. Tada ir
prigriebiau iš karto, nesivaržydamas, Kaminskų jaunimą.
— Mano mielas, — pasakiau kartą, kai likau akis į akį su Peliūkščiu sporto sal s rūbin je.
— Ar ne laikas atsikratyt religinių prietarų? Kiek tau teta moka už lai, kad eini į
bažnyčią?
— Rublį, o ką? Tu daugiau gali mok t? pasak tada man Peliūkštis, šluostydamasis
marškiniais prakaitą ir tarytum stengdamasis atsp t, kada aš jam duosiu į dantis.
Bet aš ne toks. Kaip ir mano t vo brolis Boleslovas, prieš dviem galvom už save žemesnį
negal čiau pakelti rankos, nors retkarčiais ir niež tų delnai. Aš įtariu, kad Peliūkštis, gal
būt, nustojo augti nuo tų nepakartojamų dienų, kai jis su motina ir Liuką žiūr jo cirką.
Peliūkštis klied jo cirku, Peliūkštis tapo cirko entuziastu ir dažnai į klasę įžengdavo ne
kaip visi normalūs žmon s — kojomis, bet ant rankų, o jo t vui Kaminskui vien nuo cirko
pamin jimo kraujas mušdavo į galvą, ir jis pliekdavo Peliūkštį diržu, petnešom, elektros
laidais, o sykį net puodo dangčiu, kartodamas:
— Aš tau išmušiu tą cirką!
Nieko nepadarysi, tamsus žmogelis tas Kaminskas, bet kam į tamsybes stumt savo
vaikus?
— Pamąstyk, mano mielas, — pasakiau Peliūkščiui, — aš tavęs taip lengvai nepaleisiu, o
jeigu šakosies, žiūr k, ir susigriebsi.
— Nesusigriebsiu, — papurt galvą Peliūkštis ir staiga visai draugiškai, gudriai
prisimerkęs, šnibždom pasiūl :
— Zinai, ką parodysiu: cha, tas pat, kaip su moterim, cirkas...
— Kaip? — bijodamas apsijuokt, atsargiai paklausiau, nes kai žmogus esi pasin ręs į visuomeninį
gyvenimą, apie visokius cirkus neturi net žalio supratimo, — kaip tai tas pat?
— Ogi šitaip, — nusišaip Peliūkštis tiesiai man į akis.
Aš apsidairiau, lyg ieškodamas pagalbos, tačiau rūbin buvo tuščia, tik sporto sal je nuo
kamuolio dunks jo grindys. Tada neryžtingai nusispjoviau, nes mano balsas kaip tik
keit si į tenorą ar velniai žino į ką, ir Peliūkštis gal jo nesivaržydamas rodyt man, kas jam
tik į galvą šauna.
Jis ramiai apsireng , įsikando sportbačius į dantis ir, pasityčiojamai mojuodamas koja,
iš jo iš rūbin s ant rankų.
Aš stov jau kaip paskutinis idiotas ir staiga miau raust, lyg gavęs šlapiu maišu per veidą,
šnopuodamas išl kiau iš rūbin s ir iš visų j gų trenkiau koja jam į užpakalį.
O karv s, pastipusios karv s šm kla skraid virš miesto... Ir dar kaip skraid ir skraidys,
kaip sakoma, iki penktos kartos.
MIESČIONIŠKI ŽAIDIMAI
Aliukas Šovinis pragyveno pas mus metus ir šešis m nesius ir iš jo parašęs tik penkias
savo DIENOS dalis. Kas nori ir ką nori gali šnek t, kad, girdi, jam neduodavo degint
naktimis šviesos arba kad jis apsinuodijo žuvim ir visas kitokias nesąmones. Aliukas
Šovinis ne iš tų, kurie lengvai apsinuodija
paprasčiausia žuvim. Jis gyveno buvusiam senelio kambary ir miegojo buvusioj senelio
lovoj, ir jam pačiam, ir jo svogūnams užtekdavo šviesos. Vakarais Aliukas Šovinis, mano
motina ir aš lošdavom kortomis, žaisdavom telefoną, laivų šaudymą, miestų, valstybių,
augalų ir upių pavadinimus — ir visus kitus, kaip t vas sakydavo, miesčioniškus ir
tuščius žaidimus. O jis tuo tarpu barbendavo pirštais virtuv j, žiovaudavo, ir su kiekvienu
m nesiu jo akyse vis did jo nesveikas blizgesys. Ypač jį siutindavo mano išgalvotos arba
velniai žino iš kur ištrauktos dainel s, kurias pl šdavom, žaisdami augalų, miestų ir
valstybių pavadinimus. Antai, jeigu užsimerkę išdurdavom Aliuko Šovinio rankraštyje
raidę U, tai iš karto uždainuodavom:
Uriukas žydi! Kaip puiku, Kai joji išaku...
nes visados aš įrodin davau, kad uriukas yra slyvos, o slyvos, kaip žinia, vis tik augalas.
O jeigu sugalvodavom lošt kortom, tai iš anksto užtraukdavom kitą mano dainelę:
Jeigu tau gyvent beliko vienas šansas, neskub k, žmogau, pad s tau preferansas.
Ir tik Aliuko Šovinio d ka aš supratau, kad mano motina, Elyt Šatien , yra ne vien tylus
ir begarsis dulkių siurblys, kurio mygtuką laiko savo rankose mano t vas, ir mano t vas
suprato, kad Aliukas Šovinis tai kirminas, graužiantis sveikas šeimos šaknis, ir kad dabar
jo sveikata, jo užkalk ję plaučiai ir jo pulsas gali pasidaryti ne vieninteliais Elyt s
Šatien s, mano tikros motinos ir jo žmonos, rūpesčiais, pergyvenimais ir džiaugsmais.
Pavyzdžiui, grįžtu iš mokyklos, o t vas, ištempęs ausis, susirietęs klausosi prie senelio
kambario durų. Aš irgi tyliai prieinu ir klausausi, o ten Aliukas Šovinis su mano motina
šnekučiuojasi sau šalčiausiai apie gyvenimą, vaikų ligas ar šiaip visokius niekus. Žinoma,
aš tik pasijuokiau, nes nežinojau, kad greitai tas mano juokas pavirs dantų griežimu. Nors
ir kaip keista, paaišk jo, kad Elyt Šatien irgi yra kažkada gimusi, tegu ir labai seniai, ir
turi net savo gimimo dieną. Ta proga mano t vas, nieko blogo negalvodamas, nupirko jai
naują šluotą vietoj susid v jusios ir užraš ant jos cheminiu pieštuku: MŪSŲ BRANGIAI
IR MYLIMAI ELYTEI GIMIMO DIENOS PROGA. ANTANAS... (ir net nepasiklausęs
šalia išrait mano vardą), kaip jis darydavo kiekvienais metais, pirkdamas tik praktiškas,
namų ūkiui reikalingas dovanas. O Aliukas Šovinis nebuvo
praktiškas — jis atneš tris raudonas kaip ugnis rožes ir tris butelius šampano. Mano
t vas niekada neg r ir nerūk , tačiau šiandien jis nusiženg savo tvirtiems principams ir
iki vakaro nusilak kaip dūmas, m gniaužyt ir kramtyt raudonas, ugnines rožes. Mano
motina pažvelg į Aliuką Šovinį ir nuleido akis, bet Aliukas Šovinis tiktai santūriai
šyptel jo ir pasak :
— Nieko baisaus, rož s nors ir nevalgomos... tačiau n ra jos tokios neskanios.
Ir, šypsodamasis mano motinai, m kramtyt žiedlapį. Man pasidar labai linksma, ir aš
sušveičiau likusią trečią rožę.
— Telefunken! — sušukau tada ir įjungiau dar senelio pirktą radiją, išslinkau iš už stalo ir
išvedžiau savo tikrą motiną šokti.
Vienas malonumas, kaip sakoma, elegancija ir grakštumas — nei tau delnai išprakaituoja,
nei tau ant kojų lipa. Teko, pavyzdžiui, per nelaimę su Liuką Kaminskaite šokti:
perkaitom abudu ir virp t kažko m m, o čia dar Kaminskas s di ant suolo.
— Elyte, velniai griebtų, — sublioviau visa gerkle, — kokia tu šiandien graži!
Ji apkabino mane kaip tikra motina, suv l plaukus ir pabučiavo į kaktą.
— Kas ir bus, — sukrizeno mano t vas, taisydamasis akinius, — kai mano žmona per
daug išgraž s, nesusikalb siu, matau, ar ne taip, gerbiamasis?
Tačiau Aliukas Šovinis tik keistai pažiūr jo į mano t vą, tankiai sumirks jo, kažko
nuliūdęs pad jo delną ant duonai pjaustyti lentel s ir l tai m badyti peiliu tarp išsk stų
pirštų. T vas barbeno krumpliais į stalą, išjung radiją.
— Kod l?.. Kas tau yra, Antanai, nesveikuoji? — paklaus mano motina.
— Man atrodo, kad tu, Elyte, ir jūs, gerbiamasis, nesveikuojat,— susijuok t vas.
Aliukas Šovinis liūdnai pažiūr jo į mane, į mano motiną ir, žemai nuleidęs galvą, staiga
žaibiškai m badyt peiliu tarp išsk stų pirštų.
— Telefunken! — riktel jau įpykęs. — Arba jūs, t vai, eikit miegot, arba šokt, tik negadinkit
žmon ms kraujo!
Ir mano t vas, kraipydamas galvą ir gūžčiodamas pečiais, nušliauž į miegamąjį.
Tačiau apie dvyliktą aš pamačiau jį v l stovintį tamsoj tarpduryje ir šluostantį akinius į
dryžuotą pižamą. Jis pamojo Aliukui Šoviniui paslaptingai, ir tas, prikandęs lūpą, nu jo
prie t vo į tamsų kambarį, o po kelių minučių grįžo kaip pablūdęs, apžvelg mane su
motina lyg išprot jęs, atbulas atsitrauk į savo kambarį ir uždar paskui save duris.
Mudu su motina susižvalg m, aš sugniaužiau kumščius ir sugriežiau dantimis:
— Ach, telefunken!..
Tada mano motina pašoko ir įb go į t vo kambarį, ir ten užsideg šviesa. Aš gird jau
kažkokį neaiškų, nesuprantamą t vo murm jimą, paskirus irzlius ir verksmingus žodžius
ir apstulbusios motinos šūktel jimus:
— Šlykštyn ... O viešpatie... koks tu šlykštyn ... Ką jis prisigalvojo?!
Motina grįžo žliumbdama ir prad jo lakstyt po virtuvę, laikydama ranką prie skruosto, lyg
jai būtų užpūliavęs dantis. Iš paskos kaip vaiduoklis atslinko t vas ir sudribo k d je. Aš
paleidau radiją visu garsumu, t vas žiūr jo į motiną, lyg pirmąkart ją matydamas, pa m
peilį ir užsigalvojęs m raižyt juo duonos lentelę. Tada pad jo delną, išsk t pirštus,
nutais verksmingą miną ir kaip Aliukas Šovinis m badyt peiliu tarp pirštų, bet staiga
kažko susinervino ir, matyt, nor jo smarkiai įbest peilį į lentelę, bet pataik sau į ranką.
Švirkštel jo kraujas, ir mano t vas m kūkčiot kaip vaikas, suspaudęs sau už riešo. Taip
ir baig si ta neužmirštama švent . Aliukas Šovinis išb go šaukt greitosios pagalbos, o tuo
tarpu mano motina aprišo binto gabalu t vui ranką ir akmeniniu veidu lauk , kol
atvažiuos greitoji. Aš sukiojau radiją, kol nulaužiau jungiklį.
Ir liko keistai tylu mūsų namuose, ir Aliukas Šovinis pareidavo tiktai miegot, nuslinkdavo
į senelio kambarį kaip šeš lis v lai vakare, o anksti rytą skersas išeidavo iš namų, ir
nepra jo n savait , kai jis pagaliau pratar pirmą žodį ir pasak , jog daugiau čia
negyvensiąs. T vas ilgai myk , lyg atsiprašin damas, lyg teisindamasis, lyg gindamasis ar
puldamas, girdi, visko šeimoje pasitaiko, girdi, visko būna, ir jam labai nemalonu... ir jis
labai atsiprašo, ir, žinoma, visiems yra nemalonu ir nesmagu, bet nereikia išnešt
svetimo... svetimo...
— Svetimo m šlo, — pad jau užbaigti t vui.
— Gerai, — pasak Aliukas Šovinis, — būkit ramūs, aš pasistengsiu išnešt tiktai ką
atsinešiau, ateidamas prieš metus ir šešis m nesius čia gyvent.
Iš tikrųjų, Aliukas Šovinis išsineš tik rašomąją mašin lę, svogūnus ir penkis čia, mūsų
namuose, parašytus savo DIENOS skyrius, ir n gramo daugiau, nes iš m šlo, kaip
sakoma, ne vien m šlagrybiai prasikala, bet retkarčiais ir vunderkindai, koks aš, be abejo,
ir esu...
LIUKA
Pavasarį kurkia ir pl šosi varl s, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut,
pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja
žaliom ir raudonom šviesel m, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.
Liuką nusikerpa kasas, tuos šlykščius virvagalius, jos t vas Kaminskas už tai įkrečia jai į
kailį taip, kad ji net atsis st žmoniškai tris dienas negali, bet Liuką n kiek nesijaudina,
apsiauna išeiginius batukus, šlaistosi koridoriais užvertus galvą ir giriasi visiems, kokia ji,
atseit, žavinga. Žinoma, nieko sau atrodo mergait . Pakenčiama. Bet iš tikrųjų visos
moterys į pavasarį išgraž ja taip, kad su jomis net nesusišnek si. S di Liuka per pertrauką
ant palang s su Rimavičium — nemalonus tipelis, muilinas kažkoks, su akiniais — ir
skaito abu iš vienos knygut s. Prieinu švilpaudamas ir klausiu:
— Tai ką, mano mieli, skaitin jat?
— Froidą, — teik si iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius.
— A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas, — nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų.
Žinom mes tokius profesorius: nesp tum mostel t, iš karto akiniai aprasotų.
Dar buvo galima pakęst tą jų Froidą, bet paskui Liuką susigalvojo išeit į kiemą ir palikt
vieną batą purve. Stovi ant vienos kojos, nors juokais plyšk, o su kitu jos batu jau futbolą
berniukai spardo. Aš futbolo nežaidžiau, garb s žodis, liudininkų yra. Pagavau tą Liukos
batuką ir nunešiau jai. Kvailas mano charakteris — pasigaili tokių raganų, o paskui krauju
springsti.
— Pasiimk savo vyžą, — sakau. O Liuka žiūri, lyg aš jai būčiau skolingas, paskui griebia
savo mylimiausiąjį batą ir kaip paskutin gyvat skelia lenkišku užkulniu man per nasrus.
— Ak šitaip! - išlupu iš jos nagų batą.
— O ko tu šaipaisi? — sucypia tada Liuką ir užsidengia veidą rankom.
Žinoma, galima būtų ir jai, raganai, išak t nasrus, bet aš ne iš tų, kurie moteris muša.
Nusišluostau nosine ištryškusias ašaras, atsikrenkščiu ir išspjaunu pusę danties. O publika
stovi aplink balą ir nekantriai laukia, kada aš ją pamurkdysiu į purvą. Bet aš tik
pasispjaudau ir ta pačia nosine iš l to, iki blizg jimo nušveičiu jos brangų batą ir lediniu
balsu kraujuotom lūpom sakau:
— O aš maniau, kad jūs — žmogus, mano miela.
Tačiau, kaip visados, atsiranda skundikų, be kurių kiekviena padori mokykla būtų ne
mokykla, o angelų darželis. Dar neprasideda pamoka, ir jau atskrenda direktor , visa atjaun
jusi po v lyvų vedybų su gaisrin s viršininku, o jos aitriai geltona, skrandį gadinanti
suknel įkirpta viršuj ir apačioj.
— Parodykit savo dantis, — pražiodo mane direktor , o Liuką nei gyva, nei mirusi.
Aš išsišiepiu, direktor pasistiebia, ištiesia ranką, užsimerkiu, ir man atrodo, kad ji tuoj
prakiš savo gelsvą nuo papirosų „Kazbekas", bet mielą pirščiuką pro juodą, lyg pragaro
vartai, mano dantų tarpą, pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Direktor mįslingai šypsosi, o
Liuką dar labiau pabąla.
— Jūs, Šatai, dainuojat chore? — klausia direktor .
— Deja, taip.
— Ar ne jūs, Šatai, esate dailiojo skaitymo čempionas, tai yra laureatas?
— Taip, pernai buvau, — kukliai sakau.
— Ar jūs šiemet nešvepluosit? — gudriai klausia direktor , ir aš suprantu, kad dabar ji
prad s dorot Liuką, po gabal lį išm sin s.
Kiekviena atjaun jusi direktor negali pakęst šiek tiek gražesnių mergaičių. Ką padarysi,
reikia suprast žmogų.
— Aš seniai jus stebiu, Kaminskaite... Penkiolika metų dirbu pedagoginį darbą, bet tokio
įžūlumo neteko matyt...
Aš atsidustu, o Liuką Kaminskait gailiai lemena:
— Aš daugiau taip nedarysiu...
— Matot, tamsta direktore, — šaltai nusišypsau ištinusiom lūpom, — man visai ne-
skauda... Ir aš pats paprašiau Kaminskait s, kad išmuštų dantį.
— Jūs pats? Papraš t? — net žiopteli direktor .
— Deja, taip, — atsidustu, — nes sugedęs dantis gali užkr sti sveikus.
Cha, neblogai pasakiau! O direktor m raudonuot nežmoniškai ir kartot kaip užsukta:
— Na ką gi... Na ką gi...
O man kas, šypsausi t viškai, Liuką spokso į mane visa įsitempusi, ir nesuprasi — gal v l
trenkt į dantis ruošiasi.
— Eikit, Šatai, namo ir susitvarkykit,— vos girdimai ištaria direktor .
Ir aš išeinu su portfeliuku ir geriu prie girdyklos iš aliuminio puoduko, grandine
prirakinto, dezinfekuotą vandenį. Koridorium į klasę nub ga v luodamas Ragaišis su
žurnalu po pažastim ir ima turtint jaunimo žinių bagažą. Išgeriu antrą puodelį. Mokyklinis
vanduo sveikas, naikina bacilas ir gydo anginą — bet žiūriu, išlekia iš klas s Liuką, o iš
jos nosies kaip iš fontano švirkščia kraujas.
Liuką užsipila šalto vandens ir žiopso išvertus akis ir atlošus galvą. O man kas, negaila,
tegul žiopso.
— Aš pati... Aš pati išsidraskiau nosį...— pagaliau neištveria Liuka ledin s tylos, — kad
gal čiau išeit iš klas s.
Aš pagargaliuoju ir iššvirkščiu vandenį pro dantų plyšį į kibirą. Kitas manim d tas ją,
raganą, seniai būtų apipylęs žibalu ir sudeginęs.
— Nori, — staiga prabyla Liuka liūdnai, vos ne priešmirtiniu balsu, — aš suvalgysiu tą
batą?
— Valgyk, jei patinka.
O ji žiūri gailiai į mane, nusiauna savo mylimą batuką ir ima kramtyti jį, net vandeniu
neužgeria.
— O žinai, kas tu esi, atvirai šnekant? — pradedu sakyt ramiai, bet, vien pagalvojęs apie
tai, kas ji gal tų būt, visiškai įtūžtu. — Man pats Rimavičius pasakojo... Penktoj klas j tu
jam už šimtą gramų saldainių gal jai nusimaut kelnaites.
Liuką sudreba visa, batukas iškrenta iš nasrų, ji prisileidžia į puodelį mokyklinio vandens,
bet neišgeria n lašo, nes žliumbia taip, kad net vanduo į šonus taškosi. Šiurpus reikalas.
— Aš ne tokia... Aš ne tokia, — kartoja Liuką.
Bet ir mano nervai ne geležiniai. Imu ramint Liuką, išsitraukiu nosinę, o ji nuo batų
valymo juoda, tada pasirausiu portfelyje, surandu sąsiuviny melsvą spaustuką ir
apsidairęs nusausinu jos ašaras.
— Pasižad k, kad daugiau taip nešnek si, — rimtai, nemirks dama sako Liuka.
Aš linkteliu galva.
— O dabar pabučiuok mane! — tyliai sako Liuką.
Tik sp jam, nuleidę galvas, užeiti už koridoriaus kampo ir, lyg kas būtų iš padangų
išleidęs orą, palinkstam viens į kitą ir gražiai apsikabinam.
Toks jau yra gyvenimas, ir nieko čia gudriau neišgalvosi.
RATU IR VISADOS APLINK
Kai Elyt Šatien persikraust gyvent į senelio kambarį, Antanas Šatas, mano tikras t vas,
paskelb motinai ekonominę blokadą, ir tada Elyt Šatien pirmąkart gyvenime prad jo
dirbti ne vien šeimai, bet ir visuomenei naudingą darbą — kooperatyvo rūsy m
pardavin ti kreidą, kalkes, langų stiklus bei kitas ūkiškas ir statybines medžiagas.
Dabar mes gyvenom kiekvienas sau, taip sakant, viengungiškai, mus jung bendras
skardinis stogas ir bendri virtuv s puodai. Aš, kaip išaišk jo, kainavau savo t vui,
įskaitant maitinimą, trisdešimt rublių per m nesį, iš viso — tris šimtus šešiasdešimt rublių
grynais per metus. Ko daugiau nor t iš Antano Šato, kuris, pergyvenęs visus gyvenimo
sukr timus, išsaugojo nebl stantį savo jaunyst s idealizmą ir romantiką. Mūsų
viengungiško gyvenimo pradžioje, kai užsiliepsnodavo ginčai ir plyksteldavo šventa
šeimynin s nesantaikos ugnis, aš buvau tampomas už kojų ir rankų į visas puses, ir tada
aš sakydavau Elytei ir Antanui Šatams:
— Patys... patys, mano mieli... Aš dar, ačiū dievui, esu nepilnametis...
Ir kas dieną virdavau sau ir jiems pietus, daugiausia makaronus ar pienišką makaronų
sriubą, o kartais, kai įsitikindavau, jog gyvenimas vis d lto yra gražus ir saul tas,
iškepdavau kažką panašaus į pyragus ar meduolius ir įbesdavau į kepinį nudrožtą
pagaliuką, lyg laivo stiebą su popierin m bur m, kur būdavo parašytas mano paties
sugalvotas kulinarinis pavadinimas, pavyzdžiui: MEDAUS PYRAGAS ANDALŪZIJOS
KALVOS, SKIRTAS BOLESLOVO ŠATO ATMINIMUI, o sugrįžusios iš klinikų mano
motinos laukia sausainiai su vyšnių uogiene - IR BLOGI LAIKAI TAPS GERI, KAI V L
TAVE PAMATYSIU.
Elyt Šatien sugrįžta iš klinikų visa skersai ir išilgai peršviesta ir apšviesta, paverkia man, kaip
tikram sūnui, ant peties — aš jai populiariai išaiškinu, kad bet koks auglys yra tas pat, kaip
sugedęs dantis, išmuši laiku ir vaikštai laimingas. Žodžiu, padžiovinu ašaras, apsiraminam abudu,
Elyt eina į savo rūsį, šildosi rankas prieš elektrinę plytelę. Ir staiga nedrąsiai įslenka jos mylimo
vaiko t vas ir taip pat kiša rankas pasišildyt prie plytel s lyg prie šeimos židinio ir bando, kaip
visados, užmegzt gražius ir nepabaigiamus pokalbius moralin m temom.
— Tai ką pirksi, Antanai, kalkių, o gal stiklo? — klausia rentgenais peršviesta Elyt .
— Stiklo, — liūdnai sako t vas ir atitraukia rankas nuo plytel s, sumoka pinigus, pasikiša po
pažastim stiklo gabalą ir nueina tik iki kooperatyvo kampo. Ten stovi, mindžiodamas atsirišusius
apatinių kelnių raištelius, lyg sveikindamasis su kažkuo, kilsteli skryb lę ir apsidairęs trenkia
stiklą į pamatą.
Sugrįžta atgal Šatas Antanas į rūsį, Elyt Šatien pakelia galvą ir v l, lyg jie būtų vienas nuo kito
už šimto kilometrų ir kalb tųsi tarpmiestiniu telefonu, sako:
— Ką dar pirksi, Antanai... v l stiklo?
— Stiklo... iškrito, ir sudaužiau netyčia, — atsidūsta mano t vas ir velkasi namo su nauju stiklo
gabalu, apsuka ratą miestelio gatv m, v l sugrįžta prie kooperatyvo ir apsiašarojęs, verksmingu
veidu paleidžia stiklą iš rankų.
— Man ne stiklo, — Antanas Šatas lyg ištikimas šuo žiūri į savo žmoną, — man tavo meil s,
Elyte, reikia...
— N ra, n ra, Antanai... Iš kurgi dabar jos paimsi? — švelniai šypsosi Elyt Šatien .
— Ak Elyte, aš jau — skleroziniai griuv siai... aš gi viską pamiršau, — Antanas Šatas nusikelia
skryb lę, riebaluotą nuo prisig rusio prakaito, ir jos bryliais šluostosi akis, — aš v l įsimyl jęs lyg
jaunyst j, prieš dvidešimt su viršum metų...
