ISSN 0258-0802
LITERATURA
■■■ ■■ MOKSLAS * EkO Kuriai	■■■■ ■■■■ !■■ ■ nom1ka- SaNÜLAUDA ne Lietuvo	* * * * ÜUROPOS SAJUNG/i s ateit]	
VILNIUS UNIVERSITY
CN
t-1
o
CN
54(1)
Research Papers
ISSN 0258-0802
L iteratura
Published since 1958
Vilnius 2012
VILNIAUS UNIVERSITETAS
CN t—I
o
CN
54(1)
mokslo darbai
ISSN 0258-0802
L iteratura
Leidziama nuo 1958 mety
Vilnius 2012
Redaktoriii kolegija (Editorial Board)
Vyriausioji redaktore (Editor-in-Chief)
Prof. habil. dr. Regina Rudaityté
Vyriausiosios redaktorés pavaduotoja (Deputy Editor-in-Chief)
Doc. dr. Nijolé Juchnevičiené
Atsakingoji sekretore (Executive Secretary)
Doc. dr. Genovaite Druckute
Nariai (Editors): Prof, habil. dr.
Viktorija Daujotyte-P akeriene Dr. Phil. Valentino Brio
Doc. dr. Nijole Kaselioniene
Prof. dr. Galina Michailova
Prof. habil. dr. Dainora Pociüte-Abukeviciene
Habil. dr. Jürate Sprindyte
Dr. Phil. Vaidas Seferis
Prof. PhD Jan Bonn
Prof. PhD Herbert Grabes
Vilniaus universitetas, filologija (angln literatura) Vilnius University, Philology (English Literature)
Vilniaus universitetas, filologija (klasikině filologija) Vilnius University, Philology (Classical Philology)
Vilniaus universitetas, filologija (prancuzn literatura) Vilnius University, Philology (Frensh Literature)
Vilniaus universitetas, filologija (lietuviii literatura) Vilnius University, Philology (Lithuanian Literature)
Jeruzalěs hebrajnuniversitetas, filologija (rusn literatura) The Hebrew University of Jerusalem, Philology (Russian Literature)
Lietuvos edukologijos universitetas, filologija (prancuzn literatura) Lithuanian University of Educational Sciences, Philology (Frensh Literature)
Vilniaus universitetas, filologija (rusn literatura) Vilnius University, Philology (Russian Literature)
Vilniaus universitetas, filologija (lietuviii literatura) Vilnius University, Philology (Lithuanian Literature)
Lietuvin literaturos irtautosakos institutas, filologija (lietuviii literatura)
Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Philology (Lithuanian Literature)
Masaryko universitetas (Čekijos Respublika), filologija (lietuviii literatura)
Masaryk University (Czech Republic), Philology (Lithuanian Literature)
Versalio Sen-Kentin-an-Yvlin universitetas (Prancuzija), filologija (anglii literatura)
Versaille Saint-Quentin-en Yvelines University (France) Philology (English Literature)
Gyseno Justus Liebig universitetas (Vokietija), filologija (anglii-amerikiečin literatura)
Giessen Justus Liebig University (Germany), Philology (English-American Literature)
Redakcijos adresas (Address):
Vilniaus universiteto Lietuviii literaturos katedra
Department of Lithuanian Literature of Vilnius University
Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius
Tel. (370 5) 268 72 16
El. pastas: martyna.razmaite@flf.vu.lt
http://www.literatura.flf.vu.lt/ © vilniaus universitetas, 2012
TURINYS- CONTENTS
STRAIPSNIAI
Ula Ambrasaite. Ikonoklastine polemika LDK. Vieno veikalo istorijos pinkies........7
Iconoclastic Controversy in the Grand Duchy of Lithuania. The Tangled Story of One Work
Gintare Petuchovaite. Andriaus Volano polemikos su antitrinitoriais rastai............19
Andreus Volanus' works of polemics with non-trinitarianists
Vaidas Seferis. Kristijono DonelaicioMe?z{kompozicijos problemos......................39
On Composition ofKristijonas Donelaitis'Mstai — Selected problems
Tomas Andriukonis. Baranauskn Silva rerum..........................................................56
Silva rerum of the Baranauskas family
Vaiva Narusiene. Istorines atminties fenomenas pirmosios XX a. puses rasytojn kiiryboje: Fabijono Neveraviciaus istoriniai romanai lietuvhi ir lenkn literatures kontekste.............................................................................................................75
The phenomenon of historical memory in a work of the first half of the 20th century writers: Fabijonas Neveravicius 'historical novels in the context of the lithunian and polish literature
Erika Malazinskaite. Daimoniono jvaizdis ir subjekto raiskos formos
Czeslawo Miloszo poezijoje.............................................................................103
The concept of daemonion and forms of subject expression in the poetry of Czeslaw Milosz
Laurynas Katkus. Linksmas pragaras: grotesko poetika trijuose
velyvojo tarybmecio prozos kuriniuose ...........................................................124
Merry hell: poetics of the grotesque in three works of fiction of the late soviet period
Akvile Reklaityte. Marcelijaus Martinaicio poezijos antropologiskumas..............140
Anthropological poetry of Marcelijus Martinaitis
Gediminas Mikelaitis. Staciatikybes literatiiros teologija: idejos ir problemika ... 164
The theology of orthodox literature: ideas and problems
Dalia Oocyte. Teodicejiniai motyvai lietuvht literatiiroje: universalumas
ir specifika ........................................................................................................173
Theodic motifs in Lithuanian literature: the universal and the specific
RECENZIJOS
Arunas Sverdiolas. Ispazinta tapatybe.
(Parenge / Edited by Dainora Pociute, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos
reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation.
Confessio fidei by Abraomas Kulvietis and Oratio funebris by Johann Hoppe
(1547). Studija, faksimile, komentuotas leidimas, vertimas \ lietuvht kalba^/
A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation
into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1),
Vilnius: Lietuvht literatiiros ir tautosakos institutas, 2011................................209
5
KRONIKA
Vilniaus universiteto Lietuvni literaturos katedra 2012 metais
(Dainora Pociůté-Abukevičiené, Ernesta Juknyté)............................................223
XVI studentu lituanistu konferencijos „Laimei, Maironis" apžvalga
(Deimanté Daugintyté, Simona Diržinauskaité)................................................227
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvňi ŕilologijos katedros literarurologu veikla 2012 metais
(DaivaAliúkaité)................................................................................................231
2011 metai Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvnt ir lyginamosios literaturos katedroje
(LEU Lietuvhi ir lyginamosios literaturos katedros informacija)......................233
Klaipédos universiteto Literaturos katedra
(KU Literaturos katedros informacija)...............................................................236
Siaulnt universiteto Literaturos istorijos ir teorijos katedra 2011 metais
(Džiuljeta Maskuliúniené)..................................................................................238
Informacija autoriams ..............................................................................................242
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
Straipsniai
IKONOKLASTINÉ POLEMIKA LDK. VIENO VEIKALO ISTORIJOS PINKLÉS
Úla Ambrasaité
Vilniaus universiteto
Lietuviq literatúros katedros doktoranté
Straipsnyje pateikiamos jvadinés pastabos apie ikonoklastinés polemikos LDK tyrimus ir pagrin-džiamas jq aktualumas. Apžvelgiami XVI a. pradžios ir vidurio tekstai, kuríuose pastebima ikono-klastinio mqstymo užuorninq irpristatomi iki šiol paskiri istoriografLj aprašyti faktai apie svarbiausiq ikonoklastinés polemikos LDKveikalq - 1583 m. išspausdintqAndríaus Voláno Vilniaus lojolininkij stabmeldystés pasmerkimq. Faktus siejant/ rišlq pasakojimq nustatomos istoríjos„baltosios dé-més" ir jvardijamos tolesniLj tyrimLj gairés.
Pagrinda, ginčui dél atvaizdu davé Se-najame Testamente {rašytos dvi Dekalogo variacijos. Dievas Mozei žodžiu, slépda-mas savo veida^ padiktavo pagrindinius ísakymus, kuriais jo tauta turi vadovautis. Viename jn aiškiai uždraudžiama darytis atvaizdus ir juos garbinti. Išéjimo knygos Dekalogo variante tam yra atskiras, tačiau pagal eil? antras isakymas (Iš 20, 2-17), o Pakartoto {statymo knygoje - kaip pirmojo ísakymo dalis ({st 5, 7-21).
Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, pa-našaus [ tai, kas yra aukštai danguje, čia žemé-je ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jii, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas. esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausm§ už těvii kalt§ vaikams iki trečios ir ketvirtos kar-tos tu, kurie mane atmeta, bet rodantis ištiki-meil§ iki tukstantosios kartos tiems, kurie
mane myli ir laikosi mano isakymii (Iš 20, 4-6. (st 5, 8-10)1.
Pirmasis ikonoklastinis sajňdis prasi-veržé VIII a. Bizantijos imperijoje. Maž-daug tuo metu teologiné polemika dél at-vaizdu prasidéjo ir Vakam Europoje, tačiau ji buvo beveik vien tik rašytiné ir stambes-niais pasauliečin išpuoliais prieš religinj mena, nepasireišké. Antrakart kaip sava-rankiškas sajúdis, lydimas fizinin veiksmu, ikonoklazmas prasiveržé Reformacijos laikotarpiu, kuomet viduramžiško, perdém
1 Pateikiamas Antano Rubšio vertimas: Sventasis raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, Senajj Testa-menta, verte iš hebrajii, aramějn ir graiku kalbii, pratar-m?, ivadus ir ST sayoku žodyna_bei paaiškinimus parašě Antanas Rubšys; Naujaji Testamenta,verte iš graiku kal-bos, ivadus ir NT sayoku žodyna_parašě Česlovas Kava-liauskas. Vilnius: Katalikupasaulis, 1998, http://biblija. lt/index.aspx?cmp=toc (žiureta 2012-04-05).
7
materialaus pamaldumo kritikai sieké ap-valyti tikéjima^ nuo bereikalingn išraiškos priemoniii. Sventujn atvaizdn garbinimo. elgimosi su jais ir laikymo bažnyčiose klausimas tapo integruota tikéj imo atnau-jinimo programos dalimi.
Teologiškai grjsdami kritikuoti religi-nius atvaizdus ir inicijuoti ju šalinima^ iš bažnyčiiiXVI a. pradžioje pradéjo Andreas Bodensteinas von Karlstadtas2 Vokietijoje ir Ludwigas Hätzeris3 Sveicarijoje. Dél ivairin istorinin aplinkybnt susiklosté, kad \ Vitenberga^ sugrjž^s Martinas Lutheris užémé nuosaikia^ pozicija^ religinnt atvaiz-d\\ klausimu ir 1531 m. Phillipo Melanch-tono surašytame Augsburgo tikéjimo išpa-žinime néra užsimenama apie kitokj nei Romos kataliku Bažnyčios deklaruojam^ religinin atvaizdu vaidmenj. Sveicarijoje Ludwigo Hätzerio pradétas, Ulricho Zwin-glio išplétotas4 ir Jeano Calvino išbaigtas5 mokymas prieš religinin atvaizdu naudo-jima^ buvo irašytas Heinricho Bullingerio Antrajame šveicariškajame tikéjimo išpa-žinime 1566 metais.
2 Andreas Bodenstein von Karlstadt, Von abtuhung der Bylder Vnd das keyn Betdler vnther den Christen seyn soll, in: http://de.wikisource.org/wiki/Vbn_ab-tuhung der Bylder (zr. 2012-03-04).
3 Ludwig Hätzer, Ein urteil gottes unsere eegema-hels wie man sich mit allen götzen und Bildnussen halte soll uss der heiligen gschrifft, in: http://daten.digitale-sammlungen.de/~db/0002ftsb00026128/images/index. html?id=00026128&fip=193.174.98.30&no=&seite=6 (ziüreta 2012-03-08).
* Ulricho Zwinglio argumentai sklandziausiai pa-teikti 1525 m. kovo 27 d. atsakyme Uro kontono parei-günui- Eine Antwort, Valentin Compar gegeben.
5 Jean Calvin, Institutio Christianae religionis, 1536. Atvaizdn klausimui skirti 11 ir 12 skyriai. Nau-dotasi vertimu {angln kalbaj Jean Calvin, The Institutes of the Christian Faith, translated by Henry Beveridge, Christian Classics Ethereal Library, e-book (pdf).
Maždaug nuo XVI a. vidurio ivykiii ikonoklazmo tyréjai sutelkia démesi \ re-gionuose, po kuriuos išplito Reformacija, vykusia^ polemiky dél religinnt atvaizdu ir veiksmus prieš juos - Didžiojoje Britani-joje, Nyderlanduose, Prancúzijoje. Apie LDK vykusia^ ikonoklastin^ polemiky daug liudijimu néra. Pagrindinis išlik^s tekstas yra Andriaus Voláno veikalas Vil-niaus lojolininkii stabmeldystés pasmerki-mas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio)6, kuris išspausdintas tik 1583 metais, pora dešimtmečin véliau nei mi-nétuose kraštuose, tad galima manyti, kad atvaizdu kritika nebuvo iš svarbesnnt re-liginés polemikos tarp protestantu ir kata-liku aspekty. Tai buvus periferiniu tekstu pagrindžia ir menki bei painús mokslinéje literaruroje pateikiami istoriniai faktai apie j_ Todél šiame straipsnyje pateiksime iva-dines pastabas apie ikonoklastinés prob-lematikos užuominas LDK iki pasirodant minétam A. Voláno tekstui ir išanalizuosi-me žinomus istorinius faktus apie Stabmeldystés pasmerkimq - spéjamus parašymo motyvus ir laika^ bei rezonansa^ - siekdami nurodyti istorijos „baltajsias démes".
Ikonoklastinés problematikos užuominos iki Andriaus Voláno
Pradéjus sklisti protestantiškoms idéjoms LDK, tarp pirmosios Reformacijos bangos
6 [Andrius Volanas] Idololatriae loiolitarum Vilnensium oppugnatio: itemque ad nova Morům obiecta responsio, nunc primům in lucem aedita. Authore Andrea Voláno. Vilnae Typis & sumptibus eiusdem Andre-ae Voláni. Per Ioannem Kartzanum Velicen[sem]. Anno M.D.I.XXX.III [=1583], Teksto perrašas ir vertimas publikuotas: Andrius Volanas, Rinktiniai rastai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijn leidykla, 1996, p. 197-241.
aktyvistu nekilo poreikis išskirtinai imtis atvaizdn garbinimo klausimo. Galbüt ne-buvo kritinés masés tekstii, skirtu svarbes-niems tikéjimo reformavimo aspektams. Tačiau ir kituose regionuose (Anglijoje. Prancüzijoje, Nyderlanduose) apie ikono-klastine^ polemiky ir veiksmus pradedama kalbéti tik nuo antrosios XVI a. pusés. LDK reformuotai Bažnyčiai méginant ap-sibréžti savo konfesija^ atvaizdn problema nebuvo labai svarbi, ji daugiausia polemi-zavo dél Eucharistijos sakramento ir mišhi ir tuo rüpinosi. Apie atvaizdus nekalbama nei pirmuosiuose Vilniaus reform atn Baž-nyčios sinoduose (1557,1558) irjiipagrin-du suformuotame Vilniaus tikéjimo išpaži-nime (1559)7, kur evangelikai reformatai formulavo savo nuostatas, nei Sandomiro susitarime8, kuriame liuteronai su reforma-toriais mégino vienytis. Visur svarbiausias klausimas yra Eucharistija. Pagrindiniai ir giluminiai atvaizdn neigimo argumentai sutampa su argumentais, kuriais neigiamas küniskas ir esmiškas Kristaus dalyvavimas Eucharistijos Sakramente - ar joje Dievas egzistuoja, ar tai yra tik simbolis, ženklas. Tačiau nuoseklioje teologinéje sistemoje atvaizdu atsisakoma išsprendus šventuju kulto problema^ir paneigus jo reikšme^ Mus domina minties raida apmajstant bütent meno kürinni ir kitos vaizdinijos vaidme-
7 Apie Vilniaus tikejimo ispazinimo turinj: Dainora Pociute, Maistininlai katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvin—italu evangelilai rysiai, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 342.
8 Tekstas anghi ir lotynn kalbomis publikuotas straipsnyje Darius Petkunas, „Consensus of Sando-mierz - a Unique Ecumenical Document in 16th Century Polish-Lithuanian Protestant Christianity", in: Tiltai=Bridges=Brucken, Klaipeda: Klaipedos univer-siteto leidykla, 2005, t. 1 (30), p. 99-103.
n[ Bažnyčioje. Nors méginant ja^ ižvelgti ankstesniuosiuose LDK protestantiškuose tekstuose sunku apsieiti be pirmujn dviejn polemikos aspektu - Eucharistijos sakramento ir šventujn kulto.
Jau trečiajame XVI a. dešimtmetyje. kai tiesioginés informacijos apie Refor-macijos idéjn paplitima, LDK dar néra. kataliku „intelektualai jau kaltino naujai besiformuojančia^ protestantizmo veikejn propaguojama^pasauléžiúra^dél naujovht ir teigé archaizuojančias, konservatyvhi tra-dicijn vertybes kaip savo tiesos parnat^"9. Stai Mikalojus Husovianas (1480-po 1533) 1525 metais išleistame kúrinélyje Apie Sventojo Hiacinto gyvenimq ir dar-bus (De vita et gestis Divi Hyacinthi carmen) jau mini „Liuterio erezijo", kuri turi ir ikonoklastinj atspalvi M. Husovianui atvaizdn šalinimas iš bažnyčht regisi kaip bažnyčin apipléšimas: „Naujas tikéjimas šis, taip Liuteriui kurstant ir vedant, / {status svaidajs piktus, bedieviškus, kad iš baž-nyčin / Aukso išpléštii, kiek turi."10 Taip pat pateikia ir pagrindinius ikonoklastij reikalavimus: „Sie isako nupléšt nuo šven-tyklu pašventinta, auksa^ / Giesmes taurias panaikint ir pašalinti žibesi žvakhi. [...] Sie šúkalioja kvailai, kad negalima k^sti šven-tujn / Dievo namuos; ir senas skulpturas išgabenti šie liepia."11 Tarsi polemizuo-damas su eretikais M. Husovianas išdésto ikonořilinius nuostatus, kad visa tai esa, reikalinga tikéjimo silpnujn sieloms, ,,[k]ol
9 DainoraPociutě, op. cit., p. 155.
10 Mikalojus Husovianas, Apie Sventojo Hiacinto gyvenimq ir darbus, iš lotynu k. verte Tomas Veteikis, in: Mikalojus Husovianas, Raštai, Vilnius: Lietuviii lite-raturos irtautosakos institutas, 2007, p. 186.
11 Ibid., p. 194.
9
sutvirtés jose ir Dievo skelbiamas žodis"12. Tikétina, kad jis su M. Lutherio mokymu tapatina A. Karlstadto inicijuotus maiš-tus Vitenberge 1522 metu pradžioje, apie kuriuos jis galéj^s sužinoti lankydamasis Italijoje ir keliaudamas atgal namo13. Pats M. Lutheris, anksčiau gana griežtai pasisa-kydav^s prieš atvaizdus bažnyčiose, nieka-da ju nekvieté naikinti, o nuo A. Karlstadto veiklos atsiribojo.
Ketvirčiu amžiaus véliau Mykolas Lie-tuvis (1490-1560) traktáty Apie totorii^ lietuviii ir maskvénu papročius (De mori-bus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiplici história referta, 1550, išspausdinta 1615) rašé karaliui Žy-gimantui Augustui, norédamas atkreipti jo démesi, kad kai ko galima pasimokyti iš kaimymi. Kadangi žvalgomasi \ musul-monus totorius, músišku papročnt kriti-kui neprasprusta ir ju anikoniné tradicija: „Totoriai juokiasi iš músu dvasininky arba pranašii, peikia bažnyčias už indus, sédy-nes, altorius, paveikslus ir už vaizdavimy Dievo, j au linkstančio \ senatv?, ir grakščiii malonnt moteni, sukeliančnt gašlumy."14 Reformacijos radikaliuosius ikonoklas-tus ikvép^s Erazmas Roterdamietis savo raštuose taip pat buvo užsimin^s, kad dailininkai pozuotojais dažnai pasirenka
nIbid.,p. 190.
13 Tomas Veteikis mini, kad Mikalojus Husovia-nas Italijoje lankési nuo 1518 iki 1522 (ar 1523) metu. Tomas Veteikis, „Mikalojus Husovianas epochu ir ta-patybiii sankirtose", in: Mikalojus Husovianas, Raštai, p. 223.
14 Mykolas Lietuvis, Apie totori% lietuviii ir maskvénu papročius: dešimt [vairaus istorinio turinio fragmentu, iš lotynuk. verte Ignas Jonynas, Vilnius: Vaga, 1966, p. 68.
„gašlias prostitutes" arba „kokj girtuoklf, o tai neskatina pamaldumo, tačiau maně, kad „daugiau žalos bütii juos pašalinti, nei toleruoti"15.
Tačiau šie abu LDK tekstai dar nesako nieko konkretaus apie ikonoklastin^ problematiky. M. Husovianas savo poeméléje tik supažindina skaitytojus su Vakarn Eu-ropos ivykiais. Mykolo Lietuvio traktáte pastebime ne samoningy ikonoklastinj pa-reiškimy, o veikiau humanisto kritiky16.
Tikéjimo vizualumo kritikos samo-ningai imasi Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565). Ilgame laiške popiežiaus nuncijui Aloisijui Lippomanui (Duae epis-tolae, 1556) jis išdésté savo tikéjimo nuos-tatas. Cia pastebimos Radvilos Juodojo užmačios formuoti savarankišky Vilniaus Bažnyčiy, kuri turétu ir ikonoklastiniy po-žymiuj
Mano altorius néra šventvagiškas, kaip Tu. Gerbiamasis Pone, manai, bet visiškai šventas ir krikščioniškas, ne išniekintas bedievystés ar popiežiškos stabmeldystés, bet papuoštas Kristaus ir apaštahi nuostatais. Pagaliau jis pa-skirtas ne Romos ar Loreto Marijai, mediniams jüsii dievams bei dievybéms, o iš tiesti Delfii velniams, bet pastatytas ir pašv^stas amžinam ir gyvam musil Dievui. [...] [Š]lykščiausiai ai-manuojant aukoti ir atnašauti Dievui Tévui už gyvus ir mirusius [...] kaip kam ateina \ galva^
15 Cit. iš: Erwin Panofsky, „Erasmus and the Visual Arts", in: Journal of the Warburg and Courtauld Institutes, t. 32, 1969, p. 208.
16 Ikonoklazmo tyrěja Margaret Aston pažymi, kad nors Erazmo Roterdamiečio tekstai ir ikvěpě radikalius ikonoklastus, jis tebuvo kritikas humanistas, kuris buti-nai turějo išsakyti savo nuomon? ir atvaizdn klausimu, o ne ikonoklastas. Šiuos dalykus, anotjos, reiketn skirti ir atitinkamai skaityti jo veikalus. Panašiai vertinti ga-lětume ir Mykolo Lietuvio traktata,. Margaret Aston, England's Iconoclasts, t. 1: „Laws Against Images", Oxford: Clarendon Press, 1988, p. 199.
10
prie aukunj ir jusij negyvrj stabrj, kuriems jus priskiriate gyvo Dievo garb§, mišnj, per ku-rias ji nešiojate po šventyklas, gatves, kaimus. apdangstote auksu ir sidabru, tam tikra^ laika^ saugote ostijai skirtose savo taurése, - šio siau-bingo ir visokio prakeiksmo verto dalyko taip neapkenčiu, kad negaliu ne tik žiuréti, bet net ir pagalvoti be baimés, nusprend^s, kad šios jusrj stabmeldystés visiems dievobaimingiems krikščionims reikia vengti ne mažiau neguju-déjams reikéjo vengti Babilono stabij, dél ku-rnjbuvo pranašo ispéti.17
Iš šios pastraipos matyti, kad kaltini-mas stabmeldyste katalikams metamas dél Eucharistijos sakramento ir šventujy gar-binimo, o jo argumentacija yra artima iko-noklastinei - pabréžiama puošyba ir me-džiagiškumas, taip pat probégšmais, nors nenuosekliai minimi „mediniai dievai" ir „negyvi stabai". Galima manyti, kad jeigu Radvila Juodasis savo konfesijy búty for-mav^s nuosekliau sekdamas U. Zwinglio ar J. Calvino mokymu, búty pasmerk^s at-vaizdus atskiru punktu ir jj išplétoj^s.
Po Radvilos Juodojo tikéjimo išpažini-me pasirodančiy užuominy apie ikonoklas-tin^ mystyseny iš kity kelhi dešimrmečiy kol kas neaptikta išlike^ nieko konkretaus. kas liudyty esant šventy ir šventujy atvaiz-dy laikymo bažnyčiose problematiky. Tik 1583 metais pasirodo išsamus ir ilgas politiko, visuomenininko ir aktyviausio LDK evangelíky polemisto Andriaus Voláno Stabmeldystés pasmerkimas. Siame vei-kale jis aptaré visus pagrindinius atvaizdy
17 Mikalojus Radvila Juodasis, „Atsakymas popie-žiaus nuncijui Aloisijui Lippomanui", iš lotynu k. verte Dalia Dilytě, in: Lietuvos ateizmo istorijos chrestoma-tija: Religijos kritika, laisvamanybé ir ateizmas Lie-tuvoje, sudarě Liuda Vileitieně, Vilnius: Mintis, 1988, p. 47-48.
kritikos aspektus - Dekalogo draudimy atvaizdo pirmavaizdžio problémy gerbi-mo ir garbinimo sampraty skirtumus, kriti-kuoja biblia pauperum koncepcijy ragina nelaikyti bažnyčiose atvaizdy. A. Voláno tekste aptinkame ir brandžiausiy U. Zwinglio pradétyformuoti, o J. Calvino išbaigty protestantiškosios ikonoklastinés polemi-kos argumenty, kad ne patys atvaizdai yra blogis, o žmogaus symoné juos paverčia blogiu, nes ji yra amžina staby kalvé.
Tačiau šiame straipsnyje mus labiau domina ne itakos pirmajam LDK ikono-klastiniam tekstui, o jo istorija. Pats A. Vo-lanas tekste užmina nemažai mjsliy, kurias piinus galétume sprostí apie ikonoklastinés minties paplitimy ir religinés vaizdini-jos svarby LDK.
Spéjimai apie Stabmeldystés pasmerkimo priešistor^ ir aplinkybes
Iš A. Voláno teksto galima sprostí, kad polemika atvaizdy klausimu vyko ir anks-čiau. Jis mini, kad jézuitai buvo paresy „apie paveiksly laikymy ir garbinimy bažnyčioje"18. Tikétina, kad jézuitus pasi-sakyti šiuo klausimu paskatino dar anks-čiau pasirod^s kokio nors atvaizdy kritiko tekstas arba kile^ ikonoklastiniai sambruz-džiai, nes ginti ar teigti kokj nors dalyky paprastai imama tada, kai prieš tai ji kas nors paneigia. Tačiau jokiy paliudijimy kol kas néra rasta. Minétiems jézuitams, anot Andriaus Voláno, atsaké Stanislovas Su-
18 Andrius Volanas, „Vilniaus lojolininku stabmeldystés pasmerkimas", iš lotynu k. verte Marcelinas Ročka, in: Idem, Rinktiniai rastai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijn leidykla, 1996, p. 220.
11
drovijus „drauge su žymiu Kristaus bažny-čios nariu, garsingu daktaru Rupertu"19.
Stanislovas Sudrovijus (Sudrowski, apie 1550-1600) buvo Mikalojaus Ra-dvilos Rudojo aplinkos žmogus, palai-ké artimus ryšius su Andriumi Volanú ir 1572-1573 metu sandúroje buvo paskirtas Vilniaus evangelikii pamokslininku, nuo tada Vilniuje polemizavo su jézuitais20. kol 1589 metais buvo perkeltas [ Biržus. Stanislawas Kotas, remdamasis minétu Andriaus Volano teiginiu, užregistravo Stanislovo Sudrovijaus knyga^ pavadinimu Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppu-gnatio kaip išleista^ 1583 metais Vilniuje21. Karolis Estreicheris savo bibliografy oj e nu-rodo, kad Sudrovijus veikala^ apie stabmel-dyst? yra išleid^s pavadinimu Idolatriae Loiolistarum Oppugnatio ir kad tai (vykq 1594 metais. Tačiau priduria, kad šiandien jis nežinomas, o tuo metu sukélé didelj triukšm% Jézuitai reikalav? karaliaus, kad minétas veikalas bútu viešai sudegintas kartu su jo autoriumi22. Jeigu remtumémés K. Estreicheriu, reikétu ieškoti dar vieno S. Sudrovijaus veikalo, kurj A. Volanas bútu skait^s iki 1583 metu, tačiau bibliografy ose jis neaprašytas. Marcelinas Roč-ka spéja, kad A. Volano minimas S. Sudrovijaus veikalas galéjo likti rankraštinis23.
19 Ibid., p. 220.
20 K^stutis Daugirdas, Andreas Volanus und die Reformation im Grossfürstentum Litauen, Mainz: Verlag Philipp von Zabern, 2008, p. 68.
21 Pagal: Ingé Lukšaité, „Komentarai", in: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, p. 374.
22 Elektroniczna baza bibliografi Estreicher a, http:// www.estreicher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/47897. html (žiflréta 2012-04-24).
23 Marcelinas Ročka, „Andrius Volanas. Gyvenimas ir raštai", in: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, p. 14.
Arba, remiantis K. Estreicherio spéjimu, galbút jézuitai pasieké, kad bútu sunaikin-tas bent j au veikalas, tik tai ivyke^ ne po 1594 metli, o prieš A. Volano veikalo pasi-rodymQ, Tai visai pnanoma, turint galvoje, kad 1580 metais spaudos cenzuros nuos-tatus išleido karalius Steponas Batoras, o 1581 metais savo cenzuros ediktypaskelbé ir Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Be to, yra liudijimii, kad pirma^ karta^ viešai „ere-tikii" knygos buvo deginamos 1581 metais (nežinoma, kurios), nors j au tu páčili metu rugséji karalius nurodé nubausti kal-tuosius, nes „nepak^s, jog tikéjimas bútii platinamas jéga, ugnimi ir geležimi, o ne mokymu ir gerais pavyzdžiais"24. Kad ir kaip bútii, apie S. Sudrovijaus veikalo eg-zistavima^ kol kas tik spéjama.
„Garsingas daktaras Rupertas" buvo Rupertas Finkas, nuo 1558 metu minimas kaip Zygimanto Augusto gydytojas. Apie ji žinoma, kad 1569-1570 metais Vilniuje diskutavo Kristaus Kuno ir Kraujo buvimo klausimu su jezuitu vyresniuoju Baltazaru Hostovinu25. |domu tai, kad A. Volanas mini, jog jie kartu su S. Sudrovijumi atsa-ké jézuitams, o bibliografai kalba tik apie S. Sudrovijaus asmeninj veikal^. Paskuti-nis A. Volano kúryba^ tyr^s K. Daugirdas nustaté, kad R. Finkas miré véliausiai 1576
24 Ingé Lukšaité, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystéje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečiasis dešimtmetis—XVII a. pirmasis dešimtmetis, Vilnius: Bal-tos lankos, 1999, p. 409-410.
25 Arunas Sverdiolas, „Paveikslas - ne stabas", in: Gyvas žodis, gyvas atvaizdas: Fabijono Birkows-kio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: Pamokslo faksimilě, vertimas ir studija, sudarě Tojana Račiunai-tě, Vilnius: Vilniaus dailěs akademijos leidykla, 2009, p. 76. Pagal: Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir Lietuvos jézuitai, sudarě Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2002, p. 147.
12
meüi geguž^. Taip pat jis teigia, kad A. Vo-lanas 1579 m. išspausdintame veikale Gy-nimas tikros ir teisingos senosios bažny-čios nuomonés (Defensio verae, orthodo-xae, veterisqve in ecclesia sententiae)26 j au kalba apie planus spausdinti veikala^ apie stabmeldyst?27. Dél šnt faktu K. Daugirdas daro išvada^ kad A. Voláno Stabmeldystés pasmerkimas galéjo bůti bent iš dalies pa-rašytas apie 1575-1576 metus28.
A. Volanas yra palik^s dar viena^ nuo-roda^ kuri jo tyréjus skatina spélioti. Ne-sutrumpinta veikalo antrašté skamba taip: Vilniaus lojolininku stabmeldystés pasmerkimas, taip pat atsakymas {ji[ nau-jus priekaištus, dabar pirmqsyk { dienos šviesq išleistas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta responsio, nunc primům in lucem aedita). Ir tekste, paminéj^s S. Su-drovijaus ir R. Finko atsakyma^ jézuitams. prideda: „Nors ann [jezuitu -U.A.] pažiů-ros nevykusios, niekingos, můsišknt labai aiškiais irodymais paneigtos, tačiau tos slidžiosios gyvatés randa plyši kur išlisti.
26 [Andrius Volanas], Defensio verae, orthodoxae, veterisqve in ecclesia sententiae de sacramento corporis & sanguinis Domini nostri IESV Christi, veraque eius in Coena sua praesentia, contra nouum & com[m] entitium transubstantiationis dogma, aliosque errores ex illo natos: Ad Petrům Scargam Iesuitam Vilnensem, vanissimi huius commenti propugnatore[mJ. Authore Andrea Voláno. Respondetur hic quoque obiter Francisco Turriano, ex eadem /actione Monacho: qui duobus libris, altero Florentiae, altero Romae publicatis, Scargam sibi suscepit, contra Volanum, defendendum. Losci Litauorum, in typographia illustris ac magnifici Domini, D. Iohannis Kiscae, Magni Ducatus Lituaniae Incisoris, & coet. eiusdem impensis, per Iohannem Kartzanum Velicensem. Anno a Dei filio nato 1579. mense Aprili. Aprašyta pagal K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 299-300. Taip pat žr. Ibid., p. 108.
27 K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 113. 2SIbid.
ir juo tvirčiau jas spaudi, juo smarkiau ir labiau raitosi, stengiasi išsisukti, kad ne-galétumei jn pagauti."29 Ingé Lukšaité, kaip ir Karolis Estreicheris, mano, kad tie priekaištai greičiausiai buvo išsakyti žodinio dispute metu30. Jis taip pat mini Antoniaus Possevino leidinj Antoniaus Possevino SJ laiškas Steponui Pirmajam, Sviesiausiajam Lenkijos karaliui, prieš kažkokl Volaná, Lietuvos eretikq (Antonii Possevini, de Societate lesu, Epištola Ad Stephanum Primům, Poloniae Regem Se-renissimum Adversus Quendam Volanum Haereticum Lituanum), išleista^ Ingolštate 1583 metais. I. Lukšaité daro prielaida^ kad šis veikalas vis delto negaléjo búti tie minimi „nauji priekaištai", nes „kažin ar A. Volanas galéjo spéti atsakyti kaip tik [ šia^ Possevino knyga^ kadangi komen-tuojamaja^ [Lojolininku stabmeldystés pa-smerkimq - Ú. A.] jis baigé, kaip nurodyta pratarméje, 1583 m. balandžio ménesf'31. Vis delto A. Possevinas savo Laiškq Lenkijos karaliui išspausdino véliau, nei A. Volanas savo veikala^ todél veikiau rei-kéni ieškoti atvirkštinio ryšio. Laiško pa-baigoje nurodyta jo parašymo data: „Vil-nae ipsa die Pentecostes"32, per Sekmines. Tais metais Velykos buvo balandžio 10 d., tad bet kuriuo atveju A. Possevinas savo
29 Andrius Volanas, op. cit., 220.
30 Ingé Lukšaité, „Komentarai", p. 374; Elektro-niczna baza bibliografi Estreichera, http://www.estrei-cher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/54619,0263.html.
31 Ingé Lukšaité, „Komentarai", 374.
32 [Antonio Possevino], Antonii Possevini, de Societate lesu, Epištola ad Stephanum Primům, Poloniae Regem Serenissimum. Adversus Quendam Volanum haereticum lituanum, Ingolstadt: Typographica Wolegan-gi Ederi, 1583, p. 72, http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/ doccontent?id=4966&from=FBC (žiurěta 2012-04-25).
13
Laiškci parašé gerokai véliau, nei A. Vola-nas užbaigé savo traktáty (balandžio 1 d.). Tačiau I. Lukšaité š[ A. Possevino veikaly kaip susijusj su A. Volano Stabmeldystés pasmerkimu mini ne veltui. Jis greičiau-siai buvo parašytas reaguojant i A. Volano pasisakymy apie stabmeldyst?, nes tokiy užuominy rasta. Kita idomi detalé apie šj A. Possevino laišky yra ta, kad K. Daugir-das ji mini kaip parašyty 1579 metais33, o tik išspausdinty 1584-aisiais, kuriame A. Possevinas karaliui S. Batorui pasakoja apie A. Volano veikalo Gynimas tikros ir teisingos senosios bažnyčios nuomonés pavojingumy. Taigi ir šis faktas tik patvir-tinty K. Daugirdo nuomon^, kad Stambel-dystéspasmerkimas parašytas anksčiau nei išspausdintas.
Mjslingi Andriaus Volano veikalo atgarsiai
Po Stabmeldystés pasmerkimo A. Volanas prie atvaizdy klausimo nebegrjžo. Praéjus porai mety Vilniuje šiuo klausimu vyko svarbus kolokviumas, \ kurj suvažiavo liu-teronai ir „Sveicarijos bažnyčiy išpažini-my priimantys teologai" iš Karaliaučiaus, Saksonijos ir LDK miesty, čia visy disku-sijy savo aštria kalba vede A. Volanas, ne-trukus jos protokolas buvo išspausdintas34. Anot Dariaus Petkúno, kolokviumas buvo svarbus siekiant išsaugoti bendryst? tarp LDK Liuterony ir Reformáty Bažnyčiy35,
33 K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 108.
34 Visas protokolas išverstas ir išspausdintas leidi-nyje Religinis kolokviumas Vilniuje (1585 06 14) dél straipsnio apie Viešpaties Vakariene, iš lotynu k. verte Jolanta Gelumbeckaité, parengé Jolanta Gelumbeckaité, Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuvňi literaturos irtautosa-kos institutas, 2006, p. 77-111.
35 Darius Petkunas, „1585 metu Vilniaus kolokviu-
o šiai bendrystei svarbiausia buvo išsiaiš-kinti Eucharistijos klausimy.
Tačiau \ Vilniaus lojolininkii stabmeldystés pasmerkimqbuvo atsakyta. Vilniaus akademijos kontroversinés teologijos dés-tytojas Emanuelis Vega36 savo studentui Andriui Jurgevičiui pavědě rimtai užsi-imti atsakymu \ š[ A. Volano veikaly37. A. Jurgevičius savo veikaly Apie pamal-di[ ir Sventojoje Bažnyčioje nuo apaštalif. laiku labai priimtq šventuji[paveiksli[ nau-dojimq (De pio et in sancta ecclesia iam inde ab apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu)3g užbaigé (dedikacijy Lu-dovicui Fuligniui pasirašé) 1586 m. sausio 10 d. Taip jaunasis jézuitas igijo teologijos (magistro?) laipsnj greta laisvujy meny ir filosořijos magistro laipsniy39.
A. Jurgevičiaus atsakymas yra išsa-mus ir ilgas - 85 puslapiai. Jo pradžioje autorius suformuluoja penkis teiginius iš A. Volano teksto, kuriuos toliau paneigs:
mas - kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkuno pastan-gos išsaugoti ekleziastin? bendryst? tarp LDK Liutero-nn ir Reformátu Bažnyčiu", in: Religinis kolokviumas Vilniuje, p. 181-204.
36 Kaip mini Paulius Rabikauskas, E. Vega Vilniuje pradějo děstyti neturědamas mokslo laipsnio, jam teologijos doktoratas suteiktas tik 1587 m; Paulius Rabikauskas, op. cit., p. 274.
37 K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 117.
38 [Andrius Jurgevičius], De pio et in Sancta Ecclesia iam inde ab Apostolis receptissimo sacrarum imaginum vsu, deq[ue] sacrilega nouorum iconoclastarum, in exterminandis illis, per summam Christi contumeliam, immanitate, itemq[ue] De Sanctorum veneratione, et inuocatione theses, in Academia Vilnensi disputandae, aduersus impium et famosum libellum, a Volano quo-dam recenti iconomachorum archiministro, editum / propugnatore, Andrea Iurgevicio, s. theologiae candidate, et artium liberalium ac philosophiae magistro, praeside r. p. Emmanuele a Vega, in eadem Academia ss. theologiae professore ordinario, Vilnius: Typis Aca-demicis S. I., 1586.
39 K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 117.
14
apie mokyma^ kad atvaizdai yra tas pats kas stabai; kad be stabmeldystés nuodé-més Dievas negali büti garbinamas at-vaizduose; kad Sventajame Rašte griežtai uždrausta atvaizduoti Dievaj kad atvaizdai turi büti pašalinti iš bažnyčnt ir kad nie-kaip negalima rodyti pagarbos atvaizdams be stabmeldystés nusikaltimo40. Atsakyma^ A. Jurgevičius suskirsté [ šešis skyrius, kai kuriuos ju [ dalis, o iš viso sunumeravo 105 tezes. Pirmojo skyriaus pradžioje A. Jurgevičius teigia, kad A. Volanas beveik viska^ iki smulkmerut yra nuraš^s iš J. Calvino41. {tokia^ amžininko pastaba^ verta isiklausyti. Mums, išanalizavus ikonoklastii, tarp jn ir J. Calvino, polemikos bendrajsias vietas ir palyginus su A. Volano teksto argumenta-cija, nepasirodé, kad pastarasis dalyka^ desto taip pat kaip J. Calvinas. Tačiau reikétii platesnés J. Calvino veikaht analizés, kad bütn galima griežtai patvirtinti A. Jurgevičiaus teiginj arba ji paneigti.
Nežinoma, ar A. Volanas dalyvavo žo-diniame dispute42 dél šio A. Jurgevičiaus atsakymo, tačiau rastu A. Volanas polemikos net^sé. Ir tas nestebina. A. Jurgevičiaus tekstas yra labai detalus ir preciziškas. tačiau juntamas jo „studentiškumas", jis stokoja poleminés aistros. Be to, veikalas išspausdintas praéjus beveik trejiems me-tams po Vilniaus lojolininkii stabmeldystés pasmerkimo pasirodymo. Problematika, kaip minéjome, nebuvo viena iš aktualiau-sni, o vélai pasirod^s atsakymas greičiau-
40 Andrius Jurgevičius, op. cit., p. [A4r-A4v]. "Ibid., p. [Br],
42 K. Daugirdas mini, kad büdav? iprasta pirmiau išspausdinti poleminés tezes, tadajas svarstyti viešai žo-diniame dispute. K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 117.
siai nebebuvo idomus priešininkui. Tai, kad šios temos imtis E. Vega pavedé savo studentui, taip pat rodo jos antraeiliškuma^ tinkama^ veikiau studijn objekty retorikai lavinti.
Tačiau K. Estreicheris bibliografy oje nurodo viena^ fakta^ kurio nemini A. Volano polemiky išsamiai išstudijav^s K. Daugirdas. E. Vega 1586 metais, kaip ir jo studen-tas, yra išspausdin^s veikala^ kuriame atsa-ko j A. Volano Stabmeldystéspasmerkimq-De cultu et invocatione sanctorum, contra librum Voláni de idololatria Jesuitarum {Apie šventign kultq ir ji[ šaukimqsi, prieš Volano knygq apie jezuitu stabmeldystq). Spaudinys, kaip nurodoma bibliograřijoje, šiuo metu saugomas Maskvos valstybinéje bibliotekoje43, tad jo patikrinti dar neturé-jome galimybés, tačiau vien jo egzistavi-mo faktas yra idomus ir skatina pamasty-ti, kodél E. Vega, t^sti polemiky pavědec savo studentui, \ ta^patj veikala^ atsako pats. Sprendžiant iš pavadinimo, E. Vega labiau susitelké \ šventujn kulto pagrindimQ, Gal-bút teologas buvo šumaném išskirti du es-minius klausimus, kuriuos savo veikaluose A. Volanas ir kiti ikonoklastai suliedavo \ viena^ - dieviškus atvaizdus ir šventujn at-vaizdus. Dažnai jie atmesdavo atvaizdus kaltindami katalikus stabmeldyste dél to, kad juose vaizduojami šventieji, o šventuju. protestantai nepripažino, tad jn sistemoje tokie atvaizdai be ilgo pagrindimo búdavo traktuojami kaip stabai. Tačiau neturédami galimybés susipažinti su veikalu, daugiau nebespéliosime.
43 XV—XVI a. lietuvos lotyniškii knygn sqrašas, su-darě Daiva Narbutieně ir Sigitas Narbutas, Vilnius: Lie-tuviii literatures irtautosakos institutas, 2002, p. 195.
15
Šioje istorijoje yra daugiau klausimii nei atsakymii, o taip norisi nuoseklaus pa-sakojimo. Teisybés délei turime paminéti. kad toks pasakojimas buvo sukurtas - ku-nigas Juozas Vaišnora 1958 metais Romo-je išleistoje knygoje Marijos garbinimas Lietuvoje pateikia labai idomia^ ir kol kas vienintel? nuoseklia^ lietuviškojo ikono-klazmo istorijaj
Lietuvoje kova^ dél paveikshi garbinimo suké-lé reformacija, ypačiai kalvinistai, kurie iš pat pradžios griežtai pasisaké prieš paveikshi var-tojimair jvj. gerbirn^. Toji kovaypač buvo aštri Vilniuje, kur spietési žymiausieji reformacijos vadai, kai čia 1568 m. atvyko jézuitai. Kovos prieš paveikslus vadas buvo Radvilos Rudojo sekretorius ir visii kalvimi bendruomeniii sen-joras Andrius Volanus (1530-1610), Vilniuje [sisteig§s spaustuv? ir savo raštais išéj^s ikova^ prieš katalikus ir jézuitus, ginančius paveiks-hi garbinim^. 1586 m. Vilniuje buvo surengti vieši ginčai apie paveikshi garbinim^. Iš vie-nos pusés stojo jézuitai, o iš antros Volanus ir Sudrovius kalvinistai, ir daktaras Rupertas liuteronas. Dar prieš ta^ vieša^ ginča^ Volanus atspausdino knygel? „Idololatria [sic] Lojo-listarum [sic] Vilnensium" (Vilnius 1583 m.), \ kuria^ atsaké Vilniaus kanauninkas, jézuitii auklétinis Andrius Jurgevičius (+1604) savo rastu „De pio in sancta Ecclesia iam inde ab Apostolis receptissimo Sacrarum tmaginum usu... adversus impium et famosum libellum a Voláno quodam recenti Iconomachorum Ar-chinúnistro" (Vilnius 1584). Volanus nepasi-davé ir neliko skolingas: jis 1585 atspausdino „Ad libellum Jurgevitii responsio". Poleminés literaturos šiuo klausimu prieš Voláno raštus gamino ir jézuitai. Ispanas Emanuelis Vega, darbav^sis Vilniuje, 1586 m. išleido „De pio Sacrarum Imaginum usu" ir „De cultu et vene-ratione Sanctorum contra Vo lanům". Véliau, reformacijai g^stant, paveikshi garbinimo rei-kalu poleminé literatura nebebuvo aktuali.44
44 Juozas Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Fausto Failli, 1985, p. 240-241.
Pasakojimas atrodo labai rišlus, iš-sprendžiantis visus neaiškumus ir nelogiš-kumus lietuviškojo ikonoklazmo istorijoje ir juo norétusi tikéti, tačiau autorius ne-pateiké ně vieno šaltinio, kuriuo remiasi. Nepaisant neteisingai nurodytu faktu45, vis tiek yra labai idomu, kad J. Vaišnora mini A. Voláno atsakyma^ A. Jurgevičiui, E. Vegos veikala^ apie atvaizdus ir tai, kad 1586 metais vyko viešas disputas dél at-vaizdu ir jame dalyvavo A. Volanas. Pas-tarasis faktas bútu visai logiškas, tačiau K. Daugirdas, ištyr^s A. Voláno gyveni-ma^ ir veikla^ pagrindimo jam nerado. Taip pat A. Jurgevičiaus veikalo pasirodymas. datuojamas pora^ metu anksčiau, atrodytii labai naruralus - \ poleminj veikala^ atsa-koma iškart. Taip pat ir tai, kad A. Volanas i ji atsako. Du E. Vegos veikalai - apie šventu atvaizdu naudojima^ ir šventujn kul-ta^- patvirtintij músn spějima^ kad jis noré-jo atskirti šiuos ikonoklastinés polemikos aspektus, tačiau, o tai labai suprantama, jn abiejn émési pats. Taigi bútu labai idomu sužinoti, kuo rémési J. Vaišnora, pateik-damas tokia^ sklandžia^ ikonoklazmo LDK miniistorijos versiJQ,
Po A. Jurgevičiaus ir E. Vegos veikahi apie atvaizdus, pasirodžiusnt tais pačiais metais, apie LDK teritorijoje išleistus vei-
45 Rupertas, kaip mineta Daugirdo, turej o buti mmjs jau pries 1576 m. (K^stutis Daugirdas, op. cit., p. 113); be to, Rupertas buvo kalvinistas (Paulius Rabikaus-kas, op. cit., p. 147); Jurgeviciaus atsakymas pasirode 1586 m.; Vega buvo portugalas (Paulius Rabikauskas, op. cit., p. 204), jo veikalo De cultu et invocatione Sanctorum contra Volanum pavadinimas bibliografijoje pa-teikiamas su zodziu „invocatione", o ne „veneratione" (XV—XVI a. Lietuvos lotyniskn knygn sqrasas, p. 195); svarbiausia - kad J. Vaisnora nurodo du E. Vegos vei-kalus.
16
kalus, skirtus šiai teologinei diskusijai. daugiau duomemt kol kas neaptikome.
Pabaigai
Reformacijos židinin ikonoklastinés min-ties raida^ galétume skirstyti [ tris etapus. Pirmajam atstovauhí radikalieji atvaizdu kritikai, savo raštuose smerke^ atvaizdus ir kita^ religin^ vaizdinija^ ir teig? ju šalinim^ iš bažnyčiii. Ju argumentacija paprastai néra nuosekli, apsiriboja citatomis iš Sven-tojo Rašto ir aršia rétorika (A. Karlstad-tas Vitenberge, L. Hätzeris Sveicarijoje). Antrojo etapo atvaizdu kritikos tekstuose matyti analitinis mastymas, siekiama api-bréžti problémy, daugiausia démesio tel-kiama [ tiesioginius atvaizdus (M. Buceris. U. Zwinglis). Trečiuoju protestantiškosios ikonoklastinés polemikos etapu vadintume problematikos  išsprendima^ nuoseklioje
teologinéje sistemoje, kaip padaré J. Cal-vinas, ir atvaizdu draudimo iteisinima^ oŕi-cialiame Bažnyčios tikéjimo išpažinime. Tarsi mintis rutuliotusi šitaip: abstraktu, platu, neartikuliuota —> konkrétu, siaura, artikuliuojama (tikslingai kritikuoti prade-dami tik atvaizdai) —> abstraktu ir artiku-liuota (išsiaiškinus, kuo blogai tiesioginiai atvaizdai, tampa aiškiau, kokie ir kodél tikéjimo vizualumai dar netinkami).
Pagal šia^ schémy galétume žvelgti ir \ LDK ikonoklastinés minties raida^. Rad-vilos Juodojo laiškas A. Lippomanui čia atstovauhí pirmajam etapui, A. Volano Stabmeldystés pasmerkimas - antrajam. Trečiojo etapo, kai atvaizdu klausimas iš-sprendžiamas vietinés Bažnyčios oŕicialia-me tikéjimo išpažinime, LDK skirti nega-létume. Tačiau išsamesni minétu klaidžiii fakui tyrimai galéui atskleisti idomin LDK pasireiškusio ikonoklazmo aspekui.
ICONOCLASTIC CONTROVERSY IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA. THE TANGLED STORY OF ONE WORK
Ula Ambrasaite
Summary
The article presents some introductory notes on research into the iconoclastic controversy in the Grand Duchy of Lithuania, and suggests reasons for their relevance. Writings from the early and mid-16th century which show traces of iconoclastic thought are presented. Inhispoem.De vitaetgestisDiviHyacinthi carmen (1525), Mykolas Husovianas introduces the reader to the growing 'Lutheran heresy' in Western Europe, which also had an iconoclastic aspect. In the treatise by Mykolas Lietuvis De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiph historia referta (written in 1550, and printed in
1615), we can perceive not a conscious iconoclastic stance but rather a humanist criticism.
A more conscious attempt to criticise the visuality of faith was made by Mikalojus Radvila Juodasis. His long letter to the papal nuncio Aloisio Lippomano (Duae epistolae, 1556) explains his intentions to form a separate Vilnius church, which would also have iconoclastic traits.
The article also reviews the historiographically, but only separately, described facts about the most important work of iconoclastic polemics of the Grand Duchy of Lithuania, Andrius Volanas'
17
Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio, which was printed in 1583. The author highlights a lot of questions posed by the work, the solutions to which might allow us to judge the extent of iconoclastic
thought and the importance of religious imagery in the Grand Duchy of Lithuania. By connecting the facts to a coherent narrative, the article identifies 'blank spots' in history, and suggests areas for further research.
Gauta: 2012 09 12 Autores adresas
Priimta publikuoti: 2012 10 18 Vilniaus universiteto
Lietuvhi literatures katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. pastas: ula.ambrasaite@gmail.com
18
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
ANDRIAUS VOLÁNO POLEMIKOS SU ANTITRINITORIAIS RAŠTAI
Gintaré Petuchovaité
Vilniaus universiteto
Lietuviq literatúros katedros doktoranté
Straipsnyje pristatomi ir aptariami religinés Andriaus Voláno (apie 1531-1610) polemikos su anti-trinitoríais raštai, parašyti antrojoje XVI a. puséje. Tyrímo šaltiniai - tríjose (1566, 1582, 1592 metu) knygose išspausdinti keturi šio autoríaus laiškai: 1565 m. rašytas Mikalojui Pacui, 1589 m. - Jur-giui Šomanui, 1590 ir 1591 m.-Jonui Licinijui Namislovijui, irdu manifestinio pobudilo traktatai: 1579 m. sukurtas irvisiemsAbieju Tautu Respublikos antitrinitoríams skirtas veikalas ir 1581 m. at-sakymas jpirmojo veikalo išprovokuotas Fausto Socino ir Simono Budno knygas. Straipsnyje teigia-ma, kad šiais poleminiais raštais A. Volanas dekonstravo antitrinitoristine mokymo sistemq, [rodě radikaliosios Reformacijos krypties antikrikščioniškumq, formulavo evangelíku reformátu trinito-rístine ir kristologine dogmatikq, tvirtino Lietuvos evangelikq reformáty tapatumq šveicariškajai (Antrasis helvetu tikéjimo išpažinimas, 1566) doktrína!, ortodoksijos grynumq irstabilumq.
...tiesa paprasta ir vienalyté, kaip kad tiesi linija irgi büna tik viena, o kreiv'iLj skaičius begalinis'
Andrius Volanas (Andreas Volanus, An-drzej Wolan, apie 1531-1610 01 062) gerai žinomas kaip ilgametis Lietuvos didžiojo etmono ir didžiojo kanclerio Mikalojaus Radvilos Rudojo (apie 1515-1584) sek-
1 Veritas autem simplex et unica, utpotě, cum linea recta sit quoq[ue] una, obliquarum autem infinitus numerus ([Andrius Volanas] EPISTOLAE ALIQUOT AD REFELLENDUMDOCTRINAE SAMOSATINIAnae er-rorem, ad astruendam Orthodoxam de Divina Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles. Ab Andreae Voláno scriptae. VILNAE, In Officina Coetus Evangelíci Vilnensis: Anno, 1592. Impensis, Generosi ac Magnifi-ci Domini, D. Ioannis Schemeti [92 p.], D2r) (vertimo klausimais autor? konsultavo Ramuně Markevičřutě).
2 Istoriografijoje dominuoja 1530 metu A. Voláno gimimo data, čia ji nurodyta pagal naujausius K^stu-čio Daugirdo duomenis (K. Daugirdas, Andreas Volanus und die Reformation im Grossfürstentum Litauen, Mainz: Verlag Philipp von Zabern, 2008, p. 19).
retorius, véliau tap^s karališkuoju sekre-toriumi, reikšmingas viešojo valstybés gyvenimo asmuo. Tačiau politiné veikla buvo tik viena iš jo interesu sričiii. Laisvu nuo tarnybos laiku A. Volanas aktyviai rü-pinosi XVI a. žmogaus samonei ypač ak-tualiais religiniais reikalais. Nors neturéjo jokio specialaus teologinio išsilavinimo. jis tapo viena iš centrinni Reformacijos figuru Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštysté-je, evangelíku^ reformátu tradicijos kůréju. nuosekliausiai formulavusiu ideologinj3 konfesijos turinj.
3 Ideologijos terminas vartojamas pagal Peterio Dinzelbacherio jsitikinimo turinio apibrěžti (P. Dinzel-bacher, „Mentaliteto istorijos teorijos ir praktikos klau-
simu", Europos mentaliteto istorija: pagrindinin temi{ apybraižos, sudarě P. Dinzelbacher, verte A. Gailius, L. Katkus, L. Malakauskaitě, S. B. Vanglikaitě, R. Za-muškevičieně, Vilnius: Aidai, 1998, p. xxii).
19
Bene pus? išlikusiy A. Volano veika-ly (bibliograŕijoje suskaičiuojami net 28 veikalai, išspausdinti 1566-1608 m.)4, pa-sižyminčiy žanrine ivairove, sudaro religi-niai poleminiai tekstai, skirti dviem tikybi-niy oponenty grupéms - antitrinitoriams5 ir katalikams (iš diskusijos su evangelikais liuteronais neišsirutuliojo atskiras trakta-tas6). Kaip aktyvus ir produktyvus pole-mistas A. Volanas Romos kataliky bažny-
* A. Volano bibliografijos: K. Daugirdas, „Schriften des Andreas Volanus" (K. Daugirdas, 2008, p. 299-203); I. Lukšaitě, „Andriaus Volano veikahi bibliografija" (A. Volanas, Rinktiniai raštai, sudarě Marcelinas Roč-ka ir Indrě Lukšaitě, iš lotynn kalbos verte M. Ročka, E. Ulčinaitě, R. Jurgelěnaitě, iš senosios lenku kalbos verte I. Lukšaitě, Vilnius: Mokslo irenciklopedijuleidy-kla, 1996, p. 395—411); M. Ročka „Andrius Volanas: gy-venimas ir raštai" (A. Volanas, Rinktiniai rastai, 1996, p. 6-26; M. Ročka, Rinktiniai rastai, Vilnius: Lietuvňi literatüros ir tautosakos institutas, 2002, p. 205-218); K. Estreicher, „Wolan Andrzej" (K. Estreicher, 5/6//-ografia Polska, t. 33, Krakow: wydal Stanislaw Estreicher, nákladem Polskej Akademii Umiejetnošci, 1939, p. 239-255); M. Balinski „Andrzej Wolan, jego žycie uc-zone i publiczne" (M. Balinski, Pisma historyczne, t. 3, Warszawa: Nákladem G. Sennewalda Ksi^garza, przy Ólicy Miodewéj Nr. 481, 1843, p. 1-136); J. Lukasze-wicz, Dzieje košcioló wyznanie helweckiego w Litwie, t. 3: Posnan, 1843, p. 274-281); A. W?gerski, Libri quattuor Slavoniae Reformatae, praefatio instruxit Ja-nussius Tazbir, Warszawa: Paristwowe Wydawnictwo Naukowe, 1973, p. 452-453); E. Jarra, „Anrew Wolan Sixteen Centry Polish Calvinist Writer and Philosopher of Low" (Studies in Polish Comparative Low, London, 1945, p. 132-136).
5 Radikaliosios Reformacijos krypčiai ir jos atsto-vams ivardyti pasirinkti istoriografiniai antitrinitarizmo ir antitrinitorin terminal kaip patys neutraliausi, taik-liausiai apibendrinantys visas sajudžio formas, kuriii vienintelis bendras pagrindas - Švč. Trejyběs dogmos neigimas.
6 A. Volano pozicija, priešinga evangelíku liutero-nn nuomonei děl Eucharistijos sakramento, užfiksuota 1585 m. Kristupo Radvilos Perküno (1547-1603) su-rengtame Vilniaus kolokviumo protokole (Colloquium habitům Vilnae die 14 Iunii, anno 1585, super articu-lo de Caena Domini = Religinis kolokviumas Vilniuje (1585 06 14) dél straipsnio apie Viešpaties Vakariene, sudarě J. Gelumbeckaitě ir S. Narbutas, Vilnius: Lietu-viii literatüros ir tautosakos institutas, 2006).
čios pripažintas vienu iš pavojingiausiy, vadinasi, ir paveikiausiy autoriy: 1596 m. visi jo raštai (opera omnia) jtraukti {tre-čiyji Romos kataliky bažnyčios parengty visuotinj „Uždrausty knygy syrašy" (Index librorum prohibitorum), kuriuo Reformacijos šalininkai naudojosi kaip skaitytiny rasty registru. Galima teigti, kad A. Volanas dare itaky Reformacijos procesams ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystéje. bet ir Europoje. Jo literatürin? veikly amži-ninkas Heidelbergo universiteto teologijos profesorius Pranciškus Junijus (Franciscus Junius, 1545-1602) jvertino kaip Dievo pripažjstamy, tolimy krašty skaitytojy ger-biamy, o Lietuvos ir Lenkijos gyventojy isisavinamy: Toks tai yra šiuo metu tvir-čiausiasis Kristaus karys ir aršiausiasis Svenčiausiosios Trejyběs gynéjas ponas Andrius Volanas, kurio kruopščiausiq darbq šiais permainingais laikais Dievas pripaž(sta, svetimšaliai aukština, jusiš-kiai priima, o heterodoksus jis kankina1. Svenčiausios Trejyběs gynéju A. Volanas R Junijaus vadinamas dél oponavimo XVI a. 6-7 dešimtmetyje Lietuvoje pir-miausia tarp evangeliky reformáty8 pradé-
7 Talis etiam est hoc tempore fortissimus ille Christi miles & S. Trinitatis propugnator acerrimus D. Andreas Volanus, cuius officio in tanta rerum perturbatione diligentissima Deus probat, exteri celebrant, vestri percipiunt, dolent sispoSo^oi), in: [Pranciškus Junijus] DEFENSIO CATHOLICAE DOCTRINAE DE S. TRINI-TATE PERSONARUM IN UNITATE ESSENTIAE DEI, adversus Samosatenicos errores specie inanis philo-sophiae in Polonia exundantes, & libello comprehen-sos, Cuius haec inscriptio: Praecipuarum enumeratio causarum, cur Christiani in multis religionis doctrinis mobiles sint & varii, in Trinitatis tarnen retinendo do-gmate sint constantissimi. Opera FRANCISCI IUNII BITURIGIS. HEIDELBERGAE, MDXCII [1592] (cit. iš: K. Daugirdas, 2008, p. 167).
8 Savarankiškos Lietuvos Evangelíku reformátu bažnyčios kürimosi pradžia, liudijo jau nuo 1557 m.
20
jusiam ryškéti, daugeli antitrinitornt ir ana-baptistu grupin sujungusiam radikaliosios Reformacijos judéjimui9, kurj ankstyvujn krikščionybés laiku pavyzdžiu Reformacijos periodu atgaivino Migelis Servetas (Miguel Serveto, 1509/1511-1553), o Lie-tuvoje - Petras Gonezijus (Piotr z Gonia_ dza, apie 1530-1573).
Radikalios, teologiniu racionalizmu grjstos idéjos prieštaravo pamatinei krikščionybés dogmai - Svč. Trejybés sampra-tai. Radikaliujn pažiúru evangelikai nie-kada neturéjo baigtinés bendruomeninés, visa^ judéjima^ vienijančios ir ideologija, apibendrinančios doktrinos. Si neviena-lyté majstymo kryptis pasižyméjo gana intensyvia pažiúru kaita, formuotos triteiz-mo, diteizmo ir unitarizmo teorijos idéjos (galiausiai prieita iki nonadorantizmo10). Trinitaristinéje polemikoje antitrinitoriai kvestionavo Kristaus amžinumo, jo gi-mimo prieš amžius iš Tévo (itraukiant ir gimimo iš Marijos temaj ir Dievo Súnaus
Vilniuje praděti rengti Evangelíku reformátu bažnyčios (Unitas Lithuaniae) sinodai - kunign (ministru} ir pa-sauliečiii susirinkimai.
9 1563-1565 m. antitrirritoriubendruomeně tiek Lie-tuvoje, tiek Lenkijoje atsiskyrě nuo tradiciněs Švč. Trejybés dogmos besilaikančios, savo ortodoksinio pavidalo tebeieškančios Evangelíku reformátu bažnyčios - orga-nizavo atskirus sinodus. Pirmasis generalinis antitrinito-rin sinodas vyko 1565 m. Bžezinose.
10 Nonadorantizmas - iš unitarizmo kilusi mqstymo kryptis, kurios atstovai Kristu lalkě tik žmogumi, jo kul-ta_vadino stabmeldyste (patys išpažinějai kitn religiniii grupiii vadinti judaizantais, žyduojančiaisiais). Idějinis nonadorantizmo vadovas - Simonas Budnas, aktyviai bendraveí su Transilvanijos grupě, ypač su graikn emigrantu Jokubu Paleologu (Giacomo Palaiologo, Jacob Palaiologos, Paleolog z Korfu, apie 1520-1585), ku-riam dare itaka_Pranciškus Davidis (Franciscus Dávidis, 1510-1579). Lietuvos unitorin bendruomeně „išsivalě" išvarydama nonadorantistus: 1582 m. (antra_ karta, 1584 m.) ekskomunikuotas S. Budnas, 1599 m. Naugarduko sinode - lik? negarbinantieji.
dieviškumo (jo tarpininkavimo, garbini-mo) klausimus, kuriu pagrindinis šaltinis ir didžiausias ginču objektas buvo Jono Evangelija.
Radikalioji, nuo scholastinés teologijos išsivadavusi mintis iš pradžnt sklido tarp dialogui religiniais klausimais nusiteiku-sio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515-1565) globojamu protestantizmo šalininku jo val-dose. Tačiau A. Volanas tokios heterodok-siškos situacijos netoleravo, po M. Radvilos Juodojo mirties (1565 05 28) Evangeli-kn bažnyčios doktrinin^ krypti suko švei-cariškosios (helvetuj ortodoksijos linkme. \ýstyta viena iš didžiausin ir aršiausnt Lie-tuvoje - trinitoristiné - polemika.
Si religiné A. Voláno polemika su an-titrinitoriais Lietuvos mokslininku néra pakankamai tirta, dažnai apsiribota keliais enciklopediniais apžvalginiuose straips-niuose kartojamais sakiniais11. Sio straips-nio tikslas - pristatyti ir aptarti polemikai su antitrinitoriais skirtus A. Voláno raštus:
11 Religiné A. Voláno polemika trumpai prista-tyta 1996 m., išleidus A. Voláno Rinktinius raštus (A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996), kuriuose pateik-tas vieno trinitoristiněs tematikos laiško (Mikalojui Pacui) vertimas. Veikalus, nusakydamas tekstn turi-nj, yra pristateí M. Ročka jvadiniame Rinktiniii raštii straipsnyje (M. Ročka, „Andrius Volanas. Gyvenimas ir raštai", A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 8, 12, 19-20.), A. Voláno ir J. Licinijaus Namislovijaus susirašinějimas paminětas Ingěs Lukšaitěs studijose (I. Lukšaitě, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš-tystéje irMažojoje Lietuvoje. XVIa. trečias dešimtmetis-XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 488^189; I. Lukšaitě, Radikalioji Reformacijos kryptis Lietuvoje, Vilnius: Mokslas, 1980). Vertinga pastarujn metu studija su išsamiausia, naujausiais fak-tais paremta A. Voláno biografija yra K^stučio Daugirdo disertacijos pagrindu parengta monografija (K. Daugir-das, 2008).
21
trijose knygose išspausdintus keturis laiš-kus ir du veikalus, kuriii chronologinés ribos apima 26-eriii jo gyvenimo metu lai-kotarpj, intensyviausia^ prieštaringii Svč. Trejybés interpretacijii periody.
Visu pirma tai 1565 m. parašytas vie-šas teologinio pobůdžio Laiškas garbin-giausiajam ponui Mikalojui Pacui, Kije-vo vyskupui, Andriaus Voláno parašytas, nagrinějantis šiuo metu vykstant{ ginčq děl Svč. Trejybés ir teigiantis, kad Těvas, Sünus ir Sventoji Dvasia yra vienos, tos pačios prigimties, arba viena esybě, tiks-liau sakant — idant dievi{ gausyběs btttu išvengta — vienas Dieras12 kartu su Kijevo katalikii vyskupo, propagavusio reforma-toriškas idéjas, Mikalojaus Paco (Nicolaus Pac, apie 1527-1585) atsakymu Tikra-sis tikéjimo išpažinimas (Orthodoxa fidei confessio)13 bei su Jurgio Veigelio (Georg Weigel, Georgius Wygelius, 1529-1579)
12 [Andrius Volanas] Epištola ad Reverendissi-mum Dominum Nicolaum Pacium Episcopum Kiio-viensem ab Andrea Voláno scripta, explicans contro-versiam his temporibus de S[ancta] Trinitate motám, ostendensq[ue] Patrem, Filium et Spiritum sanctum ut unius eiusdemq[ue] náturae sive essentiae, sic recte unum Deum dici, ad evitandam pluralitatem Deorum, in: [Mikalojus Pacas] ORTHODOXA FIDEI CONFESSIO DE UNA EADEMQUE DEIPATRIS, FILII, ET SPIRITUS SANCTIDIVINITATE, AC TRIBUS PERSONIS, tam e Scriptura Sacra, quam vetustissimis Ecclesiae doctoribus summatim collecta, Regiomonti Borussiae: In officina Iohannis Daubmanni, 1566, V-a3. Ikišhi dierni yra išlik^s vienintelis žinomas šio lotyniško A. Voláno ir M. Paco veikalo egzempliorius, saugomas Lietu-vos mokshi akademijos Vrublevskiii bibliotekoje, Retu spaudiniii skyriuje (L-16 / 1-29). A. Voláno laiškas perspausdintas su Rasos Jurgelěnaitěs vertimu {lietuviu. kalba_: A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 312-343.
13 [Mikalojus Pacas] ORTHODOXA FIDEI CONFESSIO DE UNA EADEMQUE DEI PATRIS, FILU, ET SPIRITUS SANCTI DIVINITATE, AC TRIBUS PERSONIS, tam e Scriptura Sacra, quam vetustissimis Ecclesiae doctoribus summatim collecta, p. Cz-V, 1566 [190 p.].
ížanga ir epigrama 1566 m. buvo išleistas Karaliaučiuje, Jono Daubmano (Johannes Daubmann, 7-1573) oficinoje, spausdinu-sioje evangelikii veikalus. Knyga dedikuo-ta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés maršalkai bei Žemaičiii seniůnui Jonui Chodkevičiui (1537-1579), tuo metu ré-musiam evangelizing, o 1572 m. peréju-siam \ katalikyb?14.
1582 m. Spejeryje spaustuvininko Bernardo Albino (7-1600?) išleistas antiere-tiškas autoriaus pozicijas rodantis plataus masto manifestas Andriaus Voláno atsi-šaukimas ( visus Lenkijos Karalystěs ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés sa-mosatenitif, arba ebionitif, doktrinos išpa-Žinějus15 ir to paties autoriaus atsakymas 1 naujuosius ebionity priekaištus děl at-sišaukimo16 dedikuotas Jonui Ostrorogui,
14 G. Kirkieně, „Děl Chodkevičiii konfesiniii orien-tacijn", Lietuvos kataliku mokslii akademijos metraštis, t. 12, 1998, p. 341-347.
15 A. Volanas, akcentuodamas ryš[ sujudějii erezija, unitarizmo atstovus vadino ebionitais, antitrinitoriams taikě samosatenitu [vardijima, pagal III a. gyvenus[ Antiochijos vyskupa, Pauliii Samosatenitq, nušalinta, nuo pareign děl monarchianizmo idějn: Zinoma, kad pirmasis Ebionas š[ Svenčiausiosios Bažnyčios mokslq pradéjo statyti [ pavoj% po to Paulius Samosatenitas, Antiochijos vyskupas, prislopintq Ebiono erezijqprikélé išpožemi% taigi kiekvienas, išjusiškiii, mane puldamas, šiuo vardu Ebionq išliaupsina iki dangaus (Nam quod prior Ebion hanc SanctaeEcclesiae doctrinam in du-bium revocare coeperit, ac deinde Paulus Samasatenus Episcopus Antiochenus, haeresim Ebionis sopitam ex inferis excitaveris, adeö notum est, ut quidam etiam ex vestris me oppugnans, Ebionem hoc nomine laudibus in caelum extulerif) ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. C4v-Dlr).
16 PARAENESIS ANDREAE VOLANÍ, AD OMNEŠ IN REGNO POLONIAE MAGNOQUE DUCATU LITVANIAE, Samosatenianae vel Ebioniticae doctrinae professores: Eiusdemq[ue] ad nova Ebionitarum contra Paraenesin obiecta, Responsio. Nunc primům in lucem edita: cum Indice. SPIRAE apud Bernardům Albinum, ANNOM. D. LXXXII. [1582] [[12] 212 [9] p.]. Naudota-si Nacionaliněje bibliotekoje Varšuvoje saugomo mikro-
22
sudarytas iš dviejn dálin - atskirn (1579 ir 1581 metu) veikahi17. Gale pateikti klai-dingai antitrinitorin interpretuojamu Sven-tojo Rašto vieüi ir jsimintinn teiginin saj-rašai: Elenchus locorum sacrae scripturae adEbionitis depravatorum (p. 204-205) ir Index rerum memorabilium in hoc scripta And. Vol. (p. 206-212).
Zemaičin didikui Jonui Semetai dedi-kuotas ir jo léšomis XVI a. Vilniuje vei-kusioje institucinéje evangelíku reformátu bendrijos spaustuvéje (officina coetus Evangelíci Vilnensis) 1592 m. išleistas veikalas Keletas laiškif, skirty sugriauti samosateniti( doktrinos klaidingumui ir sutvirtinti tikrajai nuomonei apie dieviškq Trejybqx% sudarytas iš trijn poleminin laiš-ku_: 1589 m. spalio 15 d. rašyto bičiuliui Jurgiui Somanui (Georg Schoman, 1530— 1591) (Ponui Jurgiui Somanui, Chmelního bažnyčios tarnautojui. Iš širdies tau linkiu
filmo (Mf 72640) kopija. Išlik? egzemplioriai saugomi Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje, Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje (defektuotas), Len-kijos mokslii akademijos bibliotekoje Gdanské, Lenki-jos mokslii akademijos bibliotekoje Krokuvoje, Len-kijos nacionaliněje bibliotekoje Varšuvoje, taip pat Lenkijos nacionalinio muziejaus Čartoriskin bibliotekoje, Lietuvos nacionaliněje bibliotekoje, Osolinskiii nacionalinio instituto bibliotekoje Vroclave, TorQněs universiteto bibliotekoje, Vroclavo universiteto bibliotekoje (XV—XVI a. lietuvos lotynišlui knygn sqrašas, sudarě Daiva ir Sigitas Narbutai, Vilnius: Lietuviii lite-ratüros ir tautosakos institutas, 2002, p. 204).
17 [Andrius Volanas] PARAENESIS ANDREAE
volaní ad omneš in regno poioniae, ma-
GNOQUE DUCATU lituaniae, Samosatenianae vel Ebionitae Doctrinae professores (1-35 p.); EIUSDEM AD NOVA EBIONITARUM CONTRA PARAENEsin obiecta responsio (37-203 p.).
18 [Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592. Nau-dotasi Nacionaliněje bibliotekoje Varšuvoje saugomo mikrofilmo (Mf 4402) kopija. Išlik^s egzempliorius saugomas Osolinskin nacionalinio instituto bibliotekoje (XV—XVI a. lietuvos lotynišlai knygn sqrašas, 2002, p. 199).
išsigelbějimo Viešpatyje Jězuje19) ir dvie-ju_, antitrinitorin mokyklos Yvijoje (Vijoje) rektoriui Jonui Licinijui Namislovijui (Jan Licinius Namyslowski, apie 1550-prieš 1636) adresuotii, 1590 m. vasario 1 d. (Andriaus Voláno laiškas Jonui Licinijui, kuriame pareiškiama ortodoksiné nuomo-né apie Jézii Kristu, gyvoj0 Dievo Sunu, prieštaraujant ebioniti[ klaidoms, parašy-tas ramiai ir santúriai20) bei 1591 m. ba-landžio 27 d. (Andriaus Voláno atsakymas l Jono Licinijaus laiškq, kuriame [pastara-sisj, gindamas samosatenitiškqji paklydi-mq, neigia Jézii Kristy, esant tikru Dievu ir tik žmogumi pripažista21) traktátu.
Visi minétieji A. Voláno teologinio tu-rinio literaruros veikalai konfesionalizaci-jos22 metu buvo religinio identiteto raiškos forma, „teisingo" tikej imo kriterijumi ir priemone atsiriboti nuo křtu išpažinimu, bendrijn ir Bažnyčnv
19D. GEORGIOSCHOMANO, ECCIESIAECHMIEI-NICENSIS MINISTRO. Salutem in Domino lesu ex ani-mo precor (p. A4r-Clv).
20 EPIŠTOLA ANDREA VOLANÍ AD IOANNEMII-CINIUM, IN qua, Orthodoxa sentencia de Jesu Christo viventis Dei Filio, contra errores Ebionitarum asseritur, modeste et sadato animo scripta (p. C2r-F4v).
21 AD EPIŠTOLÁM IOANNIS IICINII, QUA SA-MOSATENICUM defendens errorem, Christum lesům verum Deum esse negat, solumq[ue] hominem agnoscit (p. Glr-M2v).
22 Konfesionalizacijos (vok. Konfessionalisierung) sayoka, 1980-1981 m. pradějo vartoti Wolfgangas Rein-hardas ir Heinzas Schillingas, pirmasis - Katalikii, o antrasis - Evangelíku bažnyčios problematikos tyri-muose, siekdami nusakyti krikščionyběs šaku teologi-nin doktrínu santyk; ir poveiki politinei, socialinei bei kulturinei sričiai. Konfesině tapatybě tapo svarbiausia XVI a. asmens identiteto dalimi, konfesionalizacija lai-kytina tapatybiii kurimo ir paplitimo visuomeněje procesu (V. Vaivada, „Kuluirině atrnintis konfesionalizacijos procesu kontekstuose Žemaitijoje XVI a. II pusěje, 1579 m. vyskupijos vizitacijos pavyzdys", Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 9, 2009, p. 306-313).
23
Toliau šiame straipsnyje paeiliui dés-tomos A. Voláno veikaht parašymo aplin-kybés, pagrindinés idéjos, ju aktualumas literatůrinés religinés polemikos istorijoje. svarba, formuojantis konfesiniams evangelíku reformátu tikybos pagrindams.
Laiškas garbingiausiajam ponui Mikalojui Pacui, 1566
A. Voláno 1565 m. balandžio 1 d. para-šytas ir 1566 m. išspausdintas teologinio pobůdžio laiškas Mikalojui Pacui buvo pirmasis autoriaus pasirodymas viešojoje erdvéje, aiškiai išreišk^s vis dar besifor-muojančios Lietuvos evangelikii reformáty bažnyčios pozicija^ trinitoristinéje polemi-koje, dav^s atkirtj jau maždaug dešimtmetj gyvavusiam antitrinitorhi bei anabaptistii judéjimui pačiame Mažosios reformáty bažnyčios (ecclesia reformata minor) at-skilimo nuo Didžiosios - evangelíku^ reformátu - bažnyčios (ecclesia reformata maior) jkarštyje. A. Voláno laišku išsakyta, evangelíku^ reformátu pozicija^ stiprino kartu išspausdintas Augsburgo tikéjimo išpa-žinimui (Confessio Augustana, 1530) pa-lankaus M. Paco atsakymas Tikrasis tikéjimo išpažinimas apie vienq ir tq_pat{ Dievo Tévo, Sünaus ir Sventosios Dvasios die-viškumq bei Trejybq, sudarytas iš trumpai i š děs ty tli Šventojo Rašto ir ankstyvosios Bažnyčios mokytojn [teiginiuj (Orthodoxa fidei confessio de una eademque Dei Patris, Filii, et Spiritus Sancti divinitate, ac tribus personis, tam e scriptura sacra, quam ve-tustissmis Ecclesiae doctoribus summatim collecta, 1566). Sutapo, kad tais pačiais veikalo išspausdinimo metais Sveicarijoje pasirodé ir ortodoksija^ stabilizuojantis An-
trasis he Ivetu tikéjimo išpažinimas (Confessio helvetica posterior), tačiau tai jau buvo prasilenkiantys reiškiniai. A. Voláno tekstas galéjo turéti netiesioginj ryši su ikiortodoksiniam laikotarpiui priklausan-čiu Pirmuoju helveti[ tikéjimo išpažinimu (Confessio Helvetica prior), parašytu Ulri-cho Cvinglio (Ulrich Zwingli, 1484-1531) mokinio Hainricho Bulingerio (Heinrich Bullinger, 1504-1575) 1536 m. Ciuriche. Reikétu pažyméti, kad iki A. Voláno tikéjimo išpažinimo Lietuvos Evangelíku^ reformátu bažnyčia neturéjo jokio nei oficialaus Svč. Trejybés samprata^ nusakančio dokumente (1559 m. Vilniaus tikéjimo išpaži-nime23) \ trinitoristin^ polemiky nesivelta. Sveicarijos ideologu idéjos neišplétotos). nei panašaus pobůdžio apibendrinamojo individualaus rašto. Evangelikai liuteronai. be Augsburgo tikéjimo išpažinimo, taip pat neturéjo platesnio aiškinimo. M. Pacas pa-bréžé š[ Lietuvoje pribrendusi poreikj: su-pratau, kad mano pareigayra, naudojantis kukliai iš Dievo gauta dována, sutvirtinti klibančiq tiesq ir šventujn Tévi[ pavyzdžiu Bažnyčiai pagelbéti, bet ne todél, kad tam tikra mano [tiesos] apsauga yra pakanka-mai tvirta, bet kad tokia [geriau] nei visiš-kai jokio su.
A. Volanas, rašydamas savo religinés polemikos veikala^ orientavosi [ Vakani Europos evangelíku dogmatika^ konfe-
23 Wyznanie wiary Zboru Wileňskiego z ksiedzem Simonem z Proszowic superintententem i ze wszemi ministry wespoiekprzyjete ipochwalone, Brzešč, 1559.
24 muneris mei esse duxipro mediocritate accepti a Deo doni, laboranti succurrere veritati, & sanctoru[m] illoru[m] patrům exemplo pro viribus Ecclesiae opem ferre, non quidem ut ilia qualicunq[ue] hoc praesidio meo satis firmiter defensa, verum ut ne omnino deser-ta esset ([Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566, p. C z).
24
sijas ivardydamas nuo salin pavadinimy kilusiais terminais - Ecclesiae Saxonicae et Helveticae25, jas isskirdamas kaip visu popieziaus salininki[ suklydimii atsikra-ciusias, vien tikrqji tikejimq ir neiskreiptq Dievo zod{ godojancias26. Saksonijos, t. y. Vokietijos, baznycios pagrindiniu vadovu A. Volanas laike Pilypy Melanchtony (Philipp Melanchthon, 1497-1560), jivadinda-mas teologijos ir visi[ humanistinii[ meni{ nepaprasta puosmena ir ramsciu, o Helve-cijos, t. y. Sveicarijos - Jony Kalviny (Jean Cauvin, Johannes Calvinus, 1509-1564), neprilygstamq puikiausiq teologq. Desty-damas Svc. Trejybes sampratyir gindamas jy nuo Arijaus27 (adopcionistinis monar-chianizmas28) ir Sabelijaus29 (modalisti-
25 A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 314.
26 Ibid., p. 330.
27 Aleksandrijos vyskupas Arijus (250-336) Švč. Trejyběs dogmoje, vadovaudamasis proto kriterijais, bandě nustatyti hierarchija, teigdamas, kad Těvas yra amžinas, pats büties principas, Sünus yra žemesnis už Těvq, nes Dievo sukurtas laike (pagimdytas) ir kartu Jo veikimo irankis kuriant pasauli, o Šventoji Dvasia sukurta. Arijus skelbě, kad Kristus buvo homoiousios -„panašus esme" (iš gr. k. hómoios („panašus") + üsla („esme")), o ne homoousios - „tapatus esme" (homós („tas pats") + üsla („esme")).
28 Monarchianizmo sayoka aptinkama Tertuliano raštuose, vartojama stengiantis suderinti Dievo vie-natinuma, su Švč. Trejyběs supratimu, teigiant, kad Těvas - vienintelis bei nedalus visa ko pradas, ištaka). II a. pabaigoje kilo dvi Kristaus dieviškuma, interpre-tuojančios monarchianistiněs kryptys: adopcionizmas ir modalizmas.
29 Sabelijus - vienas iš modalistiněs monarchianizmo krypties atstovu, savo idějas praděj^s skelbti Romoje apie 215 m. Sabelijus teigě, kad Dievas reiškiasi trimis büdais {modus), ant kryžiaus Sflnaus modusu kentějo Dievas Těvas {pater passus est), modalistus Tertulia-nas pašaipiai vadino patripasianais. Prieš tokias idějas - sabelianizma, (patripasianizmaj kovota 325 m. Nikě-jos visuotiniame bažnyčios susirinkime (H. Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Kataliku internete tarnyba, 2003, p. 362-363; A. Francenas, Trumpa Bažnyčios istorija, Marijampolě: Ardor, 2004, p. 66).
nis monarchianizmas) idéjn gaivintojn ir skleidéjn, bůsimas Lietuvos evangeliky reformáty ideologas rémési P. Melanchtono veikalu Bendrieji teologijos principál (Loci communes rerum theologicarum, pirmasis leidimas 1521) bei J. Kalvino Krikščionii{ tikéjimo nuostatais (Institutio Christianae religionis, pirmasis leidimas 1536)30. Toks rémimasis skirtingy konfesijy (evangelíky liuterony ir evangeliky reformáty) atstovy raštais rodě bendry evangeliky požiůrj \ Švč. Trejyběs dogmy. Sutarimy patvirtina ir antraštiniame knygos lape irašytas evangeliky liuterony teologo Jurgio Veigelio, kurj paskyré Liuterony bažnyčios vyres-nybé, rekomendacinio pobůdžio vertini-mas (iudicium): noriai š{ rašin{ peržiuré-jau, kruopščiai perskaičiau ir radau, kad jis atitinka tikrqji mokymq bei krikščioniif. tikéjimq, todél jam ypač pritariu ir noriu, kad jis bütii skelbiamas ir tapti[ daugeliui prieinamas31.
Tradicinés Švč. Trejyběs dogmos apo-logija buvo aktuali pirmiausia dél pirmaja-me antitrinitarizmo etapě keliamy destruk-tyviy triteizmo32 idéjy. J. Veigelio ižangoje
30 A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 385-386.
31 Iudicium d. Georgii Weigelii theologi de hoc scripta: Libenter hoc scriptum vidi, studiose perlegi, orthodoxum et fidei Christianae avaXoyov depraehen-di, quare majorem in modum probo, et publicari opto, ut pluribus communicari possit, [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566. J. Veigelio vertinima, \ lietuvin kalba, verte D. Narbutieně (D. Narbutieně, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV—XVI a., Vilnius: Lietuviii literatüros ir tautosakos institutas, 2004, p. 91).
32 Triteizmas visu pirma reiškě Erazmo Roterda-miečio (Erasmus Desiderius Roterodamus, 1469-1536) inspiruota, kova, su scholastine Kataliku bažnyčios terminology a, sola scriptura principo suabsoliutinima, ir kraštutinj biblicizma_. Italas Valentinas Džentilě, kurio idějos paplito Lietuvoje ir Lenkijoje, abejojo Dievo
25
taip mastantieji vadinami trideistais (Tri-deistis33). Omenyje termos konkrečios greičiausiai P. Gonezijaus, evangelikus kaltinusio sabelianizmu, ir Jono Jurgio Biandratos (Giovanni Giorgio Biandrata. 1516-1588) sekéjo Grigaliaus Pauliaus iš Bžezinn (Grzegorz Pawel z Brzezin, apie 1525-1591) pažiůros. Pagal aktualia, trinitologin^ problematika, skiriamos dvi A. Voláno laiško dalys. Pirmajame skyriu-je De personarum distinctione bandoma nurodyti Svč. Trejybés asmenu, skirtuma,-patvirtinami J. Kalvino ir P. Melanchtono teiginiai, paneigiamas neva modalistinis jn pobůdis (kad skirtumas néra atidalijimas). O antrajame skyriuje De triům unitate seu coniunctione, remiantis daugiausia II—III amžin sandůroje Vakaruose prieš sabelianizma, (patripasianizmaj kovojusio Tertuliano mokymu (daugiausia remtasi trinitologiniu veikalu Adversus Praxe-an3i), pagrindžiama dievišku asmemj vie-nové (yiena esybé, iš triji[ [asmenuj susi-dedanti35).
Erezijn priežastimis A. Volanas maně esant teologijos paslapčhi neišmanyma, ir
sampratos sayokomis trinitas, essentia, hypostasis kaip nesančiomis Biblijoje. Grigalius Paulius iš Bžezimi su-formulavo tikej imo išpažinima_ apie dieviškujn asmemi atskirumaj Tres sunt unius naturae seu deitatis et isti tres numquam sunt unus, sed semper tres (Der Briefwechsel der Schweitzer mit den Polen, von Theodor Wotschke, Leipzig: M. Heinsius, 1908, p. 198 (nr. 297)). Triteistině problematika svarstyta ir Petro Gonezijaus 1570 m. Vengruve išspausdintame veikale O Trzech to iest o Bogu, o Synu iego, y o Duchu Sw. przeciwko Tróy-cy Sabelliaňskiey, - jame tvirtinama, kad dogma apie viena_Dieva_trijuose asmenyse (o jednym Bogu trojakim w personach albo w przezwiskach a jednakim w istnoš-ci) yra sabelianistinis paklydimas. Tačiau triteizmo sis-terna děl labai greitai išryškějusiii subordinacinin abejo-nin ilgai nesilaikě, peraugo {diteizmq, unitarizma_.
33 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566, p. B 3.
34 K. Daugirdas, 2008, p. 294.
35 A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 338.
savavališkus tikéjimo tiesu sprendimus, to-dél remdamasis tiek Sventuoju Rastu, tiek senaisiais(Tertulianas,Aurelijus Augustinas (354-430), Justinas (105-apie 165), Irenie-jus, Jeronimas (apie 340-420), Jonas Auk-saburnis (Chrizostomas, 344/347-407), Gregorijus Nazianzietis (330-389/390)) bei naujaisiais (P. Melanchtonas, J. Kalvi-nas) autoriais, ragino pasitikéti ju autorite-tu, pritarti bendrai ortodoksinei nuomonei apie Svč. Trejyb?.
1566 m. Tikrajame tikéjimo išpažinime apibréžtas reformuotosios bažnyčios - tiek liuteroniškosios, tiek reformatoriškosios krypties - konservatyvus požiůris \ Svč. Trejybés dogma^ ekumeniniu, Nikéjos, Konstantinopolio, Chalkedono, Efeso su-sirinkimu nutarimus36 laikant išpažinéjn tapatybés dalimi, o ju pažeidima, - krite-rijumi atpažinti Bažnyčiai nepriklausan-čiuosius. Bažnyčin pozicija, apibendrinan-tis akcentas ryškesnis M. Paco veikale, kur net parengta triadiné tikéjimo išpažinimo formule37, galéjusi büti visai Evangelikii bažnyčiai privalomo tikéjimo išpažinimo projektu. Tekstas vadinamas visuotinés Bažnyčios išpažinimu (Catholicae Eccle-siae fides), pabréžiant, kad prieštaraujama visiems visi[ laiki[ eretikams (contra omneš omnium temporum haereticos)3g - toks motyvas šio tipo raštijoje Lietuvos Di-džiojoje Kunigaikštystéje pasirodé pir-ma, karta^ buvo t^siamas kituose A. Voláno trinitoristinés polemikos veikaluose. M. Pacas savo tikéjimo išpažinime pagal Svč. Trejybés dogmos supratimo kriteri-
36 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566, p. L 3.
37 Ibid., p. S 3-T
38 Ibid., p. S 3-
26
jy pateiké labai aiškiy tikrojo ir netikrojo tikéjimo opozicijy: Evangelíku bažny-čia jvardijama kaip visuotiné, apaštaliné (Catholica39 et Apostolica Ecclesia)40, tikra, teisinga (orthodoxä) švenčiausioji dangiška doktrína (sacrosancta coelestis doctrina)41, Kristaus karalysté (regnum Christi)*2, o antitrinitoriai sieti su nauja klasta (strategema nova), pasaulyje jsikü-rusiu Velniu (Diabolus), stabil garbinimu (cultus Idolorum).
Po pirmojo A. Volano veikalo pasiro-dymo trinitoristiné polemika dar labiau ísiplieské. Nors Lietuvos Evangelíku reformátu bažnyčia 1570 m. išreišké tapatu-my šveicariškajai ortodoksijai ir nusistaté konfesinj identitety (Sandomire patvirtin-tas i lenky kalby išverstas Antrasis helvetif. tikéjimo išpažinimas)43, tačiau naujy iššu-kiy kélé unitarizmo formy igavusiy radika-liyjy idéjy sistema (nors ir netapusi priva-loma dogma silpnai organizuotai antitrini-toriy bendruomenei), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystéje bei Lenkijos Karalystéje formuota Lelijaus (Lelio Sozzini, Lelius Socyn, 1525-1562) ir jo sunéno Fausto (Fausto Sozzini, Faust Socyn, 1539-1604)
39 {vardijimas katalikiškas XVI a. raštijoje nebu-vo nuoroda tik { Romos bažnyčios konfesijq, terming remdamiesi graikiško žodžio katholikos („visuotinis") reikšme, gana plačiai sau taiké ir evangelikai. Katalikii bažnyčios vardo tapatinimas su Romos tikéjimo išpa-žinéjais labiau išplito kontrreformacijos metais jezuitu raštijoje (D. Pociutě, „Tušti titulai ir tikrieji vardai: LDK protestantu i(si)vardijimas senojoje raštijoje", Literatura 48 (7), 2006, p. 28).
40 [Mikalojus Pacas] Orthodoxä fidei confessio, 1566, p. I x.
41 Ibid., 1566, p. C z.
42 Ibid., 1566, p. S 3.
43 Konfesja Sandomierska, transkrypcja i komen-tarz j^zykowy Krystina Dlugosz-Kutczabowa, Warsza-wa: Semper, 1995, p. 40^14.
Sociny. Unitarizmo propaguotojai nepails-tamai ieškojo „tikrojo" tikéjimo ir „teisin-go" Bažnyčios reformos búdo.
Andriaus Volano atsišaukimas, 1582
1578 m. apsilank^s Loske ir susidúr^s su unitarizmo idéjomis, aktyviai skleidžiamo-mis žodžiu ir rastu, pasinaudoj^s vidiniais jy bendruomenés nariy nesutarimais, A. Vo-lanas, evangelíky reformáty bendruomenés telkéjas, parašé antiunitaristinj manifesty Andriaus Volano atsišaukimas {visus Lenkijos Karalystés ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés samosateniti^ arba ebio-nitty doktrinos išpažinéjus, skirty visiems Abiejy Tauty Respublikos antitrinitoriams, ragindamas priimti „teisingaji"^4«řr^7'ř hel-veti[ tikéjimo išpažinimq. { viešyA. Volano kreipimysi atsaké didžiausi idéjiniai priešai ir vieni iš pagrindiniy knygos adresáty -Simonas Budnas (Szymon Budny, 1530— 1593) šiandien nebeišlikusiu rastu ir Faus-tas Socinas veikalu Ad Voláni Paraenesin responsio. A. Volanas pasinaudojo oponenty idéjy prieštaringumais, 1581 m. parašé Atsakymq {naujuosius ebionitiipriekaištus dél atsišaukimo. Pastaruosius abu veikalus A. Volanas išleido viena knyga kaip pla-taus masto antieretišky iš esmés antisoci-nišky manifesty, ryškinantj vidines unitarizmo kontroversijas bei dekonstruojantj visy jy religin^ sistemy kaip antikrikščio-nišky. Bandydamas malšinti tarp antitri-nitoriy kilusi symyši, F. Socinas t^sé literaturu^ polemiky, savo kontrargumentus déstydamas veikale Responsio ad ea quae omnia quae Volanus superioři responsioni objecit (1583). F. Socinas, remiant Zemai-čiy seniúnui Jonui Kiškai (1547-1592),
27
abu savo atsakymus A. Volanui išleido 1588 m. Krokuvoje pavadinimu De Jesu Christi filii Dei Natura44.
A. Volanas knygos dedikacijoje J. Os-trorogui nurodé savo veikalo sukürimo motyvus: Taigi, gr(ždamas prie senujif. Mastis jis [Sétonas - aut.] prikelia naujq Ebionq arba Samosatenitq Serveto ispano asmenyje45. Evangelíky reformatai sieti su tikruoju Kristaus tikéjimu (vera Fides Christi), Kristaus karalyste (regnum Christi), tikrqja Dievo bažnyčia (vera Ecclesia Dei), Viešpaties vynuogynais (vinea Domini), iš kuriy narsiai vej ami pikta-dariai46. Antitrinitoriy iššůkius A. Volanas laiké Kristaus (t. y. evangelíky reformáty) tikéjimo išbandymu, kuris užpultas sukles-ti dar labiau ir, maišto pakurstytas, dar la-biau sustipréjcr7.
1579 m. manifeste A. Volanas, jsitiki-n^s savo neklystamumu, propaguojamos teologijos teisingumu, su dideliu polemi-niu karingumu (koks laiške M. Pacui dar nebuvo išreikštas) skelbé antitrinitorius at-sidursiant už krikščionybés riby, taip sim-
44 DE JESU CHRISTI FILII DEI NATURA SIVE ESSENTIA, Nec non De peccatorum per ipsum expia-tione DISPUTATIO, adversus ANDREÁM VOLANUM. In qua & prior ad Paraenesin ejusdem Volani, & ea, quae ipse huic objecit, plenior altera responsio habetur. Paulus 2. ad Corinth. 5. Deus erat in Christo, mundum reconsilians sibi, non reputans Ulis peccata ipsorum. IRENOPOLI [= Amsterdame] Post annum Domini 1656 (in: Fausti Socini Senensis OPERUM TOMUSALTER Continens ejusdem SCRIPTA POLEMICA. Quorum Ca-talogum versa pagina exhibet. IRENOPOLI Post annum Domini 1656, p. 371-422).
45 Ad antiquas ergo rediens artes, novum Ebionem vel Samosatenum in Serveto Hispano excitat ([Andrius Volanas], Paraenesis Andreae Volani, 1582, p. A5r-A5v).
46 Ibid., p.A6r-A6v.
47 Fides Christi oppugnata magisfloret, et seditione agitata maiora sumit encrementa (Ibid., p. A5r).
boliškai juos eliminuodamas: aš jumspra-našauju, kad atmete visus Apaštali[ raštus, pagaliau paneigq Kristin jus po mažu nu-sirisite ljudaizmq_ ar mahometizmq^. To-dél šiuo rastu siůlé dvi išeitis - arba likti pasmerktiems, arba priimti apaštališkosios tradicijos, pirminio mokymo t^stinumo besilaikančiy evangelíky reformáty tikyby (galvoje turimas Antrasis helveti[ tikéjimo išpažinimas): O kad šiuo savo dievobai-mingu darbu vardan jüsi[ pasiekčiau tiek, kadjus imtuméte rüpintis rimtais Tévi[ da-lykais ir, sujaudinti tokii[ nuostabii[ Rašto liudijimt{, skelbiančiii Kristu tikru Dievu, kur( reikia garbinti, geriau apsistotumé-te ties šia nuomone, kuri vienbalsiai visu_ pamaldžiausiujn sutarimu priimta jau nuo páčili Apaštalii laiku, visomis jégomis ap-ginta šventujn Tévi[ ir patvirtinta per tiek žymiii ir iškiliii susirinkimi^ visi[ iškiliausiif. müsii amžiaus rašytojn ištyrinéta ant Dievo žodžio svarstykliUj išliko nepaliesta bei sveika iki šiol ir tvirtai stoves iki pabaigos, nei ties ana, kuri tiek karti[ buvo pasmerk-ta su visais savo autoriais, kad niekada negaléjo (leisti gilii[ šakni[ ir, dabar šitaip nykdama, nesa nebent kenksmingus ir nuo-dingus vaisius ir tuos, kurie pasigeria nuo šito nuodo, nubloškia { tikrq pasmerkimo prarajq49.
48 futurum ego brevi auguror, ut reiecta omni scrip-tura Apostolica, abnegato tandem Christo, in Iudais-mum aut Mahomatismum prolabamini (Ibid., p. 34).
49 Utinam quidem hoc pio meo erga vos studio tantum proficiam, ut seriam tatarum rerum aliquando curam suscipiatis, & tam illustribus sciptur a testimoni-js permoti, quae Christum verum Deum & adorandum praedicant, in hanc potiús sententiam descendatis, quae unanimi piorum omnium consensu, ab ipsis usque Apos-tolorum temporibus recepta, summis omnibus viribus ä Patribus Sanctis defensa, & in tot celeberrimis ac pro-batis Concilijs confirmata, ab omnibusque eximijs seculi
28
Antrojoje knygos dalyje - 1581 m. vie-šame pareiškime - A. Volanas, remdama-sis Biblija bei Bažnyčios Tévais (šviesiau-siais Dievo (rankiais Augustinu, Grigaliu-mi Nazianziečiu, Tertulianu), reagavo \ po pirmojo raginimo \ „tikraji" tikéjimy taip ir neatsivertusni F. Socino, tekste vadinto Anonimu (Anonymus), ir S. Budno, jvar-dyto Priešininku (Adversarius), atsakymus bei jn kaltinimus, pranašavo radikaliosios Reformacijos judéjimo baigtj: Ir išties toks atviras sukilimas prieš Kristu nusipelné ne kitos bausmés, kaip kadbüti[Dievoperver-ti didžiausiu aklumu tie, kurie ieško mazgo melde ir patys prisišaukia sau bedugnq ten, kur vis kas yra lygu ir išvaikščiota50. Atsakydamas {neprotingo sprendimo vadli [duces male sani consilii)51 kaltinimus, A. Volanas dar karty patvirtina jn paklydi-mus esant beprotyste (insania)52, o jn skel-biamyneva evangeliškaj y tapatyb? esant tik slapstymusi po krikščionybés pavadinimo kauke (sub larva nominis Christiani)53.
A. Volanas šiame tekste antitrinitorni paklydimo priežastimi nurodé pirmujn visuotinnt Bažnyčios nutarimu nesilai-kyma_ 4, klaidos akivaizdoje reišké savo,
nostri scriptoribus ad trutinam verbi Dei examinata salva & incolumis hactenus perstitit, & ad extrémům usque perstabit, quam in Ulam, quae toties cum omnibus suis autoribus condemnata, ut nullas unqua[m] radices fir-mas agere potuit, ita nunc infeliciter recrescens, nonnisi noxios & venenatos profert fructus, in certamque, qui se hoc toxico ingurgitant, condemnationis voraginem cunctospraecipitat (Ibid., p. 35).
50 Ac profecto tam aperta in Christum rebellio, non aliam poenam meretur, quam ut extrema caecitate per-cutiantur á Domino, qui nodum in Scyrpo quaerunt, & ubi plana expeditaque sunt omnia, ipsi sibi praecipitia accersunt (Ibid., p. 148).
51 Ibid., p. 150.
52 Ibid., p. 149-150.
53 Ibid., p. 172.
54 Ibid., p. 170.
kartu ir evangelíku, reformátu, tapatuma, pirmuju, amžr_ mokymui - mes teisétai laikome šii[ susirinkimi[ autoritetq didžiai šventu ir kokia tik dogma yra iškeliama ko-kii[ nors autoriii tiekprieš Dievo Sunu, řze^ prieš Sventqjq Dvasiq, tq_ teisétai smerkia-me kaip šventvagiškq ir bedieviškq55.
Šiame tekste aršiai kritikuotos antitri-nitorin socialinés utopijos, bandymas vie-na^ tokin žemiškosios Kristaus karalystés (regnum Christi mundanum)56 pavyzdžiii ígyvendinti Rakovo mieste su ten jsikú-rusia ivairiausin kraštutinin idéjn antitri-nitorin komuna, A. Voláno vadinama pa-sileidimo ir bedievystés teatru (theatrum omnis nequiciae et impietatis), beprotystés pavyzdžiu (exefmjplum dementiae), (vai-riomis pramanytomis nuomonémis kun-kuliuojančiu mišalu (variis portentosis opinionibus tota illa colluvies)5'', o idéji-nio vado F. Socino mokyma^ vertino kaip nesqmones (deliramenta) ir kliedesius (somnia)58, piktinosi antiautoritarine, vien tik biblicizmu (nežabota savivalé niekinti Sventuosius Raštus59) grjsta F. Socino lai-kysena. S{ nesuteršto rakovietiško busto, kolonijos60 kůrimo pagal Evangelijos principy „Dievui visi lygús" žingsnj A. Volanas laiké neteisingu išganymo siekimo budu, visiškai priešišku evangelíku, refor-
55 Horum ergo consiliorum authoritatem, & nos sacrosanctam meritö reputamus, & quodcunque ä qui-buscunque autoribus profertur, tarn contra Dei Filium, quam Spiritum Sanctum dogma, id tanqua[m] sacrile-gum & impium meritö condemnamus (Ibid., p. 170).
56 Ibid., p. 173.
57 Ibid., p. 150.
58 Ibid., p. 172.
59 effrenis scripturae sanctae violandae licentia (Ibid., p. 172).
60 Ibid., p. 150.
29
matu samonei, skatinusiai stropiai vykdyti pareigas Bažnyčiai bei valstybei.
Sis 1582 m. A. Voláno manifestas, de-konstrav^s unitaristin^, evangelikii reformátu ideologo supratimu, antikrikščioniš-ka^ sistema^ demonstravo visos Evangelíku reformatii bažnyčios ortodoksiniii principu stabilizacija^ir itvirtinima^Lietuvos Didžio-joje Kunigaikštystéje. E Socinas ir greitai nuo Mažosios bažnyčios izoliuotas S. Bu-dnas, be jau minétujii atsakymii, su A. Volánu kivirčii daugiau nesprendé.
Keletas hiiškif, 1592
Trinitoristiné A. Voláno polemika pléto-ta trijii laiškii veikale. Dedikacijoje Jo-nui Semetai A. Volanas mini, kad laiško J. Somanui ir dviejii laiškii J. Licinijui Na-mislovijui pobúdis visu pirma asmeninis, siekiant individuální konversijii: pamégi-nau juos atvesti { keliq ir sveikesni protq: Aš noréčiau, kad butent tai, kq_ kai kuriems rašiau privačiai, kreipdamasis {juos kaip i draugus, pasiekti[ tik juos vienus ir iki šiol laikiau visa tai tarp namii sieni[. Bet ka-dangi panoréjau tuo su tavimi pasidalinti ir pamaniau, jog tau, kaip Ponui ir labai geram draugui, búti[ protinga paklusti, nesipriešinsiu tavo, vienintelio šio mokslo ištobulintam ir išbaigtu (žvalgumu apdo-vanoto žmogaus, valiai, jei tu nusprestum tai publikuoti61.
61 saniorem revocare mentem tentavi; Ego quidem quae privatim tanqua[m] ad amicos scripsi, ad Mos solos pertinere volui, & intra privatos parietes hactenus retinui: Sed quia haec tecum communicari voluisti, tibi sane morem gerendum duxi tanquam Domino & amico plurimum observando, ut si vel ea publicare tibi visum fuerit, homini & singulári doctrina exculto, & limato iudicio praedito, voluntati tuae non sim refragaturus ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. A3r-A3v).
Si 1589-1592 m. A. Volano korespon-dencija yra visai kitas trinitoristinés pole-mikos etapas, kai jau nusistovéjus konfesi-niams identitetams (ar bent jn konturams, kalbant apie antitrinitorius), iš plataus viešojo Didžiosios ir Mažosios Evangeli-kii bažnyčiii polemikos lauko pereita prie individualiii diskusijn, iliustruojančiii ire-nizmo62 (gr. eiprjvr/ (eiréne, eirěně) „taika, ramybé, sutarimas") reiškinj - bandyma^ varžovus palenkti ir ieškoti kompromisu.
Išliko ir apologetinis laiškii motyvas: autorius pripažino viešumo nauda^ dél anti-trinitoriškii kontroversijii susikompromita-vusiai visai Evangelikii reformátu bažnyčiai, siekiančiai ortodoksinio grynumo: vis delto nebus nenaudinga, jei kuo daugiau žmoniii sužinos apie músi[ abipus{ sutari-mq_ šiuo musil tikéjimui ypatingu momentu ir pamatys, kad mes nekariaujame su Ka-talikii bažnyčia ir kadaise nuslopintii ere-zijn neiškeliame atgal {šviesq, bet atsisvei-kindami su vienintelémis naujomis Romos bažnyčios klaidomis ir tuščiomis žmonii{ tradicijomis, randame ramybq aname gry-name ir tyrame senosios bei apaštališko-sios Bažnyčios požiúryje63. Aktualiausia
62 Irenizmas - krikščioniškoje teologijoje teorijij, tezinirivairiiima_stymo sistemiiderinimas, siekiantben-dro tikějimo išpažinimo. Terminas atsirado Reformaci-jos pradžioje, norint suderinti protestantiškii bažnyčiij doktrinas. Platesne reikšme irenizmas yra krikščlonišku. išpažinimii sujungimo metodas (nuo XIX a. pab. daž-niau apibrěžiamas kaip ekumenizmas) (Encyklopédia katolická, t. VII, pod redakcja, Stanislawa Wielgusa, Lublin: Towarzystwo Naukowe Katolickiego uniwersytetu Lubelskiego, 1997, p. 452-455).
63 non erit inutile tamen, mutuum hune consensum nostrum in praecipuo religionis nostrae articulo quam plurimis notum esse ut cognoscant nos no[n] cum Cat-holica Ecclesia bellům gerere, aut sopitas ante haereses denuô in luce[m] revocare, sed solis novis Romanae Ecclesiae erroribus, & vanis hominum traditionibus
30
to meto problema A. Volanas pripažino F. Socino skleidžiamy klaidingy Jono Evangelijos interpretacijy, vadindamas jy kvailais prasimanymais (absurda com-mentd), iš filosofijos arsenalo paleistais šuviais (ex philosophiae armamentario eiaculati)64, kad búty užpultas Dievo Sú-naus dieviškumas. A. Voláno teologiné po-zicija šiuose trijuose laiškuose yra Chalke-dono65 dogmos apie dvi Kristaus prigimtis gynimas.
1589 m. spalio 15 d. A. Voláno laiš-kas Ponui Jurgiui Somanui, Chmelního bažnyčios tarnautojui. Iš širdies tau lin-kiu išsigelbéjimo Viešpatyje Jézuje skirtas geram bičiuliui, evangeliškasias pažiúras pakeitusiam \ unitaristines. Tuo metu vi-soje Abiejn Tautu Respublikoje susidomé-jimo sulauké A. Voláno jaunystés draugo Mendzyžečo kunigo Jono Kaperio (Johan-nes Caper, 7-1608/1609) konversijos66 iš evangelizmo \ unitarizma^ pavyzdys, kurj unitoriai naudojo propagandiškai, agi-tuodami kitus evangelikus taip pasielgti. 1589 m. A. Volanas lankési Chmelni-
vale discentes, in pura illa ac simplici veteris & Aposto-licae Ecclesiae sententia conquiescere ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. A3v).
64 Ibid., p. A3 r.
65 4 51 m. Chalkedono susirinkime suformuluota kristologiné dogma teigia, kad Jézus Kristus, žmogumi tap?s Dievo žodis - Logos, yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios šiame asmenyje jungiasi nesumai-šytos, nepakitusios, neatskirtos viena nuo kitos - yra hipostatinis vienetas.
66 J. Kaperis buvo linkes blaškytis tarp skirtingii religinin grupin. Iš pradžin evangelikas liuteronas, ne-trukus pereme U. Cvinglio pažiuras apie Eucharistija_. Apie 1565 m. peréjo pas evangelikus reformatus, o ga-liausiai atsiduré pas arijonus (L. Szczucki, „JanLicinius Namyslowski", Studia nad Arianizmem, pod redakcija, Ludwika Chmaja, Warszawa: Paristwowe Wydawnict-wo Naukowe, 1963, p. 139).
ke, kur jau metus unitorin bendruomenés kunigo pareigas éjo J. Somanas. Iš karto po susitikimo A. Volanas Varšuvoje gavo J. Somano unitaristinni paziürn (Kristaus dieviškuma^ neigianti) laiška^ su pridétu veikalu De loco Pauli apostoli in epištola ad Rom. cap. Septimo Socini cum Niemoje-vio disputatio67. Laiško autorius apeliavo \ judviejn draugyst? bei tikéjosi evangelikii reformátu ideology palenkti [ savo pus?. Grjž?s i savo Bijutišknt dvareli A. Volanas atsaké su akivaizdžiai dideliu prielanku-mu, o tai išskirtinis jo itemptu santykin su antitrinitoriais atvejis: bučiau išties geleži-nis, mano Somanai, ir stuobrys, jeigu taip pat tavgs nemyléčiau ir neatsakyčiau tuo pačiu sielos prielankumu, kuriuo, kaip pa-stebéjau, tu linksti { mane6g, nors neslépé konversijos lůkesčio - tokiq vilt{ suteikě man tavo dorumas, kad tikiu, jog parašiau tai ne kurčioms ausims69; noréčiau, kad tavo supratimas tikéjimo klausimais sutapti[ su manuoju70, tačiau ne santykin kaina - ne(si-terpiant jokiam ginčui (nulla sententiarum intercedente pugnd). J. Somano reakcija \ š[ laiška^ néra žinoma.
A. Volanas priešino Kristaus (Christus) ir Antikristo (Antichristus) bendruomenés - tikraja, mes (nos) bei suklaidintaja, jus (vos). J. Somana^ laiké paklydusiu, bet dar nepasmerktu, ragino sugrjžti [ palik-ta^ Evangelíku reformátu bažnyčiaj Išties
61K. Daugirdas, 2008, p. 154-157.
68 ferreus profectó mi Schomane, ac stipes essem, nisi te redamarem, & qua animi inclinatione te in me propendere animadvertero o arpari redderem ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. A4r).
69 qua[m] spem tuus candor mihi fecit, ut non surdis haec me scripsisse auribus credam (Ibid., p. Civ).
70 Vellern quidem, ut tuus in religione sensus cum meo congrueret (Ibid., p. A4r)
31
bijau děl tavo Ultimo, doriausias vyre, ir savo ruožtu meldžiu amžino Dievo, hadjis apšviestii savo Sventaja Dvasia tavo proto akis ir aprüpintii anuo senuoju tvirtumu, su kuriuo tu, bebaimis, paskelbei Kristaus karalyste ir pirmiau nei Ochinas suvedžio-jo tave už nosies, drqsiai (tvirtinai Vieš-paties Kristaus ir müsi[ Dievo šlové11. Su didele neapykanta A. Volanas kalbéjo apie heterodoksijy skleidusius italy emigran-tus (F. Sociny Bernardiny Ochiny (Bernardino Ochino Tommasini, 1487-1564), Valentiny Džentil? (Valentino Gentile, 1520/1530-1566)) kaip Kristaus išdavikus: Tokius daugiausiai Italija mums užaugino teologus, kad visiškai nesistebiu, jog An-tikristas {küre savo buveinq šioje tautoje, kurijau tada, nors ir déjosi esanti palanki Kristui, tačiau savo neapykantos paslépti ne{stengě ir veidmainišku bučiniu (duoda tautoms plakti Kristu]2. A. Volanas širdo, kad heterodoksy veiksmai, jy babilonietiš-ka netvarka (confusio Babylonica)73 ardo Evangelíky reformáty bažnyčiy netgi ska-tina konversijas { katalikyb?: nestebina, kad tiek žmoniii šiandien nukrypsta nuo [saugios] tiesospriepopiežiškiipurvi^ kai stebi, kaip jus po Reformacijos priedan-ga ruošiate Kristaus bažnyčios žlugimq ir
71 Tuam profectó vicem doleo, Vir integerrime, & porró aeternum precor Deum, ut Spiritu Sancto suo mentis tuae illuminet oculos, & robur illud antiquum suppeditet, quo intrepidus Christi regnum nunciasti, & antequam spiritus Ochinianus tibi imponeret, gloriam Christi Domini nostri fortiter afferuisti (Ibid., p. Clv-Clr).
72 Tales, ut plurimum Italia nobis generat Theologos, ut minimě mirer Antichristum in hac gente fixisse sedem, quae tum etiam, cu[m] se Christo amicam si-mulat, odium suu[m] dissimulare nequit, & sub fallaci osculo flagellandum gentibus Christum propinat (Ibid., p. Clr).
73 Ibid., p. B4r.
renčiate nežinia kokiq naujq sinagogq7^. Su Antikristu A. Volanas sieja netikro iš-ganymo pažadus (Antikristas, be abejonés, yra tas, kuris, pavydédamas ir nekesdamas Kristaus sloves, neapkenčia, kad žmonii{ giminés išganymas yra priskiriamas tik Jam, [...] pasakoja, kad išganymas (gy-jamas per kažkokius kitus tarpininkus75) bei Eucharistijos sampratos modifikacijas (Prie šito dar prideda mišii[ aukojimq, kuriuo amžinosios kunigystés rangas atima-mas iš Kristaus ir jo švenčiausios mirties veikmé yra paverčiama tuščiu žaidimu76), tai greičiausiai aliuzijos [ F. Socino išgany-mo, prieinamo paties žmogaus moraliné-mis pastangomis, teorijybei Eucharistijos, tik kaip simbolinés apeigos, interpretacijy.
Nors laiško pabaigoje A. Volanas atsiža-déjo veltis i visas polemikas (nusprendžiau daugiau nebepradéti ginčo nei su jumis [antitrinitoriais - aut.], nei su jézuitais, ir paskyriau sau tok{ amžinq_ tylos {statq, ne-bent mane [kalbéti] prispirti[ šiurkšti ne-išvengiamybé77), tačiau ta neišvengiamybé (necessitas) atsirado labai greitai, su antitrinitoriais j au 1590 m., užsimezgus disku-sijai su Jonu Licinijumi Namislovijumi.
74 tot homines hodie á veritate cognitá ad sordes Papisticas deficere, dum sub praetexto Reformationis, Ecclesiae Christi interitu[m] vos moliri et nescio quam novám synagogám á vobis excitari animaduertu[n]t (Ibid., p. B4v).
75 Antichristus nimirum hic est, qui gloriae Christi aemulus & inimicus, salutem generis humani in solidům tribuere Uli non patitur [...] ipse tarnen alijs quibusdam medijs salutem acceptam fert (Ibid., p. A3r).
76 Accedit hue Missae sacrificium, quo quidem aeterni sacerdotij dignitas Christo est erepta, & sacra-tissimae mortis eius efficacia, ad inanem quondam & ludicram actionem translata (Ibid., p. A3r).
77 ego verö nec vobiscu[m], nec cum Iesuitis utlum amplius certamen mihi suseipiendum decrevi, ac perpetuam quondam silentij legem, nisi dura quaedam coegerit necessitas, mihi indixi (Ibid., p. Clr).
32
1590 m. vasario 1 dienos Andriaus Voláno laiškas Jonui Licinijui, kuriame pa-reiškiama ortodoksiné nuomoné apie Jézi{ Kristy gyvojo Dievo Sunu, prieštaraujant ebionitii klaidoms, parašytas ramiai ir santüriai sukurtas atsakant [ du Yvijos rek-toriaus J. Licinijaus Namislovijaus iteiktus laiškus, mety pradžioje A. Volanui lan-kantis Yvijoje pas unitoriumi tapusi senq bičiuli ir bendramoksli Lauryny Kriskovi-jy (Laurentius Criscovius, antroji XVI a. puse) (Laurentio Criscovio vetere amico et condiscipulo meo7S). Jo žentas J. Licinijus Namislovijus tarpininkavo, perduodamas 1588 m. [ unitarizmypasukusio J. Kaperio (kaip ikvepiančio konversijos pavyzdžio) ir aršaus tuo metu unitoriy polemisto Gri-galiaus Pauliaus iš Bžeziny tekstus, nuty-lint pastarojo autoryst?. Buvo pridétas iki šiy dieny neišlik^s Grigaliaus Pauliaus iš Bžeziny veikalas Contra hos, quipraeexis-tentiam Filii Dei propugnabant (1578)79. Visi šie unitoriy raštai, kaip ir apsilanky-mo Yvijoje metu kilusi diskusija, kritikavo mokymy apie dvejopy Kristaus prigimtj: jie [unitoriai - aut.] pastoviai tvirtina, Jézus Kristus neva buves niekas kitas, kaip tik žmogus, tik Dievo apipiltas visokiomis dovanomis bei malonémis ir tik dél to pa-vadintas Dievu, kaip ir dél to, kad Svento-sios Dvasios galia buvo pradétas Mergelés Marijos (sčiose ir todél skelbiamas Dievo Sunumŕ0. A. Voláno atsakymas iš esmés
78 Ibid., p. Glr.
79 L. Szczucki, 1963, p. 139.
80 constanter affirment, Iesum nempe Christum non-nisi hominem esse merum, sed omnibus donis & benefices ä Deo Patre cumulatum, ob idq[ue] Deum dictum, & quia virtute Spiritus Sa[n]cti in utero Virginis matris est conceptus, ideö Filium Dei nuncupatum ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. C2r).
buvo Grigaliaus Pauliaus iš Bžeziny idéjy ir visos unitarizmo sistemos paneigimas:
Bet kadangi músi[ iš tikrujn negali apgauti nei dieviškasis Raštas, nei gali mus apvilti Dievo Súnus - pati tiesa, - veikiau apsi-gauna pats Grigalius, kuris šviesoje ieško patamsiii ir pats savo valia užmerkia akis, kad jo neapšviestii spindinti Dievo Bažny-čios saulén.
J. Licinijui Namislovijui adresuotas laiškas ji pati mažai lieté, triuškindamas Grigaliaus Pauliaus iš Bžeziny argumen-tus, A. Volanas neabejojo savo sugebéjimu rektoriy atversti i evangelíky reformáty tikyby. Pasitelkdamas vaizdingus palygi-nimus, A. Volanas palankiai ir supratingai kreipési i J. Licinijy Namislovijy: Taigi, brangus Licinijau, kadangi esi dar tik pu-siaukeléje, sutrauki bures ir, priešais ma-tydamas pavojingq júros siautimq, kuris daugellpanašiii {tave j au prarijo ir (stúmé 1 baisiausiq bedieviškumo bedugnq, apsuk savo laivq ir apsistoki tame išganingame ir ramiame uoste, iš kurio anksčiau išplau-kei. Tai padaré daugelis kiti^ kuriuos kartu su tavimi sumété ta pati audra ir kurie burémis bei irklais sugr(žo {pirmq savo prieplaukq, kad nejpultii { pavojingqjq Charibdg; Meldžiu amžinojo Dievo, kad apšviestii tave ir visus taviškius savo tikro-sios tiesos šviesa ir užlieti[júsi[ širdis savo Sventq/a Dvasia, kuri idiegti[júsi[ protuo-se tikrq Kristaus pažinimq^2.
ilAt verô quia nec scriptura Divina nos potest /allere, nec Filius Dei ipsa Veritas nos decipere, fallitur potiiis ipse Gregorius, qui in luce tenebras quaerit, & ne splendidum Ecclesiae Dei iubar ipsum irradiet, ultra oculos claudit (Ibid., p. C2v-C3r).
82 Fac ergo, chare Licini, ut cum in medio adhuc es cursu, vela contrahas, & periculosum maris propiciens
33
Sis gerai surežisuotas unitarizmo vado-vn irenistinis bandymas korespondencija palenkti evangelíku reformátu ideology ar bent surasti galima^bendra^pozicija^ (numa-noma iš A. Voláno reakcijos: Koks šventy-jy ir tikinčiyfy suburimas, skelbiant Kristy, vieninteliu vadovu, jei jame nepaisomas nei pats Kristus, nei Dievas Tévas?g3) buvo pasmerktas nesékmei, oponentai tik dar karta^ turéjo jsitikinti A. Voláno orto-doksinin doktrinos principu stabilumu ir nepaveikiamumu. Prašydamas laiška^ per-duoti autoriams, kuriu reakcija šiandien néra žinoma, A. Volanas teigé: Bet taip pat sqžiningai, kaip tu man atidavei Gri-galiaus Pauliaus ir Jono Kaprino laiškus, taip pat noréčiau, kad pasirupintum ir š( mano laička, prieš tai tavo perskaitytq jiems perduoti, kadpažinty mano tvirtumq saugant syk{ priimtq tiesq ir nustoty erzinti tokiais savo raštais, prieš kuriuos šiaušiasi visa mano sqmonéu.
Be Kristaus dievystés gynimo (prieš-
aestum, qui multos tui similes absorpsit, ac in ultimu[m] impietatis barathrumpraecipitavit, navim tuam reflectas, in illoq[ue] salutari & quieto portu, unde primům so-luisti, co[n]stituas. Fecerunt hoc multi alij, quos eadem tecum iactavit tempestas, & ne in periculosam inciderent Charybdim, velis ac remis primam stationem suam re-petierunt; Deum aeternum precor, ut te omnesq[ue] tuos verae veritatis suae luce collustret, Spirituq[ue] Sancto suo corda vestra perfundat, qui quide[m] veram Christi notitiam in mentibus vestris generet ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. F4v).
83 quae Sanctorum ac fidelium sub uno capite Christo collectio, in qua tam Christus ipse, quam Deus Pater ignoratur? (Ibid., p. C2v).
84 Qua autem fide tu mihi Hieras Gregory Pauli, & Ioannis Caprini reddidisti, eadem hoc scriptum meu[m], abs te prius perlectum, Ulis velim perferendum eures, ut & constantiam meam in tuendä reeepta semel veri-tate agnoscant, neq[ue] talibus scriptis suis, ä quibus o[m]nes mei abhorrent sensus, lacesserepergant (Ibid., p. F4v).
taravimo antitrinitoriams, klaidingai inter-pretavusiems Jono EvangelijaJ, A. Volano laiške plačiausiai (istoriškai ir teologiškai) aiškinama ir ginama ankstyvosios Bažny-čios tradicija, Bažnyčios Tevu ir pirmuju visuotinnt susirinkimu autoritetas - temos. kurias diktavo Grigaliaus Pauliaus iš Bže-zinu abejonés J. Licinijaus Namislovijaus íteiktuose raštuose (pasák A. Volano, Gri-galius Bažnyčios Tévus vadina menkais ir paikais žmonémis (eos homines viles & ineptos Gregorius vocat); apkvailintais Antikristo (ab Antichristo dementatos))g5. Tradicija A. Volanas laiké ortodoksinés tri-nitologijos ir „teisingosios" krikščionybés pagrindu: Many či au, kad tai yra vieninte-lé tyra tiesa, kuriq nuo pat Apaštali[ laiky pripažino visos Kataliky bažnyčios bendru sutarimu ir bendra visa šventujy nuomone, o prieštaraujantis mokslas, kur(jam, t. y. Grigaliui, iškélé tam tikru metu tam tikri žmonés, visada buvo suprastas kaip tik be-dievis ir eretiškasg6. Grigalius Paulius iš Bžezinu „teisingosios" Bažnyčios principu ieškojo „apaštališkojo skaidrumo" lai-kuose iki Nikéjos susirinkimo (jis per tris šimtus mety nuo Evangelijos pasireiškimo vis delto pripaž(sta kažkokiq Dievo bažny-čiq87). A. Volanas {tai atsaké: Bet nors ir kokjjis galiausiai Bažnyčios laikotarpi api-
85 Ibid., p. C2v, C3v.
86 Hanc enim solam pur am esse veritate[m], quam universae Ecclesiae Catholicae, ab ipsa usq[ue] Apos-tolorum aetate communis consensus, & Concors omnium Sanctorum sententia approbavit, quae verb certis temporibus, & ä certis hominibus doctrina huic repu-gnans est aliquando proposita, nonnisi impia & haere-sica semper est iudicata (Ibid., p. C4v).
87 aliquam tame[n] Ecclesiam Dei per annos tre-centos ab exortu Evangelij agnoscere videatur (Ibid., p. C3r).
34
brěžtUj kol jis išpaž[sta, leadji neamžina, o buvo pertraukta kažkokios amžiii eigos, jis (klimpsta tose pačiose nesqmonése ir jam atsitinka kaip tame priežodyje - vengda-mas keptuvés, {pusn{ [krenta [t. y. iš vieno kraštutinumo metasi \ kita]88 Antitrinito-riškos erezijos ištakomis A. Volanas laiké Ebiono ir Pauliaus Samosatenito klaidas89. véliau kilusia, Arijaus abejone^ šiai grupei priskyré ir Mahometan didžiausiais su Re-formacija iškilusiais klaidatikiais vadino M. Servety ir B. Ochina90, veikalo Dialo-gai (Dialogi91) autoriii.
Tačiau šis A. Voláno laiškas, kaip jis pats tikéjosi, J. Licinijaus Namislovijaus neitikino ir atsiversti nepaskatino, o išpro-vokavo Yvijos rektoriaus atsakymaj kuris iki šivi dienvi neišliko (parašytas tais pa-čiais arba jau 1591 metais).
Evangelíku, reformatii vadovas 1591 m. balandžio 27 d. J. Licinijui Namislovijui atsaké antra laišku Andriaus Voláno atsa-kymas { Jono Licinijaus laiškq, kuriame, gindamas samosatenitiškqji paklydimq, neigia Jézii Kristu esant tikru Dievu ir tik žmogumi pripaž(sta, nors suprato, kad jvi
88 Verum quodcunq[ue] tandem Ecclesiae tempus definiat, dum non perpetuam, & aliqua seculorum serie interruptam agnoscit, in eandem absurditatem impingit, & quod in proverbio est, dum sartaginem evitat, in pru-inas incidit (Ibid., p. C3r).
89 Ibid., p. C4v-Dlr.
90 A. Volanas gerai ismane situacija, ir literatürinj kontekstaj patys antitrinitoriai pabreze B. Ochino veika-lil svarbq, pavyzdziui, S. Budnas patvirtino, kad mums Ochinas savo dialogais padejo prieiti prie tiesos ([Si-monas Budnas] O przedniejszych wiary chrystyjahskiej artykulech, Losk, 1576, f. 4v, cit. is: L. Szczucki, 1963, p. 140).
91 Vertimas {lotyrni kalbaj BERNARDINI OCHINI SENENSISDIALOGORUMlibersecundus, cum alijsde rebus varijs, tum potissimum de Trinitate. Quorum argumenta in proximo pagina invenies, Basileae, 1563.
pozicijos diametraliai priešingos: Visiškai negalvojau, brangus Licinijau, kadleisiuo-si su tavimi {šitq ginčq, kuriame tu remiesi teiginiu, kad Viešpats Kristus - tikžmogus, o aš kartu su visa Kristaus bažnyčia jau nuo Apaštalii laiki[ iki pat músi[ dieni^ pri-paž(stu ji tiek kaip tikrq Dievq, tiek kaip tikrq žmogif2. Siame laiške požiúris {Yvijos rektorivi jau radikaliai pakit^s, kritikuo-tas jo ižulumas ir paviršutiniškas svarbiau-snt krikščionybés dogmu interpretavimas. A. Volanas kratési tolesnés bergždžios dis-kusijos: man reikia nurimti, kad veltui ne-eikvočiau [lempuj alyvos bei darbo ir ne-švaistyčiau laisvo laiko gydydamas tuos, kurie patys sau atrodo esantys puikiausios sveikatos93. Nusivyl^s skelbé J. Licinijui Namislovijui negailestinga, nuosprendi, mate jo ateitj tarp pasmerktuju; O tu -jaunuolis, kadangi sudarei sutart{ su mir-timi, kad ji tau grésti negalés, jei pats to nenorési, trauk per visas erezijas ir pereik laisvai visas sektas, kadpagaliau (gautum tq_ tobulumq, kur{ yra (gavusi dauguma iš tavo kaimenés, garbinančios vienq izraelitu Dievq ir netiriančios, kaip Súnus gimé iš Dievo ar kaip Sventoji Dvasia iš jo paki-lo, lyg tai butii dalykas, kuris, ji[ nuomone, nereikalingas išganymui94.
92 Nihil minus cogitabam, chare Licini, quam ut in hoc certamen tecum descenderem, quo tu Christum Dominum nonnisi hominem merum afferere niteris, ego verd tam verum Deum, quam hominem verum cum universa Ecclesia Christi, iam inde ab Apostolorum tem-poribus ad nostra usq[ue] tempora decurrente, profiteor ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. Glr).
93 ne frusträ oleum & operám perderem, & in sa-nandis his, qui sibi optimě valentes videntur, otio abute-rer (Ibid., p. Glr).
94 Tu vero iuvenis, quia pactum cum mořte fecisti, ut si nolis ipse, ilia tibi imminere nequeat, agé per omnes haereses & sectas Ubere divagare, ut tandem aliquando
35
Laiške plétota ta pati tematika - tradi-cijos ir Jono Evangelijos prologo (Kristaus amžinumo) apologija. A. Volanas pabré-žé, kad reiškia ne tik savo, bet ir visos Bažnyčios (Ecclesia universa) nuomone^ ir dar karta^ akcentavo jos neatsisakysiajä {turéčiau buti visiškai netekqs proto ir nuovokos, jei sugalvočiau atsižadéti šitos nuomonés95). Tokius teiginius provokavo J. Licinijaus Namislovijaus rémimasis ire-nistines mintis kélusiii socinistu Andriaus Fričo Modževskio96 (Andrzej Frycz Modr-zewski, apie 1503-1572) ir Andriaus Du-dičo (Andrzej Dudycz, 1533-1589) auto-ritetais97, šie autoriai evangelikii reformatii atžvilgiu puoseléjo santarvés idéjas. Tačiau pirmajam A. Volanas prikišo neryžtinguma^ ir neturint tvirtos pozicijos, o antraji verti-no palankiau (protingas ir išsilavings vyraš, mano bičiulis - vir prudens et erudi-
ad earn perfectionem pervenias, quá ex gregalibus tuis plurimi sunt adepti, unicum scilicet Deum Israelis co-lentes, neq[ue] laboriosě, quomodo Filius ex Patre Deo sit genitus, aut Spiritus Sanctus ab eo procedat, tanqu-am rem ad salutem iudicio eorum non necessariam in-dagantes (Ibid., p. M2v).
95 omni prorsus mente & iudicio cererem, si temerě mihi deserendam putarem (Ibid., p. Glr).
96 A. Fričo Modževskio irenizmo koncepcija per-žengé liberaliausiii protestantu siekhi ribas: jis stengési surasti susikalbéjimo pagrinda, (ne teologinj, veikiau etinj) ne tik evangelikams, bet ir Romos katalikii bažnyčios išpažinějams, o véliau netgi antitrinitoriams. Iš Evangelíku reformátu bažnyčios irenistines mintis daugiausiai kélé Pranciškus Junijus („Irenizm", Myši ariaňska w Polsce XVII wieku, antológia tekstów, teks-ty wybral, opracowal, wstepem i notem opatrzyl Zbi-gniew Ogonowski, Wroclaw i in.: Zaklad Narodowy imienia Ossolinskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1991, p. 35; Encyklopédia katolická, t. VII, 1997, p. 453).
91 J. Licinijus Namislovijus rěměsi 1590 m. Rakove išleistais A. Fričo Modževskio Salvae quattuor bei A. Dudičo Epištol a Andre ae Dudithii... ad Joannem La-sicium... in que de divina Triade disputatur (L. Szczuc-ki, 1963, p. 141).
tus, mihiqfue] amicissimus)98, nors kaltino nepastovumu (žinoma, kad gyvenimo pa-baigoje jis atitolo nuo antitrinitarizmo).
Po A. Volano atsakymo J. Licinijus Namislovijus laiškii jam daugiau nerašé. tačiau dar kelerius metus brandino sava^-ja^ irenizmo koncepcija 1597 m. veikalui Trumpas ir paprastas paskatinimas bro-liams evangelikams ministrams sudary-ti santarve {AD FRATRES MINISTROS EVANGELICOS Pro ineunda concordia, brevis et simplex TIAPAINEHľ / Do Bra-ciej Ministrow Ewangelikow, ku przyieciu zgody krotkie y proste Upomnienie)99, ku-rio pavadinimas samoningai suformuluo-tas mégdžiojant 1582 m. A. Volano antitri-nitoristinio manifesto antrašt? (Paraenesis Andreae Volaní)100. S j J. Licinijaus Namislovijaus veikala^ reikétu vertinti bendrame Mažosios bažnyčios unijiniii tendenciju kontekste. Abiejii Tautii Respublikoje vy-ravo du požiuriai: lenkiškasis Grigaliaus Pauliaus iš Bžezimi ir itališkasis Jono Jur-gio Biandratos, véliau perimtas F. Socino. Pirmasis buvo antiirenistinis, neturintis jokiii unijiniii ambicijii, o antrasis - propa-guojantis laipsniška^ konsolidacija^. Pastaro-jo požiurio (socinistinio vienijimosi) plétoté ir buvo J. Licinijaus Namislovijaus veikalo atsiradimas. Yvijos rektorius siulé keleta,
98 [Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. L4r.
99 [Jonas Licinijus Namislovijus] AD FRATRES MINISTROS EVANGELICOS Pro ineunda concordia, brevis et simplex FIAPAINEĽIĽ. 1. Corinth. 13. V. 7. Charitas omnia suffert, omnia credit, omnia sperant, omnia sustinet. / Jana Liciniusza Namyslowskiego Do Braciej Ministrow Ewangelikow, ku przyieciu zgody krotkie y proste Upomnienie. 1. Corinth. 13. V. 7. Miloše wszytko znoši, wszytkiemu wierzy wszytkiego sie nädiiewa, wszytko cierpi (Nacionalině bibliotéka, Var-šuva, Mf 5886).
100 L. Szczucki, 1963, p. 149.
36
vienijimosi variantu: nuo Didžiosios ir Ma-žosios bažnyčios susijungimo iki skirtingn pažiúru viename susirinkime toleravimo ar net tiesiog erzinančhi dalyku nutyléjimo.
Tačiau A. Volanas [ raginimus vienytis nereagavo, [ ginčus nebesivélé. Antrasis laiškas J. Licinijui Namislovijui buvo pa-skutinis A. Volano trinitaristinei polemikai skirtas veikalas, sužlugd?s bet kokias an-titrinitorin viltis pasiekti tikybinj kompromisy ar suartéti su Lietuvos evangelikais reformatais, kurie amžiaus pabaigoje irodé šveicariškosios doktrinos grynumy ir orto-doksijos stabilumy.
Galiausiai galima daryti išvadas, kad A. Volano tikéjimo išpažinimu problematika buvo trinitaristiné ir kristologiné, jo veikalai žyméjo visa^ akistatos su anti-trinitorin ideologija raid% Viešas laiškas Mikalojui Pacui (1566) buvo pirmas rim-tas evangelíku^ reformáty lyderio atsakas \ šalyje kilusi radikaliosios Reformacijos (pirmiausia pasireiškusios destruktyvia trinitaristiné forma (Valentino Džentilés, Petro Gonezijaus idéjos) judéjima^ žymé-j?s bendra^ su liuteroniškuoju evangelizmu (Mikalojaus Paco) pozicija^- tradicinin tri-nitaristinés ir kristologinés dogmu gynyba^. Manifesto pobúdžio Andriaus Volano atsi-šaukimas (1582) buvo adresuotas visiems Abiejn Tautu Respublikos antitrinitoriams. daugiausia démesio skirta antitrinitorni teoretiko Fausto Socino Lietuvoje ir Len-kijoje susiformavusioms unitaristinéms idéjoms bei Simono Budno teorijai atremti. radikaliosios srovés šalininkams palenkti \ „teisingaji" evangelíku^ reformáty tikéji-ma^, priimti 1566 m. Antrqji helveti[ tikéji-
mo išpažinimq, Abiejn Tautu Respublikos evangelíku^ reformátu patvirtinta^ 1570 m. Sandomire. Keletu laišku (1592) toliau plétota pirmujn veikaht tematika bei t?sta griežta unitorin - adorantistii101 (Griga-liaus Pauliaus iš Bžezimi, Jurgio Somano) bei nonadorantistu (Simono Budno) - kritika, ypač dél naujausnt Jono Evangelijos interpretaci^ ir Bažnyčios tradicijos sam-pratu (antitrinitoriai nepripažino visuotinni Nikéjos ir vélesnnt susirinkimu nuostatii, laikydami juos žmonin išsigalvojimais), siekta individuální (Jurgio Somano, Jono Licinijaus Namislovijaus) konversijii, su-žlugdytos bet kokios unitarizmo vadovu irenistinin bandymu viltys (Jono Jurgio Biandratos laipsniškos konsolidacijos idéjos perimtos Fausto Socino, plétotos J. Licinijaus Namislovijaus). Neteisingo-mis Dievo sampratos interpretacijomis A. Volanas naudojosi kaip tam tikru kodu nusakyti vienintel? „tikraja^" tikéjimo „tie-sq". Visi A. Volano radikaliosios reformacijos krypties atstovams skirti veikalai laipsniškai formulavo trinitaristin? ir kris-tologin? dogmatika^ Sveicarijos bažnyčios (Heinricho Bulingerio) pavyzdžiu gryni-no ortodoksinius principus, bréžé aiškias tarpkonfesinin santykni ribas, dekonstravo antitrinitaristin? mokymo sistema^ irodé radikaliosios Reformacijos krypties anti-krikščioniškuma^.
101 Adorantistai - unitarizmo krypties atstovai, pa-sisak? už Kristaus garbinimq, propagavo: Martynas Če-chovičius (Marcin Czechowic, 1532-1613), Jonas Ne-mojevskis (Jan Niemojewski, 1526/1530-1598), Jurgis Šomanas, Grigalius Paulius iš Bžezimi.
37
AND REUS VOLANUS' WORKS OF POLEMICS WITH NON-TRINITARIANISTS
Gintaré Petuchovaité
Summary
The article analyzes the religious polemics of the evangelical reformer Andreas Volanus (about 1531 -1610) with non-Trinitarians in the second half of the sixteenth century. Three of A. Volanus' writings: Epištola ad reverendissimum dominům Nicolaum Pactum Episcopum Kiioviensem ab Andrea Volano scripta, explicans controversiam his temporibus de Sfancta] Trinitate motám, ostendensq[ue] Patrem, Filium et Spiritum sanctum ut unius eiusdemqfue] naturae sive essentiae, sic recte unum Deum dici, ad evitan-dam pluralitatem Deorum (1566), PARAENESIS ANDREAE VOLANÍ, AD OMNES IN REGNO PO-LONIAE MAGNOQUE DUCATU LITUANIAE, Sa-
mosatenianae vel Ebioniticae doctrinae professores: Eiusdemqfue] ad nova Ebionitarum contra Paraenesin obiecta, Responsio (1582) and EPISTOLAEALIQUOT AD REFELLENDUM DOCTRINAE SAMOSATINI-Anae errorem, ad astruendam Orthodoxam de Divina Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles (1592) have been chosen as the working material. The author concludes that A. Volanus deconstructed the non-Trinitarian concept and substantiated the anti-Christianity of the radical Reformation tendency. He also contended that the Lithuanian Evangelical Reform is identical to the Swiss doctrine (Confessio helvetica posterior, 1566) and strengthened orthodoxy.
Gauta: 2012 09 06
Priimta publikuoti: 2012 10 21
Autorés adresas: Vilniaus universiteto Lietuviii literaturos katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. pastas: gire.pet@gmail.com
38
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
KRISTIJONO DONELAICIO MET y KOMPOZICIJOS PROBLEMOS
Vaidas Šeferis
Brno Masaryko universiteto Filosofijos fakultetas, Kalbotyros ir baltistikos institutas
Straipsnyje analizuojamos Kristijono Donelaičio Metq kompozicijos problemos: svarstoma, ar turé-tume Metus laikyti vienu ir vientisu kúriniu, arketurias jo dalis derétq suvokti kaip nepriklausomus poetinius vienetus. Pristatomos svarbiausios filologii nuomonés šiuo klausimu ir siúloma nauja Meti[ kompozicijos interpretacija.
Straipsnio sumanymas, tyrimo objektas ir tikslai
Siame straipsnyje aptarsime svarbiausius Kristijono Donelaičio Meti[ bendrosios kompozicijos klausimus. Bendraja kom-pozicija vadiname tokius Metu teksto jung-lumo aspekrus, kurie mums leidžia Metus suvokti kaip poetine^ visuma^ o ne mecha-nine^ keturin metu laiku samplaik^. Bendrosios poemos kompozicijos problemas reikia skirti nuo atskini jos dálin vidinés sandaros klausimu. Nors makrokompoziciniai ir mi-krokompoziciniai Metu aspektai yra susij?. šiuos lygmenis bútina analizuoti atskirai. Straipsnyje susitelksime \ Metu visumos dalykus, o mikrokompoziciniams aspek-tams šjkart skirsime kur kas mažiau déme-sio. Konkrerus músii analizés objektas yra Donelaičio Metai - pasakéčios ir krti raštai \ svarstymu akiratj itraukiami tik ten, kur jie reikalingiMeft{ interpretacijoms paremti.
Lieruviii literaturinéje savimonéje isi-tvirtinusia^ Donelaičio kúrybos sampra-ta^ galima apibendrinti tokiais teiginiais: a) didžiausias ir svarbiausias Donelaičio kúrinys vadinasi Metai; b) Metus suvokia-me kaip viena^ ir vientis^ literatúros kúri-nj; c) skaitome juos pradédami „Pavasa-rio linksmybémis", o baigdami „Žiemos riipesčiais". Siame straipsnyje norérume parodyti, kad šie teiginiai néra savaime su-prantami - jn galiojimo masta^ bútina aptarti iš naujo. Pirmiausia kritiškai persvarstysi-me pagrindinius Metu teksto kompozicijos bruožus, aptarsime svarbiausias interpreta-cines ištarmes apie šio teksto struktura^ o tada pasiúlysime savo požiúrj [Metu visumos kompozicija^ tikédamiesi papildyti ir atnaujinti senajsias interpretacijas.
Bendrieji Donelaičio kurybos tekstologiniai bruožai
Prisiminkime svarbiausius fakrus, susiju-sius su Donelaičio kúryba. Tiksliai nežino-
39
me, kada jo kúriniai buvo parašyti - beveik visos filologu nurodomos datos yra hipote-tinés, nustatytos lyginant biografinius, is-torinius ir stilistinius Donelaičio kúrybos aspektus. Sitaip svarstant teigiama, kad pasakéčios yra ankstyvieji Donelaičio kúriniai, o Metai parašyti véliau (Gineitis, 1977, 7-8; Girdenis, 1993, 96). Leonas Gineitis, apibendrin^s visus turimus duo-menis, leidžiančius bent apytiksliai datuoti Donelaičio kúryby teigia, kadMetoz galéjo búti sukurti apie 1765-1775 m. (Gineitis, 1977, 8-13) Svarstant Metu kompozicijy svarbu tai, kad šis kúrinys buvo rašomas ilgy laiky: jis negimé vienu prisédimu, bet buvo tobulinamas apytikriai dešimt mety ar net ilgiau.
Teturime dali autentiško Metu teks-to - „Pavasario linksmybes" ir „Vasaros darbus"1. Jy neikainojamos vertés auto-grafai saugomi Lietuviy literaruros ir tau-tosakos institute. „Rudenio gérybés" ir „Ziemos rúpesčiai" dingo dar XIX a., vei-kiausiai Napoleono kary laikais - pirma-sis Donelaičio kúrybos leidéjas Liudvikas Martynas Gediminas Réza šiy autografy rašytojo palikime jau nerado2. Réza, Augustas Sleicheris ir Georgas Hansas Ferdi-nandas Neselmanas „Rudenio gérybiy" ir „Ziemos rúpesčiy" teksty émé iš vad. Hol-felto nuorašo, tačiau ir šis rankraštis dingo Antrojo pasaulinio karo audrose. Mums beliko iki jo išspausdintieji šiy Metu da-liy variantai. Patikimiausiu iš jy laikomas 1869 m. Nesehnáno išleistuose Donelaičio
1 Išsamiau apie Donelaičio autografus žr. Gineitis, 1977, 15-31.
2 Žr. Rězos prakalba, pirmajam Donelaičio Mety leidimui: Rhesa, 1818, XVI. Vertimas {lietuvin kalbaj Gineitis, 2002, 24.
raštuose esantis tekstas (Donelaitis, 1869, 32-116). Paskutiné svarbi tekstologiné grandis - tai 1977 m. Lietuviy kalbos ir literaruros instituto darbuotojy (Leono Gi-neičio, Kazimiero Ulvydo, Kazimiero Do-veikos ir kt.) kolektyviai parengti ir išleisti Donelaičio Raštai. Juose „Pavasario linksmybes" ir „Vasaros darbai" pateikiami pagal turimus autografus, o like^ du mety laikai perimami iš Neselmano leidimo.
Nors tekstologinis atstumas, skiriantis dingusius Donelaičio autografus nuo Hol-felto nuorašo, ji - nuo Neselmano leidimo, o ši - nuo 1977 m. leidimo veikiausiai néra didelis, jo negalima laikyti visai ne-reikšmingu3. Svarstant Metu kompozicijy svarbu tai, kad išsibarsčiusiame Donelaičio rankraštiniame palikime néra jokiy dokumenty, kurie tiesiogiai nušviesty šio kúrinio sumanymy, daliy eiliškumy ir tiks-liai nusakyty jo literatúrini adresáty Gal-bút šio pobúdžio žiniy búta dingusiuose Donelaičio laiškuose ir kúrybos fragmen-tuose, kuriuos dar mini Réza (Rhesa, 1818, VIII-IX, XVI; Gineitis, 2002, 18-19, 24). Tačiau šiandien visus Metu kompozicijos ir šio teksto funkcionavimo aspektus te-galime bandyti nustatyti netiesiogiai, ieš-kodami nuorody pačiame kúrinyje bei re-konstruodami jo kultúrini konteksty.
Viena poema ar keturi savarankiškí kúriniai?
Iš turimy rankraščiy šunku aiškiai nu-spr^sti, ar Donelaitis sukúré vieny didelés apimties keturiy daliy literatúrini kúrini,
3 Žr. Nesselmann, 1869, III—IV. Lyginamaja, visii Donelaičio kúrybos leidimii analiz? žr. Krištopaitieně, 2007.
40
ar kiekvieny mety laiky turétume laikyti savarankišku poetiniu vienetu, nepriklau-somu nuo likusiy trijy. Pats autorius dave antraštes tik atskiroms dalims, o [ músy kulturine^ savimon^ augte iaugusi pavadi-nimyMetaz parinko ir jtvirtino Réza. Ziú-rédami objekty viai, privalome konstatuoti. kad Metus kaip koherentišky poetine^ visu-my \ literaturine^ apyvarty paleido Réza, o ne Donelaitis. Apie Donelaičio intencijas šiuo atveju nieko tikra nežinome.
Kita vertus, negalima paneigti ir esmi-nés keturiy Donelaičio mety laiky sysajos. Juos jungia daug elementy visais teksto lygmenimis. Eilédara, stilistika, pasikar-tojantys moraliniy konflikty branduoliai, personažai, pagaliau vieningas erdvélai-kis ir vertybiné pasaulio sistema - visa tai rodo, kad skaityti „Pavasario linksmybes", „Vasaros darbus", „Rudenio gérybes" ir „Ziemos rupesčius" kaip nesusijusius kú-rinius búty neteisinga4. Tačiau tarp šiy da-liy nusidriekiančios sysajy gijos vis delto néra tokios tvirtos, kad Metus neabej ódami laikytume vientisu ir nuosekliu tekstu. Sio kúrinio teksto materija - ne visai koheren-tiška, biri. Donelaitika svyruoja tarp dviejy žiúros tašky, nerasdama galutinio sprendi-mo: neúnanoma visiškai izoliuoti atskiry kúrinio daliy, bet šunku atpažinti ir tvirtes-n^ Metli visumos kompozicijy.
Réza keturiy mety daliy ir jy visumos santykio plačiau nekomentavo. Kad Metai yra vienas ir vientisas kúrinys, jam atro-dé savaime suprantamas dalykas. Savo
* Toliau tekste vartosime tradicines Metu dálin san-trumpas PL, VD, RG ir ZR. Metai cituojami iš 1977 m. Donelaičio Rastu leidimo, nurodant cituojamos dalies santrumpa_ir teksto eilutěs numeri.
prakalboje 1818 m. Donelaicio poemos leidimui ir teksto komentaruose Reza nuo-sekliai kalba apie Metus kaip apie kohe-rentisky poetine^ visumy kuriai nusakyti vartoja tik vienaskaitos formas „das Gedicht" (eilerastis), „das Nationalgedicht" (tautinis eilerastis), „das Werk" (kürinys), „eine Volksidylle" (liaudiska idile), „ländliches Gedicht" (kaimiskas eilerastis)5. 0 hierarchiskai zemesnes kürinio struktüros dalis - mety laikus - jis nuosekliai ivar-dija zodziu „das Gesang" (giesme, dgs. „die Gesänge"). Maza to, skaitant Rezos prakalby susidaro ispüdis, kad bendry pa-vadinimy savo küriniui suteike pats Donelaitis:
Ich mache demnach den Anfang mit diesem Donaleitischen Werk: das Jahr in vier Gesängen [...] (Rhesa, 1818, VI)6
Nach dem Tode des Verfassers im Jahr 1780. brachte die Wittwe die Musicalien, Briefschafften und andere Papiere ihres Gatten, worunter auch das Gedicht: die vier Jahreszeiten, sich befand, zu seinem jüngeren Freunde, dem Superintendent Jordan [...] {Tenpat, XXI)7
Taip pat ir jo leidime esanciy mety lai-ky seky nuo pavasario iki ziemos Reza pri-stato kaip fakty ivestypaties autoriaus:
Die innere Einrichtung des Gedichts und der Gang, welchen der Verfasser, bei Anordnung der einzelnen Gesänge nimmt, ist folgender: Gewöhnlich eröffnet einen jeglichen Gesang
5 Rhesa, 1818, V (Gedicht ir Nationalgedicht), VI (Werk), X (Volksidylle, ländliches Gedicht).
6 „Taigi aš pradědu šiuo Donelaičio küriniu: Metai keturiomis giesměmis". Vertimas - Leono Gineičio, žr. Gineitis, 2002, 16.
7 „Po autoriaus mirties 1780 m. našlě natas, laiš-kus ir kitus savo sutuoktinio popierius, tarp kurúi buvo ir eilěraštis Keturi metu laikai, perdavě jo jaunesniam bičiuliui, superintendentui Jordanui [...]" Vertimas -straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 27.
41
die Schilderung derjenigen Jahreszeit, welcher das Lied geweihet ist. Die Veränderungen welche mit dem Pflanzenreich und mit der thierischen Schöpfung, bei der Abwechselung von Frühling, Sommer, Herbst und Winter vorgehen, werden mit kurzen Zügen dargestellt. (Ten pat, X)8
Vele sni tyrimai ir turima archy vině medžiaga rodo, kad čia, kaip ir daugelyje křty vierti, Réza savo paties kompozicinius sprendimus pridengé Donelaičio vardu. Nei turimuose autografuose, nei Holfelto nuoraše9 néra (nebuvo) bendrojo kürinio pavadinimo, nežinome ně paties autoriaus ištarmhi apie tai, kokia tvarka derétu skai-tyti atskiras kürinio dalis.
Sleicheris ir Neselmanas, 1865 m. ir 1869 m. išleid? naujas Donelaičio rasty laidas ir savo rankose rurej? tuos pačius rankraščius, su kuriais dirbo Réza, negai-léjo Karaliaučiaus profesoriui kritikos. Sleicheris išlaiké Rézos ivesta^ metu laiku seka^ bet atsisaké bendrojo pavadinimo Metai. Vietoj jo virš autentišku dálin pava-dinimu jis irašé savo sugalvotas antraštes „Metas I, II, III, IV". DélMefr{kompozici-jos visumos Sleicheris buvo tos nuomonés, kad keturios Donelaičio giesmés atsirado be išankstinio piano - autoriui improvi-zuojant ir plečiant pirminj, kuklesnj poe-mos šumanýma^ kurj galima atpažinti iš „Pričkaus pasakos apie lietuviška^ svotba^".
8 „Vidině eilěraščio sa_ranga ir tvarka, pagal kuria, autorius surikiuoja atskiras giesmes, yra tokia. Kiekvie-na giesmě paprastai pradedama nupasakojant ta, metli laikq, kuriamji skirta. Trumpai nupiešiami augatukara-lij os ir gyvünn pasaulio pokyčiai, kurie vyksta keičian-tis pavasariui, vasarai, rudeniui ir žiemai." Vertimas -straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 20.
9 Dingusiii Holfelto nuorašu tekstologinius aprašus pateikě Sleicheris ir Neselmanas, žr. Schleicher, 1865, 17-19; Nesselmann, 1869, III-IV.
Todel Mett[ jis nelaike koherentiska lite-ratürine visuma. Savo prakalboje 1865 m. Donelaicio rastn leidimui jis rase:
Ich vermute, daß die erzählung von der litauischen hochzeit eine art Vorstudie zu den Jahreszeiten ist, und villeicht den dichter auf den gedanken gebracht hat, auch andere Seiten des landlebens dar zu stellen, die er zuletzt zu einem größeren ganzen zusammen fügte. Denn daß die einzelnen stücke oft nur sehr lose an einander gereiht sind und der inhalt oft in gar keiner beziehung zur Jahreszeit steht, siht jeder leser sofort. (Schleicher, 1865, 14-15)10
Griezciausias vientisosios Metii kon-cepcijos kritikas buvo Neselmanas. Rezos taisymus ir teksto keitimus jis vadina tie-siog savivale (Nesselmann, 1869, IV), at-meta jo sugalvota^ bendraji pavadinim^ ir atsisako jo ivestos mety laiku sekos:
Sodann hat Rhesa die vier Idyllen als eine Einheit zusammengefasst und „das Jahr" betitelt, was durch die Handschriften nicht begründet ist; Hohlfeld läßt die elf Gedichte ohne alle Gruppirung hinter einander mit der jeden einzelnen angehörigen Ueberschrift folgen, und auch in der Originalhandschrift sind die Nummern X und XI in keiner Weise als Theile einer größern Einheit bezeichnet. Ferner ändert Rhesa die Reihenfolge der Gedichte um, und stellt sie, wahrscheinlich um herkömmlich das Jahr mit dem Frühling zu beginnen, in die Ordnung X. XI. VIII. IX. (Ten pat, IV)11
10 „Aš spěju, kad pasakojimas apie lietuviškas ves-tuves yra savotiškas metu laiku eskizas ir galbut dave poetui minti pavaizduoti dar ir kitas kaimo gyvenimo puses; visa tai jis galiausiai sujungě { didesn? visuma,. Juk kiekvienas skaitytojas tučtuojau mato, kad atskiri fragmentai dažnai tik labai laisvai rikiuojami greta, ir kad turinys dažnai yra visiškai nesusijeí su metu laiku." Vertimas - straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 45.
11 „Paskui Réza keturias idiles susiejo {viena, visuma, ir pavadino juMetais, o tai nepagrjsta rankraščiais; Holfeltas pateikia vienuolika eilěraščiii su kiekvienam JH priklausančia antrašte viena_po kito, niekaip jn negru-puodamas, o ir originalo rankraštyj e niekur nenurodoma,
42
Neselmanas keturis Donelaičio mety laikus mano buvus savarankiškais kůri-niais ir priskiria juos idilés žanrui. Tiesa, savo parengtame Donelaičio rastu leidime jis griežtai laikosi Holfelto nuoraše buvu-sio metu laiku išdéstymo (RG, ZR, PL. VD) ir netgi bando ji pagrjsti tam tikra Donelaičio kůrybinio proceso logika (Ten pat, LX-XI; Gineitis, 2002, 54-55). Bet šios se-kos jis netapatina su kůrinio kompoziciniu sumanymu: remdamasis Holfelto nuorašu, Neselmanas tik spekuliuoja apie atskinj dálin sukůrimo chronologijaj nesiedamas JU i viena^ didesnés apimties kůrini. Anot jo -Metus galima pradéti skaityti nuo bet kurios dalies: „Wem trotz alldem meine Anordnung nicht zusagt, nun, dem bleibt es unbenommen, die einzelnen Gedichte in jeder ihm beliebenden Reihenfolge zu lesen." (Nesselmann, 1869, IX-XI)12
Rézos ir Nesehnáno požiůris i Metus yra diametraliai priešingas, o ju ŕilolo-ginis konfliktas iki šiol tebelieka aktua-lus13. Nors Neselmanas iš Rézos leidimo nepaliko akmens ant akmens, vélesnioji
kad numeriai X ir XI yra kokios didesnés visumos daly s. Be to, Rěza pakeičia eilěraščin seka_ir, turbut norědamas metus kaip iprasta pradéti nuo pavasario, išdělioja juos tokia tvarka - X. XI. VIII. IX." Vertimas - straipsnio au-toriaus. Plg. Gineitis, 2002, 51. Neselmanas eilěraščiais vadina visus Donelaičio kurinius (šešias pasakěčias, keturis metu laikus ir „Pričkaus pasáka, apie lietuviška, svodba_", taigi iš viso 11 eilěraščiu}, o prakalboje vartoja savaja,Donelaičio kurinin numeracijaj nr. VIII - „Rude-nio gěryběs", nr. IX - „Žiemos riipesčiai", nr. X - „Pavasario linksmyběs", nr. XI - „Vasaros darbai".
12 „Jeigu kam, nepaisant viso šito, mano išděsty-mas nebutii priimtinas, ka_ gi - niekas jam nedraudžia skaityti atskirus eilěraščius kokia tik nori eilěs tvarka." Vertimas - straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 55.
13 Šleicherio pasiulyta tekstologině ir kompozicině Donelaičio kurybos versijafilologiněje tradicijoje neisi-tvirtino, toděl toliau jos nebesvarstysime.
donelaitika sugrižo prie pirmojo Donelaičio kurybos leidimo koncepcijos. Réza chronologiniu požiúriu stovi arčiausiai Donelaičio, be to, savo rankose jis turéjo daugiau rankraščin ir dokumenty nei Neselmanas - visa tai suteikia jo kompozici-niams sprendimams tam tikro svorio. Zi-nodami, kaip nekorektiškai Réza elgési su autoriniu tekstu, nebegalime pirmuoju Donelaičio leidéju naiviai pasitikéti, tačiau tai dar nereiškia, kad jo ivestaMeft{ samprata yra klaidinga. Tiesiog ja^ reikétu patikrinti kitais metodais. Ir atvirkščiai, - triuškina-moje Neselmano kritikoje idémiau pažiú-réjus galima rasti rimtu trukumu (Gineitis, 1977, 13-15). Skrupulingai laikydamasis Holfelto nuorašo, jis daro dvi klaidingas prielaidas. Pirma, Holfelto nuoraše pateik-ta^ dálin eiliškuma^ jis laiko relevantišku, tartum taip jas bútn rikiav?s pats Donelai-tis. Bet juk Holfeltas galéjo Donelaičio kurinius nusirašyti atsitiktine tvarka. Antra, rankraščiuose neradíš bendro pavadinimo Metai ar kitokht užuomúnt apie bendraja, kúrinio kompozicija^ Neselmanas pernelyg skubotai konstatuoja, kad keturi Donelaičio metu laikai nesudaro „kokios didesnés visumos". Tačiau literaturos kůrinio kohe-rentiškuma^ lemia ne tik pavadinimas - ji i literaturin? visuma^ sieja ir kitokie teksto ryšiai. O tokht ryšht tarp PL, VD, RG ir ZR tikrai esama. Pagaliau, net ir bendru pavadinimu nesiejami tekstai gali sudaryti vientisa^ poetin? struktury. Taigi Neselmanas nepateiké argumentu, kurie sugriautii Rézos ivesta^ bendraja^Meř^ kompozicija^.
Metu kompozicines problemas pasku-tini kartajš esmés sprendé 1977 m. Donelaičio rastu leidéjai. Jie atmeté Neselmano
43
siúlomy požiúrj ir grjžo prie Rézos, pripa-žindami Metus esant vieninga menine vi-suma ir palikdami bendraji pirmojo leidéjo ivestypavadinimy, kuris esys tekstologiniu požiůriu netikslus, bet „išreiškia pačiy po-etinio sumanymo esme/' (Gineitis, 1977. 15). Sis autoritetingas leidimas galutinai itvirtino réziškyjy Metu sampraty lietuviy literaturos istorijoje14, todél bútina pažiú-réti idémiau, kokiais argumentais jame grindžiama kúrinio koherencija ir jo dálin seka:
Tuo tarpu visa poeto literaturiné mokykla su-gestijavo kaip tik sukurti vieningy keturni metu laikti cikly. Minétame G. Pisanskio liudijime taip pat kalbama apie trumpaji „keturni metu laiku" varianty kaip apie vientisy kuriiy. Pa-galiau ty pati patvirtina ir Donelaičio poemos turinys. Joje néra kokuj esminhi pasikartojimu ar siužeto nenuoseklurmi. Visose keturiose giesmése figuruoja tie patys veikéjai. Pričkaus mirtis ŽR parengiama per visas ankstesnes giesmes, atskleidžiantnedékingytarpin§ salty -šiaus (seniuno) padéti tarp karmo ir dvaro. Be to, siužetiryMeízi nuoseklumy gerai pagrindžia ir jungiamosios giesmui pabaigos: kiekviena poemos giesmé baigiama raginimu reikiamai pasiruošus sutikti sekanti metli laiky. [...] Tuo tarpu ŽR pabaiga išskirtiné: joje skamba apskri-tai greit prabégančio laiko motyvai (607-609). aiškiai kalbama apie praéjusi ištisy metli laikii cikly (648-652). Visi šie argumentai pakanka-mai paremia L. Rézos ir A. Šleicherio ivestaja^ Metu giesmiti seky kurios laikomasi ir šiame leidinyje. (Gineitis, 1977, 14)
Pažvelkime idémiau i čia pateiktus ar-gumentus. Šunku pasakyti, ar Donelaičio
14 Dauguma referenciniii lietuviii literaturos istori-jos leidiniii kalba apie Metus kaip apie vientisa, kurinj. Atskini dálin sekos ir jn tarpusavio santykin klausimai arba visai neliečiami, arba apie juos teužsimenama vie-mikitužodžiu. Plg. Jovaišas, 1992, 37-38; Dilyte, 2011, 356-357; Kuolys, 2011, 330. Ulčinaite; Jovaišas, 2003, 449-450.
literaturiné mokykla aiškiai sugestijavo Metus kaip vientisy kúrini. Remiantis tu-rimomis šio pobúdžio žiniomis, galima tvirčiau sprostí apie Donelaičio literaru-rini išsilavinimy, svarstyti kúrybos in-tencijas (dominuojanti didaktiné funkci-ja) bei žanrine^ jos struktury (pasakéčios svarba) (Ročka, 1965, 155-167; Gineitis, 1998, 91-108; Ulčinaite; Jovaišas, 2003, 431^133). Tačiau per drysu teigti, kad ko-herentiška Metu kompozicija išplaukia iš Donelaičio epochos literarurinio konteks-to. Verifikacinis tokio teiginio svoris yra menkas. Bet kuriuo atveju Metu vientisu-my ar nevientisumy privalome pirmiausia atpažinti iš paties poemos teksto, o litera-turinés mokyklos sugestijas tegalime nau-doti kaip papildomy argumenty.
Georgo Kristupo Pisanskio (Georg Christoph Pisanski) pastaba apie mislin-gyji trumpaji Metu varianty skamba taip: „Kristijonas Donelaitis, Tolminkiemio pastorius, kuris 659 eilučiy nerimuoto hegzametro eiléraščiu, paskui išverstu i vokiečiy kalby apdainavo keturis mety laikus, šiuo savo darbu peln^s dideli lie-tuviy kalbos ir poezijos žinovy pritarimy." (Gineitis, 2002, 11) Sis Priisijos literaturos istoriko sakinys leidžia manyti, kad trum-pasis Metu variantas buvo vienas kúrinys, temiškai apimantis visy mety cikly. Jeigu pilnieji Metai yra tam tikras trumpojo varianto plétinys15 - tai ir juos turime laiky-ti vienu kůriniu (plg. Gineitis, 2002, 245; Gineitis, 1977, 13; Uličinaité; Jovaišas.
15 Tokia prielaida priimtina: Pisanskio pastaboje minimi nežinomo Donelaičio kurinio bruožai - neri-muotas hegzametras ir keturin metli laiku tematika -leidžia manyti, kad trumpasis ir pilnasis Metu variantai yra genetiškai susij?.
44
2003, 443; Jovaišas, 1992, 37). Tačiau objektyviai vertinant Pisanskio liudijimaj bútina atkreipti démesi ne tik [ trumpojo ir pilnojo Metu varianto ryši, bet ir \ esminius skirtumus: 1) trumpasis poemos variantas keturgubai trumpesnis nei pilnieji Metai: 2) apie trumpaji varianta,kalbama kaip apie viena, teksta^ o pilnuosius Metus sudaro ke-turios dalys, surašytos atskiruose sasiuviniuo-se. Tai rodo, kad Metu sumanymas rašytojo samonéje ilgainiui smarkiai kito - plétési jo apimtis ir kristalizavosi nauja struktura. To-dél remiantis Pisanskio teiginiu apie trum-puosius Metus bútu neatsargu daryti tiesio-gines išvadas apie pilnojo Metu varianto kompozicija,. Músn nuomone, Pisanskio pastaba leidžia manyti, kad Metus Donelai-tis šumané kaip tam tikra, literaturin^ visu-ma, - tačiau nebútinai kaip viena, literatůros kůrinj. {gyvendindamas š[ šumanýma, Do-nelaitis judéjo nuo vieno ir vientiso teksto iki keturhi savarankišku dálin ciklo, suda-rančio aukštesnio rango literarurin^ visuma,. Si teiginj pasistengsime papildomai pagrjsti tolesniuose straipsnio puslapiuose.
Ne visai jtikinami yra ir citatoje patei-kiami vidinés Meti[ koherencijos ir daliii eiliškumo argumentai. Ypač teiginys apie tai, kad poemoje néra koknt esminnt pasi-kartojimu ar siužeto nenuoseklumii. Kaip tik atvirkščiai - Metuose esama nemažai šabloniškii, pagal ta, pačia, stilistin^ matri-ca,kartojarmi figuru: tai mintys apie greitai prabégantj žmogaus amžiii, apie gyvenimo trapům^ apie nykstantj dievobaimingumaj apie darbu našta, ir pan. Beveik identiškai kuriami ir kai kurie siužeto fragmentai16.
16 Du kartus girtuokly stěmis virsta Plaučiuno vaišěs (VD 505-529 ir RG 695-746), RG pasikartoja pešty^
Gausiai galima pateikti nenuoseklaus pa-sakojimo pavyzdži^17. Metuose apskritai néra pagrindo kalbéti apie siužetaj galima atpažinti tam tikrus veiksmo branduo-lius18, tačiau jn nesieja vieninga siužeto linija (Jovaišas, 1992, 137-138; Dilyté, 2011, 360-361; Ulčinaité; Jovaišas, 2003, 450). Tad argumentuoti siužetu kaip Metu vidinio rišlumo garantu - su Donelaičio tekstu prasilenkiantis teiginys.
Galima diskutuoti ir dél argumente, kad visose keturiose giesmése figůruoja tie patys veikéjai. Iš tiesn, vardai tekste karto-jasi, tačiau Metu personažai mažai indivi-dualizuoti, jn charakteriai gana schemiški, piešiami ne visada nuosekliai19. Zinoma, mes atpažjstame doruosius bůrus (Pričku, Laura^ Selma^ Kriza^ Enskj) ir nedorélius (Slunkin, Peléda^ Plauciüna^ Doči)- Sie veikéjai scenoje pasirodo po kelis kartus,
ir karčemos baisybiii vaizdai (RG 688-694, RG 809-813).
17 Pričkus du kartus ateina { ta, pačia, krivül? (VD 10-11, VD 136-137), Plauciünas pasigenda dal-gio sienapjütei, bet čia pat kalbama apie rugiapjüt? (VD 446^172); esama dviejnidentiškuvestuviiipabaigii (RG 339, RG 651); „ubagais išéj?s" Dočys véliau kula žirnius savo „skunéje" (RG 399-401, RG 651-687); Krizas VD giriasi gerai valdomu flkiu, bet ŽR sako-ma, kad jo namai pernai sudeg?, o jis pats esqs elgeta (VD 314^133, ŽR 255-278). Prie tokiii nenuoseklum^ reikia priskirti ir visose dalyse sunkiai identifikuojama, bendraja_komunikacin? situacija,: kur personažai kalba? Koks ju santykis su pasakotoju? Kur pokalbio pradžia ir pabaiga?
18 Pvz., Pričkaus nuotykiai dvaro virtuvéje, Krizo dukters vestuvés, Plaučiuno keliamos krikštynos ir kt.
19 Pvz., Pričkus VD drasiai kritikuoja nenaudé-lius ponus, o ŽR ne mažiau itaigiai skelbia paklusnu-mo etika, (VD 278-299; ŽR 402^110). Vakmistras VD pradžioje yra keikünas ir bedievis, o šios dalies pabai-goje - dievobaimingas pamokslininkas (VD 96-135, VD 649-714). Ne visai aišku, ar esama dvieju Launj, ar vieno (VD 46-95, RG 739-744); Dočio žmona RG pradžioje vadinama Aste, o tos pačios dalies pabaigoje - Pime (RG 80, RG 747).
45
tačiau netiesa, kad jie visi veikui visose Metu dalyse. Be to, jn pasirodymai pirma-jame plane yra nesusij? - negalima kalbéti apie draining ar psichologine^ jn raidaj
„Metli" herojai neturi taisyklingti biografijti ir [...] net negali jti turéti. Jie egzistuoja, jei taip galima pasakyti, ne individualiai ir ne chrono-logiškai. Taitartumkaukés, atliekančios arche-tipinius gestus (Vendova, 1991, 265-266).
Panaši ir Sauliaus Zuko nuomoné šiuo klausimu: „Nelabai tesirupinama ir esarrni personažu charakteristiku vientisumu; ta, pačia, nuomone^ gali reikšti skirtingi vei-kéjai, be didelni argumentavimu tuo pačiu vardu vadinamas veikiantysis asmuo gali keisti savo pozicijas." (Zukas, 1993, 28.) Tačiau yra viena išimtis - pagrindinisMerz{ veikéjas seniúnas Pričkus. Sis personažas aktyviai veikia visose kúrinio dalyse ir miršta žiema,. Todél jo gyvenimo linija su-teikiaMetows vientiso pasakojimo bruožii ir skatina ZR laikyti paskutine teksto dali-mi, nes kitoks jn išdéstymas atrodyhi ne-logiškas. Tačiau ir šiuo atveju galima rasti priešingu argumentu: kodél Pričkaus liki-mo linijai suteikiame tiek reikšmés? Sim-boliškai „ištiesindami" j a, nuo pavasario iki žiemos, išsprendžiame tik viena, siuže-tinio Metu nenuoseklumo atveji, tačiau iš-lieka kiti panašús lúžiai, kuriuos kažkodél ignoruojame (tarkim, prieštaringa,Krizo li-kima^ plg. Vendova, 1991, 264). Pripažin-dami, kad Pričkaus mirtis žiema, yra bene stipriausias argumentas skaityti Metus nprastine tvarka, kartu norétume priminti, kad šis personažas visu teksto sintagminni „sutrikimu" neišsprendžia.
Atskirai aptarti reikia paskutinjjj 1977 m. Raštii „Ivade" pateikta, teiginj
apie specifin^ ŽR pabaiga,. Čia nurodomos ZR eilutés 607-609, kuriose skamba „aps-kritai greit prabégančio laiko motyvai" -kitaip nei kitose Mety dalyse, kuriose do-minuoja su aktualiuoju meni laiku susijusi laiko problematika. Tačiau panašnt reflek-sijn apie greit prabégantj gyvenima, yra ir kitose Mety vietose. Tai išryškéja lyginant ne pavienes eilutes, bet pilnus poetinius periodus, [ kuriuos jos yra ikomponuotos. „Ivade" minimos eilutés ZR 607-609 jeina \ platesnj palyginima, ZR 596-609, kuria-me bréžiama žmogaus ir augalo gyvenimo paralele. Tačiau ji labai panašiai suskam-ba Metuose dar du kartus, žr. VD 68-95 ir RG 22-44. Taigi „apskritai greit prabégančio laiko motyvai" néra specifinis ZR pabaigos bruožas.
Antrasis ten pat nurodomas ZR frag-mentas ypatingas tuo, kad jame kalbama apie visa, prabégusi meni ciklaj
Taip, kaip žinom, ir jau vél pasibaigusi meta^ Tuo po Vely kli, maisto dél, tríisinéti pradéjom Ir daug prakaito per visa^ vasara^ miela^ Dirbdami nuo karštii veideliii musil nušluostém, Ik zopostéliui k4 susirinkom ir pakavojom. Taipgi dabar, jau rudeirj su svodboms nulydéj^ Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiauge, Rupinkimés zoposta^ dar pasilikusi čédyt [...] (ŽR 648-655)
ZR tekstas čia iš tiesu, reflektuoja visa, metu cikla^ t. y. žiemos dabartyje prisime-nami trys ankstesni meüi laikai20. Panašiii retrogradinin nuorodu yra ir kitose poemos dalyse, tačiau ten prisimenami tik vienas arba du prieš tai éj? meni laikai - taigi ne-
20 Plg. kita_ panašii atsigrežima, \ visus praějusius metus ŽR 579-582.
46
pilnas mety ciklas21. Tad šiuo atžvilgiu ŽR iš tiesy skiriasi nuo likusiy poemos daliy. Tačiau tam, kad ŽR nedvejodami laikytu-me Metu pabaiga, priešinasi kitos teksto vietos, kurios sukomplikuoja galutin_ iš-tarm _ dél bendrosios kůrinio kompozici-jos.
{démiau peržvelg? chronologinius minties šuolius iš vieno mety laiko \ křty, pamatytume, kad jy pasitaiko visose poemos dalyse, ne tik ŽR. Be to, iš sylyginio dabarties taško mintimis keliaujama ne tik atgal, bet ir pirmyn. Tokie atsigr^žimai at-gal bei žvilgsniai pirmyn néra kompoziciš-kai řiksuoti, jy esama ir daliy pradžioje, ir viduryje, ir pabaigoje. Stai ryškesniy tokiy šuoliy syrašas:
Atsigrgžimas atgal
PL 9-12, 88-92, 398-399
VD 1-2, 46-67, 665-679
RG 22-27, 55-61, 354-370
ZR 17-39, 560-562, 579-582, 610-611,635-641, 648-652
Zvilgsnis pirmyn
PL 143-145, 336-337, 402-408, 659-660
VD 555-568, 577-578, 628-638, 709-714
RG 348-351, 389-392, 904-912
ZR 612-614, 620-623, 653-665, 680-682
Vadinasi, mety ciklo refleksijos visose Metli dalyse pasiskirsto panašiai - ŽR šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo křty daliy. Nuro-dyti chronologinés dinamikos atvejai yra
21 Pavasarj prisimenama žiema ir ruduo (PL 9-12, 398-399), vasara_- pavasario grožyběs (VD 46-63), ru-denj - pavasaris ir vasara (RG 22-27, 55-61).
ciklinio laiko realizacija tekste - amžino-sios mety laiky kaitos išraiška. Subjektas (pasakotojas ar kuris veikéjas) iš nara-tyvinio dabarties taško dairosi \ praéjusj ir ateinantj mety laiky, savo egzistencijy řrašydamas \ nesiliaujančiy jy kaity. Néra pagrindo šiy refleksijy laikyti sintagminio epizody jungimo nuorodomis - iš jy ne-išplaukia privaloma mety laiky skaitymo tvarka (plg. Venclova, 1991, 265).
Si teiginj galima paremti papildomu argumentu. Palyginkime du akivaizdžiai susijusius PL ir RG fragmentus:
Vislab, kas rudens bjaurybéj numiré verkdams, Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo Ar po savo keru per žiem_buvo miegoj^s. Vislab tuo pulkais išlindo vasara^ sveikint. (PL 9-12)
Vislab, kas pas mus lakstydams vasara^ šventé Ar plezdendams ant laukii linksmai šokinéjo. Vislab, kas linguodams ik debesii pasikélé Ir, pasidžiaug_s taip, grudelius su vabalu valgé, Vislab jau prastojo mus ir nuléké sléptis. (RG 30-34)
Abu poetiniai periodai sukurti tartum veidrodinis atspindys, jy syšauka bendra-jame Metu_ plane nekelia abejoniy. Tačiau pabandykime šiuos fragmentus skaityti be išankstinés nuostatos, kuris iš jy eina „pir-miau", o kuris - „véliau". Turétume kons-tatuoti, kad abi citatos yra poetine prašme išbaigtos, jos búty suprantamos ir be savo veidrodinio ekvivalento, jose piešiamas vaizdas - savarankiškas ir kompoziciškai uždaras. Vaizdy paralele jy eiliškumo ne-nusako: PL ir RG papildo viena kity po-etinémis asociacijomis, varijuoja ty pačiy temy, bet kažin ar čia bútina ižvelgti sin-tagminj vienakrypti jy santykj. Kodél RG
47
fragmentas turétu eiti „véliau" ir pratečtí PL? O cituojamas PL epizodas neprarastii savo prasmés, skaitomas po RG. Donelaitis bréžia tobuly uždary raty. Tokioje šviesoje griežtas sintagminisMefr{ dálin išdéstymas ima atrodyti ne visai adekvatus.
Labiausiai abejoti baigiamaja ZR vieta Metu struktúroje verčia tikroji šios dalies pabaiga. Mat ZRnesibaigia 1977 m. Rasty. „Ivade" aptariamu fragmentu (ZR 648-652) - po jo tekste yra dar 30 eilučni. Jose daroma chronologiné digresija [ pavasarj ir vasary bei prašoma dievo malonés, pra-dedant šiltojo metu laiko darbus. Bútent žvilgsnis [ pavasarj ir vasary smarkiai ker-tasi su baigiamaja ZR samprata:
Rupinkimés zoposta^ dar pasilikusi čédyt Ir kad ka^ gardžiai pasikepsim ar išsivirsim, Vis rytojaus ir kitii diemi paminékim. Nesa dar ilgs pažygys, iki vél vasarél? sulauksim Ir šviežius valgius [ puodus kraudami virsim. Nugi dabar vél skirkimés ir su padéjimu dievo Skubmkimés savo padarynes pamaži pasipro-
vyt:
Nés saulelé vél pusnynus praděda gandint Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi. Vei, vasarélé jau pamaži prisiartina mřela Ir, kas musil zopostams reik, vél žada parupint (ŽR 655-665)
Siomis eilutémis paruošiamas pasa-kojimas apie ateinantj pavasarj - dvieilis 662-663 tiesiogiai susišaukia su pirmo-siomis PL eilutémis, kurias turbút visi mokame mintinai. Tad jeigu, anot „Ivade" pasitelkiamos argumentacijos, kiekviena poemos giesmé baigiama raginimu reikia-mai pasiruošus sutikti křty metu laiky, tai ZR šiuo aspektu visai nesiskiria nuo křty dálin. Šios dalies pabaiga mums neatrodo ypatinga - tekstas joje komponuojamas
panašiai kaip kitose dalyse. Šj jspúdj su-stiprina pasikartojimai íigúratyviniu pasa-kojimo lygmeniu - aukščiau cituotos ZR pabaigos eilutés 648-661 atliepia PL esan-tj fragmenty PL 406-410:
Ak! kiek truso reiks, ik [ skunes sugabensim. Kas ant aukšto dar ar klétyj guli be diego: Ir kiek dar palukét reikés, iki šiupin; virsim. Nugi dabar, [ dieviška^ žiurédami ranka^ Judinkimés pamaži nuolatai nusitvert savo
darbus [...]
(PL 406-410)
Kartojasi ZR ir PL eilutés apie kantry laukimy, nesibaigiančius darbus, gražy „zoposty" ir bútiny Dievo pagalby. O ir toliau einančios ZR pabaigos eilutés taip pat turi savo ekvivalentykitojeMerz{ vieto-je. Jose kalbama apie pavasario ir vasaros darbus ir kreipiamasi [ dievy pagalbos bei malonés:
Bet be tav§s, tu dangiškasis musti tétuti, Nieks negal mums tekt, ka, miela vasara žada. Ka^ mums mačys priprovos, ka^ musti truseliai? Ar kad, sétuves ir naujus noragus nusipirk§, Art išsitrauksim ir grudelius kaip reik pasi-sésim?
Vislab bus niekai, ka^ veiksim argi pradésim, Kad žegnojanti rankelé tavo negelbés. (ŽR 666-672)
Panašaus pasažo esama VD, kuriu pa-baigoje Vakmistras búrus dievobaimingai graudena:
Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminéti Kurs tau ant laukti béginéjant ir trusinéjant Su savo dangiškais sargais kribždéti padéjo. [...]
Argi dabar tau nereikés aukštyn pažiuréti Ir kasdien daugsyk ta, šlovint irgi pagarbint, Kurs taip daugel vél iš naujo tau dovanojo? Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmené justi: (VD 683-693)
48
Taigi ŽR pabaigoje ikomponuoti pasa-kojimo elementai yra atpažjstami ir kitose Metu vietose, kur jiems tenká identiškos funkcijos: jais atveriamas pasakojimas apie ateinanti metu laika^ ir stengiamasi užsitikrinti Dievo - semiotinio léméjo -palankum^. Tai smarkiai paplauna teiginj apie ypatinga^ ZR pabaigQ,
Atsidúréme interpretacinéje kryž-keléje. Viena vertus, Pričkaus mirtis ir specifinis - pilnesnis - metu ciklo re-miniscencijii pobúdis skatina ZR laikyti baigiamaja Metu dalimi, suponuodamas ir réziškaja^ sintagmin? poemos kompozice PL^VD^RG^ŽR. Kita vertus, ŽR esama gausiii paralelní su kitomis dalimis, kuriii šviesoje baigiamoji ZRpozicija atro-do neitikinama, o Metu visumos konturai netenka sintagminio aiškumo.
Reikia ieškoti kompromise Ji galétii pasiúlyti Rimvydo Silbajorio, Tomo Venc-lovos ir Saulius Zuko studijos apie Done-laičio kúryb% Silbajoris bandě atpažinti tam tikra^ vienijanti kompozicinj principy kuris leistii suvokti Metus kaip koherentiš-ka^ visum aj
Šitaip žiurint, iškyla klausimas, ar iš viso Metat turi kokj nors vienijanti principy organi-zacijaj ar ne - kitaip sakant, ar čia prieš mus tikra struktura, ar tik agregatas, paskini „fakti} kruva". Jeigu Metus norime vadinti struktura, tai turétij buti imanoma taip aprašyti jti sudéti-nes dalis, kad iš to kiltti jit tarpusavio santykia-vimo sistema, koks nors désningumas ar bent jau pagrindiniai tokios sistemos principai. [...] Lengviausiai jžiurimas visti šiti plotnúti tarpusavio santykis yra binarinis-priešpriešinis. (Silbajoris, 2001, 403-404)
Anot Silbajorio, kiekvienas poemos elementas igauna savo prasm? tik lygina-
mas su savo strukturine atsvara bendrojo-je Metli kompozicijoje: gamtos aprašymas tampa suprantamas didaktinio moraliza-vimo šviesoje, o didaktizmas igauna svorj ikúnytas gamtos vaizduose; veikéjii dialo-gai priešinami su monologiniais pasažais, o gamtos aprašymai kontrastuoja su „pasako-jimo eiga" {Ten pat, 404). Nors Silbajorio pateikiami Donelaičio binariniii strukturii pavyzdžiai mums atrodo ne visada itikina-mi, tačiau kertinis jo siúlomas principas yra tikslus. Donelaičio tekstuose aiškiai atpa-žistama simetrija: kai i tekstajvedamas tam tikras elementas, visada reikia dairytis jo kontrastinio atitikmens. Paukščiii kuklumas priešinamas su žmonhi apsirijimu (PL 145— 244), Pričkaus raginimas dirbti - su Slun-kiaus tingéjimo filosofija (PL 409^154), Vakmistro keikimasi atsveria Šelmo mora-lizuojanti kritika (VD 96-135), džiaugsma^ gausiomis mésiškomis gérybémis tramdo Lauro pamokslas apie saika^ (RG 371-423) ir 1.1. Binarinés opozicijos ryškios ir aukš-tesniais kůrinio strukturos lygmenimis, kurie apima visus Metus: viežlybuosius búrus atsveria nedoréliai; nedoriesiems ponams priešinamas gerasis amtsrotas; prigimtiné žmoniii lygybé priešinama su paveldima luomine nelygybe ir 1.1.
Tomas Venclova atkreipé démesi i tai, kad Donelaičio binarinés opozicijos suda-ro aksiologin? vertikál?:
Bene pirmiausia krinta \ akis griežtas poemos pasaulio hierarichiškumas ir vertikalumas. Šiuo požiuriu Donelaitis mažai tesiskiria nuo Dantes ir apskritai nuo viduramžiti literaturos, kurios „vertikaliaj^orientacija" žinomoje kny-goje apie Rabelais išanalizavo M. Bachtinas. Semantiné opozicija „viršus / apačia" nuolat
49
pabréžiama Donelaičio. [...] „Metu" persona-žai taip pat esti savotiškoje „moralinéje verti-kaléje" - nuo pagirtino Selmo, atsikreipusio j dangii, ligi tu, net vardais nepažymétti, kurie „peklon tikt bega, tikt béga." (Venclova, 1991, 261-262)
Sia,minti išplétojo ir tiesiogiai sa Mety kompozicija susiejo Zukas:
Norétusi iškelti hipotez§, kad pagrindiné jtam-pa Metuose formuojasi ne tarp laiko ašyje išdéstytii epizodti - personažti poelgiii, kurie rišasi i siužetu (ar fabula) vadinaimi poelgiu seka^ - bet tarp savotiškoje vertikaléje išsidés-čiusiii dviejti žmogiško gyvenimo pavidahí: koks jis yra ir koks jis turétii buti. Poema, o ypač „Pavasario linksmybiu" dalis, nesunkiai gali buti suskaidyta \ didesnius ar mažesnius santykiškai autonomiškus epizodus, kuriu ribose abu šie gyvenimo variantai yra vieno-kiu ar kitokiu budu ivardijami. (Žukas, 1995, 76-77)
Anot Venclovos ir Zuko, esminis, iš archajiškosios kulturos epistemos ateinan-tis Donelaičio kúrybos bruožas yra pasi-tikéjimas Dievo duotaja pasaulio tvarka ir jsitikinimas, kad žmogus gali savo gyvenimo sutvarkyti pagal dieviškaji ideály. Metuose galima atpažinti idealuji pasaulio polin, kurio šviesoje vertinama socialiné ir etiné gyvenimo realybé {Ten pat, 74-75). Ji arba atliepia dieviškaja, tvarka, (gamtos pasaulis, doruju búru elgesys ir kt.), arba ja, pažeidžia (ponai engia búrus, samdiniai neklauso šeimininku ir kt.). Taigi Mety struktura, sudaro binarinés opozicijos, kurios skirtingais pavidalais realizuoja ta, páčia, dieviškojo idealo ir žmogiškosios rea-lybés priešprieša,.
Silbajorio, Venclovos ir Zuko siúlomos hipotezés padeda geriau suvokti músu in-terpretacinin sunkumu priežastis. Mety
epizodu kaita neturi ryškesnés sintagminés funkcijos - keičiasi kraštovaizdis, kalban-tys asmenys, aptariamos problemos, tačiau idealusis pasaulio matmuo ir žmogiškoji realybé iš esmés nekinta, episteminiai gyvenimo pamatai yra neišjudinami. Judrus ir daugiabalsis Mety pasaulis yra paradok-saliai stabilus - jis sukasi kaip didžiulis kaleidoskopas apie simboline^ dieviškaja, pasaulio ašj, tačiau pati ašis niekur neju-da. Siuolaikinis skaitytojas tikisi, kad tarp teksto pradžios ir pabaigos literaturos kúri-nyje vaizduojamas pasaulis pasikeis, jame ivyks kažkas esminga. O Metuose šio po-búdžio raidos néra: prieš músu akis vis iš naujo simetriškais pavidalais keičiasi idea-las ir realybé, tačiau ju konfliktai plaukia be aiškesnés pradžios ir pabaigos, sukdamiesi amžinajame meui rate ir nevesdami i galu-tini išrišima,. Bútina pabréžti, kad nuo to né kiek nemažéja Donelaičio poetinio pasaulio dramatiškumas ir dvasiné itampa, tačiau Metuose jie yra kitokio pobúdžio nei mo-derniuosiuose tekstuose. Anot Venclovos, vertikalioji simboliné Donelaičio pasaulio ašis ir griežtai hierarchiški jo elementu san-tykiai priklauso archajiškosios, „primity-viosios" kultúros tipui ir yra sietini su mito poetika (Venclova, 1991, 263-264).
Išplésdami Venclovos, Silbajorio ir Zuko suformuluotas hipotezés, galime teigti, kad sintagminiai santykiai Donelaičio tekste yra silpni, tartum nustumti i antraji piana, - Metuose kur kas svarbesni yra paradigminiai santykiai, kuriu plotmé-je kaip tik ir iforminama didžioji idealo ir realybés dialektika. Su tam tikromis išly-gomis galétume kai kuriuosMeŕz{ epizodus sukeisti vietomis, o teksto visuma išlikui
50
nepažeista. Panašus paradigmatikos ir sin-tagmatikos santykis veikia ir makrokom-poziciniu lygmeniu, kuriame metu laiku seka néra privalomai ŕiksuota. Paprastai mety pradžiajapatiname su pavasariu - to-dél tradiciškai ir Donelaičio poema^ links-tame pradéti nuo PL. Tačiau toks teksto skaitymas išplaukia ne iš pačty Metu, bet iš laiko suvokimo músu kultúroje, kurio-je pavasaris laikomas metu ciklo pradžia, o žiema - pabaiga. Tai - kulturiné norma, kúri mus verčia sunkiai apčiuopiamoje Metu visumoje atpažinti tam tikra^ kompo-zicine^ štruktúry. Venclova bene pirmasis suabejojo tokio skaitymo adekvatumu -anot jo, „ta tvarka teikia Donelaičio teksrui chronologinj kryptinguma^ ten, kur auto-rius ir jo amžininkai veikiau mate achro-niška^ archetipu pasikartojima," (Venclova, 1991,266).
Griežtai laikantis vien Metu teksto, jo makrokompoziciniu lygmeniu néra aiškty sintagminio junglumo nuorodii. Kalbant vaizdžiai, pavasaris mums ir Donelaičiui yra mety pradžia, žiema - ju pabaiga, bet iš Donelaičio teksto niekur neišplaukia, kad „Pavasaris" yra Metu pradžia, o „Žiema" - pabaiga.
Esminiai Donelaičio kúrybos bruožai išryškéja, kai išsiveržiame iš tradicinio sintagminio skaitymo varžty. Tipologiškai panašus teksto fragmentai gali búti vienas nuo kito labai nutol?, tačiau juo reikšmin-gesni. Pvz., skaitant Metu dalis paeiliui, šunku ižvelgti ryškesn^ saiko izotopijos linija^ tačiau lygindami PL ir RG ja^ mátame itin ryškiai22. Tik paradigminéje
22 DideleJu teksto dali sudaro svarstymai apie saika, ir nesaikinguma_. Pvz., PL Blékius maitinasi vien mésa,
plotméje išryškéja tipologinis panašumas tokty personažii, kuriu paprastai panašiais nelaikome23. Tipologinis lyginimas leidžia tiksliau ivardyti kai kurty reiškinty viety episteminéje Metu pasaulio sarangoje24. Visa tai veda prie išvados, kad tradiciné Metu samprata su aiškia kúrinio pradžia ir pabaiga yra neadekvati. Komplikuotai poemos teksto materijai reikia subtilesnty interpretacinty pjúvty.
Ketuiiu claliu poetinis ciklas
ir poetinis Donelaičio universumas
Iš visko, kas iki šiol buvo pasakyta apie Metus, aiškéja, kad búty šunku apie juos kalbéti kaip apie tobulos kompozicijos kú-rinj. Tiek atskiru mety laiku vidaus struk-turoje, tiek makrokompoziciniu lygmeniu esama daug ženkty, kad Metai kaip poeti-né visuma nebuvo Donelaičio griežtai pla-nuojami. Taip pat néra pagrindo manyti, kad poetas pradéjo Metus nuosekliai rašyti nuo pavasario ir užbaigé, sukúr^s žiemQ, Priimtinesnis atrodo požiúris, kad jie augo
o Pričkus ragina burns nepamiršti ir daržoviii (PL 553— 598). RG mésišku gardumynu gausa džiaugiasi Bleberio tarnas su pasakotoju, o juodu sudraudžia Lauras, ragin-damas atsargas „čérauti" saikingai ir derinti mésa_su ne-mésiškais valgiais (RG 339^137).
23 Pvz., tarp Milkaus, ku4 PL iškeikia Lauras (PL 245-293), ir Pričkaus (žr. RG 485-531). Abu jie valstiečiai, abupertarnyba_pakilo socialinéje táerarchi-joje. Tik Milkus yra ižulus, o Pričkus - doras. Tačiau abiem atvejais jiems nedovanojama už savo socialinio statuso pažeidima,- iš abieju tyčiojamasi, abu jie kei-kiami. {domu tai, kad „Pričkaus pasakoje apie tietuviška, svodba," j i užmuša paty s burai.
24 Pvz., RG 548-590 Enskys Pričkui désto „viež-lybo vogimo" teorija, ir praktika,. Tik žinodami tai, kas apie vogima_kalbama kitoje vietoje - ŽR 144-207 - pa-tikimai sprendžiame, jog „viežlybas vogimas" taip pat yra nuodémé ir nepriklauso idealiojo pasaulio poliaus reiškiniams.
51
organiškai, kaip savitas literatůrinis orga-nizmas. Todél skaitydami juos neabejo-jame, kad prieš müsy akis - literatůrinis vienis, bet nesistebime ir tam tikra kůrinio struktures asimetrija, pasikartojančiy elementy gausa ir improvizaciniu, griežtai neplanuojamu teksto plétojimusi. Tokj po-žiůrj paremia ir prielaida, kad Metai buvo rašomi ilgy laiky - su pertraukomis, pra-t^siant teksty toje vietoje, kur jis nutrüko anksčiau. Visy kompoziciniy ir struktůri-niy smulkmeny nebuvo pnanoma tiksliai išlaikyti atmintyje. Sitaip galétume aiškinti minétuosius Metli siužetinio lygmens ne-nuoseklumus ir kitus ,,neapsižiuréjimus".
Panašu, kad Donelaičio poetinéje samo-nt}Q Metli visumos kompoziciniai kontůrai apsiribojo bendriausiomis intencijomis: a) aprašyti visy mety cikly, b) baigiant vie-ny dalj, atverti pasakojimy apie kity mety laiky; c) pateikti didaktiškai itikinamus doryjy ir nedoréliy šaržus. Griežtesnio kompozicinio visumos piano Metu tekste neatpažjstame.
Sitaip svarstydami teigiame, kad PL, VD, RG ir ŽR sudaro aiškiy poetine^ visu-my, bet ne vieny koherentišky teksty. Siů-lytume Metus vadinti keturiy daliy poeti-niu ciklu.
Rézos ryestas pavadinimas Metai gerai atitinka šio ciklo literatůrin^ esm^. Nera reikalo jo keisti - literatůriné tradicija šiuo atveju svarbesné, nei skrupulingas tekstologinis tikslumas, kurio taip griežtai reikalavo Neselmanas. Be to, atmet? pava-dinimyMetó, neturétume žodžio, kuriuo ryardytume poetinj Donelaičio cikly kaip visumy, o tai - didelis trükumas.
Donelaitika iki šiol stengési bendrosios Metu kompozicijos problemas sprostí ra-dikaliai. Rézos mokykla, kuriai priklauso ir 1977 m. Donelaičio Raštai, stengési bet kuria kaina řrodyti Metli teksto rišlumy ir paaiškinti visus kompozicinio piano nesu-sipratimus25. O Neselmanas ir jo mokiniai visiškai nepripažino Metli kaip literatůri-nés visumos ir atskiry Donelaičio kúriniy nesiejo jokiais kompoziciniais saitais (Ne-sselmann, 1869, X-XI). Mums atrodo, kad Metli tekstas priešinasi abiems radikaliems sprendimams. Negalima nei paneigti jy kompozicinio birumo, nei poetinio Donelaičio pasaulio vienovés bei gausiy siste-miniy ryšiy tarp keturiy mety laiky. Tiesiog tie ryšiai - ir jy suteikiamas Metli poetinio rišlumo pojútis - kýla ne iš kompozicinio sumanymo, bet iš episteminiy visos Donelaičio kúrybos pamaty. Metai mums atrodo vientisi todél, kad vientisas yra Donelaičio kulrurinis universumas. Abu juos persmel-kia sudétinga dieviškojo idealo ir žmogiš-kosios realybés dialektika, kuri ir yra di-džioji Donelaičio kúrybos tema.
25 Pvz., 1977 m. Rastu komentaruose bandoma paaiškinti Krizo atveji. Krizo namus „pernai" sudegino Docys (ŽR 255-269). Tačiau Krizas „šiemet" giriasi savo klestinčiu ukiu (VD 314-433), o rudenj kelia duk-ters vestuves (RG 109-141). Be to, ŽR krivulě prasideda „pas kuma, Kriza_" (ŽR 165), o jos pabaigoje visi burai išvirsta lauk jau iš Plaučiuno trobos (ŽR 307). Rastu komentaruose argumentuojama, kad Donelaitis Krizo var-da_kai kur vartoja bendrine prašme, kaip „buro" sinoni-ma_- taigi ukiu giriasi ir vestuves kelia tikrasis Krizas, o Docys „susvilina" kažkurio anoniminio buro trobas. Kai děl krivulěs, tai burai kalbasi pas Plaučiunq, kuris čia šmaikščiai vadinamas „kumu Krizu" (Donelaitis, 1977, 356, 385, 386). Musil nuomone, tekstas ŽR 255-269 aiškiai rodo, kad visur kalbama apie ta, pati_ geraji VD Krizq, o prieštaringas jo likimas - vienas iš Donelaičio kompozicinňi neapsižiurějimu, kuriu nebutina stengtis išaiškinti bet kuria kaina.