Elyt Šatien pataiso susivijusį mano t vo kaklaraištį ir marškinius, kuriuos panešiojęs Šatas dabar
visados išverčia ir toliau nešioja.
Mano t vas laiko Elyt s šiltus nuo elektrin s plytel s pirštus, o ji ramiai šypsosi jam:
— Tai kur tu, Antanai, tiek metų buvai?.. Kur tavo akys?.. Kur tavo širdis buvo?.. jai kažkur,
jai, ir vis, sakytumei, ratu, ir visados aplink...
BŪK LAIMINGAS, ALIUKAI ŠOVINI, O TAIP PAT IR JŪS, IRENA
MEŠKUTE
Žydi ir žaliuoja ant palang s, tik, deja, ne mūsų namuose, Aliuko Šovinio svogūnai,
tačiau jis pats jau pakąstas šalnų, neberašo net apie Zarasus — puikųjį saul s ir vandenų
kraštą, geria užsidaręs šeštadieniais ir sekmadieniais, o kartais ir vidury savait s, ir
motociklas geriausias jo draugas. Žodžiu, smunka žmogus, kaip pas mus sakoma, visapusiškai
ir netenka visuomen s pasitik jimo — tik griovius belieka jam kasti. Mano tikra
motina tuo tarpu ligonin j tebeaugina neaiškios kilm s auglį, o mano t vas, iš naujo
įsimyl jęs Elytę Šatienę, pasiaukojamai slaugo ją. Tai ir mosuoju su Aliuku Šoviniu
kastuvais dumblinoj pievoj, kiek iškasam — tiek ir gaunam. Atrodytų, tik d kis pinigus į
kišenę ramia sąžine ir savo geležiniais raumenimis ir prakaitu kurk savo tikrai motinai
finansinę nepriklausomybę. Ir ten, kur praeinam su Aliuku Šoviniu, po metų kitų
šalčiausiai gal s sau banguoti javai. Tačiau nusispjaut man į tuos javus, kai šalia žūsta ne
bet kas, o Aliukas Šovinis, laksto kaip pasiutęs motociklu, lenda po mašinom, ieško
mirties. Ir susiras, gali būt ramus, šito
gero ilgai ieškot netenka. Nes Irena Meškut , kaip sakoma, prisižaidę ir atsuko vidurnakty
dujas, nes Irena Meškut augina savo pilve vaiką ir nejaučia jokio gyvenimo skonio.
Žiūriu, sekmadienį eina Irena Meškut į krautuvę kokio nors kramtomo daikto nusipirkti
visa balta kaip kreida ir dar d m m išpilta — ir vis tiek graži, nieko sau. Žinoma, toli jai
iki Liukos, nesulyginsi, bet tai jos asmeninis reikalas. Vadinasi, eina Irena Meškut į
krautuvę, o aš stoviu už žibalin s kampo ir labas jai sakau. Šlykšti šita žibalin krautuv l
— žibalu trenkia, ir pardav jas nei šioks, nei toks: dainuoja, t vo diriguojamas, mišriam
chore ir visados, mane pamatęs, turi paklaust: Kaip t velio sveikata, kaip?.. Puikiausia,
sakau, žydi ir žaliuoja... O paties?.. Dar puikesn , sakau, su lazda į kapus nenuvarysi...
Tai gal žiba-liuko reikia? Cha, lyg aš būčiau ne žmogus, o žibalin lempa.
Taigi, labas, sakau Irenai Meškutei, o ji tik pasižiūri stiklin m akim ir nieko nesako.
Visiškai už d žmogų, šiaip sau, laisvalaikiu, iš netur jimo ką veikti. Aš asmeniškai,
pavyzdžiui, nei Irenai Meškutei, nei kitiems į panages nelindau ir netur jau potraukio
skaičiuot kitų paklydimus. Kokia ten gali būt aritmetika, kai žmogus vienąkart ima ir
paleidžia dujas. Nueina Irena Meškut į krautuvę ir perkasi sau šimtą gramų sviesto ir tris
šimtus gramų slyvų, o slyvos žalios ir kietos, graudulys vienas, ne slyvos. O krautuv j visi
pažįstami, kas perka sviestą kilogramais, kas nieko neperka, o kas, kaip, pavyzdžiui, Kaminskas
m lynu kombinezonu, ką tik nulipęs nuo surūdijusio bažnyčios stogo, stačiom geria alų — ir visi
lyg išbad ję ryja Ireną Meškutę akimis ir savo drumzlinose smegenin se vadina ją visokiais
maloniais žodeliais. O čia dar praplyšta popierinis krepšelis, ir visos Irenos Meškut s slyvos
pabyra po krautuvę. Irena Meškut bando susilenkt ir negali, o visi šypsos laimingi. Man užverda
kraujas, išraustu ligi ausų ir keturp sčias šoku rinkti Irenos Meškut s slyvų.
— Pasitraukit, — sakau užviręs Kaminskui, — argi nematot, kad slyvas trypiat!..
Kaminskas nusišluosto lūpas, gurkšteli stačiom iš butelio ir v l šluostosi.
— Jūs ne arklys, — pakartoju, — tai ir netrypkit slyvų.
Kaminskas pastato tuščią butelį ant prekystalio ir, užuot sutrypęs mane kartu su Meškut s slyvom,
ramiausiai išeina iš krautuv s.
Ir kai aš žingsniuoju su Irena Meškute gatve, Kaminskas jau spokso į mus nuo surūdijusio
bažnyčios stogo.
— Ačiū tau, Šatai, — sako Irena Meškut .
— N r už ką, — sakau atsidusdamas, — toks jau mano charakteris.
Prieinam mokytojų butus, tą buvusį žiurkių lizdą. Suremontuotas, išdažytas, nieko nepasakysi,
rūpinamasi jaunimo aukl tojais, gal net daugiau, negu pačiu jaunimu, — ko daugiau nor t, ir
kanalizacija, ir visi patogumai, ir dujos, propan-butan, taip sakant, neribotais kiekiais.
— Ačiū tau, Šatai, — prie savo durų pakartoja Irena Meškut ir net pabando nusišypsoti.
Aš tik gūžteliu pečiais, numoju ranka ir, įkv pęs oro, ryžtingai sakau;
— Kaip sau norit, bet aš turiu šį bei tą jums pasakyti. Gal sit sau pykti, bet toks jau mano
charakteris.
— Tai užeik, Šatai, užeik, — ir atrakina duris.
Įeinu ir apžiūrin ju Paryžiaus ir neparyžiaus vaizdus ant sienos. Visokiausių čia fotografijų
prikabin ta.
— Kaip sau norit, — atsidustu, — bet dabar ne rugs jo pirmoji, ir čia ne mokytojų kambarys... Ir
aplamai man nusispjaut!
Irena Meškut žiūri į mane, nieko nesuprasdama, o aš vis labiau imu nervintis, net išdžiūva burna.
— Užteks vaizduot, — v l pradedu, bet abejingai numoju ranka, nes Irena Meškut spokso į mane,
lyg jai dar teberūktų iš šnervių dujos.
— Užteks vaizduot! — įsikarščiuoju. — Aliuką Šovinį norit pribaigti! Nesijaudinkit, ieško mirties
ir suras. Galit juoktis, galit kvatotis, bet jis visur jus... dieną naktį, net danguj mato.
Irena Meškut tyli, ir liūdna paš lusiai lieka, apsisuku ir prie durų karčiai nusijuokiu:
— Ką jūs išmanot apie meilę... Ir gyvenkit sau, rykit į sveikatą dujas... Ir tas jūsų Aliukas Šovinis
tegul sau teškiasi į medį... Aš kaip žmogus, o man... Viso geriausio, gal sit direktorei pasiskųsti.
Ir noriu jau jau šaut pro duris, bet ji susiraukia, lyg ruošdamasi pravirkt, pagauna mane už rankos:
— Palaukit... palaukit...
— O ko čia laukt? Lietaus?
— Tai ką man daryti? — Irena Meškut visai jau sutrikusi.
— Apsivilkit, ir važiuojam, — šluostausi prakaitą, — galit pasipuošti, ir važiuojam... Karolius, šį
bei tą... daug nereikia.
— Kur aš turiu važiuoti?
— Pas Aliuką Šovinį, kur daugiau... Šventę ant žol s suruošim.
— Ant žol s? — klausia Irena Meškut , lyg vaikas būtų.
— Ant žol s... ant žol s, — pam gdžioju,— neatitempsiu gi čia Aliuko Šovinio... Jeigu jis tiek
metų į akis jums nelindo, galvojat, ims ir paprasčiausiai atvažiuos?
— Tai tu mane kvieti?..
— Labanakt! — net suploju delnais. — O kas gi daugiau gali kviest? Tai važiuosit ar nevažiuosit?
— Bet aš negaliu, — krato galvą susikrimtusi Irena Meškut . — Nes... aš...
Nusišypsau tiktai ir palinguoju jai:
— Ką jūs išmanot apie Aliuką Šovinį... Šituo neišgąsdinsit jo... Jūs tokia jam dar gražesn .
Aš šypsausi ir žiūriu, velniai griebtų, Irena Meškut prikanda lūpą, irgi šypsosi sudr kusiom akim.
— Argi tai svarbu, mano miela, — sakau, — kai Aliukas Šovinis jus mato danguj...
Ir tą patį sekmadienį po pietų prasid jo ta švent ant žol s, gražiausia, kokią yra man tekę matyt
gyvenime. Aliukas Šovinis vos negavo širdies smūgio, kai sužinojo, kad atvažiuos Irena Meškut ,
tačiau greitai atsipeik jo, susipjaustydamas smakrą, sp jo nusigremžt barzdą, užsivilkti baltus
kaip ledas marškinius su krakmolyta apykakle ir net pasirišti melsvą, baltais žirneliais
išmargintą kaklaraištį.
Lengvas v jelis judino žolę, saul blykčiojo ir šviet motociklo veidrod liuose ir mūsų
supjaustytuose po skutimosi, spinduliuojančiuose snukiuose — teisingiau pasakius, ne
mano, o Aliuko Šovinio.
Irena Meškut at jo nuo plento per žolę lengva languota paskrudintų riešutų spalvos
suknele, susid jusi rankas ant pilvo. Aliukas Šovinis nedrąsiai pakilo pasitikdamas, Irena
Meškut sunerimusi atitrauk ranką nuo pilvo, ir abu, sulaikę kv pavimą, pasisveikino. O
paskui dar vienas stebuklas — atvažiavo Liuką nei iš šio, nei iš to, pusę vasaros nematyta,
nuo tetos pab gusi, ir aš susijaudinau ne mažiau už patį Aliuką Šovinį. Tada sus dom
žol j prie mūsų švent s stalo. Liuką ilgai negal jo suprast, iš kur šita švent , tačiau mano
Liuką, kaip ir aš, nelindo niekam į panages, o atvirkščiai.
— Vadove, — pasak Liuka,— o dabar parodykit, kaip jūs badot peiliu tarp pirštų.
Ir Aliukas Šovinis, droviai žvilgtel jęs į Ireną Meškutę, pad jo ant žol s savo delną ir
žaibiškai m badyti peiliu į tarpus tarp pirštų.
— Matot, — pasak Liuka Irenai Meškutei, — ir n lašelio kraujo.
— O dabar, vadove, — sušukau, — parodykit, kaip šokin jat į aukštį!.. D mesio!
D mesio!
Liuką ir Irena Meškut ištemp virvutę, mes su Aliuku Šoviniu nusiav m batus ir pasiraitojom
kelnes. Irena Meškut m juoktis, kai aš paslydau žol j ir išsitiesiau prie
Liukos kojų. Liuką pak l mane ir pasispjaudžiusi nuval žalią žol s d mę ant alkūn s, o
man net šilta pasidar , kai pagalvojau, jog dar yra pasauly žmonių, kurie taip rūpinasi
manimi.
Tada įsib g jo Aliukas Šovinis ir skriejo aukštai virš galvų. Jo melsvas su baltais
žirneliais kaklaraištis suplazd jo, suplev savo saul toj padang j. Irena Meškut šypsojosi
ir g r jį vien akimis, o vaikas jos pilve krykštavo ir šokin jo, lyg m gdžiodamas Aliuką
Šovinį.
Paskui v l visi sus dom ant žol s ir išg r m po truputį, tiek, kiek tur jom, raudono vyno.
— O dabar, vadove, — sušukau, — parodykit, kaip šokin jat per griovius su motociklu!
D mesio! D mesio!
Aliukas Šovinis neryžtingai pažiūr jo į Ireną Meškutę, bet ji prikando lūpą ir išsigandusi
papurt galvą:
— Ne, nereikia, tai labai pavojinga! Ir sumišusi nudelb akis.
— Tada jūs, vadove, pas d kit, o mes su Liuka apsuksim ratą.
Liuką net sucyp iš džiaugsmo:
— Vadove, mums mirtinai norisi pasivažin t, mes tikrai, tikrai mokam važiuot...
— Koks aš jums vadovas, — sumurm jo Aliukas Šovinis.
Mes šokom ant motociklo ir nudūm m laukais palei rugius. Liuką apkabino mane, ir aš
nugara jaučiau du šiltus taškus, patys galit suprast, kas tai per taškai. Ir po šiai dienai
mūsų sukeltos iki padangių dulk s tebes da mano atminty. Taip, mano mieli! Šitaip reikia
griebt gyvenimą, spaust už vairo ragų ir žvigdyt, kad net dreb tų!
Prašvilp m pro kažkokią kiaulių fermą, paršai net nesp jo mirktelt ir pasiliko su savo
smarve praeity, įl k m į kolūkinį stadioną, apsukom ratą ir plojom s ties posūkiu.
Tu dar vaikas, Liuką, nežliumbk, Liuką, toks jau gyvenimas, atsikeli, išspjauni kraują su
sm liu ar m šlu ir sakai:
— Būk laimingas, velniai griebtų, Aliukai Šovini, o taip pat ir jūs, Irena Meškute!
TEN, PO MANO DELNU
Salta ir tamsu žv riškai, kaime šunys pl šosi, o tu išeini ant kelio su juodu senelio
dviračiu ir Liuką — lyg jaunas, pradedantis žmogžudys.
— Tai važiuojam, — sakau atsidusdamas, ir garas kyla lig m nulio.
— O mūsų niekas nepamatys? — Liuką stovi pasikreipus, negal dama žmoniškai
atsitiest. Matyt, gerai trinktel jo į akmenį.
— Be panikos, — sakau, pasiraitodamas kelnes. — Tu, Liuka, klausyk visados tiktai
manęs, ir viskas bus gerai. Blogais keliais aš tavęs nenuvesiu.
— Gerai, aš tik tavęs klausysiu, — sako vos girdimai Liuką, ir taip graudu pasidaro, lyg
peilis būtų po širdim.
Tokios, kaip Liuką, vienąkart per šimtą metų gimsta.
Užkeliu ją ant kartel s, apžergiu dviratį, ir važiuojam. Mano senelio dviratis s da po
truputį ant ratlankių, braška, džeržgia, bet aš nelabai girdžiu. Minu įsiklausęs į dešinę
savo koją, kuri nenori lankstytis ir girgžda, nes kaulai tikriausiai čia iššoka iš savo vietų,
čia v l atsitaiso. Įvažiuojam į mišką, o ten kaip žarnoj tamsu. Kelias visur — į kairę, į
dešinę, ir, žinoma, verčiam s į griovį. Guliu, ir toks nuobodulys užeina nuo tų avarijų,
kad ir keltis nesinori. Bet kažkas šalia tankiai alsuoja ir atsargiai liečia pirštais, lyg kokie
paukščiukai vaikštin tų po širdį. Suprask, žiūri Liuką, ar aš dar gyvas.
— Viskas bus gerai, — tada sakau, — mes teisingai važiuojam.
Ačiū dievui, miestelis tuščias kaip iššluotas, čia visi anksti gula ir anksti keliasi. Pagaliau
nutrenkiu dviratį į bulves, atrakinu duris ir įvedu Liuką:
— Jauskis kaip namie... Mano t vo namai — tavo namai. Be panikos.
Ir kažko, velniai griebtų, kai tavo namai tušti, suspaudžia širdį, ir pats nežinai, kod l
jautiesi, lyg būtum šlykštus, piktybinis auglys. Virtuv j nedegu šviesos, kad nesimatytų
užmerktų puodų ir l kščių, ir nuvedu Liuką stačiai į savo viengungišką kambarį.
— Tai tu čia gyveni? — Liuką susijaudinusi apžiūrin ja mano urvą.
— Tenka gyvent, — atsakau ir nupučiu dulkes nuo stalo.
Žodžiu, aptvarkau viską, sustumdau į vietas, išpurtau patalą, bet susig stu ir nueinu ieškot
naujų paklodžių į savo motinos kambarį. Kai žmogus dirbi, ne visada užtenka laiko
kojoms nusiplaut. Pervelku patalynę ir sumišęs pasakau:
— Tai gal tu gulkis, Liuką? O ji man staiga sako:
— Ne, aš visiškai nenoriu miego.
— O mane — atvirkščiai — po avarijos visada miegas pjauna.
Įjungiu stalinę lempą ir nusuku į sieną:
— Negaliu tamsoj miegot, kažkaip dusina.
— Aš irgi, — Liuka nedrąsiai atsikelia nuo k d s, — pabandysiu, gal ir pasiseks užmigt.
Liuką atsis da ant lovos krašto, pagalvoja, nusiauna savo jau sunešiotus, kadaise
kramtytus batukus.
Aš įjungiu Paryžių, švilpaudamas pataisau pagalvę, įkeliu jos kojas į lovą ir tebešvilpaudamas
užkloju ją nenusirengusią. Liuka guli lyg pievoj, sud jusi rankas už galvos,
paskui apgl bia pagalvę ir džiugiai atsidūsta:
— O, tai tu čia visados miegi?
— Tenka miegot, — sakau tebešvilpaudamas, — čia stumiu bemieges naktis.
Ir staiga suabejoju ir niekaip negaliu prisimint, ar lauko durys užrakintos, ar, velniai
trauktų, palikau jas atdaras. Liuką žiūri susirūpinus į mane ir, kai aš einu pažiūr t durų,
atsis da lovoj:
— Kur tu? Išeini?
— Tuoj sugrįšiu, — sakau, — ir aplamai aš tavęs, Liuką, niekada nepaliksiu...
Nueinu į virtuvę, paklebenu lauko durų spyną ir sakau sau, kad Liuką irgi žmogus ir turi
prieš guldama pavalgyt, ir užkaičiu arbatinį.
Kai grįžtu, man pasivaidena, kad Liuką dejuoja.
— Tau skauda? — klausiu susirūpinęs ir uždedu ranką jai ant kaktos, atseit, lyg
matuodamas karštį.
— Skauda, — liūdnai sako Liuka, ir aš drąsindamas paglostau jos plaukus ir veidą. Ji
atsidūsta ir pašnibždom sako:
— Man iš tikrųjų labai skauda, garb s žodis...
— Nieko, — raminu, — pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas be parašiuto...
Bet Liuką paima mano ranką ir prideda ją sau kažkur kair j pus j ant krūtin s.
— Čia kažkas atsitiko, — pašnibždom sako Liuka.
Aš stengiuosi per antklodę savo delnu pajust tą baisų Liukos kažkas kažkas atsitiko, ir,
žinoma, galvoj man maišosi gird ti įvairūs sniegenų sutrenkimai, apendicitai.
Bet tai, mano mieli, vaikų žaidimas, palyginus su tuo, kas yra ten... ten, po mano delnu.
TU NIEKADOS NEPATEKSI į DANGŲ
Pavakary, kai iš jau į miestą nusipirkt šio bei to Liukos vardo pyragui, susidūriau su Peliūkščiu ir
jo t vu vienodais m lynais kombinezonais, ir Kaminskas viešai mane pak l už plaukų. Ir aš, kaip
tikras Judas, dar nesugiedojus gaidžiui, išsigyniau savo Liukos.
Peliūkštis žiūr jo žiūr jo į šitą graudų vaizdelį, pasitemp savo m lyno kombinezono petnešas ir
paniekinamai nusispjov .
— Užteks, t vai, — pasak Peliūkštis, — manai, plaukuose Liuką pasisl p . Verčiau eik miegot.
Kaminskas sustaug , suriaumojo:
— Aš ją užmušiu!
Aš pačiupin jau, ar dar vietoj mano degantis skalpas, ir, atvirai šnekant, tokia gyvuliška baim
ap m , jog negal jau ištart n žodžio.
— Eik namo, t vai, ir nejuokink žmonių. Čia tau ne cirkas! — dabar jau supyko Peliūkštis ir
padav iškritusią man kabant ore ir trūkčiojant kojomis piniginę.
— Cirkas? — v l suriaumojo Kaminskas, lyg gavęs kirviu į tarpuragį. — Aš jums, kekš s
vaikams...
— Kam kekš , o kam motina, — Peliūkštis šalčiausiai susikišo rankas į kombinezono
kišenes ir pakartojo: — Kam kekš , o kam ir motina...
Aš baisiausiai nustebau ir net palioviau čiupin jęs savo skalpą, o Kaminskas šimtąkart už
mane labiau nustebo. Išpūt degtin s garų debes lį ir palenk sprandą, lyg ketindamas
Peliūkštį gyvą pamaut ant ragų. O Peliūkštis, matyt, puikiai žinojo, ką daro. Abejingu
veidu įkišo ranką į užantį ir ištrauk pajuodusį nuo prakaito voką:
— Kam kekš , o kam motina, o kam ir laišką parašo... Į cirką kviečia atvažiuot.
Kaminskas išpl š laišką Peliūkščiui iš rankų, prisikišęs permet jį akim, apuost ,
supl š , sudrask ir dar kojom skutelius patryp .
Peliūkštis pamankštino raumenis, pasirąž , stryktel jo ir apsivert ore:
— Gal dar vieną laišką duot tau supl šyt? Vis tiek išvažiuosiu. Užteks... Ir Liuką palik
ramyb j. Ji tau ne žmona... O tu, — jis paniekinamai parod į mane, — nešdinkis, iš kur
at jai. Ir bučiuokis su mano seserim, jeigu tau patinka! Bučiuokis į sveikatą. Man
negaila...
Kaminskas pašoko į orą, tačiau neapsivert , kadangi jis nem go cirko, aš puoliau į pašto,
Peliūkštis — į bažnyčios pusę.
Kaminskas nusivijo Peliūkštį, retkarčiais sustojantį ir tyčia persiverčiantį ore. Man pra jo
visa baim , bet burnoj buvo šleikštu, lyg kažkieno pridergta, virp jo kojos ir ugnim deg
skalpas. Atsis dau patvory ir žiūr jau, kaip Peliūkštis jau vikriai ropojo bažnyčios stogu,
o Kaminskas stov jo apačioj ir šluost si prakaitą. Peliūkštis lipo vis aukštyn, ligi pat
kryžiaus. Paskui sumosavo rankom, kažką r kdamas Kaminskui (bei v jas nuneš jo
žodžius), užsirioglino ant kryžiaus ir atsistojo ant jo ne kaip visi žmon s, kojom, o ant
rankų. Ir pasityčiodamas pamosavo Kaminskui viena koja.
Aš grįžau namo nei šioks, nei toks, šlykštesnis sau, nei rupūž , ir netur jau jokio noro
kept pyragų ir rodytis vargšei Liukai. Susiradau vaistų nuo galvos skaud jimo ir išg riau
iš karto keturias tabletes. Tada nu jau į savo kambarį. Liuką ramiausiai miegojo, net
nenujausdama, kad aš jos, kaip Judas, gaidžiui nesugiedojus, triskart išsižad jau.
Sutemus Kaminskas slankiojo kaip dvasia, kuriai kapin se nepakako vietos, aplink mūsų,
Šatų, namus, tačiau nedrįso nei šūkaut, nei baladotis į duris.
— Tu žinai, koks jis, — pasak Liuka, sulaikiusi kvapą, ir tyliai pravirko. — Toks
jau mano likimas. Aš žinojau, kad jis mane kada nors vis tiek užmuš.
Mes tup jom tamsoj lyg per bombardavimą, nedegdami šviesos iki pat v lumos, kol
Kaminskas, kažką niūriai ir gr smingai murm damas, sunkiai nusivilko gatve.
Liuką s d jo sustingus, išpl tus akis ir n karto nemirkteldama, lyg visai pamiršusi, jog
čia pat, už kelių metrų, dar šiek tiek gyvas s di ir Andrius Šatas ugnim alsuojančiais
plaukais. Ir aš jaučiausi dar labiau pažemintas, niekam nereikalingas, ir sakiau sau tada,
jog kiekvienam skirta tai, kas skirta, ir kiekvienas, kaip įmestas į balą šuniūkštis, turi pats
kapstytis, ir dar galybę visokių niekų prigalvojau tą liūdną, nors pasikark, naktį. Bet
Liuką staiga krustel jo, pažiūr jo į mane ir atsiduso:
— Vis tiek galas... Vis tiek reiks grįžt. Ir susijuok , matyt, kažką pagalvojusi
apie galą ar grįžimą, ir pagaliau kaip žmogus ramiai pažiūr jo i mane ir atsiduso:
— Vis tiek galas, ar ne? — lyg kažko dar abejodama, paklaus manęs, ir aš liūdnai
linktel jau galva.