52
Tačiau reikia pabréžti, kad idealo ir re-alybés opozicija negali búti laikoma Metu kompoziciniu principu. Sios dvi pamatinés semantinés izotopijos yra atpažjstamos vi-soje jo lietuviškoje ir vokiškoje kúryboje. ískaitant ir pasakéčias. Juk ir jose visy pirma matyti poeto aistra pasakoti apie pa-sauli, koks jis turéty búti Dievo šviesoje, ir koks jis yra dorovinio nuopolio šešélyje. Silbajorio ir Zuko siúlomi skaitymo princi-pai nusako Donelaičio pasaulévokos esm^. bet ne kompozicinjMerz{ specifiškumy Be to, Metu analizé, grindžiama šiuo giliuo-ju kodu, turi rimty trúkumy: ji susitelkia \ paradigminiy teksto santykiy plotm^. Bet-gi Metus skaitome epizody po epizodo, ir búty neteisinga teigti, kad jy seka yra arbitrali. Nors Metus laikome organiškai, be griežto piano besiplétojančiu poetiniu ciklu, vis delto Donelaitis epizody nesiejo atsitiktinai, be jokios tvarkos.
Mikrokompoziciniu lygmeniu atskiry Metu daliy sintagminé struktura nekelia abejoniy - ji yra duota paties autoriaus. Tačiau ne visada suprantama logika, pa-gal kuriy epizodas jungiamas prie epizodo. Esama ilgy pasažy, kuriy sintagminis jung-lumas nekelia jokiy abejoniy26, bet esama ir tokiy greta esančiy teksto atkarpy, kurios susijusios labai silpnai27. Panašu, kad ir šiuo atvejuMetó néra nei amorfiški, nei tobulai junglús. Sintagminé Metli plétoté dar laukia kruopštesniy tyrimy.
Makrokompozicinéje plotméje, kurioje sintagminis Metli daliy eiliškumas nežino-
26 Pvz., VD mešlavežio epizodas (VD 136-304) arba RG vestuviii aprašymas (RG 82-256).
27 Ryškesni sintagminiai lužiai: PL244/245; VD135/136;RG 437/438.
mas, tenká grjžti prie Rézos. Jo siúlomatra-diciné skaitymo seka mums atrodo priim-tiniausia. Tačiau keturis Donelaičio mety laikus turétume isivaizduoti ne kaip fik-suoty sintagminé eil? PL—>VD—>RG—>ŽR su aiškia pradžia ir pabaiga, bet išrikiuoti jas kaip keturis savarankiškus paveikslus dvimatéje erdvéje, ir suvokti jas kaip už-dary cikly:
ŽR PL
RG VD
Tokio ciklo né viena dalis nelaikyti-na pirmyja ar paskutine - jy sudaromame rate músy interpretuojanti symoné juda be sustojimo. Zinoma, sintagminéje plotméje suksime vis ty patj skaitymo raty nuo pavasario iki žiemos - kaip tik čia veikia minétoji (mums ir Donelaičiui bendra) kultúriné norma, skatinanti kalendorinj cikly suvokti bútent taip. Tačiau bandyda-mi pasakyti apie Metus ky nors esminga, neišvengiamai turésime iššokti iš iprasti-nés mety laiky sekos ir ieškoti tipologiniy paraleliy tarp sintagmiškai nesusijusiy epizody. Svarbu suvokti paradigminio piano primáty prieš sintagminiy santykiy plotme^ Metli poetiniame cikle. Nors esame \pra-t? „Vasaros darbus" skaityti po „Pavasario linksmybiy", tačiau „Vasaros darbai" kompoziciniu požiúriu neišplaukia iš „Pavasario linksmybiy": VD tekste néra tokiy viety, kuriy nesuprastume be PL. Todél abiejy daliy nederéty sieti vienakrypčiu santykiu kaip pradžios ir t^sinio. Lygiai taip pat „Rudenio gérybés" neišplaukia iš „Vasaros darby", o „Žiemos rúpesčiai" -
53
iš „Rudenio gérybiy". Visos keturios dalys yra hierarchiškai lygiavertés ir papildo viena křty: skaitydami vieny turime atmintyje pri-sišaukti likusias tris - o ne tik prieš tai esan-čiyjy. Tik taip galime tikétis atpažinsiy visy Donelaičio poetinio pasaulio turtingumy.
Visa, ky čia pasakéme, norétume api-bendrinti šitaip: Donelaitis sukůré keturiy daliy poetinj cikly, kuriam prigijo bendras Metu pavadinimas. Kiekviena ciklo dalis yra poetiniu požiůriu savarankiška, o vi-sumos atžvilgiu visos jos yra lygiavertés ir
sudaro kompozicinj raty be aiškios pradžios ir pabaigos. Metus kaip poetine^ visumy di-desne^ nei mechaniné keturiy daliy suma, atpažjstame giliosios - episteminés - Donelaičio poetinio pasaulio vienovés šviesoje. Joje išryškéja problemos ir temos, varijuo-jamos visose ciklo dalyse - tačiau adekva-čiai suvokti Metuose vaizduojamus nutiki-mus ir konfliktus tegalime atsižvelgdami [ visy cikly, vienos dalies tam nepakanka. Metai - vieningas poetinis pasaulis, bet ne griežtos kompozicijos tekstas.
LITERATURA
Dilyté, Dalia, 2011: „Kristijonas Donelaitis", Se-nosios Lietuvos literatura 1253-1795, sudaré Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuvni literaturos ir tautosakos institutas, 356-363.
[Donelaitis, Kristijonas], 1818: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. [octor] L. [udwig] J. [edemin] Rhesa, Prof d. Theologie, Königsberg 1818, gedruckt in der Königl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei.
[Donelaitis, Kristijonas], 1865: Christian Donaleitis Litauische Dichtungen. Erste vollständige Ausgabe mit Glossar. Von Aug. Schleicher. St. Petersburg.
[Donelaitis, Kristijonas], 1869: Christian Donalitius Littauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg. Verlag von Hübner & Matz.
Donelaitis, Kristijonas, 1977: Raštai, Vilnius: Vaga.
Gineitis, Leonas, 1977: „{vadas", Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 5-33.
Gineitis, Leonas, 1998: Kristijono Donelaičio aplinka, Vilnius: Lietuvni literaturos ir tautosakos institutas (serija „Senoji Lietuvos literatura", 9 kny-ga).
[Gineitis, Leonas], 2002: IS vokiSkiyn raStn apie Kristijonq Donelait[, parenge Leonas Gineitis, Vilnius: Lietuvni literaturos ir tautosakos institutas (serija „Senoji Lietuvos literatura", 13 knyga).
Girdenis, Aleksas, 1993: ,JVletii hegzametras", Darbai apie KristijonqDonelait{, sudare Leonas Gineitis ir Aigis Samulionis, Vilnius: Vaga, 60-96.
Jovaisas, Albinas, 1992: Kristijonas Donelaitis, Kaunas: Sviesa.
Kristopaitiene, Daiva, 2007: Kristijono Donelai-cio raStn leidimai: tekstologines problemos, Vilnius: Lietuvni literaturos ir tautosakos institutas (serija „Lietuvni tekstologijos studijos", I).
Kuolys, Darius, 2011: „Kristijonas Donelaitis", literatura 11 klasei. Chrestomatija, I dalis. Renesan-sas. Barokas. ApSvieta, sudarytoja Ausra Martisiüte-Linartiene, Vilnius: Lietuvni literaturos ir tautosakos institutas, 325-336.
Nesselmann, Georg Hans Ferdinand, 1869: „Vorrede", Christian Donalitius Littauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg. Verlag von Hübner & Matz, III-XIV.
Rhesa, Liudwig Jedemin, 1818: „Vorbericht", Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche
54
übertragen von D. [octor] L. [udwig] J. [edemin] Rhesa, Prof d. Theologie, Königsberg, gedruckt in der Königl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei, III-XXI.
Ročka, Marcelinas, 1965: „Dél K. Donelaičio li-teratüriniii studiju", Kristijonas Donelaitis. Praneši-mai. Straipsniai. Archyviné medžiaga, Vilnius: Vaga (serija „Literatura irkalba", VII), 155-167.
Schleicher, August, 1865: [Jvadas be pavadini-mo], Christian Donaleitis Litauische Dichtungen. Erste vollständige Ausgabe mit Glossar. Von Aug. Schleicher. St. Petersburg, 1-21.
Šilbajoris, Rimvydas, 2001: „Teksto plotmiii santykiai Donelaičio Metuose", Egzodo Donelaitis. Lietuviii išeiviii tekstai apie KristijonqDonelait{, su-daré ir parengé Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Aidai, 403-425.
Ulcinaite, Eugenija; Albinas Jovaisas, 2003: Lietuviii literatüros istorija. XIII-XVIII amzius. Vilnius: Lietuviii literatüros ir tautosakos institutas.
Venclova, Tomas, 1991: „Erdve ir laikas Kristi-jono Donelaicio Metuose", Tomas Venclova, Vilties formos, Vilnius: Lietuvos rasytojii sajungos leidykla, p. 261-266.
Zukas, Saulius, 1993: „K. Donelaicio „Metii" pasakotojas ir personazai", Darbai apie Kristijonq Donelaiti, sudare ir redagavo Leonas Gineitis ir Aigis Samulionis, Vilnius: Vaga, 28-35.
Zukas, Saulius, 1995: „Idealusis Kristijono Donelaicio Meti{ polius", Saulius Zukas, Zmogaus vaiz-davimas lietuviii literatüroje, Vilnius: Baitos lankos, 73-91.
ON COMPOSITION OF KRISTIJONAS DONELAITIS' METAI-SELECTED PROBLEMS Vaidas Seferis
Summary
The article deals with the crucial question of Kristijonas Donelaitis' literary work: is his Metai (The Seasons) a single and coherent literary text or a group of four independent poems? The first publisher of Donelaitis' work Liudwig Rhesa (Liudvikas Reza) introduced in 1818 for the first time the title Metai (which was not given by Donelaitis himself), presented four seasons as a single poem and held on the traditional seasons-sequence, beginning the text with spring and ending it with winter. Next publishers August Schleicher (1865) and Georg Hans Ferdinand Nesselmann (1869) accepted neither the title Metai nor the idea of four seasons as a single poem. Especially Nesselmann was strongly against Rhesa's concept and pointed out its textological and historical 'inaccuracy". ModernLithuanianphilology, however, came back to the concept of Rhesa. In this paper, the analysis of The Seasons shows that we need a more accurate approach to the question of its composition. According to the studies of Rimvydas Silbajoris, Tomas Venclova, and Saulius Zukas, there is no single plot in The Seasons, which could serve as a basis for a poetic coherence of the poem. The structure
Gauta: 2012 09 06
Priimta publikuoti: 2012 10 21
of Donelaitis' work is based on binary oppositions between an "ideal world" and "real world" - two semiotic paradigms existing in the dialectic relation to each other. Thus, the paradigmatic level of the text, on which both opposite semiotic worlds unfold, has a dominant position over the syntagmatic text relations. That is why the syntagmatic reading of Donelaitis' work is inaccurate: four Donelaitian seasons build a coherent semiotic universe (which we traditionally call the seasons), but are not composed as a strong syntagmatic structure. The article suggests that The Seasons should be understood as a poetic cycle of four parts (seasons). In this circular composition, there is no reason to talk about "the beginning" or "the end" of the text. All four parts are equal in the hierarchy to the poetic whole and should be interpreted simultaneously (for example, as four pictures in an art exhibition). There is no reason to deny the traditional sequence of reading of The Seasons from the spring to the winter, but this should not imply any interpretative conclusions. The Seasons of Donelaitis is a coherent poetic universe, but not a coherent literary text with a strong composition.
Autoriaus adresas: Arna Nováka 1 602 00 Brno, Čekijos Respublika +420 549 49 7122. El. pastas: seferis@phil.muni.cz
Tel.:
55
ISSN 0258-0802. LITERATÚRA 2012 54 (1)
BARANAUSKg SILVA RERUM'
Tomas Andriukonis
Vilniaus universiteto
Lietuviq literaturos katedros doktorantas
Straipsnyje prístatoma Anta no Baranausko šeimos rankraštiné knyga Ula m ki... (1855 m.), kurí nag-rínéjamaXIXa. rankraštinés literatúros kontekste bei priskiríama prie si Iva rerum pobudilo knygu. Knygos pobúdis, atsiradimo aplinkybés bei adresáta! aptariami pasitelkus tekstinés bendrijos kon-ceptq. Nagrinéjant Ulamki... strukturqjos sudarymo principus bei knygos siulomq skaitymo speci-fikq, siekiama atrasti naratyvqjungiantjskirtingus iriš pirmo žvilgsnio nesusijusius šios sil va rerum tekstus ir piešinius.
I
Kone visus ankstyvuosius Antano Baranausko eiléraščius2 - o tai daugiau nei aš-tuonios dešimtys tekshi - žinome iš dviejn šaltinni: eilhj seksterno Wiersze bei namii knygos Ulamki moich uczuč... Sie XIX a. viduryje rašyti ir plačiau nežinoti kúriniai (išimtj sudaryui eiléraštis „Do Karoliny P", kurio kupiúruotas variantas publikuotas an-trajame 1857 m. Teka Wileňskanumeryje). po Baranausko mirties ilga, laika, funkciona-
1 Tomas Andriukonis děkoja už Lietuvos mokslo tarybos projekto „Studentu moksliněs veiklos skatini-mas" (VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-003) parama^. Projektas yra finansuojamas pagal Žmogiškujn išteklin plětros veiksmuprogramos 3 prioriteta_„Tyrějiigebějimnstipri-nimas" iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respu-blikos valstyběs biudžeto lěšii.
2 Ankstyvaisiais čia vadinami tekstai, kurti iki Baranausko apsisprendimo rašyti lietuviškai studijii Varniii seminarijoje metu (jie, beje, sudaro didžiaja_visii eiliuo-tii Baranausko kurinin dali). Pažymětina, kad ši riba yra sajygině, mat lietuviškus kurinius Baranauskas raše ir anksčiau, kaip kad raše ir lenkiškus věliau, tačiau mini-masis perějimas susij^s su esmingesněmis, tačiau šiame tekste nenagriněsimomis eilěraščiii permainomis.
vo tik kaip medžiaga jo biografijai. Nors apie lenkiškuosius tekstus žinota3, publika-vimu susiriipinta gerokai věliau - visas ju korpusas pirma,syk paskelbiamas 1970 m.. Reginos Mikšytés parenguiAaíř^pirmaja-me tome4, t. y. praéjus mažiausiai 120 meui nuo eiléraščin parašymo. Tokj neskubruma, lémé kelios priežastys. Viena iš jn sietina su eiléraščin pobúdžiu - dažno jn progiš-kumas, orientacija \ labai aiškia, ir apribota, (dažniausiai vienkartin^) komunikacin^ situacija, bei priklausymas rankraštiniii tekstu kultůrai ilga, laika, minimus kurinius sergéjo nuo spaustuvés preso. Smarkiai su-saistyti su konkrečiu ivykiu (pvz., 1852 m. pataréjienés Višnevskos vardadieniu) bei neturédami didesnés estetinés itaigos, šie
3 Pirmojoje Baranausko rinktiněje, Seinuose iš-leistu Vyskupo Baranausko rasty „Prakalboje" rašoma: „Šioje knygelěje skaitytojas [...] taip-pat neras ka_parašě vyskupas lenku kalboje" (Vyskupo Baranausko raštai. Seinai: Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir B-věs spaustuvěje, 1912, 4.)
* Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Vaga, 1970.
56
tekstai, nors ir sudarantys didžiaja^poetinio Baranausko palikimo dali, tyréjams dides-nés intrigos nekélé. Net ir publikuoti, jie buvo daugiau kaip eiléraščiai, liudijantys ankstyvaja, Baranausko kürybin^ veikla, -tai savotiškas pre-Baranauskas ar Bara-nauskas-iki-Baranausko.
Tačiau susidürus su minétais ankstyvti-JH Baranausko tekstri šaltiniais, saugomais Lietuvin literatüros ir tautosakos instituto rankraštyne (LLTR), tampa aišku, kad, nepaisant didelio darbo, atlikto šifruojant, komentuojant ir ruošiant leidybai anksty-vuosius Baranausko eiléraščius, jiems dar reikalinga papildoma aiškinimo pastanga, nukreipta i pačius šaltinius. Siame straips-nyje siekiama pristatyti viena, iš tu šaltinni -Baranauskn silva rerum. Kadangi ši knyga neturi pavadinimo, toliau ji bus vadinama pagal savo incipit, t. y. pirmaji pirmosios jos dalies antraštés žodi - Utamki...5
II
Iki šiol Ulamki... vadintarankraštiniuBaranausko eiléraščin rinkinéliu6, tačiau šis ap-rašomojo pobüdzio apibüdinimas neatrodo tinkamas, mat tai néra nei vien tik Antano Baranausko, nei vien tik eilin rinkinélis. Be to, taip iš akin pametama šios silva rerum kultúriné forma. Stai kaip Maria Zachara apibréžia silva rerum:
[Jos] buvo rašomos jti savininkti asmeniniams arba nedidelio šeimyninio ar kaimymi rato po-reikiams. Atsižvelgiant \ knygos kuréjo intere-
5 Visas antraštés pavadinimas yra toks: Utamki moich uczuč czyli okruszyny žywioiów karmiqncych sie w mojej duszy w pobycie w Rossiejniach. Tam i w Kowne ziona wydobyte, w gruby rym spowite i rodzicom ofiarowane.
6 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 391.
sus, užsiémimus ar poreikius, čia buvo irašomi jvairiausi (taip pat ir literatüriniai) tekstai. [...] Silva rerum autoriai, kaip priežastis, paskatinu-sias juos rašyti šias knygas, dažnai pateikdavo religines, visuomenines (nauda ateinančioms kartoms), taip pat ir asmenines priežastis (no-ras išgarsinti savo ar savo giminés varda).7
Tad silva rerum galime vadinti (1) už oficialŕuju instituciju ribu sukurta, rankrašti-n^ knyga^ (2) skirta^naudoti privačioje ar / ir artimiausioje aplinkoje, čia (3) sudéti tekstai pasižymi ivairumu bei nevienalytišku-mu (šis bruožas galioja ne visoms silva rerum). Kaip bus matyti véliau, Ulamki... išsitenka tokios apibréžties ribose.
Norint kontekstualizuoti Ulamki..., reikétu bent trumpai aptarti bendresnius XTX a. rankraštinés knygos kontekstus. Visu pirma pažymétina, kad šiame šimt-metyje apie rankraštinés knygas kalbétina kaip apie atsirandančias ir funkcionuoj anciáš privačioje aplinkoje ar apibréžtame žmonin rate. Institucijos tokni knygn jau nerengé. Čia pirmiausiai minétina amžiaus pradžioje dar gyvuojanti iš Abieju Tautii Respublikos (ATR) paveldéta bajoriško-sios raštijos tradicija, kuria, aiškiausiai ir reprezentuoja silva rerum (nors Silvas dažniausiai rašé bajorai, tačiau tai nebu-vo tik bajorams büdinga praktika). Viena iš žinomiausin XIX a. Lietuvoje rašytii silva rerum yra Dionizo Poškos Psczólka w Baublu (nusistovéjo nuomoné, kad iš-likusi knyga - tik pirmasis dvitomés Poškos rankraštinés knygos tomas8). Vis délto
7 Maria Zachara, „Silva Rerum", in: Siownik literatúry staropolskiej, Wroclaw-Warszawa-Kraków: Základ Narodowy imienia Ossoliňskich Wydawnictwo, 1998, 872-873.
8 Žr: Michal Brensztejn, Dionizy Paszkiewicz, pi-sarz polsko-litewski na Žmudzi w pierwszej poiowie XIX
57
XIX a. yra bajoriškosios raštijos tradicijos (kuri intensyviausiai reiškési XVII-XVIII a.) blésmo laikas, nulemtas tiek plintančios bei pingančios spaudos, tiek nuosmukio, kurj po Respublikos padalijimo patiria šis luomas. Tai matyti ne tik iš myžtančio to-kiy knygy skaičiaus - pasikeitusi santykj rodo ir prasidéj^s senesniujy si lva rerum spausdinimas (pvz., 1836 m. išleidžiami ir išpopuliaréjaXVII a. pabaigoje rašyti Jano Chryzostomo Paseko Pamietniki). Beje. net bléstanti tradicija tam tikrais atvejais išsilaiko iki XIX a. pabaigos - čia galima paminéti Kajetano Kraszewskio (Ignaco Kraszewskio brolio) rašyty Kronika do-mowa Silva rerum: wspomnienia i zapiski dzienne z lat 1830-1881. Tačiau silva rerum, kaip minéta, nebuvo tik bajory prakti-kuojamas raštijos žanras, be to, nykdamos tarp bajory, tokios knygos išsilaiko kituose visuomenés sluoksniuose (pvz., vis raštin-gesniais tampančiy valstiečiy) ir, transfor-muodamosi \ naujus pavidalus, tokius kaip iškarpy ar recepty knygos ir kt, išlieka iki dabartiniy laiky (palankiy terp^ šiai kultů-rinei formai egzistuoti suteikia internetas).
Silva rerum - néra tik ATR teritorijai bůdingas reiškinys, tik kitose šalyse tokios knygos vadintos commonplace books, les livres de raison, Hausbuch, notizie delia famiglia, chatniaja kniga9 ir kt. Rogero
wiehi, Wilno, 1934, 27 (beje, Brensztejnas pirmasis Psczdtka w Baublu identifikavo kaip silva rerum, taciau siame kontekste Poskos knyga issamiau nenagrineta); Vytautas Vanagas, Dionizas Poska, Vilnius: Pradai, 1994, 40; Pawel Bukowiec, Dwujezyczne poczqtki no-woczesnej literatury litewskiej, Krakow: Universitas, 2008, 104.
9 Stanislaw Roszak, Archiwa sarmackiej pamieci. Funkcje i znaczenie rekopismiennych ksiqg silva rerum w kulturze Rzeczypospolitej XVIII wieku, Torun: Wy-
Chartier manymu, toks rankraštiniy knygy tipas buvo labiausiai išplit^s:
Išties, vyraujanti rankraštinés knygos forma yra registras (arba, kaip sako italai, Libro zi-baldone - knyga-mišinys). Šiose, pačnj skai-tytojrj perrašytose, vidutinio ar mažo formato knygose naudojami jvairus kursyvo variantai bei néra jokhj papuoširmj. Tai iš pažiuros ne-tvarkingi jvairiausirj tekstij rinkiniai, kuriuo-se rašoma próza ir eilés, maldos ir techniniai aprašymai, dokumentai ir išgalvotos istorijos. Šios kompiliacijos atsirasdavo už tradicinirj rankraštinés knygas gaminančnj instituciji} ribrj, jos buvo kuriamos pasauliečirj, kuriems kopijos gamyba buvo bütina parengiamoji skaitymo s^lyga. Bůdingas tokhj knygrj požy-mis - visiškai néra autorinés funkcijos. Tokiai knygai suteikia vientisumo tiktai tapatumas žmogaus, kuriam ji skirta ir kuris j^ paruošé savo ranko mis10
Citatoje Chartier ,Jsnygy-mišiniy" vientisumy sieja su jas rašančiojo tapaty-be. Tačiau, kaip bus matyti véliau, Ulam-ki... yra ne asmens sau rašoma knyga, o kolektyvinis šeimynos nariy tekstas. Todél šios, iš pažiuros padrikos, knygos vieni-jantis veiksnys yra bendra šeimynos tapa-tybé, kuri formuoja rašymy ir yra jo for-muojama. Tad šiai tapatybei priklausantys pasakojimai Baranausky silva rerum yra ryškesni ir aiškiau artikuliuoti bei tekstu-alizuoti.
Pažymétina, kad, kalbant apie rankraštinés knygas, parašytas už tradiciniy knygas leidusiy institucijy riby, neišvengia-mai atsiranda nesklandumy, mat, nesant aiškesnio reglamentavimo, rankraštinés tradicijos teksty rinkiniy apibůdinimas yra
dawnictwo Uniwersytetu Mikolaja Kopernika, 2004, 12.
10 Poace niaprbe, TIucbMeHuasi Kyjibmypa u oóufecmeo, nepeBO^: Hpima CTaij), MocKBa: HoBoe H^iiaTejibCTBO, 2006, 68.
58
komplikuotas ir priklausomas nuo daliniii sprendimii. Didžiausia painiava kyla, kai méginama spaudos technologijii suformu-luotas sayokas pritaikyti rankraštiniams tekstams. Si rankraščio ir spaudinio medi-jii sayeikos problema musii literaturologi-joje, regis, néra tematizuojama, nors su ja nuolatos susiduriama. Dél to tekstii nomi-nacijos ivairuoja, o mokslininkai pasitelkia neutralesnius aprašomuosius, kulturinés rankraščio formos neatliepiančius ivardiji-mus. Tad, tarkim, vietoj „knyga", rašoma: „rinkinys", „rinkinélis", „pluoštas" ir pan. Antai Psczólka w Baublu vienur vadina-ma rankraščiii rinkiniu11, kitur rankraštine knyga12; ruoštas išleisti, bet dél cenzůros rankraščiu lik^s Valerijono Ažukalnio veikalas Rasztej Letuwiszki tikras runkas, Ižguldimey ir Siekioimey tiek eiléraščiii rinkiniu13, tiek eiléraščiii rinkinio rankraščiu14; anksčiau minétas Baranausko eiliii seskternas Wiersze vadinamas lenkiškii-JH eiliavimii rankraštiniu rinkiniu15 ir t. t. Paminéti atvejai néra išskirtiniai - jie rodo bendresnj tokiii tekstii nominacijii sumiši-my.
III
Jau minéta, kad silva rerum paprastai ski-riamos ribotam skaitytojii ratui, kuris „už-siverdavo ties pavieto ribomis ar tiesiog
11 Dionizas Poška, Raštai, Vilnius: Valstybině gro-žiněs literatures leidykla, 1959, 7.
12 Vytautas Vanagas, Dionizas Poška, Vilnius: Pra-dai, 1994, 40.
13 Juozas Girdzijauskas, „Laiko škola", in: Valerijo-nas Ažukalnis, Raštai lietuviški, Vilnius: Vaga, 1968, 6.
14 Valerijonas Ažukalnis, Raštai lietuviški, Vilnius: Vaga, 1968, 307.
15 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 391.
giminiii-kaimynii ratu"16. Čia esama speci-finés komunikacinés struktůros, kuriy ge-rai nusako Zbigniewo Morsztyno, Radvilii globoto, garsaus Baroko poeto rankrašti-nés knygos pavadinimas - Naminé müza {Muza domowä). Ulamki... „müza" sietina su Baranauskii namais (tai nereiškia, kad jais buvo apribota17). Tad aptariant rankraštiniu knygii funkcionavima^ galima kalbéti apie tam tikras bendruomenes, kuriose šie tekstai atsirasdavo ir funkcionavo. Siame straipsnyje Jos bus vadinamos tekstinémis bendruomenémis.
Tekstinés bendruomenes (textual community) terming - savita^ Stanley Fisho „interpretacinés bendruomenes" (interpretive community)19, modifikacija^- pirma^syk pasiůlé Brainas Stockas, aprašinédamas XI-XII a. eretikii bendruomenes19. Nors Stockas tyré specifines viduramžiii bendruomenes, jo pasiülytas terminas gali büti taikomas ir kalbant apie XIX a. rankraštin? literatúry. Kad terminas chronologiškai ne-írémintas, nurodo ir Richardas Firth Gree-
16 Hanna Dziechziňska, Kultura literatcka w Polsce XVIiXVIIwieku, Warszawa: Semper, 1994, 38.
17 „Žinoma, ,dainuoti sau' nereiškě dainuoti tiktai sau. Taip veikiau pabrěžiamas asmeninis, intymus tos poezijos tonas. Děl to ir müza apibrěžiama kaip ,naminé' [...] poezijos gyvavimas rankraščiais yra ,viešas privatumas'." (Kryzysztof Mrociewicz, „Drukarzw wiry darzu. Czyli co pisali autorzy staropolskich r^kopisów o swoich wierszach", in: Staropolska kultura rukopisu, Warszawa, IBL PAN, 1990, 10-11).
18 „Interpretacinés bendruomenes sudaro tie, kurie turi bendras interpretacinés strategy as ne tik tekstams skaityti, bet ir rašyti, tekstu savyběms nustatyti." (Jeremy Hawthorn, Moderniosios literatüros teorijos ži-nynas, verte: Dalia Ciočytě, Vilnius: Tyto Alba, 1998, 135-136.)
19 Zr.: Brian Stock, The Implications of Literacy. Written Language and Models of Interpretation in the Eleventh and Twelfth Centuries, Princeton: Princeton University Press, 1983.
59
nas, kurio nuomone, tekstine bendruomene gali bůti vadinama ir Bloomsbury grupě20. Kadangi kiekvienos tekstinés bendruome-nés specifika varijuoja priklausomai nuo jos pobůdžio ir laikotarpio, šiame tekste bus remiamasi abstrahuotu, žodyniniu Pe-terio Bealo apibréžimu:
Terminas „tekstiné bendruomene" yra nauja-daras, žymintis vieta, ar socialin§ sfera^ kurio-je rankraštiniai tekstai buvo rašomi, skaitomi bei cirkuliuodavo tam tikroje žmonui grupéje. Viduramžiais tai buvo skriptoriumus turintys vyni ir moteni vienuolynai bei abatijos, kur uždaram bendruomeniniam naudojimui buvo ruošiamos religiniti tekstii kopijos. Kiti, jau ir Naujujti laikti epochy apimantys payyzdžiai, bütii atskiri nanni ukiai, paprastai aristokratii ar dvarininkti, kur rankraščiai buvo rašomi ri-botam šeimos ar draugii ratui; universitetai ir kolegijos, kur studentti grupés rašé, kopijavo ir keitési jvairhi rušili tekstais [...]. Tokios ben-druomenés nebütinai turéjo priklausyti vienai vietai ar didesniam geografiniam plotui.21
Ulamki... taip pat galime matyti kaip teksty, atsiradusi ir funkcionavusi Baranaus-ky tekstinéje bendruomenéje. Tiesa, apie ja, galima kalbéti remiantis daugiausiai vieno jos nario - Antano Baranausko - tekstais. bet jn užtenka bendruomenés apybraižoms nužyméti. O tai reikétu padaryti norint su-prasti, kaip ir kur atsiranda Ulamki...
Stai laiško Hugo Weberiui fragmentas. priklausantis neretai cituojamam pasažui. savotiškam Baranausko lietuviškumo išpa-žinimui, tačiau šiuo atveju reikétu atkreip-
20 Richard Firth Green, „ Textual production and textual communities", in: The Cambridge Companion to Medieval English Literature 1100-1500, edited by Larry Scanlon, New York: Cambridge University Press, 30.
21 Peter Beal, A Dictionary of English Manuscript Terminology 1450-2000, Oxford University Press, 2009, 414^115.
ti demesi [ citatoje nurodoma^ literatüros funkcionavimo büdaj „Wäikszczodamas mökslnyczon, ka, tiktai nu mökytoju ar rusiszkai ar lenkiszkai girdedawau, arbä patsai po knjgäs skaitydawau, wis tai säwo tewelams potäm letuwiszkai apsa-kinedawau."22
Jono Vailokaicio23 uzrasn knygeleje. kuria jis naudojosi 1905 m. rinkdamas medziaga^ Baranausko biografijai, esa-ma panasin fragmentii: „Vakarais büda-vo verpdami gieda. Antanas neduodav^s giedoti, bet prisikis^s prie balanos skai-tydavo su balsu"24; „Darbas nesisekda-v?s. Labai mekdav^s pasakoti. Pasako-davo, pasakodavo, ka, tik skait^s budavo ir kitus nuo darbo atitraukdavo."25 Is cia pateiktn citatii, dar negalima kalbeti apie tekstin^ bendruomen^ (nors Stockas pa-zymi, kad jai büdinga ne tik rasytinhi, bet ir oralinht tekstn apykaita), veikiau apie jos uzuomazgas, kurios aiskesnj pavidala, igyja, kai [ ja^pradedami orientuoti atskiri küriniai. 0 tai - bent Antano Baranausko atveju - prasideda nuo pirmn meginimii eiliuoti (sakinys is jo dienorascio: „Eiles rasyti pradejau po truputj 1849 metais. Rasydamas tevams, nevykusiai sueiliavau Gelvonuose gauto jn laisko mintis."26) ir su tarn tikrais pakitimais t^siasi iki jo kaip poeto karjeros pabaigos. Tai galima matyti tiek is Wiersze bei Ulamki... dedikacinhi
22 Antanas Baranauskas, Raštai VII/2, Vilnius: Baitos lankos, 2003, 35.
23 Lietuviii literatüros ir tautosakos instituto ran-kraštynas (LLTIR) - Fl 560 (puslapiai nenumeruoti).
24 Ten pat.
25 Ten pat.
26 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Baitos lankos, 2003, 268.
60
eileraschi, kuriais abu rinkiniai skiriami tevui, tiek is, tarkim, „Keliones Petabur-kan" komunikacines strakturos. Kadangi bendruomenes pokycht aprasymas nera sio teksto uzdavinys, galima tik pamineti, kad vienas is svarbiaushi jos pokycin sieti-nas su Baranausko stojimu [ Varnht semi-nariJQ, Taciau tai ivyko 1856 m. rugpjutj, o Ulamki... tevui iteikiama pusantrn mehi anksciau - 1855 m. kova,. Todel, kalbant apie s[ laikotarpj, galima sakyti, kad Baranausko tekstai esmingai susij? su jo seimos aplinka, kurioje buta nekonfliktisko teksui recepcijos ir produkcijos lauko.
Baranauskn tekstine bendruomene is-kyla ir susiformuoja remdamasi seimynos strukturiniu modeliu. 0 tai yra pirmosios XIX a. puses patriarchaline karaliskujn valstiecht seimyna, kurios galva, Jonas Baranauskas „Neidams nei kokion moky-klon, pats ismoko skaityti ir rasyti lenkis-kai, rusiskai, o ir lotiniskai daug suprato. Paskui ir visus savo vaikus moke rasto"27. Be to, jis dirbo ir Anykscht valsciaus val-dyboje mokescht rinkeju28. Tad gebejimas skaityti ir rasyti yra ne tai, ka, vaikai [ sei-
kaip naujov? atsinesa is mokyklos, o tai, ko ismokstama is tevo. Siuo poziiiriu rastas, bent jau vyriskoj linijoj, yra ne mo-dernumo, o normalumo zenklas. Rastas iveda (ar atkuria29) ir kitokj seimynines
27 Anupras Baranauskas, „Jaunos \yskupo Baranausko dienos", Draugija, 1907, nr. 2, 104.
28 Regina Miksyte, Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga, 1993, 7-10.
29 „Baranauskai sakesi kil? is bajorn, net nuo Va-luines Lietuvon atkilusiii, kurie betgi, caro vyriausy-bei emus bajorus varyti nuo karaliskos zemes, isiras? karaliskaisiais ir lik? prie zemes." (Mykolas Birziska, „Antanas Baranauskas", in: Lietuviskoji enciklopedija, t. 2, Kaunas: Kooperacijos sajunga „Spaudos fondas", 1934, 1158.)
atminties tipa,. Tiesa, ja disponuoja tik vy-rai, mat vienokia ar kitokia forma dar kone 150 meui išlieka vyriškos linijos ir rašto sampyna. Antai Antano Baranausko bio-graŕinj teksta, Baranausku giminéje kuria: brolis Anupras30, brolio Jono anúkas Antanas Vienuolis31 bei pastarojo sesers súnus Rapolas Saltenis32.
Antraštiniame Ulamki... puslapyje nu-rodoma, kad knygos adresatai yra abu té-vai, tačiau dedikaciniame eiléraštyje krei-piamasi tik \ téva, (kuriam taip pat skiriami ir Wiersze). Apskritai Baranausku teksti-néje bendruomenéje nei motina Teklé, nei sesuo Rozalija nepasirodo kaip rašančios (net jeigu jos tai ir gebéjo). Pirmoji gaľbut rašanti moteris čia yra Antano Baranausko seseréčia Rozalija Baranauskaité-Zukaus-kiené (Antano Vienuolio motina) - yra išlik^s jai adresuotas Antano Baranausko laiškas. Apskritai daugeliui valstiečni motern mokéjimas rašyti (kaip gebéjimas veikti viešai) nebuvo reikalingas, mat pa-triarchaliné tvarka jas nuo šios, vyru prisi-skirtos, srities atskyré. Bendresniu lygme-niu tokie paskirstymai pasirodo ir kaip per-skyra tarp balso (,^notinos kalbos") ir rašto („tévu (ar protéviuj rašto"). Pastaroji raiškiai pasirodo Maironio poemos „Lietuva" dedikaciniame eiléraštyje, skirtame „Jo Mylistai Sviesiausiam Vyskupui Antanui Baranaus-kui": „Tenai gieda lietuvé / Dúmás T a v o, Téveli! / Kelias broliai pražuv? / Skaito
30 Anupras Baranauskas, „Jaunos vyskupo Baranausko dienos", Draugija, 1907, nr. 2, 103-109.
31 Antanas Vienuolis, Iš mano atsiminimii, Kaunas: Šviesa, 1982, 150-213.
32 Rapolas Saltenis, Músii Baranauskas, Vilnius: Vaga, 1985.
61
Antraštinis Ulamkipuslapis
T a v o, Šíleli'!"33 Šios Maironio eilutés leidžia niuansuoti ankstesni kalbéjimy mat jos parodo, jog čia svarbi perskyra ne tarp (ne)mokéjimo skaityti / rašyti, o tarp veikimo búdif34.
Remiantis išlikusiais tekstais, galima sakyti, kad Baranausky tekstinéje ben-druomenéje buvo keturios rašančios figures, tévas ir trys súnús: Jonas, Antanas ir Anupras. Búta ir ketvirtojo, šeimos kores-pondencijoje neminimo, sůnaus - Juozapo Baranausko, apie kurio gebéjimus rašyti kol kas nieko nežinome.
Tačiau nors Baranausky tekstinéje bendruomenéje motina nedalyvauj a kaip rašanti, tai nereiškia, kad ji iš jos elimi-nuojama. Rašydamas laiškus namo, Antanas Baranauskas vartoja daugiskaitinius kreipinius, neišskiriančius nei tévo, nei motinos, tačiau pats jis gauna laiškus, ku-riuos vienaskaitos pirmuoju asmeniu rašo ir pasirašo tik tévas (vienu atveju esama ir vyresniojo brolio Jono prierašo35). Iš tévo rašyto laiško (1853 m. gruodžio 12 d.): „Tai rašydamas, pasilieku sveikas ir links-mas, taip pat ir motina sveika, ir Jonas, ir Juozapas, ir Anupras, ir eina i mokykly."36 Tačiau Baranauskas motinos figury išskai-to iš tévo vienasmeniškumo (neatrodo, kad Baranausky tekstinés bendruomenés vidu-
33 Maironis, Raštai II, Vilnius: Vaga, 1988, 292.
34 Šiame užrašytame tekste vyrai veikia per rašta_-jis juos aktyvina, judina, kelia bei skatina veikti ir taip leidžia realizuoti savo mobilumo potenciala,. Moterys pastaraji išsemia dainuodamos.
35 Iš šio laiško rankraščio (LLTIR, f. 1-604 ) galima matyti, kad vyriausiojo Baranausko brolio rašysena yra gerokai dailesně bei běglesně už sunkii ir léta, tévo brai-ža_. Tačiau Baranauskn šeimynoje laiškus rašo autorite-tingiausias, o ne tas, kuris rašo dailiausiai ir geriausiai.
36 literatura ir kalba, t. XIX, Vilnius: Vaga, 1986,
281.
je toks interpretacinis veiksmas buvo nele-galus) - eiliuodamas ky tik cituoty laišky Baranauskas ji pavadina „List od Rodzi-ców" („Laiškas nuo tévy").
IV
Ulamki... turéjo búti ne vienintelis atvejis, kai súnus tévui perrašinéjo savo eiléraš-čius. Antai 1853 m. kovo 20 d. data (Ulamki... bus iteikta dar tik po dvejy mety) pa-žyméty dienoraščio řrašy Baranauskas baigia sakiniu: „Ir nurašinéju eiles i tévo seksterny."37 Taigi tekstai, parašyti už namy riby, i tekstin^ bendruomene^ itrau-kiami juos perrašant centrinei Baranausky šeimynos figúrai - tévui. Todél Ulamki... iteikimy tévui galima vadinti nusistovéju-sios tvarkos patvirtinimu.
37 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal-tos lankos, 2003, 264.
62
Taigi namuose büta ne vieno rankraš-tiniy tekstu pluošto. Be Ulamki... ir tik ka^ minéto seksterno, veikiausiai buvo bent viena, nuosava, tačiau neišlikusi šeimos galvos silva rerum. Taip galima sprostí iš LLTIR saugomo Mykolo Biržiškos daryto oracijos nuorašo, po kuriuo užrašoma pas-taba: „Anykščiai Okmergés pav. pas Baro-nus vy skupo gimine^ - iš tévo38 Jono užra-šn knygos apie astrologijos ir ůkés dalykus lenkiškai rašytos 1836 m., bet tosios oracijos lietuviškai rašytos rodos jo ranka."39 Kaip minéta, šios knygos neliko, tačiau ti-kétina, kad bůtent jos viršeliai véliau tapo savitu aplanku, kuriame \ LLTIR (tuome-t? Lietuvin mokslo draugijaj pateko dalis Baranausko korespondencijos, su kuria jie dabar ir saugomi. Kad tai Jonui Baranaus-kui priklausiusios knygos viršeliai, galima sprostí iš proveniencijii. Tarp lotyniškii, lietuvišku ir lenkišku inskripcijn esama ir savito kolofono - keturni eilučnt lietuviš-kos maldos, po kuria yra lenkiškas řrašas: „Jan Baranowski wlasciciel tey Ksi^gi 1833 podpisano Wlasna^r^ko."40
V
Pagal dedikacinj eilérašti Ulamki... datuo-jama 1855 m. kovo 31 d.41 - su šia data siejamas ir jteikimo tévui laikas. Tai yra 48 puslapin 22 x 17,5 cm formato rankraštiné neřrišta knyga, sudaryta iš dviejn susiütii
38 Rankraštyje neaišku, ar šis žodis buvo taisytas, ar - nubrauktas.
39LLTIR - f. 1- 620.
40 LLTIR - f. 1- 604. Tiesa, Biržiška nurodo ne 1833 m., o 1836 m. datq, tad arba jis prieš save turěj?s kita.knygq, arba suklydo rašydamas.
41 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 391.
sasiuvinnt - kiekvienas jn turi dvi dalis. Viena^ sudaro lapai iš rašymui, kita^ - pie-šimui skirto popieriaus. Kaip bus matyti véliau, šis padalijimas \ sasiuvinius, o sa_ siuvinin \ dalis atitinka ir knygos turinio padalijimus.
Nera aišku, ar Ulamki... tévui buvo iteikta dabartiniu pavidalu, ar atskiros knygos dalys daiktan susiůtos véliau. Baranausko dienoraštyje - vieninteléje vietoje, kurioje kalbama apie šio teksto ruošima^ minima tik Antano Baranausko dalis - jo seksternas. Tad belieka konstatuoti, kad galimas tarpas tarp ankstesnés ir mus pa-siekusios Ulamki... formos. Tačiau kadan-gi čia siekiama pristatyti ne Antano Baranausko dali, o visa^ knyga^ kurios atskiros dalys i viena^ buvo sujungtos Baranauskii tekstinés bendruomenés viduje, ši galimy-bé didesnin komplikaci^ nekelia.
Knyga paruošta iš keturin dálin. Tai yra pirmajame sajsiuvinyje esantys: (1) Antano Baranausko eiléraščiai bei (2) geometriniii figuru, veido dálin eskizai bei portretas ir antrajame sajsiuvinyje esantys (3) piešti že-mélapiai (jie, beje, isiůti aukštyn kojomis) ir (4) ivairn tekstn nuorašai. Pažymétina, kad abu sasiuviniai sudaromi veidrodiniu principu - pirmajame i eiléraščnt pluošto viduri dedami ir susiuvami piešiniai, antrajame - i piešinin pluošto viduri dedami ir siuvami nuorašai. Sasiuviniai siuvami vie-nas su kitu, pluoštai sasiuviniuose - vienas i kit% Tad iš viso esama keturin pluoštii, kurie komponuojami mišria tvarka. Liniji-n$ knygos struktury bůtu galima aprašyti taip (E - Antano Baranausko eiléraščiai, P - piešiniai, Z - žemélapiai, N - nuora-
63
šai42): 1-8 psi. E; 8-16 psi. P; 16-24 psi. E; 24-30 psi. Ž; 30-42 psi. N; 42-48 psi. Z. Iš to matyti, kad Ulamki... búty netiks-lu vadinti tik Antano Baranausko rinkiniu. kaip kad daryta ligi šiol43.
Pirmosios dalies piešiniai priskirtini šešeriais metais jaunesniam Antano Baranausko broliui - Anuprui, kuris pasirašo po portrétu („Oh. EapaHOBCKHH pHCOBajrb"). Jis veikiausiai piešé ir žemélapius, mat abiem atvejais naudotasi tokiu pačiu popie-riumi su Marievo fabriko ispaudu. Kieno ranka rašyti tekstai antrajame sajsiuvinyje, pasakyti sunkiau, mat yra like^ tik Anupro bei Jono rašysenos pavyzdžiai, tuo metu nei brolio Juozapo, nei sesers Rozalijos rašyty teksty (jeigu jie raše) neliko. Braižo panašumai siúlytit manyti, kad antrajame sajsiuvinyje rašyta (anuomet keturiolikme-čio) Anupro ranka, tačiau tam patvirtinti reikétu grafologinés analizés, mat kitas išlik^s jo ranka rašytas tekstas datuotinas jau 1906-1907 m. 44, t. y. praéjus pusei amžiaus nuo Ulamki... jteikimo.
42 Kadangi knyga neirišta, puslapiai numeruojami nuo antraštinio puslapio.
43 Plg. Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Bal-tos lankos, 1995, 391. Iki šiol i Uiamki... žiurěta kaip tik i Antano Baranausko teksta_. Taip buvo eliminuojamos kitos dalys - toks požiuris matomas ir iš jau archyvan patekusio Uiamki... skaitytojopaliktiipédsakn-knygo-je pieštuku sunumeruoti tik tie puslapiai, kuriuose yra Antano Baranausko tekstai. { numeracija, neitraukiami net ir i šiuos eilěraščius „isiterpiantys" puslapiai su pie-šiniais. Ir nors su tokiu sintetiniu Antano Baranausko dalies išskyrimu šunku sutikti, tačiau negalima nematyti ir to, kad ji knygoje atrodo svarbiausia - ji pateikiama pirmoji, joje randame adresáta, ir pasky rima_.
44 Tai laiškas Draugijos redakcijai, kuris pakore-guotas buvo išspausdintas antrajame 1907 m. šio leidi-nio numeryje. Dabar jis saugomas LLTIR Fl - 562.
VI
Darsyk grjžkime prie anksčiau pateiktos Chartier citatos, prie joje esančio teiginio, kad silva rerum pobúdžio knygoms vien-tisuma^ dažniausiai suteikia tik rašančiojo tapatybé. Tai nereiškia, kad Ulamki... vien-tisumas mums nebeprieinamas. Mat, jeigu iš pažiůros padrikam teksty rinkiniui tapatybé gali suteikti vientisumo, tada pnanus ir atvirkštinis veiksmas - iš teksty rinkinni galima išskaityti tapatybés kaip pasakoji-mo fragmenrus. Tuo pat metu vientisum^ galima méginti atrasti ir imanentiškai, mat pati knygos kompozicija, jos teksty seka ir santykiai formuoja tam tikrus siužetus. Siame straipsnyje méginama derinti abu skaitymo búdus.
Esama ir dar vienos Ulamki... skaitymo problemos, kuri sietina su jos paruošimo principais bei rankraštine specifika. Pa-prastai knyga^ skaitome kaip vientisa^teksta^ pradédami nuo parateksty ir pereidami prie pagrindinio teksto. Nereikšmingi paprastai lieka tik keli rušti paskutinio lanko lapai (jei jn búna) knygos pabaigoje. Tuo metu Ulamki..., tiksliau, Anupro Baranausko dalis, provokuoja kitokj skanýma^ mat ji paruošta brikoliažo principu - \ knyga^ su-dedama tai, kas rašyta ir piešta mokymosi metu. Anupras mokési Panevéžio gimna-zijoje45, tad jo piešiniai ir žemélapiai atke-liauja iš geografrjos ir piešimo pamokp, o rašytiniai tekstai - mokyklinio sajsiuvinio ar / ir nuosavo seksterno46. Tačiau šiuo
45 Regina Mikšytě, Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga, 1993, 11.
46 Kad dvilapiai priklausě kitam sa_siuviniui, matyti iš ankstesnio susiuvimo žymin, kai dvilapiai buvo siuti ne per lenkimo linijaj o iš šono per sulenktus dvilapius.
64
atveju svarbu ne tiek tai, iš kokios aplin-kos atkeliauja piešiniai ir nuorašai, kiek tai, kad juos siuvant ir komponuojant kny-goje atsiranda užrašytos, bet neskaitytinos, pieštos, bet nežiúrétinos vietos - knygoje „prasišviečia" ankstesnis jos dálin funk-cionavimas. Todél čia vienoje lapo puséje galima rasti Arabijos pusiasalio žemélapi, kitoje - plunksnos bandymus bei parašii projektus, arba kartu su dvilapiu, kuriame yra Antano Strazdo „Strazdo" nuorašas, \ knyga, patenka tekstas, kurio pradžia liko kitame sasiuvinyje. Tad kassyk tenká apsi-spr^sti, ar tokias vietas praleisti, ar jtraukti \ Ulamki... skaityma,. Apsisprendimas pri-klauso nuo tyrimo tikshi, o kadangi šikart Ulamki... siekiama pristatyti kaip rankraš-tinés XIX a. literaturos pavyzdi, šios silva rerum dalys bus praleidžiamos47.
Jau minéta, kad fiziné knygos struktura atitinka ir jos turinio strukturavimaj kurj galima atskirti \ dvi dalis - du sasiuvinius, du pasakojimus.
Autorysté nurodoma tik pirmojo sasiu-vinio tekstuose (Antano Baranausko eilé-raščiai ir Anupro Baranausko piešiniai). Zemélapiai ir nuorašai lieka nepasirašyti, nenurodomas ir perrašinétojas. Tekstn au-torizacija šisyk rodo ir jn hierarchija,- pa-sirašyti kúriniai yra svarbesni, pozicionuo-
Tvarkingas puslapin suliniavimas pieštuku siulytu many ti, kad jie paimti iš mokyklinio sa_siuvinio, tačiau čia atsiranda ir Strazdo „Strazdo" nuorašas, kuris neturějo buti užsirašytas pamoku metu.
47 Praleidimas šiuo atveju nereiškia ignoravimo, mat šili puslapiii negalima praleisti taip, kaip kad pralei-džiami jau miněti tušti puslapiai spaudinyje, juolab ne visuomet aišku, ar Ulamki... esantis nuorašas yra visas tekstas, ar tik jo pradžia. Šiai problemai reikětu atskiro aptarimo, \ ku4 čia leidžiamasi nebus.
jami pirmosiose Ulamki... dalyse. Antrojo sasiuvinio tekstus galima sieti su atlikimu ir kartojimu, t. y. atskinj tekstii/>errašymu ar žemélapio />erpiešimu. Tai atliekančiam asmeniui priskiriama tarpininko pozicija. Tuo metu autoriniams tekstams teikiamas pirmumas, čia teksto perkéléjas ir perké-limo turinys bei forma susiejami per auto-riaus figúra,. Sie tekstai néra itarpinti spau-dinio - vienkartiné bei autoriaus patvirtin-ta (o ne spausdinimo proceso išgryninta subendrinta ir jtarpinta) jn forma, ar, kitaip tariant, - rankraštiškumas, tiesiogiai sieja sukurta,-užrašyta, teksta, su užrašiusiuoju, piešinj su piešusiuoju. Knygos adresa(n)-tai turéjo žinoti, kas rengé nepasirašytas dalis, tačiau tai nebuvo taip svarbu, kad bútu iškelta [ tekstinj lygmenj.
Pirmojo sa,siuvinio tekstai komponuo-jami pagal sukaupimo, antrojo - išskai-dymo, kontekstualizavimo logika^ kuria, geriausiai parodo žemélapin piešiniai. Cia rasime Britu sálu, pradéta, Arabijos pusiasalio, nebaigta, Pirémt pusiasalio, Arabijos pusiasalio ir Turkijos, nebaigta, Skandina-vijos, Prancúzijos bei Korsikos ir Sardi-nijos sahi geografinius žemélapius. Nors dalis jn tarpusavyje gali jungtis, prat^sti vienas kita^ tačiau zemélapiai nesusijun-gia [ viena, masyva^ ,Jsontinentinj pasako-jima,". Sin žemélapin pažintiné-orientaciné funkcija yra prislopinta, mat čia nenasyta centriné dalis - stebinčiojo vieta, šiuo atveju - Anykščiai. Šios dalys išsiméčiusios apie numanomaj tačiau nenurodyta, centraj sudaro jo konteksto dalis - galima sakyti kontekstualizuoja pirmojo sa,siuvinio pasakojimus - tiek jame pasirodančia, asmens figury, tiek Baranausko gyvenamaja,vieta,-
65
Eiléraščio „Saiila tekis"pabaiga bei Brity salii iemélapis
Užupiečius (ji aktualizuojama Antano Ba-ranausko eiléraščiu „Saula tekis"48).
Sis išsibarstymo apie centry principas atsikartoja ir antrajame sysiuvinyje esan-čiuose keturiy teksty nuorašuose49. Kaip minéta, né vieno ju autorius nenurodomas. Pirmasis kúrinys - tai didesnio teksto dalis be pradžios ir galbút be pabaigos50 (toliau jis bus vadinamas pagal pirmosios eilutés pirmyjy fraze^ - „Lub jak puch márny.."). Pastarasis fragmentas veikiausiai atsiranda dél to, kad reikia úišti kitus šiame dvila-
48 Mikšytés teigimu, ankstesnis šio eiléraščio pava-dinimas buv?s „Šventupis" {ir:. Antanas Baranauskas Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 431 ir Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Baltos lankos, 2003, 281), t. y. Šventoji - upé, kúri skyré dešiniajame krante esančius Užupiečius (juose gyveno Baranauskai), nuo kitii Anykščiti miestelio daliti.
49 Nuorašais jie vadinami sajygiškai, nes néra aišku, ar jie buvo nusirašyti, užrašyti diktuojant ar pan.
50 Apie tekstii pabaigas sudétinga kalbéti, mat jie šioje sitva rerum užima visa, puslapio plotq, todél néra aišku, ar mokykliniame sa_siuvinyje jie dar buvo teáami. Aiškesnin atsakymn duoti neleidžia j au minétas sa_siuvi-nio siuvimo budas, mat nežinia, ar dvilapiai siuti sudé-jus viena, šalia kito, ar dali jn sudéjus i vienas kita_.
pyje51 esančius tekstus. Antrasis nuora-šas pavadintas „HISTORYA Cudownego z jawienia Najszwi^tszej Panny Marijy Dwum Pasztuszkom na Górze Salette we franciji, dnia 12 wrzesnia. 1846. Roku"52, trečiasis - Antano Strazdo „Strazdo" nuo-rašas53, ketvirtasis - „Mróz, Sloňce I wiater (Podanie Gminne[a?])". Néra aišku, ar ir pastarasis tekstas nurašomas ištisai, tačiau pavadinimas ir pirma dalis (jei tai nepilnas tekstas) daro j i nebe atsitiktinj ir skaitytiny. Nepilnumas yra dažnas nuorašais plintan-čiy teksty bruožas. Tiesa, š[ teksto kriteri-JH paprastai išryškina tik spaudinys, kuris per daugyb? vienody teksty, nekintančhi sulig kiekvienu perrašymu, sukuria dau-gmaž pastovy maty, leidžianti pamatyti ir
51 Pastarojo dvilapio popierius yra melsvas ir tuo išsiskiria „baltame" visos knygos kontekste.
52 Kad tokio pobudžio tekstai buvo svarbus Bara-nauskams ir véliau, rodo Antano Baranausko laiškas té-vams iš Romos (žr. Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Baltos lankos, 2003, 105-108).
53 Jis neturéjo buti užrašytas pamokn metu.
66
pamatuoti kúrinio (ne)pilnumy. Tai matyti ir „Strazdo" atveju - Ulamki... be pavadi-nimo perrašytas tekstas maždaug perpus trumpesnis nei atspaustas „Giesmies swie-tiszkas ir szwintas". Rašybos ir kai kuriy žodžiy skirtumai rodo, kad \ Baranausky silva rerum Strazdo tekstas atkeliauja ne kaip sutrumpintas knygos išrašas. Tai tu-réty búti nuorašo nuorašas. Kaip žinoma, „Strazdas" buvo ne tik rašytinis tekstas -labiausiai jis plito dainuojamas. Oralin? jo gyvavimo plotm? galima užčiuopti ir nuo-raše -jyrodo ne tiek teksto trumpumas ar pavadinimo nebuvimas, kiek „užsidainavi-mas" pirmosiose eilutése, kurios surašytos pagal atlikimo balsu logiky: „Ej tu tu tu straszdeli, tu mundriausis Paukszteli / Kur tu tupejaj, lasždinu krumelij", plg.: „Ey tu tu tu Strazdielis, / Tuiey mundrus pauks-ztielis, / Kur tu tupieiey lazdinu krumi."54 Siuo atveju „Strazdas" funkcionuoja miš-riose - rankraštinéje bei oralinéje plotmése. kurios ne tik sutirpdo spaudiniams svarbiy autoryst?, bet ir autorin? teksto formy. Tad Strazdo kúrinio nepilnumas Baranausky silvoje yra sylyginis, mat jis fiksuojamas plotméje, kur autorinio teksto ir jo varianto atitikties kriterijai búdavo Qeigu búdavo apskritai) labai silpni. Be to, neaišku, koks yrapirminis šiuo nuorašo šaltinis -juk da-lis Strazdo teksty buvo žinoma dar iki jo knygos išspausdinimo.
Kadangi „Lub jak puch marný..." yra be pradžios ir pabaigos, galima sakyti, kad nuorašy dalyje esama trijy kúriniy. Juos pianu išdéstyti taip: pasakojimas apie Ma-
54 Antanas Strazdas, Giesmés svietiškos ir šventos. Faksimilinis leidinys, Vilnius: Vaga, 1991, 49.
rijos apsireiskimy, kuris funkcionuoja kaip tikro ivykio aprasymas (taip susydamas su Prancüzijos zemelapiu); salia jo atsiranda liaudiskasis padavimas („Podanie Gmin-ne"), kurio pasakojimas (priesingai nei pirmajame tekste) siejamas ne su erdviniu atstumu, o su neapibreztu laiko nuotoliu -cia svarbu ne pats ivykis, o tekste artiku-liuojamas pasaulio tvarkos modelis. Tad ir atstumas, ir nuotolis steigia ne svetimumy o tapatumy, mat ivykiai, tiek neapibrezto-je praeityje, tiek Salette, tiktai patvirtina ir uztvirtina vertybines dabarties laikysenas. Strazdo tekstas yra arciausiai - tiek erdvi-niue, tiek laiko, tiek kalbos, tiek pasisavini-mo poziüriu, mat tai nera tik uzrasytas, bet ir klausytas, o gal ir dainuotas kürinys55. Visus tris tekstus akivaizdziausiai sieja Dievo figüra - nuo (1) jo veikly patvirti-nancio tikro pasakojimo iki (2) didaktinio naratyvo, siejancio jo veikly ir ismintingy praktin? laikyseny bei (3) „pramoginio" teksto, kuriame strazdas slovina Dievy. Kaip mineta, siy teksty autoriai nepatei-kiami - tai rodo ne tiek vardo-pavardes „pametimy" perrasant, o specifinj teksty recepcijos büdy kai eilerascio, dainos, etc. persirasymas artimas ismokimui atminti-nai (Poska Psczölka w Baublu pratarmeje raso: „Si knyga nera joks originalus dar-bas, o tik rinkinys ivairiy autoriy graziy istrauky bei minciy, kurias, negaledamas atsiminti, stengiausi nusirasyti ir tureti
55 Apskritai silva rerum knygos dažnai turi stipnj ryši su folkloru. Januszas Maciejewskis yra nagrinej^s silva rerum kaip bajoriškojo folkloro dal; (ir. Janusz Maciejewski, Obszary i konteksty literatury, Warszawa: „DiG", 1998).
67
pramogai ir pasiskaitymui senatvéje."56 [kursyvas - T. A.}). Persirašymas, panašiai kaip išmokimas atmintinai ir vélesnis atli-kimas, yra susij^s su nusavinimo veiksmu. Tokiu atveju pagarbos autorinei formai ir autoriui lieka mažiau, nes tekstas pasiima-mas tik sau - tai néra ta vieta, kur (kaip. tarkim, jstatymo atveju) bendrija turi su-tarti.
VII
Antrojo Ulamki... sysiuvinio tekstus (nuorašus ir žemélapius) galima sieti su išskaidymo, išbarstymo apie centry logika, o pirmajame sysiuvinyje esančiy piešiniy siužety galima skaityti kaip su-kaupimy, kai atskiry veido daliy ir figury piešiniai57 sujungiami ir išpildomi 11 psi. esančiame portréte. S[ išpildymy jtvirtina parašas: „Oh. BapaHOBCKnň pncoBaji-b". Tiesa, portreto formavimosi siužetas ne visai sutampa su knygos fabula, nes ir po portreto yra dar trys puslapiai su veido daliy eskizais. Prieš portréty tokiy pusla-piy yra keturi. Vis delto lapas su portrétu iš kity išsiskiria tuo, kad antroji jo puse (12 psi.) yra tuščia, o kituose lapuose eskizais dengiamos abi jy pusés. Svari lapo puse pabréžia portreto reprezentatyvumy atskirumy, jo kaip vieneto ribas bei atskiry pateikimo búdy - visa tai jungia ir papil-do piešinio baigtumas bei ty baigtumy ir vienetiškumy patvirtinantis parašas. Dél
56 Dionizas Poška, Raštai, Vilnius: Valstybině gro-žiněs literaturos leidykla, 1959, 257.
57 Tiek pirmojo sasiuvinio tekstai, tiek piešiniai (ki-taip nei dalis antrojo sa_siuvinio tekstn ir piešiniu} néra atsitiktiniai - visi eilěraščiai turi savo pradžia, ir pabaiga^ visi piešiniai lieka be braukymn.
to portretas gali büti interpretuojamas kaip dailés pamoky piešiniy siužeto atomazga ir centras. Zinoma, laikantis knygos fabu-los logikos, galima sakyti, kad čia matome portreto sukaupimo ir išskaidymo siužety tačiau tokia interpretacija nebütu adekva-ti. Be to, tai reikšty labai griežty Ulamki... fabulos paisymy ir primetimy jai nebüdin-gos spausdinimo praktikos itvirtintos (ne išrastos) kietos, statiškos ir baigtos knygos struktüros, kuriy formavo mechanizuotos Jos gamybos išryškinta loginé tvarka. Silva rerum büdingesne „minkšta", dinamiška ir neišbaigta struktüra, mat panašiy knygy atsiradimas paprastai susij^s su augaline, o ne mechanine logika. Silva rerum dažniau-siai pildomos be išankstinio projekto, yra netolydžios, priešingai nei pagal išankstinj pavyzdi paruoštos bei logiškai suformuo-tos spausdintinés knygos.
Antano Baranausko eiléraščiai taip pat sudéstomi \ tam tikry pasakojimy kuris netiesiogiai nurodomas jo rengtos dalies pavadinime - „sukauptos nuolaužos". Knygoje yra devyni tekstai - dalis j y kar-tojasi Wiersze (pastarieji išskirti kursyvu): (1) „Papo! uczuč okruszyy...", (2) ,Hold wdziqcznošci Do Zwierzchnošci", (3) ,J)o P. M.M.", (4) „Do S. p. Antoniego Dobila-sa", (5) „Rzeczywistosč po marzeniu", (6) ^owinszowanie Imienin JW Pani Olimpii CZYŽ Naczelnikowéj okrengu Radczyni Dworu. 17 Grudnid\ (7) ,J)o JW Pana Tonio CZYŽ Pulkownikowicza. Obraz Wiosný\ (8) „Do P. Lucyny H*** w Imionniku", (9) „Saula tekis". Pasakojimo stubury sudaro eiléraščiai nuo antrojo iki septintojo, dedikacinis tekstas ir „Saula tekis" čia dalyvauja kiek kitaip. Iš pasakoji-
68
<?%r* />.-*.,„
"2?"' ""Wy ~Eta»W'
Eiléraščio „Do JWPana Tonio CZYŽ Pulkownikowicza. Obraz Wiosny"pabaiga ir (kitame puslapyje) eiléraščio „Saula tekis"pradžia. Tarpjn ispraustas „Do P. Lucyny H*** w Imionniku'
mo konteksto labiausiai iškrenta aštuntasis eiléraštis - „Do P. Lucyny H*** w Imionniku". Sis „iškritimas" fizinéje plotméje pasirodo kaip prirašytumas, atskleidžian-tis, kad tekstas iš pradžiy nebuvo itrauktas [ knygos struktury ir prirašomas véliau. Sis kúrinys rašomas kone dvigubai smulkes-némis raidémis, eilutés gerokai tankes-nés - taip isispraudžiama i likusiy laisvy erdv? puslapio apačioje po eiléraščiu „Do JW Pana Tonio CZYŽ Pulkownikowicza. Obraz Wiosny". Kadangi eiléraštis vos tel-pa, nelieka vietos nei po kiekvienu tekstu esančiam parašui, nei datai.
Teksto prirašytumas taip pat rodo jo svarby ir neatsitiktin^ pozicijy mat dél jo koreguojama rašymo tvarka, ergo šio teksto stokojo. Tačiau néra aišku, kaip jis daly-vauja šiame pasakojime, taip pat neaišku. kas yra eiléraščio adresáte. Beje, Liucinos H palikimas be pavardés yra nebúdingas, nes Ulamki..., palyginti su Wiersze, yra kur kas mažiau reglamentuota erdvé. Tai
matyti palyginus dviejy besikartojančiy eiléraščiy pavadinimus. Seksterne jie yra tokie: „Do JWP* O. C. Z powinszowa-niem Imienin"; „D. P. Tonio C.*** Obraz poczytku Wiosny"58. Ulamki... ty pačiy teksty pavadinimai gerokai išsamesni: „Powinszowanie Imienin JW Pani Olimpii CZYŽ Naczelnikowéj okr^ngu Radczyni Dworu. 17 Grudnia", „Do JW Pana Tonio CZYŽ Pulkownikowicza. Obraz Wiosny". Taigi kůriniy pavadinimai kinta priklauso-mai nuo to, i kokiy tekstin^ bendruomene^ orientuotame pluošte jie irašomi. Ulamki... skirta namy aplinkai (tai nereiškia, kad jos negali skaityti ne namiškiai). O seksternas funkcionuoja Baranausko kolegy, pažjsta-
58 Pirminiame variante adresátu tapatyběs buvo dar labiau pridengtos - žvaigždute pirmojo teksto pavadi-nime žymima autorině išnaša, kurioje nurodoma, kad P didžioji reiškia „Pani" (taip, matyt, daroma, tikslinant abreviaturos skaitymq, t. y. kad vietoj JW nebutn skai-torna PJW). Antrajame tekste vardas „Tonio" žymimas tik pirmaja raide ir tik véliau prie „T" prirašoma „onio", kuris išsitenka tik irašomas po C.***.
69
mv_ ir draugu aplinkoje, kurioje yra adre-satus pažjstančin asmemi. Tad tokie pava-dinimai išsaugo diskretiškuma, (o tai yra viena iš viešos elgsenos normu), tačiau tuo pat metu neužkerta kelio išsišifruoti abre-viaruras. Be to, tai itakingiems Baranaus-ko aplinkos žmonéms skirti tekstai, kuriais veikiausiai siekta igyti galimybnt paveikti savo situacija^. Tokŕ_ galimybin daugéja ne tik adresatams gavus jiems skirtus kúri-nius, bet ir pastariesiems plačiau paplitus. Matyt, dél to Wiersze esantj „D. P. Tonio C.*** Obraz poczatku Wiosny" pasiraš^s „Autor", Baranauskas nubraukia š[ sau nebúdinga^ paraša, (kuris, tikriausiai, atsi-randa dél kalbéjimo pozicijos, kuria, gali-ma nusakyti kaip kalbéjima, vaikui jo tévii akivaizdoje) ir rašo jam jprasta, abreviarňra, AB59.
Kokjgipasakojima^déliojaBaranauskas likusiais savo eiléraščiais? Visi jie, išskyrus dedikacinj teksta, ir „Saula tekj", yra susi-su raštininkavimu. „Hold wdzi^cznosci Do Zwierzchnosci" - padéka vyresnybei už raštininko vietaj, „Do P. M.M." - teksto adresatas raginamas parašyti rašteli, galin-tj pakeisti Baranausko likima,. Iš konteksto galima spéti, kad ši permaina galétu búti perkélimas [ kita, vietaj, „Do S. p. Antonie-go Dobilasa" - tekstas mirusiam raštinés kolegai; „Rzeczywistosč po marzeniu" -kalbama apie neišsipildžiusius lúkesčius (apie kuriuos, matyt, kalbama eiléraštyje „Do P. M. M."); „Powinszowanie Imienin JW Pani Olimpii CZYŽ Naczelnikowéj okr^ngu Radczyni Dworu. 17 Grudnia"
59Beje, Utamki... abu šiepavadinimaisuderinami-„pošwiencza AB. autor."
bei „Do JW Pana Tonio CZYŽ Pulkowni-kowicza. Obraz Wiosny" skirti šeimai, tu-réjusiai galimybnt pakeisti jo situaciJQ,
Taigi déliojasi pasakojimas apie Baranausko pastangas gauti darbo vieta, kuo arčiau namu60. Sie eiléraščiai yra ne tik pasakojimas apie minétas pastangas, bet ir patys yra šio siekio „řrankiai", veikimo priemonés. Baranausko aplinkoje (ir ne tik joje), eiléraščin rašymas buvo ne tik vienas iš saviraiškos budu, bet ir speciři-né dalyvavimo socialinéje komunikacijo-je forma, leidusi akumuliuoti papildoma^ kad ir nedideli, bet dél kilmés bei tarnybos apribu kitaip nepasiekiama, socialinés ga-lios rezervy. Kad jis galéjo padéti š[ bei ta, nuveikti, galima matyti iš eiléraščio „Do JW Pana Tonio CZYŽ Pulkownikowicza. Obraz Wiosny" istorijos.
VIII
Kaip minéta, pastarasis eiléraštis řrašytas tiek Wiersze, tiek Ulamki... Tačiau Baranausko dienoraštyje esama dar vieno labai panašaus teksto, kuris nuo pirmu dviejii labiausiai skiriasi tuo, kad neturi pavadi-nimo ir yra trimis strofomis trumpesnis. Sios strofos svarbios, mat bútent jos teksto adresátu padaro jaunaji Cyža,. Todél tekstas dienoraštyje lieka gamtos vaizdo, o tiksliau - netikétai salto kovo aprašymu. Taigi turime tris tekstus (dienoraštyje, seksterne bei silva rerum), kurie pažyméti tapačia 1855 m. kovo 1 d. data. Palyginus visus tris eiléraščius (kadangi palyginimo ir apsisprendimu pristatymas rastu užimtii
60 Tuometě jo darbovietě buvo Vainute - Prusijos pasienyje.
70
nemažai vietos, tad čia pateikiamos tik jo išvados) matyti, kad ankstyviausias turétii búti dienoraštin jrašytas variantas. Iš šio turétii búti padaromas Cyžui skirtas eilé-raštis, kuris véliau irašomas [ Ulamki..., paskui - Wiersze. {rašytas dienoraštyje šis kúrinys funkcionuoja kaip savita užsklan-da tarp dviejii ménesiii užrašii. Tačiau po trijii strofii prirašymo ir paskyrimo Cyžui tekstas iš privačios ir kitiems veikiausiai nežinomos dienoraščio erdvés perkelia-mas \ viešumy ir j oj e papildomai itvirtina-mas jrašant \ Ulamki.... bei Wiersze. Nuo tada kúrinys itraukiamas ir pradeda veikti sociume. Si veikla matoma dienoraščio íraše, pažymétame 1855 m. balandžio 3 d.. t. y. praéjus maždaug ménesiui po eiléraš-čio pulkininkaičiui, ir keturiems su puse -nuo eiléraščio pulkininkienei parašymo:
Nors Lorensas su Kričinskiu déjo pastangas, kad skirtii mane \ Skirsnemun§ ir \ savo pus^ palenké ponia_ Čyžien§; nors ponas Čyžas iš-prašé Růmti Prezidente Tatarinovo pažady palikti mane Raseiniti apygardoje, nors paga-liau balandžio 3 d. Ariogaloje Růmti pataréjas Ponas Lepešinskis pažadéjo mane paskirti \ Kvédarnaj o P. Buvenis noréjo, kad su jais ne-atsisveikinčiau, tačiau visa tai nieko nepadéjo. galutinis griežtas Růmti potvarkis išsprendé mano netikrumy ir isaké mane neatšaukiamai išsiusti i Telšius, \ Viešvénus arba \ kity laisva^ viet^.61
Nereikétii manyti, kad Baranauskas Cyžii palankumy gavo tik eiléraščiais ir vien dél ju méginta jam pagelbéti. Tačiau eiléraščiai buvo vienas iš veikimo ir socia-linio prestižo kaupimo búdy. Kalbant apie ankstyvuosius   Baranausko eiléraščius.
61 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal-tos lankos, 2003, 303-304.
kuriais méginta veikti, reikia pripažinti, kad bene tiesiausiai (bet ne tiesiai) ban-dyta veikti antruoju Ulamki... eiléraščiu „Hold wdzi^cznosci Do Zwierzchnosci". Tai Baranauskui nebúdingas tekstas, mat čia ne tik dékojama vyresnybei už rašti-ninko viety bei žadama stropiai dirbti, bet ir reiškiamas pasiryžimas negailéti kraujo ir galvos dél imperatoriaus ir tévynés (šie žodžiai rankraštyje grafiškai išskiriami), kuri čia reiškia Rusijos imperijy. Š[ teksty rašo žmogus, kurio kúriniai véliau taps an-ticarinio pasipriešinimo manifestais, o jis pats atvirai priešinsis carinei politikai. Ne-aišku, kam adresuojamas minétas eiléraš-tis, tačiau kabéjimo situacija - padéka už raštininko viety bei uolumo ir ryžto dekla-ravimas - rodo, kad kalbama vyresnybés akivaizdoje. Eiléraštis datuojamas 1854 m. rugséjo 21 d., Kaune - tenai Baranauskas trumpam komandiruojamas iš Vainuto. Dienoraštyje šios dienos irašo néra, tačiau esama rugséjo 22-osios:
{teikiu prašym^ Jo Malonybei Prezidentui, kad man skirtti Raštininko vieta^ Panevéžio apygardoje. Gaunu rezoliucija; ,Ha3HanHTb bi iloHeBH>5KitKÍH OKpyn hjth TejibineBCKÍií'. Be to, Prezidentas žodžiu pažadéjo viety Viešvé-nuose, Telšitj apskrityje. Nors ten ir nepagei-dauju, negaléjau prieštarauti ,predloženiju'. Dar rumti Asesorius Ponas Lobočenka rašo rekomendacinj laišky Telšitj apygardos Virši-ninkui.62
Galima tik spélioti, ar / kiek eiléraštis prisidéjo prie rezoliucijos gavimo, tačiau ji suteikia ilgai laukty galimyb? persikelti arčiau namii, o aplinkybéms palankiai su-
62Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal-tos lankos, 2003, 297.
71
siklosčius - gal net ir [ Anykščius. Tiesa, viska, tuojau pat sujaukia riimvi prezidenta iniciatyva - fonetiné rusví kalbos žodžio transkripcija čia iškyla ne tik kaip prie-moné parodyti situacijos dvilypuma^ kai pasiúlymas virsta isakymu, šis kito balsas (bachtiniškaja prašme) čia pasirodo ir kaip likima, veikianti (ir tuoj pat rastu tampanti). už nuosava, balsa, ir poezija, stipresné galia. Eiléraščiai čia nebepadeda, kitaip nei prieš pusantrn metu, kai Baranauskas savo teks-tais igijo dalies kanceliarijos darbuotojii Kaune simpatijas:
[1853 rugséjo] 18. Iždininkas vakare pareika-lavo mano eilni ir jas perskait^s gyré, ir net ne-patikéjo, kad visos iš tikrujti mano. [...] Mano eilés buvo skaitomos dalyvaujant visiems valdininkams ir Raštininkams, ir visi Rumai griaudéjo nuo jti pagyrim% Nečiajevas noréjo išsiusti mane Raštininku, bet atsisakiau teisin-damasis nedidele patirtimi šiai vietai. 20. Penktadienis. Jo Malonybé Ponas Rumu Sekretorius Sopucka mano eilés išsinešé namo, o man davé paskaityti du Krasickio raš-tti tomus. Visa kanceliarija man§s gailisi, kad toks talentingas turésiu likti raštininku.63 [kursy vas - T. A.]
Kursyvu išskirta jungtis rodo, kaip ei-liavimai Baranauskui suteikia proga^ užuot dirbus raštininko padéjéju, iškart tapti raštininku (proganepasinaudoj^s jis iklimpsta Vainute). Tad galima sakyti, kad eiléraščiii rašymas ir darbas raštinéje ne tik konflik-tavo, bet ir papildé vienas krta, - visa ši veikla vyko platesnéje rašto ir jo tvarkos sistemoje.
Apie Antano Baranausko pastangas gauti vieta, kuo arčiau namu šeimynykščiai ne tik žinojo, bet ir tam skatino. Kaip miné-
Ten pat, 262.
ta Ulamki... datuojami 1855 m. kovo 31 d., o tu pačin metu vasario 24 d. dienoraštyje irašoma: „Broliui Jonui rašiau ir šiandien pat rastu išsiunčiau laiška^ kuriame pla-čiai išdésčiau savo reikalus ir visas mano likima, liečiančias aplinkybes ir lemian-čias arba bent galinčias nulemti ateitL"64 Sios aplinkybes kontekstualizuoj a Antano Baranausko dali ir leidžia j a, skaityti kaip pasakojima, apie grižima^ ar, tiksliau, pastangas grižti. O visa, ši pasakojima, (turinti ir savita, archetipaj kuris bene aiškiausiai prasišviečia Odiséjoje) vainikuoja „Saula tekis", su jame pateikiamu ekstatišku pa-saulio vienybés ir Dievo galybés išgyve-nimu, kurio „Niagoli ležuvis iszwiest ant ajszkibes /Nias niaturi žodžiu téjp didžios galibes"65. Kaip jau minéta, šis eiléraštis sietinas su Baranausku gyvenamaja vieta - bútent čia juntama pasaulio derme ir j a, kuriančio bei palaikančio Dievo buvimas, bútent i šia, vieta, ar kuo arčiau jos ir mégi-na grižti Baranauskas.
Apskritai Baranausku tekstinéje ben-druomenéje Ulamki... galima matyti kaip grižtamaji gesta^ savita, bendruomene^ pa-tvirtinanti ir tvirtinanti saugos veiksma,. Piešiniai, nuorašai ir eiléraščiai rodo ats-kiru bendruomenés narnt išsklidima, er-dvéje, tačiau tuo pat metu jie tvirtina, kad, nepaisant erdvinin nuotolin, ryšiai išlieka. Jie patvirtinami ir išlaikomi rastu, kuris jungiamas i viena, knyga,.
64 Ten pat, 299.
65 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos, 1995, 55.
72
Išvados
1855 m. datuojama rankraštiné knyga Ulamki... priklauso si lva rerum pobúdžio raštijai. Tai privačiai naudoti skirta ir už oficiální institucijn ribii parengta knyga. kuri savitai prat^sia privačios rankraštinés literaruros (populiarumo pika^ pasiekusios XVII-XVIII a.) tradicija, Todél Ulamki... (kaip ir didžioji Antano Baranausko kú-rinnj dalis) skaitytina neperžengiant šios tradicijos ribii, t. y. atsižvelgiant \ rankraštinés kulturos specifiky. Jos nepaisymas neleidžia adekvačiai suprasti tiek šio kny-gos, tiek komunikacinés situacijos, kurioje atsiranda ši silva rerum, tiek joje esančiii kúrinnj ir jn funkcionavimo.
Ulamki... yra kolektyvinis kůrinys. kuri Jonui Baranauskui paruošé jo súnús Antanas ir Anupras Baranauskai. Dél to ja^ imanu matyti kaip Baranauskp tekstinés bendruomenés viduje atsirandanti tekst^. Si bendruomené apima Baranausku šeimy-na^ o jos struktura atkartojapatriarchalinés šeimos modeli. Orientacija (nevienodu budu bei nevienodai intensyviai) \ šia^ bendruomené išlaikoma didžiojoje dalyje tiek
lenkiškai, tiek lietuviškai rašyty Baranausko tekstti, o tai (potencialiai) atveria nau-jus kelius adekvačiau suprasti Baranausko kúrinius.
Anuprui Baranauskui priklausanti Ulamki... dalis sudaroma brikoliažo principu (tai iš mokyklinés aplinkos atkeliav? dai-lés pamoku eskizai, žemélapnj piešiniai bei nuorašai), kuriam reikia specifinio, spaudi-niams nebúdingo šio silva rerum skaitymo búdo. Antano Baranausko rengta^ dali su-daro autoriniai eiléraščiai, kuriuos galima skaityti kaip pasakojima^ apie pastangas gauti raštininko vieta^ kuo arčiau namu (taip sykiu pasirodo ir specifiniai rarikraštinii] tekstit apykaitos ir recepcijos aspektai).
Sioje rankraštinéje knygoje varijuoja-mi nutolimo ir tapatumo itampos motyvai. Ulamki... galima matyti ir kaip pastanga^ šia, priešstata^ iveikti per rašta, (balso betarpišku-ma^ situatyvuma^ ir akustiškuma^ pakeičiant i rašmens nksuotuma^ ir vizualumaj ir taip pa-tvirtinti išliekančius tekstinés bendruomenés. o kartu ir visos šeimynos ryšius bei tapatum^. Minétoji pastanga ir suteikia vientisuma^ šiai iš pažiůros padrikai knygai.
SILVA RERUM OF THE BARANAUSKAS FAMILY Tomas Andriukonis
Summary
This article describes a manuscript book Ulamki..., dated to 1855. This silva rerum, created in a rural environment, continues in a peculiar way the tradition of manuscripts prepared outside the limits of official institutions. Ulamki... was prepared within the textual community of the Baranauskas family. This community encompasses the Baranauskas family, and its structure repeats the patriarchic model of a family. Antanas and Anupras Baranauskas - authors of Ulamki... - dedicate this silva rerum to Jonas Ba-
ranauskas - the central figure of this textual community as well as the head of the family.
The part prepared by Anupras Baranauskas is composed of texts and drawings (sketches for art lessons and maps) which come from his school years. The part by Antanas Baranauskas is composed of poems authored by himself, which might be read as a story of his attempts to secure a position of a scribe as close to home as possible. Both parts include variations on the theme of tension between estrange-
73
ment and identity. The book itself is understood as links within the textual community and at the same an effort to overcome this opposition by means of a time the family. It is this effort that provides unity to written text as well as to vindicate identity and extant    this book, which prima facie seems rather diffuse.
Gauta: 2012 05 16
Priimta publikuoti: 2012 06 12
Autoriaus adresas: Vilniaus universiteto Lietuvhi literaturos katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. pastas: tomas.andriukonis@gmail.com
74
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
ISTORINES ATMINTIES FENOMENAS PIRMOSIOS XX A. PUSÉS RAŠYTOJg KÜ RYBO J E: FABIJONO NEVERAVIČIAUS ISTORINIAI ROMANAI LIETUVig IR LENKg LITERATÜROS KONTEKSTE1
Vaiva Narušiené
Lietuvos istorijos institutas
Straipsnyje analizuojami Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai Blaškomos liepsnos (1936) ir Erškéčiai (1937) pirmosiosXXamžiaus pusés lietuviu irlenku istorinés literatüros (prozos irdramatur-gijos) kontekste, susitelkiant / istorinés atminties problemq. Pasitelkiant kolektyvinés atminties teorijq, méginama atskleisti rašytojo požiúrjj istorijqjo atstovaujamas idéjas ir vertybes, taip pat stengiama-sipaaiškintijo pateikiamq idějq ir vertinimq kilme bei nustatyti, kuriai istorinei atminäai - lenkiškai ar lietuviškai - šios idéjos ir vertinimai priskirtini.
Jvadas
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau démesio sulaukia istorinés (kolektyvinés) atminties tyrimai, tiesa, daugiausiai atlie-kami istoriku2, o ne literatůrologii3, nors
1 Sis straipsnis parašytas vykdant podoktoranmros stažuot?, finansuojama, pagal Europos Sajungos struk-turinúi fondu igyvendinama, projekta, „Podoktorantflros (post doc) stažuočiii igyvendinimas Lietuvoje".
2 Čia paminěsime tik keleta, per pastaruosius pora metli išleistii darbii: Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultü-ris miesto paveldas, red. A. Bumblauskas, S. Liekis, G. Potašenko, Vilnius: VU leidykla, 2009; Kultüro-logija 18: Istorinés vietos, atmintys, tapatumai, sud. V. Berenis, Vilnius: LKTI, 2010; D. Baronas, D. Ma-čiulis, Pilénai ir Margiris: istorija ir legenda, Vilnius: VDA leidykla, 2010; Nwo Basanavičiaus, Vytauto Di-džiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atmi-nimo kulturu transformacijos XX—XXI amžiuje, red. A. Nikžentaitis, Vilnius: LII leidykla, 2011.
3 Iš pastarujn galima nurodyti Rütos Eidukevičieněs atliekamus vokiečňi ir austni literatüros tyrimus: „(Re) konstruktion der Vergangenheit im neuen deutschen Familienroman (unter besonderer Berücksichtigung des
literatura, búdama viena iš šios atminties perdavimo formu4, kaip tik atskleidžia ne tik rašytojo, bet ir visuomenés turima^pra-eities isivaizdavima^ o kartu ir jos vertybes bei tapatybés apibréžtj. Taip nutinka todél, kad literaturos kúrinyje perteikiama, individualit rašytojo istorin^ atmintj visada lemia visuomenés, kuriai tas rašytojas pri-klauso, kolektyviné atmintis, kitaip tariant,
Romans "Die mittagsfrau" Von Julia Franck)", literatura: mokslo darbai 50, 2008, 35-46; „Die Dialektik von Vergessen und Erinnern in Arno Geigers Roman "Es geht uns gut"", Triangulum: Germanistisches Jahrbuch 2008 für Estland, lettland und litauen, 2009, 57-75; „Lietuvos istorijos ir istorinés atminties tematizavimas naujausioje Austen literatüroje", Darbai ir dienos 56, 2011, 9-33. Iš lietuviu literatürai skirtn tyrinejimii pa-minětina Gitanos Noteimaites monografija Atminties imperatyvai. lietuvos istorijos mitologinimas Juditos Vaičiunaités ir Sigito Gedos poezijoje, Vilnius: LLTI leidykla, 2010.
* J. Assmann, „Pamieč zbiorowa i tožsamošč kultu-rowa", Borussia 29, 2003, 13-14.
75
visuomenes atminties remai5. Kolektyvine atmintis - tai nuolat kintantis visuomenes ar jos grapes praeities isivaizdavimas, kurj individai kuria is savo isimintos informa-cijos, kuri yra suprantama, atrenkama ir perkuriama pagal tos visuomenes kulturos standartus ir pasauleziuros isitikinimus6. Kolektyvine atmintis yra neatsiejama nuo kolektyvines tapatybes ir politines legiti-macijos: ji reiskia ne tik panasn visuomenes nariu, praeities suvokima^ taciau teikia vienybes ir savitumo pojuti, perduoda tarn tikras visuomenei svarbias vertybes ir elg-senos pavyzdzius7, taip pat leidzia pagrjsti ir jtvirtinti esama, visuomenine^ ir politin^ santvarka,. Anot kolektyvines atminties teorijos kurejo Maurice'o Halbwachso. visuomene gali gyvuoti tik tada, jei jos institucijos remiasi stipriais kolektyviniais tikejimais8, todel istorine atmintis tampa svarbia visuomenines ideologijos kurimo priemone. Kiekviena valstybe kuria savo atminties politikaj kuria siekia konsoliduo-ti savo visuomene^ sustiprinti jos tapatyb^ ir nukreipti ja, norima linkme.
Visuomene ne tik renkasi, ka, atsiminti. bet ir stengiasi isstumti is savo atminties viska^ kas galeui skirti individus, atitolin-ti grapes viena, nuo kitos, ir kiekviename laikotarpyje vis is naujo pertvarko savo
5 M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la memoire, Paris: Felix Alcan, 1925, 63.
6 B. Szacka, Czas przeszfy, pamiec, mit, Warszawa: Scholar, 2006, 44.
7 Per kolektyvine atmintj perduodamos grupes gy-venimui butinos vertybes ir pavyzdziai, todel kolektyvi-neje atmintyje esancios istorines asmenybes yra labiau suvokiamos kaip tarn tikni vertybiii nesejos. Tas pats pasakytina ir apie iyykius, kurie tampa laikysenn ir elg-senn pavyzdziais, visuomenei svarbiii vertybiii simbo-liais. Ten pat, 94.
8M. Halbwachs, 210.
atsiminimus, kad juos priderinui prie kin-tančin sa,lygn9. Kadangi atminties pavidala, lemia ne praeitis, bet dabartis ir orientacija [ ateiti10, iš praeities iškeliama tai, kas bú-tent tuo metu visuomenei yra svarbu. Is-torinés praeities sudabartinimas gali igauti „didžiojo naratyvo" statusa,. Taip atsitinka tuomet, kai nustojama abejoti jo autoritetu, jis ima vyrauti visuomenéje ir kartu sufor-muoja traukos lauka^ kuris pajégus inte-graoti skirtingus istorinio sudabartinimo elementus11. Socialin^ galia, ikúnijantys visuomenéje dominuojantys istoriniai pa-sakojimai, vadinami „didžiaisiais pasako-jimais", arba metanaratyvais, panašiai kaip ir mitiniai pasakojimai, siedami praeitj su dabartimi, skatina kulturinés priklausomy-bés ir tapatybés jausma,12. Sie istoriniai pasakojimai jungia mokslinius tyrimus su vi-suomenés istorinés samonés vaizdiniais ir visuomet turi emocinj ir ideologinj kravi Kitaip tariant, metanaratyvai yra tam tik-ros ideologinés paradigmos, padedančios kurti kolektyvin^ tapatyb?. Rašytojai, kaip ir dauguma visuomenés narin, dažniausiai patenka \ „didžiujn pasakojimii" jtakos lauka^ perimdami jn idéjas ir vertybes, ku-rias perteikia ir savo kúryboje. Tačiau gre-
9 Ten pat, 206.
10 Pasak Pierre Nora, istorija visuomet yra rašoma, žvelgiant { ateiti. P Nora, „Comment écrire histoire de France?", Les lieux de memoire 2, sous la direction de Pierre Nora, Paris: Quarto Gallimard, 1997, 2231.
11 A. Bumblauskas, „Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas", Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiaukultüris miesto paveldas, 21.
12 J. Assmann, Pamieč kulturowa. Pismo, zapa-mietywanie i polityczna tožsamošč w cywilizacjach starožytnych, przekl. A. Kryczyňska-Pham, Warszawa: WUW, 2008, 33; J. Assmann, „Pamieč zbiorowa i tožsamošč kulturowa", Borussia 29, 2003, 16.
76
ta dominuojantiems atminties diskursams padedančin meninnt tekstu kartais pasitai-ko méginimu pateikti alternatyvia, atminties versija^ kvestionuojančia^nusistovéjusi požiurj [ praeiti13. Dvieju skirtingu pasa-kojirmi apie praeiti susidürimas visuomet reiškia ne tik skirtingu istorijos interpreta-cijii, bet ir idéjn bei vertybiii, kurias atsi-neša tie pasakojimai, priešprieŠQ, Čia atsi-randa erdvé lyginimui, atskleidžiančiam to meto visuomenés turima, savo istorijos ir tapatybés suvokima^ vertybines ir idéjines nuostatas, politines orientacijas, valstybés atminties politika^ „didžiuosius pasakoji-mus", literarúrin^ ir kulrúrin^ tradicija^ taip pat individo pastangas pasipriešinti šiems atminties rémams ir kurti savo pasakojima, apie praeiti, kartu teigiant savas vertybes ir tapatybés samprata,.
Zvelgiant i lietuvni literatúry, kaip vie-nas iš idomiausnt bandymy kitaip pažvelg-ti i Lietuvos istorija^ iškyla mažai žinoma tarpukario rašytojo Fabijono Neveravičiaus (1900-1981) küryba, kurioje jis pamégino pateikti skirtinga, nuo „didžiojo pasakoji-mo" istorinés atminties versija^ apie kuria, bus kalbama šiame straipsnyje.
Pirmiausia deréty kelis žodžius pasa-kyti apie pati Neveravičiii, kuris iš kitii to meto autorin išsiskiria visu pirma savo bajoriška kilme ir neiprasta literarúrinés karjeros pradžia, kai po nepavykusio 1934 metu birželio 7 dienos perversmo privers-tas palikti karine^ tarnyba, Lietuvos kariuo-menés kapitonas Neveravičius atsidéjo li-terarúriniam darbui. 1938 metais istojimo i
13 J. Kala_žny, „Kategoria pamieci zbiorowej w badaniach literaturoznawczych", Kultúra wspóiczesna 3, 2007, 98.
Lietuvos rašytoju sajunga, proga „Literatü-ros naujienose" prisistatydamas skaityto-jams, jis pabréžé savo karinius pasiekimus ir bajoriškuma^ sujungianti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés piliečio savimonés ir moderniosios lietuvybés dé-menis:
Gimiau 1900 m. liepos mén. 19 d. Raseiniu apskr., Nemakščni v. Pužti dvare, pasiturinčio-je žemaični bajoni šeimoje. Pirmieji kylančios samonés metai bégo keistame atbundančios lietuviškos dvasios ir mickevičiškai senkevi-čiškos ideologijos kratinyje su geroku polinkiu yaunosios Lietuvos pus§.14
Rašytojo bajoriška savimoné ir jo vai-kystéje bei jaunystéje patirta lenkiškos kultüros bei literatüros itaka, kartu peri-mant ir tam tikrus lenky istorinés atminties momentus, yra vienas iš raktu i jo kůrybos kitoniškuma,.
Neatsitiktinai Neveravičiaus literatůri-nio darbo pradžia taip pat susijusi su lenky literatúra: 1935 metais jis debiutavo žy-maus lenku prozininko Stefano Žeromskio romano Nuodémés istorija vertimu. Tais pačiais metais išéjo ir jo paties plunksnai priklausantis psichologinis romanas Dienos ir naktys, kurio pavadinimas taip pat siejamas su tuo metu itin garsiu Marijos Dabrowskos romanu Naktys ir dienos (1931-1934). Per savo literarúrin^ karjera, rašytojas išleido penkias prozos knygas15 ir septynis užsienio autoriii, daugiausia
14 F. Neveravičius, „Autobiografija", Literatüros naujienos 1, 1938, 5.
15 Dienos ir naktys, Kaunas: Sakalas, 1935; Blaš-komos liepsnos 1-2, Kaunas: Pažanga, 1936; Erškéčiai 1-2, Kaunas: Spaudos fondas, 1937; Palaimintas juo-kas, Kaunas: Spaudos fondas, 1938; Dienovidžio sute-mos, Kassel-Mattenberg, Aistia, 1949.
77
lenkii, romanu vertimus16. Iš šios kürybos mus labiausiai domina vertingiausia, Jos dali sudarantys istoriniai romanai Blaško-mos liepsnos (1936) ir Erškéčiai (1937). sulauk _ plataus atgarsio ano meto spaudo-je. Po karo Neveravičiaus, kaip ir daugelio emigracijon pasitraukusin rašytojii, küryba Lietuvoje buvo pamiršta ir vél prisiminta tik atgavus nepriklausomyb?, kai iš naujo buvo atrandami išeivijos kůréjai. 1990 m. pasirodé Blaškomi[ liepsni[ fotografuoti-nis leidimas, Literatüroje ir mene buvo išspausdintas nebaigto istorinio romano Gulbiii sala fragmentas17. Recenzuodamas Blaškomas liepsnas, Rimantas Skeivys pasidžiaugé rašytojo sugrižimu i lietuviii literatura, ir paragino išleisti jo raštus, pla-čiau supažindinsiančius skaitytojus su jo küryba18, tačiau šis pasiůlymas liko be at-sako, o Neveravičiaus kůriniai netapo nei labiau žinomi, nei skaitomi. Nesusidoméjo jais né literatůrologai. Vienintelis Giedrius Viliůnas émési rimtesniu, Neveravičiaus istorinés prozos tyrimu,, susitelkdamas ties neiprastu lietuvni literatüroje bajorn gyve-nimo vaizdavimu ir rašytojo bajoriškosios savimonés klausimais19, tačiau palikdamas
16 S. Žeromski, Nuodémés istorija l-3,Kaunas: Sa-kalas, 1935; W. Reymont, Kaimieáai 1, Kaunas: Saka-las, 1937, t. 2, 1938; L. Wallace, Ben Büros, Kaunas: Sakalas, 1938; J. Kůrek, Gripas siaučia Napravoje, Kaunas, 1938; W. Reymont 1794 metai: Paskutinysis Respublikos seimas, Kaunas: Zinija, 1939; L. Tolsto-jus, Ana Karenina 1, Kaunas: Valstybině grožiněs li-teratüros leidykla, 1941 (antrajt romano tomq, išleista, 1943 m., išverté Pranas Povilaitis); G. Orwell, Gyvuliii ükis, Londonas: Nida, 1952.
17 F. Neveravičius, „Gulbin sala", Literatura ir meriaš 6, 1990, 1, 8-10.
18 R. Skeivys, „Nenuneštas vějo", Metai 5, 1991,
179.
19 G. Viliünas, Lietuviii istorinis romanas, Vilnius: Mokslas, 1992, 78-89; 196; To paties, „Paslaptinga
nuošaléje mums rüpimas istorinés atmin-ties problemas. Be to, aptardamas Neveravičiaus kürinius, Viliůnas iš esmés ap-siribojo lietuvin prozos kontekstu, tik šiek tiek paliesdamas Blaškomii liepsnii pana-šumo su Žeromskio romanu Pelenai klau-sima,. Neveravičiaus romanai yra idomůs bůtent tuo, kad remiasi tiek lietuviškaja, tiek lenkiškaja literatůrine tradicija ir isto-rine atmintimi, savitai jungdami skirtingos kilmés idéjas. Todél norint geriau suvokti idéjinius ir teminius rašytojo pasirinkimus, jo patirtas itakas, taip pat jo kůrinni vert? ir originalumaj bůtinas ne tik lietuviškas, bet ir lenkiškas kontekstas.
Taigi šio straipsnio tikslas yra pristatyti Neveravičiaus istorin^ küryba, pirmosios XX amžiaus pusés lietuvni ir lenku istorinés literatůros (prozos ir dramaturgijos) kontekste, susitelkiant i istorinés atminties problémy, atskleidžiant rašytojo požiůri i istorija^ jo atstovaujamas idéjas ir vertybes, taip pat paméginti paaiškinti jo pateikiamii idéjn ir vertinimu, kilm^, stengiantis nusta-tyti, kuriai istorinei atminčiai - lenkiškai ar lietuviškai - šios idéjos ir vertinimai pri-skirtini. Tiriant istorinés atminties proble-ma, šio rašytojo kůryboje, bus remiamasi lietuvni ir lenku istoriku, literatůros tyréjn, taip pat kolektyvinés atminties teoretikii Maurice'o Halbwachs'o20, Jano Assman-
sala", Literatura ir menas 6, 1990, 8; To paties, „Fa-bijonui Neveravičiui iš užmaršties sug4žtant", Aitvarai 2, 1991, 83; To paties, „Bajoras tarpukario Lietuvoje. Fabijono Neveravičiaus gyvenimas ir küryba", Lietuviq atgimimo istorijos studijos 8, Vilnius: Mokslo ir encik-lopedijii leidykla, 1996, 365-384.
20 M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la memoire, Paris: Felix Alcan, 1925.
78
no21, Pierre Nora22 bei atminties problematiky tiriančty lenku sociologu Barbaras Szackos23, Tadeuszo Kwiatkowskio24, An-drzejaus Szpociňskio25, Lecho Nijakows-kio26, Slawomiro Kapralskio27, literatůro-logés Lidijos Burskos28 ir kitymokslininkii naujausiais darbais. Atliekant tokj tyrima^ itin svarbus tarpdiscipliniškumas, sujun-giantis literatůrologijos, istorijos, politinés minties istorijos ir sociologijos moksty ži-nias ir leidžiantis plačiau pažvelgti [ tiria-mus reiškinius ir geriau atskleisti priežas-tinius jiiryšius.
Istoriné atmintis tarpukario lietuviq istorinéje literatüroje
Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai pasirodé ketvirtajame XX a. dešimtme-tyje, kurj galime laikyti lietuvty istorinés literatůros aukso amžiumi. Iki tol menkai
21 J. Assmann, Pamieč kulturowa. Pismo, zapa-mietywanie i polityczna tožsamošč w cywilizacjach starožytnych. Przekl. A. Kryczynska-Pham, Warszawa: WUW, 2008; Assmann J. Pamieč zbiorowa i tožsamošč kulturowaBorussia, 2003, Nr. 29, 11-16.
22 Les lieux de memoire, sous la direction de Pierre Nora, Paris: Quarto Gallimard, 1997, 3 tomes: La Ré-publique (1 vol., 1984), La Nation (3 vol., 1987), Les France (3 vol., 1992).
23 B. Szacka, Czasprzesziy pamieč, mit, Warszawa: Scholar, 2006.
24 P. T. Kwiatkowski, Pamieč zbiorowa spoteczeň-stwa polskiego w okresie transformaci i, Warszawa: Scholar, 2008.
25 A. Szpociriski, P. T. Kwiatkowski, Przeszlošč jako przedmiot przekazu, Warszawa: Scholar, 2006; A. Szpociriski, „Miejsca pamieci", Borussia 29, 2003, 17-23.
26 L. M. Nijakowski, Polskapolitykapamieci, Warszawa: Wydawnictwo Akademickie i Profesjonalne, 2008.
27 S. Kapralski, „Pamieč, przestrzeri, tožsamošč. Próba refleksji teoretycznej", Pamieč, przestrzeň, tožsamošč, Warszawa: Scholar, 2010, 9^46.
28 L. Burská, Kiopotliwe dziedzictwo. Szkice o lite-raturze i historii, Warszawa: IBL, 1998.
tesidoméj? šiuo žánru, per š[ laikotarpj rašytojai sukúré daugiau nei tris dešimtis istorinty romanu, apysakp ir drámu,. Tokj dideli istorinty kúrinty derlty pirmiausia galima sieti su tuo metu išgyvenamu bend-ru kulturinio bei literatúrinio gyvenimo pakilimu ir padidéjusiu visuomenés literatůros poreikiu29.
Kity svarbu akstina^rašyti istorinius kú-rinius dave Vytauto Didžiojo jubiliejinty 1930 mety kampanija, paskatinusi visuomenés doméjimasi savo praeitimi. Si kampanija tapo reikšminga Smetonos režimo vykdomos atminties politikos dalimi, kurios tikslas buvo per bendra^ garbingos pra-eities prisiminima^ suvienyti visuomen^, sustiprinti jos kolektyvinés tapatybés jaus-ma^ pateikti jai siektinas vertybes ir pavyz-džius, kartu itvirtinti esama^ politin^ tvark^ ir visuomenés lojalumajai30. Atliekant šj darba^ atsakingas vaidmuo teko ne tik isto-rikams, bet ir meno kúréjams, kurty istorinés tematikos kúriniai dél savo emocinty ir estetinty savybty buvo gerokai paveikesni istorinés atminties nešéjai nei istoriku dar-bai. Norédamas paskatinti dailiosios literatůros kúréjus imtis istorinty temp, tais pačiais metais Vytauto Didžiojo komitetas paskelbé šiam kunigaikščiui skirto literatúrinio kúrinio konkursy kuriam pasibai-gus, 1932 metais komiteto léšomis buvo išleisti keturi komisijos atrinkti kúriniai31,
29 G. Viliunas, Literaturinis gyvenimas Nepriklau-somoje Lietuvoje, Vilnius: Alma littera, 1998, 68.
30 L. M. Nijakowski, Polska polityka pamieci, 49.
31 Nors né vienam iš vienuolikos pateiktuju konkur-sui kurinin komisija premijos neskyré, tačiau pripažino vertais išleisti Antano Vienuolio romana, Kryžkelés bei Sergijaus Minclovo Daina apie sakalq, taip pat Vlado Bičiuno pjes? Žalgiris ir Stasio Lauciaus poema, Vytauto karžygiai. Zr. Viliunas, 73.
79
o komisijos atmesta Balio Sruogos drama Milžino paunksmé išspausdinta už priva-čias léšas. Atliepdami padidéjusi istorinés literatures poreikj, rašytojai ir vélesniais metais pateikdavo skaitytojams po kelis prozos ir dramos kúrinius.
Savo istoriniuose kúriniuose autoriai atspindéjo lietuvnt istorijos „didžiajame pasakojime" pateikiama, požiúrj \ Lietu-vos istorija, irjos tarpsnius, paremta, dviem kolektyvinés atminties projekcijomis, kuriu viena buvo nukreipta \ valstybingumo istorija, ir akcentavo ikiunijinj LDK istorijos tarpsnj. Anot Antano Kulakausko. 1918 metais atkurta „Lietuvos valstybé idéjiškai buvo siejama su LDK istorija iki Liublino unijos, pabréžiant LDK lie-tuviškajsias šaknis, ieškant lietuviškumo LDK istorijoje, t. y. remiantis faktu, kad LDK politinj branduoli sudaré etniškai lietuviškos žemés, o jos elito dauguma, -lietuvin kilmés žmonés"32. Kita istoriné projekcija orientavosi \ lietuvin tautos isto-rija^ susitelkdama ties atgimimo laikotar-piu ir jo asmenybémis. Paklusdami šioms istorinés atminties projekcijoms, rašytojai savo kúriniams dažniausiai rinkosi LDK istorija, iki kunigaikščio Vytauto mirties, po kurios, kaip tikéta, prasidéj^s valstybés irimo ir tautos lenkéjimo laikotarpis, Mai-ronio pavadintas „penketu amžni nakties be aušros"33. Pasakojimai apie galingajie-tuvin valstyb? ir didvyriškas jn kovas su kryžiuočiais turéjo skatinti tautinés savi-
32 A. Kulakauskas, „Nuo Didžiosios Kunigaikštys-tes iki respublikos: Lietuvos etnopolitiněs raidos XIX a. bruožai", Kultúros barai 1, 1995, 59.
33 Maironis, Jaunoji Lietuva, Kaunas: S. Banaičio spaustuvě, 67.
garbos jausma^ pasididžiavima, savo gar-binga istorija ir žadinti patriotiškum^34. Kita nemaža kúrinin grupé, priklausanti daugiausiai kairiosios pakraipos rašytojn plunksnai, vaizdavo 1863 metu sukilima, ir po jo sekusius j au tautinio atgimimo epochai priskiriamus ivykius: knygnešiii žygius, Kražin žudynes, 1905 metu revo-liucija,. Taigi lietuvin istoriné literatura iš esmés iliustravo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje susiformavusi istorinj metanara-tyva^ todél joje susiklosté selektyvus Lietuvos istorijos vaizdas, kuriam búdingas „lietuvišku" viduramžin išaukštinimas, po jo žiojéjantis bemaž keturin su puse šimt-mečio „užmaršties" tarpas, apimantis \ vy-raujančias istorinés paradigmas netelpantj Lietuvos ir Lenkijos valstybin suartéjimo ir bendros valstybés gyvavimo laikotarpi, po kurio buvo persikeliama j au \ lietuviii tautinio atgimimo laikus.
Búta itin mažai literaturinni bandymii vaizduoti laikotarpj, jsiterpianti tarp kunigaikščio Vytauto mirties ir 1863 metli sukilimo. Iš toknt galima paminéti Kazio Plačenio biografinj romana, apie Antana, Strazda, Pulkim ant kelii[ (1936), Antano Vienuolio drama, 1831 metai (1937) ir ke-lias Balio Sruogos dramas, kuriu dauguma parašytos jau penktajame dešimtmetyje: Radvila Perkunas (1935), Apyaušrio dalia (1941), vaizduojanti Siaulnt ekonomijos valstiečin 1769 metu sukilimo ivykius, taip pat 1944 metais parašyta ir po karo iš-leista drama Kazimieras Sapiega (1947) ir nebaigta Barbora Radvilaité (1946). Balys
34 J. Keliuotis, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatura", Naujoji Romuva 34-35, 1932, 721.
80
Sruoga buvo vienas iš nedaugelio tarpu-kario rašytojy, paméginusiy kvestionuoti „didjji istorijos pasakojimy", kuriame iš esmés buvo atsisakoma XVI-XVIII am-žiaus Lietuvos istorijos. Perimdamas iš šio pasakojimo neigiamy minétojo laikotarpio vertinimy, Sruoga iškélé butinyb? isisymo-ninti visy savo tautos istorijy su jos pakili-my ir nuopuoliy momentais, kuriy kiekvie-nas yra savaip vertingas:
Šešioliktojo šimtmečio pabaiga, septyniolik-tojo pradžia - tarytum žmoniti užmirštas ir Dievo apleistas istorijos kampelis. (...) Lietuvos istorijos skirsnis po Liublino unijos (1569) iki mustj tautos atgimimo - nemégstamas pas mus toksai. Liudna ir pikta mums dél jo. Nu-mojame yj ranka. Mustj visas pasididžiavimas pasibaigia Vytautu Didžiuoju. Ir taip savo. pasakytume, istorinj džiaugsm^ nutraukdami. mes negalime didžiuotis savo panašumu [ su-brendusius...
Teisybé, nuo Liublino unijos iki Lietuviti tautos atgimimo mes valstybiniu mastu maža težino-jome stebinamti laiméjimti. Tačiau negi vieni laiméjimai pagrindžia istorija; nepaliaujamas. nedalomas gyvenimas - štai jos pagrindas. O heroizmu, pasiryžimu, ištverme, tévynés meile persunktas ir sis ukanotasis mustj krašto, must} tautos istorijos laikotarpis. Ir šiame laikotarpy-je Lietuva patyré ne tik pralaiméjimus, bet ir pakilimo blyksteléjimti. Lietuva ir šj laikotarpj turéjo daug jžymiti, garbingti vyni, kuriti my-léti ir gerbti mes dar neišmokome.35
Sruogos pastanga ieškoti šiame laiko-tarpyje patraukliy, patriotišky ir herojišky asmenybiy, siekiant jas gryžinti [ tautos istorin? atminti, atliepé Adolfo Sapokos 1932 metais suformuluoty lietuviy istorio-grařijos programy „raskime lietuvius Lie-
35 B. Sruoga, Radvila Perkúnas, B. Sruoga, Raštai 2, parenge A. Samulionis, Vilnius: LLTI, 1996, 141-142.
tuvos istorijoj", kurios vienas iš pagrindi-niy tiksly buvo išplésti istorinés atminties rémus, isisavinant po Vytauto valdymo sekusius amžius36. Tačiau lietuviy rašytojy tarpe, be Sruogos, atsirado nedaug panoru-siy apmystyti \ kolektyvinés atminties rémus neitelpančius ir literaturos nepaliestus istorijos plotus.
NeveravičiausSešii( karti( íonianu ciklas lietuviq ir lenku literatury kontekste
Vienas iš tokiy ir buvo Fabijonas Nevera-vičius, kurio 1936 ir 1937 metais išleisti dvitomiai romanai Blaškomos liepsnos ir Erškéčiai savo tematika isiterpia \ „úka-notyji", Sruogos žodžiais tariant, Lietuvos istorijos laikotarpj. Abu šie kúriniai pri-klauso autoriaus sumanytam Sešin kartu ciklui, kuris taip ir liko nebaigtas. Šiame cikle rašytojas ketino pristatyti „tragiš-kiausius músy tautos gyvenimo laikotar-pius: nuo Nepriklausomybés praradimo ligi jos atgavimo", atskleisti istorinio prie-žastingumo désnius, „objektyviai parody-ti, kaip músy tautos viršúnés, bajorija, pa-laipsniui atsižadédama gimtos kalbos, Di-džiosios Lietuvos Kunigaikštijos tradicijy, per separatistinj XVII amžiaus pabaigos judéjimy unijinj 1831 mety ir prolenkišky 1863 mety sukilimus, nušvitus lietuviš-
36 „Jei šiandie musii jau nepatenkina těvus gaivinusi legenda apie amžina_ herojiška, kova, su geležinsnapiais kryžiuočiais, apie gražiaja_miškn idilyq, ypatingai aukš-tas musii protěviii moralines vertybes, tai tuo labiau negalime mestis i kita_pus? ir sutikti su svetimšaliiipastan-gomis nugincyti musil tautos reikšm? (NB) jos pačios gyvenimo. Rastija_-uždavinys musiipačiii. Kiti mums jos neparodys". A. Šapoka, „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj", NaujojiRomuva 21, 1932, 481.
81
kai Aušrai ir atgimstant Nepriklausomy-bei, atsidúré tos nepriklausomybés priešy eiléje", taip pat nušviesti „raidy lietu-viškosios symonés, kylant jai iš tautos gelmiy, iš amžiais prispaustos liaudies, ir atvedus ligi patriotiškos apoteozés -Nepriklausomybés"37. Pirmajame iš šiy romanu aprašomas maždaug 1770-1797 lai-ko tarpsnis, apimantis visus tris Respubli-kos padalijimus, Baro konfederaty kovas, Ketveriy mety seimy gegužés trečiosios Konstitucijos priémimy, Gardino seimy ir Tado Kosciuškos sukilimy o antrajame -1831 mety sukilimas. 1938 metais istojimo \ Lietuvos rašytojy sajungyprogaZzferarzI-ros naujienose pristatydamas skaitytojams savo kúryby, Neveravičius teigé rašas dar vieny šio ciklo romany apie tolimesnj 1831-1856 mety laikotarpj ir svarstys, ar nevertéty tarp pirmojo ir antrojo romany pasakojimy jterpti romano apie Napole-ono epochy38. Tame pačiame straipsnyje savo Sešias kartas rašytojas pavadino ne istoriniy romany ciklu, bet „dviejy šeimy -bajoriškos ir baudžiauninky šeimos kronika", tuo parodydamas savo užmoji prozos kúriniais papasakoti Lietuvos istorijy.
Neveravičiaus romany ciklas dél su-manymo platumo - siekio nuosekliai pa-vaizduoti ilgy ir dramatišky XVIII amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios Lietuvos istorijos tarpsnj - yra išskirtinis lietuviy is-torinéje literatůroje. Giedrius Viliúnas savo monografijoje apie lietuviy istorinj romany Sešias kartas gretina su kito bajoriškos kil-més rašytojo Vlado Butlerio penkiy daliy
37 F. Neveravičius, „Autobiografija", Literatúros naujienos 1, 1938, 5.
38 Ten pat.
Serija romanti iš lietuvio gyvenimo 1863 metais {Sibirqištremto (1929-1939)39. Ta-čiau Butlerio romanus vargiai galima lai-kyti istoriniais, todél toks gretinimas šiuo atveju néra pakankamai pagrjstas, o kity panašiy romany cikly pirmosios XX amžiaus pusés lietuviy istorinéje literatůroje néra. Tokie istoriniai ciklai, atskleidžian-tys ištisos epochos paveiksly buvo nereti lenky literatůroje. Šeši os kartos teminiu požiúriu taip pat pritampa prie lenky istori-nés atminties irjy atspindinčios literatúros, kurioje nuo XIX amžiaus buvo intensyviai apmystomas valstybés žlugimo ir bandymy j y atkurti laikotarpis. Anot Jaceko Kocha-nowicziaus, „sukilimai ir kovos buvo be-veik pagrindiné medžiaga, iš kurios buvo kuriamas tautinés tapatybés mitas"40. Cia galima išvardyti bent kelis Neveravičiaus aprašomy laikotarpj atitinkančius romany ciklus: visy pirma pagal šeimos kronikos principy parašyty Jozefo Ignaco Kras-zewskio romany Klajunai (1868-1870), kuriame vaizduojamas bajoriškos Pluty šeimos gyvenimas Baro konfederaty kovy, Kosciuškos sukilimo, Dybrowskio legiony bei 1831 mety sukilimo laikais, parodant, kaip kiekviena šios šeimos karta aukoja-si tévynés labui41. Kraszewskio romanas savo aprašomu laikotarpiu visiškai atitinka Blaškomose liepsnose ir Erškéčiuose vaiz-duojamus ivykius, išskyrus tarp šiy dviejy
39 G. Viliúnas, Lietuvin istorinis romanas, 87-88.
40 J. Kochanowicz, „Powstanie i chlopi. Cztery interpretacje", Košciuszko —powstanie 1794 r. — trady-cja, red. J. Kowecki. Warszawa: Bibliotéka Narodowa, 1997, 81.
41 Cz. Klak, „Kariéra tématu listopadowego w pol-skiej prozie fabularnej", Dziedzictwopowstania listopadowego w literaturze polskiej, red. Z. Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo UW, 1986, 430.
82
romanu žiojéjantj laiko tarpa^ kurj Neve-ravičius taip pat žadéjo užpildyti. Dideli, bet ne iki galo igyvendinta, cikla^ apimantj epochy nuo Napoleono kary iki 1863 m. sukilimo, XIX ir XX amžni sandúroje buvo suman^s ir Neveravičiaus verstas autorius Stefanas Žeromskis. Savo istoriniuose kú-riniuose jis sieké parodyti, kaip XIX am-žiaus kovose užgimé vertybés ir idéjos, leidusios išlikti valstyb? praradusiai lenky tautai42. Kalbant apie tarpukario lenky li-teratúra^ paminétina Tadeuszo Kudliňskio dilogija Laisvés raudonis (1937) ir Kerai (1938) apie Kosciuškos sukilima, ir Napoleono karas, Stanislawo Szpotaňskio sešin romanu ciklas Be saulés, apimantis 1830-1864 metus, taip pat Waclawo Be-rento trilogija Srové (1934), Diogenas su kontušu (1937) ir Vadi[ saulélydis (1939), pristatanti perioda, nuo Stanislovo Augusto epochos iki 1830-1831 m. sukilimo.
Lietuviu, istorinés literatúros kontekste Neveravičiaus romanu ciklas išsiskiria ne tik savo aprašoma epocha, bet ir tuo, kad jame daugiausia démesio skiriama bajo-rijos gyvenimui, o valstiečiu, personažai lieka antrame plane. Galima numanyti, kad tolesnése suplanuotose romanu ciklo dalyse valstiečiams bútu tek^s svarbesnis vaidmuo, parodant po baudžiavos panai-kinimo pasikeitusi jn statusa, visuomenéje, padidéjusi tautinj ir visuomeninj samo-ninguma, bei akryvuma^ tačiau išleistuose romanuose dominuojabajorai. Siuo atžvil-giu Neveravičiaus romanai vélgi atitinka lenku, literatúrinéje tradicijoje susiklosčiu-si bajorn ir valstiečiu pasiskirstyma^ kurj,
42 Burská, 47.
anot Januszo Tazbiro, nulémé lemiamo ba-jorijos luomo vaidmens to meto istoriniuose ryykiuose ir visuomeniniame gyvenime suvokimas:
Istorinio romano herojus visti pirma buvo ba-joriškoji tauta. (...) Savaime suprantama, kad romanas kaipo literatúros žanras, atsigr§ž§s \ bajoriškos valstybés praeiti, turéjo parodyti butent šio luomo reikšm§. Jis pasakojo apie di-džiuosius istorijos iyykus, kuriuose butent ba-jorija vaidino b loga, arba gera,, tačiau lemiama, vaidmen;. Dar svarbesné priežastis buvo ta, jog rašymas apie bajorija, suteiké galimyb? pa-vaizduoti ginkluotas kovas, kurioms tiek prieš valstybés padalijimus, tiek tautinhi sukilimu metu taip pat vadovavo bajorija.43
Tik XIX-XX amžiu, sandúroje po tra-putj imta išryškinti valstiečiu vaidmenj lenku tautos kovoje už laisv?44, kaip antai Stefano Žeromskio apysakoje^ze klajunq kareivl (1898), romane Pelenai (1902) ar Wladyslawo Reymonto romane 1794 me-tai. Tokia tendencija pastebima ir Neveravičiaus romanuose, ypač antrajame iš jii.
Lietuviu istorinéje prozoje bajoriškoji tradicija, be Neveravičiaus, bemaž netu-réjo savo sekéjii, tik dramaturgijoje búta negausin bandymu, \ pagrindinius herojus iškelti bajorus, kaip kad Balio Sraogos dramose Radvila Perkunas, Kazimieras Sapiega, Barbora Radvilaité arba Antano Vienuolio dramoje 1831 metai. Tačiau ir
43 J. Tazbir, „História w powiešci.", Siownik literatúry polskiej XlXwieku, red. J. Bachórz i A. Kowalczy-kowa, Wroclaw: Ossolineum, 2002, 339. (Vert. V. N.)
44 J. Detko, „Šwiadomošč spoleczno-narodowa chlopów w šwietle powiešci lat 1864-1939. Zarys prob-lematyki", J. Detko, K. Dunin-Wasowicz, Wspóluczest-nicy narodowej sprawy. Próza polska o udziale chiopa w povstaniu styczniowym i dojrzewaniu jego narodowej šwiadomošci, Warszawa: Ludowa Spóldzielnia Wydaw-nicza, 1973, 217-218, 230-232.
83
joje greta pagrindinés herojés bajoraités Emilijos Pliateraités lygiai svarbu vaid-menj atlieka jos mylimasis valstietiškos kilmés sukilélis Antanas Stauskas, nenusi-leidžiantis jai savo asmenybés jéga ir žy-giais. Kituose lietuvnt autoriu, istoriniuose kúriniuose, aprašančiuose jau sausio suki-lima^ svarbiausia, vieta, užima valstietiški personažai ir ju kova su bajorija, parodant šia, kaip savo kilme, kalba, kultúra ir inte-resais priešiška, lietuviu, valstietijai. Tokj valstiečni ir bajoru traktavima, lietuviu lite-ratúroje nulémé iš dominuojančio istorinio naratyvo perimta etnolingvistiniu kriteri-jumi pagrjsta lietuviškumo samprata ir iš jos išplaukiantis lietuviškumo tapatinimas su valstietiškumu, kartu suvokiant bajorija, kaip luominiu, kalbiniu, tautiniu ir poli-tiniu požiúriu atskilusia, nuo lietuviu, tau-tos45. Antai Neveravičiaus Erškéčiy recen-zentas šitaip aiškino bajoru ir ju istorijos nepopuliaruma, bei valstietišku personažii dominavima, lietuvni literatúroje:
Laikotarpis po Liublino unijos iki šiol musu literaturai térmi mažai tebuvo dav§s. Mat, anos epochos bajorai vis labiau émé lenkéti ir dél to Lietuvai miré. Dabartiné Lietuva atgimé iš apačios, iš liaudies. Todél Lietuvos rašytojai daugiausia vaizdavo baudžiauninkus, valstie-čius.46
45 Anot Antano Aleknos, lietuviu bajorija, dalyvau-dama politiniame Abieju Tautii Respublikos gyvenime, atskilo nuo lietuviu tautos irprisišliejo prie lenku tautos: „Bajoriškai-lenkiškoji politika přivede lietuviu tauta, prie suskilimo. Bajorai atsiskyré nuo savo tautos ne tiktai tei-sěmis, bet ir kalba. Daugelis ju visai užmiršo savo tévii kalbq, émé gyventi vien lenkii idealais. Bendros valsty-běs griuvimo nelaimés, pastangos atgauti nepriklauso-myb?, stipino lietuviiibajoruose lenkiškajtpatriotizma,". A. Alekna, Lietuvos istorija. Antroji praplatintoji laida. Tilžé: J. Reylenderio spaustuvé, 1923, 200.
46 A. Kr, „F. Neveravičius, Erškéäaŕ, Židinys 2, 1938, 274.
Tad Sešiti karty ciklo romanuose vaiz-duodamas lietuvius bajorus ir iškeldamas JU reikšme^ bei nuopelnus savo kraštui. Neveravičius kartu siúlé etnolingvistinio tautinés tapatybés apibréžimo alternatyvaj artima, LDK piliečio ar krajovco sampra-tai. Kitaip tariant, pateikdamas „nekon-vencionalia," Lietuvos istorijos versija47, rašytojas kartu pateiké ir ja, atitinkančias vertybes ir tapatybés apibréžtj, kúri, kaip matysime, buvo sutikta nepalankiai.
Paskutinysis LDK gyvavimo laikotarpis Blaškomose liepsnose
Aptarus pagrindinius Neveravičiaus suma-nyto Sešiy karty ciklo bruožus lietuviu, ir lenku literaturu kontekste, vertéui apsisto-ti ties kiekvienu iš šiu, romanu ir pamégin-ti atskleisti autoriaus požiúrj [ pateikiamus istorinius ivykius bei j o santykj su istori-ne atmintimi. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Blaškomose liepsnose vaizduojami ívykiai - Baro konfederatu, kovos, Abieju Tauui Respublikos padalijimai ir Kosciuš-kos sukilimas - lietuviu, istorinéje literatúroje, priešingai nei lenku,, nebuvo jlite-raturinti. Čia tik iš dalies tikui paminéti Balio Sruogos drama, Apyaušrio dalia apie 1769 meui Šiaulňi ekonomijos valstiečni sukilima^ kurioje minimos, bet nevaizduo-jamos Baro konfederaui kovos. Zvelgiant [ lenku literatúra^ tiek teminiu, tiek stilis-tiniu požiúriu Neveravičiaus romanas gre-tintinas su Stanislawo Reymonto trilogija 1794 metai (1913-1918), kurios pirmaja.
47 E. Domaůska, Historie niekonwencjonalne. Re-fleksja o przesziošci w nowej humanistyce, Poznaň: Wy-dawnictwo Poznaňskie, 2006, 13.
84
dalj Paskutinysis Respublikos seimas jis buvo išvert _s [ lietuvhi kalba_ tad šis ků-rinys jam buvo gerai žinomas, tai rodo ir nemažai panašumii, apie kuriuos netrukus kalbésime.
Rašydamas savo romana^ Neveravičius sieké kuo tiksliau atkurti epochos paveiks-la^ todél gilinosi [ istorinius veikalus, anuo-metinin ryyknt liudininku laiškus, knygoje panaudojo autentišku ano meto dainu48 Ištikimybé istoriniams šaltiniams ir pasi-tikéjimas istoriografijos darbais, traktuo-jant juos kaip pagrindin^ grožinio kůrinio medžiaga^ büdingas XIX amžiaus lenkii istorinei literatůrai, kuri kůre vaizduojamo praeities pasaulio realumo iliuzija^ smulk-meniškai atkurdama istorinj kolority49. Anot Marijos Olszewskos, „savo kůriniuo-se rašytojai mégino perteikti chronologines ívykin sekas. (...) stengési atkurti „didžio-sios istorijos" esm^, konstruodami linijinj. vientisa^ koherentiška^ tvarkinga, pasakoji-ma^ pagrjsta, visuminiu, vientisu pasaulio matymu ir susijusj su istorijos kaip inter-pretuojančio pasakojimo koncepcija"50. Todél jn istoriniuose kůriniuose vaizduoja-ma praeitis yra struktůrizuota, susisteminta ir ideologizuota. Bůtent toks struktůruotas.
48 Pats Neveravičius išvardija šiuos skaitytus veikalus: Józef Grabiec, Dzieje národu polskiego, Eugeniusz Starczewski, Možnowiadztwo polskie na tle dziejów, Szlachta na Litwie (Wilno, 1872), Listy Klementyny z Taňskich Hoffmanowej, Sprawa Dominika Pileckiego, Piesni ziemianina, Marczewski Piesni konfederatów Barskich. „P. Neveravičiaus pasiaiškinimo žodis: per daug skubus sprendimas", Lietuvos žinios 132, 1936, 5, 7.
49 M. J. Olszewska, Drogi nadziei. Polska powiešč historyczna z lat 1876-1939 wobec kryzysu kultury. Warszawa: Wydzial Polonistyki Uniwersytetu War-szawskiego, 2009, 91.
50 Ten pat.
nuoseklus ir ideologizuotas praeities vaiz-davimas büdingas ir Neveravičiui.
Blaškomii liepsnii centre yra Zemai-tijos bajorn Skirgaihi šeimos gyvenimas dramatišku istorinni jvykhi fone. Daugiau-sia vietos kůrinyje užima bajorn gyveni-mo kasdienybé, jn tarpusavio santykiai ir viena po kitos pinamos meilés linijos. Ra-šytojas daug démesio skiria bajorn buities detaléms ir jn papročiams, stengdamasis tiksliai perteikti tos epochos bajoriško pasaulio kolority ir dvasia,. Sis démesys ba-jorn kasdieniam gyvenimui ir papročiams Blaškomas liepsnas suartina su XIX amžiaus lenku gavendomis, kuriose, be kita ko, buvo mégiama vaizduoti bůtent Saksii ir Baro konfederatu kovu epocha,51.
Tačiau greta jaukaus Skirgaihi šeimos pasaulélio yra nuolat jaučiami ir matomi valstybéje vykstantys pokyčiai ir svarbůs jvykiai, verčiantys personažus juos ap-mastyti, vertinti, apibréžti savo pažiůras ir priimti sprendimus. Sie jvykiai išpléšia herojus iš jn kasdienybés, priversdami pa-miršti asmeninius růpesčius ir jsitraukti \ bendra, tévynés gaivinimo ir išlaisvinimo reikala,. Neveravičius mégsta kurti pano-raminius istorinhi jvykhi paveikslus, daž-nai perteikiamus jn dalyvhi akimis: pvz., Stolovičhi muší, gegužés trečiosios Kons-titucijos priémimo posédj, Gardino seimo posédj, kuriame buvo pasirašytas antrojo Respublikos padalijimo aktas, Simono Kosakovskio egzekucija^ Vilniaus išvada-vima, ir kt. Svarbia, vieta, romane užima pu-blicistinio stiliaus intarpai, kuriuose prista-
51T. Bujnicki, Polska powiešč historyczna XLXwie-ku, Warszawa: PAN, 1990, 17.
85
toma ir vertinama bendra tuometé istoriné ir politiné situacija.
Blaškomose liepsnose piešiamas tiek lietuviii, tiek lenky istorinéje atmintyje isitvirtin^s niúrus XVIII amžiaus pabaigos Abiejn Tauty Respublikos paveikslas: že-mos moralés žmoniy valdomas ir svetimii valstybin besidalijamas kraštas, kuriame viešpatauja chaosas ir politiné anarchija:
Kraštas skendéjo chaose, blaškési, beviltiškai spurdéjo, sielvartingai kilo irvél, negando, sa-viškui niekingumo ir svetimos jégos prislégtas, gulé jau visiškai paslikas, iš visti pusiii drasko-mas ir pléšiamas. Buvo parblokštas, kraujais nutekéj^s, bemirštys. (...) O viduje - šalies vir-šunés tarpusavyj vaidijosi, sav§s žiuréjo, sve-timiems pataikavo, „aukso laisvés" sau reika-lavo, liaudi išnaudojo, puotavo, lygbeprotybés pagautos, apakusios ir apkurtusios, nematyda-mos prasivérusios prarajos...52
Ieškodamas priežasčiii, atvedusin prie šios tragiškos padéties, rašytojas vado-vaujasi Krokuvos istorine mokykla, kal-tindamas valstybés valdovus ir didikus sa-vanaudiškumu, moralumo ir pilietiškumo stoka bei pataikavimu bajorijai, leidusiu šiai isigaléti valstybés gyvenime:
Sotais bajoni pilvais Žečpospolita laikési. Ir karaliai tai suprato. Za króla Sasa jedz, pij i popuszczaj pasa! Bajoni pilvus prikimš^s, ir soste tvirčiau besédis pasijuto. Buvo taip! So-tus buvo bajoni gyvenimas. (...) Ir atvedé. Ar tu žinai, jaunuoli, prie ko atvedé? Prie carienés meilužio Lenkii soste ir prie Riepnino!53
Anot Neveravičiaus, Lietuvos ir Len-kijos valstyb? sužlugdé „...valdovai, di-dikiški karaliukai, girti Radvilai, parsida-
52 F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos 1, 278-
279.
53 Ten pat, 1, 136.
veliai Branickiai, Cartoriskiai, Zevuskiai ir istisas legionas kitii, kiekvienas trauke [ savo pus?, kiekvienas savaip „gelbejo" „tevyne/', vulgo - savo valdas"54. Toks pat kritiskas poziuris \ pragaistingy XVIII am-ziaus didiky ir bajory vaidmenj valstybes gyvenime btidingas ir lietuvin istoriogra-fijai55. Ypatingos rasytojo nemalones nu-sipelno paskutinysis valstybes valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, kurj, nesykstedamas sarkazmo, apibtidina kaip sukvailejusi, godii, parsidavusi Rusijai, gasly senj, kurio silpnumu be skrupuly naudojasi savanaudziai dvariskiai:
Tuo tarpu susen^s karalius vis dar dziaugsmin-gai sypsodavosi, isgird^s dvariskiii jam taiko-my: 77 aime toutes les femmes! ir, prisiek^s seime naujai konstitucijai, godziai tiese ranka. \ rusii ambasadorni skambiems rubliams gau-ti, kad turetii lesii nesuskaiciuojamiems savo
54 Ten pat, 2, 253-254.
55 Anot Antano Aleknos, „pamatině valstybés yda buvo pernelyg didelis vieno luomo, bajorijos, jsigalěji-mas. Ji pasisavino sau visas teises, išgavo sau daugyb? visokin laisviii, atěmě valdžia, iš karaliaus ir vyriausy-běs. (...) iš tikrujnvalstyb? valdě ne visibajorai, kaipjie maně, bet didieji ponai, kurie tarp sav?s vaidydamiesi, visos valstybés tvarka, ardě". A. Alekna, Lietuvos isto-rija, 178. Ta_patj požiurj randame ir Šapokos redaguo-toje Lietuvos istorijoje: „Nebuvo iš viso jokios centro valdžios, su kuria kas nors butn skait^sis. Teoriškai čia visa, valdžia, turějo patys piliečiai, t. y. bajorija, bet iš tikro ji ničnieko negalějo. Ji buvo susiburusi apie tar-pusavy kovojančius didikus, kuriems nesutariant ir ně vienai partijai nejsigalint, seimai irte iro, ir kraste neliko jokios valdžios; tuo budu svetimujn papirkimams ir di-dikii savivalei kelias buvo laisvas. Visuomeněs masěs gyvenimo klausimais ně nesirupino". Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas: Knygn leidimo komisijos leidi-nys, 1936, 398. Šj požiu4 perěmě ir lietuvin rašytojai. Pavyzdžiui, Baly s Sruoga dramos Apyaušrio dalia jžan-gojeteigia: „Dvejeta_šimtmečiiisiautějusianarchistiškai nusiteikusi bajorija pavertě krašta_netvarkos jovalu. (...) Savanaudě, gobši ir plěšri bajorija, be atodairos engusi vargo žmones, valstyb? pateikě kaimynam priešpiečiii". B. Sruoga, Apyaušrio dalia, To paties, Raštai 3, parengě A. Tamulionis, Vilnius: LLTI, 1997, 11.
86
haremams išlaikyti, tuo tarpu, kai supuv^s jo dvaras tik dairési, ar neguli kur blogai padéti valstybés pinigai, ir reišké savo susižavéjimy „tautos dievinamo karaliaus" išrnintirni, tiké-damasis gauti pasižyméjimo ordina^ ar pelnin-g^ storastijaj ir balsiai sakydamas: aprés nous le deluge!56
Panašus, tik ne toks sarkastiškas, šio valdovo paveikslas piešiamas ir Reymon-to románe 1794 metai, kur vaizduojamas laisvos morales, silpnadvasis, neturintis valios pasipriešinti Rusijos carienés ir jos pareigúny jsakymams valdovas, silpnumo momentais besiskundžiantis dél jam uždé-tos per sunkios vadovavimo naštos57.
Neveravičius piktinasi, kad didžiosios dalies valdančiojo elito nepri verte atsipei-kéti nei pirmasis Abiejy Tauty Respub-likos padalijimas, nei Lenkijos ir Rusijos karas, nei galiausiai antrasis valstybés padalijimas. Svaigulio pagauta, tarsi apa-kusi ir apkurtusi tam, kas vyksta aplinkui, diduomené linksminosi nesibaigiančiuose pokyliuose, neretai rengiamuose už Rusijos atstovy pinigus:
Nuo Saksoniečiti laikti nematytos puotos vijo-si pokylius, girto yyno putomis apdrébtos vai-šés plauké siautulinga upe, jog atrodé, tarytum kraštas švenčia džiaugsminga^ pergal§ ir yra visko pertek^s.
Tuo tarpu, kai saujelé apdriskusiti, pusalkarrŕu kareiviti be ginklo, be aprupinimo, netikusiai vadovaujama, sielvartingai kovojo, liedama paskutinius kraujo lašus Miro, Gardino ir Lietavo s Brastos laukuose, tuo tarpu, kai liaudis vaitojo po dygia, nepakeliama baudžiavos našta ir niekad negaléjo užgydyti rečiti nuo prievaizdiškti rimbti, tuo metu, kai sužvéréje^ kazokai konfiskuotuose dvaruose ir kaimuose
56 Neveravičius, 2, 253.
57 W. Reymont, Rok 1794 2, Warszawa: PIW, 1980,
218.
rengé medžiokles, šunimis pjudydami nuogas moteris po girias, prievartavo, pléšé ir degi-no, tuo metu, kai neskaitlingi patriotai aukojo savo gyyyb§ ir tortus žustančiai tévynei gelbé-ti - ponai Poninskiai prieš išvykdami medžioti pudravo savo šunis, o išmintingojo karaliaus Stasiaus šambelionai nakčiai apdédavo sau veidus šviežia veršiena, kad butti skaistos, ir prasimanydavo vis naujas liemenes, išsiuvi-nétas žaliomis, skéčius rankose laikančiomis beždžionémis.58
Panašús „šokiy ant tévynés kapo" pa-veikslai iškyla ir minétajame Reymonto romane, kurio pirmajame tome itaigiai vaizduojamos aukštuomenés nuotaikos Gardino seimo metu, kuomet atšaukiant gegužés trečiosios Konstitucijy ir Ketve-riii metli seimo nutarimus bei pasirašant antrojo valstybés padalijimo akty, vyko nuolatinés puotos ir linksmybés.
Blaškomose liepsnose parodoma, kad ne didikii, bet bútent vidutinés ir smulkio-sios bajorijos tarpe atsirado tikry patrioty, suvokusiy tragišky savo krašto situaci-jy, jam gresiančius pavojus ir pakilusiy \ kovy už jo atgaivinimy sustiprinimy ir savarankiškumo išsaugojimy. Sis Nevera-vičiaus požiůris yra artimas XIX amžiaus lenky literaturai. Kaip pavyzdi čia galima nurodyti Ignacy Kraszewskj, kuris, „savo romanuose vaizduodamas smulkiyjy ba-jorijy - garbingy pasišventusiy ir patrio-tišky - jy pateikia kaip priešingyb? egois-tiškiems, nutautéjusiems ir pasileidusiems magnatams"59. Prie tokiy patrioty priskir-tinas ir pagrindinis romano herojus bajo-
58 Neveravičius, 2, 252-253.
59 B. Golebiowska, „Próba zarysu rozwoju pol-skiej powiešci historycznej do konca XIX wieku", Prace polonistyczne séria XXVII, 1971, 102. (Vert. V.N.)
87
raitis Gerardas Skirgaila, kuris, paakintas dédés Ignaco, isitraukia [ Baro konfederatii kova^ pasibaigusia, skaudžiu pralaiméjimu. Rašytojas teigia, kad tradiciškai didiku va-dovaujama bajorija jau néra pajégi kovoti už savo krašto laisv?, nes jai truksta pilie-tinio samoningumo ir vienybés, o didikai dél atsakomybés ir pagrindinnt dorybni stokos yra visiškai netinkami vadovauti šiai kovai. Sitai iliustruoja pirmoje romano dalyje aprašomas Baro konfederatams Lie-tuvoje vadovavusio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio dvaras, kuriame per patj kovu ikarštj karaliavo nerupestingas gyve-nimas ir linksmybés. Oginskio lengvabú-diškuma, ir visiška, situacijos nesuvokima, dar iškalbingiau perteikia Stolovičnt mú-šio paveikslas, kuomet konfederatams be-viltiškai pralaimint, kunigaikštis Oginskis. užsidar^s vienuolyne, rašé opera^ „nes ko-vos trenksmas teiké j am jkvépimo"60.
Rašytojas palankiai vertina po Baro konfederacijos pralaiméjimo ir pirmojo valstybés padalijimo atsitokéjusios bajori-jos pastangas reformuoti valstyb?, suteikti daugiau teisnt miestiečiams ir nusikraty-ti Rusijos protektoráte, tačiau kritikuoja Ketverin metu seimo darba, apvainikavusia, gegužés trečiosios Konstitucijaj pasák jo, visiškai sužlugdžiusia, Lietuvos nepriklau-somyb?. Jos priémimo posédi stebéj^s Gerardas jaučia padaryta, skriauda, Lietuvai, nes ji, netekusi turétojo savarankiškos valstybés statuso, nuo tol tesudaré „beteise^ dali šios smélétos šalieš, kurios pašélusiai tvinksinčioj širdyj jis dabar klajoja ir jau-čiasi svetimas"61. Reikia pažyméti, kad
60 Neveravičius, 1, 242.
61 Neveravičius, 2, 158.
ši Gerardo mintis bemaž atitinka Antano Aleknos Lietuvos istorijos teigini, jog pa-gal nauja, konstitucija, „Lietuva turej o tapti paprasta bendros valstybés provincija"62. Sioje vietoje Neveravičiaus remiasi nebe lenku istoriniu metanaratyvu, pateikusiu Konstitucija, itin palankiai, bet kritiškai jos atžvilgiu nusistačiusiu „didžiuoju Lietuvos istorijos pasakojimu", kuriam atsto-vauja ir tarpukario lietuvni istoriograŕija, linkusi išryškinti savarankiška, Lietuvos statusy Abieju Tautu Respublikoje63 ir kritiškai vertinusi bet koki šio savarankiš-kumo netekima,. Vis délto, Neveravičiaus nuomone, atsižvelgiant i tuomet? politin^ situacijaj deréjo atidéti ginčus dél Lietuvos statuso Abieju Tautu Respublikoje, nes tuo metu buvo daug svarbiau bendromis jégo-mis sustiprinti valstyb? ir apginti ja, nuo didžiausiii jos priešu „maskoliu". Tik tada bútu galima kalbéti apie turétuju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés teisnt susigra,-žinima,. Rašytojo teigimu, XVIII amžiaus pabaigos pažangieji Lietuvos bajorai buvo linke^ atsisakyti separatistinni siekip dél bendros tévynés išlaisvinimo idéjos, tačiau jie netapatino Lietuvos su Lenkija ir visuomet suvokéjos atskiruma,. Čia galima atpažinti LDK pilietiškumo idéja^ neprita-pusia, nei prie tarpukario Lietuvos, nei prie Lenkijos istoriniu metanaratyvu.
{domu, kad apibúdindamas, kas jam yra tévyné, Gerardas kaip priešstata, lenkiškai „smélétai šaliai" piešia miškinga, Lietuvos
62Alekna, 183.
63 Šapokos teigimu, „ir XVIII amžiuje savarankiš-koji Lietuvos valstybés organizacija neišnyko". A. Ša-poka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metu unijos, Kaunas: Spindulys, 1938, IX.
88
kraštovaizdi, paremta, lenkvi literarurinéje tradicijoje isigaléjusiu idilišku giriomis apaugusio krašto, kuriame gyvena dori ir artimi gamtai žmonés, paveikslu64:
Su tévynés vardu jo širdyje siejosi giringi Lietuvos plotai, skardžni sukaustyti Lietuvos upokšniai ir žemos smaragdinés lankos, su-smegusios, šiaudinhi stogii gaurais apžélusios sodybos. Rudinioti, léti, pareigingi, teisyb§ ir Dievo mylintys žmonés.65
Čia vertétu nuo bajoru pereiti prie Blaškomose liepsnose vaizduojamvi vals-tiečiii. Románe jie parodomi kaip pasyvi, savo balso neturinti mase, už kuria, majsto bajorai. Pažangesnieji iš ju,, veikiami iš už-sienio ateinančin idéju,, ima kelti valstiečni laisvés ir žmogaus teisin klausimaj
Pasaulis sujudo iš sutrilnijushi pamahi. Visu tautti pažangieji ir taurieji émé kelti galvas. reikalaudami žmoniškti teisni ne vien privi-legijuotiems, bet ir šiaip žmonéms. Laisvés ir žmoniškumo šukiai, sklindo iš vakani, iš kru-vinai žérinčios Prancuzijos, iš Anglijos ir net iš tolimos išsilaisvinusios Amerikos, plauké per pasauli, gaivindami apsnudusius, feodalizmo šimtmečiais atbukintus protus. Iš leto émé busti masni samoné. Beteisiai, atstumtieji, su galvi-jais sulyginti dairési su nuostaba, sužinoje, kad irjie žmonés. (...) Šviesiausiprotai, tauriausios asmenybés éjo to naujo judéjimo prieky, neš-damiesi véliavas su „žmogaus teisiu" šukiu. Tačiau žmonija nebuvo dar prirengta prisiimti tai, kajaipiršo geresniejijos atstovai. Tamsoje skendinčios masés tebebuvo inertiškos.66
Toks valstiečiu, traktavimas yra prie-šingas Sruogos dramai Apyaušrio dalia.
64 D. Beauvois, „Mit „Kresów Wschodnich", czy-li jak mu položyč kres", Polskie mity polityczne XIX i XXwieku, red. W. Wrzesiňski, Wroclaw: WUW, 1994, 97-98.
65 Neveravičius, 2, 158.
66 Neveravičius, 2, 119.
kurioje samoningi ir savo teises žinantys baudžiauninkai patys kyla [ ková, už savo laisv? ir žem^, pareišk^, kad su bajorais Baro konfederatais jiems ne pakeliui67.
Neveravičiaus románe pabréžiamas paternalistinis pažangiosios bajorijos ir valstiečin santykis ir jos pastangos itraukti juos [ pilietin^ visuomen^ bei kova,už savo krašto laisv?. Kosciuškos sukilimo išvaka-rése Gerardas Skirgaila teigia nusivyl^s savo luomo žmonémis ir tiki, kad sukilima, galima laiméti tik su ipilietintos liaudies pagalba:
Netekau pasitikéjimo bajorija. Taip! Aš nuo amžni per kartti kartas bajoras, praradau pasitikéjimo savo luomu! (...) Musti dvasia supuvu-si... Mes negalime pakelti téyynés, nes esame silpni ir suniekšéj§. Turime kviestis pagalbon naujas jégas, kurios igalins tauto kovoti ir laiméti! Ir toms jégoms téyynéje turime suteikti naujo viet^. Nebe vergii, nebe atstumtujti, bet teisétii valstybés piliečni vietaj68
Išjodamas [ sukilima^ Gerardas pasiima ir aštuoniolika apmokytu, kovoti ir apgink-luotu baudžiauninku,, kuriems pažada, kad grjžus bus paleisti nuo baudžiavos ir gaus žemés nuosavybén. Lygia greta parodomas atsirandantis ir pačin valstiečiu pilietinis samoningumas, kurj rodo ir ju palankumas bei teikiama parama sukiléliams.
Panašus požiúris [ valstiečius búdingas ir minétajam Reymonto romanui. Jame pagrindinis herojus bajoras Seweras Zarába taip pat téviškai elgiasi su savo bau-džiauninkais ir yra ju mylimas. Románe ne sykj pabréžiama, kad laisvos Lenkijos pagrindas yra laisvi valstiečiai, ir be ju
B. Sruoga, Apyaušrio dalia, 111. Neveravičius, 2, 300.
89
bajorai sukilimo nelaimés69. Einantiems \ sukilima, baudžiauninkams taip pat sutei-kiama laisvé ir pažadama žemé. Tačiau Reymonto kúrinyje valstiečiams tenká kur kas svarbesnis vaidmuo nei Blaškomo-se liepsnose, kur jie lieka beveik nebylia. pasyvia ir dažniausiai bevarde mase. Net ir baudžiauninkas Petras, lydéj^s Gerarda, Baro konfederatu žygiuose bei išgelbéj^s ji sužeista, Stolovičiii múšyje, néra plačiau apibúdinamas, neatskleidžiama jo pasau-léžiúra. O trilogijoje 1794 metai pabréžia-mas reikšmingas valstiečty vaidmuo suki-lime ir jn herojiška kova. Valstiečiai patys stoja i sukiléliit gretas, jie suvokia savo kovos tiksla^ drista pasipriešinti ponams ir gina múšiuose pelnyta, asmens laisv?. Tokia Reymonto pozicija atspindi XIX-XX amžni sandúroje svarbia, vieta, lenku isto-rinéje atmintyje užémusia, Kosciuškos sukilimo legenda^ iškélusia, esmini valstiečni vaidmeni formuojantis tautai ir jos kovoje dél laisvés70.
Nepaisant sukilimo pralaiméjimo. Neveravičius baigia romany optimistine gaida - viltingu grižtančio namo iš rusii kaléjimo paleisto Gerardo laišku, kuria-me šis išreiškia savo tikéjima^ kad dar ne viskas baigta, jog ir toliau reikia dirbti ir t^sti kova, už tévynés laisv?. Sis viltingas tikéjimas tautos nesunaikinamumu, ved^s i lenku legionus ir i XIX amžiaus sukili-mus, ryškiai atsispindi lenkp istorinéje atmintyje ir ja^ iliustruojančioje literaturoje. Tas pats Reymontas savo trilogija^pabaigia
69 Reymont, 3, 20.
70 J. Kochanowicz, „Powstanie i chlopi. Cztery in-terpretacje", Košciuszko —powstanie 1794 r. — tradycja. 81-82.
teigdamas, kad, nepaisant visu skaudžiii pralaiméjimu ir valstybingumo praradi-mo, Lenkija nepražuvo ir t^sé savo kova, už laisv? iki pat jos atgavimo. Beje, š[ po-žiůri, pabréžianti sukilimo idéjin? prasm? tolesnei kovai už laisv?, išsako ir Mykolas Biržiška savo knygeléje apie 1794 metu sukilima, Lietuvoje. Anot jo, šis sukilimas svarbus tuo, kad apgyné Lietuvos garb?, nes priešai „nebedriso skelbti Lietuva, pa-či^ sutikus svetima, Junga, priimti. Antra vertus, šis pirmas sukilimas praskyné kelia, antram bei trečiam [sukilimui] ir apskritai atviram ir stačiam žmonnt pasipriešinimui Rusu priespaudai, kuris neleido jai mus vi-siškai paglemžti ir surusinti"71.
Aptarus Neveravičiaus požiůri i romane pateikiamus istorinius ivykius, vertétii pereiti prie juose dalyvaujančiit herojn ir JH atstovaujamu idéjn bei vertybiii. Pagrin-dinis romano herojus - bajoraitis Gerardas ikünija pagrindinius XIX a. ir XX a. pra-džios lenku literaturoje piešiamo bajoro patrioto paveikslo bruožus. Visu pirma -giht tikéjima^ kad pirmutiné bajoro parei-ga yra pasiaukojamas tarnavimas tévynés labui ginklu ir savo darbu. Jam bůdingas bajoriškas išdidumas, neleidžiantis pa-miršti savo garbingos kilmés ir asmens vertés, tačiau ir dora, teisingumas, žmo-niškumas ir pagarba, rodoma ir žemesnio-jo luomo žmonéms. Tai pažangty paziüni bajoras, kuriam artimos laisvés, lygybés ir brolybés idéjos. Neveravičius pagal lenkii literatůros kanóny kuria programini hero-jii, kurio paveiksla, savo monograřijoje yra
71M. Biržiška, Lietuvos sukilimas 1794 metais, Vilnius: Bajevskio spaustuvě, 1919, 3.
90
aptarusi Magdalena Miciňska. Pasak jos, tautos didvyris paprastai yra bajoriškos kilmés, savo vaikyst? ir brendimo metus leidžia kaimiškoje dvaro aplinkoje, o jau-nystéje yra linkes [ pramogas, nuotykius ir bravüras. Jo gyvenimo lužj ir peréjimy \ suaugusiujy pasauli ženklina nelaiminga meilé. Sis patirtas sukrétimas ji vienaip ar kitaip atveda [ kovos už visuomenés gérj keliy72. Sie Miciňskos išskirtieji biogra-fijos momentai užima nemažy pirmojo Blaškomii liepsnii tomo dalj, kurioje pa-sakojama apie kasdienj Imbarés dvarelio gyvenimy, paivairinamy vaizdingy iškylos rogémis, medžioklés ir puoty scény. Ge-rardas mielai dalyvauja provincijos bajory pasilinksminimuose, o vieno pasivažinéji-mo rogémis metu isimyli kaimynystéje gy-venančiy bajorait? Anel?. Slapčia paém^s arklj, naktj jojajos aplankyti, tačiau žirgas žuva, o naktinis nuotykis baigiasi motinos nuosprendžiu atskirti Gerardy nuo gimi-nés ir jo pabégimu iš namy pas déd?, kur jis pradeda kovotojo už laisv? keliy. Ane-1? tévai išsiunčia \ nežinomy miesty. Siy siužeto linijy verta atpasakoti todél, kad bütent dél jos panašumo \ Žeromskio Pe-lenus Neveravičius sulauké kritiky kaltini-my dél plagijavimo73. Pagrindinis Pelenu herojus Rafalas Olbromskis taip pat mielai
72 M. Miciňska, Miedzy Králem Duchem a Miesz-czaninem. Obraz bohatera narodowego w pišmienni-ctwie polskim przetomu XIX i XX wieku (1890-1914). Wroclaw: Leopoldinum, 1995, 275-301.
73 [P. Juodelis] „Plagiatas ar „savarankiška kury-ba"?", Literatura 2, 1936, 22; S. Kapnys, „Kompiliuo-ta beletristika", Kultura 5, 1937, 325-328; A. Puida, „Keistas musil literaturos reiškinys: Blaškomos lieps-nosl PopiotyT\ Lietuvos žinios 126, 1936, 5; A. Ven-gris, „F. Neveravičius Blaškomos liepsnos", Naujoji Romuva 10, 1937, 238-240.
dalyvauja provincijos bajory pramogose. panašios iškylos rogémis metu jam \ širdj krinta daili šviesiaplauké Helena. Jojant iš slapto naktinio pasimatymo, jaunuolio ku-mel? užpuola ir sudrasko vilkai, o sužino-j^s apie tai tévas, išvaro súny iš namy. Po šio ivykio Helena išsiunčiama \ didmiesti, o Rafalas, lygiai kaip ir Gerardas, išvyksta [ atkampy giminaičio dvareli Pelenus taip pat přiměna trumpos, tragiškai pasibaigu-sios Gerardo meilés Matildai istorija, kai mergina žuva nuo pléšiky (n. b. rusy) ranky. Tiek Pelenams, tiek Blaškomoms lieps-noms búdinga pagrindiniy herojy kaita ir kai kuriy skyriy pradžioje pateikiami poe-tiški gamtos aprašymai, sukuriantys atitin-kamy nuotaiky ir padedantys kaip ižanga tolesniems ivykiams74. Taigi Žeromskio ítaka čia sunkiai paneigiama, ypač turint galvoje, kad jo kúryba Neveravičiui buvo žinoma - savo rašytojo karjery jis pradéjo bútent nuo šio autoriaus Nuodémés istori-jos vertimo. Neabejotina, kad buvo skait^s ir Pelenus - vienyiš garsiausiy XX amžiaus pradžios lenky romany. Tačiau, nepaisant Žeromskio jtakos, Blaškomii liepsnii nega-lima vadinti Pelenii plagiátu. Reikia turéti galvoje, kad abu rašytojai savo romanuose kuria tam pačiam literaturiniam kanonui priklausantj programing patriotmi herojy, tad čia neišvengiamai atsiranda panašumy ir sutapčiy.
Kiti Blaškomii liepsnii personažai taip pat dažniausiai atitinka XIX amžiaus lenky literatůroje isitvirtinusius tipiškus bajory tipažus: žiauri, despotiška, konser-
74 Neveravičius, t. 1: 33, 75-76, 122, 212, 248-249, t. 2: 36, 94-95, 186-187, 278.
91
vatyvi, baudžiauninkus engianti Gerardo motina (minétajame Žeromskio romane vaizduojamas tironiškas pagrindinio hero-jaus tévas), geraširdé, švelni ir gailestinga auklé Marijona, pikta, pagiežinga senmer-gé ir davatka teta Aurelija, linksmas, nuo-širdus, tiesaus büdo patriotas dědě Ignacas Skirgaila, visko mat^s narsus karys Jonas Pševlockis, sarmatizmo ideologija per-siém^s konservatyvin paziürn kaimynas Butleris, švelni ir atsidavusi mylimoji Matilda. Romane pasirodo ir kelios istorinés asmenybés - Lietuvos sukilélin vadai Ro-mualdas Giedraitis, Jokübas Jasinkis, Janas Suchoževskis ir Aloyzas Sulistrovskis. Ji_ vaidmuo téra epizodinis, neišplétotas. Ap-rašydamas Sias asmenybés, Neveravičius linkes gerokai idealizuoti. Pavyzdžiui, mü-šyje dél Vilniaus kovoj^s Jokübas Jasinskis lyginamas su karžygiu šventu Jurgiu:
Jis atrodé tarytum kažkas nerealaus, nelygi-nant koks karo dievaitis, skriejas per gatves nepaliečiamas tarp klaikni degéhi liepsmi. tratant süviams ir skambant ginklams. Atrodé. kad ji nežinas, kas yra baimé, nepaisas jokio pavojaus.
Prietaringi rusti kareiviai nedrjso yj. taikyti. IŠ lüpti i lüpas skrido jti eilése kupini nuostabos ir mistiškos baimés žodžiai: -Sviatoj Georgij! Sviatoj Georgij!75
Toks pats istorijos didvyriu, idealizavi-mas bůdingas ir kitiems tiek lietuvni, tiek lenku autoriams, iš kuriu čia vélgi galima prisiminti Reymonta^ savo trilogijoje jkü-nijusi Kosciuškos mita^ kuris šio kůrinio rašymo metu buvo pasiek^s savo apogé-
76
75 Neveravičius, 2, 309.
76 M. Miciůska, „Kult Tadeusza Košciuszki i jego rola dla utrzymania šwiadomošci narodowej Polaków w XIX-XX wieku", Lietuvin atgimimo istorijos studi-
Kaip jau esame minéj?, Blaškomose liepsnose itin reikšminga, vieta^užima bajo-riško gyvenimo ir buities paveikslai. Rašy-tojas talentingai kuria bajorn bendravimo, puotu, medžiokliii, pasivažinéjinm scenas, kurios, nepaisant gausybés tapybišku deta-lni, išlaiko dinamiškuma, ir ekspresyvuma,. Pažymétinas jo gebéjimas keliais štrichais nupiešti ryškias, šmaikščias mizanscenas, sukurti charakteringus bajorn paveikslus, nepamirštant perteikti jn kalba^ perpinta, lotynišku ir lenkišku posakni bei daineliii citáty. Si kalbos stilizacija suteikia pasa-kojimui spalvingumo, gyvumo ir komiš-kumo:
Sakau jums, omnibus spectantibus, kad viva exempla čia turite, kaip tinka svečius garbingai priimti ir convivium ruošti, - émé balsiai girti teiséjas, bet jj nutrauké gale stalo sédjs ponas Gaižauskas, kurs, iškél_s šakute marinuot^un-gurL plonu veriančiu balsu suspiegé: Indyk z sosem, barszcz z bigosem -dawniej jadly pany: dziš robaki i šlimaki
jedza^ jak bociany!77
{domu, kad emigracijoje rengdamas antraja, savo romano laida^ Neveravičius išverté lenkiškus posakius ir dainas [ lie-tuviii kalba^ tačiau itin nevyk^, tiesiog ne-mokšiški, komišku eiliuotu tekstu vertimai tik pakenké romanui, kaip tai matyti iš šios dainelés vertimo:
Kopustinj, Kalakutus Seniau ponai valgé:
jos 17: Nacionalizmus ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija XIX-XX a.), sud. V. Sirutavičius, D. Staliunas, Vilnius: Lil, 49.
77 Neveravičius, 2, 46.
92
O dabarties, Kaip gužučiai -Kirméles, gyvates!..78
Kurdamas bajorijos gyvenimo vaizdus. paivairintus anekdotinémis ir humoristi-némis situacijomis, Neveravičius remiasi XIX amžiaus lenkvi gavendví tradicija79. Lenkvi literaturos, ypač minétujvi Žeroms-kio ir Reymonto kúriniii, itaka, galima ižvelgti ir dinamiškose, ekspresyviose sukilélivi gyvenimo ir múšivi scenose, su-déliotose iš ryškiii, greitai besikeičiančii] epizodu ir vaizdu80.
Lietuvivi recenzentai išsyk jvertino Ne-veravičiaus romano teminj naujuma, ir ori-ginaluma,. Eduardas Viskanta gyré rašytoja, už drajsa, imtis lietuvnt literaturoje ir isto-riografijoje mažai tepaliesto laikotarpio. tačiau numaté, kad bútent dél savo temos -bajorn gyvenimo ir vaizduojamos epochos romanas nebus populiarus tarp skaitytojn:
„Blaškomos liepsnos" jau pačiu savo užsimoji-mu yra veikalas isidémétinas ir vertingas ypač tuo, kad čia pirmo karto originalinéje literaturoje paliesti ligi šiol nei musii beletristii nei netgi musti istorikii nejudinami Lietuvos - Lenkijos valstybiii laikotarpio iyykiai, tikrai verti visoke-riopo tiek musil menininkii, tiek mokslininku démesio (...) Plačiajai publikai šis Neveravi-čiaus romanas gal bus irnelabai populiarus j au ir dél to, kad jis aprašo „svetima" mums Lietuvos bajoni aplinko ir iš viso taip nepopulia-ni pas mus lig šiol unijin; Lietuvos gyvenimo laikotarpi.81
78 F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos 2, Londo-nas: Nida, 1959, 43.
79 T. Bujnicki, Polskapowiešč historyczna XIX w ie-ku, 17.
80 Neveravičius, t. 1, 162-168; t. 2, 296-308.
81 Gražvydas [Edvardas Viskanta], „F. Neveravi-čiaus Blaškomos liepsnos", Vairasl, 1937,243.
Viskantos nuomone^ palaiké Vytautas Maciúnas, sukritikav^s Neveravičiaus šumanýma, pavaizduoti ne valstiečiii, bet bajorn luorna^ kuris tautiniu ir socialiniu požiúriu yra svetimas lietuvin tautai:
Romano medžiaga butii ivairi ir idomi, bet lietuviui skaitytojui toks svetimas ir nemielas yra tasai sulenkéjusiii bajoni, musii proseno-lius baudžiauninkus engusiii, dykaduoniškas gyvenimas. Jis pasigenda valstiečiii gyvenimo vaizdii...82
Jam pritaré ir Antanas Vengris, teig-damas, kad lietuviui rašytojui visu pirma turi rupéti valstiečnt gyvenimas83. Kritikii pasisakymuose galima ižvelgti tam tikra, prieštaringuma,: girdami rašytoja, už pa-stangas išplésti lietuvin istorinés atmin-ties rémus, vis delto kritikavo ji už šiuos rémus peržengiančnt bajorišku vertybin ir idéjn iškélima^ traktuodami jas kaip svetimas lietuvin tautai. Neveravičiaus istorinis pasakojimas vargiai tilpo i dominuojančia, lietuvin tautos istorijos paradigma^ nes siúlé laikyti lenkakalbius Lietuvos bajorus patriotus lietuviais ir jn istorija, pripažinti lietuvnt istorijos dalimi.
1831 metu sukílimas Erškéčiuose
Vos metai po Blaškomu liepsnn pasiro-dymo Neveravičius išleido antraji Sešin kartu ciklo romana, Erškéčiai, vaizduojan-ti 1831 metu sukilima,. Sis sukilimas dél savo bajoriško pobúdžio taip pat nebuvo populiarus lietuvin literaturoje ir gana kri-tiškai vertinamas istoriograřijoje84. Sukili-
82 V. Maciúnas, „F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos", Zidinys 1, 1937, 133.
83 A. Vengris „F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos", Naujoji Romuva 10, 1937, 238.
84 Iš istoriku darbii galima paminěti Vilniuje išleista.
93
mo šimtmečiui skirtos studijos 1831 mety sukilimas Lietuvoje jvade Petras Purénas konstatuoja, kad „toji bajoriškoji Lietu-vos-Lenkijos valstybé ir toji 1831 mety revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau blogo, kaip gero dave"85. Panašiai sukilimas apibúdinamas ir Adolfo Sapokos reda-guotoje Lietuvos istorijojeg6. Pabréždamas šio sukilimo svetimuma, lietuvty tautos in-teresams, Maironis ji vadina tiesiog „lenkii maištu"87. Nenuostabu, kad, dominuojant tokiam istoriniam naratyvui, iš lietuvty rašytojn sukilimo tema, be Neveravičiaus, susidoméjo tik Tadas Adomonis, paraš^s meniniu požiúriu silpna, romana, Bedalty aušra (1933) apie 1831 ir 1863 mety su-kilimus, ir Antanas Vienuolis, tais pačiais 1937 metais, kai pasirodé Erškéčiai, išlei-d?s drama, 1831 metai.
Zvelgiant i lenku, istorin? literatura^ pažymétina, kad šis sukilimas dél poli-tinty priežasčty (cenzúros) populiarumu toli gražu neprilygo Kosciuškos sukilimui, Henriko Dabrowskio legionn žygiams ar 1863 mety sukilimui88. 1830-1831 m. sukilimas i lenku istorin? atminti visu didin-gumu sugrižo tarpukariu, artéjant jo šimtmečiui, kai buvo išleisti reikšmingi istori-
Augustino Janulaičio studija, Lietuvos valstiečiai 1831 metais (1921) ir sukilimo šimtmečiui skirta, Petro Purě-no studija, 1831 metu sukilimas Lietuvoje (1931).
85 P. Purénas, 1831 metu sukilimas Lietuvoje, Kaunas: Spindulys, 1931, 3.
86 „Sukilimas nedavě niekam naudos. Lenkijos au-tonomině karalystě buvo panaikinta, Lietuva ir Lenkija buvo nuterliotos, daug žmonúi žuvo sukilimo maišaty, o dar daugiau buvo ištremta i Rusijos giluma,". Lietuvos istorija, red. A. Sapoka, 464.
87 Maironis, Raštai 4: Lietuvos praeitis. Ketvirtoji laida, žymiai perdirbta, Kaunas: Raidě, 1926, 226.
88 Cz. Klak, „Kariéra tématu listopadowego w pol-skiej prozie fabularnej", 427.
ku Szymono Askenazio ir Waclawo Tokar-zo jam skirti veikalai, sukél? visuomenéje daug diskusijii, taip pat spaudoje pasirodé daug populiarty straipsnty sukilimo tema. Anot istoriko Stefano Kieniewicziaus, „iš idéjinio sukilimo paveldo buvo išskiriama viena nata: didvyriškas užsidegimas siekti nepriklausomybés, nuostabi kova su galin-gu priešu. Pralaiméjimo aplinkybes buvo linkstama apeiti"89. Sioje gyvo susidomé-jimo atmosferoje išéjo ir daugelis istorini metanaratyva, iliustruojančty grožinty kú-rinty: Stanislawo Szpotaňskio romanas Be saulés (1926), Stefano Krzywoszewskio drama Kova (1928), Edmundo Jezierskio romanas Lapkričio naktis (1930), Kazi-mierzo Golbos romanas Didžiosios legen-dos šešélyje (1932), Tadeuszo Konczyňs-kio drama Emilija Pliateryté (1933). Taip pat paminétinas alternatyvia, atminties ver-sija, pateikiantis Leono Kruczkowskio romanas Kordianas ir chamas (1932), kuria-me atskleidžiamas socialinio ir patriotinio sukilimo motyvu, konfliktas. Kaip matyti, lenku istorinéje literaruroje 1831 mety sukilimas turéjo pakankamai stipri^tradicijaj su kuria méginsime gretinti Neveravičiaus Erškéčius.
Savo romane rašytojas t^sia Blaško-mose liepsnose pradéta, žemaičty bajorn ir valstiečty šeimngyvenimo kronika,. Vienos kartos laiko tarpo skiriamuose Erškéčiuo-se veikia ty pačty Skirgaity, Krantauskii ir Butvity šeimu palikuonys, tebéra gyvi kai kurie personažai, iterpiami pasakoji-mai apie Blaškomose liepsnose aprašomus
89 S. Kieniewicz, „Dziedzictwo ideowe powstania listopadowego", Dziedzictwo powstania listopadowego w literaturze polskiej, 19.
94
ívykius ir jy dalyvius. Erškěčiuose, kaip ir Blaškomose liepsnose, daugiausia vie-tos skiriama XIX amžiaus pradžios bajory kasdienybei, jy buičiai, papročiams, tarpu-savio santykiams. Siame kúrinyje yra ma-žiau Lietuvos istorin? situacijypristatančiy publicistiniy intarpy, jie pakeičiami herojy pasisakymais ir pasakojimais bei atkurtais ívykiii (sukiléliy vady pasitarimy ir mušiu) paveikslais. Skirtingai nei Blaškomose liepsnose, aprašančiose gana ilgy poros dešimtmečiy laikotarpj, Erškéčiii veiks-mas apima tik pory mety, kuriy centre yra sukilimo ivykiai, itraukiantys \ savo súkurj romano herojus ir keičiantys jy pažiúras bei likimus.
Erškěčiuose Neveravičius tamsiomis spalvomis piešia Rusijos valdžioje esančios Lietuvos situacijy devyniolikto šimtmečio trečiojo dešimtmečio pabaigoje - ketvir-tojo dešimtmečio pradžioje, paminédamas ir Nikolaj aus Novosilcevo ivykdytus pro-cesus prieš Vilniaus universiteto studenty slaptyjy organizacijy veikéjus: „viskas pasmaugta, viskas užgniaužta. Geriausi žmonés tremiami, kalinami... pasijudinti laisviau nebegalima. Visos organizacijos uždarytos, išvaikytos. Nebeliko skaisčiyjy pranašy..."90 Tačiau patirty represijy neiš-sigand^s jaunimas imasi „vaduoti tévyn? iš pančiy" - rengti dar vieny sukilimy. Pana-šiai kaip Edmundo Jezierskio romane Lap-kričio naktis91, 1831 mety sukilimas pa-rodomas kaip jaunos dvasios ir idealizmo proveržis, ikvéptas Adomo Mickevičiaus Odés jaunystei, kurio tikslas yra jgyven-
90 F. Neveravičius, Erškéčiai 1, 224. 91E. Jezierski, Noc listopadová, Warszawa: Bibliotéka Nowošci, 1930, 165.
dinti kilnias filomaty idejas: atkurti Abiejy Tauty Respubliky panaikinti baudziavy pakelti kulturinj ir ekonominj krasto lygL taip pat ikimyti Pranciizy revoliucijos idea-lus - laisv?, lygyb? ir brolybej
Nesileisime smaugiami ir niekinami. Turime iskilti, turime prikelti tevyn§ ir atitaisyti tas klaidas, kuria padare must} proteviai. Pakel-sim savo balsaj pakelsim rankas, kai ismus valanda, pakelsim ir ginkl^ pries engejus, pa-laidosim oportunizmy ir sutresusio feodalizmo likucius, islaisvinsim vergus ir sujais kaip su broliais, kaip su lygiais, stosim \ kov^uz savo ir jti laisv?.92
Rengiantys sukilimy bajorai atvirai ke-lia visy luomy laisves ir lygybes klausimy suprasdami, kad privalo palaikyti valstie-ciy laisves ir zemes siekj, suteikti jiems ly-gias pilietines teises, sviesti juos ir jtraukti \ bendry kovy, nes tik susivienijusi visuo-mene sugebes iskovoti laisv? ir sukurti vi-suotin? gerov?:
Noredami laimeti, turime eiti visi, turi sukilti visa tauta, kaip vienas zmogus. Ne bajoriska tauta, bet tautos visuma. Kyla liaudis ir rei-kalauja sau teisiti. Palaikykim jit, kovokim drauge su jais, prikelkim senaj galing^ vals-tyb§ naujais pagrindais! (...) noredami sukelti liaudi, turime pazadeti ne kokiti lengvatti, bet turime pazadeti islaisvinti vergus ir juos pada-ryti teisetais atgijusios tevynes pilieciais. Pri-sikelusi tevyne tures jiems patikrinti zmonisk^ buiti.93
Siai idejai pritaria pagrindinis Erskecin herojus Andrius Skirgaila, kuris, iseidamas [ sukilimy, paleidzia is baudziavos savo valstiecius ir kviecia juos laisvu noru eiti drauge ginti tevynes nuo priesy.
Neveravičius, 1, 225. Neveravičius, 1, 248-9.
95
Romane pabréžiama ne tik visu luomii, bet ir abieju valstybnt konsolidavimosi svarba sukilime, tikint, kad tik sujungus visu jégas, galima tikétis pergalés prieš Rusija, ir Abieju Tautu Respublikos atkü-rimo:
Nútilo vaidai, atšipo neapykantos, asmeniš-kumai. Jti vieton iškilo patriotizmo apoteóze. Bet drauge toj jausrmi, idéjti ir besiartinančios audros maišaty galutinai skendo lietuviškos bajorijos išskirtinumo jausmas ir atšipo regio-nalinis Lietuvos patriotizmas. Atrodé, esa,s tik bendras priešas ir bendri interesai. Negausüs lietuviško žodžio gynéjai ir lietuviškos taurines Simones kéléjai dirbo tyliai, nepalankiau-sionús salygonús, karščiausi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystés propagatoriai nuéjo su srove, nes suprato vieni neiškovosia, Téyynei laisvés. Bajorijai užsitryné savokos Lietuva ir Lenkija, susidaré sintezé - Tévyné, kurios didyb§ atgaivinti ji kilo. Tačiau kiekvienas ju visa siela jauté esa,s didingos tautos sünus ir. nors lenkiškai kalbédamas, save laiké ir vadi-no lietuviu.94
Sioje citatoje rašytojas pateikia jo románu herojams tinkantj lenkiškai kalban-čio lietuvio apibréžimaj kuriame ryškus LDK pilietiškumo momentas, kai suvo-kiant savo krašto atskiruma, ir vert?, kartu jaučiami patriotiniai jausmai bendrai tévy-nei - Abieju Tautu Respublikai.
Toje pačioje citatoje duodama užuo-mina [ užgimstančia, etnolingvistine^ lietu-viškumo samprata^ siejama, su „lietuviško žodžio gynéjais ir lietuviškos tautinés Simones kéléjais". Erškéčiuose po truputj imamas kelti ir lietuviu kalbos vartojimo klausimas: demokratiškai nusiteikusi ba-jorija nebelaiko šios kalbos mužikiška, bet pripažjsta jos grožj ir turtinguma,. Nuo čia
94 Neveravičius, 2, 37.
nebetoli iki suvokimo, jog lietuviui bajorui bútina išmokti „užmiršta," protévin kalbaj
...vien tik mes kalti, kad toji sena, garbinga, kitados didyyrni vartota kalba merdi, nyksta ir gédingai slapstosi giliausiuose partikuliani už-kampiuose. Kurgiji nemerdés, jei žmonés gé-dijasijakalbéti. (...) Mustiponai, seniaiužmir-š? savo kilm§, užnúršo ir protévni kalba,. Ne tik patys paniekino puikia,, turtinga, sentéviu kalba^ bet ir liaudi verčia kalbéti jai svetima kalba. (...) Lietuvni kalba - labai turtinga kalba, daug turtingesné už kitas ir už lenkti. Ji turi daugyb? žodžni išreikšti kad ir kilniausioms núntims, tik mes jos nemokam...95
Neveravičius čia truputj paankstina ši bajorijos samonés pokytj96. Siuose jo samprotavimuose galima atpažinti nuo lie-tuvin tautinio judéjimo laiku istoriniame metanaratyve gyvuojanti požiúrj \ išorinj Lietuvos bajorijos sulenkéjima^ supranta-ma, kaip kulturin^ apnaša^ kuria, nuvalius galima pasiekti lietuviška, branduoli, kurj nesugadinta, išsaugojo tik valstiečiai, rašy-tojo vadinami „tautos šerdimi ir druska" .
Reikia pažyméti, kad valstiečiai šiame romane atlieka kur kas svarbesnj vaidme-nj nei ankstesniajame. Ir sukilime jiems tenká pirmenybé prieš bajorus, nes jie pir-mieji sukyla, nenorédami duoti rekrutu. Valstiečiai nebéra pasyvi ir tamsi mase, bet maištingai nusiteik^ (ypač jaunimas), pa-sitikintys savo jéga ir savo teises inirtingai ginantys žmonés, kurie reikalauja suma-žinti laža^ priešinasi fizinéms bausméms ir
95 Neveravičius, 1, 177-178.
96 Pasák Antano Kulakausko, atsigrežimo {„protě-vivr" kalba, prielaidos ěmě ryškěti tik apie XIX amžiaus vidurj. A. Kulakauskas, „Lietuvos bajorija ir lietuviii tautinis bei valstybinis atbudimas", Literatůros teorijos ir ryšiii problemos. Etnosocialiné ir kulturiné situacija XIX a. Lietuvoje, sud. S. Zukas, Vilnius: Mokslas, 22.
96
maištauja prieš rekrutu imti atéjusius caro kareivius:
Taip šauké, grasé, kilojo kumščius ir vis stu-mési i prieky j au isirito [ užpakalin; dvaro kiema,, tartum ketindami čia pat ka, pulti, su-lamdyti, nušluoti nuo žemés. Tokia galia juos apsiauté, toks savo jégos suvokimas ir pasiti-kéjimas savimi...97
Valstiečiai ne tik kviečiami pomi, bet ir patys stoja [ sukilélnt gretas, visu pirma viliojami galimybés gauti asmenin^ laisv^ ir žemés. Jie suvokia ir juos su bajorais vienijantj siekj - išsilaisvinti ir Rusijos valdžios:
Taip kilo pilkoji Lietuvos liaudis, didyyriš-komis širdimis, antžmogiška dra,sa ir krauju apšlakstytomis pastangomis kraudama naujo. nepriklausomo, laisvo ir žmoniško gyvenimo pagrindus, isižiuréjusi [ savo vadus, ponus. kurie jai šiandien neatrodé engéjai ir kan-kintojai ir žadéjo patenkinti karščiausius jos troškimus - suteikti laisv§ ir duoti žemés. (...) Užmirš? skriaudas, jie éjo išvien su buvusiais engéjais nukariauti isibrovéli niokotoja,...98
Romane idealizuojamas valstiečnt su-kilélin patriotinis nusiteikimas, jn narsa ir ryžtas, nepaisant prasto apginklavimo ir pasiruošimo, stoti [ ková, su priešu".
Pažymétina, kad daugelis lenku autoriii, siekdami pabréžti lenkp tautos vienyb? ko-voje dél laisvés, valstiečius taip pat parodé kaip aktyvius ir samoningus 1830-1831 m. sukilimo dalyvius, nors buvo ir nemaža ne-pritariančnt šiai istorinei paradigmai, kurie kaip Leonas Kruczkowskis mané, kad valstiečiai nebuvo suinteresuoti dalyvauti sukilime. Vis delto tarpukariu parašytuose
Neveravičius, 1, 240-241. Neveravičius, 2, 165. Neveravičius, 2, 164-165.
sios tem atikos küriniuose dominavo visuo-mene^ sutelkianti ideja, kad kova uz laisv^ yra visos visuomenes, o ne tik vieno jos sluoksnio reikalas, ir kad pergalei bütina suvienyti visii jegas100
Sia, ideja, pletoja ir lietuvht autoriai Adomonis ir Vienuolis. Taciau Adomo-nio Bedaliii ausroje vienijimosi iniciatyva kyla tik is bajoni, kai sie del idejinhi ar savanaudiskn paskatu \ kova, su Rusija uz Abiejn Tautn Respublikos atkürima, sten-giasi itraukti ir valstiecius. 0 patys valstie-ciai nera nusiteik^ prisideti prie bajorn ir nori sukilti vieni, nelaukdami bajoni, nes jiems rüpi baudziavos panaikinimas, o ne bajorn siekis atkurti buvusia, valstyb?.
Vienuolio poziüris \ valstiecht dalyva-vima, sukilime yra artimesnis Neveravi-ciui. Savo dramoje jis iskelia bendra, visu luomn kova, uz laisv?, sia, vienyb? pabrez-damas ir pagrindinhi personazp sukilimo vadn bajoraites Pliateraites ir jos myli-mojo Antano Stausko pora. Pazangiai nu-siteike^ bajorai skelbia visu zmonhi laisv^ ir lygyb?, paleidzia savo baudziauninkus ir duoda jiems zemes, kviesdami visus drauge stoti kovoti su priesais. Valstieciai dramoje parodomi kaip samoninga, veikli, savarankiska jega, savo vaidmeniu visuo-meneje prilygstanti bajorijai. Kitaip nei Adomonis, Vienuolis savo dramoje paliko nuosaleje patriotinio ir socialinio sukilimo tiksht konflikta^ taciau isryskino lietuvhi ir lenkn tiksln bei idejn nesuderinamuma,. Sukilimo pradzioje kviet^s suvienyti jegas
wo m Dabrowski, „Poglosy powstania listopado-wego w literaturze dwudziestolecia miedzywojennego", Dziedzictwo powstania listopadowego w literaturzepol-skiej, 547.
97
abu luomus (miestiečiai čia neminimi) ir abi tautas kovoti už laisvy Lietuvy ir Len-kijy101, sukiléliy vadas Antanas Stauskas véliau visiškai nusivilia lenky sukiléliais, o kartu ir Lietuvos bei Lenkijos syjunga. Net ir bajoraité Pliateraité galiausiai pripažjsta, jog „šimty... tukstanti karty buvo teisingas Antanas pasákem, kad mums su lenkais nepakeliui"102. Vienuolis nepraleidžia pro-gos pabréžti Lietuvos savarankiškumo nuo Lenkijos ir jos reikšmés pastarajai, „nes Lenky valstybé viena pati be Lietuvos ma-žai ky reiškia"103, vadina Liublino unijy „sena lenky pasáka", o norédamas sumen-kinti lenky sukiléliy kariuomenés reikšm? sukilimo ivykiams Lietuvoje, teigia, jog lenky kariuomené atbégo [ Lietuvy gelbé-damasi nuo sutriuškinimo. Taip Vienuolio dramoje lenkai greta rusy pamažu tampa lietuviy sukiléliy priešais. Lenky kariuo-menei verčiama kalte ir dél sukilimo pra-laiméjimo, kaltinant jos vadus, visy pirma, Gedgaudy, dél sukiléliy demoralizavimo ir rengiamy puoty, kai sukiléliai neturéjo, ko valgyti.
Tuo tarpu Neveravičius romane ne-konstruoja tokios savo-svetimo priešprie-
101 „Šiandien ir mums, buvusiems jusii vergams, ir jums, buvusiems musii ponams, patekějo nauja saulě. Nuo šios dienos abu luomai, valstiečiai ir bajorai, kaip ir abi valstyběs, Lietuva irLenkija, praděs nauja,darnaus sugyvenimo gadyn?. Nuo šios dienos mes, Lietuvos ir Lenku valstiečiai, eisime su jumis, kaip laisvi su lais-vais, lygus su lygiais, ir petys { petj stosime kovon su bendru priešu ir kovosime kaip sajungininkai už laisvas Lietuvos ir Lenkijos valstyběs. Mes kovosime už visiš-ka_išlaisvinima_valstiečňi iš ponii valdžios, už tikějimo laisv? ir žmogaus teises". A. Vienuolis, 1831 metai. Is-toriné 1831 m. Lietuvos sukilimo tragedijos 8 paveiksli{ dramatizuota kronika, A. Vienuolis, Raštai 11, Kaunas: Sakalas, 1937, 57.
102 A. Vienuolis, 1831 metai, 117.
103 Ten pat, 57.
šos, vieninteliu lietuviy priešu laikydamas rusus. Lietuviy ir lenky sukiléliy kariuomenés neskirstomos pagal tautybes, tačiau vertinamos pagal jy nuopelnus. Lygiai kaip Vienuolis, dél sukilimo pralaiméjimo Neveravičius labiausiai kaltina netikusius vadus, prikišdamas jiems kompetencijos ir subordinacijos trükumy bei nesutarimus dél svarbiausiy klausimy. Ypač aštrios kritikos dél karybos neišmanymo ir nesio-rientavimo situacijoje susilaukia Gelgudu romane vadinamas generolas Gedgaudas:
Karininkti nepasitikéjimas Gelgudu auga iš dienos \ dieny. Nusivyl? sukiléliai büriais pa-lieka eile s ir grjžta namo arba savarankiškai veda partizaniškas kovas. (...) Generolai nesu-taria, kiekvienas \ savo pus§ suka, o Gelgudas, vienakis vépla, pasiémé našty, kurios nepajégia ir nesugeba kelti. Tai, kas čia dabar darosi, ga-lima apibüdinti vienu žodžiu: bezholowie!104
Beje, Gedgaudy dél šio sukilimo pralaiméjimo kaltina ir Petras Vaičiůnas savo dramoje Aukso gromata105. Reikia pažy-méti, kad, ivardydami sukilimo pralaiméjimo priežastis, Neveravičius, Vienuolis ir Vaičiůnas sutinka su lietuviy istoriniu na-ratyvu, kritikavusiu sukiléliy vady nevie-ningumy nesutarimus, jy rengiamas puo-tas106. Požiůris, kad lapkričio sukilimas
104Neveravicius, 2, 215-216.
105 P. Vaiciunas, Aukso gromata, Kaunas: Sakalas, 1938, 92.
106 „Kursenuose b/yko paskutinis vadii pasitarimas, kur pasirode didziausia tarp jn nesantarve: vieni kitiems prikaisiojo, kiekvienas norejo vadovauti, bet nieko ne-veike, tiktai paradavo ir puotavo. Krasto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais". Lietuvos istorija, red. A. Sapoka, 463. Petras Purenas savo studijoje nurodo sukileliii vienybes trukumq, jn vadii, ypac Gedgaudo nemoralumq, nekompetencija_ir nepasiruosima, eiti gau-tqsias pareigas: „Gedgaudas, neturedamas geram karve-dziui privalumij, nej?s specialaus karo mokslo (...) netgi gerai nenuvokia_s sio paskyrimo reiksmes, visai atsitik-
98
pralaiméjo dél negabht vadu kaltes, bü-dingas ir lenkv_ istoriniam pasakojimui107. Antai vienas iš pagrindinht š[ pasakojima, iliustruojančio Szpotaňskio romano Be saulěs motyvu yra nuolat pabréžiamas gern vadu trükumas108. Sios nuomonés savo trilogijoje laikési ir Jezierskis109. Taip pat ir Konczyňskis dramoje Emilija Pliate-ryté nuolat kritikuoja Gedgauda, už prasta, vadovavima,.
Neveravičius Erškéčius pabaigia visiš-ko pralaiméjimo paveikslu, kai „degina-mi, žudomi plakami kaimai buvo apimti pasibaiséjimo ir netek? dvasios. Dvarai tůnojo sielvarte ir raudojo savo žuvusiii. (...) Gaisrn pašvaistémis žérjs, beginklis, skerdynin siaubo prislégtas kaštas palůžo dvasia ir nugrimzdo \ nevilties tamsa,"110 Matydamas žlungančias savo ir bendra-minčin viltis ir kilnias idéjas, pagrindinis herojus trokšta mirties, tačiau vis delto atgauna dvasia, ir mégina nusigauti \ krta, Nemuno pus? t^sti kovos, tačiau yra su-laikomas caro kareivni. Netikétu nuoty-kiniam romanui bůdingu siužeto posůkiu užbaigdamas Erškéčius, rašytojas palieka vilties, jog kova už laisv?, nepaisant skau-daus pralaiméjimo, bus t^siama kitame romane, kurio taip ir neparašé.
Kalbant apie Erškéčiuose kuriamus herojus, pirmiausiareikiapasakyti, kad šiame romane, kaip ir ankstesniaj ame, pagrindinis
tinai atsidurě priešakyje tokios svarbios ekspedicijos" P. Purěnas, 1831 metu sukilimas Lietuvoje, 72.
107 Klak, 442.
108 G. Ostasz, Stanislaw Szpotaňski jako pisarz histotyczny, Rzeszów: Wydawnictwo Uczelniane Wyž-szej Szkoly Pedagogicznej, 1979, 46, 49.
109 E. Jezierski, Noc listopadowa 2, 51.
110 Neveravičius, 2, 189.
vaidmuo tenká bajonj personažams, kuriii paveikslai idealizuoti, iškeliamos tradici-nés tautos didvyrio savybés: besalygiškas pasiaukojimas tévynei, riteriškumas, dora, meilé savo šeimai. Tai pažangiu, pažiůni bajorai, pasisakantys už valstiečhi išlais-vinima, iš baudžiavos, jn švietima, ir gyve-nimo salygn pagerinima,. Romano moterys atitinka XIX amžiaus lenku literatůroje hprasta, idealizuota, patriotés sesers, my-limosios ir motinos tipažaj jos yra doros, morališkai stiprios, švelnios, mylinčios ir pasiaukojančios. Erškéčiuose pasirodo kai kurie istoriniai veikéjai: Deziderijus Adomas Chlapovskis, Henrikas Dembinskis, Antanas Gelgaudas, Benediktas Dobros-lavas Kalinauskas, Emilija Plioteraité, tačiau jn charakteriai néra plétojami, o jn vaidmuo téra epizodinis.
Kaip jau minéjome, Erškéčiuose vals-tiečiams skiriama nepalyginti daugiau dé-mesio nei ankstesniame romane. Pagrin-diniam valstietiškam personažui Juozui Butvilai tenká panašus „ginklanešio" vaidmuo kaip ir Blaškomose liepsnose - lydéti savo pona, Andrht Skirgaila, sukilélin žy-giuose. Tačiau Juozas néra tik nuolankus savo pono šešélis: jis išdidus, maištauja prieš neteisyb?, nesibijo pomi, suvokia sukilélin kovos tikslus ir geba priimti sa-varankiškus sprendimus. Po nesékmingo Palangos puolimo suprat^s, kad sukiléliai caro kariuomenés nenugalés, jis nutaria grjžti namo. Juozo Butvilos paveikslas ikůnija igavusia, samoningumo ir émusia, kelti savo reikalavimus valstietija,. Vals-tiečin personažai piešiami šiurkštesni, pri-mityvesni, tačiau dori, atsidav? šeimai ir dra,sůs kovose. Nuolat pabréžiamas jaumi
99
vyru maištingumas, smarkumas, nusiteiki-mas kovoti už savo teisyb?, tuo parodant. jog j au atsirado nauja valstiečiii karta, kuri yra pasiryžusi kumščiu išsikovoti nori-mas teises ir susikurti sau geresnj gyve-nima,. Neaštrindamas luominio konflikto, rašytojas teigia, kad valstiečiai tapo jéga, su kuria bajorija přiválo skaitytis, ir kad reikia kuo greičiau jiems suteikti laisv? ir vienodas pilietines teises, taip pat padéti jiems pakilti iš skurdo ir juos šviesti. Jeigu Blaškomose liepsnose valstiečiais dar yra pasyvús, tai Erškéčiuose jie yra parodomi kaip savaimingajéga, kuri geba formuluoti savo tikslus ir už juos kovoti.
Kritika, panašiai kaip ir ankstesnj romany, Erškéčius sutiko gana prieštaringai, girdama autorty už méginima,„užkišti spra-ga," „tamsiame, tragiškame ir gédingame" Lietuvos istorijos laikotarpyje111, tačiau nesutikdama su jo pateikiama Lietuvos istorijos interpretacija, o bútent, „bajoriška pažvalga \ daugeli dalykii". {domu pažy-méti, kad kritikai savo recenzijose lyg su-sitar? pateiké trumpa, to laikotarpio istorijos „pamoka,", atitinkančia, „didjji istorijos pasakojima," Cia itin iškalbingas inicialais J. B. pasirašiusio recenzente pasisakymas, kuriame jis nubréžé griežta, perskyra, tarp lietuvin valstiečin ir sulenkéjusiii bajoni, JH idealus, vertybes ir tikslus laikydamas svetimais lietuvni tautai ir jos interesams. Sioje šviesoje lietuviams tampa svetimas ir sukilimas bei jam turéjusios itakos romantiku idéjos:
Visuomeninio ir kulturinio gyvenimo prie-šakyje buvo bajorai. Prašti žmonés aré žeme^
111 A. Kr., „F. Neveravičius, Erškéčiar, Zidinys 2, 1938, 274.
ir baudžiava, vilko. Dar nebuvo nei Daukan-to, nei Valančiaus darbii. Jaunosios Lietuvos mastu imant, pasák poeto, Lietuvoje dar buvo „tamsu ir juoda". Bajorija, žinoma, turéjo savo interesii ir savo ideahi. Bajorijos dvasinis gy-venimas su masiii reikalais, visos lietuvni tau-tos, nesutapo. Tatai mes galime pastebéti ir iš A. Strazdo poezijos, to tipiško artojii poeto. Toje poezijoje nei svetimos valdžios, nei suki-limai nefiguruoja. Lietuvis artojas, savo buity-je užkonservuotas, nuo visapusiškai platesnio gyvenimo nutolintas. Jam visiškai neidomu, kurios valdžios klausytis. Bajorus veiké Vilniaus universiteto dvasia, lietuviškai lenkiškas romantizmas, Adomo Mickevičiaus poezijos padiktuotas heroizmas, íilomatai, filaretai ir tutti quanti. Atitrauktai galvojant, visa tai buvo kilnu ir savotiškai gra-žu, bet, deja, ne visai gyvenimiška, ne visai reálu, nes ta, tautos dali, bajorijaj tolydžio tolino nuo visos tautos, kol kone galutinai nutolino. Laikas vertybes perkainoti ir aiškiai pabréžti, kad tasai lietuviškai lenkiškas romantizmas visai lietuvni tautai bus daug net pakenk^s. Ta tuo metu vadovaujanti tautos dalis isisuko pa-mažu i nelietuviško judéjimo orbita,. Ir aišku, kad pirmame ir antrame sukilime, konkrečiai imant, ne dél Lietuvos nepriklausomybés ir ne dél visii žmoniii gerovés buvo kovota ir kraujo palieta kaip vandens...112
Recenzentai nenoréjo pripažinti lenka-kalbés bajorijos lietuvni tautos dalimi. At-mesdami jos idéjas, kultura, ir istorija, kaip svetima, etniniams lietuviams valstiečiams, jie kritikavo Neveravičty už šios persky-ros nesilaikyma^ t. y. nutolima, nuo lietuviu, tautos istorijos paradigmos. Neveravičiaus pastanga, išplésti lietuviu istorin? atmintj, itraukiant \ ja,bajorijos dominavimo visuo-menés gyvenime laikotarpj bei jo kulturini pavelda, ir taip atkuriant pažeista, istorinj ir kulturinj t^stinumaj bene vienintelis j au
112 J. B., „F. Neveravičius, Erškéčiai", Vairas 9, 1938, 572.
100
emigracijoje ivertino Algirdas Julius Grei-mas, siedamas tai su rašytojo bajoriškumu:
Neveravičius yra žmogus, kuriam nepakanka kunigaikščni Lietuvos, kuris suprato kartu ir lietuviškos istorinés tradicijos butinurno, ir tai. kad istoriné tradicija nedaro 500 metli šuolhi. Žemaitiškosios rasés palikuonis, kurio seneliai XVIII-ojo irXIX-ojo amžiaus sukilimuose ko-vojo už laisvo Lietuvo jis intuityviai, krauju pajunta tai, ko toks suvalkietis Boruta galéjo suprasti tik pamat^s Vilniaus bonias ir susi-raizgiusias gatveles: kad Lietuva buvo ir po Vytauto Didžiojo, kad ir mes, kaip visa Európa, ir po jo nepayykusio karunavimo gyveno-me savo istorijo kad jo reikéjo pasiimti sau, sutapdinti su dabartimi ir ateitimi.113
Galima tik spélioti, kaip Sešiti kartu cikle bútu toliau parodoma Lietuvos bajo-rn ir valstiečin samonés raida ir kardinalus JH vaidmens visuomeniniame gyvenime pasikeitimas. Plačiai užsimoj^s papasakoti próza lietuvni tautos istorija,nuo nepriklau-somybés praradimo iki jos atgavimo, Neveravičius neivykdé nei pusés to, ka, buvo suplanav^s. Veikiausiai tam sutrukdé nauji literaturiniai sumanymai ir didelés apim-ties prozos kúrinnt vertimai. 1938 metais rašytojas émési dar vieno istorinio romano Gulbiti sala apie Barbora, Radvilait?, kurio taip pat nepabaigé, spěješ „Lietuvos aide" išspausdinti tik jo prologa,114. Daugiau prie
113 A. J. Greimas, „Fabijonas Neveravičius", A. J. Grei-mas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, 268.
114 F. Neveravičius, Barbora Radvilaité. Romano prologas, Lietuvos aidas 229, 1939, 2. Sprendžiant iš LLTI bibliotekoje saugomo romano rankraščio, rašytojas sustojo, paraš^s pirmuosius du skyrius, kurie irbuvo išspausdinti Lietuvos aide. Zr. F. Neveravičius, Gulbiti sala, 1938 (mašinraštis ir rankraštis) (39 1.) F70-2. Prie šio rankraščio pridětos kelios rašytojo surinktos straips-nin apie aprašomajt istorinj laikotarpt iškarpos. Emigracijoje Neveravičius teigě, jog ruošdamasis rašyti Gulbiti salq, jis trejus metus řinko medžiaga, Kauno, Vilniaus ir Krokuvos universitetii archyvuose, buvo paraš^s visa.
istorinin kúrinnt rašymo Neveravičius ne-grjžo, po karo emigracijoje ém^sis kurti istorija, savo paties rezistencine veikla.
Išvados
Fabijono Neveravičiaus romanuose Blaš-komos liepsnos ir Erškéčiai pateikiamas istorinis pasakojimas sudaro aiternatyva, tarpukariu dominavusiam Lietuvos istori-jos naratyvui, kuriame daugiausia démesio buvo skiriama LDK tarpsniui iki Liublino unijos, ieškant valstybingumo tradicijos. Sj naratyva, atspindinčioje istorinéje literaturo] e susiklosté selektyvus Lietuvos istorijos paveikslas, kuriame truko i kolek-tyvinés atminties rémus dél vertybnt neati-tikties nepatenkančio bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybés gyvavimo laikotarpio ir po jo buvusnt bandymu atkurti buvusia, valstyb?. Apmajstydamas šiam laikotarpiui tenkančia, Abiejn Tautu Respublikos žlugi-mo ir 1831 m. sukilimo epocha^ Neveravičius pateikia „nekonvencionalia," Lietuvos istorijos versija^ kurioje svarbiausia, vaid-meni atlieka lenkakalbé Lietuvos bajori-ja, o etniniu požiúriu lietuviška valstietija lieka antrame plane. Išryškindamas bajo-rijos nuopelnus Lietuvos istorijoje, paro-dydamas juos esant lietuvni tautos dalimi, rašytojas siúlo neetnolingvistin^ tautos samprata^ artima, LDK politinés tautos sa,-vokai: suvokdami savo politini ir kulturini atskiruma, nuo lenku ir netapatindami Lietuvos su Lenkija, lietuvni bajorai kartu su lenkais kovoja dél bendros valstybés atkůri-
romana^ tačiaujo rankraštis pražuvo. Žr. Egzodo rašyto-jai. Autobiografijos. Sud. A. T. Antanaitis ir A. Mickie-ně, Vilnius: Liet. rašyt. saj. leid., 1994, 547. Negalime tvirtai teigti, kad rašytojas melavo, tačiau veikiausiai romanas niekada nebuvo pabaigtas.
101
mo. Taigi Neveravičius siúlo savo istorinio naratyvo varianty, itraukdamas [ ji ne tik amžininky linkstamos „pamiršti" epochos ivykius, bet ir gryžindamas lietuviy tautai bajorijy jos idealus ir vertybes, kartu iš-spr^sdamas istorinio t^stinumo ir kulttirinio paveldo perimamumo problemas.
Neveravičiaus romanuose pateikiamas istorinis pasakojimas daugiausia remiasi dominuojančiu lenky istoriniu naratyvu ir ji atspindinčiu istorinés literaturos kanónu, kuriame ypač svarbiy viety užima pasakoji-mai apie bandymus atkurti valstybingumy. Savo tematika, bajorijos vaidmens tautos istorijoje iškélimu, požiúriu i to meto vals-tiečius kaip i pasyvy ir mažai symoningy bet svarbiy reikšme^ tautos gyvenime igau-nanti luomy, be kurio negalimas tautos išsi-
vadavimas iš priespaudos ir valstybingumo atkůrimas, Neveravičiaus romanai pritam-paprie lenky istorinés literaturos tradicijos. Jy personažus autorius kuria pagal lenky literaturos kanóne isitvirtinusi programini patriotinio herojaus paveiksly patriotišku-my ir jo aktyvy igyvendinimy veiksmu ir žygiu laikydamas didžiausia vertybe.
Neveravičiaus artimumy lenkiškajai tra-dicijai paaiškina jo bajoriška kilmé ir su tuo susijusi lenky kulturos ir literaturos itaka. Ta-čiau jausdamasis esas Lietuvos patriotas, ra-šytojas mégina pritaikyti lenkišky istorin^ ir literaturu^ tradicijy jungdamas j y su lietuviš-kyja. Todél jo kůryboje néra esminio konflik-to tarp lenkiškosios ir lietuviškosios tradicijy: jos susilieja i savityjungiry, apimanti lenky ir lietuviy istorinés atminties démenis.
THE PHENOMENON OF HISTORICAL MEMORY IN A WORK OF THE FIRST HALF OF THE 20th CENTURY WRITERS: FABIJONAS NEVERAVICIUS' HISTORICAL NOVELS IN THE CONTEXT OF THE LITHUANIAN AND POLISH LITERATURE
Vaiva Narusiene
Summary
The article analyses the issue of historical memory in Fabijonas Neveravicius' (1900-1981) historical novels Blaskomos liepsnos and Erskeciai in the context of the Lithuanian and Polish historical literature. On the basis of the theory of collective memory, the writer's attitude towards history as well as the ideas and values he represents are revealed, at the same time making an attempt to explain the origin of his ideas and judgements.
In his novels, F. Neveravicius presents a historical representation of the Polish-Lithuanian Commonwealth   collapse   and   the November
Gauta: 2012 07 03 Priimtapublikuoti: 2012 09 19
Uprising (1831). It shifts the boundaries of memories about the Lithuanian history by introducing the events and characters of the period which often tends to be forgotten. He highlights the deeds of feudal lords in the Lithuanian history and states that their realm and culture is an inseparable part of the Lithuanian nation.
F. Neveravicius' novels partially correspond to the Polish historical literary tradition due to their subject matter, interpretation of historical facts and the developed characters. However, he interlinks the tradition with the judgements rooted in the memories of the Lithuanian history.