Tada ji išrišo kaspiną iš plaukų ir padav man:
— Jeigu jis mane užmuš, nors kaspinas 66 liks...
Aš laikiau kaspiną saujoj ir neatgniaužiau pirštų, lyg jie būtų suparalyžiuoti, visą šitą ilgą
naktį, kurią prisiminus man pašiurpsta oda ir aš žiūriu tik į kampą arba niekur nežiūriu.
Liuką dar sykį pakartojo, kad vis tiek, vis tiek galas. Aš dar sykį liūdnai linktel jau galva.
Ir tik tada supratau, ką reik s daryt. Ir man iš karto užtirpo kojos.
Mes, nežiūr dami vienas į kitą, reng m s tamsoj, ir aš, pamenu, nesusiprot damas atsegt
savo marškinių, liūdnai pl šiau rankovę. Kažkur tamsoj mojavo nuo kryžiaus koja
Peliūkštis, ir man atrod , kad aš tebesiūbuoju pakabintas ant plaukų...
Apsikabinkit, šauk naktis, bet man buvo liūdna lyg prieš mirtį, ir aš jau užtirpusiom
kojom, užtirpusia galva link nuod m s slenksčio ir niekaip negal jau jo peržengt. Aš
nemoku, sumurm jau, bet Liuką tyl jo. Aš nemoku, dar beviltiškiau pakartojau, bet Liuką
n nekrustel jo. Ir tada aš, pamenu, pravirkau ir pasakiau sau, kad štai atsikelsiu, nueisiu į
virtuvę ir susirasiu stalinį duonai pjaustyti peilį. Ir aš iš tikrųjų atsik liau, kai man atrod ,
kad Liuką jau užmigo, ir ieškojau virtuv j tarp puodų ir l kščių to visai jau sudilusio, bet
aštraus ilgo peilio. Prisiminiau savo tikrą t vą, savo tikrą motiną ir pagalvojau, jog jiems
tik palengv s, kai aš nebekainuosiu jau n trisdešimties rublių. Juokai juokais, bet iš
tikrųjų būčiau atgulęs šalia Boleslovo, jei ne Liuką. Ji pri jo tyliai, ištrauk peilį, įmet jį
atgal į puodą su vandeniu ir, lyg niekur nieko nebūtų atsitikę, nuvar mane į lovą. Ir jau
naktis nebešauk apsikabinkit, ir Liuką s d jo galvūgaly, glost mano įkaitusius plaukus.
— Liuką, ar tu dabar draugausi su manim? — paklausiau, bijodamas pažiūr t į ją.
— Jeigu jis neužmuš manęs...
Ir mes gul jom įsitempę, ir Liuką pa m mane už rankos, lyg mes būtum m susiruošę
pasivaikščiot, ir žiūr jom į tamsą, ir kažkur čia pat... kažkur čia pat, lyg dulk toj lentynoj
tarp rašaluotų dienoraščių, apmusijusių Boleslovo medalių, spalvotų akmenukų, kažkur
čia pat paš lusiai dauž si ir spurd jo dar gyva vaikyst s širdis.
Ir tada mes išgirdom l tus žingsnius per t vo, motinos kambarius, paskui jie nutilo,
atsargiai girgžtel jo senelio kambario durys — žingsniai art jo prie mūsų, ir aš
suspaudžiau Liukos ranką.
Kaminskas l tai prav r duris ir sustojo prie slenksčio su lauko durų spyna rankoje. Jis
žiur jo į mus paraudusiom nuo nemigos, iškankintom akim ir alsavo pravirom lūpom, ir
mes jaut m slogų, spaudžiantį prie žem s vyriško prakaito ir degtin s kvapą, įkv p m jį
lyg tirštus ir slogius chloroformo garus, ir tada pajutom, jog at jo galas,— nes mūsų
kojos buvo netoli nuod m s slenksčio, — ir suskilusios lūpos prasiv r ir išleido iš burnos
riešuty kvapą, bet, užuot sakiusios ŠKAC, ŠKAC, MIRTIE, ištar AMEN...
— Aš nieko nesulaužiau, — pasak Kaminskas ir v l nutilo, paskui pad jo spyną ant
stalo, nusi m kepurę ir, įbedęs akis į Liuką, pri jo prie lovos, sugniauž antklod s
kampą ir iš l to, atkakliai patrauk ją į save. Liuką susiriet į kamuoliuką, ir buvo gird ti
tiktai dusulingas, chloroformu trenkiantis Kaminsko alsavimas. Kaminskas sustingęs
žiūr jo į nuogus ir liesus mano pečius, suriestas Liukos kojas ir alkūne brauk sau per
plačią, prakaito lašeliais išpiltą kaktą. Jis apžiūr jo visą kambarį, lyg mane patį, beginklį
ir nuogą, — sienas, lubas, grindis, knygas lentynoje, burinį laivą su margom, iš skiautelių
pasiūtom bur m, sutrukusio būgno r mus ir azoto rūgšties butelį, užkimštą guminiu
žinduku. Tada jis pa m nuo k d s Liukos suknelę, išvert ją. Paskui užmov Liukai ant
kaklo, suieškojo jos rankas, prakišo pro suknel s rankoves ir pasodino ją kaip negyvą,
skudurų ir pjuvenų prikimštą l lę ant lovos krašto.
— Aš nupirkau tau batukus, — pasak Kaminskas ir nerangiai atsitūp prie Liukos kojų,
— pagalvojau, kad reikia naujus nupirkt, nes šituos visai sunešiojai.
Jis ištrauk iš kelnių kišenių po naują, laku ir varin m grandin l m blizgantį batuką ir
užmov Liukai ant kojų.
— Nespaudžia?
— Ne, — vos girdimai atsak Liuka.
— Tai galim eiti...
Kaminskas pa m Liuką už rankos, pažiūr jo į mane ir kita ranka užmet antklodę:
— Aš nieko nesulaužiau... aš v l įsuksiu spyną į duris...
Ir iš jo su Liuką ir spyna, palikęs tik neaiškų, lyg perdegusios degtin s, lyg vyriško
prakaito kvapą, ir aš gul jau suglebęs, tarytum negal damas atsigaut nuo narkoz s, ir
alsavau pravirom lūpom...
Kaminskas įstat spyną į duris ir stropiai
priverž kiekvieną sraigtelį, o Liuką stov jo lauke, už durų, su naujais blizgančiais
batukais, kokių dar niekas nereg jo mūsų miestelyje.
— Tu esi... tu niekados... tu niekados už tai... — Liuka verk be garso, tik trūkčiojo jos
pečiai ir dreb jo lūpos, ir ji pašnibždom, visai praradusi balsą, r k Kaminskui į nugarą:
— Tu niekados nepateksi į dangų!
...Kapin se varnos suka lizdus, kapin se rūdija skardiniai vainikai ir vaikigaliai lupin ja
nuo tvorelių švininius antgalius, kapin se visi ilsis panašiai ir vienodai, tik Boleslovas
kitoniškai, po raudona, aliejiniais dažais išvedžiota žvaigžde. Ir čia, kaip sakoma,
Boleslovas žengia ne į koją su miestelio visuomene. Boleslovo kapas užverstas lapais,
šiukšl m ir prisl gtas sunkia, nulūžusią medžio šaka. Purškia lietus, varnos tupi
pašiurpusios, t vas gr bia lapus ir tempia šakas į patvorį, kol sušyla ir nusivelka paltą ir
padeda ant suoliuko skryb lę. „Štai imsiu ir parkrisiu... štai imsiu ir parkrisiu", — kartoja
mano t vas. Jo švarkas permirksta kiaurai, ir jis liūdnai matuoja savo pulsą.
Per kapines su kastuvu ant pečių eina žmogus, ir jo nepaprastai raudonas veidas iš tolo
t vui šviečia.
— Broliukai busit ar šiaip gimin s? — klausia žmogus, rodydamas galva į Boleslovo
kapą.
T vas gailiai šypteli, apsivelka paltą, užsideda skryb lę, ima skubiai raustis švarko
kišen je ir ištraukia suglamžytą rublį:
— Neturiu sveikatos...
Žmogus raudonu veidu pavarto rublį ir įsikiša į kišenę.
— Aptvarkykit kapelį, išpurenkit...— t vas, žiūr damas kažkur virš kapinių medžių,
pasistato apykaklę ir įtraukia galvą į pečius.
Aptvarkykit... išpurenkit, aptvarkykit, išpurenkit...
Kapin se varnos suka lizdus, kapin se rūdija skardiniai vainikai ir vaikigaliai lupin ja
nuo tvorelių švininius antgalius, kapin se visi ilsis panašiai ir vienodai...
ŽAISKIT, ŽAISKIT, MANO MIELI, ELEKTROS LEMPUT M
Čia pas mus pila ir pila nuo ryto iki vakaro šaltas toks, pakaruokliškas lietus, o ten,
pietuose, kaip rašo man Aliukas Šovinis, „saul nenueina nuo dangaus" ir žydi magnolijos
ir visokie kitokie gražus kvepiantys medžiai. Irena Meškut pagimd negyvą vaiką, bet ir
ji nepamiršo pasiųst man širdingiausius link jimus ir nuotrauką — jų saul to ir
magnolijomis kvepiančio gyvenimo akimirką. Aliukas Šovinis stovi akinamai baltomis
keln mis ir dryžuotais atlapais marškin liais ir, santūriai šypsodamasis, vienoj rankoj
laiko languotą lagaminą, o kita ranka spaudžia Irenos Meškut s pirštus. Ji merkiasi nuo
saul s, atrodo pritrenkta ryškios šviesos ir begalin s jūros spind jimo, tokia maža,
smulkut kaip žvirblis. Nieko nepadarysi, laimingi žmon s vaikšto su baltom keln m, o
aš drybsau lovoje darbiniais, grioviams kasti tinkamais džinsais ir mąstau laisvalaikiu, kai
miegu ir kai nemiegu, apie gyvenimą ir kitokius niekus. Ir jeigu nenustos lyt, reik s
pasikart.
Rytą įlekia pro langą dr gnas lapas ir nus da ant veido. Gatv je burzgia sunkvežimis, aš
pašoku iš lovos ir matau Liuką prie vartų. Kaminskas s di kabinoje, o Peliūkštis viršuj,
tarp spintų, veidrodžių ir puodų, įsitaisęs ant sofos su dviem elektros lemput m rankose.
T vas praveria kambario duris ir susijaudinęs sako:
— Ten ji, Kaminskait , tavęs laukia.
— Žinau... — sumurmu. — Žinau ir be jūsų... palikit mane ramyb je.
Kaminskas kabinoje sulanksto laikraštį, ir garsiau suburzgia motoras. Liuką prikanda
lūpą, grįžteli į mašiną, aš basas kaip stoviu išlekiu į kiemą ir uždusęs šūkteliu:
— Liuka!.. Liuka, palauk!
Ji atsigrįžta, lyg nor dama pulti prie manęs, bet sustoja, ir mes abu apsidairom ir
nuleidžiam akis, nes Kaminskas, išlipęs iš kabinos, ir šoferis, ir Peliūkštis su dviem
elektros lemput m rankose, ir mano tikras t vas, ir net mano išoperuota motina tarpdury,
ir mieli kaimynai už tvoros, ir šiaip malonūs pažįstami gatv je spokso į mus ir laukia
spektaklio.
Aš susikišu rankas į kišenes ir sakau, išstumdamas šypseną kaip sulytą ir priplaktą šunį:
— Tai išvažiuoji?
— Išvažiuoju, — šypteli Liuka ir sk steli rankomis.
Liukos batai blizga laku ir varin m grandin l m, ir aplamai ji visa žv riškai graži ir
šventiškai blizganti, ir jos akys taip pat blizgančios, lyg tur tų keturiasdešimt laipsnių
temperatūros. Užaugs ir, kaip sakoma,
dar labiau išsiskleis ir išgraž s, nors mes visi tuo tarpu, gal būt, ir kapuose ils sim s.
— Laimingai! — sakau.
— Laimingai, — sako Liuka ir žiūri man į kojas, — nevaikščiok basas, žem šalta.
— Nieko, — nusijuokiu, — aš užsigrūdinęs.
Liuką s da į kabiną, Kaminskas pasislenka, ir sunkvežimis pradingsta iš mano akių
amžinai, ir paskutinį iš Kaminskų matau Peliūkštį, žongliruojantį su dviem elektros
lemput m.
Ir v l, velniai griebtų, pradeda lyt.
NEGRĮŽK, LIUKA, NEGRĮŽK, MANO GYVENIME, NIEKADOS
Buvo tylu, ir begalin , lyg išretinta erdv priešais, į šoną ir už nugaros speng ausyse —
jokio garso, negird ti net v jo, kuris neš aštrias žem s dulkes ir lyg skutamaisiais
peiliukais pjaust akis.
— Aš baigiu apakt! — Liuką užsimerkusi skaičiavo šovinius ir val nuo jų sm lį.
Jie art jo tai pradingdami, tai v l pasirodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrus ir
mirgantys lyg dulk s, ir staiga išdygo čia pat, ranka pasiekiami.
- NO PASARAN! - suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs antklodę ir
atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.
Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano
skrandį prad jo traukyt skausmingos spazmos, lyg tuoj vemčiau. Atsik liau iš lovos ir,
l tai grabin damasis sienų, lyg mano senelis, keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.
Virtuv j deg šviesa, ir aš gird jau vienodą taukš jimą.
Mano t vas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai ment m palinkęs
skald plaktuku riešutus ir met branduolius į stiklinę permatomą l kštę. Jis atsistojo lyg
mokinys, nusi m akinius, nušluost į pižamą, v l užsid jo ir droviai pasak :
— Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada m gdavai riešutus...
— Tai tu iš tikrųjų prisiminei? — paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.
— Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... — šyptel jo t vas ir sk stel jo
rankom. — Tik riešutų mažoka, per v lai susigriebiau.
Paskui atsik l iš lovos mano motina ir pažiūr jo, prav rusi duris. Ji buvo basa,
žemuog m išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rod žvilgsniu į mano
t vą. Tada uždar duris, bet greit sugrįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes,
kokias nešioja tik žok jai, bokso teis jai ir kai kurie laimingi žmon s.
— Tik nesp jau dar atsiūl t...
Aš apsimoviau baltom keln m, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir
mano t vas pad jo plaktuką į šalį ir įd miai nužvelg mane nuo juosmens iki kojų.
— Gražios keln s, tik gal kiek nepraktiškos.
Gal būt, iš tikrųjų su tokiom keln m mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave
greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teis jas, nei žok jas, nei... nei...
Sus dom už stalo ir prad jom švęst mano gimimo dieną, ir mano motina ilgai pasakojo,
kaip gimd mane ir kad aš gal jau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškut s
vaikas. O t vas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakst nuo ligonin s iki namų, nuo namų
iki ligonin s su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaik jį miškinių
ryšininku.
— Ačiū jums, t vai, — pasakiau, — ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.
— Ką tu šneki, — susijaudino ir net paraudo mano t vas. — Aš ne toks jau baisus
sklerotikas, kad tave pamirščiau.
Elyt tik šypsojosi ir negal jo juoktis, nes jai dar skaud jo siūl .
Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą t vą ir savo tikrą motiną per pečius ir
pasakiau:
— Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, t vai, ir tave, Elyte.
Ir jie nu jo miegot, gręžiodamiesi ir negal dami atsižiūr t į savo tikrą sūnų.
Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pas miau saują t vo
išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs — tai ne tie
riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios, gal būt, niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada
nebus.
Užgesinu virtuv j šviesą ir, l tai kramtydamas riešutus, sakau:
— Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados...
PASKUTINIS SKYRIUS
Finkelšteinas nuo pat vaikyst s buvo žydas ir nuo pat vaikyst s kirpo plaukus. Finkelšteinas
išskleid naują paklodę, apgaub mano rankas, kojas, pečius, palikdamas tik
galvą, ir paklaus :
- Kaip?..
Aš pagalvojau ir liūdnai šyptel jau:
— Plikai, varykit plikai...
Už krosnies džiūvo šlapios malkos ir iš sugadinto radijo taško steng si prasimušt tolima,
lyg vasaros žiogų čirškimas, smuikų muzika.
Finkelšteinas suleido pirštus į mano plaukus, pakraip galvą ir įjung elektrinę kirpimo
mašin lę. Plaukai krito ir slydo iškrakmolyta paklode žemyn, ant grindų. Finkelšteinas
papūt į mano pakaušį ir pasak uždusęs:
— Auksas, ne plaukas.
O aš velniai žino kod l staiga pasiutusiai susigraudinau, suspaudžiau saujoj kuokštą
nuosavų gaurų ir beg diškai prieš veidrodį, viešai ir įžūliai apsižliumbiau, visa laim , kad
dar tyliai, be garso, kaip ciuckis, batu smagiai užvažiuotas.
Finkelšteinas išjung elektrinę kirpimo mašin lę, nupurt plaukus ir, žiūr damas
nušluost paklode mano pasak Finkelšteinas
tik į veidrodį, dr gną veidą.
— Dešimt kapeikų, ir išmuš kasoj kvitą.
Aš padaviau jam pinigus, apsivilkau paltu, Finkelšteinas atidar duris, ir aš išmoviau balta
ir šąlančia galva, o iš dangaus sukdamasis krito pirmas šių metų sniegas...
Tegu sninga, ir aplamai... Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu...
HENRIKAS MONT
kino apysaka
ET EGRESSUS IBAT SECUNDUM CON-SUETUDINEM IN MONTEM OLIVARUM.
SECUTI SUNT AUTEM ILLUM ET DISCIPULI. POSITIS GENIBUS ORABAT,
DICENS: „PATER, SI VIS, TRANSFER CALICEM ISTUM A ME; VERUMTAMEN
NON MEA VOLUNTAS, SED TUA FIAT." APPARAUIT AUTEM ILLI ANGELUS
DE COELO, CONFORTANS EUM. ET FACTUS IN AGONIA, PROLIXIUS
ORABAT. ET FACTUS EST SUDOR EIUS SICUT GUTTAE SANGUINIS
DECURRENTIS IN TERRAM.
( Ir iš jęs patrauk pagal savo paprotį į Alyvų kalną. O paskui jį sek taip pat ir mokytiniai. Puolęs ant kelių
meld si, sakydamas: „T ve, jeigu nori, atitolink nuo manęs tą taurę, tačiau ne mano, bet tavo valia tegul
būna." Pasirod iš dangaus angelas, stiprindamas jį. Ir, perimtas mirties baim s, dar karščiau meld si. Ir jo
prakaitas buvo kaip kraujo lašai, kurie krito ant žem s.)
Aušo rūškanas rytas. Kryžiuočių ordino magistras Hartmundas fon Grumbachas užvert
evangeliją.
Tarnas Johanas prineš dubenį.
— Ne mano, bet tavo valia tegul būna...— sumurm jo Hartmundas, pan r rankas ir rieškučiom
užsipyl vandens ant išdžiūvusio barzdoto veido.
— Ką veikia prūsai? — paklaus jis.
— Tą patį, ką ir vakar... S di ir geria.
Johanas žiūr jo į magistro nugarą, žaizdotą nuo įsir žusių į kūną aštrių vielinių marškinių, ir
kramt lūpą.
— Magistre, — pratar jis. — Šiąnakt aš v l sapnavau tą patį sapną: mačiau palaimintuosius
Bernardą, Dominyką, Pranciškų ir Augustiną, beeinančius su savo broliais, ir jus, magistre...
— Šarvus! — įsak Hartmundas. — Johanai, aš jau gird jau šitą sapną... Tu imi sapnuot, kai
bandai nusl pt savo nuod mingus darbelius.
— Bet šiąnakt, šviesiausias magistre, panel Marija, pak lusi jūsų apsiaustą, parod žaizdas ir
pasak : „Mano išrinktasai dievo malon j šviesiausias magistras sielos išganymui baigia sunešiot
trečius geležinius marškinius..."
— Meluoji, — niūriai ir piktdžiugiškai pertrauk jį Hartmundas. — Tu perdaug kvailas, kad
sapnuotum... Aš tave vis tiek pakarsiu už apsirijimą ir tinginystę... Man praneš , kad tu vakar
išlakei visą mano šventinį vyną... O dabar paliepk broliams, kad prad tų!
Prūsai kartu su ordino broliais antra diena s d jo už ilgų stalų ir persivalgę negal jo pagalvot nei
apie žv rieną, nei apie vyną. Ir kai patarnaujantys broliukai didžiul se medin se l kšt se atneš
kopūstų, kryžiuočiai džiugiai sujudo, o prūsai pritilę su nuostaba žiūr jo, kaip ordino broliai
triauškina tą prūsams nereg tą valgį.
Apgirtęs sembas, mosikuodamas ordino išduotu raštu su vaškiniais antspaudais, šnibžd jo savo
kaimynui natangui:
— Matai, jie tokie pat žmon s, kaip ir mes, tačiau pranašesni ginklu... Mes niekada jų
nenugal sim, nes jie gali valgyt žoles... ir tyruose jiems nebūtų baisu....
Kryžiuočiai su pasigardžiavimu valg kopūstus, ir tas pats prūsas, iš padilbų steb damas juos,
ūmai trenk raštą į stalą ir garsiai, kad gird tų visi prūsai, pasak :
— Nieko, ir mes išmoksim.
Ir su pasišlykšt jimu m graužti kopūstlapį. Keli prūsai pasek jo pavyzdžiu. Kryžiuočiai
atlaidžiai šypsojosi.
Hartmundas fon Grumbachas stov jo užsisl pęs galerijos šeš ly ir, suraukęs kaktą, žiūr jo į prūsą,
atkakliai kremtantį ir ryjantį kopūstą gabalais, kol to žandikauliai staiga sustingo ir jis pak l akis į
galeriją.
— Garb mūsų viešpačiui J zui Kristui, prūsų vadai! Aš matau, jūsų sielos ilsisi taikoje ir
ramyb je... — pasak magistras, išeidamas į šviesą. — Ar jūs patenkinti mūsų brolišku
susitarimu?
— Taip, — atsak prūsai.
— Ar su šia gera žinia išvyko pasiuntiniai į jūsų žemes?
— Taip, — atsak prūsai.
— Psalm se pasakyta: tepasibučiuoja taika ir teisingumas, — pasak magistras,
iškeldamas ranką. — Tad išgerkit...
— Už fon Grumbachą! — pak l taures prūsai.
Magistras nuleido ranką ir staiga negarsiai paklaus :
— Brangūs mano svečiai! Ko nusipelno žmogus, kuris vaišinamas ir girdomas smogia
durklu šeimininkui?
— Ugnies — pagal prūsiškus papročius... — atsak senyvas prūsas šermuon lių kepure.
— Vakar, užgesus deglams, kažkuris iš jūsų užpuol mane, bet, ačiū dievui, aš buvau
šarvuotas... — geležim skambančiu balsu ištar magistras.
Kryžiuočiai lyg pagal komandą atsistojo ir greitu žingsniu iš jo iš men s. Prūsai pastat
taures ir susižvalg . Kai subild jo užšaunamų
durų skląsčiai, jie pašoko ir tik tada pasteb jo, kad jų ginklai buvo dingę.
— Melas! — sušuko kažkuris iš prūsų. — Melas!
— Gana burnot prieš dievą! — riktel jo Hartmundas ir pak l dešinę ranką.
Kryžiuočiai m m tyti ant prūsų liepsnojančius malkų ryšulius, pilti dervą. Liepsna
pl t si, ir men pavirto ugnies jūra. Viršuj, galerijoj, pasidar nepakenčiamai karšta.
Hartmundas grįžo į savo celę. Net ir čia gird josi prislopinti deginamųjų klyksmai. Jis
pabučiavo nukryžiuotąjį ir nukabino jį nuo sienos, sakydamas:
— J zau Kristau, tu visados rodei ordinui kelią, tu persodinai ir įdiegei jo šaknis Prūsijos
ir Livonijos žem se, tad pad k, viešpatie, nulenkt kietus prūsų sprandus ir užgniaužt
maištą pačiose jo įsčiose... Ir kai prūsai liks be vadų, aš nukreipsiu savo kalaviją į rytus —
prieš užkiet jusius pagonis lietuvius, jotvingius ir jų kaimynyst je gyvenančius
schizmatikus rusus... Amen.
Paskui atl k Johanas ir praneš , kad ugnis persimet į kitas patalpas ir gaisro jau
nebeįmanoma užgesinti.
— Tegu dega. Išvesk žirgus, grįšim į Karaliaučių, — pasak Hartmundas. — Vietoj šitos
prūsai pastatys savo rankom dešimt tokių pilių... Dabar jie bus romus kaip avin liai!
Gyviau, Johanai!
Prab gdamas galerija ir dengdamasis apsiaustu nuo pragariško karščio, magistras
akimirksniu išvydo liepsnojantį prūsą, gal būt, tą patį, kuris nor jo išmokt valgyt žoles.
Jis giedojo priešmirtinį himną savo pagoniškam dievui, ir ugny lyg gyvas rait si
pergamentas su tirpstančiu antspaudų vašku...
Kryžiuočių būrys neatsigręždamas jojo Prūsijos lyguma per ramius, kvapą sulaikiusius
kaimus, miškais ir Priegliaus pakrante. Lijo lietus. Hartmundo veidu b go vanduo ir
laš jo nuo šlapios barzdos. Vakare nustojo lyti, buvo keistai tylu, lyg ramyb amžiams
būtų nusileidusi į Prūsų žemę.
Vilkdama šiurpią, į vakarus nutįsusią uodegą, iškildama rytuose iki dangaus skliauto
vidurio, skriejo kometa, ir ant Magdeburgo stogų, katedros bokštų, tamsių kaip šulinys
kiemų ir gatvelių krito keista, lavoniška šviesa. Ir pratisas, nesiliaujantis šunų kauksmas
tik sustiprino tą neaiškų baim s, atgailos, nerimo ir neišvengiamos pražūties jausmą.
Tuščiomis, išmirusiomis gatvel mis jo keturi vyrai, apsiaustais pridengę virpančias
žvakių liepsneles, o kažkur už kampo smukl j aid jo girta daina ir riksmai, klyksmas ir
išspirtos lauk tuščios statin s, šokin jančios gatve per akmenis, dundesys...
Katedroj nutilo giesm , kaukš damas b gte užb go į sakyklą vienuolis pamokslininkas ir
sustingo išk lęs rankas, žiūr damas virš Magdeburgo miestel nų galvų pro atlapas
katedros duris į tuščią, keistai kometos nušviestą aikštę.
— Dievo pirštas danguj! — suriko vienuolis. — Viešpats dievas siunčia naują išbandymą
savo tautai!.. Į kryžiaus žygį, krikščionys! Dar nesp jom apverkt geriausių mūsų šventos
Marijos Teutonų ordino brolių, kuriuos užkiet ję pagonys lietuviai išskerd Durb s lauke,
kai Prūsijos naujakrikštai, kurstomi velnio s klos Henriko Mont s, atkrito į senąsias
klaidas ir žiauriausiai išžud daugybę mūsų mylimų...
Vienuolis akimirkai nutilo, išgirdęs moterišką klyksmą šonin j navoj. Liesas paniuręs
vyras su berniuku ant rankų stūm nuo savęs besidraskančią moterį. Ji parkrito ir,
raitydamasi ant žem s, pro ašaras šauk :
— Mano įsčios išdžiūvo! Sugrąžinkit iš Prūsijos vyrą...
Vienuolis įkv p oro ir, smeigęs pirštu į tą pusę, griausmingai sušuko:
— Į kryžiaus žygį!.. Net jeigu tavo t vas atsistotų slenkstyje ir tavo brolis pakibtų tau ant
kaklo, ir tavo motina primintų tau krūtis, kuriomis maitinaisi, išeik, pamynęs po kojomis
t vą, išeik, pamynęs po kojomis motiną, ir išskrisk prie kryžiaus v liavos...
Paniuręs vyras, nešdamas vaiką gl byje, asketišku, lyg iš akmens iškaltu veidu tyl damas
iš jo iš katedros.
Keturi vienuoliai su žvak m rankose jo tuščia, kometos nušviesta gatve.
— Tai tu čia, mokytasis Hirchalsai? — paklaus jie vyrą.
Hirchalsas nusilenk , ir jie visi ilgai tyl dami žiūr jo į vaiką.
— Aš išvykstu į Prūsiją. Palaiminkit mane! — staiga karštai papraš Hirchalsas,
palenkdamas galvą. — Man apsireišk mergel Marija ir pasak : „Hirchalsai, mirties
kūdiki, greitai tu būsi mano sūnaus puotoje..." Palaiminkit mane, šventieji t vai!
— Tegul dievas tave saugo... — atsiduso seniausias vienuolis, pak l veidą į šiurpiai
nušviestą dangų, persižegnojo ir, nueidamas su kitais broliais, stabtel jo. — Ko mes
tur tume prašyti dievo motiną savo maldose?
Katedroj m daužytis varpai, iš pradžių didysis varpas, paskui jį, aliarmuodami ir gailiai
spengdami, mažieji.
Hirchalsas užsimerk , išsitemp , kietai ir sielvartingai šypteldamas:
— Kad dievo motina leistų man atvykti į jos sūnaus puotą, tik ne tuščiom... su Mont s
galva l kšt je.
Sūriąja jūra audra neš kryžiaus žygio laivus supl šytom bur m. Flagmaniniam grafo
Barbi laive deg žibintas, ir penkiolika išblaškytų laivų steng si nepamest raudonos lyg
gęstantis nuod gulis ugnel s. Grafas Barbi šlitin jo po denį, Hirchalsas, buvęs Mont s
mokytojas Magdeburge, ir kiti trys tokie pat senyvi kariai s d jo prie stiebo. Velso
princas ir riteris iš Burgundijos v m , persisv rę per bortą. Laivagaly stov jo pririšti
arkliai — laivui krentant į duobę, jie netekdavo pusiausvyros ir pakibdavo ant virvių.
— Koks velnias sugalvojo mus vežt vandeniu! — keik si riteris. — Visas žarnas iš-
vemsiu!
— O sausuma keliaujant, Mont paleistų mums žarnas pirmiau, negu sp tum ateit ordinui
į pagalbą, — perr kdamas jūros ošimą, šūktel jo grafas Barbi.
m pliaupi lietus, ir visai sutemo. V jas aprimo. Basas apiplyšęs jūreivis laivavirv m
įkop į stiebą.
- Kur žem ?! — sušuko jam Barbi.
— Dievas žino... Kai prasišvies, pamatysim, — siūbuodamas su stiebu, suriko jūreivis.
Burgundijos riteris išmuš statinait s dugną ir užsivertęs mauk vyną.
— Po Velykų, kai pasirod kometa, — pasak jis atsipūsdamas, — tą pačią dieną mano
geriausias arabiškas arklys pastipo...
— Bet ar teisyb , — paklaus Velso princas laibu, beveik vaikišku balsu, — man sak ,
kad Prūsijoje užmuštų krikščionių sielos, aplenkdamos skaistyklą, lekia tiesiai į dangų?
— Šventa teisyb , prince, — atsiduso Burgundijos riteris. — Ne veltui dievo vietininkas
žem je Aleksandras mūsų žygį prilygino žygiui į Jeruzalę šventam grabui vaduoti ir
suteikia mūsų sieloms atleidimą. Išgerk, prince, už savo sielos išganymą!
— O ar teisyb , — v l prabilo Velso princas — jam buvo bloga nuo vyno ir nuo supimo,
— man pasakojo, kad Mont vogdavo Vokietijoj arklius ir pardavin davo juos prūsams.
— Mont senas arkliavagis ir niekšas, — burbtel jo Burgundijos riteris, — seniai jį
reik jo pakart...
— Mont n ra pavogęs n vieno arklio! — griežtai pasak Hirchalsas, atsistojo ir
slidin damas nu jo į laivagalį.
Grafas Barbi nusijuok :
— Jis neranda vietos, trokšdamas v l išvyst mylimą Mont s veidą...
— Riteris yra matęs piktadarį Montę? — nustebo Velso princas. — Kaip jis atrodo?
— Deja, be ragų ir uodegos, prince. — Hirchalsas atsigręž ir susierzinęs pridūr : — Aš
ne tik jį mačiau, sūnau mano, bet ir užauginau, išmokslinau ir net savo seserį išleidau už
jo. O dabar...
Hirchalsas pralindo pro kartį ir atsistojo tarp arklių, glost jų sprandus, dr gnus, apneštus
jūros druska. Jis gird jo, kaip riteriai v l kažko griausmingai nusikvatojo, ir piktai
nusispjov į jūrą.
Denis liko tuščias, visi sulindo į triumą, sl pdamiesi nuo vandens ir v jo, tik vienas Velso
princas išblyškęs gul jo prie stiebo, įsikibęs virvagalio. Laivas šokdavo nuo bangos
žemyn, ir Hirchalsas klausydavosi, kaip subraška stiebas ir visi laivo sąnariai.
Šlapia nučiuškusi žiurk pasirod denyje, ji slydo, kabindamasi nagais į lentas, kol
ūžtel jusi banga nuplov ją į jūrą. Hirchalsas persižegnojo ir žiūr jo išpl tęs akis į tamsą,
bet daugiau žiurkių nemat . Iš triumo sklido dainos ir girtų šauksmai; pasigirdo
trenksmas, ir su keiksmais į denį išvirto kryžiaus kariai. Burgundijos riteris mosavo švento
Jurgio v liava ir šauk :
— Salin visi! Aš nešiu švento Jurgio v liavą, ir Montę kaip šunį...
Grafas Barbi įsikabino į v liavą ir prašvokšt :
— Šventas Jurgis tiktai mūsų, vokiečių riterių, patronas!
Burgundijos riteris trenk kumščiu Barbi į galvą, v liava nukrito ant denio. Barbi išsitrauk
kalaviją, Burgundijos riteris grieb si už diržo, užčiuop tik peilį — apdujęs nuo mirtino įžeidimo
ir pykčio, šoko į priekį, ir sutriuškinta galva nusivoliojo deniu. Svetimšaliai riteriai ir jų
ginklanešiai susibūr prie stiebo ir m spausti vokiečius prie borto, nor dami išstumti juos į jūrą.
Hirchalsas mat tik krūvą sumišusių, kaip kirm l s tamsių kūnų, kriokiančių, krintančių nuo
smūgių ir v l puolančių. Jis prisiartino prie jų iš užpakalio, pasilenk ir j ga ištrauk kažkieno
kojų prispaustą v liavą.
— Atsigręžkit, galvažudžiai! — riktel jo Hirchalsas galingu balsu, ir visi akimirkai sustingo,
nuleido ginklus.
Kryžiaus kariai, nieko nesuprasdami, dar giliai tebealsuodami, žiūr jo, kaip Hirchalsas, sučiaupęs
lūpas, apsuko virš galvos švento Jurgio v liavą ir svied ją į jūrą.
Paryčiu nustojo lyti, dangus pabalo, v jas visiškai nurimo.
— Žem ! — gergždžiančiu balsu sušuko nuo stiebo jūreivis, ištup jęs ten kiaurą naktį.
Flagmaninis laivas, suniokotas audros, pusiau įgrimzdęs vandenin, įplauk į gilią ir ramią įlanką ir
lauk , kol priart s kiti laivai ir grūsdamiesi išmes inkarus. Per ištiestas lentas iš laivų į krantą
išved neramius arklius.
Krantas buvo tuščias. Už kopų stov jo aplūžusi, v jų perpučiama žvejo lūšna. Basakojis vienuolis
iš Magdeburgo katedros, dabar lydintis kryžiaus žygio karius, įkišo nuod gulį į nendrių stogą.
Ginklanešiai pastat palapines, ir visa stovykla klaus mišių. Bet pasigirdo kanopų dund jimas,
lyg vaiduokliai pral k pakrante raiteliai ir dingo miške. Vienas po kito užsiliepsnojo smaluoti
laivai.
— Mes atkirsti! — riktel jo grafas Barbi. Riteriai grieb si už ginklų, bet prūsai daugiau nesirod .
Žygiuodami gilyn į Prūsiją, kryžiaus žygio riteriai dar si vis neramesni — atrod , kad prūsai kaip
pragaro v l s, kardu nepasiekiamos, išsisklaido, bet visą laiką nematomos seka ir lydi kiekvieną
riterių žingsnį.
Pokarvių kaime, į kurį kryžiaus kariai įženg ankstyvą rytą, buvo kapų tyla. Basakojis vienuolis,
einantis kolonos gale, su liepsnojančiu deglu šokin jo nuo namo prie namo.
Kai riteriai jojo plačia, žole ir krūmokšniais apaugusia lyguma, iš šonų suspausta miško, kaimas
skend jo ugnies juroj. Vienuolis, išb gęs iš kaimo, stabtel jo ir sumurm jo, suodina ranka
šluostydamasis prakaitą:
— Švenčiausia Marija, tai už ketvirtą tavo sūnaus žaizdą!
Grafas Barbi sustabd žirgą. Jis giliai alsavo, dairydamasis i šonus, paskui užsid jo šalmą.
— Mes maiše. Ten prūsai... Atgal! — sukomandavo jis.
— Kur jūs matot prūsus? — paklaus Velso princas.
— Atgal, jūs visi akli... Tas rūkas virš kalvos — ne šiaip sau rūkas. Ten garuoja įkaitę prūsų
arkliai!
Tuo metu pasigirdo šiurpus arklio žvengimas, ir, lyg iš po žemių išdygęs, tiesiai į riterius išn r
raitelis. Jo didžiul galva buvo juoda, veidas su raudonom burnos ir akių d m m; neproporcingai
trumpose ir storose, lyg iš pilvo į šonus išaugusiose rankose įstatyta po ietį, už nugaros kaip
plaukai
plaikst si ugnis, bet raitelis atrod keistai sustingęs. Žirgas šuoliavo nieko nematydamas,
paklaikęs iš skausmo ir baim s. Keletą akimirkų riteriai stov jo sukaustyti siaubo, paskui
atsitok jo, lankininkai skubiai ištemp lankus. Viena str l įsibed virp dama raiteliui į kaklą, kita
arkliui į krūtinę. Arklys iš skausmo met si į šoną, partrenkdamas kelis p stininkus.
— Tai štai koks Mont ! — išsiverž Velso princui.
Jis nesp jo prisidengti skydu, nejudamai įtvirtinta kairioji raitelio ietis nuslydo šarvais, perv r
princo vaikišką kaklą ir išpl š jį iš balno. Arklys su nejudančiu raiteliu ir pamautu ant ieties
Velso princu kluptel jo ir persivert per galvą. Ir dabar riteriai pamat , kad raitelis — tai tik
medinis išdažytas stabas, pririštas prie arklio, ir jie ilgai lyg gyvą kapojo kalavijais medinį raitelį...
Iš už kalvos klykdami išl k prūsų raiteliai ir įsir ž į pačią kryžiaus karių tirštumą. Susimaiš
arkliai ir žmon s, prūsai kapojosi trumpai ir žiauriai, paskui m gręžti arklius ir trauktis.
Kryžiuočiai ir jų ginklanešiai užtrauk pergal s giesmę „Christ ist erstanden" ir prad jo persekioti
b gančius prūsus. Grafas Barbi keik si ir grūmojo kumščiais:
— Avigalviai! Tai pagoniška klasta! Kiaul s...
Bet kryžiuočiai, pagauti medžiokliško įkarščio, jo neklaus .
Už kalvos, išsirikiavę trim eil m, už didelių, net pagaliais paremtų skydų stov jo prūsų
p stininkai. Jie prasiskyr , praleisdami savus raitelius, ir v l susiglaud . Riteriai negal jo
sulaikyt įsib g jusių žirgų. Į juos pasipyl str lių spiečiai. Ir Hirchalsas, burna
gaudydamas orą, pajuto, kaip virsta iš balno, o arklys perr žtu į užaštrintą baslį pilvu
prislegia jį. Gul jo pusiau netekęs sąmon s ir lyg pro rūką mat art jantį ant žirgo raitelį,
panašų į Montę, bet jo veido negal jo išskirti...
Ir aš reg jau: ir štai arklys palvas ir ant jo s dįs buvo vardu mirtis, ir pragaras jo
paskui jį...
Iš miško, supančio lauką, išlindo kita dalis prūsų raitelių ir p sčiųjų, užkirsdami kelią
atsitraukti.
Mišku gilyn į pelkę, tarsi juos būtų vijęs pats velnias, b go būrelis ištrūkusių kryžiaus žygio
karių. Jie griuvin jo per supuvusius medžių kamienus, uždusę paknopstom k l si ir v l b go,
nesirinkdami kelio, grimzdami akivaruose.
Vienuolis, sudeginęs Pokarvių kaimą, ir du ginklanešiai, vieninteliai išsikapanoję į kietesnį
krantą, sukrito ant žem s, bet v l pakilo ir, grūsdamiesi per kits kitą, m
ropštis į ąžuolą. Jie sus do, ramdydami alsavimą, ant šakos, ir vienuolis laibu, drebančiu nuo
šalčio ir patirto siaubo balsu užtrauk psalmę Marijai.
Po valand l s iš krūmų išlindo prūsas, žvilgtel jo į ąžuolo šakas ir ramiai atsis do ant žol s.
Įkandin pasirod dar pora prūsų; jie šaltai, tarytum visai nekreipdami į vokiečius d mesio,
sus do greta pirmojo.
Lokys maurojo up s seklumoje, taškydamas letenom vandenį. Jis buvo pririštas grandine prie
kelmo.
Prūsų stovykloj liepsnojo laužai, ant iešmų čiršk jo skerdiena. Mont g r su prūsais,
švęsdamas pergalę, ir tyl damas steb jo lokį. Keli kariai, paragindami ietimis, stūm
atsiganiusį vienuolį žv riui į gl bį ir kvatojo visa gerkle:
— Cha cha, pilvotas pl šike, mus krikštijai, dabar pakrikštyk mūsų prosenelį, cha cha!
Vienuolis spyriojosi, paskui, traukdamasis atbulas, išgąstingai sumurm jo:
— Kūdiki, aš tave krikštiju vardan t vo ir sūnaus, ir šventosios dvasios...
Jis verk iš bej giškumo. Raitelis juodu žirgu oriai ir neskub damas jojo per stovyklą.
— Monte,— pasak jis, nenulipdamas nuo žirgo, — tave kviečia atvykti krivis Alepsis.
— Kod l aš turiu vykti pas jį, o ne jis pas mane? — gūžtel jo pečiais Mont .
— Nesiginčyk, Monte, — sudraud jį Koltis, senas vienaakis prūsas. — Nors tu ir
išrinktas didžiuoju prūsų vadu, Alepsis vis tiek galingesnis už tave: jis kalbasi su
dievais...
— Pasakyk, kad aš atvyksiu rytoj.
— Dabar! — kietai ištar raitelis.
Mont pakilo. Auktuma atved žirgą. Katryna, nenuleisdama akių nuo Mont s, iš jo iš
palapin s:
— Henrikai, kur tu?.. Aš irgi su tavim... Nepalik manęs vienos.
— Atvesk ir mano žmonai žirgą, Auktuma...
Jie jojo mišku, stebimi nematomų Alepsio sargybinių, kurie nuolat šm steldavo tarp
medžių. Šventojo ąžuolyno pakrašty raitelis sustabd juos:
— Palaukit čia.
Mont ir Katryna nušoko nuo žirgų ir paliko juos Auktumai.
— Katryna, čia nesimelsk, — pasak Mont , — čia negalima melstis krikščioniškai. Čia
šventas miškas.
— Gerai, Henrikai, aš pasistengsiu nesimelsti.
Iš ąžuolyno sugrįžo raitelis ir pasak :
— Monte, sek paskui mane... Jeigu ta moteris iš tikrųjų vokiet , tegul ji pasilieka...
— Ne, ji eis su manim, ji mano žmona...
Ant tūkstantmečio ąžuolo šakų plev savo margos audeklo juostel s, kailio gabaliukai,
pridžiūvusi prie kaulų skerdiena. Krivis Alepsis iš jo iš piramidinio rąstų namuko.
Rudens v jas pl š jo baltus rūbus ir draik žilus plaukus. Mont prid jo delną prie kaklo,
reikšdamas ištikimybę, ir linktel jo.
— Didysis prūsų vade Monte, aš priverčiau tave laukti, — pasak Alepsis, pirštų galais
braukdamas per ašarojančias akis. — Aš kalb jausi su dievais, ir jie pasak : vokiečiai bus
nubausti, ir daugiau negu pakankamai. Žinoma, tik tada, jei mes garbinsim vien savus
dievus ir klausysim tų, kuriems lemta kalb tis su dievais... Monte, kod l paniekinai t vų
papročius ir neatsiuntei čia trečios dalies grobio?
— Ak, štai kas... Arkliai ir ginklai reikalingi mušti vokiečiams, o aukso tu irgi, Alepsi,
nereikalauk, nes tik už jį pirkliai sutinka parduot ginklus.
— Neužrūstink dievų, Monte!.. Nuo amžių trečią dalį grobio dievams atiduodam...
Ir dar: prūsų vado žmona negali būti vokiet . Tavo t vas skyr tau į žmonas prūsę. O tu iš
Magdeburgo grįžai su vokiete.
— Krivi, Alepsi,— valdydamasis pasak Mont ,— dievai man atleis, nes aš myliu šitą
vokietę.
— Ne! — riktel jo Alepsis.— Tu kalbi kaip krikščionis... Tu esi geriausias karys ir vadas,
tavim visi seka; kas bus, jei visi ims vesti vokietes? Vaikai jau šnek s vokiškai...
Geriausia būtų, jeigu tu ją... paaukotum dievams.
— Kai aš prad jau ruošt sukilimą, tu net neklausei, kas mano žmona. — Mont suspaud
kalavijo rankeną. — Geriau jaučius aukok, Alepsi.
Alepsis nuleido galvą ir sugrįžo į piramidinį namelį. V jas blašk tarp akmenų ugnį,
dienąnakt kurstomą ir saugomą.
— Ko jis nori iš tavęs? — paklaus Katryna.
— Nieko, jis nori paaukot jautį...
— Mont ! — šūktel jo tarpdury Alepsis. — Mes tave išrinkom, mes tave galim ir
pašalint. Bet gyvenkim santarv j. Aš dabar paaukosiu tik jautį... tik jautį, jeigu tu pasižad
si neniekint mūsų dievų ir atiduot jiems tai, kas priklauso.
— Gerai, sutinku, — išbalęs pasak Mont .
Jautis išraižytais ragais stov jo po ąžuolu. Katryna išgąstingai sek akimis kiekvieną
Alepsio judesį: jis išk l peilį ir smog jaučiui į sprandą. Ištryškęs kraujas aptašk baltus
Alepsio drabužius. Jis pri jo prie Mont s ir ištep jo kaklą krauju iš dubenio, prisiartino
prie Katrynos ir susierzinęs šliūkštel jo kraujo į jos veidą.
— Dievų valios neatmainysi, — sumurm jo Alepsis. — Ji vis tiek liks krikščioniška
gyvat , kurią tu šildysi savo guoly.
— Nieko, nebijok, — pasak Mont , — mes jau einam iš čia.
Ant Katrynos veido džiūvo kreš damas kraujas.
Kurį laiką buvo tylu, ir atrod , kad šitame ąžuolyne gyvena tik vienas Alepsis su amžinąja
dievų ugnim. Bet paskui iš kažin kur išniro daugyb baltai apsirengusių žmonių, jie
apsupo jautį ir ramiais, įprastiniais judesiais m jį išdarin ti.
Mont ir Katryna grįžo atgal mišku į stovyklą.
— Henrikai, ko jis iš tavęs nor jo? — Katryna pa m Montę už rankos, jų arkliai jo
greta, liesdamiesi šonais.
— Jis reikalavo, kad aš tave sudeginčiau.
— Už ką, Henrikai?
— Prūsams tu esi tik vokiet . Bet tu d l manęs atsižad jai Vokietijos ir savo namų, dabar
aš tau busiu namai ir t vyn , aš apsaugosiu tave ir nuo prūsų, ir nuo vokiečių. Būk rami,
Katryna.
Katryna ūmai sulaik žirgą. Kažkur arti, tarsi iš debesų, liejosi liūdna ir sielvartinga, gerai
pažįstama melodija. Jie pajojo į priekį ir pamat ąžuolo paunksm je s dinčius prūsus.
Deg laužas, ir lengvai čiršk jo kepama žv riena. Giesm , sklidusi iš ąžuolo šakų, staiga
nutilo, ir medyje prasid jo grumtyn s, pasigirdo triokštel jimas, ir su šaka rankose ant
žem s prieš Montę trenk si purvinas ginklanešys. Jis gul jo apsvaigęs nuo smūgio ir
kvailai šypsojosi Montei, kol vienas iš prūsų pri jo ir užmov vokiečiui maišą ant galvos.
— Prinoko, — pasak Mont ir apgręž žirgą.
Iš ąžuolo v l plauk giesm .
Mont s žirgas, įsibridęs į upelį, g r vandenį. Katryna, nušokusi nuo žirgo, praus si
veidą. Mont skausmingai žiūr jo į tokius pažįstamus ir trapius Katrynos pečius. Saul
judančiom nuo siūbuojančių v jy šakų d m m krito ant vandens, ant žirgų ir ant Katrynos
veido, kuriuo, atrod , b ga neramios, baimingos mintys. Staiga Mont pamat krepšelį
prie jos balno ir atrišo raištelį. Jis nustebęs ir priblokštas ištrauk baltą, 104 siuvin tą
vaikišką kepuraitę, marškin lius,
jo rankose lengvus lyg voratinklis. Katryna atsigręž , lyg kat prišoko prie Mont s ir
įsikabino į krepšelį:
— Atiduok! — riktel jo ji griežtai. Mont tik sugrieb ją per liemenį ir įmet į balną.
Arkliai žingsniavo mišku.