Autores adresas: Lietuvos istorijos institutas Kraziii g. 5 LT-01108 Vilnius El. pastas: vaiva.narusiene@gmail.com
102
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
DAIMONIONO {VAIZDIS IR SUBJEKTO RAISKOS FORMOS CZEStAWO MltOSZO POEZIJOJE
Erika Malažinskaité
Vilniaus universiteto
Lietuviq literatúros katedros doktoranté
Remiantis Michailo Bachtino estetikos idéjomis, straipsnyje analizuojama Czesfawo Mifoszo poeti-né kúryba, / kuríq žiúríma kaip / intersubjektiniu santykiu laukq. 1945 m. rinkinyje Ocalenie (Išgel-béjimas) išryškéja subjekto kaip tarpininko pozicija, véliau matoma visoje Mifoszo poezijoje. „Aš" subjekto buvimas tarpininku, jgaunantis vis naujus raiškos búdus, aktualizuoja paties subjekto problemq, taip pat atkreipia démesii intersubjektinius šantykius - kalbančio subjekto dialogq su poezijos tekstLj herojais. Mitoszo poezijos herojai išsiskiria tuo, kad yra arba mire, taigi egzistuoja tik subjekto atmintyje ir dažniausiai yra susije su biografiniu poeto tekstu, arba veikia ne pasau-lio sferoje (Dievas, daimonionas). Balso neturintys anapusiniai herojai ir yra jžodinami subjekto, taip tampančio tarpininku. Daugiausia démesio straipsnyje skiriama daimoniono jvaizdžiui - ana-lizuojami atskiri tekstai, kuriuose šis jvaizdis pasirodo, apžvelgiama jo kaita, keliamas klausimas, ar daimonionq galima laikyti tik teksto herojumi, ar jis susijes su kur kas sudétingesne turinio ir formos problém i ka? Toliau trumpai pristatomos subjekto raiškos formos Mifoszo poezijoje (subjek-tas-liudytojas, subjektas-kronikininkas, subjektas-šamanas), susijusios su poetikos kaita, vizualine poezijos heroJLj raida.
Czeslawo Mifoszo poetiné kúryba apima daugiau kaip 70 metu _ nuo 1933-iujn rin-kinio Poemat o czasie zastygfym (Poema apie sustingusi laika) iki 2002 m. tomo Druga przestrzeň (Kita eravé) bei jau po poeto mirties sudaryto ir išleisto Wiersze ostatnie (Paskutinés eilés, 2006). 1945 m. išéjusiame rinkinyje Ocalenie (Išgelbéji-mas) išryškéja ir tolesnéje poezijoje naujus raiškos búdus igauna (kartu kintant teksty poetikai) subjekto užimama tarpininko pozicija, aktualinanti ne tik kalban-čiojo „aš" problemiky, bet atkreipianti dé-mesi ir \ intersubjektinius santykius - „aš" subjekto dialogy su kitais poezijos teksty subjektais, kuriems kalbantysis tarpinin-
kauja, apie kuriuos (beveik visada miru-sius) perduoda žiniy. Intersubjektyvumu išsiskiriančio Miloszo poezijos „aš" subjekto tyrimas svarbus siekiant atskleisti dialogin^ šio autoriaus poezijos prigimtj, priartéti prie poetikos principy. Vienas iš idomiausiy poezijos dialogiškumo pavyz-džiy yra Miloszo kúryboje pasirodantis daimoniono jvaizdis, jo kaita, kuriamos reikšmés - ivaizdis parankus aptariant Miloszo poezijos subjekto daugialypés tapatybés klausimy, intersubjektinius santykius, mystant apie turinio ir formos prob-lemiky kuriai analizuoti tinkamiausios pasirodé rusy teoretiko Michailo Bachtino idéjos, sutelktos studijoje Autorius ir he-
103
rojus estetineje veikloje1. Bachtinas apie santykj su kitu kalba ne is etines-religines perspektyvos (pig. Martinas Buberis, Em-manuelis Levinas ir kt), bet perkelia ji \ darbui aktualia, estetin? plotm?.
Subjektas - kalbine instancija, kuri re-alizuojasi teksto viduje, - yra tapatus tarn, ka, Bachtinas (pirmasis suformulav^s ir paskelb^s mintj, kad estetine samone yra dialogine, arba intersubjektyvi) vadina he-rojumi. Herojus, anot Bachtino, - bet kuris tekste pasirodantis veikejas, taigi ir kal-bantysis, pasakotojas; siekiant aiskumo, herojais siame straipsnyje bus vadinami poezijoje pasirodantys kiti, tekstn perso-nazai (taip atsiejant nuo „as" subjekto), o subjektu - tekstti kalbantysis. Miloszo poezija pasizymi ryskiu naratyvumu, tarp subjekto ir herojn akivaizdi distancija. skirtinguose kiirybos etapuose igaunanti skirtingas formas. Subjektas ne visada yra pagrindinis eilerascio herojus, o tai pa-prastai biidinga lyrikai, - demesys krypsta [ kitq, subjektas daznai tampa herojaus is-torijos pasakotoju.
Anot Bachtino, herojumi konkretinama autoriaus samone - tas, kuris kuria, gali pasirodyti tik per sukurtaji Sis kuriantysis, autorius, yra transgredientiskas sukurtajai tikrovei, jo samone nesutampa su herojaus samone, autorius ir herojus egzistuoja skir-tingose plotmese. Bachtinas kalbejo apie literaturos teksto daugiabalsiskuma^ t. y. \ kiekviena, meninj teksta, siule ziiireti kaip \ autoriaus ir herojaus susitikimo erdv?, taigi maziausiai dviejn balsii, dviejn nesu-
1 Michail Bachtin, „Autorius ir herojus estetineje veikloje", Autorius ir herojus, verte Darius Kovzan, Vilnius: Aidai, 2002.
tampančiit santonin sandüra,. Autoriaus ir herojaus santykis Bachtino teorijoje pir-miausia yra estetinis, o ne etinis - autorius yra turinj išbaigianti forma ir veiksma, ap-glébianti pertekliné žiůra. Sis formos su-teikimas yra dialogiškas atsakas [ herojaus veiksmQ, Autorius ir herojus priklauso skirtingoms plotméms ir tiesioginis jn dia-logas vykti negali, tačiau pats jn santykis (autoriaus reakcija [ heroju} yra dialoginis. Autorius yra dialogiškas kiekvieno savo herojaus atžvilgiu, tačiau herojus gali büti dialogiškas tik bet kuriam kitam herojui, o ne autoriui. Autorin ir heroju jungiantis dialoginis santykis nesusij^s su kalbine komunikacija2.
Bachtino herojaus sayoka neatrodo komplikuota, o autorius susilaukia prieš-taringn vertinimn3. Straipsnyje pasirenka-ma pozicija, kad literaturos teksto analizé, atliekama remiantis Bachtino idéjomis ir vartojant jo pasiülytas sayokas, yra galima ir aktuali4, jeigu [ autorty žiůrima kaip \ „iforminimo" principy. Sutinkama su Re-ginos Cičinskaités mintimi, kad autoriaus ir herojaus dialogas pnanomas tik kaip „turinio ir formos"5 dialogas, tačiau vis
2 Apie tai, kad autorius negali polemizuoti su veikě-ju kaip tai suvokiama „sveiku protu":
Regina Čičinskaitě, Nijolě Keršytě, Darius Kovzan „Pokalbis apie M. Bachtino dialoga_", Baltos lankos, 1999, nr. 11.
3 Daug aktuální ir idomiii klausimii kelia Nijolě Keršytě.
Nijolě Keršytě, „Mirusio autoriaus metamorfozěs: subjektyvyběs problema literaturiniame diskurse", Nau-jasis Židinys-Aidai, 2000, nr. 9-10, 484-487; Nijolě Keršytě, Intersubjektiniai santykiai literaturiniame diskurse (daktaro disertacija), Vilnius: Vilniaus universitě-tas, 2002, 39-47.
* Plg. Brigita Speičytě, „Pabaigos tekstai: atsisvei-kinimas su poezija", Colloquia, 2009, nr. 22.
5 Čičinskaitě, Keršytě, Kovzan, 1999, 142.
104
delto únanomas ir pasiduodantis analizei. Bachtiniškasis autorius šiame straipsnyje suprantamas bútent kaip kúrinio forma; autoriui priklauso tai, ka, Bachtinas vadi-na formalia reakcija, formalia intonacija, formaliu ritmu, t. y. formos „dalykai" -autorius labiausiai pasirodo kúrinio archi-tektonikoje. Lygia greta herojaus sritis yra realistiné reakcija, realistiné intonacija, realistinis ritmas6, o jo „vieta" yra kúrinio turinys.
1946 m. atsakydamas [ lenku kritiko Kazimierzo Wykos recenzijaj, Miloszas paskelbé List pólprywatny o poezji (Pu-siau priváty laiškq_ apie poezijq), kuriame išdésté svarbu, šiam tyrimui požiúrj. Anot Miloszo, niekada nevengusio kalbéti apie poeto amata, ir poezijos dirbtuves, bútent autoriaus ir herojaus santykis - tai kúrinio prasmé:
Meninés ironijos, kaip aš suprantu, esme^ sudaro autoriaus talentas isikunyti [ skirtingus žmones ir gebéjimas rašant pirmu asmeniu prabilti taip, kad išreikštii ne pats save, bet per jí sukurt^ asmenj. Esminé kúrinio prasmé glu-di autoriaus ir herojaus santykyje. [...] Kol po-etinis métier yra apribotas, kaip kad šiandien, tik žodžni rikiavimu ir nutyli autoriaus santy-kio atspalvius sutuo, kajis skelbia tarsi ,iš sie-los gilumos', šunku patikéti galimybe išeiti iš kreidinio rato ir tie, kas nemégsta publicistinio tono, turi i tai visa^ teis§.8
Autoriaus ir herojaus „santykio ats-palviai" pirmiausia skiriasi priklausomai
6 Bachtin, 2002, 95.
7 Kazimierz Wyka, „Ogrody lunatyczne i ogrody pasterskie", Rzecz wyobražni, Warszawa: Paňstwowy instytut wydawniczy, 1977.
8 Czeslaw Milosz, „List pólprywatny o poezji", Zaczynajqc od moich ulic, Kraków: Wydawnictwo Znak, 2006, 110-112.
nuo kúrinio. Bachtinas kalba apie skirtu-mus lyrikos, epo, dramos atvejais, taip pat pabréžia, kad herojaus visuma gali búti reiškiama skirtingomis formomis - išski-ria ataskaita, sau-išpažinti, autobiografijaj lyrini herojii, biografy 3, charakteri, tipa^ situacija^ personaža, ir šventojo gyvenima,. Lyrikoje, anot Bachtino, „autorius forma-liausias, t. y. jis ištirpsta išorinéje skam-bančioje ir vidinéje tapybinéje ir plastinéje bei ritminéje formoje, todél atrodo, kad jo néra, kad jis susilieja su herojumi, arba, atvirkščiai, kad néra herojaus, o tik autorius. Bet iš tiesu ir čia autorius bei herojus stovi vienas priešais krta, ir kiekviename žodyje skamba reakcija i reakcija,"9. Ta-čiau ištirpimo, apie kuri kalba Bachtinas, neimanoma pritaikyti majstant apie Miloszo poezij a, - tai, kad j o néra, ir legitimuoj a prozini poezijos matmeni. Nuo eiléraščio „Ballada" („Baladé") iš 1962 m. rinkinio Król Popiel i inne wiersze (Karalius Po-pielis ir kiti eiléraščiai) Miloszo poezijos herojai pradeda ryškéti kaip turintys savo biografines duotybes: konkrétu varda^ pa-vard?, konkrečius išvaizdos, elgesio, gy-venimo istorijos bruožus. Eiléraščio herojus tampa personažu.
Poetas kaip tarpininkas
Miloszo poezij a taip pat siúlo svarstyti biografinio autoriaus (autoriaus-žmogaus, anot Bachtino) ir poezijos teksüi subjek-to bei ju herojn santykio problemiškuma,. Sios poezijos subjektas yra autobiogra-finis - turintis atpažistamu bruožu, kurie sužinomi iš kiüi poeto tekstii, ypač eseis-
9 Bachtin, 2002, 98.
105
tikos. Subjekte patirtys dažnai analogiš-kos ese tekstuose Miloszo fiksuojamoms patirtims. Eiléraščiy herojai dažnai yra ir Miloszo autobiografinio pasakojimo herojai, realiame gyvenime sutikti ir pažinti asmenys, pavyzdžiui, Varšuvos sukilime 1944 m. žuv^s poetas Tadeuszas Gajcy iš eiléraščio „Ballada", Piórewiczówna iš eiléraščio „Koležanka" („Kurso draugé", rinkinys Druga przestrzeň, Kita erdvé, 2002) etc. Anot Bachtino, biograŕija arba autobiograŕija (gyvenimo aprašymas) yra prieinamiausia transgredientiné forma, kuria galima meniškai objektyvinti save patj ir savo gyvenimy10. Tai, ky Milo-szas daro savo eseistikoje, kas pastebima pokalbiuose su juo, paskaitose ir kt, yra sav^s paties ir savo gyvenimo objektyvi-nimas. Autobiograŕijos arba teksto, turin-čio autobiograŕiniy braožy, atveju galima numanyti biograŕinio autoriaus ir kürinio herojaus arba, kaip kad analizuojamu atveju, subjekto sutaptj anapus meninio ivykio, tačiau ši sutaptis jau pačios autobiograŕijos atveju yra dalinis (dél objektyvios atmin-ties nepnanomumo) ir juoba tik menka da-limi pnanomas kalbant apie meniny auto-biograŕijy arba apie autobiograŕinj romány, autobiograŕine^ poezijyir pan. Kai autobio-graŕiné linija poezijoje itin ryški, subjek-tas „susilieja" su autoriumi-žmogumi - \ poezijy tokiu atveju galima žiuréti kaip [ visumy, kurioje veikia tas pats subjek-tas (pasakotojas), kuriai büdingi tam tikri herojai (karo aukos, konkretús vaikystés pažjstami, konkretús poetai etc.) ir kurioje fiksuojami jvykiai sutampa su autoriaus-
10 Ten pat, 258.
žmogaus gyvenimo ivykiais, pavyzdžiui, pirmy karty po ilgo laiko apsilank^s Lie-tuvoje, Miloszas sukuré eiléraščiy cikly „Litwa, po pi^čdziesi^ciu dwóch latách" („Lietuva po penkiasdešimt dvejy mety", Na brzegu rzeki, Ant upés kranto, 1994).
Stai šis autobiograŕiniy bruožy turintis Miloszo poezijos subjektas save identiŕi-kuoja kaip poety. Yra teksty, kuriuose tai išreiškiama tiesiogiai, pavyzdžiui, eilé-raštis „Biedny poeta" („Vargšas poetas", Ocalenie), tačiau taip daroma ne visada. Subjekto-poeto „veikly" dažniausiai iš-duoda ženklai, judesiai, kiti poetui büdingi bruožai, dažnai ir bütinas žinoti konteks-tas. Subjektas-poetas, kurj galima laikyti pagrindiniu Miloszo poezijos herojumi, savo žiura išskiria kitq kaip turinti indivi-dualiy patirti ir taip teksto pasaulyje užima tarpininko pozicijy. Tarpininkavimas nu-rodo dialogin^ situacijy turinio lygmeniu subjektas pasirodo kaip balsy klausytojas ir jy „užrašytojas", tačiau šis „užrašymas" néra besylygiškas veiksmas, kai subjektas tiesiog ,ýžengia [ kity sakralinj, pasauli, iš kurio turi parnešti žiniy tai yra užrašyti teksty"11, ir ty teksty be dideliy diskusijy užrašo tokj, kokj gavo. Miloszo subjektas--tarpininkas dalyvauja šiame „užrašyme" ne tik kaip irankis, ky savo straipsnyje, skirtame daimoniono jvaizdžiui Miloszo poezijoje nagrinéti (ko gero, vieninteléje šiai temai skirtoje nuoseklesnéje studijoje), teigia Joanna Dembiňska-Pawelec12, ir au-
11 Eugenijus Ališanka, „Poetas kaip mediumas", ŠiaurésAténai, 1999. VI. 19. Nr. 24 (465), 9.
12 Joanna Dembinska-Pawelec, „Rytmiczne szepty dajmoniona. O mediumicznej funkcji poezji Czeslawa Milosza", Postscriptum polonistyczne, 2011, 1 (7).
106
tobiografinj teksty matmenj galima laikyti aiškiausiu to irodymu. Turinio lygmeniu vyksta nuolatinis subjekto ir anapusybéje esančio, ivairius pavidalus igyjančio kito, perduodančio žiniy, dialogas. Bůti tarpi-ninku leidžia specifiné pozicija - buvimas paribyje ir taip pat (Miloszo poezijos atve-ju) nesutapimas su pačiu savimi - vidině polifonija suteikia galimyb? perteikti skir-tingus balsus. Tarpininkaujantis subjektas yra tas, kuris mezga dialogy, kuris daly-vauja dialóge ir ji igalina.
Miloszo poezijos subjektas-tarpininkas veikia ir pats nukreipdamas savo žiůry \ poezijos teksto kitq, užkalbindamas, ini-cijuodamas dialogy (atvejai, kai kitas yra prisimenamas, siekiamas aprašyti, pvz., Priscila iš toliau nagrinésimo eil. „Do daj-moniona"), ir gali bůti kito užkalbinamas -bůtent ši situacija aktuali kalbant apie dai-moniono pasirodymy atverianti daugiau aktualiy temy: poeto ir poezijos, estetinés distancijos, kalbos problemos etc. Poezijy diktuojantis ir subjekto prieštaringumy at-skleidžiantis Miloszo daimonionas pirmy karty jvardijamas tik 1969 m. rinkinyje Miasto bez imienia (Miestas be vardó) pub-likuotame eiléraštyje „Ars poetica?"13, nors pats reiškinys - „balsai, kurie mano lupom kalbéjo"14, - prasideda kartu su Miloszo poezija ir baigiasi su paskutiniu rinkiniu. Daimonionq iš pirmo žvilgsnio galima priskirti ir vienam iš teksto hero-jy, lygiaverčiy, sakykim, kitam herojui
13 Czeslaw Milosz, „Ars poetica" (Miestas be var-do, 1969), verte Sigitas Geda, Rinktiniai eiléraščiai, sudarě Aigis Kalěda ir Brigita Speicytě, Vilnius: Baltos lankos, 2011, 132-133.
14 Milosz, (Tie balsai...) (Kronikos, 1987), verte Liudas Giraitis, 2011, 225.
ponui Anusevičiui (eil. „Pan Anusewicz", „Ponas Anusevičius", Kroniki), ir vertinti kaip dalyvaujanti bet kokiame kúrybinia-me procese, bet kurio balsy diktuojamo eiléraščio parašyme. Daugelis apmystymy daimoniono tema apsiriboja eiléraščio „Ars poetica?" (iprastai laikomo progra-miniu15) analizémis - šis eiléraštis lenky kritiky yra apskritai dažniausiai cituoja-mas. Tačiau pats reiškinys neapsiriboja vien „Ars poetica?", yra keli kiti ne ma-žiau svarbús, bet véliau parašyti tekstai -eiléraščiai „Do dajmoniona" („Daimonio-nui") bei „Bez dajmoniona" („Be daimoniono") - ir kiekvienas koreguoja galimy reiškinio apibréžtj. Eiléraštis „Do dajmoniona" (rinkinys Na brzegu rzeki, Ant upés kranto, 1994) \ lietuviy kalby néra verstas. Siame straipsnyje pristatomos kelios jo iš-traukos, naudingos gvildenant ivairialyp? daimoniono problemiky. „Bez dajmoniona" publikuotas jau po Miloszo mirties išleistame rinkinyje Wiersze ostatnie (Pa-skutinés eilés, 2006) ir yra paskutinis teks-tas, kuriame daimonionas pasirodo. Sie trys eiléraščiai ir keletas kity teksty pasi-telkiami siekiant atskleisti, kokias reikš-mes daimoniono jvaizdis siúlo žvelgiant \ jj kaip i teksto herojy? kokios daimoniono sysajos su poezija, jos kúrimu, su pačiu subjektu-poetu? kokiy poeto ir poezijos sampraty daimonionas diktuoja? koks jo
15 Pokalbyje su Renata Gorczynska (Ewa Czarnec-ka) Miloszas pasisako „Ars poetica?" pavadinime pade-j?s klaustukq, antraip eilerastis bütii pernelyg programi-nis, o jis neno4s rasyti nieko programinio.
Renata Gorczynska (Ewa Czarnecka), Podrözny swiata. Rozmowyz Czeslawem Miloszem, Krakow: Wy-dawnictwo Literackie, 1992, 156.
107
ryšys su kalbos problema? kaip jis susij^s su kitais teksto herojais, ypač tais, kurie taip pat daro itaky kúrybos procesui?
Daimoniono funkcija ir reikšmés
Zodi „daimonionas" Miloszas perima iš sokratiškosios tradicijos, tačiau suteikia jam savitas reikšmés. Sokrato daimoniono problema yra kebli ir verta čia trumpai pri-statyti.
Kaip tiksliai išversti Sokrato to dai-monion (gr.), néra aišku. { lietuviy kalby Sokrato apologijq16 verte^s Naglis Kar-delis graikiškaji ôaifióviov verčia žodžiu „daimoniška"17, taigi kaip savyb?, ypaty-b?18. Platono tekste (bútent Apologijoje šis ivaizdis paminétas pirmy karty) Sokratas taip pristato to daimonion, dél kurio jvedi-mo ir miesto dievy nepripažinimo yra Me-leto apkaltintas: „Man tai pasireiškia nuo pat vaikystés - kažin koks pasigirstantis balsas, kuris tada, kai tik pasigirsta, visada nukreipia mane šalin nuo to, ky ketinčiau daryti, bet niekada neragina. Bútent šis balsas man priešinasi, drausdamas dirbti vals-tybés darbus, ir, man rodos, labai puikiai daro, kad priešinasi."19 Sokrato to daimonion (lygia greta minimi ir „ženklas" arba „balsas"), ne tas pats kaip ano meto liau-dies religijos daimonai, kuriuos paprastai galima apibúdinti kaip žemesnius už die-vus, bet aukštesnius už žmones tarpininkus
16 Platonas, Sokrato apologija, verte Naglis Karde-lis, Vilnius, Aidai: 2009.
17 Plg. Ten pat, 96-97.
18 Tuo tarpu Ksenofonto Prisiminimuose apie So-kratq daimonion verčiamas kaip „dievybě".
Ksenofontas, Prisiminimai apie Sokratq, verte Vanda Kazanskieně, Vilnius: Pradai, 1993, 23.
19 Platonas, 2009, 97.
tarp pirmujy ir antrujy. Šie tarpininkai gali búti ir geri, ir blogi20. Kalbédamas apie Sokrato patirtj, Platonas niekada nevartoja iprasto žodžio daimdn.
Miloszo daimonionq šiek tiek palie-čiantys kritikai visada prisimena sokratiš-kyjy tradicijy, tačiau patj Sokrato to daimonion dažniausiai pristato kaip dieviškos kilmés vidinj balsy sulaikanti žmogy nuo moraliai neteiktiny veiksmy; jprastai šis balsas apibréžiamas kaip syžiné. Klausi-mas „kaip to daimonion suderinamas su morales autonomija?"21 keliamas Sokrato tyréjn darbuose. Manoma, kad búty logiš-kiausia ne tapatinti ji su sažine (ko gero, Sokratas nebúty taip naiviai suliej^s šiuo-du dalykus), o aiškinti remiantis paties filosofo samprata - kaip religini reiškini, tegu ir unikaly, bet išsitenkanti graiky pa-saulévaizdžio apibréžtoje erdvéje22.
Stai Ryszardas Matuszewskis23 in-terpretuodamas „Ars poetica?" pirmyja Miloszo daimoniono reikšme taip pat lai-ko syžin^, t. y. etikos sriti. Tačiau tame pa-čiame straipsnyje remdamasis pokalbiu su Miloszu Matuszewskis pabréžia dar vieny reikšme^ - daimonionas taip pat yra žmogy veikiančios itakos, visa, kas per ji perei-na, priešiškos viena kitai idéjos, skirtingi pasaulio balsai. Ir čia žmogus veikia kaip
20 Plačiau šia, problema, pristato Vytautas Ališaus-kas, komentuodamas Apologijoje pateikta, Sokrato dai-monn apibrěžima,.
Vytautas Ališauskas, „Komentaras", Platonas, Sokrato apologija, Vilnius: Aidai, 2009, 208-212.
21 Ten pat, 230.
22 Ten pat.
23 Ryszard Matuszewski, „Czeslawa Milosza da_že-nie do formy pojemnej", Poznávanie Milosza. Studia i szkice o twórczošci poety, pod redakcja_naukowa_ Jerze-go Kwiatkowskiego, Kraków-Wroclaw: Wydawnictwo Literackie, 1985.
108
tarpininkas, ivairivi balsu,, skirtingvi idéjii laidininkas, taigi pasiekti asmenybés vien-tisuma, tampa beveik nepnanoma. Daimo-nionas yra ir sie balsai, tos painios jtakos, kuriose šunku išgirsti save, „išlikti tuo pa-čiu asmeniu":
Ten požytek z poezji, že nam przypomina, jak trudno jest pozostač 14 sam_ osobaj bo dom nasz jest otwarty, we drzwiach nie ma klucza,
a niewidzialni gošcie wchodza^ i wychodz^.24
Is poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat.
kaip šunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu. nes namai atviri müs, duryse jokio rakto. o neregimieji svečiai ieina ir išeina.
Tuo tarpu Jerzy Szymikas, išsamiai tyr^s teologinj Miloszo kürinhi matme-nj, paliečia metafizini aspekty ir bütent iš daimoniono bei epifanijos kildina Milo szo poetinj žodj. Szymikas polemizuoja su Matuszewskiu, anot jo, ,,'daimonio-nas' čia turi Siek tiek platesn? prasm? nei vien tik etin?, veikiau, galimas daiktas, metafizin?-estetin?-etin?. Zinoma, bemaž visti epochu ir mokyklp poetams büdin-gas jsitikinimas kažkokia 'aukštesne jéga, vedžiojančia ju ranka,'. Bet Miloszui teze apie demoniškas poetinio žodžio ištakas iškyla stulbinančiai intensyviai ir ypač nuosekliai. Ir tai kartu su visu jo mastymo irkůrybos 'racionalumu'"25.
Szymikas kalba apie „metafizini-este-tini-etini" daimoniono suvokima^ o Ma-
24 Czeslaw Milosz, „Ars poetica?" (Miasto bez imienia, 1969), Wiersze wszystkie, Krakow: Wydawnic-two Znak, 2011, 588-589.
25 Jerzy Szymik, Problem teologicznego wymiaru dzieta literackiego Czesiawa Miiosza, Katowice: Ksi?-garniašw. Jacka, 1996, 166.
tuszewskis atmeta iracionaluma, ir galima, daimoniono „realuma,", t. y. nevertina jo kaip fikciniame pasaulyje egzistuojančios anapusinés „asmenybiškos" jégos, dik-tuojančios poezija26 - jo minimi pasaulio balsai, aplinkinés jtakos neturi metafizinio matmens, neturi ir galimo „asmenybišku-mo". Galima manyti, kad toks balsas turi turéti savo materiálu šaltinj, tačiau nebú-tinai - štai Sokratas „niekur nemégino to daimonion identifikuoti kaip antropomor-fin? (ar kitokia, mitu aprépiamaj) but; tu-rinčia, dievyb?. [...] Tad lengviau kalbéti apie Sokrato ,ženkla_ ar 'balsa,' ne kaip apie 'substancija,', bet kaip jvykf'27. Kal-bant apie Miloszo poezija^ daimonionas visada yra (vykis tuo požiúriu, kad ištinka netikétai, staiga - kaip, beje, ir Sokrato „ženklas", kuriam „búdingas spontaniš-kumas nutraukti pradéta, veikla, tuoj pat, akimirksniu"28.
Matyti, kad (sutinkant su Szymiko pasiúlytu „metafiziniu-estetiniu-etiniu" suvokimu) Miloszo daimonionq galima vertinti kaip besisiejantj su transcendenci-ja, su etine sritimi ir tuo pat metu su kúry-binémis galiomis, suteikiančiomis estetin?
26 Lenk , kritikoj e (taip pat ir Matuszewskio straips-nyje) minint daimonionq paminima ir krikščioniškoje kulturoje iprasta asociacija - daimonionas primena de-monq, pasižymintj tik neigiamomis savyběmis. Ališaus-kas rašo, kad „ankstyvieji krikščioni, autoriai to daimonion laikě Sokrato protokrikščioniško monoteizmo ženklu arba tapatino ji su piktaja dvasia" (Ališauskas, 2009, 228). Krikščioniškoje sampratoje irpiktoji dvasia, ir Dievas suvokiami kaip asmenys (vienas Dievas tri-juose Asmenyse); turint tai omeny, „asmenybiškumas" taip pat yra galimas Miloszo daimoniono bruožas.
Zr. Katalilcu Bažnyčios katekizmas: apie Svenčiau-sios Trejyběs dogma, - 253 skirsnis; apie Šětona, kaip asmenj - 2851 skirsnis.
27 Ališauskas, 2009,232.
28 Ten pat, 230.
109
žiúra^ - daimonionas {formula teksta^ jo „ritmiški šnabždesiai atima man drajsa,"29 Reiškinio negalima interpretuoti vienpu-siškai tik kaip metafizinés, tik kaip etinés arba tik kaip estetinés prigimties - jis api-ma visas tris sritis. Tačiau bet kokiu atveju daimonionas suponuojakitybés atsiradima, tekste, tampa teksto herojumi, turi savo atskira^naratyvaj žvelgiant {jo raida^galima matyti idéjos gryninima^ir kitima,. Siejimas su antikiniais daimonais, Miloszo romano Dolina Issy (Isos slénis, 1955) velniais gali jam, kaip poezijos herojui, suteikti net tam tikru individuální bruožii. Romano velniai turi gebéjima, kaitalioti savo pavi-dala?0, turbút ir kalbéti skirtingais balsais ir negalétu búti apibúdinti krikščioniškojo velnio kategorijomis - savo savybémis jie veikiau přiměna juokingaji Kazio Borutos Baltaragio maluno Pinčuka^ ateinantj iš lietuvni tautosakos. „Ars poetica?" daimonionas, demonai dar galétu priminti toki tautosakini velniq31, tačiau tolesnéje
29Milosz, „Do dajmoniona", 2011, 1064-1065. 30 Czeslaw Milosz, Isos slénis, verte Aigis Kalěda, Kaunas: Pasaulio lietuviii centras, 2011, 9. 31Plg.:
„Ars poetica?":
Koks protingas žmogus sutiktu demonams pasiduo-
ti,
Kurie elgias jame kaip namuos. mala daugybe lie-žuviu.
Ir lyg neužtektii pavogti rankas jo bei lüpas,
Bando dar savo labui palenktjo likima_?
Isos slénis: „Dieve, padaryk, kad aš bučiau toks kaip kiti, - melděsi Tomas, o demonai klausěsi ištempe ausis ir svarstě. kaip elgtis toliau. - Padaryk taip, kad aš mokěčiau gerai šaudyti <...>. Pagydyk mane nuo tos bjaurios ligos (toje vietoje šunku tvirtai pasakyti, ar Isos pakrančiu demonai neprapliupo negirdimu iuoku. mat reikia turěti galvoie. kad dauguma iu žerno lygioV Galima rasti daug panašin pavyzdžiii, rodančin démonii polinki i klegesi, išdaigas, piktus pokštus etc. (Pabrauk-ta mano - E. M.)
Ten pat, 290.
kúryboje jo prasminis laukas visai nuo to nutolsta, daimonionas tampa ne abstrakcia visuotine, o subjekto-poeto „asmenine" jéga („mano daimonione", plg. su Sokra-to to daimonion32), ne trukdančia kúrybos procesui (kas tarsi pasakoma „Ars poetica?"), o atvirkščiai - kúrybos procesas be jos nepnanomas.
Herojq savarankiškumo problema
Kaip tirti daimonionq kaip kitq, kaip {kú-ryba, besikišančia, autonomiškp bruožp tu-rinčia, jéga,-herojii, tuo pat metu apimantj visus kitus Miloszo poezijos herojus, taip pat ir subjekta,-poeta? Raiškiausias jo vaiz-davimo pavyzdys:
I
Prosz§ ciebie, mój dajmonionie, zluzuj troch§. Muszejeszcze zamykač rachunki, dužo powiedzieč.
Twoje rytmiczne szepty oniešnúelaja,mnie. Dziš na przyklad, czytajac o starej wariatce, Znów zobaczylem - dajmy na to, Priscill§, Zdumiony, že mog§ ja^nazwač jakkolwiek, A ludziom wszystko jedno. Wiec ta Priscilla, Dzia^sla w bardzo zrym stanie, starucha, Jest ta^ do ktorej wracam, žeby odprawič obrzedy
I dač jej wieczna^mlodosč. Wprowadzam rzek§,
Zielone pagórki, irysy, mokré od deszczu. I oczywišcie rozmow§. „Wiesz - mówi§ -nigdy
Nie moglem zgadnač, co naprawd? myšlisz,
I nigdy si§ nie dowiem. Mamjedno pýtanie I zadnej odpowiedzi". A ty, dajmonionie, Juž mieszasz si§, przerywasz nam, niechetay Imionom i nazwiskom, i wszelkim realiom,
32 Tai, kad jéga „asmenine", rodo ir Miloszo pasi-rinkta rašyba. Lenku kalba Sokrato daimonionas rašo-mas „daimonion". Miloszas keičia rašyba,-jo daimonionas yra „dajmonion"
110
Zanadto prozaicznym, smiesznymbez wat-
pienia.
II
Dajmonionie, na pewno nie móglbym žyč inaczej.
Przepadlbym gdyby nie ty. Twoja inkantacja Rozlega si? w moim uchu, napelnia nvnie I mog? jy tylko powtarzač, zamiast myšleč
0 moim zlým charakterze, o pogarszaniu si? šwiata
Albo o zgubionym rachunku z pralni.
1 zdaje si?, že kiedy inni
Kochajy nienawidzy rozpaczajy, dyžy Ja bylém tylko zajaty wsluchiwaniem si? W twoje niejasne nuty, žeby zmieniač je w slowa.33
I
Prašau tav?s, mano daimonione, atlaisvink vadžias.
Dar turiu suvesti saskaitas, daug pasakyti. Tavo ritmiški šnabždesiai atima man drasy Šiandien, pavyzdžiui, skaitydamas apie seny beprot?,
Iš naujo pamačiau, sakykime, Priscily
Nustebintas, kad galiu jy bet kaip pavadinti,
O žmonéms vis tiek. Taigi ta Priscila,
Ligotomis dantenomis, seně,
Yra ta, prie kurios grjžtu, norédamas atlaikyti
apeigas
Ir suteikti jai amžinyjaunyst?. Pridedu up?, Žalias kalveles, irisus, šlapius nuo lietaus. Ir, žinoma, pokalbi. „Žinai, - sakau, - niekada Negaléjau atspéti, ky iš tikrujrj galvoji,
Ir niekada to nepatyriau. Turiu vieny klausimy Ir jokio atsakymo." O tu, daimonione, Jau kišiesi, pertrauki mus, priešiškas Vardams ir pavardéms, ir bet kokioms reali-joms
Pernelyg proziškoms, be abejonés, juokin-goms.
II
Daimonione, išties negaléčiau gyventi kitaip. Prapulčiau, jeigu ne tu. Tavo inkantacija Gaudžia mano ausyse, mane užpildo Ir galiu j y tik karto ti užuot galvoj?s,
Milosz, „Do dajmoniona", 2011, 1064-1065.
Apie savo bjaunj charaktery apie blogéjantj pasaulj
Ar apie pamesty skalbyklos kvity.
Ir atrodo, kad kai krtí
Myli, neapkenčia, sielvartauja, trokšta,
Aš užimtas vien isiklausymo
l tavo neaiškrj tony kad paversčiau ji žo-
džiais.34
Atminties išsaugojimas kaip vienas iš pagrindiniy subjekto-poeto tiksly ivardi-jamas dažname Miloszo eiléraštyje, tačiau čia taip pat suformuluojamas ir šio siekio nepnanomumas. Noras aprašyti Priscily ir „suteikti jai amžiny jaunyste/' lieka ne-ígyvendintas, nes [ rašymo procesy kišasi daimonionas - tikrovés transformavimo bútinybé, be kurios poezija apskritai nei-manoma. Daimonionas nemégsta fakty, nemégsta prozos, jis yra j ega, kuri prózy verčia poezija. Bet ne iki galo, nes Milo-szas savo poetinéje kúryboje puikiausiai sulydo prozos tekstus, išrašus iš metrikaci-jos knygy, enciklopedin^ informacijy- šiuo požiúriu išsiskiria poema „Gdzie wschodzi sloňce i k^dy zapadá" („Kur saulé teka ir kur leidžiasi", 1974), tačiau tai búdinga ir kitiems poezijos tekstams. Cituojamoje teksto dalyje pasirodo trys herojai: subjek-tas, Priscila ir daimonionas, tačiau Priscila niekaip neveikia, jai nesuteikiamas žodis, ji neturi aiškiy kontury, tiesiog iškyla poeto atmintyje, poetas jy kuria, nuo jo pri-klauso Priscilos išlikimas, poetinis žodis yra apeigos, kuriomis suteikiama gyvybé ir kokios tik nori formos (senei, pavyzdžiui, galima suteikti amžiny jaunystej. Atrodyty, kad esminis dialogas, ginčas vyksta tarp subjekto ir daimoniono, kuris
Laisvas mano vertimas - E. M.
111
pristatomas kaip realiai veikiantis kúrybos procesy i ji besikišantis, pertraukiantis „pirmini projekty". Tačiau ar toks ginčas teksto lygmeniu, žvelgiant i ji bachtiniško-siomis kategorijomis, apskritai imanomas? Kas ka, apima - daimonionas subjekty ar subjektas daimoniono?
Kuriamas eiléraštis apie eiléraščio ra-šyma^ kuriame aiškiai ivardijama, kad pa-grindiné subjekto veiklos sritis yra daimo-niono šnabždesio klausymasis ir bandymas „paversti ji žodžiais". Jeigu taip, ar šis teks-tas apie daimonionq taip pat yra diktuoja-mas daimoniono^. Eiléraštyje vyrauja, kal-bant Bachtino terminais, reali subjekto-poeto (herojaus) intonacija, o daimoniono (o juoba Priscilos) intonacija tekste beveik nejaučia-ma, visa persmelkia subjektas-poetas, jis apima ir itraukia kitu herojvi vertybinius kontekstus (tiek, kiek herojus gali apimti). Daimoniono apibréžimas priklauso subjekto-poeto sričiai („kišiesi, pertrauki mus. priešiškas" - t. y. tu, kaip aš tave matau). tačiau bútent čia ir atsiskleidžia tarpininko poreikis - daimonionas negalétu išsisakyti pats, be kito, jis neegzistuotu be ji ižodi-nančio poeto, nes nepriklauso žmogiškajai sričiai, neturi balso, skleidžia tik nearti-kuliuotus šnabždesius35. Poeto tikslas yra „transliuoti" tai, ka, šis anapusybinis hero-
35 Eiléraštyje „Do Allena Ginsberga" („Allenui Ginsbergui")sakoma: „Bylém instrumentem, sluchalem, wylawiajac glosy z belkotliwego chóru, / tlumaczac na zdania jasne, z przecinkami i kropka_".
Milosz, „Do Allena Ginsberga" (Na brzegu rzeki, 1994), 2011, 1073.
„Buvau instrumentas, klausiausi gaudydamas bal-sus / murmesiii chore, versdamas { aiškius sakinius su taškais ir / kableliais."
Milosz, „Allenui Ginsbergui" (Ant upés kranto, 1994), verte Rolandas Rastauskas, 2011, 280.
jus skleidžia, tačiau daryti tai neprarandant savo individualumo.
Situacija, kai subjektas-poetas persmelkia kitus herojus, Miloszo poezijoje yra tipiška, nes tie, kuriems tarpininkau-jama, arba mm?, t. y. gyvi tik subjekto atminty, arba yra kitokioje neverbalinéje anapusybéje ir neturi křtu lupu, išskyrus subjekto (daimonionas, Dievas, angelas etc). Turint omeny ši daugiabalsiškumq ir galimyb? išsireikšti tik vienomis - subjekto - lúpomis, neabejotinai galima kalbéti apie subjekto prieštaringumo problémy, Kaip matyti, subjektas apima visus kitus herojus, tarp jn ir diktuojančiuosius, visi šie skirtingi balsai priklauso jo laukui ir dél to neimanoma sutapti su savimi, pa-siekti vienyb?. Ir minétame interviu, iš ku-rio Matuszewskis išgvildena daimoniono kaip skirtingu pasaulio balsu prielaida?6, ir vélesniame pokalbyje su literatůrologu Robertu Faggenu (1994) Miloszas išsa-ko teigini iliustruojančias mintis: „Mano poezija vadinama polifonine, tai reiškia, kad manyje visada kalba daugybé skirtin-gH balsu; šia prašme laikau save irankiu, tarpininku. [...] Dostojevskis, Friedrichas Nietzsche buvo vieni pirmujn rašytojn, su-vokusin moderniosios civilizacijos kriz^: jie pastebéjo, jog kiekviena, iš músn aplan-ko tarpusavyje nesuderinami balsai, vienas kitam prieštaraujantys instinktai. Esu raš^s apie ši negebéjima, išlikti vieninga asme-nybe, kai músn vidujybén isiveržia miné-ti nekviesti svečiai ir pasinaudoja mumis kaip savo irankiu. Tačiau privalome viltis,
36 „Pamieč ran. Z Czeslawem Miloszem rozmawia Jerzy Turowicz", TygodnikPowszechny, 1981, nr. 3.
112
jog mus jkvéps gerosios, o ne blogosios dvasios."37
Miloszo poezijos subjektas-poetas da-lyvauja kúrybos procese ivesdamas su bio-grafiniu pasakojimu susijusia, patirtj. Isto-riné, biografiné linija, nuolatinis atminties eksploatavimas (ryškiausias bútent eseis-tikoje ir pokalbiuose) ypač svarbus tampa kaip tik dél to, kad per itin rysku naratyva, bútri kuriama aiški tapatybé ir išlaikomas poetinis samoningumas, ka, sudétinga pa-daryti dél, remiantis Matuszewskiu, as-menybés vientisumo siekj apsunkinančiii skirtingu balsn pasireiškimo, kai „šunku išlikti tuo pačiu asmeniu".
„Kiek demonystés prigimtyje kalbos"38
Daimonionas, vertinant j j kaip metafizin^ subjekto-poeto dali, taip pat yra tarpinin-kas, jis padeda tarpininkauti subjektui--poetui, atlieka savo daimoniška, funkcija,. Vélesnéje kúryboje subjektas save tiesio-giai jvardija kaip šamana, (netiesioginni užuominu galima matyti ir anksčiau), t. y. tarpininka, tarp žmonnt ir dvasiu,, ku-rio veiksmai gali keisti tikrovej tai pačiai paradigmai priklauso ir kunigo bei burti-ninko pozicijos. Analizuoto eiléraščio „Do dajmoniona" Priscila „yra ta, prie kurios grjžtu, norédamas atlaikyti apeigas / Ir su-teikti jai amžinajaunyste/'. Poezija, poetinis žodis yra apeigos, ritualas, atnaša. Taip
37 „Czeslaw Milosz: 'Aš pats sau esu visiška prieš-tara'", iš angín kalbos verte ir pagal The Paris Review parengě Simas Čelutka. Internete http://www.bernar-dinai.lt/straipsnis/2011-12-19-czeslaw-milosz-as-pats-sau-esu-visiska-priestara/73943 (žiuréta 2012-02-13).
38 Czeslaw Milosz, „Kenkiant", Tai, verte Vyturys Jarutis, Vilnius: Strofa, 2002, 52.
pat ir inkantacijos - užkalbéjimai, burtažo-džiai.
Ritualas realiame gyvenime gali büti kalbiškas, tačiau tai néra privaloma saly-ga, kalbiné forma jam bütina anaiptol ne visada. O poezijos žodis kaip ritualas ne-atsiejamas nuo kalbos srities, kalba padaro rituala, imanoma, - tik žodžiu galima atjau-ninti Priscila^ nuo žodžio priklauso, kokia ji išliks. Ritualai, apeigos yra dialoginés prigimties, tarpinéje srityje esantis poetas mezga pokalbj. Sav^s kaip šamano reflek-sija intensyvéja „asmenybiškéjant" tiems, kuriems tarpininkaujama, tačiau taip pat šamanizmas aktualiai iškyla bütent mutant apie daimonionq_ ir demoniškuma,. Eiléraščio „Ze szkoda," („Kenkiant") subjektas sako: „Dosyč polaczyč dwa slowa, juž biegna^ / Chwytaja^ niosa, na obrz^d plemienny. / [...] Co za demonizm w na-turze jazyka, / Že možná dostač tylko jego slugaj" („Vos du žodžius sujungi, žiu, jau skuodžia, /Neša pačiup? \ genties apeigas. / [...] Kiek demonystés prigimtyje kalbos, / Jei tejstengi josios tarnas büti!"39). Zvel-giant \ Miloszo poezijos visuma, galima matyti ne viena, lužinj etapa^ tačiau visada išlieka aktualus klausimas, kokios jégos, geros ar blogos, diktuoja poezija,?40 Poetas visada yra paribio žmogus, jo erdvé yra tarp-QľávQ, tuo pat metu apimanti daugyb^ kiüi erdviu,, niekada iki galo vienoje kurio-je nepasiliekant. Menininkas visada lieka moraliai itartinas, nes neaišku, kokioms
39 Ten pat.
40 Tomasz Królak, ,,'Czym jest poezja, która nie ocala...?' Poeta ir poezja w wierszach Czeslawa Milos-za", Roczniki Humanistyczne, Lublin: Wydawnictwo Towarzystwa Naukowego Katolickiego Uniwersitetu Lubelskiego, 1989.
113
jégoms pasiduoda, o konkrečiai poetas vi-sada yra veikiamas dar ir kalbos, turinčios nemaža demoniškumo. Hansas-Georgas Gadameris straipsnyje „Apie ritualo ir kalbos fenomenologija," pažymi, kad literatú-ros dirva yra bútent kulto formos ir ritu-alai, ankstesni už bet kokj poetinj kalbos ir rašto formavimasi41. Pirmykštés sakmés radosi kaip intarpai [ ritualus, taigi senoji literatures paskirtis yra paveikti dievyb? ir tokiu búdu veikti tikrov?. Poetiné kalba, anot Paulio Ricoeuro, paneigia kasdienio diskurso referentines žodžnt vertes, o tai leidžia susidaryti naujoms konfigúraci-joms, kuriomis [ kalba, iškeliami nauji bu-vimo pasaulyje búdai, taigi kalbiné raiška suteikiama ir tam, kas yra aptemdyta ar apskritai išstumta iš kasdienés žiúros lau-ko42. Bútent tame ir slypi demoniškumas, poetiné kalba suteikia galimyb? ižengti \ uždraustas sferas, dalyvauti, kaip Miloszo atveju, iškviečiant dvasias, j i diktuojanau-JH pasauliu, kúrime, iškelia netikétas (čia pianomos ir gerosios, ir blogosios) for-mas, kalba gali kenkti: „Mój wielki patron zrobil dužo zlego. / Lepiej by zostal przy swoich balladach, / No i sonetach. Nikt mu nie powiedzial: / Juž dosyč, przestaň" („Mano patronas daug pridaré blogio. / Verčiau j au balades teraš^s bútii, / Na, ir sonetus. Nieks jam nepasaké: /Užteks jau, liaukis"; „Ze szkoda,").
Gadamerio teigimu, „poetinés kalbos ir to, ka, vadiname literatúra tikraja prasme,
41 Hans-George Gadamer, „Apie ritualo ir kalbos fenomenologija_", Istorija. Menas. Kalba, sudaré irverté Arunas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 272.
42 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmés perteklius, verte Rasa Kalinauskaité ir Gin-tauté Lidžiuviené, Vilnius: Baltos lankos, 2000, 73-74.
skiriamasis bruožas yra tai, kad čia žmo-gus klauso kalbos. [...] Siaip ar taip, ka, rašytojas iškelia iš save^s ir kas galiausiai perskaitoma, yra kažkas, kas ne išklauso-ma laukiant, kas tuo bus pranešama, bet [ ka, isiklausoma žiúrint, ka, tas kažkas, jo kalbinés evoliucijos galia leis išvysti"43. Taigi pokalbis su daimonionu, viena ver-tus, yra pokalbis su páčia kalba. Poetas yra šamanas, tarpininkas tuo požiúriu, kad vien déliodamas žodžius sugeba prikelti, iššaukti mirusius. Tačiau kalba turi savti „kaprizu", kalbiné tikrové itraukia ir pati tampa kuriančiaja, nors ir iki galo nepa-kankama - Miloszas taip pat nuolat reflek-tuoja kalbos bejégyst?, jos silpnumaj „Nálezy tedy powoli, nie dowierzajac nikomu, / Wyprowadzač z niej, ile zdola j?zyk, za slabý na to"44 („Tad ir deréty létai, nieku nepasikliaujant, / Ištraukti iš jos [samonés] bent tiek, kiek jégia silpna kalba mús"45). Tačiau, nepaisant šio silpnumo, pirminis dialogas yra dialogas su kalba, poezija yra nauju formu steigimas, kuriam reikalingas ísiklausymas \ kalba^ iškeliantis netikétus turinius, pertraukiantis „pirminj projek-ta,", - poezijos kúrimas padaro, „kad iš nieko atsiranda ištisi pasauliai ir nebútis tampa bútimi"46.
43 Hans-George Gadamer, „Tévyné ir kalba", Istorija. Menas. Kalba, sudaré ir verte Arunas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 225.
44Milosz, „Swiadomošč" (Nieobjeta ziemia, 1984), 2011, 836.
45 Milosz, „Samoné" (Neaprépiama žemé, 1984), verte Almis Grybauskas, 2011, 211.
46 Hans-George Gadamer, „Žodis ir vaizdas - ,toks tikras, toks esamas'", Istorija. Menas. Kalba, sudaré ir verte Arunas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 234.
114
Daimonionas ir estetiné distancija
Visi trys tekstai ir pats daimoniono jvaiz-dis kelia estetinés distancijos problem^. Antai, Ars poetica?" sakoma, kad tai, „kas liguista, nünai turi vert _". „Do dajmoni-ona" kalba apie daimoniono kišimajsi \ kürybos procesy ir trukdyma, išreikšti tie-siogines patirtis, o štai trečioje eiléraščio „Do daimoniona" dalyje {daimonionq taip kreipiamasi: „A ty, w^drowiec, / Litujesz si? tak mocno, že odwracasz twarz" („O tu, keliautojas, / Gailiesi taip stipriai, kad nusuki veidaj"), tai rodo bütina, nuotolj to-liau aptariamomis „riksmo iš skausmo" situacijomis. Dar kitas reikšmes atveria trumpas eiléraštis „Bez dajmoniona", kur kas vélesnis tekstas, parašytas pačioje gy-venimo pabaigoje (apie 2002).
Dajmonionie, od dwóchtygodni nie nawie-dzasz nvnie
I staj§ si _ kimbylbym zawsze bez twojej pomocy.
Patrz§ w lustro i niemila jest mi moja twarz. Pamieč otwiera si_, a tam straszno.
Zma_cony i nieszcz^šliwy ja czlowiek. Zupelnie inny zostan§ w moich wierszach. Chcialbym ostrzec czytelników, prosič wy-baczenia.
Cóž kiedy nie umiem nawet tej skargi uložyč.47
Daimonionai, jau dvi savaites man§s nelankai. Ir tampu, kuo bučiau buv§s be tavo pagalbos. Žvelgiu i veidrodi, ir atrodau nemielas sau, Atmintis atsiveria, o ten-vienas siaubas.
Esu žmogus, pasimet^s ir nelaimingas. Visai kitoks pasiliksiu eiléraščiuos savo. Noréčiau ispéti skaitytojus ir atsiprašyti.
Milosz, „Bez dajmoniona", 2011, 1313.
Kas iš to, jei nemoku net surašyti šio skundo.48
„Ars poetica?" subjektas suvokianega-ljs pasirinkti kürybos be anapusinni jégii diktato: „Koks protingas žmogus sutiktii demonams pasiduoti", - ironizuojama, ta-čiau šis pasidavimas néra laisvai pasiren-kamas, o tai trikdo. Tačiau štai eiléraščiuo-se „Do dajmoniona" ir „Bez dajmoniona" subjektas kreipiasi [ tas, regis, trikdžiusias jégas, be kuriu poetas visgi nebůtu poetas, o poezija nebůtu poezija. Daimonionas, santykis su juo rodo paties subjekto-poeto vidinj prieštaringumaj ypač aiškiai atsi-skleidžiantj eiléraštyje „Do dajmoniona": eilutés „prašau tav^s, mano daimonione, atlaisvink vadžias" ir „prapulčiau, jeigu ne tu" puikiai tai iliustruoja. Daimonionas ir trukdo, ir padeda, t. y. yra ir blogas, ir ge-ras, turi abu daimoniškus bruožus.
Cituojamame eiléraštyje jis vél pasi-rodo kaip poeto, poezijos galia kalbéti, {kvépimo momentas, kuriam pats poetas neturi jtakos, negali jo valdyti ar prisišauk-ti, ir čia priartinama estetinés distancijos problemabei daimoniono ryšys su ja. Štai ,Ars poetica?" kalba apie poezijos šalti-nio iracionaluma, ir tuo pat metu kuriamas taisyklingas, ritmiškai motyvuotas eiléraštis. Iracionalumas iforminamas, galutinis rezultatas - savo forma skaidrus poetinis tekstas. „Bez dajmoniona" subjektas skun-džiasi kürybos negalimumu, formos netu-réjimu; galima isivaizduoti, kad atsiverian-ti siaubinga atmintis chaotiškai užgriůva, jos nepnanoma suvaldyti, kinta santykis su savimi, subjektas tampa žmogumi, „pasi-metusiu ir nelaimingu", t. y. pasiklydusiu
48 Milosz, „Be daimoniono", 2011, 361.
115
tarp balsy ir patirčiy. Daimonionas yra tai, kieno pasirodymas sutvarko pasauli, ir taip pat galia kurti distancijy kuri trukdo subjektui kaip kasdieniam žmogui, tačiau padeda subjektui kaip menininkui. Milo-szas savo tekstuose dažnai cituoja Simone Weil minti „distancija yra grožio siela", o ese tekste „Niemoralnosč sztuki" („Meno nemoralumas") kalba apie privalomy (ir bauginantľ) menininko nehumaniškumy. Rašo: „Svaiginantis kiekis eiléraščiy, kurie pasirodé Lenkijoje per paskutinj kary, taip pat getuose ir lageriuose, aktualizuo-ja Manno konstatavimy, kad ,menininkas privalo búti nehumaniškas, anapus huma-niškumo', tuo tarpu ty eiléraščiy autoriai daugiausia ir tebuvo humaniški. Ir tiek, kiek buvo humaniški, pralaiméjo kaip menininkai, taip, kad jy draugén paimti eiléraščiai tesudaro didelio formato idomy dokumenty, ne daugiau."49 Kai néra me-ninés distancijos, dviejy, anot Bachtino, skirtingy symoniy, negali búti ir meno kú-rinio: „Zmonéms, pnestiems \ verpety to-kiy ivykiy, kurie iš lupy išpléšia skausmo riksmy keblu igyti distancijy suteikiančiy meninés transformacijos galimyb?."50
Taigi daimonionas, be kurio buvimo nepnanoma kúryba, yra ir distancijy su-teikianti jéga, menininko žvilgsnis, be jo lieka tik „skausmo riksmas", atsiveriantis chaosas - situacija, kai nepnanoma rastis autoriui ir herojui51. Poetas, kuris skun-
49 Czeslaw Milosz, „Niemoralnosč sztuki", Ogród nauk, Kraków: Wydawnictwo Znak, 1998, 191-192.
50 Czeslaw Milosz, „Griuvésiai ir poezija", Poezi-jos liudijimas, iš lenkii kalbos verte Brigita Speičyté ir Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius: Lietuviii literatures irtautosakos institutas, 2011, 85.
51 Bachtin, 2002, 103.
džiasi esys apleistas daimoniono, vis délto skundy pateikia kaip eilérašti, nors ir sako nemokys jo surašyti. Kaip ir kity dviejy teksty, ir čia galima matyti paradoksy -poezijos kúrimas priklauso nuo neaiškios jégos, šio proceso negalima racionalizuoti, tačiau jo vaisius yra realus, strukturuotas poetinis tekstas. Kalbéjimas apie daimoniono nebuvimy paradoksaliai kaip tik peisina jo buvimy minéta, kad poezija be milošiškyja prasme suvokiamo daimoniono, estetinés distancijos iasmeninimo, aps-kritai nepnanoma. unanoma kažkas kita, pavyzdžiui, „skausmo riksmas", t. y. tai, kas neturi jokio estetinio matmens.
„Tarsi diktuotu tai,     dabar jis
rašo"52
Mystant apie daimonionq galima iškelti dar kelety klausimy. Ar jis apima kitus he-rojus, t. y. ar anapusiniai balsai, lemiantys kúrybos procesy, besylygiškai yra susij? ir su jo isikišimu? Ar penkios plunksny stvarstančios rankos (eil. „W Warszawie", „Varšuvoje") arba panelé, kuri „stebina tokia esimo galybe, / Tarsi diktuoty tai, ky dabar jis rašo" (eil. „Dawno i daleko", „Seniai ir toli") yra autonomiški nuo daimoniono nepriklausantys anapusiniai he-rojai, ar tiesiogiai su juo susij?? Ar poezijy diktuoja tik daimonionas ir, jeigu ne, koks tarp šiy balsy skirtumas?
Rašyta, kad daimonionas tarsi apima plačiau, nuo jo pasireiškimo subjekte priklauso pati kúrybos galimybé, daimonionas ir subjektas-poetas kartu kuria poezijy. Akivaizdu, kad jis néra tapatus
52 Mlosz, „Seniai ir toli" (Tolesnés apylinkés, 1991), verte Tomas Venclova, 2011, 259.
116
ponui Anusevičiui (eil. „Pan Anusewicz", „Ponas Anusevičius", Kroniki) arba Prisci-lai, o veikia kaip subjekto-poeto kúrybos bendraautoris, padedantis sukurti štai tokj pona, Anusevični ir štai tokia, Priscila^ tai tam tikra subjekto-poeto kurybiné kitybé, turinti atskirumo elementy. Tačiau pateik-ti pavyzdžiai iš eiléraščip „W Warszawie" ir „Dawno i daleko" rodo, kad yra daugiau anapusinin balsii, kurie lemia kúrybos procesy, daugiau poezijos bendraautoriu,. Ponas Anusevičius, Priscila taip pat yra anapusi-niai balsai, tačiau kitokios prigimties - jiems tarpininkaujama, poetas nori juos išsaugoti, tačiau šiuo atveju nukreiptumas kýla iš pa-ties poeto.
Anot Bachtino, „analizuoti visadareikia pradéti nuo herojaus, o ne nuo temos, prie-šingu atveju galima nepastebéti, kaip tema íkúnijama per potenciálu herojn - žmogu,, t. y. netekti paties meninés žiúros centro bei jos konkrečia, architektonika, pakeisti pro-ziniu samprotavimu"53. 1945 m. eiléraštis „W Warszawie" komponuojamas klausimo ir atsakymo principu - kaip pokalbis, vyks-tantis sugriautoje Varšuvoje šilta, pavasa-rio diena,. Ar čia veikia du galimi herojai, klausiantysis ir atsakantysis, ar klausimas ir atsakymas priklauso tam pačiam subjek-tui-poetui ir yra tik viena, anot Bachtino, emociné-valiné pozicija? Jeigu eiléraščio klausiantysis bútp laikomas atskiru heroju-mi („Co czynisz na gruzach katedry / Swi-?tego Jana, poeto, / Wten cieply, wiosenny dzieň?"54; „Ko ieškai, poete, / Ant Svento Jono katedros griuvésni / Sia, šilta, pava-
53 Ten pat, 109.
54Milosz, „W Warszawie" (Ocalenie, 1945), 2011, 227-228.
sario diena,?"55), atvejis Miloszo kúrybos kontekste bútp netipiškas, nes toks herojus veiktu kaip lygiavertis subjektui-poetui, nepersmelktas subjekto-poeto konteksto. Ko gero, apie klausiančiojo subjekto atsi-radima, galima majstyti kaip apie bandyma, sukurti estetin^ distancija, - klausimas iš šalieš rodo atsitolinimaj klausiantysis yra kitas „aš", klausti sav^s apie save (užsiimti savirefleksija) galima tik tada, kai save pa-tiri kaip kitq56.
Herojaus vizualinés raidos Miloszo poezijoje atžvilgiu eiléraštis „W Warszawie" búdingas etapui, kai eiléraščio herojus, kitas, dar néra išryškéj^s, jis veikiau potencialus nei realus. Siuo atveju galvoje turimos penkios plunksna, stvarstančios rankos néra baigtinis herojus kaip, pa-vyzdžiui, Priscila. Bachtino teorijoje toks herojus ivardijamas kaip potencialus - kai pasirodo kúno kontúrai, rodosi norintis prabilti herojus57. Išorinis kito kúnas yra aktyviai kuriamas, pačiam žmogui duotas tik vidinis kúnas, taigi poezijos herojai gali tapti kúniški, (gyti kúno visumajik subjekto-poeto žiúroje58. Kito herojaus ryškéji-mas poezijoje vizualina páčia, poezija^ t. y. artina ja, prie prozos: anot Bachtino, skir-tingose žodžio kúrybos rúšyse bei skirtin-guose kúriniuose vizualinio vaizdiškumo laipsnis yra skirtingas, o pats didžiausias jis epe59. Stai šios rankos, kaip potencialus herojus, koreguoja kúrybos procesa, - su-bjektas-poetas, norintis „opiewač festyny,
55 Milosz, „Varšuvoje" (Išgelbéjimas, 1945), verte Vytautas Bložé, 2011, 61-62.
56 Bachtin, 2002, 123.
57 Ten pat, 108.
58 Ten pat, 158.
59 Ten pat, 201.
117
/ Radosne gaje, do ktorých / Wprowadzal mnie Szekspir"60 („šventes apdainuot. / Džiaugsmingas giraites, kur vede / Mane Sekspyras"61), negali visiškai laisvai rink-tis kůrybos krypties. Tomaszo Królako tei-gimu, eiléraščiu „W Warszawie" sakoma, jog demonstratyvus atsitolinimo ir distan-cijos troškimas atsisakant praeities iš ti-kryjy lemia tai, kad praeitis isiurbia, rtrau-kia. Anot Królako, subjektas pripažjsta, kad bútent tada išduoty savo pašaukimy kai sugriauty atminties tilty, jungiantj gy-vuosius su mirusiais62. Vis delto šiuo teks-tu kalbama apie atsitolinimo, užmaršties poreikj, o tai véliau to paties rinkinio eilé-raštyje „Przedmowa" („Jžanga") pavirsta atsisveikinimo apeigomis. „Penkeriy ranky" nebúty galima prilyginti daimonionui, tai veikiau istorinj konteksty atskleidžianti tekstiné figura, istorinés realybés itakos kúrybai pasireiškimas, veikiantis poety.
„Penkerios rankos" yra realiai tekste veikiantis potencialus herojus, o panele iš „Dawno ir daleko" yra „tarsi" (,jakby") esanti, „tarsi" diktuojanti. Si teksto hero-jé daug vizualesné (moteris, t. y. turinti konkréty kuny), rkurdinta konkrečioje Vil-niaus erdvéje, veikianti subjekto istorijoje (pirmoji meilé). Zvelgiant ir \ penkias ran-kas, ir \ panel?, ir \ kitus kúrybos procesy veikiančius Miloszo poezijos herojus, tu-rinčius žmogišky bruožy, bei mystant apie juos ir daimonionq, galima kalbéti apie kelis pagrindinius skirtumus. Daimonio-nas nepriklauso biografinei subjekto-poeto linijai, t. y. neveikia kaip istorinis asmuo
60 Milosz, „W Warszawie", 2011, 228.
61 Milosz, „Varšuvoje", 2011, 62.
62 Królak, 1999, 30.
(ponas Anusevičius, Priscila, panele, net-gi rankos, kurias galima suprasti kaip karo auky išraišky menin? sinekdochy susij? su istorija, yra atsimenami), néra tikras arba potencialus žmogus; jis nuolatinis kúrybos palydovas, tam tikruose eiléraščiuose veikiantis kaip atskiras poezijos herojus, turintis savo j au aptartus bruožus - veik-damas kaip herojus, jis gali búti suprastas transcendentinémis ar etinémis kategori-jomis, o žiúrint plačiau, kaip formaliosios intonacijos „iasmeninimas". Subjektas--poetas kuria eiléraštj, tačiau ši kúryba néra imanoma neisiklausant \ šnabždesius. Minéta, kad daimonionui taip pat galima priskirti estetinés distancijos funkcijy tačiau estetiné distancija yra imanoma tik esant dviem „symonéms", taigi daimoni-onas plačiuoju požiúriu yra pats formos principas. Kiti itaky poezijai darantys he-rojai veikia tik turinio lygmeniu, tačiau ir jy radimasis tekste iš dalies (kaip matyti Priscilos aprašyme) priklauso nuo daimo-niono.
Subjekto raiškos formos: liudytojas, kronikíninkas, šamanas
Minétasis vizualumas Miloszo poezijo-je yra kintantis ir susij^s su subjekto už-imamomis pozicijomis. Zvelgiant \ visy Miloszo poezijos korpusy, galima išskirti subjekty-liudytojy, atsirandanti karo ir pokario mety poezijoje, subjekty-kronin-kininky ryškiausiai pasirodanti rinkinyje Kroniki (Kronikos, 1987), ir subjekty-ša-many, akivaizdžiausiy vélyvojoje poezijoje (nuo rinkinio Dalsze okolice, To lesné s apylinkés, 1991)63. Sios pozicijos, kurias
63 Plg. Brigita Speičytě, „Adomo Mickevičiaus pro-filiai Czeslawo Miloszo kuryboje: tapatybiiiprovokacija
118
toliau trumpai aptarsiu, atskleidžia inter-subjektinnt santykhi kaita^ herojaus raiška, poezijos tekstuose.
Karo ir pokario meui Miloszo eiléraš-čiuose jvardijamas siekis užfiksuoti atmin-tj, paliudyti, poetiniu žodžiu išsaugoti mi-rusiuosiuosius - karo aukas, tačiau ir už-miršti, atsisveikinti (plg. eil. „Przedmowa". „Jžanga", Ocalenie). Sio laikotarpio poezijos subjektui búdingas distantyvus pasaulio matymas, atsitolinimas, o tai lemia ir heroju, raiška, - poezij os herojai neturi individuální išvaizdos, charakterio bruožii, konkretaus vardo, veikia neapibréžtoje erdvéje. Jeigu tekste atsiranda vardas ar keletas vardii (pavyzdžiui, Felekas ir Janekas iš eiléraš-čio „Przedmiescie", „Priemiestis"), tai yra tiesiog vardai - tuščia forma, \ kuria, galima ídéti kokj tik nori turinj. Herojus neturi savo konkretaus pavidalo, jis neapibréžtas, néra pasakojama individo, asmens istorija, k% pavyzdžiui, galima pamatyti j au minétame rinkinio Król Popiel i inne wiersze (1962) eiléraštyje „Ballada", kuriame konkretus individas (Tadeusz Gajcy) ir jo istorija re-alizuojama pirma, karta,. Rinkinio Ocalenie heroju, galima laikyti kolektyviniu kitu, karo auku reprezentantu64, o tai paaiškinui jo neapibréžtuma,. Remiantis Bachtino te-
ir terapija", Czesiawo Miloszo kuryba: modernioji LDK tradicijn tqsa, Vilnius: Lietuviii literaturos ir tautosakos institutas, 2012, 77.
64 Prielaida, galima argumentuoti eilěraščio „Przedmowa" pradžia: „Ty, którego nie moglem ocalič, / Wysluchaj mnie" („Tu, kurio negalějau išgelběti, / Iš-klausyk man^s"; verte Juozas Kěkštas). Čia subjektas kreipiasi { anapus esanti nekonkretizuota_žuvusui, ku4, viena vertus, galima vertinti kaip atstovaujantj kolekty-vui, kita vertus, kaip konkrétu asmeni individa,. Tačiau eiléraštyje néra jokiii herojaus individualuma, atsklei-džiančiii bruožii, šiii„tu, kurio negalějau išgelběti", yra tiek pat, kiek ir karo aukii,
orija, šiam herojui truksta aplinkos ir aki-račio. Akiratis, anot Bachtino, yra tai, kas duota iš žmogaus vidaus - erdvéje ir laike kaip búties jvykiai priešais žmogu iškylan-tys objektai. Pasaulis čia yra poelgio - min-ties, žodžio, jausmo, veiksmo - pasaulis. Akiratis ribojamas konkrečios vietos, o aplinka yra tai, kas transgredientiška herojaus sa,-monei, kas priklauso pasakotojo žiúrai65. Pavyzdžiu galima imti eiléraštj „Walc" („Valsas", Ocalenie), rodos, gana vizuahi teksta,. Tačiau jame vaizduojama pokyliii salé galéjo búti ir Lenkijoje, ir Prancúzijoje -erdvé labai išsklidusi, neaiški, palyginti su vélesnéje poezijoje pasirodančia Sete-nin, Vilniaus ar Kalifornijos erdve, herojé néra individualizuota, tai veikiau tipas, o ne charakteris. Sitai galima sieti su atitin-kamu subjekto santykiu - išgyvenamas ne konkretaus individo likimas, kaip kad vélesnéje poezijoje, o masiné kančia, kurioje asmuo su konkrečia savo patirtimi ir aplinka tiesiog negali išsikristalizuoti.
Po rinkinio Swiatio dzienne (Dienos šviesa, 1953) Miloszo kúryboje prasideda naujas etapas - pamažu nyksta visuomenei liudyti ir tarnauti trokštantis poetas, vis la-biau ryškéja filosofinés ir religinés temos, liudijima, ir tarnavima, pradedama suvok-ti eschatologinéje plotméje, intensyvéja biografiné Hnij a, kol galiausiai rinkinyje Kroniki subjektas prisistato kaip kroni-kininkas, siekiantis išsaugoti konkrečiij žmonin ir erdviu, atmintj. Kronikininkui rupi ne tik savo paties, bet ir kitu, liudiji-mai, jis pasakoja istorija, iš lokalaus po-žiůrio taško, remiasi ir istoriniais jvykiais, ir vietinés reikšmés pasakojimais, tačiau
65 Bachtin, 2002, 204-205.
119
visy šiy informacijy vienija paties kroni-kininko gyventas laikas. Rinkinio Kroniki epigrafu gaiety búti vieno jame publikuoto eiléraščio eiluté „I wracam mi^dzy daw-no zapomnianych ludzi"66 („Ir grjžtu tarp seniai užmiršty žmoniy"67), geriausiai at-skleidžianti vieny iš pagrindiniy teminiy linijy. Seniai užmiršti žmonés, poezijos kiti, yra ir visi apskritai gyvenusieji, buve istorijoje, tačiau niekada nesutikti, ir taip pat tie, kuriy likimai tiesiogiai siejasi su prisimenančiuoju, - dalyvav? ir iš dalies tebedalyvaujantys prisimenančiojo biogra-fijoje. Rinkinyje Kroniki skleidžiasi atskiro realiai egzistavusio asmens istorija68, eilé-raščiuose randasi vizuali detalé, padedan-ti išlaikyti distancijy tarp „aš" subjekto ir herojaus, neleidžianti jiems susilieti, - taip išryškéja konkretus individas.
Kroniki eiléraščiuose aktualinama reáli žemiško gyvenimo akimirka (plg. su Ocalenie juntamais katastrofistinio mysty-mo atgarsiais, vizijiniu matymu - vizijos néra reáli čia ir dabar tikrové), vaizdas yra skaidrus, subjekto matomas iš arti, akivaiz-di tik konkrečiam asmeniui búdinga detalé, pavyzdžiui, perregimos su raudonomis gyslelémis Anusevičiaus ausys („Pan Anu-sewicz", „Ponas Anusevičius"). Sios ausys arba to paties eiléraščio herojés Ninos siú-bavimas \ šonus, nepaisant to, ar tai grynas prisiminimas (iš tiesy tokiy ausy búta), ar veikiamas prisimenančio subjekto fantazi-
66 Milosz, (Te glosy...) (Kroniki, 1987), 2011, 931.
67 Milosz, (Tie balsai...) (Kronikos, 1987), verte Liudas Giraitis, 2011, 225.
68 Plg. dvi dialogines situacijas rinkiniuose Ocalenie ir Kroniki: ..Tu. kurio negalěiau išgelběti. / Išklausyk maneí" („Przedmowa") ir„Ka_radaijoje, pone Anusevi-čiau, / Kad toks svajingas?" („Pan Anusewicz").
jos, rodo itin intymy pastarojo santykj su prisimenamais dalykais. Herojus matomas detaliai, ikurdintas konkrečiose erdvése, kurios kinta, - kondensuotai atskleidžia-madaugiaujo istorijos: „Anusevičius savo dvary turéjo kažikur prie Minsko, / Ir vis-kas paskui liko Bolševikijoje, tad dabar jis vaikštinéja po Vilniy."69 Herojus (kurdina-mas ir gyvenime, savita „detalé" randasi pristatant ir išorin? herojaus formy ir jo privačius, net intymius poelgius: šéliones su šokéjomis, telegramy, pasirašyty „Graf Bobrinskif' vardu, siuntimy. Rinkiniui Kroniki, pasakyty Bachtinas, búdingas „vizualinis akivaizdumas"70.
Vélyvojoje poezijoje detalés poetika, taigi ir kito asmens vizualumas, biografiš-kumas išlieka, tačiau kinta subjekto pozici-ja herojaus atžvilgiu. Itin intensyvus tampa religinis matmuo, randasi „medituojantis ,aš"'71. Po mirties išleistame rinkinyje Wiersze ostatnie (Paskutiniai eiléraščiai, 2006) subjektas save vadina šamanu. Miloszui šamanysté pirmiausia susijusi su buvimu poetu ir su poetiniu žodžiu, šama-nas yra žinantysis, mokytojas72. Ir poetas, ir šamanas, ir burtininkas yra tarpininkai tarp šiapusybés ir anapusybés, o vienas iš galimy poezijos suvokimy šiame konteks-te yra gydantis užkeikimas - eilémis sie-kiama gydyti žmoniy atminties ligas73.
Subjekto-šamano  pozicija nesusiju-
69 Milosz, „Ponas Anusevičius (1922)" (Kronikos, 1987), verte Algis Kalěda, 2011, 231-232.
70 Bachtin, 2002, 202.
71 Audinga Peluritytě, „Erozijos terna Czeslawo Miloszo kuryboje: svarstymai lietuviii literaturos aki-
vaizdoje", Literatura, 2009, nr. 51 (1), 63.
72 Czeslaw Milosz, „Nevyriška", Pakelés šunytis, verte Vyturys Jarutis, Vilnius: Strofa, 2000, 60.
73 Milosz, „Susitelkimas", Pakelés šunytis, 2000, 19.
120
si su konkrečiais poetikos pokyčiais kaip liudytojo ir kronikininko atveju, be to, jo nepavykty sieti ir tik su vienu kuriuo nors kúrybos etapu - vélyvoji poezija išskiria-ma tik kaip aiškiausiai atskleidžianti sub-jekto-šamano ivaizdi ir jo veikimo terp?. Subjektas-šamanas reprezentuoja atmintj gydančios poezijos kúréja^ taip pat tai tar-pininkas tarp žmonty ir dvasty, galintis palydéti mirusiuosius [ pomirtinj pasaulj ir sugrjžti su dieviškomis pranašystémis. Samanysté yra pašaukimas (buvimas poetu - taip pat), šamanas geba ir gydyti, ir keliauti iš vienos erdvés [ kita^ taip rasti ryši su ivairiomis antgamtinémis galiomis, kurios daro itaka, žmogui ar gamtai. Sitaip suvoktus šamaniškus bruožus galima rasti visoje Miloszo poezijoje, ypač turint omeny j oj e akivaizdžia, tarpininkavimo tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulty nuostaty. Tačiau šamano kelionéms ypač svarbi kita erdvé, kurios egzistavimas aiškiai ivardi-jamas bútent vélyvojoje poezijoje - [ tai tiesiogiai nurodo ir rinkinio Druga prze-strzeň (Kita erdvé, 2002) pavadinimas. Poetiškai konceptualizuojama kita erdvé, kuriai tarpininkauja subjektas, yra anapus, o tai skiriasi nuo liudytojo ir kronikininko užimamos buvimo pasaulyje pozicijos (Ocalenie subjektas nors ir išlaiko distan-C1J3, vis delto žvelgia \ š{ pasaulľ). Vélyvojoje poezijoje labiau priartéjama prie ty, kuriems ankstesnéje poezijoje tarpininkau-ta, mirusieji dabar ne tik iškviečiami - pas juos keliaujama (plg. eil. „Nie rozumiem", „Nesuprantu", To).
Subjekto kelionés \ kita, erdv? vyksta dviem búdais - per sapna, arba per malda,. Bútent vélyvojoje poezijoje atsiranda ei-
léraščiai-sapnai ir eiléraščiai-maldos, kurty herojus, kitas, neretai yra nežemiškos kilmés, pvz., angelas (eil. „Aniol stróž", „Angelas sargas", Druga przestreň), Die-vas. Kitos erdvés gyventojai turi kitokius kúnus - štai rinkinio Wiersze ostatnie ei-léraštyje „Niebiaňskie" („Dangiška") apie poeta,Williama,Blake'a,sakoma: „Bo wie-dzial, že przenosi si? tylko do innej / krajný, niewidzialnej do oczu smiertelnych. / Jej mieszkaňcy otrzymuja,cialaniemateri-alne / ale substancjalne, takie, jakie mial Jezus / zmartwychwstary, kiedy ukázal si? uczniom / i Tomasz mógl dotknač palcem jego rany"74 („Zinojo tik persikelias \ kita, / šalL kurios neregi mirtingujn akys. / Jos gyventojai igyja ne materialius kúnus, o substancialius, tokius, kaip prisikélu-sio / Jézaus, kai pasirodé mokiniams / ir leido Tomui pirštais paliesti žaizdas"75). Anapusinés erdvés patyrimas intensyvéja silpstant paties subjekto kúniškiems po-júčiams (plg. eil. „Oczy", ,^\kys", Druga pre stržeň).
Miloszas savo kúryboje nuo kolek-tyvinio individo prieina prie konkretaus biografija, turinčio asmens, o vélyvojoje poezijoje teksty herojumi tampa Dievas. Sitai priartina viena, iš pamatinty dialoga, apma,sčiusio Emmanuelio Lévino min-čip: „Prieigoje prie veido, matyt, glúdi ir prieiga prie Dievo idéjos."76 Dievas yra ten, kur yra konkretus žmogus, kitas, kur
74 Milosz, „Niebiaůsky" (Wiersze ostatnie, 2006), 2011, 1327.
75 Milosz, „Dangiška" (Paskutinés eilés, 2006), verte Vytas Dekšnys, 2011, 369.
76 Emmanuel Lévinas, Etika ir begalybé, iš pran-cuzii kalbos verte Arunas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 93.
121
zmogus ir jo gyvenimas igyja vert? (pig. eil. „Historie ludzkie", „Zmonht istorijos", Wiersze ostatnie).
Samanas, anot samanistines kulturas tyrusio Mircea Eliade's, nera dvasiy ap-sestas, jis pats valdo savo dvasias. Sten-giasi uzmegzti kontakty su mirusiaisiais. demonais ir gamtos dvasiomis, bet netam-pa jn instrumentu77. 1945 m. rinkinio Oca-lenie eilerastyje „W Warszawie" mirusieji stvarsto subjekto plunksny, 1987 m. rinkinio Kroniki eilerastyje „Pan Anusewicz" subjektas atlieka apeigas, o velyvojoje poezijoje mirusieji priklauso nuo subjek-to-samano valios (pig. eil. „PieJma niez-najoma", „Grazi nepazjstamoji", Druga prestrzeh). Mokytoju, vedliu gali biiti tik tas, kuris pats turi laisvo pasirinkimo gali-myb?, kuris zino daugiau - kad ir apie nuo-lat patiriamn (nes lankomii) Skaistyklos ir Pragaro, XX amziaus ismesty is zmonijos vaizduotes, egzistavimy.
Isvados
Remiantis rusy teoretiko Michailo Bach-tino idejomis, straipsnyje analizuojami Czeslawo Miloszo poezijos „as" subjekto santykiai su poezijos teksty kitais: subjekto santykj su kitu apimantis ir herojy savarankiskumo problem^ isryskintis dai-moniono jvaizdis, intersubjektiniy santy-kiy formos, herojy vizualine raiska ir jos kitimas. Miloszo poezijos herojai yra arba mir? ir egzistuojantys tik subjekto atmin-tyje, arba veikiantys ne pasaulio sferoje.
77 Mircea Eliade, Szamanizm i archaiczne techniki ekstazy, przelozyl Krzysztof Kocjan, Warszawa: Wy-dawnictwo Naukowe PWN, 17.
taigi neturintys balso ir jzodinami subjek-to-poeto, taip tampancio tarpininku.
Pasitelkus minetas prieigas, Miloszo poezijoje netiketu poziuriu iskyla daimo-niono jvaizdis - kaip formos „snabzde-siai", kuriy sayeikoje su turinio sritimi gali ivykti estetine transformacija ir gimti meno kurinys. Daimonionas, pasirodantis auto-teminiuose eilerasciuose, trukdo subjektui kaip kasdienybeje veikianciam zmogui. taciau padeda subjektui kaip menininkui. poetui, be sio kiirybos principo nepnanoma poezija, taigi dviejy „samoniu" (autoriaus ir herojaus), reikalingy estetinei distancijai atsirasti, egzistavimas. Nuo daimoniono bendradarbiavimo su subjektu-poetu priklauso ir kity poezijos herojy atsiradimas. kas paaiskejo analizuojant eilerascius „W Warszawie" ir „Dawno i daleko". Autobio-grafinis subjektas savo akiratyje gali islai-kyti herojus, nes jis is dalies uzima auto-riaus-zmogaus pozicijy, t. y. veikia anapus kiirybos medziagos, ir tuo pat metu pats yra poezijos herojus. Daimoniono jvaizdis at-skleidzia ir subjekto-poeto vidinj priestarin-gumy, rodo pastarojo autonomiskumo buti-nyb? galinciy uzvaldyti demonisky formos „snabzdesiu" akivaizdoje; autonomiskumy islaikyti padeda tekstuose akivaizdi biogra-fine linija, nuolatinis atminties eksploatavi-mas, t. y. pastangos kurti aiskiy tapatyb?. Kaip turinio plotmeje veikianciam herojui. daimonionui nera klaidinga priskirti ir eti-nes (Ryszardo Matuszewskio ir kity tyrejn minima syzine) ar metafizines (sasajos su demonais, Isos pakranciy velniais) reiks-mes, taciau daimonionas susij^s ne vien su turiniu, tai herojumi tap^s pats formos prin-cipas - unikalus reiskinys poezijoje.
122
Herojvi anapusiškumas búdingas visai Miloszo poezijai ir pirmiausia siejasi su karo, holokausto patirtimis ir siekiu iš-saugoti individa,. Individo išsaugojimo búdai kinta kartu su subjekto-tarpininko turirmi poziciju kaita, tačiau visuose po-ezijos tekstuose subjektas yra tas, kurio kontekstas apglébia herojn vertybinius kontekstus, taigi herojai néra lygiaverčiai subjektui, apie galima, lygiavertiškuma, iš dalies pnanoma kalbéti tik majstant apie vélyvaja^poezijaj kurioje subjekty ir hero-jus skirianti riba itin susiauréja. Majstant apie Miloszo poezijos visuma^ straipsny-je išskirtos trys pagrindinés subjekto kaip tarpininko turimos pozicijos: liudytojo, kronikininko ir šamano. Subjektas-liu-dytojas pasaulio, taigi ir heroju atžvilgiu
yra atsitolin^s stebétojas - šis atsitoli-nimas lemia herojn neapibréžtumaj jii akiračio ir aplinkos nebuvima,. Nesant sukonkretinto herojaus, kaip pagrindinis to laikotarpio poezijos herojus pasirodo pats subjektas. Subjektas-kronikininkas, susij^s su 1987 m. rinkiniu Kroniki, pats veikia vaizduojamame pasaulyje, ryški tekste tampa detalé, herojus igyja kon-krečin bruožii, veikia konkrečioje aplin-koje - epiškéjanti poezija išryskina kitq. Subjektas-šamanas ne tik iškviečia miru-sius, bet ir pats pas juos keliauja, be to, vély voj oje poezijoje mirusieji priklauso išimtinai nuo subjekto valios. Pakitusi subjekto pozicija lemia ir su pasauliu ne-susijusht herojn radimajsi poezijos tekstuose - angelo, Dievo.
THE CONCEPT OF DAEMONION AND FORMS OF SUBJECT EXPRESSION IN THE POETRY OF CZESLAW MILOSZ
Erika Malazinskaite
Summary
The paper analyses the poetry of Czeslaw Milosz as a field of intersubjective relationships, referring to the aesthetics of Mikhail Bakhtin. In the collection "Oca-lenie" (1945), the subject is viewed as a mediator, and this is more fully elaborated in the later poetical works of Milosz. Various ways of expressing the subject "I" as the mediator actualize its problematic status and intersubjective relationships, its dialogue with the other characters of other poetical texts. Poetical characters differ in either being dead (and thus existing only in memory related with biographical texts) or acting in another world (God and Daemonion). The subject
gives voice to characters of the other world and in this way becomes a mediator. A specific emphasis is given to the concept of Daemonion. The paper analyses different texts in which this image appears, and morphs. A question arises whether Daemonion is a character, or whether it is related to the complicated issue of form and content. To conclude, Daemonion appearing in poetry is the form itself. Also presented are various forms of the expressed subject (subject-witness, subject-chronicler, subject-shaman), which are related to the changing poetry, and the visual development of the characters.
Gauta: 2012 08 29 Autorés adresas:
Priimta publikuoti: 2012 10 10 Vilniaus universiteto
Lietuviii literaturos katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. pastas: erika.malazinskaite@gmail.com
123
ISSN 0258-0802. LITERATÚRA 2012 54 (1)
LINKSMAS PRAGARAS: GROTESKO POETIKA TRIJUOSE VÉLYVOJO TARYBMEČIO PROZOS KÚRINIUOSE
Sis straipsnis parengtas podoktoranturos stažuotěs, finansuojamos pagal
Europos Sqjungos strukturiniiifondii igyvendinamq projekiq
„ Podoktoranturos (post doc) stažuočii{ igyvendinimas Lietuvoje ", metu
Laurynas Katkus
Lietuviq literatúros ir tautosakos institutas
Tiek tarybiné ideologija, tiek tarybinés visuomenés tikrové, oficialiai logiškos, racionalios irprogre-syvios, buvo kupinos didžiulés jtampos ir konflikty. Viena iš originaliausiq literatúriniq priemoniq pakirsti oficialq diskursq, parodyti sistemos prieštaravimus buvo pasinaudoti groteskine poetika, kurí leido perteikti irgrésmingq, irkomiškq santvarkos puses. Straipsnyje šiuo požiúriu analizuojami trys stambiosios prozos kúriniai, parašyti vadinamuoju sqstingio laikotarpiu tarp aštuntojo dešim-tmečio pradžios ir devintojo pabaigos - tai rusu rašytojo Venedikto Jerofejevo Maskva-Petuškai (Moskva-Petuški, 1969-1970), lenku rašytojo irkino režisieriaus Tadeuszo Konwickio Mažoji Apo-kalipsé (Mala Apokalypsa, 1979) ir Ričardo Gavelio Vilniaus Pokeris (1989). Remiantis Michailo Bachtino, Wernerio von Koppenfelso, Peterio FuBo grotesko irmenipéjinés satyros tyrimais, susitel-kiama ties trimis groteskinés kilmés topais: nykimo iragonijos motyvu, socialinio irpolitinio gyveni-mo satyra iš ekscentriškos perspektyvos, ir klaidinančios, falsi fikuotos tikrovés koncepcija. Pastaroji laikoma ne tikliteratúrine terna, bet ir ideokratinés totalitarizmo prigimties suformuotu mentalite-to bruožu, kuris išlieka ir pokomunistiniais laikais. Atidžiai skaitant tekstus, bandoma taip pat re-konstruoti „elgesio programas" kuriuos rašytojai iškelia kaip alternatyvq ideologiniam monolitui.
Rusy rašytojo Venedikto Jerofejevo apy-sakai Maskva-Petuškai einant { pabaigy. pagrindinis herojus Venička išvysta milži-niškus Darbininky ir Kolúkiet?. Atgijusios žinomos Muchinos skulptúros figúros pri-siartina prie jo ir ima mušti kúju ir pjautu-vu1. Košmariškas sapnas nutruksta, tačiau drebulys nepraeina ir herojui prabudus. Be abejo, tai blogas ženklas, užsimenan-tis apie artéjančiy Veničkos mirti Antra vertus, šis epizodas, kaip ir kiti Maskva-
1 Jerofejev2011,p. 122.
-Petuškai puslapiai, žiba samojumi, kuris. perteikdamas totalitarinés valstybés agre-sijajos piliečhi atžvilgiu, kartu prat^sia jy ad absurdum.
Tarybiné sistema buvo kupina aštrhi prieštaravimn. Oficialus „geriausio iš visy pasauliu" savivaizdis kirtosi su represijn ir priespaudos realybe, beprasmés ideologi-nés formulés ir ritualai koegzistavo su išra-dingomis išgyvenimo strategijomis. Sioje sistemoje daugelis individy buvo priversti griebtis mimikrijos, ilgainiui nulemiančios
124
asmenybés susidvejinim^(šis reiškinys su-lauké ne vieno konceptualizacijos bandy-mo, iš kurty bene žinomiausias yra Czesla-wo Miloszo Pavergtame prote išskleista ketmano kategorija).
Ypač stipriai tai pasireišké paviršinés stabilizacijos, bet gelminés krizés laikais -sajstingio laikotarpiu. Anot istoriko Tony Judto, „Ir Rytuose, ir Vakaruose aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai buvo cinizmo laikotarpis. Septintojo dešimtmečio ener-gija išsisklaidé, politiniai idealai neteko moralinio itikimumo, rupestis dél viešii-JH idealp užleido viety privačios naudos išskaičiavimui"2. Tuo „prarastu laiku"3, anot VDR literatures istorijos autoriaus W. Emmericho, „didéjo plyšys tarp uto-pijos ir istorijos"4. Nuo 1973 mety „Ryty Europos ekonomikos émé sparčiai ristis žemyn", egzistuojanti sistema skatino „nuolatin^ korupcija,", abejinguma, ir girta-vima,5. Vytautas Kubilius, kalbédamas apie ši laikotarpi tarybinéje Lietuvoje, taip pat konstatuoja rimty moralin^ kriz^: „Kon-formistiné laikysena (tik nepabloginkime esamos padéties), pridengianti nelegaty biznj, kyšininkavima, ir karjerizmaj isiga-léjo kaip pragmatinio elgesio norma. Nau-jos visuomeninés klasés, jau mokykloje at-skirtos nuo Lietuvos istorijos ir ideologiš-kai apdorotos (religija- liaudies opiumas. partizanai - kruvini banditai), vis giliau buvo sovietizuojamos. Dviveidiškumas ir baimé, pilietinis abejingumas ir rezignaci-ja (nieko čia nepadarysi), chalturiškas dar-
bas ir vienadieniškumas (gerkim, kol žerné apsivers), moralinis kurtumas ir žiauri laikysena, perimta iš sovietinés kariuome-nés bei lagerty, išlaikytinio psichologija ir menkavertiškumo kompleksas - šie bůdin-gi „homo sovieticus" bruožai - iaugo ir \ lietuvio psichika/'6
Ne vienas literatures istorikas siejo groteskinés poetikos atsiradima, su paaštré-jusiais socialiniais konfliktais ir krizémis. Esty kritikas Jurijus Talvetas, remdama-sis Jurijaus Lotmano semiosferos teorija, teigia, kad groteskas atsiranda tada, kai kultůrinéje sistemoje brebta „sprogimas" ir centre ir periferijos santykiai yra ypač ítempti tiek sinchroninéje, tiek laiko plot-méje7. Angty literatures mokslininko Lee Byrono Jenningso požiůriu, groteskas yra savita „slaptoji kalba", kuria išreiškiamos negatyvios laiko tendencijos8. Vokiečty kritikas Carlas Pietzekeris taip pat teigia, kad groteskas „gali pasirodyti tik ten, kur suyra sistemos - arba pradeda irti - lig-tolinés pasauléžiůrinés orientacijos, kur su jomis kovojama, bet jn dar nepakeité naujos"9.
Studijoje apie grotesko tendencija, septintojo dešimtmečio literatůroje vengrij komparatistas Tamasas Berkesas pažymi, kad postalininéje epochoje, viena vertus, susilpnéjo išorinis teroras, „padidéjo spau-dos laisvé ir iš dalies buvo atkurtas vidi-nis literatures t^stinumas", antra vertus, „daliniai socialinty problému sprendimai sukélé laikinumo, salygiškumo pojůtf. O
2Judt2011,p. 610.
3 Emmerich 2005, p. 515.
♦ibid., p. 271.
5Judt2011,p. 611, 612, 614.
6 Kubilius 1996, p. 511.
7 Talvet 1992, p. 52, 54.
8 Tewordt, p. 12.
9 Sinic 2003, p. 96.
125
kadangi „müsvi regiono literatúra glaudžiai susijusi su politika, lenku ir čeku literatúra, o ilgainiui ir kmi šalin literatúra pasidavé grotesko tendencijai"10. Siai pastabai ga-lima tik pritarti; tačiau Berkeso bandymai apibúdinti grotesko literatúra, kaip vienin-ga, srov? ir jžvelgti jos suirima, aštuntajame dešimtmetyje neatrodo pagrjsti11. Visu pir-ma, toks plastiškas, daugiaformis, antika-noninis reiškinys kaip groteskas itin nepa-rankus klasifikacijai. Antra, akivaizdu, kad Vidurio ir Rytu Europoje groteskiné poetika išlieka gyva per visus sajstingio metus iki pat Tarybu Sajungos žlugimo. Apie fantastika, ir groteska, aproprijavusi „pra-plésta, realizma," kaip viena, iš neoficialios VDR literatúros krypčht kalba Wolfgangas Emmerichas12. Nors 1975 metais periodi-koje išspausdintame straipsnyje Vytautas Kubilius, apgailestauja, kad lietuvhi lite-ratúroje grotesko plotai dar „vos pradéjo žaliuoti"13, tačiau iš esmés tuo pat metu neakivaizdinis jo raginimas jau virto tikro-ve: Imelda Vedrickaité ir Rimantas Kmitá grotesko aspektu skaito aštuntajame devin-tajame dešimtmetyje sukurtas Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades", Vytauto Martinkaus, Ricardo Gavelio ir Sauliaus Tomo Kondroto próza,14 (prie ju galétume pridurti dar ne viena, autorhi). O ka, kalbéti apie opozicin? rusu literatúra^ kúri atrado groteska, dar iki Antrojo pasaulinio karo su Andrej aus Platonovo Statybi[ duobe ir Mi-chailo Bulgakovo Suns širdimi bei Meistru
10 Berkes 2006, 11, p. 81.
11 Ibid., 2006 12, p. 79.
12 Emmerich 2005, p. 288.
13 Kubilius 1975 (1986), p. 186.
14 Vedrickaité 2009, p 68-83; Kmitá 2008, p. 95-
109.
ir Margarita. Šiuo atradimu kúrybiškai pasinaudota antrojoje amžiaus puséje - be kita ko, tokiose reikšmingose knygose kaip Vasilijaus Aksionovo romanas Nudegimas ar Juzo Aleškovskio Kengüra15.
Siame straipsnyje bandysiu parodyti, kad groteskas igalina išradinga, tarybinés sistemos politiniu,, socialiniu,, moraliniii ítampu reprezentacija^ kúri vienu metu perteikia ir grésminga, sistemos pus?, ir yra aštri j os satyra. Taip pat noréčiau išryš-kinti keleta, svarbnt groteskinés poetikos savybin. Pirmiausia - kad, pagal vokiečiii literatúros teoretiko Peterio Fußo formu-luot?, „Groteskas yra dalis tos sistemos, kurios (imanentiška) dekompozicija jis užsiima"16 - kitaip tariant, jis parodo sistemos beprasmyb? ne stodamas [ atvira, opo-zicija^ bet neva priimdamas oficialia, kalba, ir vaizdinija,. Antra, kaip studijoje apie Dostojevskj tvirtina Michailas Bachtinas, menipéjinei satyrai, nepaisant šokiruo-jančin, avantiúrinin, humoristiniu, ar pub-licistinin elementu, yra búdingas „tiesos išbandymo" impulsas, autentiškas susido-méjimas „svarbiausiais klausimais"17. Dél to grotesku kurej ai neapsiriboja politiniu, ir socialinin problému atskleidimu - kad ir kokios jos bútu didelés ir skaudžios - bet nepamiršta ir ju giliausio, ŕilosofinio ar mi-tinio pagrindo.
Dél šht ypatybhi groteskiniai kúriniai vis dar skaitomi kaip svieži ir aktualús, skirtingai nuo daugelio kitu opozicinés tarybinhi laiku literatúros pavyzdžin, ku-riuos sendina pernelyg smulki faktografija
15 Simmons 1993, p. 5-15, 40-50.
16 Fuß 2001, p. 14.
17 Bachtin 1996, p. 134-135.
126
ar per daug plati polemika su oficialiyja ideology a - ir, savaime suprantama, nuo socrealistinés raštijos. Tam, be abejo, turi ítakos ir žanrui búdingas žaismés ir humo-ro pradas. Todél, interpretuojant „ironišky fantazijy"18 viražus, nurodoma [ menipé-jinés satyros tradicijy (daugiausia remia-masi Bachtino ir vokiečiy mokslininko Wernerio von Koppenfelso studijomis19). Stambiosios prozos tekstai pasirinkti sy-moningai: norima pasiginčyti su Berkeso teiginiu, kad grotesko poetikai tarybinéje epochoje geriausiai atstovauja trumpo me-tražo kúriniai, apsakymai ir pjesés20.
II
Trys kúriniai, kurie bus nagrinéjami, pa-rašyti skirtingomis kalbomis ir maždaug dešimtmečio atstumu vienas po kito: be jau minétos Jerofejevo apysakos Maskva-Petuškai, tai lenky rašytojo ir kino režisie-riaus Tadeuszo Konwickio romanas Mažoji apokalipsé (Mala Apokalypsa) ir Ričardo Gavelio Vilniaus Pokeris. Pirmiausia šiuos kúrinius sieja atsiradimo búdas: jie nera-šyti oficialiam, valstybés sankcionuotam
18 von Koppenfels 2007, p. 9.
19 Teoriněje literatüroje grotesko ir menipějiněs satyros terminus randame greta. Reikšminga Geor-go Kayserio studija Das Groteske in der Malerei und Dichtung (1957) lerne, kad groteskas yra moderniojoje kritikoje labiau paplitusi sayoka. Ja_studijoje apie Rabelais naudoja ir Michailas Bachtinas. Menipějin? satyra, XX amžiuje „atranda" Northropas Frye. Von Koppen-felsas pagrjstai speja (vonKoppenfels 2007, p. 21), kad t Bachtino studijos apie Dostojevskj antraja_redakcija_ši sayoka atkeliauja bütent iš Frye veikahi (kaip žinoma, Bachtinas nelabai měgo (ir ne visada galějo) nurodyti savo veikalii šaltinius). Šiame straipsnyje groteskas traktuojamas kaip bendresnis estetinis fenomenas, o menipěja - kaip groteskiněs estetikos inkarnacija lite-ratürineje sferoje.
20Berkes 2006 11, p. 84.
publikavimui. Jerofejevo apysaka, baigta 1970-aisiais, ilgai plito tik pogrindiniais nuorašais. Aštuntojo dešimtmečio vidury-je ji išleista Vakaruose, o Taryby Syjungoje jos pasirodymo reikéjo laukti iki devinto-jo dešimtmečio pabaigos: kurioziška, kad pirmasis j y išspausdino blaivybés klausi-mams skirtas žurnalas21. Konwickis buvo vienas iš pirmujy socialistinés Lenkijos autoriy, kurie septintojo dešimtmečio vi-duryje pradéjo rašyti kúrinius, skirtus leisti pogrindyje (nepriklausomo žurnalo Zápis bibliotekoje Mažoji apokalipsé pažyméta 10 numeriu 22). Galiausiai Vilniaus Po-kerio istorija, kúri gerai žinoma: Gavelis slapta darbavosi prie savo opus magnum beveik dešimt mety, o kai 1987-aisiais jj užbaigé, Gorbačiovo pertvarka jau buvo pažengusi tiek, kad rašytojas galéjo iš-traukti romany „iš stalčiaus". Todél šie kúriniai adekvačiau reprezentuoja epochy nei oŕicialiai išspausdintieji: šiaip ar taip, pastariesiems svarbús, o neretai esminiai klausimai, kiek išorinés ir vidinés cenzú-ros jie patyré, kokiu mastu ir intencijomis juose panaudota alegoriné ir ezopiné kalba Jerofejevo, Konwickio ir Gavelio tekstams yra nerelevantiški.
Netikéty paraleliy ir panašumy kupini ir patys tekstai. Siame straipsnyje nuodug-niau bus tiriami tik tik keli iš jy - tris gro-teskinés prigimties topai, kurie vaidina svarby vaidmenj visuose trijuose prozos kúriniuose: nykimo ir agonijos motyvas, socialinio ir politinio gyvenimo satyra iš ekscentriškos perspektyvos ir falsifikuo-tos, klaidinančios tikrovés tema.