— Aš netur jau jo palikt, — nuleidusi galvą, pasak Katryna, ir jai atrod , kad v l ir v l
nejučiom jinai įjoja į Magdeburgo rotuš s aikštę... Prie g dos stulpo nubaustas už b gimą
pono tarnas. Jis atrodo labai juokingai, ir Katryna neišlaikiusi šypteli... Paskui Mont
perima iš jos rankų vaiką. Hirchalsas padeda nulipt jai nuo žirgo, Mont ištiesia vaiką
Hirchalsui, bet susituri, priglaudęs švelniai pabučiuoja jį ir sako Katrynai:
— Ir tu pabučiuok!
Ji žiūri nustebusi į Montę ir bučiuoja sūnų. Tada Mont neramiai apsidairo ir sutrikęs
sako:
— Užlipkim, Katryna, į varpinę... Aš noriu paskutinį kartą pažiūr t į miestą.
Katryna džiaugsmingai lyg vaikas b ga prie katedros, ir dabar Mont atsargiai atsargiai
ištiesia Hirchalsui sūnų.
— Nesijaudink, Henrikai... — sako Hirchalsas, žiūr damas Montei į akis.
Varpin nutup ta balandžių, jų baltos plunksnos, įstrigusios geležin se angų grotose,
plevena v jyje.
— Man neramu, Henrikai, prieš kelionę... Sako, prūsai žiaurūs... Gal d l to, kad jie
gyvena miškuose tarp žv rių?
— Ką tu kalbi? Ką tu kalbi, Katryna? — lyg nesuvokdamas, ką ji kalba, Mont sumosuoja
rankom. — Kapituloj aš sužinojau, kad ordinas sudegino gyvą mano t vą.
Katryna įsikimba Montei į ranką:
— Viešpatie, už ką?
Mont tyli, atsir męs į grotas, paskui, staiga vis labiau karščiuodamasis, ima kalb t šaižiu
ir r ksmingu lyg gatv s juokdario balsu:
— Viešpaties vardu amen... Tegu būna žinoma visiems, kad švenčiausios Marijos
Teutonų ordinas Mont s žemę, kurią tasai, gyvas būdamas, vald , suteikia jo sūnui...
nuolankiam ordino tarnui... ordino tarnui... ordino tarnui.
Mont įsitveria į varpo virvę ir keistai šypteli:
— Čia aš buvau prūsas... prūsas... Bet aš bijau, kad Prūsijoj būsiu tik vokietis...
Aikšt j Hirchalso n ra, tik prie g dos stulpo tebestovi žmogus, nesiryžtantis nusipjauti
ausį.
— Katryna, aš tau dar nepasakiau... Kryžiuočiai sūnų pasilieka įkaitu.
Katryna lyg išprot jusi šoka ant arklio ir šaukia:
— Mont , su tavim aš niekur nekeliausiu! Ir žirgas lekia per aikštę zovada.
O prie stulpo stovi žmogus, apsipylęs žliaugiančiu per veidą prakaitu, ir žiūri į virpantį
rankoje peilį...
Mont s ir Katrynos arkliai laisvais pavadžiais l tai rupšnojo žolę.
Iš miško tankm s ant apsiputojusio žirgo išniro prūsas ir riktel jo:
— Mont , lietuviai!..
Nuleidę ordinui kraujo Kulme ir Pamed je, per porą dienų su mūšiais sukorę šimtus
mylių, lietuviai ils josi prūsų stovykloj. Prūsų moterys atsargiai, lyg atlikdamos šventą
ritualą, plov juos, kitus jau pusiau miegančius, tvarst žaizdas. Jų arkliai, prakaito ir
dulkių iš stais šonais, prunkšdami ir taškydamiesi godžiai g r vandenį. Auktuma,
išbridęs iš up s, sustojo ties jaunučiu lietuvių kariu, kuris, susirietęs į kamuoliuką,
miegojo žol je. Jo vaikiškas, beūsis veidas buvo apneštas storu purvo sluoksniu. Auktuma
nusišypsojo, pasilenk , atsargiai pak l jį, nuneš prie kubilo ir m prausti jam veidą.
Karys muist si, atsibusdamas iš miego, Auktuma plačiu savo delnu dar kartą perbrauk
jam per veidą, užpyl vandens ant kaklo, krūtin s ir ūmai lyg nudegęs atitrauk ranką.
Karys stov jo susigūžęs, moteriškai užsidengęs rankom krūtinę. Sl pdamas sumišimą,
Auktuma atbula šlapia ranka perbrauk sau per skruostą ir kvailai nusišypsojo.
— Aš pati... — pasak karys ir per galvą tarsi suknelę m vilktis grandininius
marškinius...
Pirty prie įkaitusių akmenų krūvos s d jo Mont ir Žemaičių kunigaikštis Treniota. Salia
jų stov jo pilnos taur s midaus.
— Kalb k, ji nieko nesupranta, — pasak Mont .
— Ji man primena Mortą — mano karaliaus Mindaugo žmoną.
— O mano karalien man primena sūnų, vokiečių įkaitą, — sausai ir mandagiai šyptel jo
Mont . — Kalb k.
— Mindaugas trokšta ramyb s... D l šitos ramyb s jis pasiryžęs atiduoti ordinui net
žemaičius...
— Bet ar Mindaugas gali atiduoti tai, kas jam nepriklauso? — v l taip pat santūriai ir
mandagiai šyptel jo Mont .
Jis pasik l ir šliūkštel jo vandens ant akmenų.
Karšti, plikinantys garai aptrauk Treniotos veidą.
— Kalb k, — pasak Treniota. Bet Mont nieko neatsak .
— Gerai kalbi, — pasak susimąstęs Treniota. — Aš pirmas suk liau teutonams gaisrą
prie Durb s, tada tu įpūtei ugnį Prūsijoj, o žiežirbos lekia į Kuršą ir Livoniją. Votys
išdeginamos įkaitinta geležim... taip mes iš-deginsim iš savo žemių ordino pilis ir sujungsim
visas mūsų susiskaldžiusias gentis...
Treniota atsistojo ir prav r duris. Oro gūsis įsiverž į pirtį.
— Dabar pats geriausias laikas tai padaryt... Ir nesupranta to tik karalius Mindaugas. Ir
d l savo ir savo... krikščioniškos karalien s Mortos šventos ramyb s nešaukia karių prie
ginklo.
— Išgerkim už karalių, — Mont išties taurę Treniotai, tas įd miai pažiūr jo į Montę ir
pa m taurę. — Teapšviečia dievai karaliui protą... Ir tada tepadeda dievai mums kartu
išsvilint ugnim teutonus...
Jie nuliejo dievams per petį midaus ir l tai išg r iki dugno. Katryna atneš baltas
drobules ir apsiaut juos...
Auktuma mat , kaip, lydimas Mont s, prie žirgo pri jo Treniota, įšoko į balną ir paskui jį
pakilo visi lietuviai. Treniota pasilenk ir stipriai pasibučiavo su Mont , tada išties
ranką ir galingu mostu įmet į balną Auktumos praustąjį karį. Lietuviai staigiai, be
triukšmo dingo miške.
Hirchalsas ir kiti du gyvi palikti belaisviai žiūr jo, kaip Mont vaikšto pirmyn atgal.
Katryna stov jo prie palapin s už karių nugarų ir įsitempusi sek Hirchalso ir Mont s
judesius.
— Gerai, — pasak Mont nekantraujančiai karių miniai, — trauksim burtus: vieną iš jų
gal sit sudeginti dievų garbei, o kitus du paleisiu...
Kariai nepatenkinti suoš . Koltis, senas vienaakis vitingas, pasak :
— Mont , dievams aukų niekada nebus per daug.
— Nesiginčyk, Kolti, su manim... Aš ne Alepsis, o karo vadas... Tegul jie traukia burtus!
Koltis atkišo belaisviams str linę ir pasak :
— Dvi str l s sveikos, trečioji — mirtis! Trauk, vokieti!
Hirchalsas ištrauk nulaužtą str lę. Katryna tyliai aiktel jo.
— Iš naujo! — sušuko Mont .
Kariai nepatenkinti m trypti kojom ir žvanginti ginklais. Ir v l Hirchalsui atiteko ta pati
mirties str l . Katryna užsimerk .
— Iš naujo! — užriko Mont ir išsitrauk kalaviją. Minia nutilo.
Hirchalsui pasidar silpna, jis atsir m ranka į str linę ir truktel jo pirmą pasitaikiusią
str lę. Ištrauk mirtį.
— Jūs laisvi, — pasak Mont kitiems dviem belaisviams, užsikišdamas už juostos
kalaviją.
— Tokia dievo valia, — sumurm jo Hirchalsas.
Katryna puol prie Mont s, šaukdama: - Ne!
— Aš padariau, ką gal jau, kad jį išgelb čiau, — niūriai ir tylomis pasak Mont .
— Ne, tu neleisi jo sudeginti, juk jis mano brolis ir tavo... tavo...
— Jis pats išsitrauk mirtį, eik iš čia, Katryna.— Mont nežiūr jo į ją.
Hirchalsas, tebelaikydamas rankoje nulaužtą str lę, godžiai ir su viltim žvelg į Katryną.
Ji staigiai pasisuko ir ženg žingsnį į Hirchalsą, karštligiškai žiūr dama į str lę jo rankoje,
tartum nor dama ją ištraukti. Hirchalsas nulyd jo akimis jos žvilgsnį ir ūmai numet
str lę. Katryną pak l galvą ir lyg tik dabar išvydo pažįstamą nuo vaikyst s Hirchalso
veidą, rodos, jau apneštą mirties pelenais, ir karščiuojančias fanatiškas jo akis.
— Ar tai tu mano sesuo Katryna? Kuo tu pavirtai? Apsimet lio sugulove!.. Ir pamiršai
savo pareigas bažnyčiai. Tu leidai parduot Mont s sielą velniui ir pardavei savąją. Eik
šalin! — prakoš su neapykanta Hirchalsas.
— Henrikai, — maldaudama sudejavo Katryna.
— V lu, — nusigręždamas nuo Katrynos ir Hirchalso, pratar Mont .
— Tegul būna prakeikta tavo Prūsija, jeigu tu negali pasigail t mano brolio! — daužydama
kumščiais į suakmen jusią Mont s nugarą, šauk Katryna.
Mont , staigiai atsisukęs, suspaud jos rankas ir j ga nuved ją prie palapin s.
— Būk čia. Geriau, kad tu nematytum, — sumurm jo Mont ir paliep prie palapin s
s dinčiam kariui:
— Saugok ją, Visgaudai.
Kai Mont grįžo, sargybiniai jau temp Hirchalsą už rankų. Mont sulaik juos:
— Palaukit, kol sukraus laužą.
Mont ir Hirchalsas stov jo veidu į kits kitą.
— Tai štai koks tu, Mont . Ir stiprus, ir bej gis, — l tai, lyg jųdviejų lauktų ilgi, dienom
nesibaigiantys disputai, prabilo Hirchalsas, neatsigręždamas į laužą.
Mont tyl jo, steb damas, kaip prusai krauna aukojimo laužą.
— Aš myl jau tave, Henrikai. Pasitik jau tavim lyg savo vaiku, — Hirchalsas liūdnai ir
skausmingai šyptel jo. — Aš niekada nenor jau būti tau teis jas, net ir tada, kai tu,
prūsas, neleistinai suart jai su mano seseria Katryna ir užtraukei nešlovę mano namams.
O dabar tas, kuriam aš atidaviau visa, ką žinojau, yra ne tik teis jas man, bet ir budelis.
— Tu suluošinai mano protą, Hirchalsai,— atitraukęs akis nuo kraunamo laužo, pasak
Mont . — Aš dvigubai kenčiu, nes mąstau kaip krikščionis, o esu pagonis prūsas ir
naikinu visa, kas krikščioniška... Gal man palengv s, kai tu virsi laužo pl nimis...
Hirchalsas žiūr jo į keistą Mont s šypseną, svetimą ir nesuprantamą, ir jaut , kaip jį v l
ima kaustyti baim ir šaltis.
— Tavo protas klastingas kaip angis, Mont , — greitai, lyg nor damas kažkam užb gti už
akių, pasak Hirchalsas. — Magdeburge tave padar išrinktuoju ir išlavino kaip karį ir
mokslo vyrą. O dabar tu kerti į tą ranką, kuri tave išmaitino... Kol kas tau sekasi, ir tu
kariauji kaip Aleksandras iš Makedonijos.
— Mano sunūs Aleksandras. Kur jis?! — nesl pdamas skausmo, griežtai ir su neapykanta
riktel jo Mont .
— Nežinau. Dievas tave baudžia, nes tu skendi nežmoniškoj puikyb j. Tu pražudei savo
sūnų, pražudei mano seserį, žudai mane, bet pražūtis laukia ir tavęs.
— Aš esu tik karys, Hirchalsai,— v l ramiai šyptel jo Mont . — Bet tu tik jimą pavertei
politika ir at jai su kardu į prūsų žemę. O kai mokslo vyras virsta politiku, jis nusipelno
šuniško galo. Man gaila tavęs... mokytojau, — su kart liu ir ironija pasak Mont ir
nusigręžęs nu jo prie laužo.
Laužas jau buvo sukrautas. Kariai atved klumpantį mirtinai nuvarytą arklį. Žalios putos
dribo jam iš nasrų ant žem s.
Hirchalsą įsodino į balną, pririšo virv mis ir vilkte užvilko su arkliu ant malkų krūvos.
Hirchalsas meld si:
— Viešpatie, į tavo rankas atiduodu savo nuod mingą sielą... Viešpatie, jeigu tu neleidai
iki šiol užmušt to pragaro sieroj gimdyto Mont s, tai nors išvaryk jį iš proto...
Ugnis palengva įsideg ir m laižyti šarvais apdengtą Hirchalso koją, perb go rankom,
prispaustom prie kūno. Jis atloš galvą iš skausmo ir užgiedojo, springdamas dūmais:
Ave, rosa in Jericho Purpure vestita, Maria phoebi spherico Divinitus polita...
Katryna draskydamasi verž si prie laužo ir šauk :
— Leiskit ir mane... Leiskit... Aš nebegaliu gyventi tarp jų... Žv rys!.. Ir tu, Henrikai,
toks pat, kaip jie. Sudeginkit mane, dabar aš pati prašausi. Ir savo sūnų tu leisi nužudyti
d l šitos prakeiktos Prūsijos.
Ji dauž si Visgaudo rankose, paskui sukniubo be žado. Oras įkaito nuo laužo liepsnos, ir
juodi deg siai l tai krito ant jos plaukų.
Mont g r paš lusiai su kariais, nuliedamas dievams per petį midaus. Moterys puotavo
skyrium. Katryna nu jo į vyrų pusę ir pašauk :
— Henrikai!
— Tau čia negalima! — niūriai pasak Mont .
— Henrikai, aš nor jau paklaust, ar tu irgi matei, kaip mano broliui iš burnos į dangų
išskrido baltas karvelis...
— Koks karvelis?! — visiškai paniurdamas sušuko Mont ir atsistojo. — Tu išsigalvojai!
— Aš tikrai mačiau, — vokiškai sušnibžd jo Katryna.
— Nebuvo karvelio, — gr smingai ir taip pat vokiškai, nustebindamas prūsus, pakartojo
Mont .
— Nepyk, bet tikrai išskrido...
— Niekas neišskrido! — suriko Mont . Katryna nor jo kažką sakyti, bet jis nupl š kardą
nuo diržo:
— Sukaposiu... Niekas neišskrido!
Ir trenk kardo rankena, atstumdamas Katryna. Prūsai vienodai rimtais veidais žiūr jo į
gulinčią Katryna.
— Katryna... Atleisk man... Nejaugi tikrai išskrido karvelis... — murm jo suglebdamas
Mont .
Temo. Mont s d jo vienas, toli nuo stovyklos triukšmo, prie bl stančio Hirchalso laužo,
užmerkęs akis — ir atrod , kad tarpais snūduriuoja. Nuod gulių krūvoj styrojo pakrypę
tušti, išdegę šarvai; jie dar labiau pasviro ir barkšteldami susmego. Mont v l užsimerk .
„Tu smarkiai pasikeitei, Henrikai. Kas tau yra?"
— Nieko, tik mane degina karštis. Nieko. Tik mane degina karštis.
„Tu slepiesi nuo žmonių. Bet at jai pas mane, kai manęs jau neb ra... At jai liūdnas
ir nusižeminęs. Bet kas bus pažemintas čia žem je, tas bus išaukštintas ten danguje."
— Aš nenoriu nei būti žeminamas čia, nei aukštinamas ten. Gal aš blogas krikščionis,
mokytojau? Bet ko negaliu suvokti protu, tuo negaliu tik ti neabejodamas. Ir aš, mirtingas
žmogus, drįstu abejoti, ar yra pomirtinis gyvenimas. Aš tik noriu žinoti, ką reiškia
visa — vanduo, žol , ugnis, kraujas ir mano nelaiminga Prūsija.
„Fides quarens intellectum, — sako, linguodamas galva, Hirchalsas. — Suprantu, kad
tavo tik jimas ieško proto... Bet viena tiesa yra apsireiškime, kitą tu matai šitam laikinam
ir piktam pasauly — natūralų gamtos protą, ir tada, Henrikai, tavyje sukyla maištas...
Tuomet sakyk tu paprastai: štai išvados, prie kurių prived mane protas kaip filosofą, bet,
kadangi dievas negali klysti, priimu tiesą, kurią mums apreišk šventas raštas ir kurią
taip stropiai tvirtina šioje žem je mūsų ordinas, ir d l to aš laikausi tik jimo visom savo
silpnom j gom..."
— Bet, mokytojau! Kam tada man protas, kam išmintis, kurią įgijau iš jūsų, jei viskam
tinka vienas, tas pats atsakymas?
„Henrikai, aš matau, tavo per daug išlavintas protas darosi tau pražūtingas, nes
abejon s tave jau nugali, ir per jas tu nebematai švenčiausio dieviškosios tiesos veido."
— Bet kod l aš negaliu pasikliauti savo protu ir širdimi tokiais, kokius juos man dav pats
dievas?
„Ir vis d lto, Henrikai, visuomet pasikliauk tik jimo skydu, nes jis yra visų dorybių pagrindas, be
kurio, kaip sako šventas Augustinas, džiūsta kiekviena doryb , tarsi šaka, nustojusi sąjungos su
šaknimis."
Mont s d jo palenkęs galvą, o Hirchalsas tebuvo apsilydžiusių šarvų krūva.
„Aš nenoriu būti tau teis jas net ir tada, kai esu labiausiai įskaudintas. Tu pats nu teisk arba
išteisink save. Kas tau darosi?"
— Nieko... ničnieko.. Tik mane degina karštis.
Katryną purt karštligiškas drebulys. Mont stov jo palapin s angoj, atnešęs vandens. Bet Katryną
nusuko galvą į šoną ir paskui, lyg pro miglą įsižiūr jusi į Montę, baugščiai šūktel jo:
— Kas tu toks? Ką tu su manim darysi?
— Aš atnešiau tau gerti.
— Ne, aš negersiu. Tu nori mane nunuodyti. Aš žinau, — nusišypsojo Katryna, — tu at jai mano
nuod mingos sielos.
— Čia aš, Katryna. Čia aš.
— A, Henrikas Mont . Didysis prūsų vadas. Ar ir aš tur siu traukt burtus? Aha, tu
bijai manęs? Atstok, aš noriu grįžt į Magdeburgą.
Katryną nusigręž į šoną. Mont pasilenk ir kažką šnabžd jo jai, glostydamas galvą, bet Katryną
negird jo.
Jai atrod , kad ji v l stovi Magdeburgo katedros varpin j, greta Mont s, ir v jas judina prie
geležinių grotelių prilipusias balandžių plunksnas. Varpin svyra žemyn lyg pakirstas medis. Ir
Katryną staiga pamato grotose įstrigusį balandį. Mont stengiasi jį išvaduoti. Jis traukia į save
balandį, ir Katryną nori jam pad ti. Bet nutraukta balandžio galva lieka grotose.
Hirchalsas iš tolo liūdnai šypsosi.
— Kur Aleksandras? — neramiai sušunka Katryną.
Hirchalsas sk steli rankom ir parodo į balandžio galvą:
— Kam jūs taip padar t?
Katryną įsikimba į Mont s ranką ir sušnabžda:
— Dievas yra gailestingas. Aš melsiu, kad jis mums atleistų.
— Kam jūs taip padar t? — klausia Hirchalsas cel je, žiūr damas į juos, gulinčius ant grindų.
Katryna pašoka, užsimeta apsiaustą ir puola prie Hirchalso, bet vietoj jo — tušti, išdegę
šarvai.
— Ar tai tu mano sesuo Katryna? Tu pardavei sielą velniui. Eik šalin!
— Aš nekalta, broli. Jis j ga mane privert įpulti į nuod mę, ir aš jo nekenčiu.
Hirchalso balsas juokdamasis sako:
— Per prievartą n viena moteris nepasiduoda meil s pagundai. Juo labiau tu, išdidi mano
sesuo.
Katryna sutrikusi žiūri į savo tuščius delnus:
— Bet ką man daryti? Jeigu mano rankos nori jį glostyt... gal tai dievas siunčia man
meilę?
Ji atsigręžia į gulintį Montę ir mato, kad jo neb ra.
Mont lekia ant palvo žirgo tamsoj per Prūsijos lygumą, išk lęs deglą rankoje. Katryna
šaukia jį iš visų j gų, bet negirdi savo balso. Mont išgirsta ją; pral kdamas pro šalį,
pasilenkia balne, apgl bia Katryna per liemenį ir užmeta ją ant žirgo, prisitraukdamas prie
savęs. Paskui sviedžia deglą, ir už jų nugarų suliepsnoja žem .
Mont žiūri, kaip senyva prūs deda lipnių, išmirkusių žolių Katrynai ant veido.
Žol s uždengia Katrynos skruostus ir kaktą, ir Mont mato tik jos užmerktas akis.
— Dabar ji ramiai užmigs ir rytoj bus sveika, — sako prūs , išeidama iš palapin s.
Miesto katedroj ir pily be paliovos skambino varpai. Griovių vandeny, paraudusiam nuo
kraujo, plaukiojo lavonai. Dar nenurankioti nuo miesto sienų, persisv rę gul jo negyvi
miestel nai ir kryžiuočiai nukarusiais baltais apsiaustais su juodais kryžiais. Daugiausia
prūsų buvo žuvę prie suskaldytų, bet dar tebesilaikančių ant vyrių miesto vartų, šalia
numesto geležim apkaustyto tarano. Miestas liepsnojo, užsiplieskęs nuo padegamųjų
str lių ir deglų.
...Prūsai priveržia svaidymo mašinas, vokiečiai — ne tik svaidymo, bet ir kitus pabūklus,
prūsai siunčia str les, vokiečiai — gl bius str lių, prūsai akmenis, vokiečiai — akmenines
girnas su aštriais kuolais, prūsai, prisidengdami lentom, bando užkopti ant sienų,
vokiečiai jiems pila karštą vandenį ir ugnį, prūsai stengiasi pristumt geležinius taranus
prie bokštų, vokiečiai paleidžia ant jų ratus su geležin mis vinimis, prūsai, pristatę
kop čias, ropščiasi ant sienų, vokiečiai, sugriebę kop čias geležiniais kabliais, iškelia jas į
orą...
Ir taip tris kartus leidosi ir tris kartus tek jo apniukusi saul . Ketvirtą dieną, kai apypiete saul
stov jo už katedros bokšto, Mont išjojo iš užuolandos ir pamosavo skydu:
— Hermanai Sarac ne! Hermanai Sarac ne!
Ant sienos pasirod jaunas ir stiprus kryžiuotis be šalmo, suodinu veidu.
— Ko tau reikia iš manęs? A, tai tu, Monte, prūsiškas šunie!
Hermanai Sarac ne, pasiduok, jei nori išlikti gyvas. Prieš dvi savaites aš sudeginau Christburgą, o
jo komendantą šunys ir dabar tebe da.
— Manęs nepagąsdinsi! Gal užmiršai, kaip aš tau Magdeburge m šluotu pagaliu šonus vanojau?
— Paskutinį kartą klausiu: tu ir tavo kryžiuoti broliai pasiduodat ar ne?
— Gerai, pragaro išpera, mes pagalvosim... Tegul tavo laukiniai nepuola.
Ir jis pradingo nuo sienos. Varpai liov si gaudę, pasidar neįprastai tylu, ir pro liepsnų traškesį
įtempę ausis prūsai išgirdo nežmonišką klyksmą — vieną, antrą, dar ir dar.
Cypdami prasiv r vartai, išstūm penketą vaikų ir tuojau užsidar . Ant sienos išdygo Hermanas
Sarac nas ir, išk lęs geležine pirštine aptemptus pirštus, sušuko:
— Štai mano atsakymas... Už Christburgą atsiimk savo sūnų.
Mont išl k ant žirgo prie vartų. Prūsų vaikams įkaitams ką tik buvo išdurtos akys. Jie klupin jo
per lavonus, keli įkrito į griovį ir m skęsti.
— Kur? Kur mano sūnus? — šauk Mont , puldin damas nuo vieno vaiko prie kito. — Čia jo
n ra, kryžiuotas vore... Aš žinau, jis pasiliko Vokietijoj...