21 Simmons 1993, p. 177.
22 Zechentner 2007, p. 23, 197.
127
Maskva-Petuškai protagonistas Venička stebi priemiestinio traukinio keleivivi akis. Jis ironiškai palygina jas su akimis žmo-nivi iš ten, „kur viskas perkama ir viskas parduodama" - kitaip tariant, iš kapitalis-tinio pasaulio. Kapitalistiniuose kraštuose žmonivi akys „žvelgia iš padilbu,, kupinos kančios ir amžinai susirůpinusios", o čia Jos nuolatos išverstos, bet - ně krislelio ítampos. Ně šešélio minties"23. Cia glůdi mano tautos jéga, sušunka protagonistas, bet jo žodžiuose juntame ne tik pašaipa^ bet ir nerima,.
Idéja^ kad „realaus socializmo" sa,lygo-mis gyvenantys žmonés išsivysté \ speci-finj antropológmi tipa^ plétoja ir Gavelis, ir Konwickis. Vaizduodami š[ tipa^ jie pa-sitelkia groteskiškas hiperboles. Stai kaip Mažojoje apokalipséje aprašoma socialis-tinés šventés proga susirinkusi minia:
„Stai plaukia \ viena, ir \ kita, pus? kažkokios terlés, piktos, apsileidusios, paženklintos prigimtine ir neišvengiama bjaurumo žyme. Retkarčiais tarp jn šmés-teli apvalus kaip arbůzas valstybinio arba partinio aparatčiko snukis. Iš kitp jie iš-siskiria alkoholiniu pabrinkimu, bjauriais retais plaukais, šlykščiomis garbanélémis, susiraičiusiomis ant prakaituoto kiaušo. Juos pažinsi iš mažu, žvitrip ir jtarip aku-čr_, putlip, akytu skruostp, iš to, kad toje vietoje, kur turétu büti lůpos, žiojéja tiktai anga pranešimams skaityti. Jézau Kristau, kada tai nutiko, kada ir už kokias nuodé-mes piktoji ragana paverté šia, visuomen? banda urvinip žmoniu?" 24
23 Jerofejev2011,p. 29. 24Konwicki2001, p. 120.
Gavelis š[ vaizda, papildo paslapties ir siaubo elementais: Vilniaus pokerio protagonistas Vargalys yra isitikin?s, kad pa-saulyje, o ypač - jo gyvenamame mieste aktyviai veikia blogio emisarai JIE, kurie stengiasi paversti žmones paklusniais, besieliais automatais. Vienas ryškiausiii ženklu,, rodantis, jog žmogus tapo „kanu-ku", taip patyra„tuštumos žvilgsnis", akys kaip „skylés skyléje"25. Pasikeičia ir JTJ pavergtn žmonip kůnai: Vargalys supranta, kad jo žmona „iškanuota" tada, kai naktj, liesdamas jos kůna^ pajunta, jog šis pasida-r?s storas, šlykštus, deformuotas. Zmonos kvapo nebeatpažjsta ir jn šuo26.
Kitame skyriuje Gavelis pateikia dis-kursyvinj šr_ vaizdinip atitikmenj: savo ,,martiraštyje" Martynas Poška samprotau-ja apie homo lituanicus, esantj tam tikra homo sovieticus (šio termino, kurj cituoto-je ištraukoje vartoja ir Vytautas Kubilius, autorius - rasu rašytojas Aleksandras Zi-novjevas27) atmaina. Konvickio romane taip pat užsimenama apie „išsekusia, karta^ gimusia, socializme", naujai, socialistinei rasei „biologiškai svetima," grožj 28.
Keisti dalykai nutinka ne tik žmoniii išvaizdai ir mentalitetui, bet ir jn gyvena-mam gyvenimui, laikui. Mažojoje Apokalipséje niekas negali pasakyti, kokia dabar yra ménesio diena, metu, laikas (ta, pačia, diena, Varšuvoje tai sninga, tai alina va-saros kaitra29) ar netgi metai: greičiausiai tai 1979-ieji, trisdešimt penktieji Lenkijos
25 Gavelisl989, p. 40, 89.
26 Ibid., p. 85-87.
27 žr. 3imoBbeB, 1991. 28Konwicki2001,p. 58, 150 29 Arit 1997, p. 384-385.
128
Liaudies Respublikos gyvavimo metai, bet pasakojimui rutuliojantis, matome šúkius, šlovinančius šalies keturiasdešimtmeti (tai búty 1984-ieji, aiški aliuzija [ žinomaji George'o Orwello distopinj romanaj), pen-kiasdešimtmetj ir net šešiasdešimtmeti30 Nukrioš?s partijos funkcionierius Kobial-ka aiškina, kad, varžydamasi su Vakarais, Partija nusprendé, jog ,jei mes nepasivy-sime kapitalizmo, tai kapitalizmas músii palauks"31, todél visi kalendoriai buvo {slaptinti ir supainioti. O dabar ir Vakarai nebežino tikslty daty ir yra demoralizuoti. džiugiai pareiškia Kobialka32.
Jerofejevo Venička vaizduojasi organi-zuojantis girtuoklty sukilima,. Pirmiausia. ka, padaro revoliuciné valdžia, - naciona-lizuoja visas alkoholio atsargas ir paskel-bia kara, Norvegijai. Ruošdami tolesnius veiksmus ir revoliucinius dekretus Venička ir jo draugas svarsto, ar nereikéty pra-déti skaičiuoti metus iš naujo (tai užuomi-na [ Prancúzu revoliucijaj, bet galiausiai nusprendžia palikti senaja, tvářky, moty-vuodami tuo, kad: „juk sakoma: nejudink šúdo, tai jis ir nedvoks."33 Kitaip tariant. laikas nenesa jokty naujovty, kajau kal-béti apie pažangaj jis yra ne kas kita kaip tuštumos ir beprasmybés sinonimas. {domu, kad ši mintis užkoduota ir naratyvi-niu Maskva-Petuškai lygmeniu, žiedinéje kúrinio strukturoje: nors skyreliai pava-dinti atkarpomis tarp geležinkelio stotelty ({veiktos erdvés, o kartu ir prabégusio lai-ko ženklais), pasakojimui einant {pabaiga^
skaitytojas supranta, kad Petuskai, kur taip trosko nukakti herojus ir kur atvykus skel-bia skyriaus pavadinimas, is tikrujn yra ta pati Maskvos vieta, is kurios Venicka is-keliavo.
Gavelio romane sustojusio ar sustab-dyto laiko ideja isreiskiama ispletotais plastiskais {vaizdziais: klajodamas po Vil-nty, Vytautas Vargalys staiga pajunta, kad visas miestas - gyviinai ir zmones, upe ir eismas, skonis ir kvapas - sustingo. „Prie auksciausiojo kryziaus ore kybo du kar-veliai. Neplasnoja sparnais, visiskai neju-da, kybo bejegiai lyg {kliuv? { milziniska, neregima, voratinklj"34. Vargalys uzsuka { pirma, pasitaikius{ nama^ kur pro rak-to skylut? \ besimylincius spokso „plikai nukirptas pirmokelis, suspaud?s slaunis, primyn?s viena koja^kity. Nuo iskisto, pri-kasto is {tampos berniuko liezuvio nut{so ilgas seilty siulas"35. {sidrajsin?s jis uzeina { Saugumo bustin? ir prasibrov?s pro „sto-ra, kanukel{ ispurtusiu veidu", stebi kurio-ziskus {kalintuosius: „isvystu prakauty zity vyriskj, jis jogiskai stovi ant galvos, rodos, isstovejo sitaip simtymety ir stoves ligi amzty pabaigos. [...] Didelej kameroj sustingo susikaup? zaislus deliojantys vai-kai. Kaip jie cia atsirado? Ka, veikia?"36
Senamiestyje isgird?s sirdies plakima^ Vargalys supranta, kad tai tegali biiti Vil-nty nekropoliu pavertusio bazilisko „nuo-dinga sirdis"37. Bet kaip tik tuomet, kai jis pasiryzta zengti {bazilisko buvein?, viskas vel atgyja.
30 Konwicki 2001 p. 378-380
31 Ibid., p. 145
32 Ibid., p. 144-145.
33 Jerofejev2011,p. 135
34 Gavelis 1989, p. 226.
35 Ibid., p. 229-230.
36 Ibid., p. 231-232.
37 Ibid., p. 234.
129
Taigi pro politinés sistemos poveikio išvaizdai ir elgsenai stebéjimy prasišviečia mitinis naratyvas - kelionés [ mirusiujy karalyst? topas, kuris, kaip tvirtina Bach-tinas, o ikandin jo ir Koppenfelsas, užima svarbiy viety menipéjinés satyros istorijo-je38. Jis kiek skiriasi nuo požemio karalys-tés vaizdiniy, kuriuos randame ivairiy tau-ty epuose (bene žinomiausi pavyzdžiai čia bus Orfej o mitas ir vienuoliktoji Odiséjos giesmé), taip pat nuo romantiniame dis-kurse paplitusio „atgijusiy mirusiujy" mo-tyvo - pirmiausia tuo, kad neišlaiko rimto ar bauginamo tono, o yra bent iš dalies sa-tyrinis. Antra vertus, akivaizdu, kad turima reikalo ne su archajiškaja (ar archajiškyjy imituojančia), o su modernia vaizduote: skirtingai nuo tradiciniy pasakojimy, „nor-malus" pasaulis, iš kurio iškeliaujama \ mirusiujy karalyst?, neegzistuoja; abi sfe-ros čia sumišusios ar netgi, kaip Vilniaus Pokeryje, nekropolis yra ne kas kita kaip sis pasaulis.
Kůriniy herojai perpranta šiy mirtiny tiesy ne dél to, kad bůty doroviškai tobuli ar apdovanoti ypač skvarbios kontemplia-cijos dována. Atvirkščiai, jie giliai panir? [ esamy situacijy kuri ir jiems reiškia ar-téjančiy mirtj. Bene taikliausia linksmos, bet neišvengiamos agonijos metafora tary-biniame kontekste yra girtuoklysté. Girta-vimas tematizuojamas ir Vilniaus Pokeryje, ir Mažojoje Apokalipséje, o Jerofejevo apysakoje jis igyja leitmotyvo statusy.
Be abejo, girtuoklystés tema kýla iš socialinés tikrovés: ne tik Taryby Syjun-
38 Bachtin 1996, p.136; von Koppenfels 2007, p. 67-101.
goje, bet ir kituose Ryty bloko kraštuose nesaikingas alkoholio vartojimas buvo labai plačiai paplit^s reiškinys (neatsi-tiktinai Gorbačiovo bandymai reformuoti socialistin? santvarky prasidéjo nuo an-tialkoholinés kampanijos). Jo paskatos žinomos - reikšminga buvo tai, kad alko-holis ne tik nutolindavo asmenines bédas, bet ir jstengdavo praskaidrinti niůriy ir re-presyviy dabarti Panoptinéje visuomenéje jis leisdavo užmegzti nevaržomy kontakty tarp žmoniy, nepaisant socialinio jy statuse Kaip vaizdžiai sako kultůrinés isto-rijos „Septintasis dešimtmetis: tarybinio žmogaus pasaulis" autoriai Piotras Vajlis ir Aleksandras Genis, „alkoholis galutinai panaikindavo dogmatiškos pasauléjautos liekanas. [...] Alkoholis - tai karnavalinés pasauléjautos paaštrinimo priemoné. Sulig kiekviena taurele pranyksta eiliné pareiga visuomenei - užstalé laiko sugérovy tiesiog žmogumi - žmogumi, praradusiu bet kokj socialinj vaidmenf'39. Ir priemiestinia-me traukinyje \ Petuškus labai skirtingus žmones \ draug? suburia Veničkos laga-minélis40. Galiausiai alkoholinis svaigulys sustabdo modernuji pasaulio „atkeréjimy", kaip tai pavadino Maxas Weberis - kitaip sakant, racionalistin? pasauléžiůry kuri tarybinéje sistemoje buvo vienintelé ir vi-siems privaloma, ir bent laikinai sugryžina nenuspéjamy stebuklingy pasauh, kuriame ímanoma viskas (vienas iš besikartojančiy Veničkos pokalbio su savimi motyvy yra nuostaba dél keisčiausiy dalyky, kurie jam nutinka).
Baiíjib irTeHHC 1998, p. 71 Jerofejev2011,p. 85.
130
Antra vertus, visi trys autoriai nenu-tyli, kad alkoholis veikia ne vien kaip vi-suotinés brolystés ir „pasaulinés puotos" agentas, bet turi destruktyvivi padariniu,. Prisimename Martyno Poškos ar Vargalio gérimo protrakius, kuriais jis „naikinda-mas save"41, ieškoj?s atsakymo (bet taip ir neradíš); Konwickio protagonisto bušena^ apibúdinama, kaip „sausos pagirios, pagi-rios be priežasties, pagirios apskritai"42. Ir Maskva-Petuškai nedidaktiškai, bet gana akivaizdžiai rodo, kaip girtuoklysté žlug-do žmogvi fiziniu, socialiniu ir moraliniu požiůriu. Dél gérimo talentingas ir išsila-vin^s Venička dirba padieniu darbininku; dél alkoholio jis prisiverčia išk^sti ivairias patyčias ir pažeminimus; dél alkoholio jis ne tik patiria pagirias ir košmarus, bet ir nepatenka \ Petuškus pas mylimaja, ir sunu,, o grjžta \ nemégstama, Maskva^ kur j\ už-puola keturi nepažjstamieji.
Konwickio ir Gavelio herojn pasmerk-tumas - pažymétina, isisamonintas - pa-bréžiamas ir kitais búdais. Mažosios Apo-kalipsés herojus pats sutinka dalyvauti savižudiškoje protesto akcijoje - Varšuvos centre apsipilti benzinu ir susideginti; Var-galys ir visi kiti pagrindiniai Gavelio ro-mano personažai, nesutik? gyventi pagal JTJ taisykles, miršta arba nusižudo43. Maža to, visu trijn kúrinip pabaigoje randame tai, ka, galima pavadinti naratyviniu oksi-moronu - pasirodo, kad istorijas pirmuo-ju asmeniu pasakojantys personažai yra
41 Gavelis 1989, p. 79. 42Konwicki2001, p. 52.
43 Vienintelě išimtis čia yra Stefanija, bet romane jos svarbiausia funkcija yra atspinděti ir paryškinti kitus personažus.
mire. Tokiam sveiko proto požiůriu nej-manomam éjimui nepritaria „řcentrinés" prozos šalininkai (Vladimiras Nabokovas netgi sukůré angliška, kalambúra,: The I in the book / can not die in the book 44). Kita vertus, tai isirašo \ grotesko ir menipéjos tra-dicija^ kuriai búdingas „stebéjimas iš kokio nors nehprasto taško, pavyzdžiui, iš aukš-tai, dél to labai keičiasi stebimp gyvenimo reiškinip dydžiai"45. Von Koppenfelso tei-gimu, „anapusinis point of vantage " laiky-tinas ekscentriškiausia perspektyva, kuri „lemia, kad 'normalybés' masteliai samo-jingai ir drastiškai perkeičiami"46
Iš tokios perspektyvos trijn prozos kúrinin protagonistai komentuoja tarybi-n? civilizacija^ ir skaitytojo vaizduotéje ima klostytis, anot Bachtino, „linksmo pragaro"47 vaizdinys.
Negailestingos pašaipos sulaukia pro-pagandinés legendos ir politinés figúros. Minéta Spalio revoliucijos travestija Maskva-Petuškai; Mažojoje Apokalipséje „pa-sikartojantis pokštas" yra bevardis Pirma-sis Sekretorius iš Centro, kurj periodiškai išvystame televizoriaus ekrane, aistringai bučiuojanti visus, pradedant kolega lenku ir baigiant jaunaisiais pionieriais. Ironišku žvilgsniu žvelgiama \ oficialia, kultura,. Venička nuolatos juokiasi iš patetiškp popu-liariosios tarybinés literaruros ir kitp menu, řyaizdžhi; jo ironija, ko gero, aštriausiai gelia melp pasakose apie savo keliones po Vakarus, kurias jis seka ikaušusiems trau-
44 Nabokov 1975, p. 237. Pažodžiui: „Knygos Aš negali mirti knygoje".
45 Bachtin 1996, p. 137.
46 Koppenfels 2007, p. 67. "Bachtin 1996, p. 158.
131
kinio bendrakeleiviams: pavyzdžiui, Ame-rikoje jis neradíš ně vieno negro, nes visi jie dabar gyvena Sibiře, o Paryžiuje visi tik siuva „iš viešnamio [ klinika^ iš klini-kos vél [ viešnami48. Tai samojinga paro-dija oficialiujn rašytoju, kelionni po Vaka-rus reportáži!49 ir kartu fantastinni liaudies vaizdinni, kas gi yra toje viliojančioje, bet nepasiekiamoje pasaulio dalyje.
Neišsenkamas samoju, šaltinis yra tary-biné ekonomika, kur nuolat simuliuojamas darbas, kur truksta paprasčiausin prekiu,, bet užtat pilná absurdišku nurodymu ir draudimu,. Todél ne visada galima tvirtai pasakyti, kur faktas, o kur hiperbolé: štai Vytautas Vargalys Nacionalinéje biblio-tekoje dirba skyriuje, kuris turi sukurti elektroninj knygn katalogy; tačiau skyrius neturi kompiuterni, nes ,jokia bibliotéka negali kompiuterizuotis, kol to nepadaré Lenino bibliotéka Maskvoje"50; Veničkos vadovaujamos ryšininku brigados veikla pasižymi tuo, kad iš ryto jie patiesia kabeli, o vakare, visa, diena, pražaid? kortomis ir pragér^, iškasa patiesta, kabeli ir ji išme-ta51. Varšuvoje dél trukinéjančio elektros tiekimo net tramvajus negali nuvažiuoti iki galinés stotelés, o restorane invalidu orkestras groja populiarias amerikietiškas melodijas, bet iš kito galo - „kad nereikéui mokéti honoraro valiuta"52.
48 Jerofejev2011,p. 110, 114.
49 Anot Jerofejevo ty rej o Eduardo Vlasovo (Ryan-Hayes 1997, p. 201), pirminiai parodijos taikiniai buvo Iljos Erenburgo ir poeto Jevgenijaus Jevtušenkos kuri-niai. Lietuviii skaitytojas čia galětn prisiminti analogiš-kus Eduardo Mieželaičio ar Juozo Baltušio grožinius ar žurnalistinius ispudžius.
50 Gavelis 1989, p. 254. 51Jerofejev2011, p. 36. 52Konwicki2001, p. 183.
Tačiau satyriškai narstoma ne tik ko-munistiné ideology a ir politika; autoriai daug démesio skiria savujn tauhi charak-terio problemoms. Ištikimas savo temai, Jerofejevas juokiasi iš populiaraus isiti-kinimo, kad rusai turi ypatinga, misija, pa-saulyje, pareikšdamas, kad „músn pašau-kimas" yra nustatyti girto žagséjimo dés-ningumus, kuřin ištirti net pats Marksas su Engelsu nesugebéjo53. Gavelio romanas kupinas kandžin išpuolin prieš bestubur^ lietuvin visuomen^, kuri nebesipriešina sovietizacijai ir rusifikacijai. Jis išjuokia pasiteisinimus, jog režimo isakymus ji vykdo tik todél, kad parodyui jn absurdiš-kuma^ ,^ies jeigu kiekvienas taip elguisi, sistema bemat subyrétu"54. Apie oficia-liai kotiruojamus menininkus ir rašytojus Martynas Poška atsiliepia - ,jie dúsauja, nes juos smaugia cenzuros rémai. Dúsauja jie nustatančiujn cenzuros rémus parii-pintam bute su specvirtuve, specvonia ir spectualetu"55. Panašia, aštria, gaida, girdi-me ir Konwickio romane: protagonistas puola ne tik neva liberalius nomenklaturos ir meninio elito atstovus (buv^s kulturos ministras, „visa, savo darbinga, gyvenima, púdé menininkus ir persekiojo suvargusi mena^ o dabar, išéj^s i pensija^ iš pavy-do savo buvusioms aukoms émé tapyti pats"56), atidaro gašlin paveiksln parody i kuria, suplaukia visas žvaigždynas, bet ir disidentinijudéjimajkaltindamasjifanatiz-mu ir siauraprotiškumu (nors jis sutinka su ni pačiu, disidentu, pasiúlymu susideginti).
53 Jerofejev2011,p. 69, 71.
54 Gavelis 1989, p. 259.
55 Ibid., p. 62 56Konwicki2001, p. 96
132
Be to, Konwickiui su Gaveliu rupi ir ne-paprastai prieštaringi, deformuoti jn tauui santykiai su rusais. Lenkp ir rasu ryšni istorija, Konwickis perteikia Nadzieždos personažu. Jauna egzotiško grožio rusé yra Lenino meilužés anúké57; Lenkijoje ji pa-sigenda paprastumo ir atvirumo, nepasitiki „poniška" lenkp dvasia ir kviečia visus sla-vus gera valia prisidéti prie „bogonosiec"58 (dievnešio) ruso; kita vertus, ji iš pirmo žvilgsnio isimyli protagonista^ suartéja su juo, paskutiné atsisveikina prieš susidegi-nima,. Vilniaus Pokerio požiúrj \ rusus ge-riausiai apibúdina Martyno Poškos pasa-kymas „yra rusai ir rusai"59. Salia sadisty enkavedisty ir partijos vadukp randame ir Stepaná, Kreivaakj, vadinama. Karosu, ku-rio lageryje nesugebéjo palaužti net ir siau-bingasis zonos viršininkas. Gédydamasis, kad yra rusas, Karosas prašosi priimamas \ lietuvty tarpa^ išmoksta lietuviškai ir išéj^s [ laisv? apsigyvena Vilniuje60.
Kaip matyti iš pateikty pavyzdžty, trity autorty komizmas néra identiškas. Jerofe-jevas komiška, efekty dažniausiai sukelia parodijomis ir mistifikacijomis, aukšto ir žerno stilni, tauraus (menas) ir žerno (gé-rimas) fenoménu sugretinimu. Konwic-kio humoras reiškiasi konkrečiais, kine-matografiniais vaizdais ir besirungiančty šmaikštumu pašnekovp dialogais. Gavelio ironija yra linkusi virsti sarkastiška, vieto-mis pikta pašaipa. Matyt, tai viena iš prie-žasčip, kodél Vilniaus Pokeryje né vienas
57 Ibid., p. 63.
58 Ibid., p. 70.
59 Gavelis 1989, p. 283.
60 Ibid., p. 157.
iš keturni heroju nedemonstruoja saviiro-nijos, palygintinos su Maskva-Petuškai epizodu, kur Venička šaiposi iš savo žalin-go ipročio, kai bet koks ryykis, mintis ar búsena tampa pretekstu išgerti („Tu kilnia-širdis, Venia. Išgerk visa, likusia, Kubane -už tai, kad esi kilniaširdis"61) wMažosios Apokalipsés epizodais, kur abejotinas per-sonažas susižavéj^s cituoja patetiškas fira-zes iš ankstesniuju, Konwickio veikalp.
Vis délto samojus ir satyra pajégia at-likti tik negatyvp vaidmenj - parodyti ta-rybinés santvarkos absurda, ir ideologijos melaginguma,. Tačiau jie nepajégia per-keisti esamos situacijos, nustelbti visuoti-nés entropijos ir mirties artumo suvokimo. Prozininkai neakivaizdžiai polemizuoja su Bachtino teiginiu, jog karnavalinis grotes-kas suponuoja optimistin^ ir bebaime^ ko-lektyvin^ pasauléžiúra,62 - pragaras, kad ir linksmas, lieka pragaru. Siuo požiúriu jie prisijungia prie Bachtino teorijos interpre-tatorhi, kuriems ši vieta kelia bene dau-giausia abejonin63.
Be to, ir lenko, ir lietuvio, ir ruso kú-riniuose aptinkame bandymus nusakyti etika, ir, pasinaudojant Jurijaus Lotmano terminu, „elgesio programa,", kúri sukurni individualia, atsvara, esamai situacijai. Be abejo, ir šiuo atveju strategijos yra skirtin-gos: Jerofejevas modeliuoja savo protagonisto elgesi pagal rusp stačiatikybéje ran-dama, „šventpaikšio" (jurodivyj) figúra,64;
61Jerofejev2011, p. 154.
62 BaxTHH 1990, p. 56 ir285.
63 Plačiau žr. Katkus 211, ypač p. 139-143, taip pat žr. Talvet 1992, p. 54-55.
64 Mark Lipoveckij, (Ryan-Heyes 1997, p. 84) Plačiau apie tai žr. Natalia Ottovordemgentschenfelde 2004.
133
„urvinei" dabartinei visuomenei Konwic-kis priešpriešina riterišky garbés ir etikos kodeksy, kurj randa Lenkijos sukilimy ir pasipriešinimo okupacijoms tradicijoje („Dairausi vyry. Tikry vyry, garbingy, kil-niy. Santuriy, vyrišky, asketišky, riterišky. O čia aplink vien kelnétos moterytéssako protagonistas, kitoje vietoje disidentu at-stovui réždamas: „pasistenkite búti panašús \ senuosius pogrindininkus. Tuos archeti-pus prisimena visuomenés pasamoné" 65). Gavelio personažy pozicijos svyruoja tarp visiškos paraštés (Martynas Poška), ban-dymo gyventi taip, tarsi suvaržymai neeg-zistuoty (Gediminas Riauba) ir pastangos. pasitelkus visas fizines ir intelektualines galias, perprasti režimo prigimti ir galbút ji iveikti (Vytautas Vargalys) - pastaroji pozicija autoriui svarbiausia. Autoriams prakalbus apie šiuos dalykus, komizmas prigesta ar visai išnyksta, o vél sustipréja mitiniy ir religiniy naratyvy vaidmuo. Ga-velis naudojasi pabaisišky žvéri nugalinčio herojaus (Jasonas, šv. Jurgis) mitu, pasku-tiné Konwickio romano protagonisto die-na kupina aliuzijy i Kristaus keliy Golgo-ton66, ir netgi Jerofejevo Venička kalbasi su Dievu ir angelais ir lygina savo pagiriy kančias su šv. Teresés stigmomis67.
Herojy istorijos rodo, kad alternaty-vy sistemai gali kurti tik atskiri, izoliuoti individai. Ir tai nenuostabu, prisiminus. kad plačioji visuomené vaizduojama kaip apmarinta ir „iškanuota". Gavelis duoda ilgy syrašy istoriniy asmenybiy, kurios bandé ispéti žmonijy apie JLJ egzistavimy
65 Konwicki 2001, p. 112, 161.
66 Arit 1997, p. 396^109.
67 Jerofejev 2001, p. 14-15, 26.
(pavyzdžiui, Sokratas, Nietzsche ar Roma-nas Polanskis), bet buvo žiauriausiais bú-dais nutildytos ir sukompromituotos. Taigi jiems ikandin einantis negali pasitikéti jo-kiais kolektyviniais dariniais. Netgi liau-diško karnavalo dvasiy, sakytum, tobulai ikúnijantis Venička vienoje reikšmingoje vietoje atskleidžia savo atskirtumy nuo bachtiniško kolektyvinio „liaudies kuno", tardamas, jog netgi búdamas labiausiai ap-svaig^s negali atsikratyti intymumo ir gé-dos jausmy68.
Herojii vienišumy ir izoliuotumy išreiš-kiamotyvas, kuri galima pavadinti súnystés ar ipédinystés motyvu. Anot filosofo Ema-nuelio Levino, súnysté yra viena iš esminiii autentiško tarpasmeninio ryšio metafor^69; músii kontekste svarbi yra ir kitam individui perduodamos ir jo t^siamos alternaty-vos tema. Veničky i Petuškus traukia ne tik mylimoji, bet ir trimetis sůnus, kuriam jis suteikia angeliškii bruožii - „visa, ky jie kalba - amžinai gyvi angelai ir mirštan-tys vaikai - visa tai taip reikšminga, kad aš jii žodžius rašau ilgu kursyvu"70, tačiau taip su juo ir nepasimato. Mažojoje Apo-kalipséje susideginti pasiryžusio herojaus draugén pasisiúlo jo kúryba besižavintis vaikinukas iš provincijos, kuris dievagoja-si, kad sekdamas jo pédomis parašys gene-alii kúrini ir užbaigs , júsii pradéty darby", atkeršys „už mus abu"71. Tačiau paaiškéja, kad Tadzius Skurko yra ne tik beviltiškas grafomanas, bet ir senas saugumo agen-tas, kuris išduoda ir protagonisty72. Jero-
68 Ibid., p. 33.
69 Levinas 1994, p. 70.
70 Jerofejev 2001, p. 33.
71 Konwicki 2001, p. 230, 231.
72 Ibid., p. 205.
134
fejevas ne maziau radikaliai dekonstruoja angelisky vaiky (nors ir ne siinaus) ivaizdj paskutiniame epizode, kuriame herojaus apleistumy ir siauby pries mirtj isryskina angely juokas, prilyginamas ziauriam vaiky pasityciojimui is traukinio pervaziuo-to negyvelio („daugelis negalejo ziureti, nusisukdavo, isbal? ir mirtinai alpstancia sirdimi. 0 vaikai pribego arciau, trys ar keturi vaikai, kazkur nugriebe smilkstan-ciy nuoruky ir jkiso j y [ negyvy pusiau pra-vertyburny. Ir nuoruka vis smilko, o vaikai sokinejo aplinkui ir juokesi...73). Gavelio romane kelis kartus kartojasi isakmus ra-ginimas: neturekite vaiky, nes juos „bemat praris JIE"74. Martynas Poska vienintelis turi suny, kuris viesajame gyvenime yra komjaunimo aktyvistas, o privaciame - sa-distiskas prievartautojas.
Ziurint placiau, tokie netiketi pasikei-timai, melagingos, dvigubos tapatybes yra svarbus ne tik personazy, bet ir teksty dramaturgijos bruozas. Venickos sugerovy kompanijy traukinyje sudaro vieni antri-ninkai: „bukasnukis (tupoi-tupoi)" ir „gu-drutis (umnyi-umnyi)", „su ruda berete ir iisuotas" vyras ir „iisuota ir su ruda berete" moteris, senelis ir aniikas, abu silpnapro-ciai ir, kaip tuojau paaiskes, abu Mitriciai („Laaaaabai itartina, pagalvojau dar karty. Ir, kilstelej^s nuo suolo, pamojau jiems pirstu"75). Ir netgi angelai, kuriems hero-jus ispazjsta savo vargus ir kuriy patarimii klauso, galiausiai nusimeta kaukes ir pa-sirodo esy demoniskos biitybes. Mazojoje
73 Jerofejev2011,p. 118.
74 Gavelis 1989, p. 60, 160, 190.
75 Jerofejev 2011, p. 81-82. Plačiau apie tai žr. Simmons 1993, 76-81.
Apokalipsěje herojy sučiup? ir prisipa-žinti privert? saugumiečiai tvirtina, kad jie irgi yra opozicija, tik pozityvesné ir gudresné, kuriai pavyko pergudrauti netgi rusus - todél jie muš ji labai švelniai, fo-tografijai, nes juos taip pat gali tikrinti76. Du nesutaikomi priešininkai, simbolizuo-jantys socialistinés lenky visuomenés su-sipriešinimy - disidentas rašytojas Rysius ir filosofas marksistas Edekas yra broliai; maža to, Rysius (anot brolio) gyvena iš procenty už jaunystéje parašyty tarybin? knygy, o Edekas (anot brolio) yra uolus katalikas77.
Vilniaus Pokeryje šis tikrovés priešta-ringumas dar aiškiau siejamas su totalitari-niu valstybés aparátu. Viename iš naujujil Vilniaus kvartály Vargalys ir Poška ne-lauktai patenka [ savity Potiomkino kaime-l[, suruošty Suslovo vizito proga: aikštéje vaikštinéja laimingos šeimos, o parduo-tuvé lúžta nuo neregéty maisto produkty. Tačiau vos pasibaigus apsilankymui, vis-kas tučtuojau panaikinama, atimamas net ir Poškos nusipirktas ananasas78. Savo ese „Antidemiurgas, arba kas yra Vilniaus Pokeris" Gavelis mini, kad vienas iš šios istorijos akstiny buvo ivykis Vilniuje, kai lúžus pontoniniam tiltui, žuvo dešimtys žmoniy - tačiau ši avarija buvo nuslépta ir nutyléta, užrašius žuvusius kaip mirusius nuo plaučiy uždegimo79.
Tikrovés reliatyvumo idéja gula ir \ romano kompozicijos pamatus - Vilniaus Pokeri sudaro keturiy asmeny pasako-
76 Konwicki 2001, p. 136-139.
77 Ibid., p. 185, 187.
78 Gavelis 1989, p. 146-151.
79 Gaveliene 2007, p. 185.
135
jamos istorijos apie tuos pačius {vykius, kurios esminése vietose prieštarauja viena kitai. Gavelis turbüt pirma, karta, lietuvni literatüroje taip plačiai panaudoja „nepati-kimo pasakotojo" naratyvin? priemon?; be kita ko, ji leidžia sušvelninti drasius Varga-
110 teiginius apie JLJ „valdoma, istorija,"80, paliekant galimyb?, kad tai yra tiesiog pa-ranojiškos vaizduotés vaisiai.
Nepasitikéjimas apsimetančiais ir iš-duodančiais žmonémis, netikéjimas apskri-tai žmonin bendruomenés ateitimi verčia gr?žtis [ nežmogiškas gyvybés formas. Vy-tautas Vargalys po mirties virsta balandžiu; paskutinis skyrius parašytas iš Gedimino Riaubos, kuris taip pat po mirties virto šu-nimi, požiurio taško. {domu, kad šuns figúra, randame ir Konwickio románe: benamis šuo priklysta prie herojaus ir seka paskui j{ iki pat susideginimo kaip ištikimas, bet nebylus liudytojas. Bütent j{ protagonistas palieka Nadzieždai kaip savo priminima, ir net savita, {pédinj: „Ne, tu pasilik. Kas nors turi pasilikti. Paimsi Pikutj. Sun{ ke-liauninka,. Apie mane jis žino."81 Regis, tai taip pat ne atsitiktinumas - antikos kinikii filosofinés mokyklos, stovéjusios prie me-nipéjinés satyros ištakii, pavadinimas kiles iš graikiško žodžio „šuo"; tad „kiniška" perspektyva yra nuo seno menipéjos pa-mégta naracijos perspektyva82.
111
Apibendrinant galima pasakyti, kad skep-tiškas,   reliatyvistinis   diskursas, kuris
Vedrickaité 2009, p. 76. Konwicki2001, p. 263. von Koppenfels 2007, p. 101.
stipriau reiškiasi véliau parašytuose teks-tuose (Konwickio labiau nei Jerofejevo, Gavelio labiau nei Konwickio), perteikia reikšminga, tarybinio mentaliteto bruoža,. Santvarkoje, kur valdžia savo nuožiu-ra tvarké dabart{ ir praeitj, čia sufabri-kuodama „faktus", čia juos ištrindama, viena dažniausin jausemt buvo {tarimas, kad niekas néra tai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad kažkas yra nuslépta ar iš-kreipta. Propagandos ir smegenu, plovi-mo, visuotinio nepasitikéjimo ir sekimo situacijoje kiekvienas faktas ar interpre-tacija buvo suvokiami kaip klaidingi ir primesti, ir majstantys individai savaime linko prie tikrovés reliatyvumo pripaži-nimo. Politikos filosofés, vienos iš {žval-giausin totalitarizmo ma,stytojn Hannah Arendt nuomone, tai yra ideokratinés totalitarizmo sandaros pasekmé: „virš totalitarinés visuomenés beprasmybés didingame soste {kurdinama absurdiška ideologiniu, jos prietaru superprasmé. [...] Toknt [ideologiniu - L.K.] sistemu bepro-tybé glüdi ne tik pirmoje ju prielaidoje, bet ir pačiame logiškume, kuriuo remian-tis jos sudarytos. Keistas visu „izmii" lo-giškumas, jiems büdingas silpnaprotiškas tikéjimas išganingu atkaklaus atsidavimo vertingumu, nepaisantis konkrečin kin-tančin veiksnin, j au brandina pirmajsias totalitarinés paniekos tikrovei ir faktams užuomazgas. Sveikas protas, išauklétas utilitarinio galvojimo büdo, bejégis prieš šia, ideologin? superprasm?, nes totalitari-niai režimai sukuria funkcionuojant{ beprasmybés pasaul{'.83
83 Arendt 2001, p. 440.
136
Taip pat pažymétina, kad Vidurio ir Ryty Europoje ši pasauléžiúra išlieka gyva ir pokomunistiniais laikais, reikšdamasi ne tik literatúroje, bet ir socialinéje srityje. Bent j au kulturinéje plotméje tai dažniau-siai aiškinama vakarietiško postmoder-nizmo idéjy itaka. Tačiau turint omenyje tai, kas aptarta šiame straipsnyje, galima teigti, kad Vidurio ir Ryty Europos kultu-rose interpretacijy pliuralumui ir realybés nepažinumy postuluojantiems diskursams atsirasti ne mažiau reikšmés turéjo vidině kulturiné ir politiné raida.
Vien itaka ir skolinimusi negalima pa-aiškinti ir nagrinéty kúriniy panašumy ir paraleliy. Nors ir negalima atmesti, kad Konwickis ir Gavelis buvo skait? Jerofe-jevo poemy, kaip pats autorius apibúdino Maskva-Petuškai, o Gavelis tikrai žinojo ir doméjosi Konwickio kúryba84 - many-tume, kad svarbesnj vaidmenj čia vaidina
84 Konwickj Gavelis mini tame pačiame romane (Gavelis 1989, p. 96); taip pat labai tikětina, kad JU metafora, j is pasiskolino iš Konwickio romano Žengimas dangun ( Wniebowstqpienie, 1967) (Zechentner 2007, p. 175).
bendra grotesko „žanro atmintis", ir, ži-noma, panašús sociokulturiniai iššúkiai. Maskva-Petuškai, Mažoji Apokalipsé, Vil-niaus Pokeris jsitraukia \ istorinés ir kul-turinés vaizduotés procesy, kurj Walteris Benjaminas žinomoje studijoje „Paryžius, devynioliktojo amžiaus sostiné" nusaké taip: „Kiekviena epocha ne tik sapnuoja ateisiančiy, bet ir pati bunda sapnuodama. Savo pabaigyji turi savyje ir, kaip suvo-ké j au Hégelis, atskleidžia j y ne atvirai, o gudraudama. Prekinei ekonomikai pa-tyrus sukrétimy mes imame buržuazijos paminklus suvokti kaip griuvésius, jiems dar nepradéjus irti."85 Sie ikonoklastiški tekstai geriausiuose epizoduose realizavo tai, apie ky kalba Benjaminas: mirtiname, bet ir mirtinai juokingame košmare jie pavaizdavo tarybinés epochos paminklus kaip griuvésius dar prieš jiems suyrant.
Benjamin 2005, p. 259.
LITERATURA
Arendt, Hannah, Totalitarizmo ištakos, Vilnius: Tyto alba, 2001.
Arit, Judith, Tadeusz Konwickis Prosawerk von Rojsty bis Bohiň, Bern: Lang, 1997
Bachtin, Michail, Dostojevskio poetikos proble-mos, Vilnius: Baltos lankos, 1996
BaxTHH, Miixaiin, Teopnecmeo <t>paucya Paójie u HapoÓHOM Kyjimypa cpedHeeeKoebR u Peuecauca, MocKBa: XyaoacecTBeHHaa jnrrepaTypa, 1990.
Benjamin, Walter, Nušvitimai, Vilnius: Vaga, 2005.
Berkes,Tamas, „Grotesko tendencija septintojo
desimtmecio Vidurio ir Ryüi Europos literatüroje"
in: Kultüros barai 2006, Nr. 11-12.
Emmerich, Wolfgang, Kleine Literaturgeschichte der DDR, Berlin: Aufbau, 2005.
Fuß, Peter, Das Groteske: ein Medium des kulturellen Wandels, Köln: Böhlau, 2001.
Gavelis, Ricardas, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989.
Gaveliene, Nijole (sudarytoja, kartu su kitais), Bliuzas Ricardui Gaveliui, Vilnius: Tyto alba, 2007.
Judt, Tony, Pokaris: Europos istorija nuo 1945, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
137
Jerofejev, Venedikt, Maskva-Petuškai, Kaunas: Kitos knygos, 2011.
Katkus, Laurynas. „Groteskinis realizmas: „tukstantmeté liaudies pasauléjauta" ar stalinizmo alegorija?", in: Colloquia 25, Vilnius: Lietuvhi lite-ratüros irtautosakos institutas, 2011.
Kmita, Rimantas, „Groteskas kaip modernéjimo veiksnys Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladé-se", in: Archaika ir modemybé: Marcellus Marti-naitis laiku sqyartose, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.
Konwicki, Tadeusz, Mažoji apokalipsě, Vilnius: Lietuvos rašytojii sajungos leidykla, 2001.
von Koppenfels, Werner, Der andere Blick oder Das Vermächtnis des Menippos: paradoxe Perspektiven in der europäischen Literatur, München: Beck, 2007.
Kubilius, Vytautas, XX amžiaus literatura: lietu-viii literatüros istorija, Vilnius: Lietuvhi literaturos ir tauto sako s institutas, 1996.
Kubilius, Vytautas, „Groteskas - tragiškas juo-kas", in: Žánru kaita ir sintezě, Vilnius: Vaga, 1986.
Levinas, Emmanuelis, Etika ir begalybě, Vilnius: Baitos lankos, 1994.
Ottovordemgentschenfelde, Natalia, Jurodstvo: eine Studie zur Phänomenologie und Typologie des "Narren in Christo": Jurodivyj in der postmodernen russischen Kunst; Venedikt Erofeevs "Die Reise nach Petuški", Aktionismus Aleksandr Breners und OlegKuliks, Frankfurt/M.: Lang, 2004.
Nabokov, Vladimir, Look at the Harlequins, Worthing: LittlehamptonBook Services Ltd, 1975.
Ryan-Hayes, Karen L. (sudarytoja), Venedikt Erofeevs Moscow-Petushki: critical perspectives. New York-Berlin: Lang, 1997.
Simmons, Cynthia, Their Father's Voice, Vassi-lyAksyonov, Venedikt Erofeev, EduardLimonov, and Sasha Sokolov, New York-Bern -Berlin-Frankfurt/ M.-Paris -Wien: Lang Verlag, 1993.
Sinic, Barbara, Die sozialkritische Funktion des Grotesken: analysiert anhand der Romane von Vonnegut, Irving, Boyle, Grass, Rosendorfer und Widmer, Frankfurt/M.-Wien: Lang, 2003.
Talvet, Yuri, „The Polyglot Grotesque", in: In-terlitteraria, 1992, Nr. 2, Tartu: Tartu University Press
Tewordt, Maria E., Das Groteske im Romanwerk Saul Bellows, Hamburg: Univ., Diss 1984.
Banjib, rieTp, Temic, AjieKcarmp, 60-e: Mup coeemcKozo nejioeerca, Moskva: Novoe literaturnoe obozrenije, 1998.
Vedrickaite, Imelda, „Harmonie sapnuojantis groteskas", in: Lituanistica 2009, t. 1-2, Vilnius: Lietuvos mokslii akademija.
Zechentner, Katarzina Anna, The fiction of Tadeusz Konwicki: coming to terms with a postwar Polish history and politics, New York-Queenston-Lampeter: The Edwin Mellen Press, 2007.
3nHOBbeB, AjieKcanp, Fomo Coeemurcyc, Moskva: Kur-Inf, 1991.
MERRY HELL: POETICS OF THE GROTESQUE IN THREE WORKS OF FICTION OF THE LATE SOVIET PERIOD
Laurynas Katkus
Summary
The grotesque as a means of representing high social tensions and contradictions and as a tool of aesthetic subversion played an important role in the Soviet literature from its start. After the Second World War, the genre flourished throughout the Eastern Bloc. That it remained current throughout the region until the 1990s is shown by a comparison of three novels from that period, - one from Russia, one from Poland, and one from Lithuania: the phantasmagorical works of fiction Moskva-Petushki by Venedikt Erofeev, Mala Apokalipsa by  Tadeusz Konwicki, and
Vilniaus Pokeris by Ricardas Gavelis. I try to show that grotesque succeeded in being a satire of the late socialist world and at the same time conveyed the menacing aspect of it. They reveal it as an absurd age that carries the seeds of its demise within itself.
I analyze in depth three interconnected themes of a grotesque origin. Firstly, I pick out the theme of entropy and (self) destruction. The writers make use of the topos of the journey to the land of the dead, in which the contemporary society is revealed as in the novels; the motive of self-destruction is conveyed
138
by the alcoholism of the isolated protagonists, most brilliantly in Erofeev's story. Thus, the writers argue indirectly with the notion of M. Bakhtin that grotesque is a product of the collective optimistic :'body of the people". Secondly, it is the eccentric narrative perspective sub specie morti, represented by what one can call a narrative oxymoron: all three texts are narrated in the first person by characters that are already dead. This otherworldly point of view enables authors to transpose the dimensions of normality and to produce a harsh satire of the
socialist state and society. Thirdly, it is the theme of the elusive identity and distorted reality. I maintain that this notion is not so much an influence of Western postmodernism as it is commonly explained, but, on the one hand, it is a traditional menippean motif, and, on the other hand, results from the ideocratic nature of the Soviet regime. In conditions of the ideological monopoly, every fact and interpretation came to be understood as fallacious and usurping, and the only possible position was clinging to the relativity of truth and absurdity of reality.
Gauta: 2012 09 10 Autoriaus adresas:
Priimtapublikuoti: 2012 11 08 Lietuvhi literaturos irtautosakos institutas
Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius El. pastas: katkus72@gmail.com
139
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
MARCELIJAUS MARTIN AI ČIO POEZIJOS ANTROPOLOGIŠKUMAS
Akvilé Réklaityté
Lietuviq literatúros ir tautosakos instituto Šiuolaikinés literatúros skyriaus doktoranté
Straipsnyje / vieno iš žymiausiq lietuviq poeto, „išeinančiujq genties" atstovo, nykstančio etninés bendruomenés palikuonio ir kultúros paveldétojo Marcelijaus Martinaičio kúrybq žvelgiama iš tarpdisciplininés literatúros antropologijos perspektyvos. Remiamasi Cliffordo Geertzo, Wolfgan-go Iserio, Paulio Ricoeuro, Michailo Bachtino ir kitu darbais. Taip pat pristatomas eksperimentinés antroplogijos, vadinamosios antropologinés poetikos (anthropological poetics), modelis, poezijq laikantis ambivalentiškos, komplikuotos antropologo patirties interpretacija. Straipsnyje Martinai-tis traktuojamas kaip savitas kultúros antropologas, patirties liudytojas, tarpininkas, o jo poezija skaitoma kaip Geertzo „tirštasis aprašymas".
Ižanginěs pastabos
Kultura, kaip ir músn pasaulis, néra sterili, hermetiška kamera. Ji iaugusi [ laika^ erd-v?, o trečiuoju matmeniu - ir [ kolektyvi-n£ žmonijos, bendruomenés ir konkretaus asmens patirti. Laikas yra geras patirties ir idéjn laidininkas: ties epistemologiniais slenksčiais idéjos transformuojasi, energy a silpsta, išsisklaido, išsibarsto pake-liui, tačiau, kad ir nedideliais kiekiais, bet smulkiosios kultúros „dalelés" pasiekia ir dabarti, atiteka iki músii. Atsigr^žus i jas, užsimezga dialogas su istorija, su kulturo-mis, kulturiniu Kitu, kuris gali pasirodyti kybas tame pačiame Maxo Weberio mini-mame „reikšmni voratinklyje"1.
1 Clifford Geertz, „Tirštasis aprašymas: interpreta-ciněs kultúros teorijos link", Kulturu interpretavimas, Vilnius: Baltos lankos, 2005, 5.
Akivaizdi yra poeto, vertéjo ir eseisto Marcelijaus Teodoro Martinaičio (g. 1936) pastanga suvesti pokalbiui dvi skirtingas kulturas, liudyti, pasakoti savo gyvenimo patirti, pranešti šiuolaikiniam pasauliui apie maža^ išbaidyta^ nykstančia, kulturin^ bendruomen^. ,,[T]ikrujii savo buvusio gyvenimo ženkhi jau nematau, nes jn beveik ir neliko"2, - tai yra Martinaičio visuminio pasakojimo pradžia ir prielaida. Sugriuvus žmogaus gyvenima, palaikiusiai reikšmiii sistemai, prarasta tiesioginio patirties per-davimo galimybé, nutriiko per amžius tvé-rusi komunikacijos tarp seno ir jauno, tarp patirties ir gyvybés energijos grandiné. Kaip kalbéti apie buvusi gyvenima, šian-dieniam adresatui, kurio patirties žodynas
2 Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome, Vilnius: Lietuvos rašytojn sajungos leidykla, 2010, 6. (Toliau cituojant iš šios knygos, skliausteliuose nurodoma san-trumpa MG ir po kablelio puslapio numeris.)
140
nebeatpažjsta kertinňt Kito reikšmiu? Mar-tinaitis ivairiais búdais - poezija, eseistika, moksline ir simboliška visuomenine vei-kla - pasakoja vientisa, istorijaj seka toly-dn patirties pasakojima^ kuriuo stengiasi sukabinti nutrauktas gijas, sulopyti reikš-min voratinklj, kad juo ir toliau \ dabartj ir ateitj tekétu kulturiné atmintis - bent tiek. Jo pasakojimas tarpininkauja šiuolaikinei interpretacinei auditorijai ir nykstančiai kulturinei bendrijai, „išéjusiujn / išeinan-čiuju" genčiai („gentimi" poeto gimtinéje tradiciškai búdavo vadinama kraujo gimi-né, tačiau šiame straipsnyje autentiška žo-džio reikšmé yra papildoma Pierro Bour-dieu sociologine konotacija, tad gentis čia suprantama ne tik kaip poeto kraujo šeima. bet kaip visa gimtojo, ir apskritai lietuviš-ko, archajinio kaimo kulturiné bendruo-mené). Savo literatůrologinio esé romano ívade Martinaitis rašo:
Svarbiausia - gimiau ir augau autentiškoje kalbinéje irfolklorinéje aplinkoje, buvau savo-tiškas jos „personažas". Sajnoningai rinkausi Juozo Apučio ir Romualdo Granausko apsaky-mus, nes galéjau ir galiu buti jii veikéjas.3 Suprantu, kad mano „romano" veikéjai yra išeinantieji, daugiau niekas taip negyvens, ne-žiurés vienas \ kita,, negirdés vienas kito mincuj, nesižudys dél tokni dalykii kaip „Pasken-duolé" Veronika (LSK, 12).
Poetas jaučia, kad kulturinés reikšmés per labai trampa, laika, (vos per trečdali žmogaus amžiaus) kardinaliai pasikei-té. Daugiau niekas taip „negirdés vienas kito minčni, nesižudys dél tokty dalykti kaip Paskenduolé Veronika", nes reikš-
3 Marcelijus Martinaitis, Laiškai Sabos karalienei: ese romanas, Vilnius: Tyto alba, 2002, 10. (Toliau -LSK irpo kablelio puslapio numeris.)
més transformavosi, prasm? kůr? dalykai devalvavo kelis kartus, o buvusias ir da-bartines reikšmés skiriantis tarpas žioji lyg neperžengiama praraja, kuria, Martinaitis bando iveikti, susiekti lyg du tolstančius krantus:
Jeigu aš medis, kur; kada nors nukirs, iš man§s nedarykit tvoni, nesupjaukite malkoms.
Iš man^s padarykite lieptaj
duris arba slenksti,
ties kuriuo pasisveikina (DL, 41)4
Sugriuvus paveldétai gyvenimo tvar-kai, Martinaitis prisiémé atsakomyb? už-rašyti nuo vaikystés girdétus balsus ir savo reikšm? turéjusia, tyla,. Tarpininkauti reiš-kia ne tik etnografiškai aprašyti, bet ypač interpretuoti, suprasti, kas buvo, ivyko, ir kartu suprasti save. Tai j au ne vien litera-turiné problema. Tokia poeto programa, nesunkiai atpažjstama iš kúrybos visumos, žadina nuojauta, apie savita, Martinaičio kulturos antropologija, kaip ta, liepta^ ties kuriuo pasisveikina „išeinantieji" ir „at-einantieji", ir nuo kurio žvelgdamas [ du krantus skiriančia, up? poetas pamato ir savo atspindi
Apie Martinaiti kaip kulturos antropologa, leidžia kalbéti keli jo kúrybinés veiklos aspektai. Visti pirma, tai - j au pa-viršiniu jo poezijos lygmeniu pastebimas poetinin jvaizdžiu, etniškumas, „gyvas ry-
* Čia ir toliau visi eilěraščiai cituojami iš Marceli-jaus Martinaičio eilěraščňi rinktiněs Sugr[žimas (Vil-nius: Tyto alba, 1998), kuri sudaryta iš deyynňi atskini poezijos knygu, kurňi pavadinimai sutampa su rinktiněs daliii pavadinimais. Prie citatos skliaustuose nurodoma rinktiněs dalies pavadinimo santrumpa (pvz.: DB - De-besii lieptais; SG - Saulěs graia ir t. t.) ir po kablelio puslapio numeris.
141
šys su praeities kultúra"5 ir kartu buvimas už jos ribu,. Jo eseistikos temos ir akade-minés bei visuomeninés veiklos kryptys: Vilniaus universitete jo déstyti literatúros ir tautosakos kursai, ekspedicijos [ etninius kaimus („lauko tyrimus"), aktyvus dalyva-vimas etnopoetiniame ir paminklosaugos sajúdžiuose, apsisprendimas parsivežti tévu nama, [ Vilnip ir j j autentiškai atstatyti. tévo kapui paminkla, nukalti iš vienintelio išlikusio Kalnujn Jorudo dvaro akmens. jo mégstamo margučnt marginimo ritualo simbolika6 ir pan. - taip pat gali búti per-skaitomos kaip reikšmingas tekstas.
Aiškindamas kintamas kultúros reikš-mes Martinaitis tarsi taiko skirtingus an-tropologijos „metodus": lauko tyrima, (dalyvavimas tautosakos ekspedicijose, o labiausiai - gimimas ir gyvenimas autentiš-koje natúralioje kaimo aplinkoje); mokslinj ir publicistinj eseistinj pasakojima, (jo esé); dienoraščio rašyma, (pirminé jo patirties ref-leksija išsiskleidé poezijoje, véliau - eseis-tikoje, autobiografijoje). Bet darosi ispúdis. kad Martinaičio samonei artimiausias yra „tirštasis" aprašymas - specialus tikrovés aiškinimo búdas, giliujn lygmenu,, subti-laus reikšmnt santykip tinklo atpažinimas. Tokia, galimyb? teikia tik poezija, kurios kiekvienas ženklas j au savaime yra „tirš-tas" reikšmin koncentratas. Sia, poezijos galimyb? XX a. aštuntajame devintaja-me dešimtmečiais išnaudojo amerikiečni mokslininkai antropologai, ém$ kurti ei-léraščius kaip savo lauko tyrimu, patirties
5 K^stutis Nastopka, „Poezijos šviesa", Išsprustanti prašme, Vilnius: Vaga, 1991, 57.
6 Marcelijus Martinaitis, Marcelijaus margučiai, Vilnius: LRSL, 2012.
aiškinima^ subtilp ir tik poezijai prieinama, tikrovés reflektavimo búda,.
Antropologija ir literatúra savo infor-macija, pateikia pirmiausiai per teksto ra-šyma^ abiems rúpi Kito reikšmiu, pasaulis ir prasmés geneze, todél tarpdisciplininés metodologinés prieigos leidžia tirti tokias antropology ai svarbias kultúros praktikas, kaip performansas, sakytiné poezija, ritua-lai, kurie kartu apima ir esmines pasaulé-žiúros studijas nuo gentiniu, bendruomenni iki modernaus teatro ir jn santykip su kalba bei kultúra. Piati antropologinés poetikos teritorija pagal interesu sritis skirstoma \ tris pagrindines dažnai susipinančias sub-kategorijas: etnopoetikq, literatürine antropologija^ ir antropologinq poezija.
Etnopoetika1 domisi pasakojamuoju folkloru, sakytine ir ritualine poezija, taip pat performansais kaip avangardine etno-poetikos praktika. Etnopoetikos studijos, sureikšmindamos tam tikrus modernaus gyvenimo ir naturálni bendruomenni pa-našumus, „siekia sumažinti distancija^ kuria, modernus majstymas yra linkes jterpti tarp müsn ir ji(í%, t. y. „primityviu" ritua-liniu, kultúru atstovu,. Britu kultúros an-tropologas Victoras Turneris, doméj^sis simboliais, ritualais ir jvairiomis peréjimo, iniciacijos apeigomis, tvirtino, kad etnopoetika suteikia galimyb? iš naujo atpažinti músu, „giliuosius ryšius tarp kuno ir men-
7 Pagrindině etnopoetikos tyrimu platforma buvo 1970-1980 m. ěj?s žurnalas Alcheringa / Ethnopoeti-cs, kurio redaktoriai antropologai-etnografai Dennisas Tedlockas ir Jerome'as Rothenbergas buvo pagrindiniai šios eksperimentiněs disciplinos tyrějai.
8 Ivan Brady, „Anthropological Poetics", Norman K. Denzin, Yvonna S. Lincoln, editors, Handbook of qualitative research, 2nd edition, Thousand Oaks, California: Sage Publications, 2000, 951.
142
taliteto, pasamonés ir samoningo galvoji-mo, tarp giminés ir sav _s"9.
Kita eksperimentiné studijn kryptis va-dinamoji liter aturině antropologii a domisi tyréjo patirties aprašymais. Teksto autorius laikomas tikru, biografiniu asmeniu, o jo pateikiamas pasakojimas apie susidürima, su kita kultura traktuojamas kaip fikcija. subjektyvius autoriaus, t. y. dalyvaujančio stebétojo, jausmus atskleidžiantis etiudas. Literatůriné antropologija dažniausiai igy-ja publicistinés esé žanrinj pavidala^ nesle-pia dokumentikos, faktu, rašymo proceso ir pan. (Lietuvni literatůroje pavyzdys galétii büti Martinaičio biografiniai užrašai Mes gyvenome, jaunos poetés Vaivos Grainytés esé romanas Pekino dienoraščiai). Antro-pologai Georgas E. Marcusas ir Michaelas M. J. Fischeris savo studijoje Antropologija kaip kultüros kritika ypač pabréžia trečiojo pasaulio, „primityvesniu" kultüni tekstus ne tik kaip svarbu etnografmi šal-tinj, bet ir kaip kultüros kritikos metoda, ir kartu kaip paties tyréjo savirefleksija,10.
Ypatinga antropologinés poetikos sritis yra vadinamoji antropologiné poezija. Tai mokslininku antropologu kuriami eiléraš-čiai kaip ju mokslinio tyrimo išraiška. Antropologiné poezija orientuojasi \ skirtingii kultúru temas, paslaptinga, kultúrin? infor-macija^ lauko tyrimii, atliekamu svetimoje kultúrinéje aplinkoje, patirti ir pan. Poezija šio metodologinio eksperimento ribose traktuojama kaip nepakeičiama patirties forma, ypač susidürus su kita kultúra, kita
9 Ten pat, 952.
10 George E. Marcus, Mchael M. J. Fischer, Anthropology As Cultural Critique —An Experimental Moment in the Human Sciences, The University of Chicago Press, 1986, 74.
reikšmiu, sistema, nes tik vienintelé poezija galinti adekvačiai perteikti patirti. Anot Ivano Brady, tokia poezija neatsiejama nuo sociokultürinhi aplinkybhi, konteks-to ir tarn tikrai kultürai büdingu, poezijos pavidahi - tokiu požiůriu remiasi ir kultüros poetikos (naujojo istorizmo) teorija. Antropologinés poezijos fenomenas savo ruožtu itraukia tapatybés ribp, mokslinés bei kůrybinés mimezés problema,. Tokios tarpdisciplininés praktikos fone galima drajsiau kalbéti ir apie Martinaičio poezijos antropologiškuma,.
Kita vertus, pats Martinaitis kaip tam tikros etninés genties atstovas gali büti laikomas antropologinio tyrimo informantu (daugelyje pokalbiii, interviu i j i ir kreipia-masi su panašiomis intencijomis11). Todél jo küryba gali büti interpretuojama ir kaip savita, tam tikrp istorinip ir sociokultüri-nŕ_ aplinkybin nulemta reikšmip sistema, susijusi tiek su subjektyvia „informanto" patirtimi, tiek su kolektyvine Simone ir vaizduote. Gyvenimo pasakojimas kartu yra ir patirties interpretavimas, gyvenimo kürimas. Poeto mintis, kad ,,[p]oezija, menas atgamina tai, ka, patyrei, išsaugoja žmogu kaip vientisa, idéja^ nors j is ir daug ka, iš savo gyvenimo išbraukia"12, nuolat kartojasi jo eseistikoje, teikdama nuorodas kürybos interpretacijoms.
11 Ypač Viktorijos Daujotytěs ir Marcelijaus Martinaičio susirašinějirmi knyga Prilenktas prie savo gyvenimo (Vilnius: Vaga, 1996), kurioje Daujotytě užduoda klausimus Martinaičiui kaip tam tikra prašme antropo-logo informantui. Taip pat žr. Marcelijaus Martinaičio straipsnin ir interviu, pokalbin rinktin? Lietuviškos uto-pijos (Vilnius: Tyro alba, 2003).
12 Marcelijus Martinaitis, Poezija ir žodis, Vilnius: Vaga, 1977, 55. (Toliau skliausteliuose - PIŽ ir po kab-lelio puslapio numeris).
143
Stipri nuojauta apie Martinaiti, kaip kultúros antropologa, ir kartu informan-ta, leidžia [ jo kúryba, žvelgti iš literaturos antropologijos perspektyvos. Poezija kaip tikrovés interpretavimas medžiaga, ima iš realybés patirties, ivairiai atrinkdama ir kombinuodamarealijas. Sie isivaizdavimo veiksmai, pagal Wolfganga, Iserj, ta, patirties elementu koliaža, sufikcina ir padaro universalii13. Tai néra nauja mintis literatu-rologijoje: apie poezijos sasajas su tikrove, poeto „ikvépimus" kalbéjo dar Aristotelis ir ištisa fenomenologijos tradicija. Tačiau antropologiné žiúra tuos subjektyvios patirties fenomenus, iškylančius individo sa,-monéje, pakyléja iki universalaus lygmens ir leidžia kalbéti ne vien apie subjektyvia^ bet ir „objektyvia," tikrov? - tai yra apie konkrečios kultúrinés bendruomenés so-cialinj konteksta^ jame rvyrančia, reikšmiii ítampa, ir energija,. Todél vaizduoté kaip tam tikra pasaulio interpretavimo ir repre-zentavimo priemoné yra viena iš pagrindi-nnt antropologinin kategorijii. Vaizduotéje saugomas vienintelis „tikrasis", nes suvok-tas ir igav?s forma^ žmogaus gyvenimas.
Vaizduotés sritis apima ir atminti,, kuri dažnai netikétai, nevalingai perkuria pa-tirtj:
Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečiii iyykhi dokumentaliai tikslus ap-rašymai, nors to tikroviškumo visokiais budais siekiama arba jis imituojamas. [...] Kaip besi-suktum, tas prisirninirmi rašymas vis tiek yra kuryba, apma,stymai apie tai, kaip kažkada su-pratai arba dabar supranti prabégusi gyvenim4, jvykius, žmones, pats save (MG, 6)
13 Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir [sivaizdavimas, Vilnius: Aidai / ALK, 2002, 52-53.
Visa Martinaičio kúryba yra persmelk-ta atminties, taigi prisodrinta tikrovés. Todél reikšminga yra kiekviena pasirinkta priemoné tai tikrovei interpretuoti. Siame straipsnyje ir stengiamasi suprasti Martinaičio patirties interpretavimo „strategi-jas". Apsispr?sta remtis ne konkrečiomis eiléraščin knygomis, žyminčiomis poeto kúrybinio kelio raida, ir brandy bet viena paties autoriaus sudaryta poezijos rinktine Sugr{žimas, apimančia devynias jo eiléraš-čin knygas nuo samoningo kúrybinio kelio pradžios, t. y. antrosios knygos Debesn lieptais 1966 m. (paties autoriaus neitrauk-ta pirmoji knyga Balandžio sniegas (1964) kaip atsijusi nuo visos kúrybos), iki tam tikro kúrybinio etapo pabaigos (1996 m. rinkinys Atrakintá). Pagrindiniu Martinaičio prozos pasakojimo šaltiniu pasirinkta knyga Mes gyvenome / biografiniai užra-šai (2010), tačiau daugeliu atvejn remia-masi literatúrologiniu esé romanu Laiškai Sabos karalienei (2003).
Poezijos liudijimas
Walteris Benjaminas rašydamas XX am-žiaus pradžioje atkreipé démesi \ tai, kad modernusis pasaulis, vos per vienos kartos egzistencijaj prarado patirties perdavimo galimyb?. Anot jo, anksčiau „buvo visiškai aišku, kas yra patirtis: vyresnieji ja, visad perduodavo jaunesniems. Kitaip tariant, patarlémis ir žodingomis istorijomis, o kartais kaip pasakojimus iš tolimu kraštu, su amžiaus teikiamu autoritetu, prie židi-nio, apsupti súmt ir anúkii"14. Tačiau už-
14 Walter Benjamin, „Patirtis ir skurdas", Nušviti-mai, verte Laurynas Katkus, Vilnius: Vaga / ALK, 2005,
144
teko Pirmojo pasaulinio karo, kad kariai iš kovos lauko grižty tylédami, nemokédami papasakoti, kas ivyko, „ne turtingesni, bet nuskurde/', netek? tiesioginés patirties per-teikimo galimybés:
Karta, [ moky kly važiavusi arkliniu tramvaj u-mi, atsiduré vietovéje po atviru dangumi, ku-rioje viskas pakit?, išskyrus debesis ir - pačiam centre, tarp naikinančiujégij ir sprogirmj - tra-prj mažyti žmogaus kuny.15
Bandymas tiesiogiai nupasakoti naujy techninio karo patirti nebúty buv^s sékmin-gas, nes patyrusi pasakotojy ir jo patirties neturinčiy interpretační? bendruomen? Benjamino pavyzdyje sieja tik nepakit^s dangus ir, nepaisant visy niokojančiy spro-gimy ir brutalios techninés jégos, vis dar toks pats pažeidžiamas žmogus. Per mažai bendry ženkly, kad búty galima susikalbé-ti. Ir tik patirties aiškinimas metaforomis, asociacijomis, kitais ivaizdžiais, subjekty-viu santykiu ir emociniu kruviu, „tirštas", „sodrus", anot Geertzo16, aprašymas teikia vilties, kad patirtis bus paliudyta, suprasta ir gal net isiminta kaip mirštančiojo pali-kimas arba kaip Benjamino akcentuotas patarimas búsimoms kartoms17.
209. Ši mintis přiměna ir Jurijaus Lotmano ižvalga_apie tai, kad autorius turi galia, pakeisti „skaitytojo atmin-ties apimti, nes, gaudama kurinio tekstq, auditorija děl žmogaus atminties konstrukcijos gali atsiminti tai, ko ji nežinojo". (Jurij Lotman, Kulturos semiotika, Vilnius: Baltos lankos, 2004, 159.)
15 Ten pat.
16 Clifford Geertz, „Tirštasis aprašymas: interpreta-ciněs kulturos teorijos link", verte Antanas Danielius, Clifford Geertz, Kulturu interpretavimas, straipsnřn rinktině, sudarě Ariinas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2005, 3-33.
17 Walter Benjamin, „The Storyteller", David Lodge, Nigel Wood, Modem Criticism & Theory: A Reader, New York, 2000, 14.
Apie tokj patirties liudijimy „poezijy imanomy po Auštvico", kalba ir etnopoeti-kos praktikuotojas antropologas Jerome'as Rothenbergas (g. 1931), savitai prieštarau-damas garsiaj am Adorno pareiškimui. Rothenbergas gimé ir augo Amerikoje, po An-trojo pasaulinio karo kelerius metus tarna-vo JAV armijoje Vokietijoje, bet, sužinoj^s apie savo giminaičiy tragišky likimy naciy Treblinkos naikinimo stovykloje Lenkijo-je, nusprendé aplankyti ty viety, kur, kaip jis sako, „išgirsta" poezija buvo aiškiau-sias kada nors sutiktas paaiškinimas, kodél jis rašo eiléraščius18. Rothenbergas, kalbé-damas su moderniosios poetikos žurnalo 2Jacket redaktoriumi Alu Filreisu, aiškina, kad tada Treblinkoje jis girdej^s poezijy ne ausimis, bet tai buvusi „patirtis plius kažkas daugiau"19: tai yra „sukrétimas ir kartu nesuvokiamas impulsas", holokaus-to isisamoninimas, pirmiausiai ji atved^s \ poezijy. Rothenbergas poezijy, net lyriky (kuri Adorno atrodé barbariška holokaus-to užnugaryje) supranta kaip „rezistencijos formy" ir savo darbuose konstatuoja, jog „po Auštvico yra galimá tiktai poezija". Jis laikosi pozicijos, kad tyla, kad ir kokia büty iškalbinga, néra išeitis20. Patirti bütina perduoti taip, kad ji rezonuoty su adresátu, kad itraukty savaji „aš" i patirties reflek-sijy, neimanomy perteikti, artikuliuoti kitu
18 Jerome'o Rothenbergo ir Alo Filreiso pokalbis Kelly Writers namuose, Pensilvanijos universitete, JAV 2008 m. balandžio 29 d. Pokalbio transkripcija paskelb-ta Pensilvanijos universiteto elektroniniame modernios bei šiandieniněs poetikos žurnále 2Jacket (redaktorius AI Filreis). Prieiga internete: http://jacket2.org/inter-views/jerome-rothenberg-kelly-writers-house-april-29-2008 [tikrinta 2012-11-12],
19 Ten pat.
20 Ten pat.
145
büdu kaip tiktai metafora, asociacijomis, intuicija, kuri prieinama menui, poezijai.
Taigi jeigu, pagal Geertzy „tirštasis ap-rašymas" yra subtiliausias ir išsamiausias tikrovés supratimas, arba, kaip pasakyty Rothenbergas, „patirtis plius kažkas dau-giau", tada poezija yra pats „tirščiausias" tikrovés aprašymo bůdas. Poezija perteikia ne fakty kroniky, bet patirtj, „nušvitusf tikrovés suvokimy. Martinaitis savo esé knygoje Poezija ir žodis, kaip ir daugelis kity rašytojy, patvirtina mintj, kad ikvé-pimas, „kůrybos bušena néra kokia nors egzaltacija. Ne vienas poetas yra kalbéj^s, kad tokiy valandymenininkas ne atitrůksta nuo tikrovés; priešingai - tai yra nepapras-tas realybés regéjimas, gilesnis prasmés su-vokimas, kartais labai ryškus ir netikétas" (PIZ, 61). Martinaičio pavartota poezijy apibůdinanti syvoka „gilesnis suvokimas" atitinka Geertzo formuluoty etnografijos uždavinj pažinti kultůrinés bendruomenés „vaizduotés visaty kurioje [jos] veiksmai yra ženklai"21. Vadinasi, poezija, turédama galiy atskleisti „vaizduotés visaty", kartu gali paaiškinti ir kultůros ženklus, kuriy syveikos kuria prasmes ir lemia, moty-vuoja tam tikry kultůrinés bendruomenés elgesi, reakcijas, suaktyvina „socialin? energijy"22 - ašaras arba juoky.
Siuo požiůriu Martinaičio poezija unikali tuo, kad, kaip ir Rothenbergui, ji buvo pirminis impulsas, kil^s apmystant savo gyvenimo patirtj staiga prarastoje ir
21 Geertz, 14.
22 Stephen Greenblatt, Shakespearean Negotiations: The Circuliation of Social Energy in Renaissance England, Berkeley, Los Angeles: University of California Press,1988, 6.
sunaikintoje gimtinéje ir bendruomenéje. Poezija buvo pirminé Martinaičio antro-pologinés vaizduotés išraiška, o jo „eseis-tiné savirefleksija, - kaip pažymi Speičyté, - išryškéja tik véliau, jau susiformavus jo poetinés antropologijos konturams ir re-prezentacijoms kúryboje"23. Tokiy chronology y veikusios ir sovietmečio aplin-kybés, bet tuo labiau, anot literaturologés, , jos skatinty žiúréti \ poezijy kaip \ pirmaji tarpininkavimo veiklos lauky kuriame išryškéja ir susikuria Martinaičio balsas, naujai modeliuojamas, varijuojamas pro-zos pasakojimuose"24. Taigi todél \ poezijy verta gilintis kaip \ ypač autentišky intuityvy, impulsyvy, todél labiausiai su emocine vaizduote, o ne su moksliniu pa-žinimu susijusi pasakojimy.
Poezija, kalbédama išskirtinai autentiš-ku balsu, fiksuoja nebútinai tai, ky užfik-suoty profesionalus etnografas, rengiantis „skystuosius", t. y. vien faktinius, statis-tikos duomenis registruojančius kultůros aprašymus25. Anot Martinaičio, „poezija vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode aug^s medis, kiemo žole nubégantis véjas, gyvulio akys, gražiai \ savo lizdy besileidžiantis gandras" (MG, 6) - ir tai atsiskleidžia kaip koncentruotas prasmés mazgas, esmés pagava, kuri panašia reikš-miy sistema besinaudojančiam žmogui gali sukelti akimirksninj užčiuoptos paslapties, nušvitusios prasmés malonumy. Toks ge-
23 Iš asmeninio pokalbio.
24 Ten pat.
25 Tai nereiškia, kad tiesioginiai etnografiniai apra-šymai negali buti „tiršti" - pvz., garsioji Geertzo studija Gilusis lošimas (The Deep Play) apie Balio salos gai-džiii kapotynes.
146
béjimas atskleisti subtilius emocinius su-fikcintu tikrovés detalty ryšius, artikuliuoti tikrovés „aura," (V. Crapanzano)26 ypač búdingas poezijai.
Kad perteikty santykj, esm?, poezijai „daugžodžiauti" nereikia:
Ten motinai liudna. Ji tyli skara prisidengusi veida,. Ir slenkstis ten perskiria žmones, ir verkia vaikai, kad tylu.
(„Slenkstis, SG, 47)
Buities vaizdas savo kompozicija, Ise-ris sakyty - atrinkty tikrovés elementy kombinacija, ir sakymo tonu (trumpi saki-niai, intervalai, kelis kartus pasikartojantys jungtukai „ir" sakinio pradžioje, paprasty kasdiety kalbéjima, ar dainuojamosios tautosakos tradicija, menanti nerimuota posmo paskutiné eiluté) kelia metafizinio graudumo ispúdi Motina po skara slepia savo liúdesi, ji tyliai viska, laiko savo šir-dyje. Tokios baugios tylos akivaizdoje ei-léraščio subjektas paradoksaliais priežasti-niais ryšiais susijusius sakinius (slenkstis perskiria žmones nulemdamas baugi^tyla^ ir todél verkia vaikai) pateikia kaip sudéti-nius sudedamojo sujungimo sakinius, kurie paprastai yra lygiaverčiai, turi prasminj savarankiškuma,. Tokia loginé neatitiktis (jo prielaidas taip pat galima sieti su socio-istorine tikrove), kai priežastis ir pasekmé pateikiami kaip lygiaverčiai ir vienas nuo kito nepriklausomi démenys („Ir slenkstis ten perskiria žmones, / ir verkia vaikai, kad tylu"), sukuria semantinj paradoksa^ nuojauta^ kad kažkas čia ne taip, kad ši mi-
26 Vincent Crapanzano, Imaginative horizons— an essay in literary-philosophical anthropology, The university of Chicago Press, 2004, 18.
noriné intonacija néra naruralus ir ramyb? teikiantis dalykas. Tyla šiame „aprašyme" reiškianerima,: pirmoje eilutéje motina tyli, paskutinéje posmo eilutéje „verkia vaikai, kad tylu". Tylos siauba, vaikai junta intui-tyviai, o ne racionaliai suvokia ar sugeba paaiškinti. Tokia baugi tyla isitvyro dél pa-žeistos pasaulio tvarkos, kuria, savo ruožtu lemia žmones perskiriantis slenkstis. Eilé-raščio motinai nebúty taip liúdna, nebúty taip baugiai tylu ir neverkty vaikai, jeigu žmonés visada kartu gyventy, jeigu nebúty priversti skirtis, jeigu nebúty pažeidžiamas prigimtos bendruomenés vientisumas. Tai tradicinés archajinio kaimo bendruomenés vertybés, išgrynintos gyvenimo patirties ir gilty šeimyniškumo tradiciju,. Tokia, eilé-raščio prasm? patvirtina ir autobiografinis prozos pasakojimas:
Tačiau viena, diena, mums vokiečni buvo liepta susikrauti visa, manta, ir traukti link Vokietijos. [■■■]
Kai dabar pagalvoju, juk taip varu evakuoja-mi turéjome atsidurti Vakaruose, kaip atsitiko ne vienai šeimai. O ir suaug§ tada svarsté, ka, daryti: ar trauktis \ Vakarus su vokiečiu ar likti po rusu, kurio klastingos užmačios jau buvo pažjstamos iš pirmosios okupacijos? Man at-rodo, kad nugaléjo moterys, kurios imdavo verkšlenti: kaip čia paliksi gimines, namus, žem§, senus tévus, gyvulélius? Kiek žinau, ro-dos, niekas iš mano téviškés karími neišvyko j Vakarus, nors griz§ po evakuacijos dažniausiai nerasdavo nei trobesiii, nei maisto, nei kuo žie-mai apsirengti (MG, 58)
Tai tik viena iš visu toje kultúroje ima-nomu slenksčio perskyrimo galimybty, tačiau netekties siaubas, baugi, nejauki tyla, ašaros ir liúdesys visa, laika, yra tas pats. Kita vertus, ramybés neteikia ir samonin-gas  apsisprendimas peržengti slenksti,
147
tiesiogiai, net dramatiškai, suvoktas kitame eiléraštyje: „Kas nors man kojas apkabinkit. kad iš čia / išeiti negaléčiau, neišleiskit - / [...] / Kai paskutinis išeinu nusukdamas akis" (TNR, 311). Minéto eiléraščio sémantika itraukia ir tokiy „savanoriško" išéjimo situacijy. Savo biografiniuose už-rašuose Martinaitis sako:
Kelioné iš savo pasaulio buvo suvokiama kaip prievarta, nelaimé, netektis, svetimybés isiki-šimas i šili žmoniti gyvenimy Griž^s iš kitur jaubudavo lyg ir ne toks, nesavas. Paserbenty ir aš buvau vienas pirmujii savo valia visiškai palik^s ši krašty i kúri gýžti jau negaléjau ir nebučiau galéj^s, tap^s nesavas. [...] Kažkur giliai pasamonéj veikia ši jau nieko nebereiš-kianti trauma [...] (MG, 114) Prisimenu, kaip skaudéjo tévams tas mano iš-éjimas, nors jie ir patys užsimindavo, kad čia likti man butii šunku (MG, 115)
Ivaizdžhi daugiareikšmiškumui, se-mantiniam jy „tirštumui" galimybiy teikia poezijos artimumas metaforai. Pasitelkus Ricoeury galima teigti, kad, tiek metafora, tiek ir poezija niekada nebus galutinai iš-versta, redukuota, nes poezija néra tikrovés „pagražinimas". Anot Ricoeuro, metafora „perteikia naujy informacijy [...] mums pasako ky nors nauja apie tikrove/'27. Ly-giai taip pat ir poezija suteikia papildomy duomeny, priartina mus prie subtiliyjy tikrovés lygmeny. Martinaitis Poezijoje ir žodyje tai patvirtina: „Tikrovés pažinimas néra tiesioginis aktas - žiúriu ir matau. Tai yra ir vidiniy tikrovés formu pažinimas [...]" (PIŽ, 90). Metafora kaip tik ir aiškina tas „vidines formas", kurios leidžia priar-téti prie Kito patirties.
27 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija, Vilnius: Baltos lankos, 2000, 66.
Martinaičiui svarbus atrodo ir išorinis žvilgsnis, distancija, norint ivertinti, pama-tyti „aprašomy" tikrov? kaip fenomény ir sugebéti ja stebétis. Anot jo, išsamus tikrovés pažinimas „nepnanomas be subtilaus išsilavinimo, be žiniy, kulturos ir idéjinio nusistatymo" (PIŽ, 90). Bútent tokia ir yra Martinaičio pozicija savo aprašomos kul-turinés bendruomenés atžvilgiu: j is yra ir jos dalis, ir kartu jos kritikas, teiséjas, kaip sako Rimantas Kmitá, „tos bendruomenés maištininkas, išsišokélis"28. Kmitá primi-né ir vieny pokalbi su poetu Jonu Strielkú-nu (kalbino Gražina Ramoškaité), kuriame jis ivardija to meto poety santykj su savo prarastais gimtaisiais kaimais:
[M]an atrodo, labai teisingai yra pastebéj^s M. Martinaitis, kad mes rašome ne apie da-bartini kaimy o apie ty kuris jau gyvena tik mumyse, pavirt^s musti sielos savastimi. Ne-isivaizduoju, kad galéčiau parašyti eilérašti, dieny ar savait? pabuvoj^s kokiame koluky-je ar gamykloje. Tokiti išvykti gali pakakti tik reportažui ar apybraižai (beje, aš itartinai žiuriu i eiliuotus ar eiliti prismaigstytus re-portažus). Tačiau, aišku, tenká buvoti kaime ir konkrečiai gimtinéje. Štai tada ir prasideda tai, apie ky rašome eiléraščiuose. Iš vienos puses, tai tas pats kraštas, kuy nuolatos nešiojies savyje, kuy dienynakt matai atminties akimis, kurio medžius ir akmenis aprašinéji. Iš kitos pusés - tai jau visai kitokia žemé, pasikeit? net peizažai, nekalbant apie žmones, kuriti darbai ir rupesčiai tau jau nebe visada suprantami, kaip ir jiems tavieji svetimi. Nettarm^, kurios tave išmoké motina, girdi tarytum iš šalieš, nes ijy visai sugyžti nebeimanoma...29
Taigi poetas savo tyrimy lauke yra daly vaujantis stebétojas. Martinaičio ir kity jo kartos poety atveju tas tyrimy laukas
28 Iš asmeninio pokalbio.
29 Pokalbiai apie poezijq, kalbéjosi Gražina Ramoškaité, Vilnius: Vaga, 1984, 117-118.
148
egzistuoja j au tik atmintyje, neturi jokiy apčiuopiamy parametry, išskyrus vieny kity tévo drožty šaukšty ar kiny, šiaip kokj parsivežty rakandy: „Anksti, net per anksti, nesulaukus „atsiminimy amžiaus", tévišké tapo vien prisiminimais, literaturine vizi-ja. Kada renkamos kultuvés, net šaukštai, tai kaip nepradési rinkti žmoniy judesiy, kalbéjimo búdy, pózy?"30 Tiesa, Marti-naitis galiausiai parsivežé ir namy bet ne „ty tradicin? sanklody kur tau buvo viskas paruošta ir reglamentuota nuo gimimo iki mirties"31, ne ty kraštovaizdi, kuris neat-siejamas nuo dar vaikystéje isisamoninto namy, gimtojo kaimo vaizdinio. „Kaip saulei - be lango - šviesti?", - klausiama eiléraštyje „Laiptai rugiy lauke" (DL, 48). Atsipléšimas nuo gimtojo kraštovaizdžio ir kartu nuo savos kulturinés genties pa-žeidé pasaulio harmonijy vientisumy. Si neatitiktis tarp patirtos, isisamonintos ir esamos, gyvenamos búties (kuri turéty búti vientisa, nedali) greičiausiai ir lemia Mar-tinaičio kúrybai búdingy paradoksy:
[■■■]
Sode o sode balta o balta obelis man ant ranku supasi pakirsta.
Supasi pakirsta. be žiedti - balta.
Sidabrava -ant rankti nusvirus, - dar vis gyva. o jau mirus.
(TPŽ, 158)
30 „Už liepsnojančiii duní", su Marcelijumi Marti-naičiu kalbasi literatüros kritikas Stasys Lipskis, Pergole, 1980, Nr. 5, 126.
31 Ten pat, 128.
Martinaitis jaucia poreikj „tirstai" ap-rasyti ty atmintyje dar vis gyvq, bet jau mi-rusiq kaimo kultürin? patirti ne todel, kad praeities kaimo gyvenimas büty savaime vertybe ir siekiamybe (jo poezijoje nema-zai demesio skiriama kritinei to gyvenimo refleksijai), bet todel, kad, kaip ir Rothenbergas, Martinaitis jaucia poreikj jsi-samoninti, suvokti patirti, kuri pranoksta asmenini zmogaus gyvenimy ir kreipiasi i dabarties ir ateities interpretacin? bendruo-men?, kurios patirtis, gali büti, vieny dieny ims rezonuoti su perskaityta poezija.
Rezonuojancios reiksmes
Martinaicio antropologine mimeze apima ne tik vizualy akimirkos gestalty bet ir in-tonacijy tony, sakymo stiliy, kuris, kalbant apie archajin? kultürin? bendruomen?, yra neatsiejamas nuo folkloro. Tautosakos ir literatüros syveiky tyr^s Saulius Zukas, remdamasis daugiausiai rusy mokslininky formalisty darbais, teigia, kad tautosaki-nis, kaip ir literatürinis, pasaulio suvokimo büdas remiasi panasiais simbolizavimo principals, nors simboliniy formy prasmes siose skirtingose „estetinese sistemose" nesutampa32. Vienas is ryskiausiy skirtumy yra tas, kad tautosaka naudoja simbolines Schemas, o literatüroje simboliskos tampa kaskart naujos, originalios kombinacijos, beje, galincios cituoti ir nusistovejusias Schemas.
Kalbant apie ty nusistovejusiy schemy citavimy, jy panaudojimy originaliame kü-rinyje, pakankanet ir minim alaus akustinio
32 Saulius Zukas, Tautosaka dabartinéje lietuvii{ poezijoje, Vilnius: Vaga, 1983, 66.
149
ar semantinio salyčio, kad priartétu visas platus tautosakos kontekstas, suponuojan-tis per amžius išsigryninusius archajinés bendruomenés pasauléjautos konceptus - galima sakyti filosofines abstrakcijas. išreikštas konkrečiu simboliniu pavidalu. Zukas savo knygoje pateikia literatůro-logo Vytauto Kubiliaus nurodomas tris pagrindines tautosakos panaudojimo lite-ratůroje pakopas: „stilizacija (dominuoja tautosakos stilius), psichologiné folkloro medžiagos interpretacija (dominuoja in-dividualus autoriaus stilius) ir literatůros mitologizavimas."33 Zukas taip pat přiměna C. Lévi-Straussa, ir mitologijos tyrimus. kurie atskleidé, kad abstraktus mastymas žmogui niekada nebuvo svetimas, kad ir „konkrečiais vaizdais galima abstrakčiai majstyti (C. Lévi-Straussas tai pavadino brikloliažu)"3*. Tokia mintimi remiasi ir antropologas V. Crapanzano, teigdamas. kad vaizduotés horizontas visada apsiribo-ja gyvenamu pasauliu ir patirtimi35.
Liaudies dainoms bůdingas paraleliz-mas, - pabréžia Zukas, - sujungia du na-rius: gamtos peizaža, ir „žmogiškaji" nari. Bendruomené yra taip susigyvenusi su tau-tosakišku pasaulévaizdžiu, kad kartais net ignoruoja to pasaulévaizdžio salygiškuma, ir tautosakos vaizda, laiko realistiniu, ypač kai „praleidžiamas „gamtiškasis" parale-lizmo narys ir dainoje „veikia" tik mergelé bei bernelis. Sio žmogiškojo paralelizmo nario kažkodél nevadiname simboliu ar metafora, nors gamtiškoji paralele yra vi-
Žukas, 75.
Ten pat, 67.
V. Crapanzano, 14.
siškai greta, tiesa, neišsakyta."36 Zukas remdamasis rusp kalbininko Andriejaus Potebnios darbais, atkreipia démesi, kad liaudies daina néra realistiška šiandiene realizmo prašme, nes visi jos personažai, situacijos ir intrigos yra simboliškos37. Todél poezijoje pasitelkiama tautosakos stilistika pirmiausiai pritraukia ne dainin-gas intonacijas ir kontekstus (raudii, karo dainp ir t. t), bet ta, simbolini pasaulio vaizdavimo búda^ neatsiejama, gamtos ir žmonip paralelizme situacijn ir personažp schemiškuma,. Martinaičio poezijoje toks tautosakos simboliniu, schemu, ir individu-alios minties persidengimas yra išraiškin-gas kulruros interpretavimo, jos „tirštojo aprašymo" búdas. Todél akivaizdžiai tau-tosakiški Martinaičio eiléraščiu, „siužetai" ir personažai, viena vertus, yra autentiškos antropologinés vaizduotés artefaktai, inter-pretuotini kaip etninés kulruros mikroteks-tai, kita vertus, jie implikuoja tautosakos išgrynintas simbolines reikšmes, santykiu, schemas, kurios rezonuoja su individualia poeto kaip antropologo patirtimi.
Dainingos Martinaičio eiléraščiu into-nacijos, lietuvni tautosakai búdingi demi-nutyvai („savo saul? j au uždirbot, / baltieji žmoneliai I [...] / kur ta mano paskutiné / saulelé raudona?", SG, 107; „išjojo brole-lis I \ ménesf, DL, 65), spalvp simbolika („aš neturiu / baltu žirgu"; „baltu tévp / bal-ti vargai" - SG, 90), „gamtiško" ir „žmo-giško" narip paralele („Saule - pro debesi, / motina - pro langa,", SG, 96), tradiciniu, folklorinin siužetp užuominos (brolelis
Žukas, 66. Ten pat.
150
pasibalnoja zirga, ir isjoja; ziurejimas pro langa^ motinos laukimas, rauda ir pan.) yra tie dviejp atskirp estetinip sistemp salycio taskai, pritraukiantys ir savus vienas su kitu rezonuojancius kontekstus: erdves ir krastovaizdzio poetikaj tradicin? patriar-chalin? bendruomenes sanklodaj gamtos ir zmogaus paralel?; skausmo, netekties patirti ir pan.
Martinaitis, rasydamas apie „Medinj lietuvip epa,", konkreciai apie medin? Ru-pintojelio skulpturajr jos plastines variaci-jas, pabreze jos „nesugadinamuma,":
[FJigura, galima didinti arba mazinti, jkelti j stogastulpi ar koplytel?, polichromuoti arba palikti medienos fakturo stebeti is toli arba is arti. Rupintojeliai israiskingi net ir tada, kai drozejas neturi didesniti gabumti arba yra ne-igud^s valdyti irankio. Zodziu, blogai padaryti figure beveik nepnanoma, nes pats vaizdinys kulturoje ir vaizduoteje, o ne jo medziagineje israiskoje yra savaip tobulas, panasiai kaip pa-sakti, daimi veikejai ar sakmiti mitines butybes niekaip „nesugadinanu", ka, apie jas kalbetum ar kaip vaizduotum (LSK, 57)
Tai yra esmine tautosakines (ir apskri-tai) mimezes savybe: tautosakinivi motyvii (intonacijvi, siuzetn, ivaizdzivi, simbolinio vaizdavimo) nepnanoma „sugadinti". Juos galima varijuoti kaip nori, kaip intuityviai jauti, ir jie nepraras savo simboliskumo. visada siesis su archetipiniu kulturos klo-du. Martinaicio poezijoje folklore motyvai yra naudojami visais Vytauto Kubiliaus isskirtais biidais (stilizacija, psichologine interpretacija ir mitologizavimas), taciau visais atvejais islaikomas autentiskas auto-riaus balsas, o tautosakos simboliskumas tik sustiprina individual^ liudijima,:
Ant rudenio lauktijuodti as neturiu baltii zirgti.
Ant tii laukii baltii seniai jau sudege mano natnai
ir kamanos -su jom zirgai. baltii tevii balti vargai.
(SG, 90)
Is tautosakos perimtas tikslus rimavi-mas („Antano Vienzindzio rauda", ATSS, 116; ,^emaicin plentas", TPZ, 182) arba kaip tik, atvirksciai, nerimuota paskutine posmo eilute, palyginti negausus zody-nas, isskirtinai - stilizuotai - susij?s su snekamaja, buitine, patirties kalba, kuri Martinaicio poezijoje yra ir savos genties liudijimas, rezonuojantis su liaudies daimi simbolizmu:
Savo saulejau uzdirbot. baltieji zmoneliai. Verkdami mane sutiksit po dangum raudonu.
Ugn; glostysiu - dar silta^ pro langus ziuresiu: kur ta mano - paskutine saulele raudona?
Ten keliii keliai kryziuosis. bus nuplauti slenksciai. ir berzais bus apkaisytas juodas rankii vargas.
(ATSS, 107)
Martinaicio santykis su praeities kaimo kultura yra skausmingas, ir nepnanoma apsimesti, kad ziojincias tustumas burp
151
galima užpildyti simuliakriniais tautinés kulruros atributais: „Menki atramos taškai visos tos etnografijos, senukai, romantiška agrarinés kulruros simbolika, kuri puikiai tinka sudaryti ispúdžiui, kad jokiy problému néra, kad su naujovém puikiai susigy-veno tai, „kas buvo geriausio praeityje". - be skausmo, be moraliniy nuostoliy."38 Martinaičiui svarbi patirties refleksija. interpretacija, o ne automatiškas tradicio-nalizmas kaip savaiminé vertybé. Poezija persmelkta skausmingo ilgesio ir kartu su-vokimo, kad kaimas uždusinty gyvenimy. Neatitikimas tarp prigimties, pašaukimo ir gyvenimo („Niekur nepabégsi nuo keisto jausmo: prigimtim esi su senu, protu - su nauju"39) pažadina kitokias kulruros ženk-ly reikšmes nei literaturoje iprasty praei-ties idealizavimy. Akivaizdi Martinaičio pastanga suvokti, isisymoninti praeitj ir per jy atpažinti save dabartyje:
[■■■]
Mano núrtinga žerné
švelniai alsavo [ veidy
Aš iš džiaugsmo verkiau,
kad šiy nakti suvokiau tai.
ko niekad nebuvo
ir niekad, ir niekad nebus,
o kad gyvas -
tik tiek teturiu.
[■■■]
(„Rasos naktis, TPŽ, 157)
Apibendrintai kalbant, Martinaičio poe-zijos pasaulévaizdis yra pažymétas netek-ties, praradimo, neturéjimo ženklu: „Netu-riu kuo atsiteist / šitokiai vasaros nakčiai: / nepripjoviau jai šieno, / [ obel[ ne^kabinau dalgio, / net langas, atvertas [ ménesieny -
38 „Už liepsnojančiii dum", 128.
39 Ten pat.
I ne mano." (TNR, 305); arba: „Noréčiau turéti langy / pro kurj matyčiau rugius" (TNR, 304); taip pat: „Neturiu neturiu aš akin / žiúréti \ tamsy / ir kalbos / kalbos neturiu / prakalbinti mely ir užmarštL" (TPŽ, 179) Búties nepilnatv?, metafizinj trukumy, stygiy poezijoje lemia Martinaičio išgyventas namy praradimas, paveldé-tos bendruomenés sunaikinimas, skaudus neteisybés jausmas (politiné prievarta, apgaulé, naujo gyvenimo sterilumas, šal-tumas, nepatikimumas, žodžio nesilaiky-mas):
Mano uždirbtam danguj man liudna ir nesmagu. Šventadienirj ten neturiu, gaisruojančnj eženj.
Visa, kas mano - ne man, ne mano laukai ir namai.
Visa, ky rankoj laikau, priimdamas - atsisakau.
Ir dvelkia nuo saulés šalčiu, -ji teka iš rankrj tuščnj.
(ATŠŠ, 126)
Iškalbingas yra Martinaičio epitetiškai vartojamas ivardis „mano". Tai ne vien nuoroda \ daikty priklausymo santykius, bet semantiškai daug sodresné kultůri-né referencija. „Mano" yra vienaskaitiné iprasto, „paveldéto" epiteto mUsu, supo-nuojančio bendruomen?, gentj, kurios jau nebéra (todél músi[ virto { mano), forma. Kaip poetas liudija savo prisiminimuose, kalbant apie tada supusi pasauli, žem?, ivardis musil reišké intymy, beveik kúniš-ky ryši: mUsu žeme tapdavo tik ta, kuriy savo rankomis žmonés idirbdavo, tarsi pri-sijaukindavo, dél to ji buvo brangi - pats tvirčiausias žmoniy viso gyvenimo pagrin-
152
das (Martinaičio kraste gyvenimu ir buvo vadinamos sodybos, úkiai - MG, 18):
Tévas po darbo, šventomis dienomis žiuréda-mas pro langa^ apeidamas laukus ar atsirém^s \ vartelius, sakydavo panašiai kaip Juras Tarutis iš P. Svirkos „Žemés maitintojos": Žiúrěk, mo-tin, músn žerné. Darvaikas patyriaujos derlu-ma^ kasdamas ravédamas, talkindamas tévams šienapjutéje ar rugiapjutéje. Ta musii visa žerné buvo perleista per těvii ir mano rankas. j^ravint, purenant, sodinant Paskui soviehi subendrinta ji pasidaré nebe músii. Numelioruota, išversta traktorhi, prigir-dyta chemikálii pakeité savo spalvaj suaušo, tapo kieta nors kirviu kirsk (MG, 19).
Autentiška ivardžio manolmusii ir žemés reikšmé iš gyvenimo persikélé ir \ poezija, - pirmiausiai [ poezijaj „Tu mano žemdirbe dvasia, / púsléhi ranku varguose" (ATSS, 89). Země yra vienas iš archajinio žmogaus pojúčhi šalia regos, klausos, lyté-jimo, net dvasinio jausmo, intuicijos:
Jei man širdi išims -svetimos neidék: ten, kur ji buvo, sauj^žemiii ;berk, kad girdéčiau, kaip kalas gyvybé.
(„Jeigu akis man išpléš", ATŠŠ, 93)
Martinaitis savo biografiniuose užra-šuose prisimena, kaip per kára, búdamas vaikas priglausdavo ausi prie žemés ar sukasto kelio ir klausydavo, ar nesiartina kokia nelaimé, neatidunda fronto tanketés ar džipai.
Poezijoje žemés ivaizdis yra sugér^s ne tik žmonin darbo prakaita^ ranku šilurna^ bet ir visa, archajinés (ne vien agrarinés) kulturos tradicija,: „Guli žeméj Donelaitis / tarp senu kardu ir burn /[...]/ Donelaitis búro saujoj / laiko žeme^ po žeme..." (DL,
14). Donelaitiškapasauléjauta, nuolankaus žmogaus gyvenima, irašanti [ gamtos, žemés tvarka, ir ritm^, sutampa su Martinaičio patirtimi, o poezijoje aktualizuoja veik nepakitusias tradicinés naturinés bendruo-menés reikšmes, kuriu pastovumas teikia žmogaus gyvenimui tikrumo, saugumo jausma^ ramyb?, kad viskas bus taip, kaip anksčiau, kaip „turi búti":
Vakar ir visados virš žydinčios gluosnio lazdos, virš upili ir pievii spalvos, virš medžiii, sodybii, kalbos...
Virš kelio, kur guli akmuo, virš sugqíimo namo, vakar ir visados, vakar ir visados...
<...>
(SG, 45)
Kita gyvenimo tvarkos ir ramybés saly-ga-tai vienybés sugamta, su žeme jutimas, saulés kalbos mokéjimas („Riedék, riedék, saule, / visad smagi ir laiminga / ir supran-tama visiems / kaip kalba" - TPZ, 163). Martinaičio liudijamame pasaulévaizdyje žmogus néra hierarchiškai aukštesnis už gamta^ néra gamtos valdovas. Savo pra-kaitu idirbama žemé néra tos žemés paver-gimas, bet kaip tik klusnus nusilenkimas jai, kúri iš savo (iš Dievo) malonés duoda vaisin. Žmogus derliu, susirenka ne kaip j am savaime priklausančias gérybes, bet kaip dovanas (todél poemoje „Sienapjúté" vaizduojami du kaimiečiai žemaičiai taip piktinasi ir nesupranta iš miesto atvažia-vusio sovietinés valdžios prievaizdo Kas-pučio, kuris úkininkams vis kartoja: ,JVu, ševelisj, davaijte\ I Kiekvienas darbas turi teikti džiaugsmaj/ [...] / Mes iš gamtos ne-
153
lauksime malonňi! / Mes patys turime jas pasiimti! Patys!" (GR, 386-387). Archa-jiniame pasaulévaizdyje žmogus, kaip ir avelé, mažiausia boružé, priklauso vienti-sai gyvybés visatai, todél ne gélés lenkia galvas ten, kur žmogus žengia, bet priešin-gai - žolé laisvai gali praaugti ir visiškai uždengti žmogp, užmarštin nugramzdinti jo vardaj „Ir žolés peraugs mane / lyg pie-voje palikta, laikraštj. / [...] / Kaip lengva užmiršti mane, / šitaip gulintj / išmestom rankom!" („Sekmadienio baladě", DL, 28). Tokia gamtos galia prieš žmogp mena romantizmo tradicija^ kurios temas Mar-tinaičio poezijoje yra išgirdusi Viktorija Daujotyté. Anot jos, ,J^egenda, vienišu-mas, daina irgi priklauso romantiniams atpažinimo ženklams. Poetui yra artimas ir liaudiškasis, baladiškasis romantizmas, at-gaivintas karo ir pokario dainii, „atminčiu" (pvz., „Sena daina")."40
Archajinis kaimas taip pat neatsieja-mas nuo daiktp: to kaimo prisiminimai yra tokie buitiški, koks buitinis, daiktiškas buvo tos kultůrinés bendruomenés žmoniii gyvenimas. Daiktp kůniškumas riboja ir filosofin^-religin? tos bendruomenés vaiz-duotej
Ryšys su daiktais büdavo savaip filosofinis, juk filosofuojama ir mastoma ne vien žodžiais, bet ir daiktais, nes jie - savotiški amžinybés ir laiko tvarumo ženklai. Juk pagis, pastatas, apyvokos daiktas turédavo jveikti laikaj o tai dabar mums ne visai suprantama ir primityvu. Ar čia nesama šiokio tokio ryšio su Egipto faraonii piramidémis, kurios büdavo kimšte prikimštos jvairiausiii mirusiojo daiktii, kaip laido, užtikrinančio jii amžinaji pomirtinj gy-
40 Viktorija Daujotyté, Lyrikos bütis, Vilnius: Vaga, 1987, 208.
venima_. Per daiktus ir su daiktais vykdavo ko-munikacija tarp gyvujii ir mirusiujii ar net su dievais (MG, 149).