— Cha cha, mes jį pasilaikysim pabaigai! Sarac nas išk l akmenį ir paleido į Montę:
— Še tau už Katryną!
Mont nuslydo nuo žirgo, prūsai puol prie jo.
Grūmodamas kumščiais, Sarac nas suriko pavymui:
— Aš tave dar pamokysiu, prūsiškas šunie!
Mont atsigavo palapin j. Salia klūpojo Katryną, jis nor jo keltis, bet ji neleido.
— Tau skauda, Henrikai?
— Ne... Jis tyčiojosi iš manęs... - Kas?
— Hermanas Sarac nas. Dar šiandien aš jį savo ranka pasiųsiu į rojų.
— Būk atsargus, Henrikai. Jis klastingas kaip gyvat . Juk tu prisimeni...
Katryna paguld Mont s galvą sau ant kelių; glostydama delnais, praskleid plaukus, kur
dešin j pus j buvo suaugęs didelis randas, — ir Mont s akys klaidžiojo po palapinę, kol
užsimerk .
Nuvargusioj Mont s galvoj padrikai plauk iki koktumo pažįstamos Magdeburgo gatv s...
Šarvuotų riterių, ginklanešių ir steb jusių turnyrą damų būrys grįžo iš pratybų aikšt s. Arkliai
buvo šlapi nuo prakaito. Prie arklidžių riteriai nušoko nuo žirgų. Riteris Hermanas, pramintas
Sarac nu už savo žygius Palestinos ir Jeruzal s žem se, pastojo Montei kelią. Katryna
pristabd savo žirgą.
— Monte, — niūriai pasak Sarac nas, — aš vakar v l mačiau tave išeinant iš Hirchalso
namų. Ko tu ten ieškai?
— Hirchalsas — mano mokytojas.
— Saugokis, Monte, — prakoš Sarac nas. — Katryna — mano sužad tin , ir jeigu tu nors
žvilgsniu ją paliesi, aš suskaldysiu tau galvą.
— O Sarac ne, tu vis dar toks pat narsus, kaip Jeruzal s žem se, vaduodamas šventąjį karstą,
— pašaipiai atr ž Monte.
Ginklanešys, s dintis prie arklid s durų, kvailai sukikeno.
— O tu, — pasak Sarac nas, išrausdamas ir mesdamas greitą žvilgsnį į Katryną, — nors ir
prisiklausei filosofinių disputų Hirchalso draugijoje, bet vis tiek esi kvaila prūsiška avis. Ir
kaip tave, tebedvokiantį m šlu, pakenčia riterių luomas!
Monte pabalo nuo pažeminimo. Ginklanešys, s dintis prie arklid s durų, v l sukikeno, bet
staiga nuščiuvo.
— Vokiška kirm l , — spausdamas kardo rankeną, l tai, beveik skiemenimis, pratar Monte.
— Gird jot, ką jis pasak ? — kreip si į riterius Sarac nas, nuleisdamas antveidį.
Mont išsilenk smūgio — trenk skydo plokštuma Sarac nui į krūtinę ir tuo pačiu metu
pakišo jam koją.
— Vokiška kirm l , — pakartojo Mont , prakišdamas kardo smaigalį pro Sarac no antveidį ir
koja prispausdamas jo kaklą.
Sarac no ginklanešys tuoj prišoko, pagriebęs tuščias rezgines, užmet Montei ant galvos ir
parvert jį susipančiojusį, įsikabindamas jam į kojas.
Sarac nas atsik l , sugrieb kardą, bet pagalvojęs numet jį.
— Kiaule, tu nevertas riterio ginklo! — Ir jis dauž pagaliu besivoliojantį ant m šluotos ir
pažliugusios žem s Montę.
Paskui keli ginklanešiai Montę pagriebę įtemp į arklides... Katryna sustingusiu veidu
nusisuko ir suš r žirgui.
Prūsai pristūm bokštus prie sienų, iš svaidomųjų mašinų l k akmenys ir ugnies
kamuoliai. Iš viršaus kryžiuočiai liejo smalą ir karštą vandenį, šluodami prūsus, besikabinančius
kop čiom ir sienų nelygumais. Tik rytų pus j buvo tylu. Kariai lūkuriavo,
žvilgčiodami į Samilį.
Mont , lydimas Auktumos, atl k pakeitęs žirgą ir riktel jo Samiliui:
— Samili, kod l tavo kariai kaip moterys droviai trypčioja vietoje?
— Aš sužeistas, Monte, daug kraujo nub go. — Samilis pasisuko nugara, grandininiai
marškiniai buvo apkreš ję.— Ir mano vyrai kone visi žaizdoti ir nusikamavę.
— Vitinge Samili, aš tau sakau: pulk!
— Aš tavęs, Monte, nepaklausysiu, — sumurm jo Samilis,— aš atsiskirsiu, kariauk tu
sau, aš sau...
Mont tyl jo, kietai sučiaupęs lūpas, ūmai išsitrauk kardą ir užsimojo. Samilis atšoko.
— Tu nebe vadas... Auktuma bus vietoj tavęs, — pasak Mont .
Samilis sugniauž nuleistus kumščius.
— Tai šitaip, Monte?.. Pak lei ranką prieš vitingą?.. Vietoj manęs vadu skiri mano vergą,
kuris man kiaules ganydavo?.. Ne, Monte, gentis pati išsirenka vadą.
Kariai nepatenkinti murm jo, supdami ratu Montę ir Auktuma.
— Monte, tu esi kitos genties, — iš jo į priekį senyvas karys, — tu negali tvarkyt mūsų
reikalų... Aš irgi vitingas ir niekada nesutiksiu, kad man įsakin tų vergas.
— Vitinge, čia n ra vergų, yra tik kariai!
— Jeigu taip, verčiau mes pasiduosim ordinui, gal si vienas kariaut su savo vergais!
Pasidar gr smingai tylu, vitingas, nejaukiai dairydamasis, m trauktis. Samilis nor jo
kažką pasakyti, užb gdamas už akių Montei, bet nesp jo, — švystel jo Mont s kardas,
vitingas nub go kelis žingsnius be galvos ir sukniubo.
— Kas dar nori atskirai kariaut? Kas dar nori pasiduot ordinui?
Samilis nieko nebesak .
Kariai išsiskirst ir pajud jo prie sienos, nešdamiesi kop čias, lentines priedangas,
užtaisydami svaidomąsias mašinas.
Auktuma pažiūr jo į nejudantį vitingo kūną ir sielvartingai pasak :
— Monte, jie dabar mane iš pasalų nudobs.
Ir jis m veržt svaidomąją mašiną.
Akmuo išl k aukštai ir t šk si kažkur už miesto sienos. Auktumos lūpas perkreip
vaikiškai džiugi ir laiminga šypsena.
Vakare Mont įjojo į miestą pro didžiuosius vartus. Hermanas Sarac nas su keliais
riteriais sp jo užsidaryti kampiniam pilies bokšte. Miestas buvo išmiręs kaip dykuma,
Rotuš s aikšt j v jas pust pelenus. Išlikę gyvi miestel nai susigrūdo katedroj, meld si ir
baimingai lauk pasirodant prūsų, tik damiesi, kad atsitiks stebuklas ir prūsai pasitrauks,
jų nepalietę. Priešais didįjį altorių, apsuptas būrio kunigų ir vienuolių, meld si vyskupas,
iš nevilties keikdamas prūsus, kuriems, atrod , padeda pats dievas, ir ordiną, kuris paliko
jį, vyskupą, likimo valiai.
Sudund jo katedros durys, vyskupas m muštis į krūtinę, miestel nai šauk :
— Viešpatie, neleisk žūt savo tautai!
Ir vyskupas, nusi męs brangakmeniais nusagstytą kryžių, užkabino ant altoriaus. Durys
dund jo kaip griausmingas būgnas, miestel nai pl š nuo savęs brangenybes, papuošalus,
drabužius ir krov prie nukryžiuotojo kojų, šaukdami:
— Viešpatie, neatstumk...
— Pasigail k nusid j lių...
— Viešpatie, aš nupirksiu visą šimtą indulgencijų!
— Išganytojau... aš tavo sužieduotin ! Liesas apiplyšęs jaunuolis prasiverž prie
altoriaus, išvert tuščias kišenes ir, perr kdamas aimanas ir verksmą, pasak :
— Marija, patik k, mano kišen s tuščios... Bet tu pasigail k jų... Priimk mano auką!
Ir jis stryktel jo, aukštai persivert ore ir kaip kat atsistojo ant kojų. Žmon s prasiskyr ,
nuščiuvo ir su kažkokia neaiškia, iš naujo prisik lusia viltim žiūr jo į jį, lyg visai
negird tų laužomų durų trat jimo. Jis keletą kartų vert si prancūzišku, bretanišku šuoliu,
sukdamasis ant grindų vilkeliu, ir, kai iššoko sulig nukryžiuotojo rankom, jį perv r
str l . Atrod , kad akimirką jis sustingo ore, o paskui l tai kaip paukštis krito ant žem s.
Prūsai buvo jau bažnyčioj, kai prišuoliavo Mont ir sustabd žirgą:
- Palaukit!
Nušokęs žem n, perženg akrobato kūną, sustojo prie didžiojo altoriaus, užvert šventąjį
raštą ir garsiai, aiškiai, įsmeigęs akis į vyskupą, šypsodamasis pratar :
— Erat autem fere hora sexta, et tanebrae factae sunt in universam terram usque in horam
nonam. Et obscuratus est sol, et velum templiscissum est medium. Et cla
mans voce magna Jesus, ait: „Pater, in manus Tuas commendo spiritum meum."
(Buvo šešta valanda, ir stojo tamsa visoje žem je net iki devintos valandos. Ir užtemo saul , ir bažnyčios
uždanga pusiau perplyšo. Ir J zus, sušukęs dideliu balsu, tar : „T ve, į tavo rankas atiduodu savo sielą.")
Vyskupas išblyško kaip popierius, ir Mont pak l nuo altoriaus auksinę monstranciją su
dievo kūnu, vyskupas ir miestel nai užsideng akis, bet Mont tik pūstel jo dulkes nuo
dievo kūno ir pastat monstranciją į tabernakulį:
— Dievas negali būti duona, — pasak Mont , — o jūs garbinat duoną... Vyskupe,
ištisais kaimais varei prūsus į vandenį ir krikštijai juos ir tod l j ga pl ši iš prūsų dešimtą
dalį jų duonos, ordinas atima irgi dešimtą dalį, vienuolynai ir bažnyčios irgi dešimtą dalį
— ir prūsams nebelieka šito dievo... Eime, vyskupe!
Jie iš jo iš katedros. Pilies bokštą iki pus s prūsai baig apkrauti malkom. Iš bokšto
retkarčiais atzvimbdavo str l , vienas prūsas jau gul jo pervertu kaklu.
Malkas padeg , ir ugnis m laižyt akmenines bokšto sienas. Traukdamiesi nuo karščio,
prūsai tylomis lauk , kol ugnis padarys savo darbą. Pagaliau šaudymo angoj pasirod
kryžiuotis. Ugnis pagavo jo apsiaustą, ir klykiantis ugnies kamuolys met si žem n, bet
pataik į liepsnas. Hermanas Sarac nas iki galo pasiliko degančiam bokšte. Vyskupas
žegnojosi virpančiais pirštais.
Miške deg daugyb laužų, aplink juos šoko susikabinę prūsai.
Mont grįžo iš stovyklos. Palapin j deg žvak s, sustatytos aplink nedidelį geležinį
kryžių su nukryžiuotuoju. Katryna klūpojo nuleidusi galvą. Iš stovyklos sklido
dainavimas ir riksmai. Dangų aptrauk žemai plaukiantys debesys.
Mont į jo į palapinę ir sustojo tyl damas.
— Greitai bus pasaulio pabaiga, ar ne, Henrikai? — paklaus Katryna.
— Ką tu darai? — su nerimu žiūr damas į žvakes ir kryžių, paklaus Mont .
— Aš meldžiuosi už tuos krikščionis, kuriuos tu šiandien užmušei. Ir už tavo sielą,
Henrikai, kad viešpats pasigail tų tavęs ir nuvalytų tavo širdį ir rankas nuo pralieto
kraujo.
— Aš ne žmogžudys, Katryna. Aš — prūsas, ir čia prūsų žem , — pavargusiu balsu
pasak Mont ir pri jęs vieną po kitos užpūt žvakes.
— Henrikai, nejaugi tu tikrai, nejaugi tu iš tikrųjų nebijai dievo? — keldamasi ir eidama
prie jo, paklaus Katryna. — Ir tu nenori, kad aš už tave melsčiausi?
— Dievas seniai apkurto ir apako, — su skaudžiu kart liu pasak Mont , priglausdamas
prie savęs Katryna.
— Kai tu taip kalbi, man keli baimę, nes daraisi svetimas ir žiaurus, kaip ir tada, kai tu
gul jai sumuštas ir aš at jau pas tave, o tu pažeminai mane... Ar tu dar atmeni, Henrikai,
mūsų meil s pradžią? — pad jusi galvą Montei ant peties, klaus Katryna. — Jeigu tu
žūtum, aš nebegal čiau gyventi.
— Negalvok apie mirtį, Katryna. Mes niekada nesiskirsim,— pasak Mont ir, švelniai
išsivadavęs iš Katrynos rankų, atsigul prie palapin s durų ant kailio.
Katryna reng si tamsoje, Mont gul jo atsimerkęs. V jas pakeldavo palapin s kraštą, ir
žvaigžd tas dangus plauk virš jų galvų. Mont jaut si pavargęs, ausyse tebegaud
kautynių triukšmas, jo kūnas buvo kaip sulaužytas.
Jam atrod , kad jis v l guli savo cel j Magdeburge ant akmeninių grindų. Jį degino
karštis, ir jis sunkiai atsikos davo atkr stais plaučiais.
Į duris kažkas nedrąsiai pabarbeno. Tarpdury stov jo sutrikusi Katryna, susisupusi į baltą
apsiaustą ilgom plačiom rankov m.
— Ko tu čia at jai? — tebejausdamas visam kūne maudžiantį skausmą, nustebęs ir
susierzinęs paklaus Mont .
— Atleisk, Henrikai, aš at jau paslapčiom. Tu niekam neprasitark, kad aš buvau čia... Aš
tik nor jau tau pasakyt, kad aš visai Sarac no nemyliu, — Katryna lyg uždususi skub jo
aiškinti ir šypsojosi, sl pdama sumišimą.
— Tu at jai iš manęs pasityčiot?! — pasak niršdamas Mont . — Jeigu aš tau leidau
peržengt savo slenkstį, tai vien d l to, kad tu Hirchalso sesuo. Ir nemanyk, kad aš bej gis,
pagaliu pritvotas prūsas.
— Aš visai nesityčioju iš tavęs, Henrikai. Aš noriu tau pad ti.
Mont pašoko nuo grindų ir įsitempęs prakoš :
— Negaliu pakęsti, kai manęs gailisi, ir ypač dar moteris. Ko tau reikia iš manęs? —
Mont sugrieb durų rankeną.
Katryna atsargiai paliet jo petį, lyg nor dama kažką pasakyti, Mont krūptel jo, bet
Katryna neatitrauk rankos.
— Išeik, — griežtai pasak Mont .
Katryna, tankiai alsuodama, apimta staigaus pykčio, pažiūr jo į Mont s nugarą,
jausdama, kaip skruostus išpila tirštas raudonis.
— Tu, matyt, iš tikrųjų laukinis...
Mont atsisuko.
— Laukinis prūsas, — pasak ji.
— Laukinis... — pakartojo Mont ir ūmai išties ranką, pirštais suspausdamas jos nuogą kaklą. —
Gerai, dabar aš būsiu laukinis.
Mont šiurkščiai prisitrauk ją ir greitai, skausmingai apkabino. Katryna spurd jo Mont s rankose,
paskui atsiloš ir spjov jam į veidą. Mont paniurdamas steb jo ją ir netik tai drykstel jo jos
rūbus...
Paskui jie gul jo, nežiūr dami vienas į kitą, ir tyl jo.
— Aš tau sakiau: išeik. Bet tu neiš jai, — sielvartingai pratar Mont . — Tu mane niekini,
Katryna? Aš maniau — atsikeršysiu, bet...
Montei buvo liūdna. Jam nor josi verkti. Jis prišliauž arčiau Katrynos. Ji abejingai žiūr jo į
tuščią sieną. Mont nenuleido nuo jos akių, laukdamas, kol ji pažvelgs į jį... Ir tada atsargiai
uždeng ranka jos akis.
Vyskupas s d jo pririštas prie vežimo, su aukšta blizgančia kepure. Mont jį apžiūrin jo,
pasišviesdamas deglu. Tylomis atrišo virvę ir nusived jį į palapinę. Katryna atsik l ir, išvydusi
prieš save vyskupą, atsiklaup . Mont nuo deglo uždeg kelias žvakes ir pasisuko į vyskupą.
— Atleisk jai visas buvusias ir būsimas
nuod mes ir padaryk ją laimingą, — įsak Mont .
Vyskupas merk si nuo šviesos ir tyl jo.
— Atleisk jai nuod mes ir padaryk ją laimingą, — pakartojo Mont .
Vyskupas išk l du pirštus.
— Vardan dievo t vo...
Katryna mieguista ir nustebusi žiūr jo, kaip Mont , staigiai atvedęs, išved vyskupą.
Virš miesto tvyrojo dūmų ir dulkių debesys. Mont ir vyskupas stov jo ant kalvos.
— Sodoma Gomora, — sumurm jo vyskupas.
— Vokiečiai iki ryto turi sulyginti su žeme savo miestą, tada aš juos paleisiu.
— Tu vis tiek nenugal si bažnyčios ir ordino, — įveikdamas baimę, pasak vyskupas, — nes jisai
stovi ant uolos, kurios vardas J zus Kristus... Mont , visa krikščioniškoji Europa pakilo prieš tave,
ir dangiškasis t vas Aleksandras skelbia kryžiaus žygį po žygio... Dievas...
— Dievas, dievas! — šiurkščiai pertrauk jį Mont . — Dievų šimtai, ir jie visi pjaunasi tarpusavy;
kas mes jiems... Eime, vyskupe... Imk šitą akmenį!
— Tu dabar žudysi mane? — drebančiu balsu paklaus vyskupas, vos įstengdamas atkelt didžiulį
akmenį.
— Ne, tave tur tų sudegint ant laužo... Jie nusileido prie up s ir ilgai tyl dami
jo krantu. Vyskupas sunkiai šniokštavo iš paskos.
— Aš tau leidžiu pasirinkt, vyskupe, — pasak sustojęs Mont , — jeigu nori, tu tapsi
šventuoju, žinoma, kai tave paaukos dievams... Arba aš dabar tave paleisiu... Rinkis,
vyskupe.
— Tu velnias, Monte, — vyskupas gindamasis pak l rankas ir bej giškai jas nuleido,
dusliai sumurm damas: — Aš dar nesenas...
— Tu laisvas, vyskupe... Perplauksi per upę, tavęs lauks mano žmogus su dviem arkliais,
jis pad s tau pasiekti Aistmares... Ten dažnai atplaukia pirklių su geležim ir ginklais. Tik
viena nedidel sąlyga, vyskupe. Aš nežinau, kur yra mano sūnus, gal Vokietijoj, o gal jau
čia... Tu surask jį ir išpl šk iš ordino, kol baigsis karas... Prisiek viešpačiu!
Vyskupas t šk akmenį up n ir linktel jo galva. Paskui skubiai m rengtis, žvilgčiodamas
į Montę.
— O jeigu tu pralaim si, Monte? — paklaus jis, įsibridęs iki kelių.
Mont nuspyr koja į vandenį vyskupo drabužius ir auksu blyksinčią kepurę. Anam
krante suprunkšt arklys ir, pasitikdamas vyskupą, išjojo raitelis, laikydamas už pavadžio
laisvą arklį.
— Saugokis lietuvių, vyskupe... Kunigaikštis Treniota kažkur netoliese...
— Tu vis tiek esi velnias, Monte, — jau nuo kito kranto riktel jo vyskupas. — Bet tegul
dievas būna tau gailestingas, jei sugrįši į motinos bažnyčios prieglobstį...
Mont su devyniais prūsų vadais stov jo ant kalvos priešais Karaliaučiaus mūrus. Jie
jaut si lyg vaikai prieš sieną, kurios niekada neįstengs perlipti. Ir jie tyl jo, kiekvienas
grimzdamas į savo slaptas mintis.
— Šiandien mes bandysim pult Karaliaučių, — pasak Mont . — Jeigu nustumsim kryžiuočius
nuo vienos sienos — už jos bus antra ir devyni akmeniniai kuorai. Ką jūs visi
manot?
— Reikia pult, Monte, — atsak jam vadai. — Dievai lig šiolei buvo mums palankūs.
— Ne, — papurt galvą Mont , — ir dievai atkastų dantis į šituos mūrus. Man gaila
karių. Tegul kryžiuočius badas privers pasiduot. Šiandien prad sim statyti tiltą per
Prieglių ir užtversim kelią priešų laivams. Ir stov sim čia tol, kol jie išdv s badu arba
pasiduos.
Mont paragino žirgą, ir vadai nujojo paskui jį.
Vidurdienį, kai prusai išsirengę maud Priegliuj arklius, girgžd dami nusileido
pakeliamieji tiltai ir iš Karaliaučiaus pilies pabiro kryžiuočiai. Jie verž si į prūsų stovyklą
iš dviejų pusių, vieni per sugriautą miestą, kiti Priegliaus pakrante.
— Ant žirgų! — riktel jo Mont .
Prūsai trauk si, stengdamies nuvilioti kryžiuočius tolyn nuo tilto per Prieglių ir nuo
gurguolių. Paskui, staigiai apgręžę arklius, aplenkdami vokiečius, už jo jiems į užnugarį
ir pasileido į atdarus pilies vartus. Pakeliamieji tiltai laiku pakilo aukštyn, ir į prūsus iš
pilies pasipyl str lių ir akmenų kruša.
— N vienas kryžiuotas voras neturi grįžti į pilį! — sušuko Mont , ir prūsai, pliekdami
arklius, galvotrūkčiais pasileido į dar nesp jusius persirikiuot kryžiuočius. Kaip lavina
užgriuvo juos prūsai — vert si arkliai, l k žem n raiteliai. Mont s arklį persmeig ietis,
Mont nuslydo ant žem s ir kaip lūšis stryktel jo ant gretimo žirgo, iš už nugaros
perr ždamas kryžiuočiui gerklę.
— Vokieti, keliauk į pragarą!
Kryžiuočiai trauk si per sugriautą miestą, ir tik nedaugelis sp jo įsmukt į pilį, kitiems
niekas nenuleido tiltų — bijojo, kad su savaisiais gali įsiveržti ir prūsai.
Karaliaučiuj sielvartingai skambino varpai. Į prūsų stovyklą neš sužeistus karius ir guld
ant kailių. Mont vis negrįžo, ir gandas, kad didysis prūsų vadas nukautas, kaip v jo
šlam jimas per jo visą stovyklą. Pasiek jis ir Katryną, kuri per visą mūšį nervingai
vaikščiojo ir meld si palapin je... Ji m raudoti, o varpai vis skambino, ir triukšmas
stovykloj did jo.
— Amžiną atilsį suteik mano Montei, viešpatie, ir atleisk jam kaltes, — pro ašaras
meld si Katryną.
Paskui ji atsistojo ir iš jo iš palapin s, šviet ryški saul , o varpai tebeskambino.
Mūšio lauke gul jo arklių ir žmonių lavonai.
— Kur Mont ?! — paklaus Katryną svyrin jantį prūsą.
Tas gailiai sk stel jo rankom. Mirštantis kryžiuotis išties ranką ir sugrieb Katryną už
drabužių. Ji krūptel jo.
— Kur Mont ? — riktel jo lūžtančiu balsu Katryną. — Tu nužudei mano Henriką?
— Mont ?.. Žuvęs? — barzdotam kryžiuočio veide atsirado palaiminga šypsena. — Ačiū
viešpačiui, velnias nusilauž ragus...
Ir m šlungiškai trūktel jo Katryną į save. Ji suklikusi parklupo, staigiai ištrauk
kryžiuočiui iš už juostos durklą ir užsimerkdama smog jam į veidą.
Kuo arčiau pilies, tuo lavonų ir sužeistųjų daug jo.
Katryna brido mūšio lauku, vokiškai išr kdama: „Kur Mont ? Tu nužudei mano
Montę!"— ir pribaigin jo gulinčius vokiečius. Keli prūsai sek jai įkandin, veikiai
susirinko jų visas būrys, ir atb go pats Mont kruvina galva.
Mont liūdnai ir sielvartingai žiūr jo į Katryna, bijodamas prisiliesti prie jos. Paskui tyliai
pašauk :
— Katryna, nežudyk!..
Palapin j Katryna šlitin jo, tarytum nepažindama Mont s. Staiga su netik tu j gų
antplūdžiu įsikabino į jį, parblošk užgriūdama ir m bučiuoti akis, plaukus, savo dar
kruvinom rankom spausti jo galvą ir glamon ti. Mont nor jo kažką sakyti, bet ji tik
užspaud jo burną savo lūpom...
Jie gul jo atmerktom akim, negal dami užmigti, ir tamsoje iki paties Karaliaučiaus sienų
mirg jo plevenančios žvakių liepsnel s. Karaliaučiaus moterys šm kščiojo negyvam
mūšio lauke, žem n užberdamos akis saviesiems.
Karo taryba s d jo ant ąžuolinių rąstų, kaip visada stoiškai rami. Eiliniai kariai būriavosi
atokiau, išlaikydami pagarbų atstumą. Visi, įtempę d mesį, žiūr jo į sugrįžusį iš Lietuvos
pasiuntinį.
— Tai ką tu veikei tiek laiko Lietuvoje, jeigu pargrįžti tuščiom rankom? — paklaus
Mont .
— Aš nekaltas, kad mano rankos tuščios, — pratar pasiuntinys; jis buvo įg ręs ir
g dijosi savęs. — Kasdien mane lietuviai gird ir vaišino kaip lauktą svečią, bet kol kas
jie negali ateiti mums į pagalbą. Aš padariau visa, ką gal jau.
Jis pasilenk prie Mont s ir kažką ilgai šnabžd jo šiam į ausį. Mont s veidas švito.
Kariai, nieko nesuprasdami, žiūr jo į savo vadą.
— Ačiū tau. Gali eiti, — linktel jo jam Mont .
Per karių būrį nuvilnijo šurmulys, paskui jie prasiskyr , ir į karo tarybos ratą įjojo ant
juodo žirgo, lydimas raitelių tokiais pat juodais kaip smala žirgais, krivis Alepsis. Visi
prid jo delnus prie kaklų ir nusilenk .
— Tepadeda tau Patrimpas, Mont , ir toliau siųst kryžiuočius ir visus krikščionis
dievopi... Tu kažkuo nepatenkintas? — paklaus Alepsis.
— Patrimpas manim patenkintas. Kiekvieną dieną aš baigiu kruvinom rankom. Palink k man
verčiau, Alepsi, kad nuo kraujo nesužv r tų širdis ir kad Jor , žalumos dievait , nepašykšt tų
man savo gydančių syvų.
— Niekus šneki, Monte, ir blogą pavyzdį rodai kariams, — griežtai pertrauk Alepsis, ir
kariai, stovintys už tarybos rato, palinko į priekį suklusę. — Kuo daugiau bus pralieta
krikščionių kraujo, tuo riebesn taps mūsų žem . Vakar aš kalb jausi su dievais, ir dievai
manęs klaus : „Kas yra? Kod l didysis prūsų vadas Mont paleidžia kryžiuočius gyvus ir
neduoda mums išdžiūvusių gerklių suvilgyti jų juodu krauju?"
— Ką turi galvoj? — paklaus paniurdamas Mont .
— Vyskupą, kurį tu paleidai. Ir daugybę kitų vokiečių, kuriuos tu išlyd jai lyg svečius namo,
— su neapykanta pasak Alepsis ir išk l ranką. — Tod l tau dievai ir sako, Monte: „Jeigu tu
esi krikščionis, tai kod l tu kariauji prieš savo sielos brolius?"
— Alepsi, tu nori mane teisti? — Mont prisiartino prie krivio ir atsistojo akis į akį. — O
jeigu tavo dievai klysta arba tu jų nesupranti?
— Mont negali būti didžiuoju vadu, nes jis ketina parduot Prūsiją krikščioniškiems
šunims! — sušuko Alepsis ir nuseg Montei kalaviją nuo diržo.
Karo taryba pakilo ir apsupo juos glaudžiu žiedu.
— Už ką? — šauk Mont , eidamas ratu ir klausdamas kiekvieną.
— Patikimi žmon s man praneš , kad tu susirašin ji su ordinu, ketindamas parduot Prūsiją. Ir
tavo žmona vokiet , po kiekvieno mūšio degindama žvakes, šaukiasi savo dievo pagalbos ir
keršto ir tuo užrūstino mūsų dievus.
Alepsis mostel jo ranka, jo palydovai nustūm į šoną prūsus ir užlauž Montei rankas. Kariai
žvilgčiojo į kits kitą, čia griebdamiesi už ginklų, čia v l paleisdami juos.
— Prūsai, — pasak Mont , — leiskit man perskaityt tuos ordino laiškus.
— Užteks, Monte! Baig si tavo dienos! — šūktel jo Samilis.
Kariai m murm ti. Mont pasimuist , bandydamas ištrūkt iš Alepsio palydovų rankų, bet
tučtuojau prišoko Samilis. Auktuma išsitrauk lietuvišką peilį ir per žmonių galvas puol
Samilį.
— Sustok, Auktuma! — suriko Mont . — Sustok!
Auktuma, sunkiai alsuodamas, laik peilį atkišęs į Samilį.
— Ir tau ateis eil , verge, — pasak Samilis.
— Užkišk ranką po mano šarvais, — papraš Mont ,— ten laiškai.
Auktuma ištrauk tris nuo prakaito pajuodusius pergamentus. Alepsio palydovai tyl dami atleido
Mont s rankas. Jis išk l pergamentą sau prieš akis ir garsiai, kone r kdamas, m skaityti:
— „Viešpaties vardu, amen. Švenčiausios Marijos Teutonų ordino magistras Hartmundas fon
Grumbachas ir broliai siunčia tau, Henrikai Monte, nepermaldaujamą prakeikimą. Jeigu tu
neatitrauksi savo laukinių gaujų nuo Karaliaučiaus sienų, tai dievas nubaus tave ir tavo pirmagimį
sūnų Aleksandrą, atsiųstą mums iš Magdeburgo, idant laiku sutramdytum m, prakeiktas
atsimet li, tavo įniršį ir pasiutimą. Jeigu nepasitrauksi nuo Karaliaučiaus iki švento Stepono
kankinio dienos, tai tą dieną auštant išvysi savo sūnų pamautą ant šakių virš kampinio pilies
kuoro..."
— O dabar teisk, Alepsi,— pasak Mont , nusijuosdamas diržą, ir minia tyl jo nust rusi. — Kas
jums pasidar , kad jūs manim netikit?.. Dabar, kai laikom ordiną už gerkl s ir v l alsuojam
užmiršta laisve... jūs teisiat mane!.. Ir jeigu jūs pro ašaras ir skausmą nematot būsimos Prūsijos,
kuriai niekas nedrįs primesti savo įstatymų ir dievų, kur niekas nealks ir netrokš, tai aš ir pats
atsisakau būti prūsų vadu.
Prūsai sujudo, išstumdami iš rato Alepsio palydovus, ir, išk lę ant skydų Monte, m šaukti:
— Tegyvuoja Mont , didysis prūsų vadas!
Šauksmai ilgai netilo, kol Mont pak l ranką.
— O dabar aš visiems apskelbsiu tai, ką šnabžd jo man į ausį pasiuntinys.
Visa prūsų stovykla nuščiuvo, ir atrod , kad net kryžiuočiai už storų mūro sienų klausosi.
— Mindaugas nužudytas... Didysis Lietuvos kunigaikštis — Treniota... — negarsiai ištar Mont ,
ir tą pačią akimirką nusirito šauksmas: „Galas ordinui! Tegyvuoja didysis Lietuvos...
Tegyvuoja..."
— O, dievai, matyt, tokia jūsų valia, — sumurm jo Alepsis, išk lęs rankas. — Bet, man rodos, jis
mažiau gerbia dievus, nei prider tų...
Katryna dainavo, kai į palapinę į jo Mont ir nustebęs išvydo tą patį, seniai nematytą krepšelį su
vaikiškais drabuž liais.
— Girdi? — pasak Katryna ir priglaud Mont s galvą prie savo pilvo, ir, jausdamas pulsuojančią
Katrynoj naują gyvybę, jis pamiršo karą, prūsus, vokiečius, lietuvius, net sūnų Aleksandrą, kuris
auštant tur jo būti pakabintas ant šakių, — ir jam nor josi sakyti vien švelnius žodžius, kurie
negal tų nieko užgauti:
— Kaip žem , kai klausaisi prie jos prid jęs ausį ir girdi tolimą kanopų dund jimą ir prispaustos
žol s krebždesį. Jis v l atjoja, girdi?
— Kas toks?
— Mūsų mažylis. Jis jau visai arti. — Mont pak l galvą, ir staiga v l realyb užgriuvo,
triuškindama jį beginklį, ir tik po ilgos pauz s jis gal jo pratarti: — Tau reikia išvažiuot, Katryna,
kad... kad jį pasitiktum.
— Henrikai, o jeigu aš likčiau?
— Čia karas, čia ne tau... Mano t vonijoj tavęs lauks sesuo. Tu nebijok jos, ji panaši į mane. Tarp
miškų bus ramu ir saugu.
Ir dar naktį prie palapin s privažiavo dengtas vežimas. Mont atsargiai įk l Katryna ir pasak
kariui, s dinčiam ant pasost s:
— Žiūr k, Visgaudai. Saugok ją. Galva atsakysi.
Arkliai truktel jo. Katryna išties ranką į Montę; jis, eidamas šalia vežimo, glost jos delną.
— Ak Henrikai, man keistai šalta, kaip tada, Magdeburge, kai aš at jau pas tave. Bet ar tu pas
mane ateisi?
— Ateisiu, Katryna, net jeigu dievas nenor s, atšliaušiu, Katryna.
Krypuodamas vežimas važiavo seniai neartais laukais, kol dingo migloje.
Pro rūką švies jančiam danguj išniro tamsūs Karaliaučiaus bokštai.
Mont stov jo lygiam lauke tarp prūsų įtvirtinimų ir Karaliaučiaus mūrų ir lauk aušros. Stovykla
su piramidiniais nameliais ir nusmailintų rąstų užtvarom atrod kaip išmirusi. Bet prūsai irgi
nemiegojo.
Magistras Hartmundas deglų šviesoj apžiūrin jo dar mieguistą ir drebantį nuo rytmečio v sos
berniuką. Du kryžiuočiai lauk jo ženklo.
— Su dievu... Tik užkimškit jam gerklę... Mont nor jo grįžt į stovyklą, kai virš
bokšto sušm žavo žmonių siluetai. Jis sukando dantis ir išk l kietai sugniaužtus kumščius, ir visa
prūsų stovykla lyg vienas žmogus atsiduso.
— Sūnau mano, Aleksandrai, Aleksandrai! — sušuko Mont .— Kur tavo širdis, dieve?!
Mont s d jo ant žem s nuleidęs galvą, kol saul m kepint jo nejudantį kūną. Tada jis
pakilo ir sausom, įkritusiom akim grįžo į stovyklą.
— Johanai, gyvuly! — griaud jo Hartmundo balsas Karaliaučiaus pilies kieme.
Magistras įl k į arklidę ir išpūt akis. Johanas vart ant ugnies karvelį, nusukta galva,
paskubom nupeštą, su spaigliuotais sparnais.
— Ak, tai tu čia raganauji, — sumurm jo jis, negal damas atpl šti akių nuo čirškančio
karvelio. Visas palinko į priekį, ūmai grieb karvelį už sparno ir m jį pusžalį ryt,
nusidegindamas pirštus ir lūpas.
— Dievas atsiunt man karvelį! — maldaudamas šauk Johanas; paukščio kaulai trašk jo
Hartmundo dantyse. Johanas pašoko, nor damas išpl št karvelį, bet Hartmundas š r jam
per ranką ir, sugriebęs jį už plaukų, teberydamas, kelis kartus stuktel jo Johano galvą į
akmeninę arklidžių sieną. Johanas s d jo apsvaigęs, ašaros ritosi jo veidu. Hartmundas iš
l to, susikaupęs rijo paskutinius kąsnius. Kelios apsvilusios plunksnos buvo prilipusios
prie jo taukuotų lūpų.
Magistras palengva vaikščiojo po kiemą. Kryžiuočiai baimingai prasilenkdavo su juo. Jis
įsak visa valanda anksčiau skambinti vakarin ms pamaldoms. Broliai nustebę susirinko į
bažnyčią. Hartmundas priklaup prieš altorių, atsities ir geležim skambančiu balsu
pasak :
— Jūs skendit nuod m se, nematydami išsigelb jimo. Bet J zus Kristus mums sako:
„Kas mane tiki, nors būtų miręs, gyvens." Gelb damas ordiną ir jūsų sielas, aš įsakau
broliams vienuoliams gale kiekvienos kunigiškų poterių dalies kalb ti antifoną „Salve
Regina" su atsakymais „In omni tribulatione" ir kolekta „Apsaugok, viešpatie".
Broliai nepatenkinti m šnibžd tis.
— Tai tur tų pažadinti jūsų apkiautusias sielas ir paskatint jus didesn ms doryb ms ir
paklusnumui. Aš nematau šiuose dievo namuose brolio Engelberto.
— Magistre, — liūdnai pratar rudabarzdis kryžiuotis. — Jei ne šiandien, tai rytoj jis žada
išsiskirt su šiuo pasauliu.
— Nesvarbu. Dabar jis privalo melstis dievo namuose. Johanai! — pašauk magistras,
dairydamasis tarno pro kryžiuočių galvas.
— Dievas atsiunt man karvelį, — plonu moterišku balsu sudejavo Johanas.
Kryžiuočius staiga pagavo kvailas linksmumas, ir visi broliai m dirsčioti į Johaną.
— Johanai, aš tave nubausiu! — griežtai sušuko Hartmundas.
— Už ką? Už tai, kad dievas atsiunt karvelį?
— Tyl k, nepraustaburni! — užriko ant jo Hartmundas.
Po vakarinių pamaldų, kai visi jo iš bažnyčios, Johanas lauk prie durų. Kryžiuočiai
šaip si iš jo, bet jis tartum nieko negird jo. Galiausiai pasirod Hartmundas.
— Dievas atsiunt man karvelį, — sudejavo Johanas.
Hartmundas atstūm jį.
— Bet juk dievas man karvelį atsiunt , — sušnabžd jo Johanas, lyg nustebęs ir nesuprasdamas.
Jis išsitrauk peilį ir smog magistrui į nugarą. Hartmundas parkrito. Johanas
atsis do ant bažnyčios laiptelio, pasid jo šalia peilį ir abejingai žiūr jo į priešmirtinę
magistro agoniją.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostas buvo tuščias. Jį pusračiu supo šarvuoti, viskam
pasirengę kariai. Vaišvilkas, užsisiautęs ant šarvų juodą kailį, netvirtom, nuo susijaudinimo
linkstančiom kojom per jo menę, sustojo prieš sostą, kietai įsitv r į atlošus
ir iš l to atsis do jame. Paskui atsiduso ir truputį virpančiu balsu kimiai pasak :
— Aš, Vaišvilkas, didysis Lietuvos kunigaikštis!
Men s kampuose prisispaudę tarnai ir dvariškiai stov jo sustingusiais veidais.
— Aš, Vaišvilkas, didysis Lietuvos kunigaikštis! — pakartojo jis tvirčiau, bet men j
tebebuvo mirties tyla.
Jis suspaud atlošus, kad net pirštai pabalo, ir išr k :
— Aš, Vaišvilkas... didysis Lietuvos kunigaikštis!..
Ir visi nusilenk sostui. Tarnas padav didžiulę karališkąją sidabro taurę, ir Vaišvilkas
pa m ją į rankas, laistydamas vyną per kraštus. Jis s d jo apkvaitęs nuo vyno, nuo
garb s, nuo neseniai pralieto kraujo ir žiūr jo į subadytą Treniotos kūną, gulintį men s
vidury... Kraujas siaura srovele b go akmeniniu aslos grioveliu į sosto pusę, niekaip
neprib gdamas, tiršt damas nuo žemių ir dulkių.
Toli koridoriuj pasigirdo neaiškus murmesys, lyg banga perb go karių minią, praskyr ją
ir praleido išblyškusią, su nudžiūvusiais ašarų p dsakais veide moterį — tą patį jauną
karį, kadaise. Auktumos praustą prūsų stovykloj. Suakmen jusiu veidu ji per jo per visą menę,
sustojo prie Treniotos kūno, nuleido galvą, pasilenk , pak l numestą peilį, ranka nubrauk jo
ašmenis ir žiūr jo į susitepusį savo delną. Tada pasuko prie Vaišvilko, kuris, atrod , jau
neatpl šiamai įaugo į sostą, ir pad jo peilį prie jo kojų.
Vaišvilkas atsities :
— Ko nori, moterie?
— Atiduok mano t vo kūną!
Kariai žiūr jo į Vaišvilką, ir jis jaut , kad visi, net artimiausi jo žmon s, stovintys prie sosto iš
dešin s ir kair s, šią akimirką yra ne jo, naujojo Lietuvos kunigaikščio, o tos gedinčios moters
pus j.
Ir kostel jęs jis negarsiai pasak :
— Pasiimk ir nerūstauk... Kraujas už kraują — toks dievų įstatymas. Šitoje men je Treniota
klastingai nužud Mindaugą karalių, mano t vą... Šiandien jo v l atgavo ramybę... Pasiimk ir
nerūstauk...
Treniota, ruošiamas paskutin n kelion n, gul jo ant minkštų kailių, ir jo dukt , klūpodama šalia,
mazgojo jį, tep aliejais, reng iškilmingais kario rūbais ir šarvais. Ir paskui užd jo jam ant galvos
šalmą, ne kasdieninį, mūšiuose nunešiotą, o tviskantį deglo šviesoj auksu — triumfalinį, kuris
tur jo puošti jo jauną ir gražią galvą pergalingame žygyje nuo Dauguvos iki Vyslos, nuo Sūriosios
jūros iki Mozūrų...
Į prūsų stovyklą tyl dama įjojo Treniotos dukt , iškamuota sielvarto, nemigos ir ilgos kelion s, ir
prūsai, lydintys ją nebyliais žvilgsniais, jaut , kad įvyko kažkas baisaus ir nepataisomo. Ji žiūr jo į
prūsų veidus, tarytum ieškodama žmogaus, kuriuo vieninteliu gal tų pasikliauti. Auktuma, kaip
šuo sekęs jos žirgą, pa jo į priekį ir gailiom, šaukiančiom akim sustojo priešais. Ji vos vos surauk
kaktą, stengdamasi kažką prisimint, staiga nuslydo nuo žirgo ir instinktyviai, nieko nebegal dama
galvot, prisiglaud prie Auktumos. Jisai stov jo sutrikęs ir nustebintas, paskui pak l ją, išdidžiai
apžvelg prūsus ir nuneš į savo iš karčių suręstą palapinę.
Prūsai rinkosi būriais prie Auktumos būsto, nedrįsdami pažvelgt į vidų, kol at jo Mont ir pašauk
Auktuma vardu.
— Treniota nužudytas, — pasak iš jęs Auktuma, visą laiką baugščiai žvilgčiodamas į palapin s
angą. — Lietuvių kariai neateis mums į pagalbą...
Mont nuleido galvą, ir atrod , kad, giliai traukdamas orą, jis sukūkčiojo lyg vaikas, bet,
neprataręs n žodžio, l tai nu jo per stovyklą.
Karo taryba s d jo ant Priegliaus kranto, ir visi, negal dami atitraukt akių, žiūr jo į
besigrūdančias ir trupančias ledo lytis. Ledai neš išplautus su šaknim medžius, valčių
nuolaužas ir ant vienos lyties įšalusį kryžiuotį.
— Pernykštis kryžiuotis, — nusijuok Auktuma.
— O, kad mūsų dievai suguldytų juos visus į ledinius patalus, — pasak atsidusdamas
Koltis.
— Daug dar jų laukia savo eil s, — pasak Mont . — Ir iš visos Europos v l paplūs į
Prūsiją kryžiaus kariai. Tod l aš kreipiuosi į jus ir reikalauju iš kiekvienos genties naujų
karių.
— Monte, bet kaimuose liko vien seniai ir vaikai. Karas per ilgai užsitęs . Mūsų žem s
nuniokotos. Jau kelinti metai mes nieko nes jam, o pjaunam tik kryžiuočius. Bet krauju
sotus nebūsi, — prabilo seniausias iš vadų. — Mums gresia badas.
— Monte, paleisk dalį karių. Reikia pasirūpinti maistu ir šiems, ir kitiems metams, —
kreip si į Montę Koltis.
— Man trūksta karių, o jūs reikalaujat, kad aš dar paleisčiau. Mes jau laikom priešą už
gerkl s, ir tereikia iš paskutiniųjų spūstel t. Mūsų j gos maž ja, bet Karaliaučiuj jau
dvesiama badu, ir kol dar jie nesulauk paspirties, mes suteiksim kuo daugiau vyrų ir
pulsim Karaliaučių. Tod l ir v l jums įsakau: siųskit pasiuntinius į Lietuvą vienus po kitų,
tegu prašo, maldauja, kojas bučiuoja, kad greičiau siųstų mums pagalbos.
— Išmintingas tavo sprendimas, Monte, — pasak Koltis. — Tegul dalis mūsų karių
grįžta arti ir s ti, o vietoj jų stos lietuviai.
— Ne, geriau mes valgysim žolę, varles ir rupūžes, užgerdami Priegliaus vandeniu, negu
leisim bent vienam prūsui pasitraukti nuo Karaliaučiaus mūrų, — pasak griežtai Mont .
Vadai susižvalg . Auktuma, neryžtingai atsistojęs, pasak :
— Mont , jau kuris laikas kariai patys grįžta namo į savo gentis, ir mes neįstengiam jų
sulaikyti.
Mont pašoko ir rūsčiai peržvelg kiekvieną.
— Jie bus čia, kai tik aps s savo laukus, — ramindamas pasak seniausias iš vadų.
— Ir jūs iki šiol tyl jot?! Gal jūs užmiršot, jog ordinas tik ir laukia, kad mes pailstume ir
išsisklaidytume pavieniui? Nejaugi jūs pristigot ištverm s ir m t nebetik ti pergale? Kai
reikia pulti, mes patys traukiam s.
— Nerūstauk, Monte, — neskub damas prabilo seniausias iš vadų. — Karas toks ilgas. Reikia
pasiruošt jam ir atgaut j gas. Pamatysi, kaip kitą pavasarį kryžiuočiai lyg nugaišusios žuvys
plauks Prieglium.
— Jeigu mes sulauksim kito pavasario s dami, kai reikia pjauti...— pasak Mont niūriai. — Už
kiekvieną paleistą ar pab gusį karį galva atsakysit!
Jis apsisuko ir nu jo Priegliaus pakrante. Karaliaučiuj suskamb jo varpas, šaukdamas į rytines
pamaldas. Tirštas varnų būrys, pakilęs nuo medžių, pral k kleg damas virš Mont s galvos.
Laužai geso, prūsai jo gulti, ir tiktai kažkuris sargybinis plūdosi su kryžiuočiu, kuris, matyt,
kankinamas bado ir nemigos, slankiojo miesto siena. Ir anoje Priegliaus pus je nuogas Auktuma
su rūkstančiu deglu gaud Treniotos dukrai v žius. Mont gul jo už stovyklos po ąžuolu,
žiūr damas į žvaigždes ir neryškią deglo ugnelę.
— Samili! — staiga pašauk Mont . Samilis krūptel jo ir sustojo.
— Tu turi žv ries klausą, Monte...
— Ko tu, Samili, slankioji kaip vaiduoklis?
— Aš tave pažadinau, Monte... Išsiruošiau pav žiaut, gal ir tau prigaudyt?
— Man neskanūs tavo v žiai... Nekvailiok, Samili!
Samilis nežymiai pasl p peilį ir sumurm jo:
— Aš ne kvailys, kad kvailiočiau... Tegul dievai siunčia tau saldų miegą.
Užšoko ant žirgo ir neskub damas nujojo pakrante, v liau per įtvirtintą tiltą.
Mont snaud , bet tuojau pakilo ir įsak trims kariams pasivyti Samilį ir sekti. Iš miego pabudinti
kariai ilgai ir nenoriai kuit si prie arklių.
Samilis brov si pro krūmus prie vandens, kur plak si ugnis.
— Kas ten? — riktel jo Auktuma, atsitiesdamas su v žiu rankoj ir griebdamas ietį.
— Savas. Noriu irgi pav žiaut.
— Samilis? — nustebo Auktuma.
— Ir aš valgyt noriu... Duok, aš palaikysiu ugnį, o tu v žiauk — bus greičiau.
Auktuma, gūžtel jęs pečiais, perdav deglą ir, slapčia steb damas Samilį, ligi peties sugrūdo ranką
po vandeniu.
— Ten, ten v žys! — Samilis tryp ant kranto, rodydamas pirštu.
— Aš ir pats, be tavęs matau, — staiga niūriai pasak Auktuma.
— Per daug mei matyt... Ir žmoną kilmingą susiradai, verge, — sumurm jo Samilis ir
ūmai dūr deglu Auktumai į veidą.
Auktuma užsideng akis, Samilis skubiai užn r kilpą jam ant rankų, pririšo virvę prie
žirgo ir įšoko į balną.
Auktuma b go iš paskos, draskomas krūmų, atsitrenkdamas į medžius, kol parkrito. Tada
Samilis sustabd žirgą ir paklaus :
— Kas tu esi, šunie?
— Mont s karys... — sunkiai alsuodamas, atsak Auktuma, keldamasis nuo žem s.
Sudraskytas jo kūnas sruvo krauju.