Iškalbingas Martinaičio vienas iš vé-lesniujii eiléraščiii pavadinimas „Růšiuoju prisiminimus", eiléraštyje subjektas juos varto, délioja, stumdo kaip daiktus, spé-liodamas, ar dar jn priteiks, ar jau galima išmesti: „Stai šip turbüt niekam daugiau neprireiks. / Ir šitu. Jp vaizdas neryškus. / Spalvos išbluko, todél nepnanomos kopi-jos." (Atr, 463). Panašiai, kaip su tokiais daiktais, elgiamasi su visais namp, gimto kaimo, kurřp jau nebéra, prisiminimais:
Gimtieji namai, važiuosim \ Vilniti -[■■■]
Laikas mano namai, -pasiimkite stoga, ir langus, \ rietim^ susukite tak^ -paskutiniai man bus marškiniai. [■■■]
Gimtieji namai, pasiimkite skryniaj sudékit i j^ müsii vargo atodüsius, müsii raudas ir müsii giesmes, nuo karo, bado, ugnies ir maro.
Atsargiai suvyniokit \ stalties^
Serbenta^ Kalnujii kalvas, kad nesudužtii jii
vaizdas.
[■■■]
(GR, 345)
Prisiminimai jsismelk? j. gimta, krašto-vaizdj, suaug? su jame stovéjusiais namais, bažnyčia, dvaru, net vieškeliu einančiomis žmonip figůromis. Atrodo, kad praeities gyvenimas, kažkada buv^s gyvas ir vis dar palaikantis eiléraščip subjekto gyvyb?, pats pagaliau „atidavé dvasia," - liko tik pamažu yrantis kůnas, kaip tie tévo pagaminti seni meistravimo jrankiai, visokie jnagiai, kuriii vis mažéja. Prisiminimus jis délioja kaip
154
dekoracijas ir drožinius, bando sukurti, atgaivinti itikinamas praéjusio gyvenimo scenas, kurias tarytum legitimuoja bůtent tautosakos simbolinis lygmuo. Sukurti po-etiniai eskizai yra kaip skulptůros, liaudies meno drožiniai - statiški, nelankstůs:
Ateis sekmadienis ir paukščiai skris sparnais nemojuodami. Veidai lyg bus apšviesti.
(ATŠŠ, 130)
Arba:
Virš Kalnujii bažnytélés eina saulé priešais véja, -vis ant vietos.
(„Rauda prie Davainio Silvestraičio tvenki-nio", TPŽ, 171)
Poetiniai personažai yra ne dinamiš-ki, bet eiléraščio „siužete" dalyvauja visu savo büdingiausni savybiti korpusu, kaip nelanksčios medinés lélés ar skulptůros:
O jus ten, bobos varnos - ant tvoni, gužius atstačiusios,
kas klaupsis prie ugnies, apskalbs ir lopys? Kalbas visokias kalbate, o karvés nemelžtos nuo Varnhi ligi Europos.
(„Pamokymai, rogémis važiuojant pro Varnius", ATŠŠ, 118)
Tačiau net ir stokodami lankstumo, dinamikos poetiniai ivaizdžiai, kaip tie mediniai drožiniai, yra pakankamai iš-raiškingi, kad perteiktu žinia^ papasakorti istoriJQ, Pirminis antropologinis impulsas (bandymas suvokti, „kas čia apskritai nu-tiko" (MG, 77), Geertzas sakytu; „kas, po velniti, čia dedasi?") Martinaičio poezijoje mimetiškai išsiliejo kaip „Medinio lietuvni epo" apmatai, véliau išplétoti esé romane Laiškai Sabos karalienei:
Rodos, kad čia susirinko visa mediné tauta, persirengusi pranašii, šventujii bei kankiniii
drabuziais, ir laukia tik zenklo - ir prakalbes, sujudes... Panasii ispud; daro didieji epiniai veikalai, kuriuose tarsi susirenka to paties laiko tipai, herojai, panasiai kaip „Iliadoje", „Dieviskojoje komedijoje", „Fauste", musii „Metuose". Gal medyje ir yra tas vis nesuran-damas lietuviskas epas, gal medyje ir yra is-reiksta musii epine majstysena? (LSK, 15)
Martinaitis savo ese medzio meistrys-t?, dievdirbyst?, visus dievukus, sventujil skulptureles aiskina kaip kulturoje galio-jancin reiksmty jkunijimaj epifanijaj sim-bolj - genties pranesima, mums: „Ka, nori mums pasakyti si keista bendruomene?" (LSK, 16). Poetas pazymi, kad skulpturos beveik visada yra panasios \ savo autorhi, meistra, - jei ne is karto, tai juos suvieno-dina laikas, lietus, kerpes, medzio itrukiai nelyginant rauksles zmogaus veide:
Gamta tarsi veike ta pacia kryptimi: duledami sventukai neprarado savo artimumo tii zmoniij galvojimui, jii pasaulejautai, daresi tipiskesni, israiskingesni, psichologiskai tikslesni. Panasiai ir liaudies daina, isskridusi is viemi lupii, gludindavosi ir grazedavo vejuose... (LSK, 17)
Biidinga, archajinio kaimo patirties ir savo tevo prisiminimo interpretacija, Martinaitis pateikia eilerastyje „Prisiminimas (Tevas)" (TNR, 307):
Kirsiu miske medj,
issidrosiu sau tevaj
atsupsiu kvepavimaj
koplytelej sventieji
isgiedos jam Izidoriaus varda,-
irtaip isauginsiujj
is mazo medinio Izidoriaus.
Paskui jam isdrosiu vezim4,
prie vezimo - sunelj,
ryta, isdrosiu,
kad butii arkliai pakinkyti, akis jam graziai israsysiu,
155
kad butti sviesu,
kad rytas vis austti ir austt}
ir kad is po kojti arkliams
paukstis ankstyvas pakiltti,
dziaugsmingai suklik^s gyvenimy.
Naturinio kaimo zmogus, nepaisant to. kad, kaip ir Donelaicio poemos herojai, visy laiky stovi Dievo akivaizdoje, gyvenimy susikuria pats, savo rankomis ji tve-ria: drozia, meistrauja, gali pasigaminti ne tik vezimy bet ir suneli, ryty, pakinkytus arklius, akis gali graziai issidrozineti, „kad biity sviesu, / kad rytas vis austy ir austy". Archajinio zmogaus darna su pasauliu pri-klauso ne nuo gyvenimo lengvumo, bet nuo „akiy grazumo": kokios akys - taip jos ir mato. Martinaitis savo knygoje Mes gyvenome ne vienoje vietoje svarsto, kaip, kodel tie kaimo zmones, patyr? siaubingas karo negandas, jiems virs galvy saudant ugnies lektuvams, sugeba dainuoti arba juoktis, nesiskysti, Martinaitis stebisi, kad sunkiausiais nelaisves metais, partizaninio karo metu, ypac suklestejo romantine mer-ginimo kultura, romansai.
Minetame eilerastyje svarbu tai, kad eilerascio subjektas ketina kirsti medi ir issidrozti sau tevy. Vadinasi, zmogus ele-mentariomis priemonemis gali pasigaminti butiniaushi dalykii, tai, ko gyvybiskai kiekvienam reikia. Tevas zmogui yra sto-roji gyvenimo medzio saka, einanti is ka-mieno - j j. issidrozti reikia pirmiausiai, nes jis uztikrina zmogaus priklausymygiminei, genciai, kuri, savo ruoztu „biidavo ir savo-tiskas bendruomeninis atrankos, zmogaus vertinimo bei jo orumo saugojimo biidas, kartais gana negailestingas, kaip sakysime, tiems vargsams „benkartukams", neturin-
tiems tévo ar net ir švento vardo" (MG, 77-78).
Ypač svarbi yra medžio reikšmé tradi-cinei lietuviii pasauléjautai: Martinaitis pa-bréžia senujn lietuviii medžio garbinimy, gyvenimo medžio reikšm?, jos itraukimy ne tik [ liaudies dainas, tautosaky, bet ir \ vizualiaj y ornamentiky. Poetui reikšminga atrodo, kad „músy meistrai mieliau naudo-jo medi, o ne akmeni, metaly ar keramiky nes Jame tikriausiai reiškési paveldé-ta balty amžinybés samprata, siejama su šventomis giraitémis, alkais" (LSK, 17). Dievdirbiai savo amate asimiliavo ir se-nyji lietuviy tikéjimy ir krikščioniškysias vertybes, ir savo gyvensenos modelius, pa-sauléjautos ypatybes:
Taigi medin§ skulptury turétume suvokti ne vien kaip kanoniškus tikéjimo simbolius, bet ir kaip žmoniti galvojimy susijusi su gyvensena. patriarchalinés šeimos sankloda, kaip trans-formuoty jti nusistatymy dangaus, žemés ir gamtos reiškiniti atžvilgiu. O juk neatsitiktinai dalis kanoniškujti tikéjimo siužetti tapo ir tau-tosakos savastimi. Tai reišké, kad juos visame plote pasisavino valstiečiti kultura.
Tokiame kontekste šventojo figura suvokia-ma ne vien kaip tikéjimo, bet ir kaip tradicinés kulturos vaizdinys, veikiantis žmoniti elgesj, skatinantis išreikšti savo ryši su praeitimi (sa-kraliniai statiniai kapinése), šeima (Šventosios Šeimos motyvai), pasaulio kurimo aktu (LSK, 21)
Taigi Martinaičio paveldétas kulturinés bendruomenés pasaulévaizdis jo eiléraš-čiuose paliudijamas ne vien tiesiogiai su autoriaus biografy a susijusiais ivaizdžiais (Kalnujai, Serbenta, Davainis-Silvestrai-tis, Palendrés) ir perimta tautosakos tra-dicija. Jeigu eiléraščiuose lyrinis subjektas pasitelkia tokias tiesiogines nuorodas, va-
156
dinasi, esama ir bendrinio patirties žodyno. Eiléraščio sémantika, kuriantys poetiniai ívaizdžiai, tropai ir konkrečioje kulturoje cirkuliuojančios reikšmés: folkloro, mito diskursas, tam tikros kulturos simbolika. panašioms pasauléjautoms (pvz., Donelai-čio, Valančiaus, kt.) reikšmingi agrarinés kulturos ženklai - sukuria tokj prasminj lauka^ kuris itraukdamas konkrétu istorinj konteksta, (šiuo atveju galima kalbéti apie Martinaičio patirta,Antrojo pasaulinio karo siauba^ iš arti matyta, mirtj ir biografiniuo-se užrašuose papasakota, gyvenimaj sutei-kia apie ji emocinés informacijos. O tai jau yra „reikšmés perteklius", kaip pasakytii Ricoeuras, pridétiné „tirštojo" tikrovés ap-rašymo, kaip ir visos poezijos, verte.
Balso teisé
Antropologija siekia išgirsti autentiškus „čiabuvio", tai yra konkrečios kulturos at-stovo, atsakymus. Kiekvienam suteikdama balso teis? antropologija plečia pasako-mumo galimyb?. O menas, fikcija plečia pasakomumo funkcija, - pasakymo búdii ívairov?. Dviprasmé Martinaičio pozici-ja, jo poezijos polifoniškumas, daugybei poetinip personažp suteikta balso teisé, ir kartu išlaikytas, pagal Bachtina^ autoriaus balsas41 kaip kritiné distancija tarp mo-
41 Neatsitiktinai pasitelkiamos Bachtino sayokos, nurodančios dialogin? pasakojimo, literaturos kurinio, kuriame visada susitinka autorius ir herojus, situacija,. Bachtinas ypač jautriai pastebějo tariamo (parinkto) žo-džio sa_skambius, kuriu kiekvienas atstovauja skirtingam balsui, skirtingai sqmonei. Kitaip tariant, pasirinkta pasakojimo forma, t. y. stilius, intonacija, reprezentuoja autoriaus požiurj { pasaulj, jo vertinimq, nors tas pats žodis, ištartas herojaus lupomis, gali turěti priešinga, reikšm?. Taigi žodis gali buti daugiabalsis, kai kiekvienas atbalsis priklauso kitai samonei, kitam vertybiniam
dernaus recipiente ir „čiabuviii", leidžia \ Martinaitj pažvelgti kaip { antropologinés poezijos kúréja^ o jo poezijajšbandyti kaip autentiška, antropologijos metoda,.
Kaip minéta, antropologiné poezija suponuoja autoriaus kaip dalyvaujančio stebétojo pozicija^ todél autoriaus balsas visada bus antropologiškai angažuotas, kryps \ Kito patirti. Tačiau ne kaip siekis pristatyti Kitq kaip objekty bet išplésti savo samon?, kad joje naruraliai isikurtii Kitas tarsi veidrodis - tiksliau, kaip tam-sintas stiklas, pro kurj matome Kitq, bet kartu - ir jame atsispindintj savo atvaizda,. Tokia nuostata remiasi antropologiné poetika, anot Speičytés, siekianti „suderinti skirtingas (modernaus kulturos tyréjo ir archajinés bendruomenés asmenu,) tapa-tybes individualaus (t. y. poetinio) atsako budu"42. Martinaičio poezijoje balso teisé suteikiama poetiniams personažams, kurie néra tiesioginiai biografinip žmoniu,, ku-riuos autorius prisimena, atitikmenys, bet yra tp archajinio gyvenimo formu interpre-tacija, kaip pasakytp Jamesas Cliffordas, -„melas, sakantis tiesa,"
Legendiniais tap? eiléraščip herojai: žuvusio súnaus pirštin? adanti motina, prie motinos kapo raudantis Justinas, Kvailu-té Onulé, Siguté, Kvaiša Juzas, Zuvelis Zvejys, Severiuté, Senas Smuikininkas ir Kukutis, be to, kad, kaip pažymi Zukas, rezonuoja su konkrečiomis stebuklinémis pasakomis arba kokiu nors kitu aspektu
centrui (Bachtinas, Autorius ir herojus, 2002, 95). Žodis yra persmelktas prasmiij, nulemtas sakymo situacijos ir niekada néra neutralus. Savarankiški balsai kalba už save, ir tai yra pati korektiškiausia etině ir antropologiné nuostata.
42 Iš asmeninio pokalbio.
157
siejasi su folkloro tradicija (pvz., trečio-jo brolio statusu)43, yra tarsi tradicinés kaimo genties metonimai, išryškinantys búdingiausias ty žmoniy savybes, jy pa-sauléžiúros branduoli - naivumy patiklu-my, pasaulio ribotumy ir delto jy ypatingy jautrumy aplinkai: Onulé verkia prie tako raudono siúlo iš vaikiškos kojinés, nes jai gaila to siúlo, gaila vyturio Uzdo, { kúdrq (kritusios bités ir smélyje vaiko pédos (SG, 62); Siguté patikliai per dienas žiúri \ van-denj, rizikuodama visky užmiršti, nepareiti namo (SG, 63); Zuvelis Zvejys (SG, 69) pragmatiškai tvarko savo gyvenimy: eina \ miesteli parduoti žuvies, už gautus pinigus perka velveto kepur?, o už likusius - alaus. Bet ne mažiau gyvenime jam svarbi estetika: galvoja apie lanksčiy kat? jam pri-menančiy mergait?; išsirenka ne bet kokiy velveto kepur?, bet „su snapeliu ir saga"; uždainuoja ir net susigraudina „gailédamas baisiai sav?s, / dainuojančio šitaip gražiai". Visi šie bruožai apibúdina tradicinj kaimo žmogy, jo pasauléjauty vertybes.
Martinaitis suteikia balsy savo poeti-niams personažams, kurie, kaip minéta, labiau panašéja ne \ gyvus žmones, bet \ liaudies meno drožinius ar primityvius piešinius - neproporcingais kúnais, su iš-ryškintomis detalémis ir neadekvačiais jy santykiais: „Eina per liety kuprelis, - / lyg paukštis, / didel? galvy itrauk?s / \ juodus sparnus" (110) arba: „Tokia daina, kad už-simerkia / dainuodami lyg mirdami" (TPZ, 185) - žmonés palyginami su kitokios búties formomis: bútent su sustingusiais drožiniais, užřiksavusiais vieny ypatingy
43 Žukas, 175.
bruožy (užsimerkia lyg mirdami), arba su paukščiais - kita gyvosios gamtos rúšimi, kuri tarsi niekuo nesiskiria nuo žmogiškos búties, nes lygiai taip pat priklauso tai pa-čiai gyvybés visatai.
Apie žmones kaip liaudies meno dirbi-nius, išsiritusius, išskaptuotus, išdrožtus iš etninés kaimo kultúrinés bendruomenés, skatina galvoti pasikartojantys drožiniy, dievdirbystés, raižybos, piešiniy jvaiz-džiai: „Lazda liepine / parašys mane směly / peiliais išpjaustys šaukštuos. / Išdegins mane / ant skrynios, / išdroš lazdoje." (SG, 57). Taip pat:
Buvo gražiai nupaišytos langinés ir išraižyti žirgai. Tekéjo mergaité - kaip ryty pateka saulé" („Nežinoma daina", TPZ, 170).
Arba: [■■■]
Ir tévas émé statyt troba^ Su močiute, stovinčia asloj, su senelio koséjimo seklyčioj ir dirbti visokius darbus -vis su mano akim.
Paskui tašé suolus, apséstus žmonirj, stalui lentas obliavo vis su motina, plaunančia staly -(TPŽ, 138).
Heroju-drožinii[ kuno epitetai dažniau-siai nusako dvasines jy savybes, apibúdina žmoniy mentalitety santykj su pasauliu: „Tu paukšti, paukšti, tu žmogeli mažas, / tik búk kantrus ir lauk, berašti tu" (ATSS, 118); arba: „- Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonés. /[...]/ Kartais jie verkia/prie savo mažyčiy staly. /[...] / Vaike-
158
li, / tie žmonés labai jau maži: / jei dar nors kiek sumažéty, / tai jy visiškai ir nebúty" (ATSS, 124). Epitetas „mažas", implikuo-jantis ir netobulumo, pažeistumo, menku-mo, paprastumo sémantiky, metonimiškai apibúdina visy [ gamtos ir kosmoso tvarky nuolankiai isirašanti žmogaus gyvenimy: „Tai maži žmoniy gyvenimai / priplakti lietaus prie žemés." (TPZ, 171) Kita ver-tus, tokios poetiniy personažy savybés, kaip ir trečiojo brolio luošumas arba kvai-lumas stebuklinése pasakose, sakralinéje srityje yra konvertuojamos [ dvasinj gérj, išminti, tai yra kuno mažumas suponuoja dvasios didyb?, gerumy, jautrumy ir pan. (pvz., „Kvailutés Onulés rauda", SG, 62).
Lyrinis subjektas (savarankiškai arba tapatindamasis su kokiu nors personažu, pvz., Zveju Zuveliu ar ypač Kukučiu) kal-ba, jaučia pasauli ir vert? matuoja vien tik-tai daiktiškais, kúniškais, buitiniais ivaiz-džiais, nes daiktai archajinéje bendruome-néje, kaip minéta, buv? tarsi savarankišky abstrakčiy kulturos reikšmiy jkúnijimai, simboliniai pavidalai, gyven? ir gyvenan-tys, kaip sako Martinaitis, „kažkoki savo nepriklausomy, o kartais ir nesuprantamy gyvenimy" (MG, 142). Neatsitiktinis atro-do ir búties-buities syskambis, nes kaimo bendruomenés gyvenimy ribojo konkretus daiktai ir darbai:
Koks aš nereikalingas dideliamvasaros dangui: nesu padar^s net liepto -todél neturiu ko galvot. pasirém^s turéklti, ir neturiu dél ko atsidust tokiy aukšty vasaros tiakt;.
(TNR, 305)
Arba:
Kur ugnies nupirksi kirviui.
ky Kukuti, malsi žiemy? Kur grandin^ gausi karvei. kad prie jos pririštum žem§?
(KB, 200)
Toks kalbos „daiktiškumas" tiesiogiai kreipia mintj link archajinio kaimo žmoniy vaizduotés horizonto, kuris riboja jy pasauli, susijusi su gyvenama teritorija, jos kraštovaizdžiu, kasdieniais darbais, daiktais ir net panašaus daiktinio pavidalo sakralumo ženklais:
Kur désim išniekinty dangu? Jisai suglamžytas ir numestas Ant rudens alyvuotti laukti, [■■■]
(GR, 372)
Ypač daiktiškas, figůriškas, kúniškas šventujy ir šventenybiy kultas atsiskleidžia eiléraštyje „Prisiminimas (Paserbenty gie-dant mojovas)":
Tikiu kvepianti Dieva. iš tavo maldaknygés iškritusiam paveikslély. [■■■]
Tikiu tévy ir motiny Šventosios Šeimynos paveiksle, pasniilkytus žolelém.
(Atr, 507)
Ne mažiau nei daiktai, buitis, archaji-nés kulturinés bendruomenés vaizduot? veikia ir kultúrinis Kitas. Poemoje „Sie-napjúté" (GR, 382-392) pateikiama kaimo vyry reakcija i kitq, kitoki, kuris, kaip pa-aiškinama ižangoje, yra autorius:
[■■■]
šnairavo \ mane. Po to usočius
mažam, pageltusiam kaip žebenkštis kaimy-
nui
parodé akimis:
- per pačiy šienapjut?! Per patj. šieny- skaito!
- Tas barzdukas?
159
- Tik pažiurék - gal meldžias? Panašu, kad giesmés...
[■■■]
- Kai šienas pitva! Skaitydamas
Juk nieko nepadirbsi! Žé, ne musii raidés!
- Tikrai, ir pats nemusiškas. Gal iš Maskvos jis
Arba Amerikos? Tokia daili barzdiké -lyg prezidente kad ant dolerio...
- Išsigalvoji!
Ko iš Amerikos važiuotii [ Rietava. per páčia, šienapjutej ? Ka, čia veikti, kada kiekvienas užsiéimjs savo darbu! [...]
Jis ty čia skaito! Tyčia! Nori mus paerzint! Matai, kaip žmones erzina tas skaitymas!.. Kad siausčiaujam priéj^s!..
Martinaitis, kaip autorius, žvelgia tarsi dvigubu žvilgsniu: viena vertus, jis užrašo „čiabuvty" požiúrj, íiksuoja jiems prasm? kuriančius dalykus, vertes, pateikia Kito aprašyma, „čiabuvty" akimis; kita vertus. juntama aiški distancija, autoriaus požiú-rio skirtingumas, lyrinis subjektas kaip dalyvaujantis stebétojas, aprašydamas „čiabuvty" požiúrj \ ji, pats juos aprašo. Antropologiné nuostaba dél Kito kitoniš-kumo juntama beveik visuose eiléraščiuo-se, kuriuose lyrinis subjektas kalba kokio nors poetinio personažo balsu arba apie kitus poetinius personažus. Taip išryški-namas kiekvieno poetinio herojaus feno-meniškumas, poetinis portretas yra tarsi šklovskiškas sukeistinamas, \ ji žiúrima tarsi „grynuoju žvilgsniu", t. y. atribotai nuo konteksto salygti, kaip i išbaigta^ sau pakankama^esini ir todél pastebimos tokios detalés, kokty kasdienis arba be distancijos žvilgsnis nefiksuoja.
Kukučio kauké yra ypač antropologiš-ka, jis - tikras dalyvaujantis stebétojas,
derinantis, bet nesuliejantis, skirtingus po-žiůrius, sugebantis ir nutolti, žvelgti „grynuoju žvilgsniu" ir kartu priklausantis tai keistai kulruros sistemai, suprantantis jos reikšmes: „Klauso Kukutis - / girdi Kuku-ti. / Kalba Kukutis - / ir supranta, / kad kalba Kukutis. / Sédi ant suolo Kukutis - ir jaučia, / kad sédi ant suolo Kukutis. / [...]" („Kukučio galybé", KB, 228). Literaturo-logas Regimantas Tamošaitis pažymi, kad „[KJaime tasai veikéjas [Kukutis] búty nepastebimas, tiesiog susiliej?s su pilka buitimi. [...] Poetas „išmeta š[ personažaj miesto aikštes kaip koki etnologini buities rakanda,- ir čia jis pasimato labai aiškiai. Labai ryškiai „fotografuojasi"44. Tamošaitis pabréžia, kad ir „pats poetas kaip uni-kalus menininkas išryškéjo mieste, civili-zacijos kontekste, nes tik miestas apibréžé jo etnografiška, individualyb? ir išskyré iš civilizacijos aplinkos"45. Pasikeit?s kul-turinis kontekstas, išsilavinimas, kita kul-turiné patirtis sukůré distancija^ per kuria, imanoma palaikyti nuostaba^ stimuliuoti antropologini interesa, ir kartu pamatyti save. Taigi paradoksalus Kukučio persona-žas ryškiai atskleidžia Martinaičio kulruri-nés savivokos dilemas. Kritikai ir pats autorius pabréžia mitin? Kukučio prigimti:
Kukučio figura kilo, kaip véliau suvokiau, iš labai stiprios mitinés ir folklorinés savo krašto žmoniii patirties, jii savotiškos elgsenos, pa-sakojimii, baimhi, jtikéjimii, nejprastii iyykiii, kažkokiii atsibasčiusni prašalaičiii. Daug ka, véliau atpažinau, perskait^s mano gimtosiose vietose Mečislovo Davainio-Silvestraičio už-rašytas keistas pasakas ir sakmes (LSK, 13).
44 Regimantas Tamošaitis, „Marcelijus Martinaitis -tolstanti legenda", Metai, 2003, Nr. 2, 102.
45 Ten pat.
160
Kukučio personažas yra sutrauk^s vi-sus búdingiausius archajinés kulrurinés bendruomenés bruožus, suderin^s skirtin-gus pradus, veikia kaip koncentruota mi-tologema. Martinaitis tiki, kad tokio tipo veikéjai arba figůros net néra sukuriamos, o j os tarsi pačios pasirodo, išlenda, susi-klosčius palankioms aplinkybéms: „Atei-na laikas, kai tarsi pačioms reikia susirasti, kas jas išleis [ gyvenima,. Jos atsiskiria net nuo autoriaus, pačios ima kalbéti, veikti, keliauti nešiodamos savotiškas, keistas žinias, kurios iš karto gali búti nesupran-tamos." (LSK, 13) Tačiau svarbiausias momentas čia yra tu keistp mitinni figuru, prasimušusni pro autorin^ vaizduot?, „intencija". Jos pasirodo ne tik kaip saviti personažai, atstovaujantys tam tikram pa-saulévokos klodui, ne tik išryškina moder-nios interpretacinés bendruomenés masty-mo ribas, bet, anot Martinaičio, jos veikia kaip ,pasiuntiniai, kurie gali búti snisti ne vien galingu ir išmintingp asmenybiu,, bet ir tautos, etninés grupés, kokios nors vienos vietovés žmonni, isigyvenusiu,, isijautusip \ patirti, gamty, gyvensenos ir pasamonés vaizdinius." (LSK, 13). Toks požiůris přiměna Benj amino pabréžta, pa-tirties, net kaip savitos paslapties ar patari-mo, perdavima, kitiems - nebútinai ateities skaitytojams, gal net ir praeičiai. Tačiau ryšni kanalai tarp kultůros ženkhi, komu-nikacija tarp dabarties ir praeities reikš-miu,, kurias fiksuoja ir perduoda kultura, menas, yra esminé. Juo labiau kad praeitis, anot Martinaičio, dažnai búna „stipresné už nepastovia^ nuolat savo reikšmes kei-čiančia, dabarti" (LSK, 12).
Išvados
Zvelgiant \ Martinaičio kůrybos visuma, ir laikyseny, šunku nepastebéti pagrindinés jo temos dominantes - archajinio kaimo pasauléjautos istorinio lůžio ir savanoriš-kos kulrurinés emigracijos perspektyvoje. Jo literatůriné fikcija stipriai remiasi savo asmenine ir bendruomenine patirtimi, kuria, Martinaitis savo kůryboje liudija ne kaip muziejini eksponata^ bet kaip gauta, paliki-ma^ testamenty; poetas jaučia atsakomybe^ perduoti ji dabarties / ateities kartoms kaip patirti, reikšm^, žinia, iš praeities. Kritiné samoningo paveldétojo distancija leidžia ne idealizuoti istorija^ bet atsakingai isisa,-moninti, suvokti jos reikšmes, itraukti jas i vis plonéjanti, retéjanti patirčip žodyna,.
Taigi ryškéja Martinaičio kaip tarpi-ninko pozicija, kuria, ypač sustiprina jo poetine samone lyg mediumu pasinau-doj^s mitinis personažas Kukutis - anot paties poeto, savarankiška, nuo autoriaus nepriklausoma figura, atéjus laikui, pati susiradusi, „kas ja, išleis i gyvenima,", kad perduotp mums amžiu, išminti. Martinaitis siekia suteikti balso teis? tiems, kurie kaip mitinés vaizduotés figůros savarankiškai to padaryti negali, arba tiems, kurie j au ne-bekalba, nes yra „išéj? / išeinantieji" (taip Martinaitis apibůdino „žemdirbin civiliza-cijos" bendruomen^, kuriai, bůdamas jos palikuonis ir paveldétojas, yra isipareigo-j?s tarpininkauti).
Martinaičio buvimas kultůroje ir kartu už „tyrimo lauko" ribp sukuria ypatin-ga, antropologinio žvilgsnio perspektyva,. Martinaičio „tyrimo laukas" - jo gimtasis kaimas ir kultůriné gentis - j au nutol^s lai-
161
ke (praeitin ji nustmné kelios pasikeitusios santvarkos), erdvéje (dabar ten ,,[t]uščia kiek tik užmatai. Net ir buvushi dideliii músn kaimu pavadinimu to krašto žeméla-pyje j au néra, šunku ižiúréti j au žolémis ir kriimokšniais apaugusius takus ir keliukus. sodybvietes"46) ir reikšmhi lygmeniu (bent tris kartus pertvarkyta kulturos reikšmhi sistema: archajika, sovietiné komunistiné ideologija, komercinis postmodernizmas). Sin laiku žmogui tai j au per tolimas ats-tumas, tad Martinaitis veikia kartu ir kaip atminties kasinétojas, ir kaip radinys - kartu ir antropologas, ir „čiabuvis". Todél jis gali ne tik kritiškai vertinti kultury, lyginti ja, su kitomis kultůrinémis patirtimis, bet ir puikiai suprasti savo genties „vaizduotés visata,"
Martinaitis daugyb? etnografinin etiu-dn pateikia ivairiuose interviu, esé. Tačiau pirminis jo kůrybos impulsas buvo poezija, kuriajis pasitelké kaip vieninteli imanoma, ir ypač subtihi búda, reflektuoti patirti ir drastiškai pakitusias kulturines reikšmes. Toks poezijos pobúdis leidžia ja, vertinti kaip antrojoje XX a. puséje Amerikoje išpopuliaréjusi eksperimentini antropolo-gijos metoda, - mokslininku, antropologu rašoma, antropologine poezijq. Tokia spe-cifiné patirties interpretavimo poetika ref-lektuoja ir „tyrimo lauka,", ir antropologo patirti jame.
Poezija, kaip ir antropologo Cliff ordo Geertzo pasiúlytas kultůros interpretavimo metodas „tirštasis aprašymas", orientuoja-
46 Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome / biografi-niai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojn sajungos leidy-kla, 2010, 19.
si ne i scientistini fakui registravima^ bet siekia suprasti „páčia, esm^", t. y. pažinti aprašomos kulturos reikšmes, užčiuopti subtihi jn santykin tinkla^ priartéti prie kul-turinio Kito ne kaip prie diskretaus stebéji-míj objekto, bet kaip prie vertybinio centro (Michail Bachtin) ir savo veidrodžio, tai yra prie galimybés Kito perspektyvoje pa-matyti save. Todél poezija galima pasitiké-ti kaip „tirštuoju" kulturos aprašymu.
„Tirštai" skaitant poezija^ iškalbingi tampa visi autoriaus pasirinkimai (anot Wolfgango Iserio, autorius atrenka, kom-binuoja ir tokiu budu sufikcina tikrovés re-alijas). Atsižvelgiant i sociokulturini, isto-rini ir politini eiléraščin rašymo konteksta^ ypatinga, reikšm^ igyja j au seniau kritiku pastebétas Martinaičio poezijos tautosa-kiškumas.
Zmogaus kúrybinés veiklos produktai yra iškalbingos jo reikšmiu, pasaulio repre-zentacijos, etnografinis (plačiuoju požiú-riu) pasakojimas, nelyginant informanto „parodymai" lauko tyrima, atliekančiam antropologui. Martinaičio kúryboje toks ypač iškalbingas liudytojas yra mediné liaudies skulptura, drožinio, medžio dir-binio ivaizdis, apibúdinantis beveik visa, archajinés bendruomenés pasauléjauta,. Zvalgantis i Geertzo fragmentiškus (nes, anot jo, visumos aprépti neimanoma) kulturu tyrimus, kuriu pagrindinés tezés skel-bia „Sveika, prota, kaip kulturos sistema,", „Mena, kaip kulturos sistema,", „Religija, kaip kulturos sistema," ir pan., búui galima surizikuoti ir teigti, kad ir Martinaitis liaudies medžio drožini skaito kaip archajinés kulturos sistemos metonimija,.
162
ANTHROPOLOGICAL POETRY OF MARCELIJUS MARTINAITIS
Akvile Reklaityte
Summary
Artists, philosophers, and cultural anthropologists claim that a human being is defined by the innate ability and aptitude to represent the world and oneself symbolically; this opens up an exclusive possibility of self-reflection, perception of the world, and creation of meanings. Clifford Geertz draws attention to the fact how a human being himself explicates and comments his culture - a net of meanings and their relationships spun by himself, where, as if suspended in a web, a man lives, speaks, bleeds, wages wars, loves, jokes, and creates poems. The method of the interpretation of culture "thick description" by Geertz "is focused not on the recording of external parameters, but namely on that far more sophisticated net of relationships of meanings and perceptive structures upon the grasping whereof one could approximate to the "essence" - i.e. a system of meanings, world outlook,
and culture of the other. This article analyses the creation of Marcelijus Martinaitis, a narrator, one of the most famous Lithuanian poets of the "outgoing generation", descendant and successorof the declining ethnic community culture, increasingly distancing from the experience of a modern man in terms of cross-disciplinary literature anthropology. Also, a model of experimental anthropology, the so-called anthropological poetics that has not yet been discussed in Lithuanian, is presented. It treats poetry as an interpretation of ambivalent, complicated experience of an anthropologist. The article states that he is a peculiar cultural anthropologist, a witness, an intermediary of experience, whereas his poetry acts as Geertz's "thick description". Essayistic works of Martinaitis are read as an articulation of his ethnographic self-creation covering personality formation, testimony, and transfer of cultural meanings.
Gauta: 2012 09 06 Autores adresas:
Priimtapublikuoti: 2012 10 09 Lietuvhi literaturos irtautosakos institutas
Antakalnio g. 6 LT-10308, Vilnius El. pastas: akvile.rekla@gmail.com
163
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
ŠTACI ATI KYB ES LITERATUROS TEOLOGIJA: IDÉJOS IR PROBLEMIKA
Gediminas Mikelaitis
Lietuvos dailés muziejus
Straipsnyje apžvelgiami pirmieji po Soviety Sqjungos žlugimo rusq literatúros mokslininkq bandy-mai jvertinti stačiatikybés idéjq ir literatúros ryšj. Stengiamasi apibréžti ne tik rusq kultúros krikš-čioniškqji substratq, bet ieškoma ir tyrimo metodologijos. Pabréžiamas stačiatikybés literatúros teologijos savitumas, paremtas daugiausia rusq religijos filosofijos idéjomis, atsispindinčiomis rusq mqstytoju ir rašytoju Vladimíro Solovjovo, Nikolajaus Berdiajevo, Dmitrijaus Merežkovskio, Fiodo-ro Dostojevskio, Andrejaus Belo ir kt. kúriniuose. Straipsnyje aptariamos stačiatikybés literatúros teologijai búdingos teologemos: Sofijos vaizdavimas, teurgiškumas, kúrybos ontologiškumas, performatyvumas, Dostojevskio religiné antropologija. Apibúdinamas stačiatikybés ir literatúros santykio specifiškumas: sqsaja su religijos filosofija, estetinis búties matmuo, religiniq idéjq reikšmé literatúroje, teurginés estetikos svarba.
Dabartiniuose literatúros tyrimuose neiš-skiriama katalikiška ar protestantiška literatúros teologija, tačiau pabréžiamas stačiatikybés literatúros teologijos savitumas. paremtas daugiausia rasu, religijos filosofijos idéjomis, atsispindinčiomis rusu mas-tytojn bei rašytoju Vladimiro Solovjovo, Nikolajaus Berdiajevo, Dmitrijaus Merežkovskio, Fiodoro Dostojevskio, Andrejaus Belo ir kt. kúriniuose. Straipsnyje aptariamos stačiatikybés literatúros teologijai búdingos teologemos: Sofijos vaizdavimas, teurgiškumas, kúrybos ontologiškumas, performatyvumas, Dostojevskio religiné antropologija. Apibúdinamas stačiatikybés ir literatúros santykio specifiškumas: sqsaja su religijos filosofija, estetinis búties matmuo, religinni idéjn reikšmé literatúroje, teurginés estetikos svarba.
Jvadas
Siuolaikiniuose tyrimuose apie rusu, literatúros ir religijos santykius daugiausia remiamasi XIX a. pab. - XX a. pr. laiko-tarpio darbais, tačiau nevartojamas literatúros teologijos terminas. Dažniausiai tie santykiai apibúdinami kaip literatúros ir krikščionybés sayeika, krikščioniški mo-tyvai literatúroje arbatiesiog krikščioniška literatúra. Tačiau nagrinéjama problemika ir stačiatikybés bei literatúros santykiii specifika búdinga šiuolaikinei literatúros teologijai, kaip susiformavusiai tarpdaly-kinei disciplinai.
Dabartiniuose rusu, literatúros tyrimuose literatúros ir krikščionybés aki-vaizdžiausiomis grandimis ivardijamos religiné etika ir estetika. Nagrinéjamu laikotarpiu Rusijoje krikščioniška etika
164
ir moraliné teologija pranoko metafizines temas ir tapo filosofinio mystymo šerdimi. Imta ieškoti dorovinio dogmy aiškinimo. o pati dogmatika buvo pertvarkoma do-roviniu požiúriu1. Rusii religiné estetika XIX a. pab. - XX a. pr. išplaukia iš to meto „religinio renesanso", „dvasinio at-gimimo" Rusijoje. Ji lémé ne tik démesys metafizinéms, ontologinéms problemoms. Sv. Rašto motyvy naudojimas tragiškai kovai su pasaulio blogiu vaizduoti2, bet ir religinés etikos atgimimas, visy pirma etinio idealizmo proveržis. Jau nuo 1890 m. ryškus rusý mystytojy etinis entuziaz-mas, ypač religinis doroviniy problémy pabréžimas. Etinio idealizmo gaires žymi Berdiajevo straipsnis „Kova už idealizmy" (1901), straipsniy rinkinys „Idealizmo problemos" (1902). Tradicinés rusy pasau-léžiúros etinio pervertinimo esmé - hedo-nizmo kritika, istorijos tikslu laikoma ne asmens ar žmoniy bendruomenés laimé, o dorovinis tobuléjimas. Etinis idealizmas kélé uždavini ideály dorovini turini ilieti i pažangias socialines formas. Etinio idealizmo principai - metafizikos pateisinimas, metafizinis pareigos ir privaléjimo katego-rijos, kaip savarankiškos búties sferos, pa-grindimas, dorovinio pasaulévaizdžio, kaip objektyviy doroviniy désniy pasaulio, pri-pažinimas - iš esmés vede i religin? etiky (XX a. pr. susiformavusiam judéjimui „Naujoji religiné samoné" vadovavo Me-režkovskis, Vladimiras Rozanovas)3. Ja iš
1 BjiamiMiip Ha3apOB, Beedemie e meonozum, Moc-KBa: rap/iapiiKii, 2004, 122.
2 AjieKcaitop MeHB, „EHŕjjnia n pyccraa jnrrepary-pa", AjieKcaitap Mem>, Kyjibmypa u dyxoeuoe eocxojtc-demie, MocKBa: HcKyccTBO, 1992, 200.
3 Ten pat, 142-143.
esmés grindžiama religiné, arba neostačia-tikybés, estetika. Nagrinéjamu pasauléžiů-ry pliuralizmo periodu, pasižyméjusiu filo-sofiniy, religiniy, meniniy, literatůriniy ieš-kojimy ivairove, rašytojai, visy pirma sim-bolistai (Merežkovskis, Andrejus Belas, Viačeslavas Ivanovas, Valerijus Briusovas, Aleksandras Blokas, Jurgis Baltrušaitis ir kt.), doméjosi filosorija ir religiné mintimi, o rusy mystytojai (Solovjovas, Berdiajevas, Pavelas Florenskis, Sergejus Bulgakovas, Levas Sestovas, Levas Karsavinas ir kt.) buvo rašytojai, poetai, publicistai, svarst? taip pat literatůros klausimus. Todél tvirti-nama, kad „rusy filosorija igijo paveikumy tik dél j os kalbinio aparato artimumo me-niniam arba literatůriniam aparatui"4. „Filosofy a émé literatůréti, literatura - labiau filosofuoti"5. Religijos filosofija ir teologija savo temas pateikdavo menine forma, o literatura atspindédavo ir spr^sdavo filosofi-nes bei teologines problemas.
Estetinis büties vertinimas
Analizuojamu laikotarpiu tyréjai išskiria rusy religijos filosofijai bei teologijai bů-dingy estetini büties matmeni. Rusy stačia-tikybés teologijai bůdingos kelios teolo-gemos, persmelkiančios ir rusy literatury. Visy pirma beveik visi žymiausi rusy religijos filosofai vienaip ar kitaip yra aptar? Sofijos teologemy. Rusy filosofy oj e Sofy y itvirtin^s Solovjovas j y priskyré antrajai
* CßeTjiaHa KjiHMOBa, (PeHOMenojiozun cenmocmu u cmpacmuocmu e pyccKoü qjujiocoqiuu Kyjihniypu, CaHKT-ľleTepôypr: AjieTeita, 2004, 207.
5 Hcmopun pyccKoü Jiumepaniypu Konua XIX — ua-Hoiia XX eeKa, pen. B. Kemnam, MocKBa: ľlporpecc, 2007, 34.
165
Dievo hipostazei - dieviškajam logui, ku-ris lemiantis kuriamyjy pasaulio vienyb?. Kaip visa ko vienybé pastaroji yra esminé Dievo išmintis, arba Sofija. Apie Solovjo-vo filosofijy disertacijas paraš? Stasys Sal-kauskis ir Vincas Mykolaitis-Putinas pri-pažjsta meno ideály - iš absoliuto išvesty grožj kaip justin? idéjos formy, kritikuoja rusy mystytojy kad jis tiksliai neapibréžé dieviškosios išminties ir pasaulio sielos santykiy, gana dažnai juos painiojo; iš es-més neskyré ŕilosoŕijos ir teologijos. Vis delto jy kritikuoti šio filosofo darby bruo-žai kaip tik rodo estetinj Sofijos pritaikymo pobudí, jos vartojimymetaforiška prašme.
„Kai jis isileidžia [ pasaulio sielos žygiavi-mo klausimy ir vaizduoja j y tai kaipo blogio kaltinink§, tai kaipo taikintojy kuriniti su Die-vu, negalima nepastebéti, kad turima tokiu atveju reikalo su vaizdžia pasaulinés dramos personifikacija"6.
Mykolaitis-Putinas Solovjovo meno teorijy vadina simbolistiniu realizmu:
čia „visi realiojo pasaulio reiškiniai yra me-ninés kurybos pagrindas ir medžiaga; (...) idealusis pasaulis laikomas aukščiausiu meno tikslu; (...) simbolistinis realizmas turi taikyti menines priemones taip, kad idealiysias buty-bes butti galima pažinti iš konkrečiti reiškiniti. realesniti už musti reiškiniti pasauli."7
Viktoras Byčkovas sofiologijy laiko neostačiatikybés estetikos ir kultůrologijos teoriniu credo8. Ji persmelkusi Solovjovo filosoŕijy ir poezijy kaip intymi Amžinojo
6 Stasys Šalkauskis, Raštai 3, Vilnius: Mintis, 1993,
329.
7 Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai. Estetika, Vilnius: Mintis, 1989, 88-89.
8 Bhktop Bbhkob, 2000 nem xpucmuaucKoů Kyjib-mypbi. Sub specie aesthetica 2, MocKBa: yHHBepcirreT-CKaa KHnra, 1999, 331.
Moteriškumo koncepcija. Sofija pasireiš-kia intymiu-romantiniu aspektu ir kaip dangaus žydruma, ir kaip mylimos moters veidas: kaip mylimoji, kaip amžinoji drau-gé, kaip poeto ir filosofo intymaus siekimo objektas. Solovjovo teigimu, Logosas su-daro Kristaus esm?, o Sofija - jo idealiy išraišky, jo realizuoty paveiksly. Sofija yra dievybés materija. Dažnai mystytojas Sofy y vaizduoja Apreiškimo Jonui ivaizdžiu kaip „moterj, apsisiautusiy saule" (Apr 12, 1). Si ivaizdyis aiškinakaip kosminio gro-žio principy kurio negali nugaléti jokios blogio jégos ir kuris išgelbés visy pasauli Taigi Sofijai búdingas ne tik teologinis, eschatologinis, bet estetinis-kúrybinis as-pektas. Aleksejaus Losevo pastebéjimu, Solovjovas kartais búdavo apimtas sofijiš-kumo patoso, todél Sofijos koncepcija ne visada yra logiška, bet mystytojas ja „nau-dojasi kaip tam tikru ginklu kovai prieš búties jégas ir kad pritraukty jas [ maldos akcijy"9.
Daug XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rusy poety, ikvépty Solovjovo poetinio paveikslo, apdainavo Sofijos ivaizdi kaip amžinojo moteriškumo ideály (Aleksandro Bloko „Eilés apie Puikiyjy Damy", Andre-jaus Belo „Púgos tauré"). Po Solovjovo Sofijai daug démesio skyré filosofai Pa-velas Florenskis ir Sergejus Bulgakovas, ieškoj? taip pat estetinio grožio apibréži-mo, taip pat Eugenijus Trubeckojus, Levas Karsavinas. Iš esmés Sofijy jie laiké kúry-bine Dievo meile, kosmine visuotinybe, jungiančia sukurtaji pasauli su Dievu. Tai
9 AjieKceií JIoceB, BnaduMup Conoebee, MocKBa: Mojio^aa rBapÄna, 2000, 212.
166
sunkiai apibréžiama peréjimo nuo Dievo prie kůrinio bušena. Ji j au ne dieviškoji šviesa, bet dar ne materialus kůrinys. Dau-giaaspektés Sofijos sukurtajame pasaulyje vienintelé šaknis - nenykstantis pirminis kürimo grožis, dvasinis grožis. Grožio pasireiškimas ir yra Sofijos švytéjimas, iš vidaus nušviečiantis materija, ir kartu liu-dijantis išorinio pasaulio realuma,.
Antra svarbi - teurgijos teologema. Teurgin? estetika^ kaip Sidabro amžiaus rusu kultůros specifinj reiškinj, suformavo rusu majstytojai ir simbolistai. Jie pereme Solovjovo diegta, estetinj bůties matme-nj, kur grožis - „adekvačiausia tiesos at-vérimo forma"10. Tai „dvasinio pobůdžio implicitiné estetika, skirta aktyviai pa-keisti visa, žmogaus gyvenima, ypatingos meninés kůrybos procese pagal estetinius ir religinius-etinius désnius"11. „Laisvaja, teurgija," arba „pilnutin? kúryba," i rusii kultura, iskiepij _s Solovjovas apie ja, mastě kaip apie gyvenimo pakeitima, „nežemiš-komis jégomis", siekiant Dievo karalystés. Rusu simbolizmas, kaip dvasinis-meni-nis fenomenas, ateities mena, regéjo kaip teurgija, - meno ir religijos susiliejima,. Zymiausi jo atstovai Belas, Ivanovas tei-gé, kad menininkai turi tapti žyniais ir pra-našais - teurgais, dieviškojo apreiškimo reiškéjais. Teurginé veikla jkvéps materi-jai tikraji gyvenima,. Menininkas virs tikru Dievo žodžio ŕrankiu realiai pertvarkant pasaulj. Simbolistai teurgijos pirmtakais laiké Nietzsche ir Ibsena^ numačiusius idealus, parodžiusius svajonip jgyvendi-
10 riHMa raiÍÄeHKD, BnaduMup Cojioetee u qiujioco-<pun CepeópnHozo eem, MocKBa: riporpecc, 2001, 13.
11 BiiKTop Bbhkob, PyccKcin meypzunecKan 3cme-miiKa, MocKBa: Jla^OMap, 2007, 9.
nimo búdus, o evangelista, Jona, - davusj religinj regéjima,. Teurgija, kaip aukščiau-sia žmogaus kúrybos forma, vykstanti tri-mis aktais: 1) meno pasaulio sukúrimas; 2) savo aš tobulinimas per vidines koli-zijas; 3) asmenybés isijungimas [ laisvés karalyst?, o tai ir yra teurginés kúrybos etapas, kur grožis neatskiriamai susilieja su dorove. Vertindamas vélesnius ŕilosofo Berdiajevo simbolizmo apibendrinimus Byčkovas teigia, kad XIX a. pabaigoje -XX a. pradžioje rusp religinio renesanso atstovai išeities iš kultúros krizés ieškojo kúrybai peržengiant meno ribas ir kylant \ naujos búties lygmenj. Pripažindamas, kad teurgija kuria ne kultúry, o nauja, bútj, nauja, gyvenima, ir grožj kaip esm?, jog teurgi-joje baigiasi tradicinis menas bei literatúra, tyréjas Berdiajevo teurgija, apibréžia kaip búties „priauginima," perkeičiančiu meno aktu. Berdiajevo kúrybos samprata, Byčkovas vadina antropodicéja - žmogaus pa-teisinimu kelyje [ teodicéja^ kur žmogaus kúryba yra pagrindinis pateisinimo argu-mentas12. Teurgija turétu jveikti tradicinés oficialiosios krikščionybés ribotuma, ir tra-gizma^ nes žmonijai neužtenka religiniu--doroviniu tobuléjimu siekiamo šventumo idealo; bútina dievažmogiškoji kúryba vi-sose kultúros srityse - svarbi teurgija, t. y. gyvenimo kúryba per grožj. Panašiai rusii literatúros tyréjai vertina Sidabro amžiaus nauja^ religin? sintez?: meno ir religijos, poezijos ir prozos, muzikos ir literatúros sampyna^ paverčiant mena, magišku, veiks-mn instrumentarijumi13.
12 Ten pat, 684-685.
13 Upína MHHepajiOBa, Pyccjcan numepamypa Ce-peópuHozo eejca, MocKBa: í>jiHHTa-HayKa, 2004, 52.
167
Šiuolaikinnt krikščionybés ir literatú-ros santykin tyréjn Rusijoje akiratyje yra XIX a. pabaigos - XX a. pradžios religi-né bei literaturiné problemika (dažniausiai analizuojami Nikolaj aus Gogolio, Afana-sijaus Feto, Fiodoro Tiutčevo, Nikolaj aus Leskovo, Ivano Bunino, rusu simbolistii kúriniai), o jos ašis - Fiodoro Dostojevs-kio kúryba. Tyréjn pažymima, kad kaip tik tuo laikotarpiu intensyviausiai naudojama krikščioniškoji topika, literaturiné kalba jungiasi su Cerkvés kalba, literaruroje pa-sireiškia vertybiné itampa tarp „išorinio ir vidinio žmogaus" (kaip tai traktuoja krikščioniškoji antropology a), tarp {statymo etikos irmalonés etikos14.
Svarbus literaturos ir krikščionybés santykin aspektas - religinis ontologinis kúrybos pagrindimas (Viačeslavo Ivanovo, Berdiajevo, Sergejaus Bulgakovo, Pa-velo Florenskio, Ivano Iljino, Losevo, Mi-chailo Bachtino darbai). Patys mastytojai, remdamiesi krikščionybés tradicija, ieško „prasmés ivykio", Žodžio-Logoso ištakii kulturoje. Iš Gerosios Naujienos išplau-kiantis žodis kaip tik yra intensyviausias prasminis aktas, absoliučios tiesos isikúni-jimas žodyje.
Po Sovietu Sajungos žlugimo Rusijos humanitariniai mokslai ypatinga, démesj skiria krikščioniškam literatůros pobú-džiui. Teologinés poetikos nagrinéjimas stačiatiknt kulruros kontekste laikoma viena iš literaturologijos krypčiii15. Ban-
14 Xpucmuaucmeo u pyccKan numepamypa 2, otb. pen. B. KoTejiBHHKOB, C.-lleTepcypr: Hayra, 1996, 6.
15 Hrop EcayjiOB, „JInTepaTypoBeA«iecKaa aKCH-onoriia: onbrr CTaHOBjíeHiia nOHania", EecmzenbCKUú meKcm epyccmů JiumepamypeXVIII—XXeeme, EleTpo-3aBOflCK: HsflaTejiiCTBO neTpo3aBCOTCKoro yHHBepciiTe-Ta, 1994, 380.
doma apibréžti ne tik rusu kulruros krikš-čioniškaji substrata^ bet ir ieškoma tyrimo metodologijos. Nusakoma religiné žodžio funkcij a, j a, stengiamasi atskirti nuo pažin-tinés-refleksinés ir komunikacinés funkci-JH. Tokia religiné žodžio funkcij a búdinga dvasinei literarurai. Cia žodis mažiausiai atlieka instrumenting funkcij a^ t. y. néra konvenciné nominatyvi priemoné. „Gro-žinéje literaruroje žodis - vaizdo kúrimo priemoné, t. y. instrumentas; dvasinéje literaruroje žodis - tiesos saugotojas"16. Dvasinéje literaruroje žodis atskleidžia ne tik socialinius ir kulrurinius santykius, bet ir religin? prasm?. Žodis atlieka taip pat kumuliatyvin? (religinj patyrima, kaupian-čia, ir saugančiaj funkcij a,. Ryškéja naujas tyrimo aspektas -performatyvumas. Žodis gali búti tikras veiksmas, búti poelgio, do-rinio jvykio ekvivalentas. Tokiai kalbinei funkcij ai búdingas maginis, perkeičiantis pobúdis. Tai ypač rysku Evangelijos skel-bimo, religinéje kalboje, pasakojime, kur pasireiškiarealus Logoso isikúnijimo aktas žmogaus kalboje. „Tai absoliučios tiesos nužengimo \ zoá\ ivykis"17, kuriuo nuolat patvirtinamas kenotinis logoso aktas. Pa-bréžiamas minties tapsmas žodyje, mintis ne išreiškiama, tačiau užbaigiama žodžiu. Taikoma speciali filologijos sritis psicho-poetika, aptarianti minties ir žodžio san-tykj, kur mintis yra „ne tik loginé išvada, ne tik racionalus supratimo procesas, bet ir vidinio žmogaus gyvenimo visuma"18.
16 flMHTpirií fleMiiflOB, ,,.H3biK coBpeMeHHOÍí pyc-ckdíí flyxOBHOií jiirrepaTypBi", Xpucmucmcmeo u pyc-cKan numepamypa 3, otb. pe«. B. KoTejiBHHKOB, C.-EIe-TepSypr: HayKa, 1999, 31.
17 Ten pat, 8.
18 EijjHM 3tkhhti, BuympeHHUů nenoeeK u eueumm penb, MocKBa: Hayra, 1998, 12.
168
{sidémétina Sergej aus Averincevo bréžia-ma Jézaus vardo kaip dvasinio slépinio paradigma stačiatikybés tradicijoje. Jézaus vardo meditacija ižiebianti dieviškaja, energija,. Jézaus vardas yra maldos formu-lés „Viešpatie Jézau Kristau, Dievo Súnau. pasigailék man^s nusidéjélio" centre ir derinamas su asketine kvépavimo kontrole bei kartu kuriama pozityvi religiné emoci-né atmosféra19.
Vietoj apskritai grožinei literarurai búdingos komunikacinés žodžio plotmés dvasinéje literaturoje ryškinamas onto-loginis žodžio turíny s. Dvasiné literatura saugo ir atskleidžia religin^ prašme^
Fiodoro Dostojevskio religiniq idéjq aktualumas
Ypač reikšmingas krikščioniškosios min-ties ir literatůros santykip aspektas - Dostojevskio kúrybos tyrimas. Galima išskirti dvi šio analizavimo puses: paties Dostojevskio kúrybos nagrinéjimas literatůros teologijos požiúriu ir gilinimasis [ šio rašy-tojo atgimima, rusp religiniame-filosofinia-me renesanse XX a. pradžioje. Abiem atve-jais búdinga nlosonné-religiné-literaturiné sampyna. Beveik visi žymiausi nagriné-jamo laikotarpio rusp mastytojai yra raš§ apie Dostojevskio kúryba^ o šiuolaikiniai literaturologai gvildena rašytojo kúriniuo-se atsispindinčias religines bei filosofines idéjas. Dostojevskio aktualumas pabréžia-mas dél jo grožinéje kúryboje reiškiamp religinip idéjn kaip paradoksalaus Dievo
19 Cepreií ABeprnmeB, „06pa3 Hiicyca XpiiCTa b rrpaBOCjiaBHoií Tpa^rorinť', Cepreií ABepímiieB, Cen3b spemen, KneB: flyx i jíiTepa, 2005, 152-153.
ieškojimo fenomény. Ryškinama nihilis-tinip-antinihilistiniii, demoniškii-dievišku tendencijn itampa kaip vertybinni-pasau-léžiúrinin pozicijn susidúrimas. Iškeliama egzistenciné Kristaus ir Antikriste, gério ir blogio kova. Dostojevskis ivardijamas li-teraturinés antropologijos pradininku rasu kulruroje, gebéj^s socialin^ problemika, pervesti \ buitine^ plotm^, o idéjos likima, paversti pasaulio likimo problema. Jo kůri-niuose „etika ontologizuojama, ontologija tampa poelgio filosofy a, pažinimo teorija krypsta \ antropology a,"20. Šiuolaikiniai krikščionybés ir rusp literatůros santykni interpretuotojai ne tiek gilinasi \ nihiliz-mo, demoniškumo apraiškas, o susitelkia prie demonizmo religines iveikos problémy. Nihilisty Dievo ieškojimo itampa ir tragiškumas kýla dél aistringy pastangy protu, racionaliai užmegzti ryši su Dievu. Atkreipiamas démesys i Dostojevskio he-rojn (Stavrogino, Ivano Karamazovo) kaip antžmogni „žlugusi titanizma,", neparemta, religiniais idealais. Antžmogiškumas jo kúryboje neturi perspektyvos21. Tyréjai ižvelgia dar viena, rašytojo temini siuže-taj herojn kaukes - kaip netikros tikrovés emblemas. Idéjos nežmogiškumas (pvz., „žmogžudysté pagal sažine/') gali užvaldy-ti veikéja, ir jis virsta gyvenimo teatro marionete. Idéja, iššokdama kaip spyruoklé, judina Raskolnikovo kuno karkasa,. Pagal Dostojevskio poetika, kauké priauga prie
20 KoHCTaHTHH HcynoB, „Bo3po2weHne flocToeB-CKoro b pyccKOM pejinrno3HO-ij)h]iocoij)ckom peHeccaH-
ce", Xpucmucmcmeo u pyccKcm mimepamypa 2, 1996, 315.
21 Hoeue acneanbi e mynemm JIocmoeecKozo, otb. pe«. B. 3axapoB, neTpo3aBCWCK: H3ÄarejrbCTBO rferpo-3aBOÄCKoro ymiBepciiTeTa, 1994, 322.
169
veido, deformuodama samon?. Sergančios symonés žmogus nustoja pasitikéti tiesio-gine gyvenimo intuicija: kauké ne tik iš-kreipia symon?, bet ir pertraukia religinj rysi Stavrogino archetipas XX a. estetiné-je antropologijoje perskélé etiky ir estetiky veido ir kaukés ivaizdžiais.
Pastebima tendencija atrasti Dosto-jevskio herojams búdingy metafizinés vil-ties (pasireiškiančios malone, išgelbéjimu, atpirkimu) perspektyvy. Net labiausiai smuk?s personažas néra pažymétas iprastu moraliniu atspaudu, j am visada paliekama išsigelbéjimo galimybé. Tai néra gério ir blogio reliatyvizmas, o Evangelijos priesa-ko „neteiskite" skelbimas. „Kúno nuosmu-kis ir dvasios pakilimas - búdingas Dosto-jevskio literaturinis mechanizmas"22. Ra-šytojas kaip tik nedaug vaizduoja kuny, o démesi sutelkia [ dvasios peripetijas. Dos-tojevskio kúriniai apibréžiami ir stačiatiky-bés savimonés konstantomis - aistringumu ir šventumu, kur aistringumas - poetinis religingumas, „valia pasikeisti". Aprašy-damas idéjy virtimy aistromis rašytojas jas pakélé [ religinj rangy paverté religinio idéjy išgyvenimo sritimi23. Dostojevskio teiginys „grožis išgelbés pasaulf pagrjs-tas Kristaus mokymu. Kristaus ir grožio syveikos principas išvedamas [ moralés sritj. Toks grožis išvaduoja iš dvilypumo ir organiškai jungiasi su gériu bei tiesa. Atsakymas [ klausimy ar „grožis išgelbés pasaulf, dabar jgauna ne abstrakty teorinj, o Kristaus asmenybés pobúdi Jei iš tikryjy
22 Banepirií ľlOÄOpora, Mwuecuc. Mamepuajiu no cmajiumunecKoů aumponoiiozuu numepamypbi 1, Mock-Ba: Logos-altera, 2006, 455.
23 KjiiiMOBa, 2004, 112.
grožis, kaip minéta, išgelbés pasauli, tai tik turint omenyje sylygy kad Kristus yra ne idéja, bet isikúnij?s Dievas.
Vienas paradoksalus tokio grožio sim-bolis aprašytas Dostojevskio romane „Idi-otas" - tai Hanso Holbeino Jaunesniojo paveikslo „Mir?s Kristus" apibúdinimas. Dostojevskis pats maté š[ paveiksly ir jis jam padaré ispúdi: „Išvyd?s š[ paveiksly kai kas gali prarasti tikéjimy!" Jo paradok-salumas yra tas, kad čia Kristus netenka savo grožio. Jis pavaizduotas „ky tik nu-imtas nuo kryžiaus. Man rodos, tapytojai paprastai mégsta vaizduoti Kristy, ir prie kryžiaus, ir nuimty nuo kryžiaus, vis dar su nepaprasto grožio atspalviu veide; ty gro-z\ jie stengiasi palikti jam net per pačias baisiausias kančias. O Rogožino paveiksle apie grožj néra né kalbos; tai tikriausias žmogaus lavonas, - žmogus, kuris be galo daug iškentéjo, dar prieš numirdamas ant kryžiaus, kuris buvo žaizdotas, kankina-mas, sargybos mušamas, žmoniy mušamas [...]. Užtat veido nepasigailéta né kiek; čia tikra gamta, ir iš tikrujy toks ir turi búti lavonas, kad ir koks búty žmogus, ištvér?s tokias kančias. [...] Čia nejučiomis ateina mintis, kad jeigu jau tokia baisi mirtis ir tokie tvirti gamtos désniai, tai kaipgi juos galima nugaléti?"24 Todél šiuolaikinis tyréjas teigia, kad „mirusiame Kristuje" glúdi savinieka, griaunanti krikščioniškyjy ikonograŕijy. Juk jeigu jis mir?s ir žiúrovas mato lavony tai kaipgi jis galéjo prisikelti? Tarp kúno, paveikto prievartos bei irstančio, ir dvasinio vaizdo néra ryšio. Dostojevskiui
24 Fiodoras Dostojevskis, Idiotas, Vilnius: Margi raštai, 2003, 449-450.
170
mirtis neaprašoma ir nepavaizduojama -„mirusio Kristaus paveikslas tarsi susi-dvejina: jis yra ir prisikélimo ivykio sim-bolis, ir realistinis tikrovés veidrodis"25. Veidrodis, kaip negatyvi priemoné, rodo aiškia, sielos vidinio ir išorinio vaizdo nea-titikti Kaip tik iš sugriuvusio identiškumo išplaukia netikéjimas. Mirusio kuno kaip pažeminto vaizdavimas néra natůralaus suirimo paveikslas - dabar tai kitas kúnas. liudijantis prisikélimaj ne mirties, o pažeminto, paniekinto kuno sudvasinimas. Tai rasu, rašytojui búdinga religinio pokyčio vaizdavimo priemoné - „samonés inver-sijos meniné deskripcija"26, kai jveikiami egzistenciniai slenksčiai ir pereinama iš gyvuliškos [ sakralin? sféra27.
Tad Dostojevskio pavaizduotas subjau-rotas Kristus tampatikéjimo pergale ir sim-boliu to grožio, kuris išgelbés pasauli. Kas miré ant kryžiaus, tas buvo visiškas žmo-gus, né kiek nepaneig?s gamtos désniu28 Akivaizdu, kad išgelbéjimas neprievartavo žmogaus prigimties, o buvo laisvas sutiki-mas numirti už kitus žmones. Grožis, kuris išgelbés pasauli, neneigia žmogaus kančiu ir gyvenimo dramatizmo. Taigi Dostojevs-kis vis delto masto kaip menininkas, nors jo kúryba taip pat sutelkta apie religijos
25ncwopora, 2006, 318.
26 KjiHMOBa, 2004, 158.
27 riOÄOpora, 2006, 378; žr. taip pat: George A. Panichas, „The World of Dostojevsky", Modem Age 4, 1978, 355; PaiÍHxapA JIayT, (Pujiocoqiun JIocmoeecKozo e cucmeMamuHecKOM umojicemm, MoCKBa: PecnyÖJiii-ra, 1996, 401; Wolfgang Kasack, „Wege zu Gott bei Dostojewskij und Tolstoj", Stimmen der Zeit 3, 2003, 177.
28 AcTa ßßim A., „KpacoTa ii cnacemie b Mupe J\o-CToeBCKOro", Xpucmucmcmeo u pyccKcin mimepamypa 3, OTB. pen. KoTejiBHiiKOB B., C-EIeTepöypr: HayKa, 1999, 256-257.
klausimus. Tačiau ne Kristaus mokymas išgelbés pasauli, bet tikéjimas, jog Zodis tapo kunu - isikúnijusiu Dievu. Taip tikint pasiekiamas žmogaus sudievinimas. „Tei-giamai gražaus žmogaus", t. y. krikščionio, paveikslas Dostojevskio kúriniuose sieja-mas su dramatišku Kristaus vaizdavimu: meilé turi pereiti per kančia, ir mirti. Kristaus ir grožio sayeikos principas išvedamas i morales sriti. Toks grožis išvaduoja iš dvilypumo ir organiškai jungiasi su gériu ir tiesa. Atsakymas i klausima^ ar „grožis išgelbés pasaulf, igauna ne abstraktu teo-rini, o Kristaus asmenybés pobúdi. Jei iš tikruju grožis išgelbés pasauli, tai tik turint omenyje sa^lyga^ kad Kristus yra ne idéja, bet isikúnij?s Dievas.
Išvados
Straipsnyje apžvelgiami pirmieji po Sovietu Sajungos žlugimo rusu literaruros moks-lininku bandymai ivertinti stačiatikybés idéjn ir literaruros ryšius. Stengiamasi api-bréžti ne tik rusu kulturos krikščioniškaji substrata^ bet ieškoma ir tyrimo metodolo-gijos. Siuolaikiniai stačiatikybés literaruros teologijos tyréjai išskiria savitas teolo-gemas: Soŕijos vaizdavima^ teurgiškuma^ kúrybos ontologiškuma^ performatyvuma^ Dostojevskio religin? antropologija,. Pa-žymétini Vladimiro Nazarovo, Viktoro Byčkovo, Igorio Jesaulovo, Konstantino Isupovo, Svetlanos Klimovos, Valerijaus Podorogos, Sergejaus Averincevo ir kt. darbai. Jie glaudžiai sieja estetini teologijos matmeni ir meninés kúrybos religines idéjas. Literaruros ir krikščionybés svar-biomis grandimis laikoma religiné etika ir estetika. Religijos filosofrja ir teologija
171
savo temas pateikdavo menine forma, o literatura atspindédavo filosofines ir religi-nes problemas. Pripažjstamas Dostojevs-kio kürybos antinomiškii religiniii idéjir
aktualumas šiuolaikinei literatůros teolo-gijai. Pažymima, kad savitos stačiatikybés teologemos yra ir praktinio pobůdžio: skir-tos keisti ir sudvasinti kasdienyb?.
THE THEOLOGY OF ORTHODOX LITERATURE: IDEAS AND PROBLEMS
Gediminas Mikelaitis
Summary
The articles presents an overview of the first post-Soviet attempts by the Russian literature scholars to consider the links between the ideas of the Orthodoxy and literature. Attempts are put, besides defining the Christian stratum of the Russian culture, to establish the methodology of the research. The article highlights the unique character of the theology of the Orthodox literature, mainly anchored to the ideas of the Russian religious philosophy reflected in the works of the Russian thinkers and writers as Vladimir Solovyov, Nikolai Berdyaev, Dmitri Mer-
ezhkovski, Fyodor Dostoyevsky, Andrei Bely and others. The article discusses the theologemes characteristic of the Orthodox literature: the depiction of Sophia, theurgic parameter, the ontological character of creation, performativeness, religious anthropology of Dostoyevsky. The uniqueness of the relationship between the Orthodoxy and literature is defined by demonstrating its link with religious philosophy, the aesthetic parameter of the existence, the role of religious ideas in literature, and the significance of theurgic aesthetics.
Gauta: 2012 09 10
Priimta publikuoti: 2012 11 13
Autoriaus adresas: Lietuvos dailés muziejus Bokšto g. 5, LT-01126 Vilnius El. pastas: leidyba@ldm.lt
172
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
TEODICEJINIAI M OTY VA I LIETUVig LITERATUROJE: UNIVERSALUMAS IR SPECIFIKA
Dalia Čiočyté
Vilniaus universiteto
Lietuviq literatüros katedros docente
Tyrimq finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-4-12).
This research is funded by a grant (Nr. LIT-4-12) from the Research Council of Lithuania.
Straipsnis sutelktas ties komplikuotu teodicějos terminu Ir aktualizuoja j[ literatüros kontekstuose. Kaip literatúrínés teodicějos aukštumos analizuojami Fiodoro Dostojevskio ir Alberto Camus küri-niai. Skiriamos trys lietuviq literatüros teodicéjinio mqstymo kryptys: laisvos valios interpretacija (Kristijonas Donelaitis, Vincas Krévé ir kt), tautos kentéjimu (okupacijos, tremties) apmqstymas dvasinio tobuléjimo idéjos erdvéje (Antanas Baranauskas), Dievo slépiningumo refleksija (Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škéma).
1. Teodicějos savokos sklaida
Teodicéja - filosofiné ir teologiné pastanga derinti mylinčio, visagalio ir visažinio Dievo samprata, su blogio (nelaimés, kančios, kaltes, mirties...) egzistavimo žmogaus ir gamtos pasaulyje patirtimi. Etimologiné termino reikšmé ir yra „Dievo pateisini-mas" (gr. theos, dievas, ir dike, dikaia -teisé, teisingumas).
Prieštaravimas tarp Dievo visagalybés ir blogio egzistavimo pasaulyje yra pagrin-dinis filosofinés Dievo refleksijos klausi-mas. Filosofiškai svarstant Dievo buvimo galimyb?, esminis keblumas yra ne gam-tamokslinio pasaulévaizdžio duomenys (gamtamokslinis pasaulévaizdis gali büti interpretuojamas ir ateizmo, ir teizmo filo-sofinéje perspektyvoje), - o blogio, nekal-tos kančios egzistavimas. Graiku, filosofas Epiküras (341-270) yra formulav^s: jei
egzistuoja visagalis ir tobulai geras Dievas, tai neegzistuoja blogis; tačiau blogis egzistuoja pasaulyje; vadinasi, visagalis ir tobulai geras Dievas neegzistuoja1. Pana-šus Davido Hume'o, XVIII a. škoui empi-risto, silogizmas: mylinti dievybé neleisui reikštis blogiui; visažiné, visagalé dievybé galéui apsaugoti pasauli nuo blogio; blogis egzistuoja pasaulyje, - vadinasi, Dievas néramylintis arbajis néranei visažinis, nei visagalis2. Filosofo egzistencialisto Niko-lajaus Berdiajevo (1874-1948) žodžiais ta-riant, „blogio egzistavimas yra didžiausias
1 Liucijus Cecilijus Firmianas Laktancijus (III—IV a.), krikščioniii rašytojas, traktáte De ira Dei („Apie Dievo pyktj") pristato ir kritikuoja š[ Epikuro argumentaj vadinama_Epikuro paradoksu, Epikuro misie. Epikuras, kaip žinoma iš Laktancijaus veikalo, savuoju argumentu grindě dievii abejingumo žmogui iděja_.
2 David Hume, Dialogues Concerning Natural Religion, in God and Evil I Edited by Nelson Pike, En-gelwood Cliffs, NJ: Prentice Hall, 1964.
173
buvojimo pasaulyje slepinys, gluminantis teologin? doktriny"3. Protestanty filosofas ir teologas Ronaldas Nashas (1936-2006) yra radikaliai formulav?s: „Blogio prob-lema buvo, yra ir bus rimciausias issükis teizmui."4 Blogio ir kancios egzistavimas netgi vadinamas ateizmo irodymu (David Elton Trueblood)5. Todel teodicejos termi-nas turi ir platesn? reiksm?: nurodo filoso-fin? teologijos prieigy filosofinj Dievo pa-zinimo, egzistavimo, jo savybiy ir santykio su pasauliu apmystymy. Krikscionybeje teodicejiniai svarstymai glaudziai susij? su tomistine natüraliaja teologija (theologia naturalis) - filosofiniais Dievo buvimo ir savybhi jrodymais.
Teodicejos terming bene pirmasis pa-vartojo vokiechi filosofas Gottfriedas Leibnizas prancüzy kalba parasytame vei-kale Teodicejines ese apie Dievo gerumy zmogaus laisv? ir blogio kilm? (Essais de Theodicee sur la bonte de Dieu, la liber-te de l'homme et l'origine du mal, 1710). oponuodamas protestanty filosofo skepti-ko Pierre'o Bayle'o Istorijos irkritikos zo-dyno (Dictionnaire Historique et Critique, 1695) mintims apie tai, jog nehnanoma racionaliai paaiskinti blogio ir Dievo ko-egzistencijos. Leibnizas Dievo teisingumy aiskino teorija apie optimaly (geriausiy is visy ünanomii) gerio ir blogio elementii derinj zmogaus patiriamame pasaulyje6.
3 Nicolas Berdyaev, The Divine and the Human. London: Geoffrey Bles, 1949, 86.
* Ronald Nash, Faith and Reason, Grand Rapids, Mich.: Zondervan, 1988, 177 („The most serious challenge to theism was, is, and will continue to be the problem of evil").
5 David Elton Trueblood, Philosophy of Religion, New York: Harpers and Brothers, 1957, 231.
6 Sia, teodicejin? Leibnizo teorija, ironizavo
Terminas prigijo, ir véliau ne vienas filo-sofinis traktatas, skirtas Dievo sampratai blogio kontekste, vadintas teodicéjiniu. Filosofinés minties istorijoje teodicejiniai klausimai, - itin gilios ir sudétingos blogio problemos aspektas, - ne karty ivairiai in-terpretuoti, teigiant ir kvestionuojant my-linčio Dievo egzistavimo galimyb?.
Nors teodicejos terminas pradétas var-toti tik XVIII a., kančios ir blogio santykis su dievybe riipéjo ivairioms filosofinéms ir religinéms tradicijoms nuo seniausiy laiky. Klausimas, kodél Dievas leidžia savo kúriniams kentéti, reflektuojamas mitolo-giniuose siužetuose apie dievybés kovy su chaosu, senovés Egipto sarkofágy epitafi-jose (motyvai apie kúrinijos maišty prieš dievyb? kaip jos atsitolinimo nuo pasaulio priežastj), antikinés filosofijos tekstuose, judaizmo raštuose7, Senajame ir Nauja-jame Testamentuose. Nekaltos kančios problémy artikuliuoja Jobo knyga - vienas populiariausiy Vakary kulturos teksty apie blogio egzistavimo slépinj. Koheleto knygoje kančia traktuojama kaip nepna-noma suvokti žmogiškojo proto galiomis. Biblinis teiséjas Gideonas tiksliai formu-luojateodicéjinjklausimy: „JeiViešpats su mumis, tai kodél mus visa tai ištiko? (Ts 6, 13). Pranašas Habakukas išryškina egzis-tencin? tylinčio Dievo problémy nužymi ítampy tarp biblinés Dievo sampratos ir
Voltaire'o filosofině apysaka Kandidas, arba Optimiz-mas (Candide, ou TOptimisme, 1759).
7 Zr. Jan Assmann, The Search of God in Ancient Egypt, Translated by David Lorton, Ithaca: Cornell University Press, 2001; Antti Laato, Johannes C. De Moor (editors), Theodicy in the World of the Bible, Leiden: Brill Academic Pub, 2003; James L. Crenshaw, Defending God: Biblical Responses to the Problem of Evil, New York: Oxford University Press, 2005.
174
egzistencinés neteisingumo patirties, kuria savity žw/gsrao šventumo, žiúréjimo iblo-gí dieviškuoju žvilgsniu metonimijy:
Tavo akys per šventos žvelgti i pikta.
tu negali žiuréti [ nusikaltimus.
Tad kodél žiuri [ klastunus ir tyli.
kai nedoréliai ryj a teisesnius už save? (Hab
J, 13)
Krikščionybés kontekste nekaltos kan-čios problema itin aktuali. Krikščionybé transcendencijos apsireiškimo plotme lai-ko ne gamty (kaip, pavyzdžiui, bibliné-je Nojaus situacijoje), ne tautos istorijy (Biblijoje per izraelitu tautos istorijy Die-vas žmogui reiškiasi iki Jézaus Kristaus isikúnijimo), o dievažmogiškaji Jézaus Kristaus asmenj8. Krikščioniškoji religijos samprata akcentuoja tarpasmeninj dialogy tarp Dievo ir žmogaus, todél krikščioniui, kaip religinio aš - Tu santykio dalyviui, galimybé pasitikéti dieviškuoju Tu yra ne-palyginti reikšmingesné negu abstraktus, racionalús Dievo egzistavimo řrodymai.
Krikščioniškosios teodicéjos mintis krypsta šiomis linkmémis:
1. Reflektuojamas transcendencijos slé-piningumas. Išryškinamas skirtumas tarp sukurtosios bútybés ribotumo, baigtinumo ir dieviškosios begalybés pripažjstant, kad Dievas yra begaliné paslaptis visais atžvil-giais, iskaitant ir blogio problémy.
8 „Krikščionybé jau pačiu savo buvimu yra nuos-tabus pasaulio sekuliarizacijos veiksnys. Juo labiau ji sklinda pasaulyje, juo labiau ji ji nusakralina arba su-pasaulina, nes Evangelijos děsnis, kad Kristus yra vie-nintelis, per kurj Dievas reiškiasi ir kalba, nepakenčia šalia saves jokios kitos Dievo apsireiškimo vietos"; krikščionyběje Dievas ir žmogus susitinka nepranoksta-moje „asmeniněje vienyběje" (Antanas Maceina, Didie-ji dabarties klausimai, Chicago: Krikščionis gyvenime, 1971, 81, 78).
2. Mastoma apie blogio vaidmenj sielos tobuléjimo procese. Plétojamos Ireniejaus Lioniečio (II a.) idéjos apie moralinj tobu-léjimyper išbandymy patirti9. Ireniejiškajy teodicéjy protestanty filosofas ir teologas John Hick (1922-2012) praminé „sielos kúrimo" teodicéja (soul-making defense): Dievas sukuria episteminj atstumy (kai neimanoma Dievo pažinti tiesiogiai), kad žmogus siekty ji pažinti ir per tai tapty iš-ties moralus. Kúréjas leidžia kančiy todél. kad žmoniy sielos galéty augti ir tobuléti. tad kančia yra ne tik blogis, bet ir dvasi-nio tobuléjimo sylyga: per kančiy žmogus tampa moraliniu subjektu10.
3. Pabréžiamas pasirinkimo laisvés reikš-mingumas: negalédamas pasirinkti blogio. žmogus negaléty pasirinkti ir gério, netu-réty laisvos valios, - o be laisvés nebúty imanoma meilé. Atsiremiama i Aurelijaus Augustino (354-430) teodicéjy: blogis su-vokiamas kaip nuokrypis nuo gério, žmo-nijos nuopuolio pasekmé. Pasák Augustino, „Jeigu žmogus yra kažkoks géris ir jeigu jis gali teisingai elgtis tik tada, kai pats nori, - jis nusipelné turéti laisvy va-liy, be kurios negaléty teisingai elgtis. Juk reikia tikéti, kad Dievas j y davé ne tam, kad nusidétume. Tad pakankama priežas-tis, dél kurios privaléjo jy duoti, - kadangi be jos žmogus negali teisingai gyventi". Laisvy valiy prívalu „pripažinti ir gera, ir Dievo duota, ir [...] veikiau reikia smerkti blogus šios gérybés naudotojus, negu kal-
9 Žr. Šv. Ireniejus Leonietis, „Prieš erezijas", Darius Alekna, VytautasAlišauskas (sud.), Bažnyčios tévai, Vilnius: Aidai, 2003, 258-259.
10 Stephen T. Davis (ed.), Encountering Evil: Live Options in Theodicy, Louisville, KY: Westminster John Knox Press, 2001, 38-72.
175
tinti jos davéjy, esy šis neturéj^s duoti"11. Siy Augustino koncepcijy plétojo Tomas Akvinietis (1225-1274), mokydamas apie fizirý, metafizinj ir moralinj (kylantj iš piktnaudžiavimo laisva valia) blogi kaip gério stoky, neturinčiy pozityvaus šaltinio: „Dorinis gerumas ar blogumas pirmiau atsiranda valioje"; „Kiekvienas valingas veiksmas yra blogas dél to, kad nutolsta nuo proto ir amžinojo istatymo tvarkos, o kiekvienas geras veiksmas derinasi su protu ir amžinuoju istatymu"; „Nuodémé ir blogis visada atsiranda dél nukrypimo nuo proto nurodytos krypties aukščiausio-jo žmogaus gyvenimo tikslo link."12 Lais-vos valios teodicéjy matome Immanuelio Kanto Praktinioproto kritikoje (1781): jei, pasák veikalo autoriaus, galétume visiškai podyti Dievo egzistavimy moralés désnio pažeidimy nebůty; tačiau „dauguma dés-nj atitinkančiy poelgiy bůty atlikti iš bai-més, tik nedaugelis - puoseléjant viltj ir né vienas - iš pareigos, o poelgiy moralinés vertés, kuri tik viena lemia asmens vert? ir netgi pasaulio vert? aukščiausios išminties akyse, visai nelikty"13. Amerikiečiy ana-
11 Aurelijus Augustinas, Dialogai: Apie laisvqf sprendimq I Verte Ona Daukšieně, Vilnius: Katalikii pa-saulis, 2001, 235, 117.
12 Tomas Akvinietis, Teologijos suma 1-11, 18-21 klausimai, Vilnius: Logos, 1998, 127, 161, 167.
13 Immanuelis Kantas pateikia išlygaj „Jei kartu nepakishi visa müsii prigimtis"; „kol žmoniii pri-gimtis išlikty tokia pati, kokia yra dabar" (Immanuel Kant, Praktinio proto kritika, Vilnius: Mintis, 1987, 172-173). Krikščioniškoji teodicěja žmogaus prigimtj suvokia kaip gimtosios nuoděměs pažeista, děl laisvos valios reiškimosi. Esě Ober das Mißlingen aller philosophischen Yersuche in der Theodizee (1791) Kantas teigě, kad blogis - asmeninis iššflkis žmogui, galimas b/eikti tik tikej imu, ir kad turime suvokti savo galimy-biii ribotuma_reflektuojant dalykus, esančius už žmogiš-kojo patyrimo ribii (Immanuel Kant, „O niepowodzeniu wszelkichprób filozoficznych w przedmiocie teodycei",
litinis filosofas Alvinas Carlas Plantinga (g. 1932), akcentuodamas laisvos valios syvoky ir pasitelkdamas silogistin? logiky parodo, jog blogio egzistavimas logiskai dera su visagalio, visazinio ir mylincio Kürejo samprata: blogis privalo egzistuoti tarn, kad zmogus turety laisvy valiy; blogio pasalinti is pasaulio nepnanoma nepasali-nant laisvos valios. Nelogiska manyti, kad zmogiskosios bütybes, turincios moralin? laisvy, visada pasirinkty tik gerj; logiska, jog moralines laisves egzistavimas yra svarbesnis negu jos reiskimosi pasekme -blogis14. Richardas Swinburne (g. 1934), Oksfordo universiteto filosofijos profeso-rius emeritas, teigia, kad jei Dievas nori, jog zmogus patsai spr^sty, kas jam ir kitiems gera ir kas bloga, patsai pasirinkty büdy kaip formuoti savo charakterj ir büti nau-dingam kitiems, - tai zemiskajame zmo-gaus gyvenime neisvengiamai egzistuos kancia15. Dievas negali sau priestarauti: jei jis sukurtajai bütybei suteikia laisvy valiy tai turi leisti egzistuoti blogiui, kylanciam is sukurtosios bütybes pasirinkimy16.
4. Akcentuojama pasaulio raida ir pasaulio tobulejimo galimybe, zmogui sali-nant kancios priezastis.
5. Aiskinama, kad zmogus, kaip nemir-tinga bütybe, negali tiketis tobulo egzista-vimo zemiskojoje erdvelaikio tikroveje.
tlum. Irena Kronska, Tadeusz Kronski, Kant, Warszawa: Wiedza powszechna, 1966, 194-214).
14 Zr. Alvin C. Plantinga, God, Freedom, and Evil, Grand Rapids: William B. Eerdmans Publishing Company, 1978.
15 Richard G. Swinburne, Providence and the Problem of Evil, New York: Oxford University Press, 1998.
16 Richard G. Swinburne, „The Vocation of a Natural Theologian", Philosophers Who Believe, Kelly James Clark (ed.), Downers Grove: InterVarsity Press, 1993, 179-202.
176
6. Virs visit teodicejinivi argument^ teo-logija iskelia viltkad Dievo isikunijimo ir Jezaus Kristaus prisikelimo slepiniai yra blogio pasaulyje jveika.
Teodicejiniai svarstymai pagrjsti au-gustiniskuoju Credo ut intelligam („Tikiu, kad suprasciau") principu ir yra gaires eg-zistencin_ patirtj ir tikejima, derinanciai minciai, o ne negalimi kontrargumentuoti irodymai. Vakarn filosofijos istorijoje teo-dicejai ne karta, svariai priestarauta - ir lo-gineje plotmeje, ir (labiausiai) - reflektuo-jant XX a. vykusj tautu genocide Smaiksti britu filosofo, analitines filosofijos steigejo Bertrando Russello (1872-1970) ironija zemiskaji gyvenima,traktuoj a kaip visumos meginj ir teigia, kad racionaliai mastant neteisinga pasikliauti pomirtine zemiskujii kentejimvi atasvara: „Tarkime, jus gavote apelsinp dez?, kuria, atidarius paaiskejo. kad visi virsutiniojo sluoksnio apelsinai suged?. Tokiu atveju juk nepasakytumete: ,Giliau esantys apelsinai tikriausiai geri. kad burp atkurta pusiausvyra'. Jus pasaky-tumete: ,Tikriausiai visa si siunta yra blo-ga', - ir is esmes tai moksliskai mastantis asmuo turetn pasakyti apie visata/'17 Tai yra, Russello zodziais, moralinis argumen-tas pries dievyb?: siame pasaulyje matomas neteisingumas skatina daryti prielaida^ kad pasaulis nera valdomas teisingumo (ese „Kodel as nesu krikscionis", 1927). Min-
17 Bertrand Russell, Why I Am Not a Christian and Other Essays on Religion and Related Subjects, London: Rationalist Press Association, 1983, 6 („Supposing you got a crate of oranges that you opened, and you found all the top layer of oranges bad, you would not argue: 'The underneath ones must be good, so as to redress the balance'. You would say: 'Probably the whole lot is a bad consignment'; and that is really what a scientific person would argue about the universe").
tis, jog blogio pasaulyje perversyvumas yra iššúkis krikščioniškajai Dievo sam-pratai, intensyviai varijuota XX a. masiniii žudynnt kontekstuose (pvz., Auschwitzo patirties refleksija Theodora Adorno, Em-manuelio Lévino ir kt. raštuose18), akcen-tuojant žmogaus žmogui daroma, skriauda, (pig. Carlo Gustavo Jungo replika^ jog „pagrindiné ir iš esmés vienintelé blogybé pasaulyje yra žmogus"19).
Karlo Rahnerio teigimu, teodicéjos at-metimas neišsprendžia egzistencijos mjslés: pateikiamas ne mřslés iminimas, o antiat-sakymas, skelbiant, kad tikroji gyvenimo prasmé yra absoliuti beprasmybé. Tačiau „žmogus savo atvirybéje patiria pernelyg daug šviesos, kad galetp daryti prielaida^ jog absoliuti tamsa yra tikroji ir pirmapradé jo gyvenimo prasmé"20. Atmetant teodicéja, neišvengiamai priartéjama prie dar kebles-nio antropodicéjos klausimo. Antropodicé-ja - pastanga pagrjsti žmogaus prigimties pamatinio gerumo galimyb? žmogaus vyk-domo blogio akivaizdoje, pateisinti tikéji-
žmonija kaip istorijos subjektu istorija, persmelkiančip kentéjimp kontekste21.
18Zr. Theodor Adorno, Ve_ ative Dialectics, Translated by E. B. Ashton, New York: Continuum Publishing Group, 1983; Emmanuel Levinas, „Useless Suffering", Emmanuel Levinas, Entre Nous: Thinking-of-the-Other, Translated by Michael B. Smith and Barbara Harshav, New York: Columbia University Press, 1998, 78-87.
19 Carl Gustav Jung, „After the Catastrophe", Collected Works 10, Princeton, N. J.: Bollingen, 1970, 216 („The principal and indeed the only thing that is wrong with the world is man").
20 Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Maly slownik teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy Pax, 1987, 466.
21 Pig. kosmodicejq, Friedricho Nietzsche filosofijos temq, - pastanga, pateisinti pamatinio visatos gerio galimyb? blogio akivaizdoje.
177
Gilioji teodicéjiniy argumentu reikšmé yra ne tik blogio problemos aiškinimas (jos galutinai neišsprendžiant), bet ir blogio, nekaltos kančios problemos iškélimas l démesio centra, apsaugojimas nuo supa-prastinimo22.
2. Literaturinés teodicéjos aukštumos: Fiodoras Dostojevskis, Albert Camus
Literatůriné teodicéja yra egzistencinés dievoieškos forma: literatůrinis mastymas apie filosofin? Dievo egzistavimo ir tikéji-mo (ne)galimyb?, Dievo meilés / visaga-lybés ir egzistencinio blogio paradoksy Dievo pateisinimy nekaltos kančios aki-vaizdoje.
Išskirtin? teodicéjinio klausimo reikš-m? religiniam tikej imui itaigiai išryskina kataliky rašytojas, hagiografiniy romany autorius Louis de Wohlis (1903-1961) kůrinyje apie šventaji Tomy Akvinietj Ramioji šviesa (The Quiet Light, 1950). Romano personažas Pirsas Rudis, angly riteris, pasakoja šventajam Tomui apie re-gétus kentéjimus ir skundžiasi suabejoj?s gyvenimo prašme ir Dievo buvimu. Atsa-kydamas Pirsui, šventasis Tomas pateikia Dievo buvimo irodymy, autoriui darant aliuzijy i Anzelmo Kenterberiečio onto-loginj argumenty23. Pirsas priima irodymy
22 Zr. Joseph A. Komonchak, Mary Collins, Dermot A. Lane (ed.), The New Dictionary of Theology, Wilmington: Michael Glazier, 1987, 1009; Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Maty slownik teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy Pax, 1987, 465-466.
23 Ontologinj Dievo buvimo irodymo argumenta, suformulavo Anzelmas Kenterberietis (1033-1109), remdamasis Aurelijaus Augustino iděja, jog mqstymas per prisiminima, (anamnéz?) susij^s su Absoliutu, ir teigdamas, kad Dievo sayoka - aliquid quo nihil maius
suvokdamas esminj savaji klausimy: iš es-més j am riipi ne racionali ŕilosoŕiné Dievo egzistavimo logika, o Dievo pateisinimo kančios kontekstuose problema:
- Man nebutina egzistuoti, - ramiai atsaké Tornas. - Tau nebutina egzistuoti. Tačiau Die-vas privalo egzistuoti, nes kitaip niekas kitas egzistuoti negalétrj. Vargu ar galétum abejoti savo paties egzistavim, nes to neleistrj priešta-ravimo désnis: jei tu pats neegzistuoji, tai kas yra tasai, kuris tavo egzistavimu abejoja? Tad tu egzistuoji, tačiau ne savo paties deka. Buvimy esi gav?s iš tévrj ir protéviu, iš oro, kuriuo kvépuoji, iš maisto, kurí valgai. Buvimy yra gav? kalnai ir upé, ir visa kas ne tik žeméje, bet ir visoje visatoje. Tačiau jei visa-ta yra gavéjrj sistema, tai turi buti ir davéjas. Ir jei davéjas yra gav?s savaji buvimy tai jis visai néra davéjas. Tad galutinis davéjas turi egzistuoti savo paties deka, jis turi buti butis, ir ši Davéjy mes vadiname Dievu. Ar gali tam paprieštarauti?
- Negaliu, - atsiliepé Pirsas, - tačiau tai man?s netenkina. Ir tai netenkintij né vieno kenčian-čiojo. [...] Kodél Dievas leidžia kančios prie-
žasti?24
Atsakydamas šventojo Tomo personažas plétoja archetipin? kančios sampraty: „Visa žmogiškoji kančia [...] susijusi su žmogaus atskyrimu nuo Dievo. [...] Ar pa-meni žalčio žodžius: 'Valgykite, ir búsite kaip dievai'? Mes valgéme ir šiuo maišto aktu atskyréme save nuo Dievo. Nutrauké-me ryši tarp gamtos ir antgamtés. Tai toks buvo atskyrimas."25 Pirsas priekaištingai klausia, ar kančia yra Dievo bausmé, - „ar
cogitari possit („uz ka_ nieko didesnio negalima sugal-voti") - negali egzistuoti vien tik ma_styme („egzistuoja ir prote, ir is tikrujn"; zr. Arno Anzenbacher, Filosofijos iyadas, Vilnius: Katalikii pasaulis, 1992, 320-323).
24 Louis de Wohl, The Quiet Light, San Francisco: Ignatius Press, 1996, 274-276.
25 Ibidem.
178
Dievo atsakas buvo žmogaus išvarymas iš Roj aus, pasmerkimas kentéti ir mirti". Kur-damas šventojo Tomo komentára^ autorius interpretuoja teologinj Dievo isikůnijimo slépinj: kančia - ne bausmé, ne „Dievo atsakas", o „neišvengiama musit pačnt veiksmo pasekmé. Tačiau Dievas suteiké atsaka^ ir tasai atsakas buvo Kristus. [...] Můsu Viešpats patsai prisiémé visa, to at-skyrimo skausma,. Žmogaus ir Dievo susi-jungimas yra kryžius. [...] Per Kristu buvo atkurtas žmogui amžinasis gyvenimas"26.
Krikščioniškajai literatůrai svarstant blogio / kančios problémy, teodicéjos se-mantiné skalé plati: nuo didaktinio pirmo-sios / gimtosios nuodémés akcento iki eg-zistencinés Kristaus ir žmogaus sajungos reflektavimo. Paradoksalu, bet meniniu požiůriu itaigiausius teodicéjinius atsaky-mus matome tuose Vakarn literatüros kůri-niuose, kurty démesio centras - priekaištas transcendencijai, to priekaišto gelmé ir be-atodairiška drasa.
Vienas iš reikšmingiausiu, literatůrinés teodicéjos kůrinty yra Fiodoro Dosto-jevskio (1821-1881) filosoŕinis romanas Broliai Karamazovai (1880). Dostojevs-kis, egzistencinéje tikrovéje patyr?s ir susižavéjima, bei nusivylima, socializmo idéjomis, ir nuteistojo mirti bei Sibiro ka-torgininko dalia^ intensyviai svarsté Dievo buvimo klausima^ tikéjo Dieva, giliai apmastydamas savaji tikéjima^ nevengda-mas religinty abejonni nei iššukni. Dosto-jevskio užrašuose išpažjstama: „Aš juk ne kaip berniůkštis tikiu Kristu ir JÍ išpažjstu:
26 Louis de Wo hi, The Quiet Light, San Francisco: Ignatius Press, 1996,274-276.
manoji osana27 atéjo per dideli abejonnt žaizdrq.ií2g Ivano Karamazovo maištavima, prieš Dieva, Dostojevsis gretino su Johan-no Wolfgango Goethe's Faustu, Voltaire'o Kandidu, o ivaniškojo maištavimo gelm? ir itaiga, romano autorius laiké neprilygs-tama: „Europoje tokios galingos ateizmo raiškos néra ir nebuvo."29 Pasak autoriaus, jis niekada nesutik?s tokio stipraus tiké-jimo oponento, kokj patsai sukůré Ivano Karamazovo paveikslu.
Dostojevskio sukurta Ivano Karamazovo literaturiné savimoné ateistinius (tiks-liau, antiteistinius30) argumentus plétoja dialoguodama su nuoširdžiai religingu jauniausiu broliu Aleksejumi Karamazovu (Alioša). Dialogo vieta yra smuklé („Sos-tinés" traktierius), mitologiné gundymo, demonišku galiu reiškimosi erdvé. Alio-šos, siekiančio tapti stačiatikni vienuoliu, tikéjimas šiame dialoge patiria ypatinga, išbandyma,.
Esminis kaltinimas, kurj Ivanas pa-reiškia Dievui, yra nekaltos kančios eg-zistavimas. Ivano balsu kuriamas nekaltos kančios vaizdas yra itin ekspresyvus: me-
27 Osana - krikscionhi liturgijoje vartojamas hebra-jiskas Dievo garbinimo sukis, etimologiskai susij^s su Jezaus vardu.
28 „He KaK MajiBiHK ace a Bepyw bo XpncTa n Ero ncnoBeflyio, a iepe3 SojiBinoe zopuuno coMHemrii Moa ocauua nponrjia"; cit. is: Cepreii HnKOjraeBira Eyjira-kob, HBAH KAPAMA30B (b poniaHe flocToeBCKoro Epambn KapaMa3oebi) KaK (J)hjioco(})Ckhh tioi, http:// www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html.
29 „B EBpone TaKoii chjibi arencTiHecKHx eupa-jtceuuu HeT n He Sbijio"; cit. is: Cepreii HnKOjiaeBim ByjiraKOB, HBAH KAPAMA30B (b poinaHe flocToeB-CKoro Epambn KapaMa3oebi) KaK iJ)ii]iocoi})Ckhh tioi, http://www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html.
30 Ateizmo sayoka bendraja prasme nurodo transcendency os neigima; kalbant apie kovojima, su Dievu neneigiant jo buvimo, tikslesne buhl antiteizmo sayoka.