— Tu mano vergas! — riktel jo Samilis ir paragino žirgą.
Auktuma vilkosi žeme.
— Kas tu esi, šunie, ar jau įsikalei į galvą? — šauk Samilis.
Auktuma atsigavo tik po geros valand l s.
— Kas tu esi, šunie, ar jau įsikalei į galvą?
— Aš... aš... Mont s karys...
— Prakeiktas vergas!.. Mont ištvirkino visus, — Samilis, dreb damas iš bej giškumo ir
pykčio, š r žirgui, ir v l prasid jo tas baisus b gimas, kol Auktuma parkrito. Galva
atsitrenk į akmenį, ir išdraskytas Auktumos lavonas dar ilgai šliauž vartydamasis žeme,
kol nutruko virv ir išlaisvino jį iš Samilio.
Trys prūsų raiteliai po kelių valandų rado Auktuma, užk l jį ant žirgo, nugabeno į
stovyklą ir paguld prie jo palapin s.
Samilis prijojo kryžiaus žygio stovyklą per pačius pietus.
Keli kariai, jį pasteb ję, šoko ant žirgų, bet jis taikingai pamojavo ranka, nušoko nuo
žirgo ir paguld ginklus ant žem s.
Grafai fon Reideris ir Bitenheimas pietavo palapin je su kitais kilmingaisiais.
Samilį atved prie palapin s ir pastūm prie grafų kojų. Samilis kažką sak , aiškino.
— Ko šitas prūsas nori? — paklaus fon Reideris.
— Jis sakosi norįs parduoti Montę,— paaiškino vienuolis, mokantis prūsiškai, — tik
prašo už tai garantuoti jam ir jo artimiesiems gyvybę, neatimt iš jo dvarų ir žemių, kurias
jis iki šiol vald .
Grafai susižvalg .
— Gerai, mes dovanosim tau tavo klaidas... — pasak fon Bitenheimas. — Tai kur dabar
Mont ? Kur daugiausia jo karių?
— Čia viskas pažym ta, — Samilis ištrauk iš už diržo beržin s tošies gabalą ir padav
fon Bitenheimui — šitam primityviam žem lapy Mont buvo pažym tas nulūžusios str l
s ženklu.
— Kiek laiko reikia jot iki Mont s? — paklaus fon Bitenheimas, tebežiūr damas į tošį.
Samilis išk l pirštą:
— Vieną dieną ir dar pusę, jei arkliai pails ję... Iš šitos pus s tik keli sargybiniai... Ir
apriškit arkliam kanopas... Jie jūsų visai nesitiki.
— Gerai, — tada pasak fon Reideris. — O kaip tau, prūse, atrodo, ar užteks man karių
sutriuškinti Montei?
Samilis pažvelg į nusidriekusią milžiniškoj pievoj kryžiaus žygio stovyklą ir nieko
neatsak . Jis dar niekada nebuvo matęs vienoje vietoje šitokios daugyb s karių.
— Tiek užteks? — paklaus fon Reideris.
— Užteks, — tyliai pasak Samilis; jis jaut baimę ir panieką šitiems išlepusiems
krikščionių kariams ir net keistą, po išdavyst s iš naujo suvoktą pasididžiavimą prūsų
j ga, ir dabar burbtel jo: — Mont vienas vertas visų jūsų, kiek čia už stalo s di.
Riteriai paniuro, Samilis suprato padaręs vaikišką kvailystę. Grafas fon Reideris atsistojo
ir staigiai išties Samiliui pliką žv rienos kaulą, vos neišgrūsdamas jam dantų: —
Vaišinkis, prūse, vaišinkis, tau sakoma!
— Aš pardaviau Montę. Iš kur aš galiu žinoti, kad jūs manęs neparduosit? — pasak
Samilis.
— Grafas fon Reideris nelaužo savo žodžio, laukinis prūse, — pasak susierzinęs grafas
ir sušuko: — Paduokit jam v liav lių su mano gimin s herbu. Jei tu apsmaigstysi savo
valdas šitom v liav l m, mano kariai tavęs nelies, o visa kita aš paleisiu ugnim...
Samilis laik rankose m lynas su auksinio liūto ir m nulio insignacijom v liav les, jis
nežinojo, kur jas d ti. Fon Reideris padav jam taurę vyno, jis išg r , nepaleisdamas v liav
lių iš rankų. Tarnas v l pripyl , Samilis v l išg r vienu mauku.
Tada fon Reideris paklaus :
— O vis d lto pasakyk man, prūse, kod l tu išduodi Montę?
— Aš jo neapkenčiu, — pagiežingai atsak Samilis ir atkišo taurę, kad v l jam pripiltų.
— Aš nor jau būt didžiuoju vadu... Jis mane pažemino — paskyr vadu mano vieton
mano vergą...
— Nugirdykit jį, pažiūr sim, kaip atrodo girtas prūsas, — pasak fon Bitenheimas.
— Negail kit vyno didžiajam prūsų vadui, — paliep fon Reideris.
Samilis veikiai girt jo, ir vis labiau augo jo panieka šitiems kvailiems riteriams,
dantiems m są su žole, ir, prieš visiškai nusigerdamas, jis m jiems pusbalsiu grasint:
— Kai aš būsiu prūsų vadas... gersiu ne vyną, o jūsų kraują...
Paskui jis užsnūdo, ir, kai prabudo vakare, danguj mirg jo aiškios žvaigžd s. Jis ilgai
gaud savo žirgą, slankiojantį po tuščią, ištryptą pievą, kur dar dieną prunkšt galyb
arklių ir šmižin jo žmon s.
Samilis vijo žirgą iki aušros. Dangus ž ravo tolimų gaisrų pašvaist m... Ir toje vietoje, kur
stov jo įtvirtinta jo sodyba pilait , jį pasitiko tik pelenai, skraidantys ore. Medžiuose
aplink pilaitę, lengvai siūbuodami, kabojo pakarti jo artimieji — t vas, motina, žmona,
brolis ir šuo.
Samilis atsis do ant žem s, paleisdamas pavadį iš rankų. Pelenai plauk oru, žirgas
pastov jo ir iš pradžių l tai, paskui greit jančia ristele pasileido į mišką. Samilis
negalvodamas išsitrauk v liav les ir subad jas aplink save...
— Tai sugrįžot, šeimininke, — staiga išgirdo Samilis balsą už nugaros ir nust ro.
Senas šlubas vergas jo ratu aplink Sami-lį, tarytum nedrįsdamas prisiliest v liav lių.
— Tai gražių v liav lių parsinešei, šeimininke...
Vergas apžiūrin jo išrovęs v liav lę ir !62 staiga išk l ją virš galvos užsimodamas. Ir
Samilis parkritęs aukštielninkas, pajuto, kad aštrus v liav l s smaigas įsir ž į jį ir prikal
prie žem s.
Grafų fon Reiderio ir Bitenheimo kariuomen pri jo prie Karaliaučiaus vidurnaktį. Buvo
aiški m nesiena, ir lyg dienos šviesoj mat si niaurūs Karaliaučiaus kuorai ir prūsų
stovykla, pasišiaušusi nusmailintų baslių eil m. Kryžiaus kariai ils josi, atsir mę į arklius
plaušais apraišiotom kanopom ir viena ranka užspaude jiems snukius, kad tie
nesužvengtų.
— Dievas su mumis, riteriai, — pasak grafas fon Reideris.— Mes užklupsim netik lius
miegančius, ir jie atsibus tik pragare. Velionis mano t vas per aną prūsų maištą pačiu
laiku pažabojo šitą velnio padermę, duok dieve jam dangaus karalystę. Dabar man
viešpaties skirta grąžint teisybę ir tvarką. Skerst visus be gailesčio. Amen, prad sim.
Kariuomen persiskyr į dvi dalis. Vieni be garso prisiartino prie užtvaros per Prieglių ir,
patylomis nudobę sargybinius, padeg tiltą. Prūsų stovykloj kilo sąmyšis. Atsidar
Karaliaučiaus pilies vartai, ir su d kingumo dievui šauksmais pasipyl išbad ję kryžiuočiai.
Liepsnojantys tilto rąstai trašk dami lūžo ir šnypšdami užgesdavo vandeny. Prūsai
telk si aplink Mont s palapinę. Mont skubiai vilkosi šarvus, užšoko ant žirgo, ir prūsai
paskui Montę m veržtis iš žiedu apsuptos stovyklos. Kryžiuočiai ilgai persekiojo
išsisklaidžiusi Mont s būrį, v liau grįžo atgal, ir Mont sielvartingai žiūr jo į stovyklą,
kur nesp ję atsitraukti prūsai kapojosi iki mirties.
Kryžiuočių būrys, grįžtantis iš kruvinos prūsų medžiokl s, stov jo ratu apsupęs ąžuolą.
Užvertę galvas, visi žiūr jo į giedantį vienuolį.
— Išganytojo vardu įsakau, lipk iš medžio! — paliep jam.
Bet vienuolis tarytum n nemat kryžiuočių ir, nepasukdamas galvos, tebes d jo lyg
paukštis šakų lizde, nuo lietaus ir v jo pridengtame kailiais. Pro sudriskusius skarmalus
kyšojo kaul tos, išdžiūvusios rankos.
— Išganytojo vardu... Lipk iš medžio! Vienuolis pažvelg į kryžiuočius, kažką
sumurm jo ir v l m giedoti tą pačią sopulingą, kupiną nesudrumsčiamos rimties psalmę
apie Mariją, dievo motiną.
— Matyt, jis nepilno proto, — sumurm jo vienas kryžiuočių, gręždamas arklį.
— Dievas apšviet mano protą, — laibu, v jų išpūstu balsu atr ž vienuolis, ir kryžiuotis
sustabd arklį.
— Lipk iš medžio! — užriko tas pats kryžiuotis.
Vienuolis tiktai palingavo galvą:
— Aš arčiau dievo ir nesiruošiu grįžt į jūsų nuod mingą žemę, chi chi... Keliaukit,
keliaukit...
Kryžiuočiai trumpai pasitar ir paklaus :
— Jeigu tu šventas žmogus, tai pasakyk, kas būsi.
— Aš Bartalomiejus, Magdeburgo katedros pamokslininkas.
— T ve Bartalomiejau, gal tau palikt ko nors kūnui ir dvasiai pastiprinti?
— Keliaukit, keliaukit, man visko prineša paukščiai ir prūsai, kuriuos baigiat išskersti... O
kai jų nebeliks, ponas dievas pasirūpins manim... Keliaukit, keliaukit...
Kryžiuočiai nujojo gyvai šnekučiuodamiesi ir susiginčijo; tas, kuris įsakin jo vienuoliui
lipt iš medžio, apgręž arklį ir zovada grįžo prie ąžuolo.
Vienuolis m šnypšt ir žegnot jį:
— Išnyk, išnyk...
— Apsimet lis... — piktai prakoš kryžiuotis ir riktel jo: — Už ką tave prūsai paliko
gyvą? Visus žud , o tavęs ne?
— Ne visus. Manęs nenužud , chi chi... Šventos giesm s malonios ir dievo žodžio
negird jusiai laukinio ausiai, chi chi... Jie
nekalti, kad ponas dievas taip ilgai buvo juos pamiršęs...
— Ne, tu ne šventasis, — pagaliau apsisprend kryžiuotis ir įtemp lanką. — Lipk,
atskalūne, iš medžio!
Vienuolis papurt galvą:
— Aš arčiau dievo, negu tu...
Str l perv r jam gerklę, ir jis nul k žem n nustebusia ir priekaištinga veido išraiška.
— Vokiečiai kaip žv rys eina mūsų kruvinais p dsakais, — pasak rytą Mont . —
Ruoškit s sutikt juos... Jeigu dabar miegosit, tai dievai iš tikro paklos jums patalą
dausose.
Kiaurą dieną prūsai stat įtvirtinimus, vokiečiai vis nesirod , ir Mont leido vakare
kariams sugulti. Vadas vienintelis saugojo stovyklą. Jisai jojo pro miegančius žmones,
tarytum atsisveikindamas su jais.
Dangus buvo murzinas kaip žem ir sl g savo svoriu.
Koltis pasik l ir paklaus :
— Nemiegi, Mont ?
— Jaučiu artimą mirtį... Matai, kokios spalvos dangus.
— Mane irgi dievai šaukia... Mes pralaim jom, Monte.
— Dar ne, dar ne, jeigu lietuviai nustotų pjautis tarpusavy ir dabar ateitų... Dvylikti metai
aš tebelaukiu šito stebuklo...
Naktį Mont išgirdo mišku lekiant raitelį ir, sustabdęs jį ietimi, atpažino Visgaudą.
— Tavo žmoną sudegino Alepsis...— sunkiai alsuodamas, pasak Visgaudas.— Nužudyk
mane, Mont ... Aš gyniau, bet jie sumuš mane. Aš tebespjaudau kraujais, Monte.
— Už ką? Už ką? — lyg snausdamas pakartojo Mont .
— Alepsis sak , kad ji atneš visas nelaimes... Nužudyk, Monte, jeigu nori... Aš visko
mačiau, Monte, bet ji prad jo gimdyti, kai ją aukojo...
— A! — suriko Mont . — A!
— Nužudyk mane, — Visgaudas atstat nuogą kaklą.
— Aš nebenoriu nieko žudyti... Aš jau nieko nebenoriu, — Mont nuslydo nuo žirgo ir
parkrito į žolę.
Prūsai apspito Montę, ir Visgaudas, sutrikęs ir teisindamasis kiekvienam, steng si
išaiškinti, kad jis nekaltas.
— Monte, kelkis, — pasak Koltis. — Jeigu dievai taip nor jo...
— A, dievai!.. Man šlykštūs jūsų dievai, — suriko Mont . — Pasirodykit nors vienas,
sukaposiu į gabalus.
Prūsai trauk si baimingai atgal ir nustebę žiūr jo, kaip Mont nusvied kalaviją, nusi m
šalmą, šarvus, viską sumet į krūvą ir liko pusnuogis. Paskui jis pažvelg į dangų:
— Pažvelk, viešpatie, pažvelk, koks aš vienišas ir beginklis... Kod l tu liepi žmogui
kent t daugiau, negu jam skirta...
Ir Katrynos veidas, trapūs, iki skausmo pažįstami jos pečiai, minkštas ir dr gnas žvilgsnis,
kūno šiluma ir balsas, iš tolo glostantis ir raminantis, buvo kažkur čia pat greta, — jis
nejučiom krustel jo ranką ir užčiuop tik tuštumą. Ir Mont dabar gal jo pašaukt ją tik iš
tolimos, seniai jau mirusios praeities... Ji s di Magdeburge, gale ilgo balto kal dinio stalo,
ir lyg dievo motina, ruošdamasi pen t savo sūnų, prasega suknelę ir apnuogina baltą kaip
kreida krūtį... Ateina Hirchalsas (ak, tai jo namai, ak, tai jo šis stalas), sl pdamas už
nugaros l kštę, ir padeda šakes ant stalo.
— Čia šak s, — sako jis, — tai pasmeik sūnų Aleksandrą... Katryna, dievo motina, pagimdys
tau pragaro liepsnoj kitą ir pragaro ugnim išpen s... Cha cha, juk tavo mylima
Prūsija — pragaras, ar ne, mielas Henrikai?
— Ne... Ne... Aš neturiu ko rinktis.
— Gal jai pasirinkt, gal jai... O dievo žodis vis tiek triumfuos, nors iš tavo Prūsijos
ir tavęs, Henrikai, tur tum m palikti vien vardus... Reikia mok t laiku pereit į stipresniųjų
ir teisiųjų pusę, mielas Henrikai... Bet Prūsija pav lavo... Ir aš at jau tavos galvos!
— Ne, Hirchalsai! — Mont graibo ranka, bet n ra arti kalavijo. — Aš jos neatiduosiu!..
Čia, čia dar viskas gyva, ir Katryna, ir Prūsija... Ne vien pragaras, Hirchalsai, — ir rojus,
kurį aš nešioju su savim.
— Rojus, cha cha, rojus... kapų kirminams!.. Henrikai... cha cha... Henrikai Monte...
Auštant Montei praneš , kad artinasi kryžiuočiai.
— Na ir kas? — pasak Mont . — Na ir kas?
— Kryžiuočiai, Mont !
— Žinau, žinau, — sumurm jo Mont , keldamasis lyg į kasdieninį darbą ir užsid damas
sukapotą šalmą.
Visose Magdeburgo bažnyčiose nuo pat ryto gaud varpai. Margaspalv s iškilmingos
procesijos užtvind miesto gatves. Nešdami kryžius, bažnytines ir margas auksakalių,
kurpių, mūrininkų, žvejų, odininkų ir kitų cechų v liavas, skambindami varpeliais,
žmon s giedojo „Hosana in excelsis..." Rotuš s aikšt j klajojančių artistų balaganas ant
lentin s pakylos rod , kaip ordino brolis mediniu kardu muša išsigandusį laukinį prūsą, o
apgirtusi minia kvatojo: „Mušk paskutinį prūsą! Montei antikristui galas!"
Suvaryti iš kaimų prūsai stov jo iki kelių Priegliaus vandeny. Kryžiuočiai numet nuo
balno Alepsį, nupjov virves ir tyčiodamiesi krikštijo jį. Alepsis stov jo nuleidęs galvą,
bekrauju veidu, ir negal jo žiūr t nei į prūsus, nei į vokiečius. Paskui ramiai nubrido į
upę, vanduo aps m pečius ir galvą; akimirksnį jis dar kovojo su noru iškilt, įtraukti dar
vieną, paskutinį gurkšnį oro. Alepsis gul jo Priegliaus dugne, ir srov iš l to m jį nešt į
Sūriąją jūrą. Ir tada šilto ir šalto patyrę kryžiuočiai išvydo tai, ko nebuvo reg ję nei
Palestinos, nei Jeruzal s žem se, — jie stov jo priblokšti, negal dami n žegnotis, kai
prūsai pajud jo ir tyliai, be žodžio ir garso, l tai nu jo į gelmę...
Į rotuš s aikštę išsipyl triukšminga, kunkuliuojanti minia. Vyskupas, kuriam pad jo
kitados pab gti Mont , su palyda iš jo iš katedros ir sustojo ant laiptų, atsigręžęs į
palydą ir į sekantį iš paskos berniuką baltu apsiaustu su juodais kryžiais.
— Mont atmuštas nuo Karaliaučiaus. Viešpats išklaus mūsų maldų ir sunaikino
krikščionių vardo niekintojus. Tad tegu triumfo garb atitenka jums, Kristaus kariai. Ir
džiaukit s, įsigiję dangaus palmę, kurios prašote iš pasaulio kūr jo dosnios dešiniosios.
Aleksandrai, prieik arčiau.
— Klausau, šventasis t ve.
— Ar tu džiaugiesi, kad piktadarys Mont sutriuškintas?
— Taip, t ve.
— Šiandien tu pri mei švenčiausios panel s Marijos Teutonų ordino pirmuosius
šventimus. Nors tau tik keturiolika metų, mes tikim tavo uolumu ir atsidavimu. Laiminu
tave, sūnau, šią iškilmingą valandą.
Aleksandras priklaup ant vieno kelio, vyskupas užd jo ranką ant jo galvos.
— O dabar sužinok ir pamiršk, kad tavo tikras t vas yra Henrikas Mont , pikčiausias
bažnyčios priešas.
Aleksandras užsideng veidą rankom.
— Tod l būk dvigubai klusnesnis ir nuolankesnis, kad nuplautum g dos d mę, kurią tau
užd jo velnio aps stas tavo gimdytojas. Ir jeigu tu kada įžengsi į prūsų žemę, tai tiktai su
kryžium ir kalaviju.
Vyskupas apsisuko, m leistis žemyn, palyda nusek iš paskos; Aleksandras, klūpantis ant
kelio, liko vienas.
Visoj Europoj gaud varpai, skelbdami ordino pergalę.
Riteriai pasirod ryto saul s nušviesti, kiek akys mato užtvindydami visą mišką savo baltais
apsiaustais ir ryškiaspalviais skydais.
Prūsų lankininkų saujel , riterių gerai matoma, išsirikiavo liūne ir paleido krušą str lių.
Riteriai pasistieb balnuose, įsir ždami pentinais į arklių papilves, ir met si kaip skalikai,
užuodę grobį, į prūsus. Liūnas subangavo, liumps damas po arklių kojom, riteriai m skęst
dumble. Tik dalis jų sp jo atsitraukt. Prūsai dingo kaip į vandenį. Riteriai persigrupavę band
aplenkti liūną pelk ta lyguma. Mont pasiunt žmonių į priekį; šniokšdami griuvo įpjauti
medžiai ir užkirto riteriams kelią. Iš užsl ptos prūsų stovyklos pasipyl str l s. Riteriai puol
įtvirtintą stovyklą, kol visai įdienojo. Tada Mont išved iš priedangos paskutinį savo rezervą.
Mūšis vir iki pietų, ir visi lyg susitarę net tris kartus ils josi, paskui v l nuožmiai prad davo
kovą. Greitai nebeliko n vieno sveiko vyro, ir pats Mont buvo baisiai sukapotas. Ir nebeliko
kam kovoti, mūšio vietoje dejavo sužeistieji, stengdamiesi kažkur nuropoti per lavonus.
Kolčiui buvo persmeigtas pilvas. Jis susirietęs krov si sau laužą ir atsigul ant šakų,
laukdamas, kol jį apgl bs ugnis.
— Lik sveikas, Mont ...
— Tu mane palieki, Kolti, vieną kautis su ordinu?
— Toks jau mūsų t vų paprotys, Mont . Kai prūsui pasidaro per sunku gyvent, jis gali
pasiaukot dievams.
— Bet ten n ra Prūsijos, Kolti...
— Bet n ra ir ordino.
Ugnis įsideg , užsiliepsnojo Kolčio rūbai. Koltis išsitrauk durklą ir suvar ligi rankenos sau į
krūtinę.
Mont liko vienas.
Jis brido mišku, ir jam už nugaros, kaip krauju pasruvusi akis, ž ravo laužas.
Treniotos dukt atsimerk . Buvo tylu, laužo dūmai grauž akis. Ji abiem rankom ištrauk
str lę, pramušusią grandininius marškinius tarp mergiškų krūtų, ir sunkiai pasik l .
Susigavusi palaidą žirgą, prisivijo Montę.
— Grįžk namo, — pasak atsigręžęs Mont ir užriko: — Namo!.. Jie peržengs mūsų
lavonus... ir tada jūsų, lietuvių, eil ...
Jis tvojo kardo plokštuma, ir žirgas, išgąstingai šoktel jęs, nuneš Treniotos dukterį...
Kažkur toli gird josi neaiškūs svetimi balsai. Kryžiuočiai sek kruvinom Mont s p dom.
Pavakary Mont pri jo ąžuolyno pakraštį. Ant drūto ąžuolo šakų gretimų kaimų gyventojai
buvo prikabin ję įvairiaspalvių drob s skiautelių, kaulų su pridžiūvusia m sa,
arklio ašutų. Mont nebetur jo j gų daugiau eit ir atsigul ant žem s. Virš jo galvos kaip
lengva v trung sūpavosi žuvų griaučiai. Mont jaut , kad mirtis kažkur čia pat, už kelių
žingsnių, žv rys nesuklysdami seka jo karštom p dom.
— Monte, — pasak jis sau, — greitai tu plevensi virš Prūsijos kaip išdžiūvusių žuvų
šeš lis...
Jis nor jo gerti ir kramt žolę, stengdamasis iščiulpti iš jos visą dr gmę.
Žv rys art jo, buvo gird ti jų cypimas ir girgžd jimas, lyg kalentų ir griežtų geležiniais
dantimis.
— Širdie mano, — sušnabžd jo Mont , — prisikeik dar kartą.
Jis ženg į priekį, įstengdamas išlaikyti tik peilį, pasitikdamas nenumaldomai art jantį
apokalipsinį riaumojimą.
IR JEIGU AŠ TIKIU, KAD MANO, MONT S, PAKRIKŠTYTO HENRIKU, IR
KIEKVIENO IŠ MŪSŲ GYVENIMAS BUVO VERTAS KAŽKO... KAŽKO
DAUGIAU, NEGU DVYLIKA METŲ IŠLAIKYT ŽV RĮ UŽ GERKL S, TAI DAR
VIENĄ MINUTĘ, PASKUTINŲ, AŠ TURIU SULAIKYT ŠITĄ IŠTRUKUSĮ ŽV RĮ...
Riešutų duona Henrikas Mont
Saulius Šaltenis. RIESUTŲ DUONA. Apysakos Redaktor S. P a p e k i e n . Techn. redaktorius V. Zdancevičius. Korektor D. Meciūnait D
Duota rinkti 1972.11.15. Pasirašyta spaudai 1972.V.31. LV 03274. Leidinio Nr. 6927. Spaudos popierius Nr. l, formatas 70X90'/32 — 2,75 pop. 1.
= 6,43 sp.l.; 5,5 leid. 1. 15 000 egz. Užsak. 254. Kaina 28 kp D „Vagos" leidykla, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaud K. Pož los spaustuv , Kaunas,
Gedimino 10.
7—3—3
176
33-72 V
L 2 Ša 63