179
toniminis mastymas (kuris romano tekste metanaratyviai ivardijamas kaip maži-nantis „argumentacijos apimtf', „tyčia susiaurinantis [...] téma,", bet išryškinantis esm?31) daugelio kentéjimus atskleidžia per konkrečias, individualias skausmo ir praradimvi istorijas (o individuali drama visada nepalyginti itaigesné nei abstra-huoti kenčiančiujn vaizdai) ir išryškina páčia, nekalčiausia, - vaiko kančia,. Vaikai, sako Ivanas, „kol kas dar niekuo nenusi-kalto"; jei jie Dievo baudžiami, tai nebent „už savo tévus"; tačiau tai „žmogaus šir-džiai nesuprantama": „Negalima nekaltam kentéti už kita^ ir dar tokiam [paryškinta -D. C] nekaltam!" (t. 1, p. 253). Ivanas tei-gia, kad jei kančia yra laisvos valios, gério ir blogio pažinimo kaina, tai ši kaina kate-goriškai per didelé: „Kam gi reikia pažin-ti šita, velniška, gérj ir blogi, jeigu jis tiek atsieina? Bet juk visas pasaulio pažinimas nevertas tu kúdikélio ašani, skirtu Dievu-liui."(t. l,p. 258)
Alioša, viena, po kitos girdédamas Ivano suregistruotas kúdikiu,, vaiku kanki-nimo istorijas, sukréstas („su baisia šird-géla") klausia: „Kam tu mane bandai?" Ivanas atsako, jog nenori Aliošos netekti, nenori, kad Alioša taptu vienuoliu: „nea-tiduosiu tav?s tavo Zosimai" (t. 1, p. 259; Zosima - vienuolyno vyresnysis). Tačiau Ivano kalbéjimas turi ir gilesnj motyva, nei tik paklibinti, susilpninti Aliošos tikéjima,. Si motyva, pokalbio pradžioje Ivanas ivar-dija kaip nora, susipažinti su broliu - liki-
31 Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai 1, Iš rusii kalbos verte Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga, 1986, 253, 259. Toliau cituojant iš šio leidinio, tekste nurodomas to mas ir puslapis.
miškai, išsiskyrimo situacijoje: „Aš noriu su tavimi visam laikui susipažinti ir tave su savimi supažindinti, o tada ir atsisveikinti. Mano manymu, geriausia susipažinti prieš išsiskiriant" (t. 1, p. 244; frazéje „Mano manymu, geriausia susipažinti prieš išsiskiriant" girdéti ir Ivano balsui búdinga ironija, žr. personažo replika^ jog „artimo [...] negalima myléti, nebent jau torima^" t. 1, p. 252, - plg. garsiaja, Jeano-Paulio Sartre'o ištara, „Pragaras - tai kiti"32). Au-torius suponuoja minti, kad tikrasis susi-pažinimas gali búti neivyk?s net tarp labai artimais giminystés saitais susietu asmenuj Ivanas ir Alioša biologiniu požiúriu yra ar-timiausi tarp visu keturin romano broliu, tli pačin tévo ir motinos súnús (Dmitrijus yra tévo Fiodoro Karamazovo súnus iš kitos santuokos, Pavelas Smerdiakovas - pavai-nikis súnus). Ivano balsu autorius pateikia tikrojo susipažinimo samprata,: supažindinti kita, su savimi - tai kitam paaiškin-ti save, atskleisti savo esm? („Uždavinys toks: aš turiu [...] išaiškinti tau savo esm?, tai yra pasakyti, kas per žmogus aš esu ir i ka, dedu viltis", t. 1, p. 250), - o Ivano ir Aliošos dialogo visuma teigia, kad pa-aiškinti kitam savo esm? - tai paaiškinti kitam savo pozicija, Dievo klausimu. Ivanas apibendrina: „Ne apie Dieva, tau rei-kéjo, o tik reikéjo tau sužinoti, kuo gyvena tavo mylimas brolis. Aš ir pasakiau." (t. 1, p. 251) Antiteodicéjiniai ir antiteistiniai samprotavimai, išsakomi dialogiškai at-veriant kitam savasti, yra nepalyginti itai-gesni negu tiesioginiai itikinéjimai Dievo
32 Jean-Paul Sartre, „Užskl^stos durys", Karalius miršta: prancúzupjesés, Vilnius: Amžius, 1993, 49.
180
neteisingumu. Ivano Karamazovo išpažjs-tamas metafizinis apmaudas yra ryškus, efektingas, žaižaruojantis ivaizdžhi („faktu") konkretumu, sklidinas intymaus atsi-vérimo itaigos.
Zvelgiant [ Ivano Karamazovo pa-veiksla, iš teologinés perspektyvos ypač reikšminga tai, kad personažo tekstai apie Dievo tvarkos atmetima, pabréžia valios akta,. Travestiškai perfrazuodamas teodi-céjinius teiginius apie amžinajajaim^ kaip atlygi už žemiškuosius kentéjimus (iro-niškai kartodamas kančiomis „patr^štos" büsimosios harmonijos motyvaj, Ivanas pareiškia, kad jei dél kokhi nors ligšiol nežinomii priežasčhi amžinoji harmonija tapüi pnanoma („bus apvainikuotas müsii pažinimas ir viskas bus aišku"; ironiškas sakinio tonas priekaištauja tikintiesiems dél simplistinni eschatologijos sampratuj. jei aukos susitaikyni su savo kankinto-jais ir pripažinui Dievo teisuma^ - tai jis. Ivanas, net ir tokiu atveju Dievo teisuma, pripažinti atsisakajs (t. 1, p. 260). Ivanas iš anksto atsisako amžinosios harmonijos, nes nepripažjsta jokios galimybés jai atkurti: küdikio ašaru, nepnanoma atpirk-ti (ironija perauga [ sarkazmaj „Per daug j au brangiai ivertinta harmonija, müsn ki-šené neišneša tiek mokéti už iéjima,", t. 1, p. 261). Ivanas net jaučia baime^ po mirties apsvaigti kažkokioje visuotinéje euforijoje ir bréžia skirtuma, tarp tokio nesamoningo Dievo tvarkos pripažinimo ir j os (ne)pri-pažinimo laisva valia: „Matai, Alioša, juk gal iš tikruju taip bus, kad jeigu aš sulauk-siu to momento arba prisikelsiu iš numi-rusin, kad ji pamatyčiau, tai ir aš, ko gero, sušuksiu su visais, žiurédamas [ motina^
apsikabinusia, su jos küdikio kankintoju: ,Teisus esi, Viešpatie!' - bet aš nenoriu tada sušukti. Kol dar ne vélu, aš skubu ap-sidrausti, todél nuo aukščiausios harmonijos visai atsisakau [paryškinta - D. C.]" (t. l,p. 260). Sia^romano vieta^yrakomen-tav^s popiežius Benediktas XVI encikli-koje apie krikščioniškaja, viltj Spe Salvi (2007), 44 skiltyje: „Maloné teisingumo nepanaikina. Neteisybés j i nepaverčia tei-se. Ji néra kempiné, kuria viskas nuvalo-ma taip, kad visa, kas padaroma žeméje, galiausiai praranda bet kokia, vert?. Prieš tokj dangu ir tokia, malon^, pavyzdžiui, savo Broliuose Karamazovuose pagrjstai protestavo Dostojevskis. Amžinajame po-kylyje piktadariai galiausiai nesédés greta auku be jokio skirtumo, tarsi nieko nebuvo ívyk^."33 Benediktas XVI argumentuoja pasitelkdamas teologinés pragaro ir skais-tyklos büsenn sampratas, jas korektiškai komentuoja saugodamas nuo supaprastin-tos traktuotés. Tačiau Dostojevskio Ivanas vargu ar priimüi tokj komentára, apie pra-gara^ Ivano pozicija kitokia: „Kam man pragaras kankintojams, ka, čia gali atitai-syti pragaras, jeigu anie jau nukankinti? Ir kokia gi harmonija, jei pragaras..." (t. 1, p. 261). Ivano paveikslu akcentuojamas valios (noro) momentas nurodo giliaja,teisti-nés / antiteistinés laikysenos esm^: Ivanas taip sukréstas nekaltos kančios apraišku, kad atsisako priimti transcendencijos pa(si) aiškinimus, net jei tokie ir büt% Nenori priimti, apsisprendžia nepriimti. Bütent po šin brolio žodžhi Alioša ištaria reikšminga.
33 Popiežius Benediktas XVI, Spe Salvi (2007), http://www.katalikai.lt/index.php/'id=6&nid=5021.
181
fraz? „Tai maištas" (t. 1, p. 261). Teolo-giniu požiúriu maištas kaip nusigrqžimas nuo Dievo ir yra valios sprendimas, o ne skundimasis dél krty ir savo kančios. Ar-chetipiné maišto kaip religinio skundo figura yra biblinis Jobas, kurio priekaištingy maldajoje pačioje knygoje Dievas kaip tik išaukština, laikydamas atviros, autentiš-kos maldos pavyzdžiu „mandagiai" apie jj kalbéjusiems Jobo draugams: „nekalbéjote apie mane teisingai, kaip daré mano tarnas Jobas" (Job 42, 7). Ivanas Karamazovas ir skundžiasi dél nekaltos kančios, ir valingai nuo Dievo nusigr?žia. Romano autorius nepritaria Ivano Karamazovo ateizmui / antiteizmui, tačiau religinio skundo akor-dai neatsiejami nuo giliosios Dostojevskio kúrinhi prasmés. „Po pirmos dukrelés So-nečkos mirties (1868 pavasaris) [...][ visus Dostojevskio tekstus isiveržia kenčiančio Jobo aimana"34
Romano autoriaus teodicéjy (autoriaus pateikiamy ivaniškojo antiteizmo traktuo-t?) matome trijuose pokalbi smukléje se-kančiuose romano strukturos epizoduose: tai Ivano Karamazovo pasakojama legenda „Didysis inkvizitorius" (II dalis, 5 knyga, 5 skyrius), senuolio Zosimos gyvenimo ir pamokymy aprašymas (II dalis, 6 knyga, 2 ir 3 skyriai) ir Zosimos šermeny epizodai (III dalis, 7 knyga, 1 ir 4 skyriai).
Mjslingoji daugiaprasmé „Didžiojo in-kvizitoriaus" legenda religijos filosofijos ir teologijos perspektyvoje yra talentingai interpretuota Vladimiro Silkarskio, Roma-
34 Dagně Beržaitě, „Apie kai kuriuos dar vieno di-alogo su Dostojevskiu ypatumus", Respectus Philologi-cus 9 (14), 2006, 56.
no Guardini, Antano Maceinos35. Daugia-prasmis legendos tekstas greta Kataliky Bažnyčios istorijos kritikos, greta bolše-vikinio / komunistinio režimo literaturinés pranašystés turi ryškiy teodicéjin? mintj: tai laisvés / laimés dilema. Laimés „porci-jii", kurias žmonéms dalijakúrinio inkvizitorius, kaina yra laisvos valios praradimas, ir visi inkvizitoriaus kaltinimai Kristui „yra atremti [ Kristaus pagarby žmogaus laisvei, kuriy inkvizitorius kaip tik norétii sumažinti"36. Laisvés vertinimas giliajame „Didžiojo inkvizitoriaus" semantikos plane yra netiesioginis, laipsniškai išryškéjantis kaip inkvizitoriaus propaguojamos „palai-mingos" nelaisvés negatyvas. Pasák Antano Maceinos, legenda, kaip meno kúrinys, pranoko Ivano, kaip autoriaus, intencijaj „Samoningai jis noréjo Aliošai parodyti, kad išsivystydama Kristaus tvarka prieina savo priešingyb? [nes ji, anot Ivano, esanti nesuderinama su žmogaus prigimtimi, -D. C.]. Tačiau, pasirink?s poetinio simbo-lio keliy, jis pats priéjo savo noro priešin-gyb?: jo kritika virto apologija", ir legendos Kristaus vaizdas yra toks, kokj matome krikščionybéje (Maceinos žodžiais, ,Jsoky [ mums yrapalik?s Apreiškimas")37. Remdamiesi Michailo Bachtino daugia-balsio žodžio samprata38 sakytume, kad
35 Zr. Zr. Vladimiras Silkarskis, „Solovjovas irDos-tojevskis", Aidai 7, 1950, 289-296; Romano Guardini, Religiöse Gestalten in Dostojewskijs Werk, Munich: Kösel, 1964; Antanas Maceina, „Didysis inkvizitorius", Antanas Maceina, Rastai 3, Vilnius: Mintis, 1990, 29-205.
36 Antanas Maceina, Rastai 3, Vilnius: Mintis, 1990, 109.
37 Tenpat, 53, 204.
38 Zr. Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos prob-lemos, Vilnius: Baitos lankos, 1996.
182
Ivano sukurta ir pasakojama legenda yra dvikryptis kalbéjimas, kuriame girdéti ir personažo siekis kvestionuoti krikščiony-bés mokymy, ir romano autoriaus [ teksty íausta krikščionybés apologetika.
Broliii Karamazovii rašymo kontekste Fiodoras Dostojevskis, gedédamas 1898 m. mirusio trejy mety sůnelio Aliošos, lankési Optina Pustynj vienuolyne (religijos íilo-sofo Vladimiro Solovjovo (1853-1900) lydimas39). Siame vienuolyne rašytojas atrado teksty apie vienuolio Leonido gy-venimy kurj ipyné \ senuolio Zosimos gy-venimo aprašymy romane40. Teodicéjinis šio teksto leitmotyvas yra gimtosios nuo-démés dogmos interpretacija: visu kalte dél visu zr dél visko. Kartojami Zosimos žodžiai: „Kiekvienas iš müsy visiems dél visy yra kaltas, tik žmonés to nesupranta. o jei suprasty - tuojau bůty rojus"; „...iš tikrujy galbůt aš visiems esu kaltas, galbůt labiau nei kiti, gal aš esu pats blogiausias žmogus"; „...jei aš pats bůčiau teisus, tai gal ir nusikaltélio, stovinčio prieš mane, visai nebůty" (t. 1, p. 316, 339). Panašiai Grigalius Narekietis (Gregorius Narecen-sis, 951-1003), armény poetas, ŕilosofas, mistikas, šventasis, - religinés poezijos šedevre Sielvartingu giedojimi[ knygos kreipiasi [ Dievy iš sunkiausiy nusidéji-mn gelmiy. Mistinés žmoniy bendrystés refleksija suponuoja meilés nusidéjéliui, neteisimo prasmes. Zosimos minčiy apie visy kaltumy denotacija yra ne pažodiné prasmé (plg. ivaniškaji vaiko nekaltumo
39 Antanas Maceina, Rastai 3, Vilnius: Mintis, 1990, 42.
40 Orlando Figes, Natasha s Dance, A Cultural History of Russia. New York: Picador, 2002, 325.
akcenty: tik suaugusieji yra „suvalg? obuo-U", t. 1, p. 253, - ir netiesioginj Zosimos pritarimy, evangeliniy teksty parafráz?: „Vaikučius mylékite labiausiai, nes ir jie, kaip angelai, yra be nuodémés"; „Vargas tam, kas nuskriaudé kúdikj", t. 1, p. 337), -o intersubjektyvumas. Intersubjektyvumas šiame tekste motyvuoja krikščioniškosios meilés sampraty: žmogus, kaip artimas, yra mylétinas ir jam atleistina, nes žmonés susij? glaudžiais žemiškais ir metafiziniais saitais. Netiesiogiai dialoguojant su Ivanu, implikuojama egzistencialistiné mintis, jog myléti „artimy artimy" yra nelengva užduotis (ir pokalbyje su Ivanu Alioša ci-tuoja Zosimy: „Zmogaus veidas daugeliui dar neprityrusiy meiléje dažnai trukdo myléti", t. 1, p. 252). Dostojevskis Zosimos balsu skelbia, kad neapykanta negali nuga-léti neapykantos, o „nuolanki meilé - baisi jéga, pati galingiausia, kitos tokios né búti néra" (t. 1, p. 338). Krikščioniškojo dva-singumo gaires ryškinantis Zosimos balsas moduliuojamas tolygiomis išminties into-nacijomis, tačiau \ sklandžiy formuluočiy kartojimo strukruras iterpta reikšminga Zosimos personažo replika: „Gailiuosi, mano broliai ir draugai, kad nemoku to pasakyti aiškiai" (t. 1, p. 342). Signalas implikuotam skaitytojui, kad tai, ky iš tie-sy norima pasakyti, yra gilús dvasinés ti-krovés slépiniai, nesileidžiantys galutinai suformuluojami. Zosimos tariami sakiniai yra nuolanki išgyvenimo refleksija, krikščionybés tiesy aiškinimas; jie yra teisingi, tačiau jie téra netobulas norimos nurodyti metafizinés prasmés ženklas.
Trečioje romano teodicéjos dalyje, Zosimos šermeny kontekste, ikomponuotas
183
efektingas akibrokštas. Sudrumstas pokal-bio su Ivanu ir išgyvendamas dél senuolio Zosimos (kuri laiko šventuoju) mirties, Alioša prašo Dieva, ženklo - prašo stebu-klo šventojo palaikp artumoje, kaip bú-dinga hagiografiniams siužetams. Jei toks stebuklas rvyktii, abejojusieji Zosimos teisumu suvoktu klyd? („Mat nors velio-nis senolis daugeli patrauké [ save, ir ne tiek stebuklais, kiek meile, ir sukůré aplink save tartum ištisaji mylinčiujil pasauli, vis delto, ir net kaip tik dél to isigijo ir pavy-duolni, o po to ir inirtingu priešu,, ir viešp, ir slaptii, ir ne tik vienuolip, bet ir pasau-liečip tarpe"41), o Alioša atgautp dvasios ramyb?. Tačiau ivyksta priešingai: ne tik stebuklp nepatiria šermenp dalyviai, bet palaikai ima skleisti itin nemalonp ir itin stipm kvapa,.
Atrodytu, tai turétu búti antras stiprus sukrétimas Aliošos tikéjimui. Iš dalies taip ir yra, nes personažas ima maištingai prie-kaištauti: „Kurgi Apvaizda ir jos pirštas? Kodél ji neparodé savo piršto ,reikalin-giausia,akimirka_ (galvojo Alioša) ir tartum pati panoro nusilenkti akliems, nebyliems, negailestingiems gamtos désniams?" (t. 2, p. 20) - ir net pritariamai cituoja Ivano žo-džius: „Aš prieš Dieva, maišto nekeliu, aš tik 'jo pasaulio nepripažistu'" (t. 2, p. 22). Tačiau bútent šis laukto stebuklo neivy-kimas išryškina laisvos valios ir tikéjimo laisvés akcenty. Reikšmingas tiesioginis pasakotojo komentaras: pagreitinto palaikii irimo epizodas tekste nebútu né paminétas,
41 Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai II. Iš rusii kalbos verte Motiejus Miškinis, Vilnius: Vaga, 1986, 11. Toliau cituojant tekste nurodomas tomas ir puslapis.
jeigu jis nebútii itin paveik^s „svarbiausio-jo, nors ir búsimojo, mano apysakos hero-jaus, Aliošos, sielos ir širdies, nebútii pa-dar^s jo sieloje tartum lúžio ir perversmo, nebútii sukrét^s, o drauge galutinai sutvir-tin^s jo proto visam jo gyvenimui... " (t. 2, p. 9). Pasitikéjima^Dievu galutinai sutvir-tina" ne Dievo meilés ir galios ŕrodymai, o priešingai, pabréžtinis metafizinio ženklo nebuvimas, - suponuojantis religinio ap-sisprendimo laisvés vaizda,. Alioša jaučiasi prarandas tikéjima, panašiai kaip Ivanas, tačiau abejonip ir maišto kontekste jo valia krypsta priešinga kryptimi nei Ivano valia. Alioša grižta i vienuolyna^ ir tai simbolinio grižimo veiksmas, kuri netiesiogiai pabré-žia ironiškas Rakitino balsas: „Eik vienas, štai tavo kelias!" (t. 2, p. 40).
Noras tikéti yra suabejojusio Aliošos tikéjimo forma. Kartu tai yra teologiné tikéjimo malonés salyga: teologiškai supran-tamas tikéjimas yra maloné, Dievo dována, teikiama tik jos prašančiam žmogui. Griž^s i vienuolyna^ suklup^s melstis prie mirusiojo karsto ir klausydamasis Nau-jojo Testamente skaitinio apie vestuves Galiléjos Kanoje, Alioša patiria malon?. Sapno forma jis regi metafizinés puotos vizija^ kurioje Zosima apibúdina Kristuj „Baisus savo didybe prieš mus, siaubingas savo aukštybe, bet gailestingas be galo, iš meilés pasidaré panašus { mus [paryškin-ta - D. C.]..." (t. 2, p. 43). Egzistencinis Dievo isikúnijimo atsakas i žmogaus kanci^ - reikšmingas teodicéjinis argumentas. Nubud^s iš sapno Alioša kartoja Zosimos mintis apie mistin? žmonip bendryst?, taip pat turinčias teodicéjin? prasm?: „Jis noréjo atleisti visiems už viska, ir prašyti
184
atleidimo, o, ne sau, bet už visus ir už viska,.. ." (t. 2, p. 44). Personažo balsu autorius paryškina malonés vaizdo konturus roma-no laike: ,,'Kažkas aplanké mano siela, tuo metu', - sakydavo jis [Alioša - D. C.] véliau, tvirtai tikédamas savo žodžiais..." (t 2,p. 44).
Tad Fiodoro Dostojevskio literaturiné teodicéjayra itaigi laisvés apoteozé, valios sprendimo likiminés reikšmés poetizavi-mas ir žmonni bendrystés vizija kaip gai-lestingumo nuostatos motyvacija.
Reikšmingas literaturinés teodicéjos tekstas yra Alberto Camus (1913-1960), Fiodoro Dostojevskio interpretuotojo42, romanas Mar as (La peste, 1947), - ypač kad šio kůrinio autorius blogio ir kančios problema,svarsto ne teizmo, o ateistinio eg-zistencializmo perspektyvoje. Romane ma-tomas blogio / kančios problemos sprendi-mas yra kilni sekuliarizuota humanistiné laikysena (kůrinio pasakotojo - daktaro Bernaro Rijé, Zano Taru personažai). Greta to romanas pateikia idomia, krikščioniš-kosios teodicéjos kritika, ir interpretacijaj -atskleidžiama, per kunigo jezuito Panlu personaža^ kúrinyje pasakantj du pamoks-lus. Pasakotojas apibúdina Panlu kaip intelektuálu modernaus majstymo kunigaj „Karštas gynéjas reikliosios krikščiony-bés, kuriai svetimas tiek praéjusiu, amžni obskurantizmas, tiek šiuolaikiné laisvama-nybé."43
Pirmasis Panlu pamokslas, ikompo-nuotas antroje romano dalyje, yra labai
42 Zr. Ray Davison, Camus: The Challenge of Dostoievsky, Exeter: University of Exeter Press, 1997.
43 Albert Camus, Maras, Vilnius: Valstybinis lei-dybos centras, 1994, 91. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste nurodomas puslapis.
subtili, rafinuota krikščioniškosios teodicéjos parodija. Pamokslo vaizdas primena vieno aktoriaus teatra,: Panlu laikysena im-pozantiška („Jis buvo nedidelis, bet kres-nas. Kai atsirémé stambiom plaštakom \ sakyklos krašta^ matési vien storas juodas pavidalas su dviem raudonom démem po plieniniais akiniais", p. 93), Panlu kalba isiaudrindamas, net sakykla, sudrebinda-mas (p. 96), dinamiškas jo balsas skamba tolygiu crescendo (kalbéjo „vis labiau ir labiau keldamas balsa,", p. 94), vartojamos iškalbios pauzés (kelis kartus reikšmingai nutylama), patetika derinama su ramiu, ítaigiu asmenišku kreipimusi. Autorius ironizuoja retorin? bažnytiniu, pamoksht itaiga,: isakmaus Panlu tono paveikti, iš pradžiu, keletas klausytoju, o paskui juos ir visa Bažnyčia suklumpa ant kelty (p. 94).
Pamokslo teze varijuoja tradicin? Die-vo bausmés didaktika,: miesta, ištikusi kančia - tai bausmé už jo gyventoju, nuodémes („Mano broliai, jus ištiko nelaimé, ir pelny-tai ištiko, mano broliai", p. 93), tačiau šioji kančia galinti búti palaiminga, jei ji paska-tins žmones atsiversti. Panlu pabréžia, kad „Dievas nenoréjo šios nelaimés" (p. 94). Anot pamokslininko, Orano gyventoju, nuodémes perpildé Dievo kantrybés ribas: „Ilgai žiúréjo Dievas, pálenke^ atjautinga, veida^ i šio miesto gyventojus, bet, nebe-sulaukdamas išsipildant savo amžinojo lú-kesčio, ka, tik nugr?žé savo akj. Ir štai be Dievo šviesos mes ilgam pasmerkti runoti maro tamsybése" (p. 94). Pamokslo tekste girdéti ironiška užuomina apie Atgailos sakramento praktikos profanavima^ kai darant nuodém? iš anksto apskaičiuojama, jog už j a, bus atleista per išpažintj: „Per il-
185
gai pasaulis dare sandérius su blogiu, per ilgai pasikliové dieviškuoju gailestingu-mu. Užteko atgailos, viskas buvo leista. Ir dél tos atgailos kiekvienas jautési tvirtai. Kada nors, žinoma, irjai prieis laikas. O iki tol užvis lengviausia gyventi, kaip gyvena-si, kita kuo dieviškasis gailestingumas pa-sirupins. Ky gi! Sitai negaléjo ilgai tverti" (p. 94). Pamokslas interpretuoja biblin? pjuties kaip pasaulio pabaigos alegorijy (žr. Mt 13, 39 ir kt), Dievo bausmés metafora -spragilas, rykšté - yra groteskiškai retu-šuota: Dievas „iššauké milžinišky medinj spragily besisukantj viršum miesto: jis daužé, ky užkliud^s, ir vél kilo visas krau-juotas, ir tašké kraujy bei žmoniy skausmy" (p. 95). Antroje pamokslo dalyje plétojama krikščioniškoji kančios išganomosios pras-més samprata: „Rykšté, kuri jus plaka, [...] rodo jums keliy" (p. 97). Kiekvienos kančios gilumoje rusenanti „tobula amžinybés šviesa", kuri „nušviečia dumsius kelius \ išsivadavimy. Apreiškia dieviškyjy valiy kuri nuosekliai blogi paverčia gériu. Ir šiandien ji veda mus pro mirtj, baisy neri-my ir šauksmus \ esmin? tyly, \ viso gyve-nimo pagrindy" (p. 97).
Silpniausia pamokslo vieta yra tai, kad klausytoj y auditory a nesij aučia nusipelniu-si išskirtinés Dievo bausmés. Panlu Oraný gretina su bibliniais ypatingo amoralumo miestais Sodoma ir Gomora, tačiau Oráno gyventojams jis tegali papriekaištauti dél tokiy kvestionuotiny „nuodémiy" kaip nepakankamas religinis uolumas: „Ma-nét, užteks sekmadieniais aplankyti Die-vy, idant nebútumét varžomi savo dieny. Manét, kad priklaupimai bus jam pakan-kamas atpildas už júsy nusikalstamy ne-
rupestingumy. Bet Dievas néra drungnas. Ty rety aplankymy neužtenka jo godžiai meilei. Jis nori ilgiau jus matyti, šitoks yra jo búdas jus myléti, ir, teisyb? sakant, vienintelis. Stai kodél, júsy nebesulaukda-mas, jis užleido rykšt? antjúsy, kaip buvo užleid^s ant visy nuodémés miesty, kiek siekia žmonijos istorija" (p. 96). Todél ir auditory a, nors pamokslo metu paveikta jo itaigos ir suklupusi, véliau pamoksly interpretuoja priešingai nei noréjo adresatas: pamokslo klausytoj ai mysto ne apie kančiy kaip Dievo raginimy drungny tikéjimy pa-versti gyvu, o apie kančiy kaip absurdiškai nepelnyty bausme^ („Kai kuriems pamokslas tiesiog išryškino minti, iki tol migloty kad nežinia už ky jie pasmerkti neapsako-mam jkalinimui", p. 99). Nekaltos kančios problema išnyra visu ryškumu.
Ironišky romano autoriaus požiúrj \ pir-mojo pamokslo teodicéjy ([ aiškinimy, jog kančia naudinga sielos tobuléjimui) artiku-liuoja Rijé ir Taru pokalbis apie pamoksly. Daktaras Rijé pamokslininko plétotai kančios sampratai prisega politizuoty ,Jso-lektyvinés bausmés" etiket? („Man, tiek mety praleidusiam ligoninése, kolektyvi-nés bausmés idéja nepriimtina", p. 124). Rijé pabréžia kančios konkretumy kurio akivaizdoje, pasák personažo ir autoriaus, ironiška samprotauti apie galimy abstrak-čiy kančios prasm?: „Panlu - mokslo vyraš. Mirštančiy mažai maté, užtat ir pos-tringauja kažkokios tiesos vardu. Tačiau kiekvienas kaimo kunigélis, ganantis savo parapijiečius ir girdéj^s mirštančiojo ato-dúsi, galvoja lygiai kaip aš. Jis kuo galéda-mas padés bédoje, o ne irodinés, kygero ji duoda žmogui" (p. 125).
186
Oráno epidemijai isisiautéjus, „mirš-tančiu, mažai mat?s" kunigas Panlu istoja \ maro aukvi gelbéjimo gretas ir darbuoja-si daug laiko praleisdamas ligoninése. Jis patiria gilvi sukrétima, stebédamas šiurpia, merdinčio vaiko agonija,. Sioje ketvirtos ro-mano dalies scenoje Panlu jau nebegalvoja apie kančios nauda, siekiant šventumo, -jis meldžiasi prašydamas Dieva, pagydyti vaika, (p. 211). Vaikas miršta, ir daktaras Rijé přiměna kunigui jo pamokslo tez? su skaudžiu ir piktu priekaištu: „Ak, jús ge-rai žinot, kad šitas bent jau buvo nekaltas" (p. 212). Kalbédamas su Panlu, Rijé inter-tekstualiai dialoguoja ir su Ivanu Karama-zovu: „Iki grabo lentos atsisakau mylét šita, kúrinijaj kur kankinami vaikai" (p. 213).
Tolesnis romano epizodas yra antrasis kunigo Panlu pamokslas. Sis pamokslas jau aprašymo pradžioje apibúdinamas kaip kontrastingas pirmajam: pamokslinin-ko balsas ne kategoriškas, o švelnesnis, majslesnis, netgi neryžtingas; reikšmingas skirtumas (pamaldu dalyviu, iškart paste-bétas) - solidarumo su klausytojais tonas: užuot kreip?sis iš aukšto sakydamas , jús" (kaip pirmajame pamoksle), Panlu pradéjo kreiptis pirmuoju asmeniu „mes" (p. 217). Pakito ir klausytojn reakcija: jie kaip po-kalbio dalyviai „kiek ýnanoma patogiau ísitaisé tarp savo suolo alkúnramsčiu" (p. 218).
Pamokslo pradžioje Panlu pareišké laikantis pirmojo pamokslo mintis teisin-gomis, tačiau pripažino, kad pirmojo pamokslo metu jis galbút „galvojo ir kalbé-jo be gailestingumo" (p. 218). Centrinis antrojo pamokslo ivaizdis yra nekaltai kenčiantis vaikas, suvokiamas kaip Dievo
atžvilgiu ne{manomii paaiškinti kentéjimii kvintesencija. Antrojo pamokslo teodicéja, grindžia transcendencijos slépiningumo idéja: „Vienus dalykus Dievo atžvilgiu galima paaiškinti, o kitu dalyku - negali-ma. Géris ir blogis tikrai yra, ir bendrais bruožais lengvai galim išsiaiškinti, kuo jie skiriasi. Bet sunkumas prasideda blogio viduj. Pavyzdžiui, yra blogis, pažiúréti bú-tinas, ir blogis, pažiúréti nereikalingas. Yra Don Zuanas, pnestas \ pragarus, ir vaiko mirtis. Nes jei teisinga, kad paleistuvi nu-trenktu perkúnas, tai visai nesuprantama, kam turi kentéti vaikas. O iš tiesn nieko néra svarbiau žeméje už vaiko kentéjima, ir siauba^ kurj tas kentéjimas velká su sa-vim, ir už kentéjimo motyvus, kuriuos rei-kia rasti. Visa kita gyvenime Dievas mums palengvina, ir iki to punkto religija neturi nuopelmi. Cia, priešingai, Dievas mus pri-remia prie sienos" (p. 218). Vadovaujantis pamokslo logika, iki sandúros su vaiko kančia (su Dievo atžvilgiu neimanomu pateisinti blogiu) Dieva, suprasti ir tikéti lengva, todél nei asmens tikéjimas, nei jo religija (kaip santykis su Dievu) nepatiria išbandymn. Tikéjimo tvirtumas atsisklei-džia tik per kenčiančio vaiko patirtj, tai yra tik tuomet, kai Dievo, leidusio blogi, suprasti nepnanoma ir todél tikéti šunku. Išskirtin? maro patirti Panlu suvokia kaip malon?: kaip šansa, gyventi tikruoju tiké-jimu (kai tik tikima, kad Dievas žmogui nesuprantamu búdu yra mylintis ir visa-galis; kai tikima, kad laiku pabaigoje „pro tariama, neteisinguma, prasimuš šviesa", p. 223) ir tikrai myléti artima^ dra,siai iki galo neapleidžiant jo kančioje („búti tuo, kuris lieka", p. 221). Pastaraja, pamokslo
187
idéja, tiksliai perfrazuoja Taru: „Kai ne-kaltybei yra išdurtos akys, krikščionis turi arba prarasti tikej imy, arba sutikti, kad ir jam búty išdurtos akys" (p. 224). Pasako-tojas netiesiogine menamaja kalba atkrei-pia démesi [ trafaretinni teodicéjinip formuluj nebuvima, antrojo Panlu pamokslo tekste: „Jam búry buv? pigu pasakyti, jog vaiko laukianti amžina palaima gali atly-ginti jo kentéjimy, bet, atvirai sakant, jis nieko apie tai nežinojo. Išties kas gali tvir-tinti, kad amžinas džiaugsmas gali atlygin-ti viena, žmogaus skausmo valanda? Tik j au ne krikščionis, kurio Mokytojas paty-ré skausma, savo kuno sanariais ir siela" (p. 219). Frazéje ,Jsrikščionis, kurio Mokytojas patyré skausma, savo kuno sanariais ir siela" matyti subtili dviprasmybé: tyli iro-niška užuomina, kad jei dél amžinojo at-lygio vilties nureikšmintume kančiy, tai ir Dievo kančia, turétume nureikšminti; kita \ šj pasakyma, jpinta mintis yra teodicéjiné refleksija: kaip žmogus gali neapleisti ar-timo jo kančioje, taip ir Dievas žmogaus kančioje neapleidžia žmogaus, kartu su juo kentédamas ir pasilikdamas iki pabaigos.
Stojiško („žiauraus žmonip akyse, le-miamo Dievo akyse", p. 222-223) tiké-jimo ir „sunkios" (p. 222) Dievo meilés poetiné vizija jtaigiai aktualizuoja teodicé-jinius Dievo slépiningumo ir jsikúnijusio Dievo solidarumo su žmogaus kančia ar-gumentus.
Panlu pamokslo dilemos viskas arba nieko (myléti Dieva, arba jo neapk^sti) fi-losofin^ prašme^ yra giliai interpretav^s teologas ir rašytojas Vytautas Bagdanavi-čius MIC (1908-2000): „Panlu atsakymas yrabúties atsakymas. Panlu atsakymas yra
tas, kad norédami atmesti mirtj, mes turi-me atmesti ir buvima,. Arba turime priim-ti mirti kaip trukuma^ arba turime atmesti viska,. [...] Priimdamas visky, žmogus mir-ties apraiškoje priima tik búties trukumy, o ne savaimin^ realyb?. Mes mirštame tik dél to, kad esame ir suprantame buvima,. Jei nebútume ir nesuprastume, mirties kaip tragedijos nebúty. [...] Mirtis yra tik paraš-tés reiškinys žmogaus buvimui."44 Egzis-tencialistiškai perfrazuotume, kad išdidi, ori laikysena arba priima buvimo dována, nepriekaištaudama dél jos savybiu, (kad žemiškasis gyvenimas turi ribaj, arba tos dovanos nepriima apskritai.
Nei Fiodoro Dostojevskio Broliai Ka-ramazovai, nei Alberto Camus Maras ne-kaltos kančios problemos neišsprendžia ir galutinio teodicéjinio atsakymo neformu-luoja. Tačiau kai priekaištas transcendenci-jai formuluojamas su tokia menine itaiga, taip intencionaliai kaip Dostojevskio ir Camus kúriniuose, tai paties klausimo artiku-liacijos fone išryškéja ypatinga semantiné itampa tarp atsakymo nesaties ir atsakymo galimybés, ir šios itampos erdvéje matyti ítaigiausi teodicéjiniai argumentai.
3. Teodicéjiniai laisvos valios motyvai lietuviq literaturoje
Ne vienas lietuviy literatures kúrinys, in-terpretuodamas kančios priežastj, išryški-na teologin^ laisvos valios samprata,.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) poemoje Metai (1765-1775), dalyje „Pa-vasario linksmybés" interpretuojatradicini
44 Vytautas Bagdanavičius MIC, „Buties problema Alberto Camus veikale La peste", rankraštis, autorěs as-meninis archyvas, 3.
188
krikščionybés mokymy apie pirmyjy nuodé-m?, ivykdyty žmogaus valia, sudrumstusiy visy žmogaus prigimti ir atvérusiy žmogy kančios, kaip nuodémés pasekmés, patirčiai. Téviško pamokslininko intonacijomis Do-nelaitis aiškina germanizacijos ir baudžia-vos slegiamam bůriškajam adresatui, kodél „[mums] reik vargt", kurdamas keliabalsj (pirmiausia Pričkaus personažo, bet ir pa-sakotojo, ir implikuoty klausytojy) pokalbj su bibliniu pirmuoju žmogumi - Adomu45. Adomui priekaištaujama dél pirmosios (tapusios gimtyja) nuodémés: dél Adorno kaltes žmogus yra „išdykusio svieto" žmogus („išdykusio svieto" ivaizdis greta pagrindinés nuodémingumo prasmés turi ir karnavalin? išdykavimo, pokštavimo kono-tacijy darniai rezonuojančiy su „Pavasario linksmybiy" nuotaikos giedrumu). Done-laitis \ Adomy žvelgia ne tik kaip \ poemos personažy ir adresáty vargo kaltininky bet ir skatina gerbti Adomy kaip šventaji („Tau, tétat garbings!"), o ypač - ji atjausti: prasmés intensyvinimo paralelizmas „Sau ir mums nabagéliams daug padarei varge-liy"; „Sau ir mums padarei vargus ir didel? bédy" kartojamas igauna ir atvirkščiy ko-notacijy: ne tik mums, bet ir sou. Aktua-lizuojama bibliné Adomo ir visy žmoniy bendrystés idéja (leitmotyvas „žinom juk ir mes"; „kaip můsy žiopliai [vaikai, -D. C.]"; „mes, kaip tu"), turinti ir švietéjiš-ky prigimtinés žmoniy lygybés temy.
Meniniu požiůriu itaigiausias Donelai-čio teodicéjos aspektas yra ne Adomo kaip atpirkimo ožio figura, ne liuteroniškojo
45 Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1977, 111-113. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste nurodomas puslapis.
pietizmo didaktika, skatinanti búti kan-triems ir doriems, - o kvietimas vargams atlégus sugebéti džiaugtis, „širdingai vél pasidžiaugti" (p. 113). Artimasis literatu-rinis kontekstas, kuriame ikomponuotas Pričkaus pokalbis su bibliniu Adomu, yra pasakotojo stebéjimasis džiaugsmo apraiš-komis gamtoje:
Ale kokie dyvai [paryškinta - D. Č.], nei viens iš didelio pulko
Verkdams ar dusaudams mus lankyt nesugyžo: Ne, ne verkt, bet linksniintis visi susirinko... [■■■]
O štai ir taipo parvarg^s nieks nedejavo, Bet visi visur sumišai šokinédami džiaugés. [■■■]
Viens storai, kits laibai dainuoti mokédams Ir linksmai lakstydanis ik debesti kopinéjo, O kits ant šakti kopinédams garbino Dieva. (p. 93-94).
Nuostaba, filosofinio ir poetinio mys-tymo šaltinis, yra dominuojanti Metu nuo-taika. Nuostaba yra žvilgsnio defamiliari-zacija: daugiaprasmis „dyvy" leitmotyvas kviečia skaitytojyneautomatizuotu, budriu žvilgsniu išvysti kúrinio tikrov?. Adresatas kviečiamas stebétis gamta ir gamtos žen-klinama Kúréjo išmintimi: „Dievo didé galybé / Ir paukšteliy balsuos yr didei ste-buklinga"; ,Ak šlovings Dieve, kaip dy-vins Tavo sutaikyms!" (p. 95); „Juk visur, kur žiúrim tikt, dyvai pasirodo. / Pulky ši Sutvertojis i vandeni siunté, / O anam ant ory plaukt sparnus dovanojo..." (p. 101). Krikščioniškajai pasaulévokai búdinga per kúrinijystengtis pažintijos autoriy - Dievy (Plg. Rom 1, 20: „Jo neregimosios ypaty-bés - j o amžinoji galybé ir dievy sté - nuo pat pasaulio sukúrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kúriniy").
189
Taciau stebetis tuo, kad pavasarj gamta sudaro dziaugsmo _spud_, yra tarsi absur-das: juk naturalu, kad gyvastinga bundanti gamta zmogui atrodo linksma. Met _ adre-santas pasitelkia s[ tarsi absurda,ne tik tarn, kad antropomorfizuodamas gamtos bmy-bivi vargus (pig. pagadintus gandro namus, trobq) kviestvi zmogvi dziaugtis gyvenimu nepaisant zmogiskujn vargii, - bet ir, svar-biausia, tarn, kad formuotvi minti, jog gy-venimo dziaugsmas yra moraline uzduotis, reikalinga ypatingvi pastangii. Isryskinama opozicija: pabreztinai keista („dyvai" ypa-tingi: ,Ale kokie dyvai..."), kad niekas pavasarj nesugrjzo „verkdams ar dilsau-dams", kad visi susirinko is tiesvi „ne, ne verkt" (patikinamai kartojant dalelyt? ne), kad „nieks nedejavo, / Bet [paryskinta -D. C.] visi [...] dziauges". Vadinasi, nusi-minimas nestebintu, stebina, kad jo nera. Nusiminti lengva, dziaugtis sunku. Sviesos ir optimizmo sklidiname Met _ pasaulyje dziaugsmas suvokiamas kaip nelengva. stebetina dorybe, - „dyvas", stebuklas. Dziaugsmas, kuriuo stebisi Donelaitis, yra Dievo garbinimo ekvivalentas: pries tai ci-tuojamo fragmento eilucip pabaigos kuria vertikalias semantines sa^sajas tarp susirin-kimo46, dziaugsmo ir garbinimo motyvii
46 Galima matyti tolima, kontekstin? sasaja, tarp Dieva, garbinančios kurinijos susirinkimo vaizdo „Pa-vasario linksmyběse" ir Mažosios Lietuvos surinkimi-ninkn (Dievo surinktujuj sajudžio, svarbaus Krisujono Donelaičio kurybos konteksto. Metu rašymo laikotarpiu tarp Mažosios Lietuvos lietuviii, evangelíku liuteronn, buvo paplit? evangelisti surinkimai, - asketinio pobu-džio maldos draugijělěs su Dievo žodžiu gimtaja kal-ba, formavusios psichologini lietuvio tipa_: „maldingas, nuolankus, savyje užsidareí, doras, garbingas ir kilnus žmogus, isitikin^s, jog be Dievo valios ně vienas plau-kas nuo galvos nenukrintqs". Surinkimn vadovai - zo-džio sakytojai - kreipdavosi \ surinktuosius „kaip těvas { savo vaikus" (žr. Petronele Žostautaitě, „Evangeliški
(„susirinko" - „džiaugés" - „garbino Dieva,"). „Pavasario linksmybiu" kúrinijoje matomas džiaugsmas, dékojimas Dievui už gyvenimo dována^ autoriaus interpre-tuojamas kaip religinés ištikimybés raiška: „[poemos gandrai] Dievui iš širdies visos viernai dékavojo [paryškinta - D. C.]" (p. 94). Garbinimo ir dékojimo motyvai siejami ir „Vasaros darbu" dalyje: ,Argi dabar tau nereikés aukštyn pažiůréti / Ir kasdien daugsyk ta^ šlovint irgi pagarbint, / Kurs taip daugel vél iš naujo tau dovano-jo?" (p. 167-168).
Kai religinio dékingumo ir garbinimo raiška - džiaugsmas traktuojamas kaip stebétina dorybé, tai kvietimas tikéti, jog Kůréjas myli pasauli ir rupestingai apgal-voja kiekvieno žmogaus likima, („sudava-dija kiekviena,reikala,músii", p. 257, - plg. protestantiška, lemties, predestinacijos, te-ologijaj, - apsaugomas nuo primityvaus pamokslavimo. Didaktiné mintis kompli-kuojama ir giléja jos prasmé.
Laisvos valios samprata, šmaikščiai (ambivalentiškai: ironiškai ir kartu teodi-céjiškai) yra interpretav^s Vincas Kudir-ka (1858-1899). Eseistinéje improviza-cijoje Dievo valios tema 1890 m. Varpe Nr. 3 Kudirka pabréžé pasaulietinés veik-los autonomija^ ir teigé, kad viska, aiškin-dami vien tik Dievo valia liudijame ne ištikimyb? Dievui, o formuluojame jam nepelnytp priekaištu: „Zmogus, nuolat girdédamas aiškinimus priepuolni, ypač
surinkimai Mažojoje Lietuvoje", Lietuviii kataliki{ mokslo akademijos metraštis 11, Vilnius: LKMA, 1997, 47-58). Surinkimininku nuotaikos galějo turěti itakos Metii askezei, adresanto balso těviškumui, poemoje máto mai Dievo sampratai.
190
nelaimingy, tokia valia Dievo, galéty kar-tais rúgoti ant Dievo. Juk tas pats tikeji-mas duoda žmogui liuosy valiy ir liepia pusétiny nelaimiy našty priimti ant dalies aiškinimo tokia valia žmogaus, o neversti arčiausiy priežasčiy nelaimése vien tik ant valios Dievo"47. Jdomi teologiné skirtis tarp arčiausiy. (dažnai nuo žmogaus valios priklausančiy) ir (pagal implikacijy) giliit jn (susijusiy su dieviškaja kúryba) priežasčiy. Interpretuojant laisvos valios dogmy, subtiliai ir teologiniu požiúriu taisyklingai nužymima dálině žmogiškosios laisvés ir veiklos autonomija, išryškinant mokslo ir švietimo vert?, erdv? ir ribas.
Gabriele Petkevičaité-Bité (1861— 1943) apsakyme „Beždžionaité" (1910) užmena teodicéjin^ minti, ironizuodama žmogaus piktnaudžiavimy savaja laisve: „didelis, protingas ir darbštus žmogus" tie-sia kelius savo „galingiausiam viešpačiui Vargui."48
Apsakyme „Dievui atkišus" (1905) ra-šytoja formuoja žmogaus valios efektyvu-mo prašme^ Kúrinio siužetas, atvirkščiai, daugiausia lemiamas aplinkybiy (Magdés ir jos kúdikio likimy lemia socialinis vargas ir kulturinis vyro dominavimas). Pagrindi-nei kúrinio veikéjai Marcelei išgyvenant dél nuskriaustyjy likimo („...Kiekvienas tavo nusišypsojimas yra nuoskauda [as-meniškas skausmas ir skriauda vargstan-čiajam, - D. C], kol tiek ašary, niekieno nešluostomy, sruvena... Ir kiekvienas tavo
47 Vincas Kudirka. Raštai 2. Vilnius: Vaga, 1989,
433.
48 Gabriele Petkevičaité-Bité, Iš gyvenimo verpetii, Kaunas: „Šviesa", 1990, 80. Toliau tekste nurodomas puslapis.
poilsis yra nuoskauda... kol milijonai ranky poilsio nežino!.. Ir tavo pasigéréjimas daile... Ir tavo mokslo, prakilnumo troš-kimas yra nuoskauda!.. Ir tavo dvasios skrajojimai, idealus pasiekiantieji, yra nuoskauda, kol milijonai akiy teisybés ne-regéjo!", p. 66), socialinis ir psichologinis kovos už búvi kontekstas atrodo kone visa-valdis. Estetizuotas Marcelés žvilgsnis ti-kisi „nusiraminimo prigimties grožybéje". Tačiau ir gamtoje Marcele mato „mažesni medi, didesnio stelbiamy", „menkesn^ žo-lel?, stambesnés apgožty...", - ir supranta, kad idémiau isižiúréjus [ gamty aptinkama vis ta pati kova dél išlikimo. Darvinisti-nis silpnujy pralaiméjimo fonas kontrasto principu artikuliuoja kúrinio prasm^, kuri néra filosofinis determinizmas. Ne visa yra determinuota, aplinkybiy nulemta; egzistuoja nepaaiškinama laisvos valios liekana: „Vienas tik dalykas čia priešta-ravo prigimties istatymams ir viso pasau-lio tvarkai: buvo tatai gili svetimo vargo užuojauta, užverta jos pačios krutinéje..." (p. 67). Empatija, matoma Bités tekstuose, iš dalies yra dvasiné patirtis: daugiau negu natúrali emocija ar sentimentas, - plg. Alberto Camus Maro daktary Bernary Rijé49. Ribinéje situacijoje, „Karo mety dienoraš-tyje" Bité irašé: „Mano Dievas, jei jis yra...
49 Intertekstualiii sa_sajn tarp Bités vertybiniii nuos-tatii ir Camus personažo Rijé matyti ir 1900 m. sukur-tame apsakyme „Žemaitě" (žodžiii žaismas išganymas / išgydymas), ir„Karo metiidienoraštyje": rašytojostěvas Jonas Leonas Petkevičius, - gydytojas, keturiasdešimt septynerius metus dirb?s Puziniškyje ir Joniškělyje, gyvu pavyzdžiu liudij^s šviesuolio atsidavima, papras-tiems žmoněms, - apibüdinamas kaip „Vienintelis žmogus, apie kurj galiu pasakyti, kad artimo meilěs niekuo-met neturějo lüpose, bet kasdien ja_ vykdě savo darbe" (1916 10 13, p. 238; plg. Vinco Kudirkos maksima_e/g-tis tyloms pagal Dievo biidq eilěraštyje).
191
Jis bütinai turi büti!.. nors mano protas per menkas j i apimti... Mano Dievas turi büti didžiausioji Meilé ir Teisybé... Kitaip aš j oj o ne tik nesuprasčiau, bet ir atstumčiau nuo sav?s..." (1915 08 27, p. 216). Vargo ir kančios („gyvenimo bedugnés") patirtis suvokiama ne kaip tolinanti nuo Dievo, o artinanti prie jo: „Bet žinau gerai, jog prie tokio nusistatymo neprieina nei vaikai, nei jaunuomené: jiems gyvenimo bedugné dar visai uždengta, arba dar jaunatvés sparnai juos praneša pro ta, bedugne/'; empatija siejama su religiniu isipareigojimu: veikti taip, kad bütn galima jaustis „Didžiosios pasauli valdančios Meilés nors smulkiii smulkiausiu krisleliu" (p. 244).
Vinea, Kudirka, ir Gabriel? Petkevičai-te-Bite sieja ypatingas reiklumas asme-ninei žmogaus, pirmiausia savo paties, atsakomybei už pasaulyje tvyrantj blogi Sis reiklumas yra paveik^s abieju autoriii teodicéjin^ mintj.
Vincas Krévé (1882-1954) epopéji-nio masto biblinéje apysakoje Dangaus ir žemés sünüs (1949; kürinys pradétas apie 1907 m. ir rašytas iki gyvenimo pabai-gos) plétoja gilia,büties esmés ir žmogaus gyvenimo prasmés refleksija,. Kurdamas panoraminj Kristaus laikp istorijos vaiz-da^ perfrazuodamas krikščionybés ir jos radimosi konteksto filosofinius, religinius mokymus, stilizuodamas biblin^ etika^ autorius artikuliuoja savosios pasaulévoki-nés koneepeijos paieška,. Panašiai Thomaso Manno tetralogijoje Juozapas ir jo broliai (Joseph und seine Brüder, 1927-1943) tarsi kartojami, varijuojami Senojo Testamento epizodai, - o iš tiesu, atskleidžiamas XX a. intelektualo dievoieškos dramatizmas, in-
terpretuojama žmonijos istorijos dráma (plg. sudétinga, šulinio metaforika, Manno románe).
Dangaus ir žemés sunus atskleidžia ne vieninga, Dievo samprata^ o nenutrukstama, pastanga, suvokti Dieva,. Ilgus dešimtme-čius kurtas kúrinys igav^s bútinojo nebaig-tumo žym^: maksimalia suvokimo pastanga autorius laiko patj klausimu, formulavi-ma^ vengdamas absoliutinti kurj viena, at-sakyma,. Per visa, apysaka, plétojama itam-pa tarp pasitikéjimo Dievo meile (teigiant, kad „Viena yra nuodémé [...] - netikéti Jo gerumu ir atlaidumu"50) ir minties, jog galbút transcendentinis žmogaus valdovas yra abejingas ar netgi žiaurus, ar galbút jo apskritai néra (žydu karaliaus Erodo, apaš-talo Judo - Jehudos iš Kerioto, Jehudos iš Hamalos religinés abejonés). Konteksti-niuose autoriaus užrašuose implikuojama antropodicéjos problemika: formuluojama mintis apie rusčios transcendencijos ivaiz-di kaip žmogiškumo projekcija,: „Tu savo dieva, sukúrei, kuris panašus \ tave: keršto, neapykantos ir pavydo. Kitokio dievo tavo siela nesugeba suprasti" (p. 416).
Savitas teodicéjinis Krévés sprendi-mas yra sieli[ preegzistencijos idéjos in-terpretavimas. Teologiné preegzistencijos (išankstinio egzistavimo) doktrína teigia, kad žmonin sielos sukurtos anksčiau nei JU žemiškasis gyvenimas: arba iš anksto žemiškajam gyvenimui skirtos, arba tapu-sios žmonémis dél metaŕizinéje plotméje ívykdytu, nuodémiu, (pastaruoju atveju kúniš-koji bútis yra bausmé už nuodémes, kúnas -
50 Vincas Krévé, Raštai 6, Boston: Lietuvin encik-lopedijos leidykla, 1961, 303. Toliau cituojant iš šio tomo tekste nurodomas puslapis.
192
nuodémingumo manifestacija, dvasiai nu-žengiant [ žemesne^ plotmej. Bažnyčia pre-egzistencijos doktríny laiko klaidinga, pa-bréždama žmogiškosios bútybés sielos ir kúno vienov?, materialiosios tikrovés ver-tingumy ir likimin^ laisvos valios žmogaus vienkartinio gyvenimo žeméje reikšm^51. Krévé preegzistencijos sampraty jkompo-nuojaprologiniame apysakos skyriuje.
Misterinis Dangaus ir žemés súni[ pro-logas „Anksčiau, negu amžiai gimé" kuria perspektyvy, leidžiančiy aprépti erdvélaikj metafiziniu žvilgsniu. Vaizduojamas Die-vo vidinis polilogas apie sukurtyjy bútybiy išganymo galimybes; šio polilogo figures - dieviškyjy savybiy personifikacijos: Teisingasis, Gailestingasis, Rústusis, Nar-susis, Išmintingasis. Pagrindiné prologo veiksmo intriga yra bútinybé sukurtosioms dvasioms apsispr^sti už ar prieš Dievy (už meik? ar egoizmy). Tačiau ne visos dva-sios apsisprendžia, randasi abejojančiyjy: „Tavo tiesa mums jau neatrodo tiesa [...]. Skaudi abejojimo kančia kankina músy širdis..." (p. 13). Autorius savitai inter-pretuoja preegzistencijos idéjy: Dievas, užuot abejojančiuosius pasmerk^s (kaip siekia Rústusis ir Narsusis), Gailestingo-jo prašomas suteikia jiems dar vieny ga-limyb? apsispr^sti: jie tampa žmonémis ir gimsta žeméje. Vaizduojamas Dievo (I Balsas) ir šétono (II Balsas) ginčas dél žmogaus apsisprendimo. Tad žemés gy-venimas interpretuojamas kaip dieviško-jo gailestingumo duota papildomo šanso dovana, o žeméje patiriamos kančios - tai
51 Zr. Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Maty siownik teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy Pax, 1987, 361-362.
sylygos ir paskatos apsispr^sti: „Patirsite sielvarto ir skausmo, išgersite iki dugno kartybés taure/', - „todél", kad yra abejo-jama, ir tol, „kol" bus pasirinkta (p. 13). Archetipiné šios kúrinio dalies atrama yra biblinés Jobo knygos prologas, kuriame šétonas prašo Dievy leisti išbandyti Jobo tikéjimy (Job 1, 6-12). Reikšminga litera-túriné variacija Jobo knygos prologo tema yra Johanno Wolfgango Goethe's Fausto (1 d. 1797-1806; 2 d. 1824-1831) „Prologas danguje": Mefistofelis prašo Dievy leidimo gundyti Fausty. Visi šie trys prologai interpretuoja Dievo santykj su žmogaus kančia (demoniškumo / blogio patirtimi). Jobo knygoje ir Fauste Dievas leidžia gundyti žmogy jj išbandydamas. Jobo knygoje išbandomas Dievui ištikimo žmogaus tikéjimas (ir Krévés apysakoje Jobo situacija interpretuojama kaip tei-siojo išbandymas: Hannahas, vyriausiasis žydy kunigas, sako karaliui Erodui: ,Am_ žinasis dažnai skausmais ir nelaimémis bando ištikimuosius. Prisimink, meleche. Hioby, kuris buvo Amžinojo mylimas". p. 126, 274). Fausty Mefistofelis nori ati-traukti nuo aukšty siekiy, ir kúrinio Dievas leidžia išbandyti Fausto idealizmy: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien tiesos ir gério sieks"52. Krévé, vari-juodamas preegzistencijos idéjy, Dievo leisto išbandymo sampratai suteikia teo-dicéjinés prasmés: išbandymas apysakoje yra patsai žemiškasis gyvenimas, ir Dievas išbando bútent abejojančiuosius, kad iki galo búty išnaudota laisvo apsisprendimo
52 Johann Wolfgang Goethe, Faustas I Verte Alek-sys Churginas, Vilnius: Vaga, 1978, 16.
193
galimybé; jei abejojantieji apsispr?sty už Dievy, išvengty amžinosios pražúties. Sia-me kontekste Krévé interpretuoja Jsikúni-jimo dogmy: Gailestingasis, krikščionybés Kristaus metafora, leidžiasi [ žem? padéti žmonéms, ginti juos nuo šétono ir atpirkti jy kalt? (derindamas krikščionyb? su Ryty dvasiniais mokymais, autorius dualistiškai retušuoja Kristaus ir šétono kovos vaizdy). Palyginkime Dievo sampraty Johno Mil-tono teologinéje poem oj e Prarastas Rojus (Paradise Lost, 1667): Dievas Tévas žmo-gaus laisv? vertina net savo Súnaus kan-čios ir mirties kaina, kreipdamasis \ Kristy: „O Tu, kurs duodi dangui ir žemei liuosy-b?, / Tu, kurs žadi nukentét už žmogaus kaltyb?... "; žmogaus laisvé prarandama per nuodém? ir atgaunama kaip dieviškojo atpirkimo tikslas: „Apsúdys ir užmuš, ir numirti turési, / Bet už tai brolius savo gel-bétus regési. / O liuosais palikq per kraujo praliejimq [paryškinta - D. C.], I Paveiks smertj, sulauks iš mirusiy kélimy" (verte Laurynas Ivinskis)53.
Kréviškoji preegzistencijos traktuoté implikuoja filosofin? žmogaus sampraty: žmogus yra abejojantysis - ieškan-tysis atsakymy \ giliuosius metafizinius klausimus. Pasaulévokiné abejoné kúri-nyje vertinama kaip žmogaus gyvenimo dalia ir prasmé, kaip búdas patirti laisvy ir asmenišky tikro kelio (p. 185) paiešky (apysakoje plétojamas archetipinis kelio, keleivio, klaidžiojimo, pasiklydimo leitmo-tyvas, abejonés ekvivalentas). Autoriaus pozicijai artimi graiko Nikalojaus žodžiai,
53 John Milton, „Rojus pragaišintas", Laurynas Ivinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1995, 150-151.
ženklinantys antikin? išmintj: „Siauras ir bukas protas visados mano, kad jis visky žino, ir nepakenčia, kad tuo kas abejoty..." (p. 133). Abejonés principas grindžia viso Dangaus ir žemés súni[ veikalo vidaus struktury
Zinaida Nagyté-Katiliškiené - Liuně Sutema (g. 1927) moderniai perkuria tra-dicines moteriškysias saugojimo, globoji-mo reikšmes. Kary, okupacijy ir lemtingy asmenišky netekčiy kontekstuose Liúnés Sutemos eilés siekia atsispirti desperacijai, sudužusiy vilčiy pasaulyje atrasti naujy viltingumo galimybiy. Viltis ir tikéjimas interpretuojami kaip gintini per žútbútin? kovy. Liúnés Sutemos moteris grumiasi metafizinéje koliziejiškoje arenoje ir de-moniškojo Zvéries akivaizdoje ir išpažjs-ta tikéjimy. Tai antropodicéjinis tikéjimas „Žmogumi ir Gyvenimu"54. Blogis suvo-kiamas kaip turintis demoniškysias ištakas (apokaliptinio Zvéries jvaizdis) ir kartu esantis asmeniškos valios padarinys: „Jie žinojo ky daré [...] žinau ky darau..." (eil. „Vendeta", p. 145). Transformuojamas maldos žanras, kuriama savita antimalda („Nenoriu bút atpirkta", „Viešpatie, neat-leisk", p. 85, 145): egzistencialistiškai tei-giama absoliuti pasirinkimo laisvés galimybé ir absoliuti asmeniška atsakomybé.
Viltis Liúnés Sutemos pasaulyje egzis-tuoja kaip siekiamybé, kaip teksto nesatis. Tai saugojimas žinant, kad „neišsaugo-siu juk" (eil. „Paskutiné vasaros naktis", p. 11), kad nepnanoma pasaulio „uždary-ti degtuky déžutéje / ir saugiai paslépti - /
54 Liuně Sutema. Poezijos rinktiné, Vilnius: Vaga, 1992, 72.
194
kaip vaikystéje" (eil. „Bijau", p. 156). Poe-tinéje moderniojo pasaulio interpretacijoje saugojimo užduoties neatlieka net angelas sargas („Nesaugojo jis man^s...", eil. „Angelas sargas"); eiléraščio moteris keičiasi vaidmenimis, pati saugo angely - „atsar-gy [...] sargy" (p. 61). Tai Liunés Sutemos teodicéjinio priekaišto tonas: nuslopintas, nutildytas skaudus ironiškas prasitarimas. Pasaulyje, kuris atrodo Dievo apleistas. Liunés Sutemos poetinis „aš" imasi užpil-dyti meilés spragas.
Liunés Sutemos eilés saugančiosios lai-kyseny interpretuoja archetipiniy situacijy kontekste, individualiai patirčiai suteikda-mos visuotinumo dimensijy. Kuriamos sy-sajos tarp eiléraščiy moters ir mitologinés laumés („gerosios laumés veidas / seka ir saugo tave", „gerosios laumés plaukai / nuo véjo ir paukščiy dengia tave", p. 139), Antigonés („laidoju ir laidoju artimiau-sius savus...', eil. „Mirtis neateina, ji čia", p. 152). Liunés Sutemos subjekto laiky-senai tvirtybés, - gebéjimo büti atrama kitam, teikti ramybés, vaduoti iš egzisten-cinés baimés („nebijok", „nekrflpčiok", p. 124), - suteikia intensyvus savasties riby praplétimas (eil. „Nebéra nieko svetimo", p. 35), démesio sutelkimas ne [ savo, o kito kančiy, krikščioniškas sav^s užmirši-mas. Greta šio démesingumo kitam Liunés Sutemos moteris pasilieka itin laisvůniš-ka, atskira, „šiauriausia iš lietuviy poečiy, šiauriyjy balty genčiy palikuoné"55.
55 Žr. Viktorija Daujotyté, „Liuné Sutema", Vikto-rija Daujotyté, Parašyta moterii, Vilnius: Alma littera, 2001, 465^85.
4. Tautos kentéjimai dvasinio tobuléjimo idéjos erdvéje: Antanas Baranauskas
Antanas Baranauskas (1835-1902) teo-dicéjinj klausimy implikuoja Lietuvos is-torijos kontekstuose: kaip galima suprasti, pateisinti Dievy tautos istorijos drámy aki-vaizdoje?
Struktüruodamas ir aiškindamas Lietuvos istorijy, Baranauskas pasitelkia ap-reiškimo šaltiniuose (Sventajame Rašte ir Bažnyčios Tradicijoje) gludinčius mysty-mo apie istorijy modelius. Pasaulio istorija (Weltgeschichte) siejama su šventaja istorija (Heilsgeschichte): su laike besisklei-džiančiu išganomuoju Dievo veikimu. Tautos istorijos jvykiy slinktyje jžvelgia-mas apvaizdos inicijuojamas krypsmas.
Poema Kelioné Petaburkan (Peterbur-gas, 1858-1859), sukurta žanriniuose li-teratürinio laiško rémuose, turi kelioninés meditacijos ir mystomosios maldos elementy (metanaratyviškai jvardijamy kaip „dümojimai", malda): keliautojo patirtis Baranauskui jkvepia tautos istorijos ref-leksijy ir gilina tautine^ savimon^.
Keliy iš Lietuvos \ Rusijy poemos „aš" suvokia kaip turintj tremties konotacijy. Pasakotojas vyksta \ Peterburgy aukštyjy teologijos studijy, tačiau kůrinio dabarty-je kelias \ Peterburgy yra kelias \ Lietuvy okupavusios imperijos sostine^ Tremtj nu-rodo Zieminiii Gudi[, Cibirijos jvaizdžiai. Poema iš tiesy pasakoja ne tiek apie kelio-n$ i Peterburgy, kiek apie iškeliavimy iš Lietuvos. Uždelsta naracija Utenos bei Za-rasy epizoduose efektingai paryškina atsis-veikinimo dramatizmy ir emocin^ subjekto reakcijy \ išvykimy. Kartojamas likiminio
195
atsisveikinimo su tevyne motyvas: „Su-diev, Lietuva, man linksma buvo / Savo gyvent salelej, / Sirdj man skaudzia, skaudzia ir griaudzia I Svetimojon vaziuojant [paryskintas intertekstualus epizodas: poe-tine^ emocij a, astrina kontrastingas Anykscin silelio motyvas „sirdis neskaudzia, / E tik [...] labairamiaigriaudzia",-D. C"],„Nu, Lietuva, nu, Dauguva, pasilikit sveikos."56 Kelio zenklai (pravaziuojamos vietoves, sutinkami zmones...) perskaitomi kaip Lietuvos istorijos skriaudu nuorodos. Po-litine^ Lietuvos pavergti interpretuoja tradi-cine krasto metonimija - upe (teka „plati Neva didzioja" ir teka \ ja, „musn verksmo, prakaito ir kraujo" vanduo, p. 48), opozi-cija svetimas spindesys / savas kuklumas (p. 48), tautosakinis kelio, kuriuo vaziuo-jama, „vargu" paralelizmas (p. 52).
Gretindamas sventaja, ir tautos istori-jas, Rusija, implikuotas autorius traktuoja kaip dieviskaji „botaga,": „Kad uz griekus mumus Maskva pakoroui / Ir kad Dievo labiau zmoneles bijotu" (p. 60); Dievo bai-me siame kontekste nurodo klusnuma, morales istatymui (Dekalogui). Tautos istorijos dramn akivaizdoje Dievas suvokiamas kaip teviska ismintis: jis leid^s Lietuva^pa-vergti ja, „aukledamas" ir ateityje igyven-dinsia^s teisinguma,.
Didziausia imanoma gresme Lietuvai poemos autorius mano esant nutolima, nuo Dievo. Nutolimu nuo Dievo kurinyje lai-
56 Nors Kelioné Petaburkan yra mažiausiai publi-kuotas Antano Baranausko kurinys (ištraukos skelbtos XIX a. periodikoje, pagrindiněs publikacijos - 1912, 1921 ir 1924 m. kupiuruotos, irpilnas tekstas pirmakart spausdintas tik 1989 m.), tačiau poema buvo plačiai paplitusi rankraščiais, ir jos tekstai tapo ivairiii Sibiro tremtiniii kartu giesměmis.
koma ir stačiatikysté. Gretindamas Kata-liku Bažnyčios ir tautos istorijas, Lietuva, (išpažistančia, kataliku tikéjimaj poemos autorius alegoriškai regi plaukiančia, „el-dijoj Petro", o Rusija,- tik „atskaloj". Ka-taliku tikéjimas suvokiamas kaip tikrasis; Lietuva tikinti „tikra, Dieva," (p. 60), todél jos viešpatavimas kaimyninése žemése (ypač Bresto bažnytiné unija) buv^s pas-tarosioms palaimingas („Visi gudai úmai po jos sparnais glaudés, / Kas atliko sky-rium, tas nemažai griaudés", p. 57; „Músii laisve visi draug su mum laiméjo", p. 58). Stačiatikin rusu („maskoliii") valdžia, atvirkščiai, reiškianti „vieros pražuvima,". Baranauskiškoji miško poetika varijuo-ja evangelinj palyginima, apie vynmed{ ir šakas („Aš esu vynmedis, o jús šakelés. / Kas pasilieka manyje ir aš jame, / tas duo-da daug vaisni; / nuo man^s atsiskyr^, / jús negalite nieko nuveikti", Jn 15, 5; čia vynmedis simbolizuoja dieviškaja, malení). Baranausko interpretacijoje medis -Kataliku Bažnyčia, šakos - kitos krikš-čionybés denominacijos: „Nuo Bažnyčios Sventos visi draug atskilo / Ir, lyg medžio šaka nuo liemenio kirsta, / Kabaldžiuoja žemyn, svyra, puola, virsta / Ir, nupuolus žemyn, žagaran sudžiústa, / Ir sudžiúvus paskui trainelés' supústa, / Nebeturi sulos, kai kelmo neturi, / Nebesprogsta daugiau ir dangun nebžiúri" (p. 59). Poetas kviečia melstis, kad „prašvisui dél Maskvos giedri vieros diena" (p. 65). Ištikimybé katalikii tikéjimui laikoma pagrindiniu tautos išliki-mo garantuji paryškina grasi kontrastinga vizija, kurioje lietuviai eina „bludu keliú-tém su bedieviais" ir išnyksta iš pasaulio (p. 63). Tokia stačiatikybés traktuoté prieš-
196
tarauty ekumenizmo (krikščionty vieny-bés) nuostatoms, jei ja, atsietume nuo po-emos konteksto: katalikiška Lietuva, pati-rianti stačiatikiškos Rusijos agresija,. Kata-likvi tikéjimas pasakotojui yra toje pačioje paradigmoje kaip ir didinga „senobé", révu kalba ir papročiai. Tai néra korektiška tikej imo samprata, žvelgiant iš teologinés perspektyvos: tikrasis tikéjimas yra galu-tinis tikslas, jis negali búti laikomas prie-mone jokiam kitam tikslui siekti, net jei tas kitas tikslas toksai kilnus kaip tautos išlikimas ir laisvé. Tačiau sociopolitiniame XIX a. Lietuvos kontekste instrumentiné tikéjimo traktuoté buvo labai svarbi tauti-nei savimonei: priklausydama Rusijai po-litine prašme, bažnytinés strukturos požiú-riu Lietuva priklausé Romai (Baranauskas pabréžia: „Ir visur mes nepamesma vieros šventos Rýmo", p. 51; panašiai sovietinés okupacijos laikotarpiu tautinei savimonei buvo svarbi skirtis katalikybés ir ateizmo kaip svetimos „religijos").
Poema Dievo rykšté ir maloné (Anykš-čiai, 1859), sumanyta kaip proginis kúri-nys, apdainuojantis vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybés draugity plitima^ pradin? intencija,yra plačiai pranokusi. Du epigrafai, dvi Senojo Testamente citatos, abi iš Pakartoto Lstatymo knygos, nurodo puolimo ir pakilimo taškus biblinéje izraelity istorijoje ir koduoja poemos pasakojimo struktura,: imituodamas Senojo Testamente istorijos sampraty puolimu - pakilimii kreivéje autorius išdésto Lietuvos praeities ívykius. Teologiniu žvilgsniu žydíi tautos istorija laikotarpiu nuo gamtinés Nojaus religijos iki asmeninés Kristaus religijos yra Dievo apsireiškimo plotmé, Dievo
atsiskleidimo žmogui gramatika, - todél biblinty izraelity ištikimybé sandorai su Dievu lemia ju žemiškaja, gerov?, o san-doros laužymas - vergyst?, kančias. Dievo rykštés ir malonés autorius šia, dieviško „už rankos vedžiojimo" privilegija, sutei-kia ir lietuvty tautos istorijai. Lietuvty var-gai (karai su kryžiuočiais, valstybés vidaus vaidai, turkii, totorty, švédu antpuoliai ir kt.) interpretuojami kaip Dievo baus-mé, nurodoma ekspresyviu Dievo rykštés ívaizdžiu: tai rustybés šluota, pasirodanti „par visa, dangu" ir pranašaujanti neatšau-kiama^ išskirtin? nelaim?: „béda, paskuti-n?", „béda, [.] pirma rako" (pirma Dievo planuose numatyto laiko). Girtuoklysté šioje strukruroje - vienas tautos nuopuolio tašku. Groteskinis tradicinés morales srnu-kimo vaizdas („Ir jaunos mergiotés pame-té sarmata^ / Už smarvés čerkel? vainika, ir cnata, / Dažnai su žaunieriais karčemoj pragéré") aiškina Abiejn Tauty Respubli-kos nuosmuki („Seiman suvažiav? šléktos girtuokliavo").
Politiné Lietuvos nelaisvé interpretuo-jama kaip dieviškoji pedagogika - „sto-jokas", itvaras vaikui stovéti - priemoné brandinti tauty jos pačios laisvei:
Vaikeliui išaugus nereikia stojoko: -
Jei išsižadéje papročio ledoko.
Sudužésma Dievo malonéj ir baiméj:
Ir mum iš stojoko ištrauks Ponas Dievas.
Išželdys mum laiksv? lyg vasara pievas
Ir kaip taukuos inkstus laiky s mumus laiméj.
Kaip tik išvys meil§ kožnam musil darbe. Sugra,žins mum lengvai senobin^ garb§. Kuria, mum ištrauké darbai musil blogi. Iškels mum galybén, sutrupin^s jungaj Ir patsai mum sergés nuo velnio žabangii. Ir bus musil buitis rami ir patogi (p. 105).
197
Baranauskui reflektuojant tautos kenté-jimus, jo mintis skleidžiasi biblinés išmin-ties „Dievas griežtai aukléja, ka,myli" (Zyd 12, 6) erdvéje. Poetas ieško lietuvišku kan-čios problemos formuluočiii, interpretuoja etnografmi lino kančios motyvaj kurdamas alegorinj paralelizmaj
Zmonés linus mirkia ir žemén pakloja, Bet, pluošta,pamet§, gražiai sudoroja, Ir drob? išaud§ patiesia ant stalo, É išmesti spaliai ant šelmenio pusta Arba kur peludén suversti sudžiusta, Jaujos pečiun kemšas - sudega ant galo.
Ir mum Dievas rnirké po ašaras, krauja,: Išklojo po vargus, davé pluošta, naujaj Meskim sena, spali - išties mum ant stalo... (p. 105)
Reikšmingoji Antano Baranausko te-odicéjinio mastymo žymé yra tautinio orumo, savigarbos, savarankiškumo idéja. Tobuléjimo per kančia, motyvai formuoja poetin? minti apie vadavimasi iš politinés pavergties per moralini ir dvasinj augima^ vidinés laisvés saviugda,. Panašia, tautos nelaisvés traktuot? matome ir Jono Mačiu-lio-Maironio (1862-1932) kůryboje: Lie-tuva taps laisva tuomet, kai ji pati „atbus"; „atbus" todél, kad „tiek iškentéjo" ir kad „Kryžius gyvata,žadéjo" (Jaunoji Lietuva. 1907)57. Nekrypstama \ nacionalcentristi-n? tautos kentéjimu, interpretacija^ i lenkii romantizmui bůdinga, mesianizma, (Lenki-ja kaip nekalta auka, kenčianti už žmoni-jos nuodémes, - plg. mesianistin? kunigo Petro vizija, trečiojoje Adomo Mickevi-čiaus Vélinin dalyje, Augusto Cieszkows-kio, 1814-1894, Bronislawo Trentowskio, 1808-1896, filosofin? prozaj.
57 Maironis, Raštai 2, Vilnius: Vaga, 1988, 6-7.
5. Teodicéjiné Dievo slépiningumo refleksija: Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Skéma
Marija Pečkauskaité - Šatrijos Ragana
(1877-1930) neoromantinéje apysakoje Sename dvare (1922) interpretuoja bibli-n[ prarasto Rojaus archetipa,. Rašytojos sukurtame dvare buvojama ir bendrauja-ma palaimingai, poetiné intuicija siekia gelmini buvimo namie semantikos kloda, (büti namie - bůti tarpusavio meilés erdvéje), - tačiau pasakotojos dabartyje dvaro („isigiedojusio, isikvepéjusio, isisvajoju-sio sodno", „seno dvaro medinio rümo"58) nebéra, jis - prarastas („Praéjo, pražuvo, išsiblašké be pédsako", p. 351), o jo gy-ventojai matomi retrospektyviai, jie yra mirusieji ir biografinéje autorés plotméje turi jos mirusiti artimujti prototipus.
Sename dvare - idilé mirties rémuose. Tai prarastu laimés namu, paieška: literatů-riné anamnéze - sugrižimo \ juos forma. Senojo dvaro gyvenimas išnyra iš pasakotojos praeities lyg tolima pasakiška vizija („už misku, už upiti...", p. 233), lyg rožni žvilgsniii audžiamas „senas senas aukso sapnas" (p. 23 3)59. Ypatingas šios idilés grožis kalba apie praradimii sielvarta, jtai-giau nei kalbétii tiesioginiai netekčiii ap-ma,stymai.
Kodél Dievas leidžia pernelyg anksty-vas mylimiausni žmonty mirtis? { šj klau-
58 Šatrijos Ragana, Sename dvare: Apysakos, Vilnius: Vaga, 1969, 233. Toliau cituojant apysakq, tekste nurodomas puslapis.
59 Plačiau žr. Dalia Čiočytě, „Dosnüs literatüros ir teologijos paribiai", Aisté Birgeré, Dalia Čiočytě (sud.), Sambalsiai: studijos, esě, pokalbis /Skiriamaprofesorěs Viktorijos Daujotytěs-Pakerieněs 60-mečiui, Vilnius: Vilniaus dailěs akademijos leidykla, 2005, 407—411.
198
simy Šatrijos Ragana atsako interpretuo-dama krikščionybés tikéjimo aspektus, su drysia poetine laisve nušviesdama giliuo-sius jy prasmés klodus.
Sename dvare autore moderniai kom-plikuoja tikrovés sampraty klausdama. kas yra tikroji tikrové. Irus materialumas tikraja tikrove nelaikomas: tai „tik irios formos", platoniškai ivardijami „nykstan-tieji [búties] šešéliai" (p. 365), tiktai blés-tantis tikros tikrovés atvaizdas, „silpnas, netikras"jos atbalsis (p. 258). Praeinami dalykai suvokiami kaip nevertingi, - pa-gal klasikin^ sampraty jog laimé yra visy gérybiy turéjimas kartu ir tobulai, t. y. ne-prarandamai: „Kad žmonija, žengdama pirmyn, taip ištobulinty visas gyvenimo sylygas ir žmoniy santykius, kad žeméje rastysi rojus - kas iš to, jei pasilikty mirtis? Kas iš to rojaus, jei kiekvieny valandél^ galiu nustoti mylimujy asmenu?" (p. 362). Šatrijos Ragana su romantikés pasijos itai-ga atsisako praeinamybés ir ilgisi to, kas amžina. Apysaka užsklendžiama poetiniu intarpu, kurio centre - naujn namii, arche-tipinio naujo Uzdo motyvas: „Dabar jús vél visi drauge - lizdelj / susisuk^ ten, kame jau nieks neirsta" (p. 422). Ten - ne vie-ta, bet antgamtiné palaimos bušena, kuriy Biblijoje nurodo prarasto Rojaus antitipas naujas Dangus. Antgamté suvokiama kaip tikrieji namai, tikroji tévyné ne tik realumo prašme („pasimatysime nebe sapne, nebe šio gyvenimo pussapnyje, bet tikrai [pa-ryškinta - D.C.], budédami..." - p. 364), bet ir teologine žmogaus kilmés bei pa-šauktumo prašme (grjžtama „atgal": „atgal mélynojon, beribén tévynén", p. 258; mé-lynumas čia - nematerialumo, dieviškumo
simbolis; krikščioniy tapyboje mělynumas yra dangaus, Marijos spalva, - plg. apsa-kymo „Mélynoji mergelé" Miriam).
Tikra tikrové yra ir artimujy tarpusavio meilé, ji suvokiama kaip nepavaldi praei-namybei. Romantiškai vertinama širdies logika: širdis regi dvasinés búties slépinius („O širdis ižvelgia [ ty neižvelgiamyjy šalj. o širdis žino, kodél ir kaip") ir „žino [...], kad meilés ryšiai netruksta minis". Inter-pretuojama gyvujy ir mirusiujy bendravi-mo idéja: „Siela, iš erdvés ir laiko désniy išsivadavusi, nuregi dabarti ir ateitj, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesy-moningai veikia jos gelmése, - nusileidžia iš antžemišky sričiy, mylinti ir rúpestinga" (p. 364). Šventujy bendravimo dogmos interpretacija yra kúrinio teodicéjinés min-ties aspektas: Dievo leista mirtis mylinčiy-jy neišskiria.
Ir vis delto mirtis yra mirtis, pagrindi-nis egzistencijos priešas. Kúrinio Mamatés mistinis sapnas (poetiné amžinojo gyvenimo suteikimo mirusiujy sieloms alegorija, p. 349-351) interpretuoja krikščioniškyjy išganymo sampraty: išganymas kaip ap-saugojimas nuo (amžinosios) mirties, iš-gelbéjimas iš mirties. Išganomoji Kristaus misija populiariai vadinama išgelbéjimu iš nuodémés, tačiau teologiniu požiúriu nuodémé ir mirtis yra ekvivalentés syvo-kos. Visa Biblija sutelkta ties mirties vieš-patavimo žmogaus pasaulyje iveika, visas Biblijos knygas vienija pamatiné naratyvi-né Hnij a, nuo gyvybés medžio praradimo pirmojoje (Pradžios) knygoje iki naujo gyvybés medžio atgavimo paskutiniojoje (Apreiškimo Jonui) knygoje plétojant in-trigy: kaip, nepažeidžiant žmogaus laisvos
199
valios, išspresti jo marumo problémy, gry-žinti jam amžinojo gyvenimo galimyb?. Apaštalo Pauliaus laiškai skelbia: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis" (7 Kor 15, 26), „Mirtis jam [Kristui] ne-beturi galios" (Rom 6, 9). Sename dvare autore kartoja žemaitišku knygnešio Le-vanardos balsu: „Ir toumet ateis viešpats Jiezus Kristus ir, visus prikieljs, sunaikins paskutinj vargy - smertj" (p. 357). Sios apaštalo Pauliaus frazés yra intensyviai provokavusios literaturin? minti 1933 m. Dylan Thomas (1914-1953) parašé stip-rios itaigos eilérašt; „Ir mirtis nebeturés galios" (And death shall have no dominion); eiléraštj yra vertex Tomas Venclova („Ir nebus mirties karalijos"60). Algiman-to Mackaus (1932-1964) lyrikos rinkinys Chapel B (išl. 1965) tragišky mirtj inter-pretuoja kaip katastrofiškos egzistencijos metonimijy; poetas kuria intertekstualy dialogy su bibliniu mirties iveikos skel-bimu, su Dylano Thomaso interpretacija ir formuoja iššúkj krikščionybés vilčiai: „Ir mirtis nebus nugaléta" (rink. Chapel B, „Triumfališkoji")61. Metafizinj skundy dél egzistencijos pamatinio apleistumo ir nužeminimo Mackus drastiškai artikuliuo-ja avarijos sutraiškyto kuno ivaizdžiu ir mirties omnipotencijos vaizdu. Mackaus frazé „mirtis nebus nugaléta" yra metafizi-né provokacija, moty vuojama maksimaliai atviro religinio dialogo.
Satrijos Raganos pasaulévoka yra gilus krikščionés tikéjimas, tampantis beveik ži-
60 Zr. Tomas Venclova, Balsai I Vertimai iš pasauliněs poezijos, Southfield, Mich.: Ateities literaturos fondas, 1979.
61 Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugaléta, Vilnius, 1994, 164.
nojimu („žino širdis"). Tačiau net beveik žinojimas néra žinojimas. Tikéjimo / žino-jimo skirtj reflektuoja Sename dvare pa-sakotoja: viliasi, kad amžinybéje jsitikins tikéjimo teisingumu: „kaip Tomas Viešpa-ties žaizdas kai palytéjo, / sušuksiu, laiméj sk?sdama: Mamate mano!" (p. 423; plg. Jn 20, 19-29). Sename dvare teodicéjayra viltis, kad erdvélaikis, kaip nykimas ir pra-radimas, - tai dar ne viskas, o „tik momen-tas" (p. 363), amžinybés kontekste turintis slépiningy prasm?.
Apsakyme „Ant Uetlibergo" (1914) Satrijos Ragana cituoja Julijy Slovackj (1809-1849): žemiškojoje bůtyje žmo-nés „siuva kilimy, iš blogosios pusés [ j j žiůrédami"62. Slovackio mistinis kilimas, egzistencijos ir transcendencijos ribos alegorija varijuoja barokin? metafizinés teatro uždangos metafory ir plétoja minti, kad žmonijos istorija regi blogyjy kilimo pus?, kurioje siůlai netvarkingai išsidrai-k?. Tačiau kitoje puséje visa susiklosto \ harmoningy rasty: Dievas „pagal vienin-teli Kristaus pavyzdi / visa žeméje riša ir rašo"; originalo tekste esama reikšmingos dviprasmybés: daiktavardis wzór nurodo ir pavyzdi, ir rasty - tad Kristus yra pavyz-dys ir raštas63. Satrijos Ragana kontrasty tarp kalno viršůnés ir nuo jos matomy že-mumy interpretuoja kaip dvipusio kilimo ekvivalenty: „O aš čia, tose aukštybése, j au taip arti ,gerosios pusés'. Vaidinas j au man gražiy gražiausias kilimo raštas, au-
62 Satrijos Ragana, Irkos tragedija: Novelěs. Vaizdeliai. Drama Pančiai, Vilnius: Vaga, 1969, 301.
63 „Podlug jednego Chrystusa wzoru / Wszystko na ziemi wiaže i pisze", - eil. „O Lenkija mano! Tu pirmoji pasauliui..." („O Polsko moja! Tys pierwsza šwiatu...").
200
sys j au gaudo stebuklingy simfonijy dan-gaus spalvy dainuojamy. Matau j au, kad kiekvienas ty tolimujy pakalniy skausmas pražysta kilime puikiausia purpurine rože, suskamba simfonijoje stebuklingiausiu akordu." Gyvenimo - audeklo alegorija Satrijos Raganai yra kančios refleksijos atrama. Gyvenimo pabaigoje, 1929 m. ba-landžio 13 d., ji raše laiške Janinai Tumé-nienei: „Mes, menki padaréliai, matome šioje žeméje tik vieny blogyjy gyvenimo audeklo pus?. Rodos, visi tie siülai taip be prasmés ir be tikslo painiojas. Cia skau-důs raudoni, čia malonüs mélyni, čia vél nuobodüs pilki... čia laimingi auksiniai... Bet pamatysime geryjy pus? anoje pusé-je atsistoj?, visy rašto tikslumy prasm? ir grožL"64 Kaip biblinése Išminties knygo-se, atpažjstama apvaizda, mylintis Dievas, prisideng?s anoniminés ivykiy slinkties kauke. Tikima, kad gyvenimas tik atrodo esys „be prasmés ir be tikslo".
Démesingumas Slovackio mistinio kilimo alegorijai yra Satrijos Raganos ir Czeslawo Miloszo (1911-2004) teksty su-sitikimo erdvé. Miloszo poezijoje matome moderny Slovackio alegorijos varianty: beprasmj žmonijos knibždéjimy metafori-zuojajudraus oro uosto koridoriaus vaizdas; j o fone reflektuojama teologiné prasmés di-mensija: „Grubi i chudzi, starzy i mlodzi, oni i one /Niosyc swoje torby i saki deŕilujy korytarzem lotniska. / I nagle czuj?, že to niemožliwe, / Že to tylko zla strana j akiegos gobelinu /1 že zaniyjest druga, wyjasniajy-ca wszystko" („Stori ir ploni, seni ir jauni,
64 Satrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986,
476.
jie irjos /Nešdami savo krepšius ir rankines deŕiliuoja oro uosto koridoriumi. / Ir staiga imu jausti, kad tai nepnanoma, / Kad tai tik blogoji pusé kažkokio gobeleno, / Ir kad esama kitos, kuri paaiškina visky", - eil. „Suvokimas").65 Vélyvoji Miloszo lyrika gerosios gobeleno pusěs jvaizdj transfor-muoja [pamušalq: po paviršiniu audeklu slypintj gilesnjji sluoksnj, transcendenti-nés sferos metafory: „Kai numirsiu, išvy-siu pasaulio pamušaly. / Išvirkščiyjy pus?, esančiyuž paukščio skrydžio, kalno ir sau-lélydžio, / Kviečiančiy perskaityti tikryjy prasm?. / Kas nesutapo - sutaps. / Kas buvo nesuprantama - bus pninta." Pasiti-kéjimas büties prasmingumu išbandomas ji provokuojančia abejone: „- O jei néra pasaulio pamušalo? / Jei strazdas ant šakos visai ne ženklas, / Tik strazdas ant šakos, jei diena ir naktis / Keičia viena kity nesirü-pindamos prasme, / Ir néra nieko žeméje, tik ši žemé?" (eil. „Prasmé").66
Pasauli, kuris neturéty „pamušalo", Satrijos Ragana kategoriškai atmesty: „Kaip gyventi su tokiu tikéjimu? Nes juk tai taip pat tikéjimas, tik atvirkščias. Ka-dangi müsy pojučiai neduoda irodymy, jog dvasia egzistuoja be küno, tai tikime jy žůvant drauge su juo. Kas per košma-ras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvienas tavo širdies plakteréjimas - tai žings-nis [ ty niekyb? ir puvésius, kuriuose žus tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai. Ir néra pasaulyje galios tiems žingsniams
65 Czeslaw Milosz, Nieobjeta ziemia, Paryž: Insty-tutLiteracki, 1984, 73.
66 Czeslawas Miloszas, „Prasme" / Verte Danuta Balašaitiené, Literatúra ir menas 3318, 2011 02 11, http://www.culture.lt/lmenas/?'st_id=17686.
201
sustabdyti. Jei taip, tai geriau sako tie be galo koktús man žodžiai, kad geriau búti gyvu šunimi, negu padvésusiu liútu. Kaip man gaila, kaip gaila taip tikinčiu, žmo-niuj Nera pasaulyje nelaimingesniu, už juos. Nes nors ir nelaimiu, kalnai prislég-tn žmogii, jei jis tiki, kad visos jos atsvers kažin kame kažkokia, svarstykliu, lékšte ir kad tas jo žemés gyvenimas téra jo búvio vienas momentas, - tai juk jis negali búti galutinai, be vilties, nelaimingas. Viena žinau: kad aš netikéčiau, jog tai tiktai momentas, niekados nesutikčiau taip merdéti kas valanda, per ilgus me-tus, taip tekina bégti [ niekyb?, bet tuojau nutraukčiau to beprasmio gyvenimo siúla," (p. 362-363). Miloszas eiléraštyje „Prašme" ateizma, traktuoja panašiai: iškalbia dalelyte jei implikuoja ateistinio tikéjimo samprataj Jei ir taip bútu", - niekas iš gy-vujn negali žinoti, kaip yra. Tačiau Miloszo subjekto reakcija [ búties be Dievo galimy-b? yra ne desperacija, o tikéjimas poetinio žodžio galia: „Jei ir taip bútu, tai vis tiek išliks / Nedrajsiu, lupu karta, pažadintas žo-dis - / Nepavargstantis pasiuntinys, kuris béga ir béga / { žvaigždynvi lankas, [ galak-tiku súkurius / Ir priešinasi, kviečia, šaukia."67 Zvaigždynai Vakarn Hteratúroje - archetipiné dieviškumo plotmé. Poetinis žodis, nenuils-tamai ieškantis prasmés, siunčiamas / adre-suojamas pliuso ar minuso ženklu pažymé-tai transcendencijai, yra metafizinis iššú-kis, protestas prieš beprasmyb?. Trapaus žmogiškumo ir transcendencijos jungtis persmelkia visa, Satrijos Raganos kúrybos tikrov?: „Iš kur manyje, pelene ir dulkéje
67 Czeslawas Miloszas, „Prašme" / Verte Danuta Balašaitieně, Literatura ir menas 3318, 2011 02 11, http:'//www. culture. lt/lmenas/?st_id=l 7686.
tarp pelenu ir dulkiii, tas amžinybés jaus-mas?" (p. 365).
Bernardo Brazdžionio (1907-2002) poezija, plétodama individualios, asme-niškos dievoieškos motyvus, aktualizuoja teologinj žmogiškosios kančios dalyvavi-mo išganingoje Kristaus kančioje slépinj (plg. Kol 1, 24: „Savo kúne papildau, ko dar trúksta Kristaus vargams dél jo Kuno, kuris yra Bažnyčia"):
Ir vien^maldobetaria susting^ lüpos: -Ave Crux!.." 68
Lietuvin tautos kentéjimai, patirti karo ir okupacijos metais, Brazdžionio ivardija-mi kaip nekalta kančia, implikuojant geo-politin^ prasm^: „Nuimk šia, lemti rúsčia,/ Ir mús mažu už svetimas didžip kaltes ne-bausk..." (eil. „Tremtinio malda", p. 211). Sovietinio tautos genocido („komunizmo diktatúros", p. 509) kontekstuose teodi-céjiniai klausimai formuluojami atvirai ir konkrečiai. „Nuoskaudu psalmés" (rink. Vaidila Valiünas, 1982) strofos kompo-nuojamos kontraste principu. Kiekvienos strofos pradžioje metaforiškai ivardijamas Dievo savybin aspektas, varijuojant bibli-nin psalmin poetika, („tau néra užtvanku, cemente ir plieno, kuriu tu neperžengtum", „tu neleidi, kad be tavo žinios nukristu ne-nuvyt^s putino žiedas", „tu apgaubi teisuji malone"...). Siai Dievo visagalybés, visa-žinystés ir meilés temai oponuoja tautos nekaltu kentéjimp tema. Ji artikuliuojama Sibiro tremtinin ir kankinni, laisvés kovo-tojn balsais:
68 Bernardas Brazdžionis, Poezijos pilnatis, Vilnius: Sietynas, 1989, p. 245. Toliau cituojant iš šio lei-dinio, tekste nurodomas puslapis.
202
Bet kur tu buvai, Dieve, kai mirties lava užlie-jo Lietuvos vieškelius ir takus, kaip raukšles ant motinos veido? [■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kai kaléjimus užpildé
tavo ištikimais ir tave tikinčiaisiais?
[■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kad neužkopei ant Šatrijos kalno, kad neperplaukei Nemuno, Nerieš, Nevéžio, kai tav§s šaukiausi, mane imant nuo žagrés? [■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kad musii paséli sutry-
pé tankai svetimuju?
[■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kad musii nekaltas šei-mas, motinas ir kudikius pravirkdé ana^ nakti siaubinga? [■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kad šaukdamies tavo vardo sprogdinamuos bunkeriuos miré laisvés kovu. partizanai? [■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kai jie mus persekiojo, gaudé, teisé, kankino ir j. núrties nasrus tréme tuos, kurie tavo varda. ant lupu. nešiojo? [■■■]
Bet kur tu buvai, Dieve, kai tavo tarnus ku-nigus persekiojo, kai suémé vyskupus Teofilj Matulioni Bučí, Ramanauska...
Psalmés pabaigoje visi balsai sujungia-mi j Dievo garbinimo ir pagalbos prašymo chorá,. Anaforiškai išryškintasis skundas „Bet kur tu buvai, Dieve..?" transformuo-jamas [ tikéjimo išpažinimaj „Tu esi, kurs esi, dangaus Dieve, tu buvai, kurs buvai, žmogaus Dieve, tu búsi, kurs búsi, Visatos Dieve..." (p. 525-527). Tarp abieju frazhi („Bet kur tu buvai" ir „Tu esi") kúrinyje žioji elipse, ir šio semantinio šuolio erdvé-je kuriamas teodicéjinis atsakymas: tikéji-mas yra bútent tikéjimas, tikima ne suradus teologinius tautos kentéjimu, paaiškinimus, o nepaisant paaiškinimu neradimo. Eilé-
raštyje „Tikéjimas" (rink. Po aukštaisiais skliautais, 1989) per nelaimése ir kančio-se išpažistama, (pasi)tikéjima, Dievo valios teisingumu nurodoma tikéjimo esmé (ti-kéti - tai tikéti išbandymuose ir nepaisant išbandymii):
Ir kai žem§ dengia debesys, kai mirtimi Žiežula žiema visas géles apsninga, -Tikim téviškés dierni ateitimi, Tikim Viešpaties valia teisinga (p. 597).
Dievo valia suvokiama kaip persmel-kianti pasaulyje tvyranti, blogi ir pasaulio istorija,kreipianti gério linkme. Sioji vizija neoromantinio poeto - pranašo regima pro ja, neigiančius pasaulio istorijos ženklus, pro archetipin^ metafizin^ uždangq, kurios prasmé intensyvinama iki užtvaros:
Ir pro užtvara^ zenitiniii patrankii Aš regiu Jo Taikai tiesianči^ Jo rankaj Jo palaimai kad sukluptii visos šalys, Kad ateitiijo lémimas visagalis!.. (rink. Iš sudužusio laivo, 1943, eil. „Griuva sostai", p. 176)
Neotomistinis Brazdžionio mastymas turi ir agnosticizmo bruožu: ryški Dievo kaip neišsemiamo slépinio, gelmés sam-prata. Dieva, metaforizuoja ,^iežinomos sielos" ivaizdis (eil. „Nežinoma siela", rink. Krintančios žvaigždés, p. 100): daroma aliuzija \ biblinj apaštalu laiku konteksta^ kai Aténu auditorijai Kristus skelbtas kaip „nežinomas Dievas" (Apd 17, 22-24), -formuojant užuornina^ kad moderniam žmogui krikščionybés Dievas yra nema-žiau „nežinomas". Religinio kontakto ne-pavyksta verifikuoti, religiné savivoka gali búti klaidinga, o malda - klaidžiojanti ša-lia Dievo: „Gal kalbinu kažin ka,nepažjsta-ma^ ne Krisui?.." (eil. „Numesiu paskutin^
203
nuodem _", p. 66). Implikuotas autorius su-klusta ties tikejimo / zinojimo skirtimi, nu-rodydamas tikejimo sampratoje gludincia, subtilia, neperzengiama, riba, tarp klausimo ir galimo atsakymo.
Antano Skemos (1911-1961) kmy-boje Dievo samprata rekonstruojama is egzistencines patirties duomemi, ryskejant modernizmo pasaulevokos dominantei -gnoseologijai: ka,galime suvokti apie Dievas patirdami tokia^ o ne kitokia, egzisten-cinq tikrov??
Skemos kuriniai egzistencin? tikrov? interpretuoja filosofineje moderniojo pesi-mizmo perspektyvoje. Klasikinis triaukstis pasaulevaizdis - pragaras, zemiskoji butis ir dangus - Skemos kuriniuose teturi viena, auksta^ abiejvi zemutinivi aukstp (pragaro ir egzistencines tikroves) jungin_ Varijuo-jama egzistencinio pragaro samprata: tarp metafizines tikroves ir siapusybes nera aiskios ribos (,Apokaliptines variacijos". rink. SventojiInga, 1952). Pragaro samprata, konkretina reinkarnacijos leitmotyvas, -reinkarnaciniai ratai naratyvo struktilroje. ironiska reinkarnacines amebos metafora (Izaokas, 1961, irkt). Reinkarnacija Skemos kiiriniuose neturi viltingos ,_;yveni-mo po gyvenimo" prasmes: atvirksciai, ji pletoja metafizines nevilties tema,. Skemos teologijos kontekste metafizin? nevilti pa-radoksaliai sudaro mirties kaip nebiities nebuvimas: negalimybe numirti ir liau-tis egzistavus. Egzistencija, patiriant kaip pragara^ mirtis atrodo kaip issivadavimas is pragaro kancios, taciau mirties ,^iera", tad nera isejimo is pragaro. Metafizine vil-tis Skemos personazp paradoksaliai suvo-kiama ne kaip amzinojo gyvenimo, o kaip
mirties (visisko isnykimo, grizimo [ nebu-tj) viltis. Si mirties viltis laikoma Dievo pazadeta ir neteseta: „metafizinis melas", kaip priekaistingai teigiama apysakoje Izaokas69. Keliaprasmis mirties negalimy-bes leitmotyvas pirmiausia yra ne pasau-levaizdzio lygmenp, o egzistencines patirties komentaras, poteksteje formuojantis retorini klausima,: kokiayratoji patirtis, jei jos kontekste galutine mirtis atrodo kaip geidziamybe. Gyvenamaja, epocha, Skema yra apibudin^s kaip ,JiOsmariska,", kuri pa-sireiskia „per galutini zmogaus nuvertini-ma^ ir sios epochos biidingiausioji apraiska - rusiskasis komunizmas"70.
Svyruojant tradicinio pasaulevaizdzio konturams, abejojama metafizine harmo-nijos atkiirimo galimybe („Kokiomis siule-mis bus susiutos visos skyles", - Izaokas, t. 1, p. 457; pig. Ivano Karamazovo teodi-cejinius priekaistus) ir radikaliai tikrinama tradicine Dievo samprata. Noveles „Nak-ties tyla" (rink. Nuodeguliai ir kibirkstys, 1947) pasakotojas speja: gal buties leme-jas yra „Tas, kuris prakeikia" (ir drastiskai zuvusieji klaidzioja nakties vaiduokliais, „neramus ir po mirties", „prakeikti ir pa-tys nezino uz ka,"). Prakeikia tasai, kuris „megsta kancia,", - ironiskai apverciamas Kristaus kancios motyvas, travestija kuria ne kencianciojo, o kankinanciojo Dievo ko-notacija,. Gal pasauli valdo Rytp dualizmo tamsusis dievas, kersijantis zmogui, kaip sviesiojo atspindziui. Dievas „sedi aukstai,
69 Antanas Skema, Rinktiniai rastai 1, Vilnius: Vaga, 1994, 457. Toliau cituojant is sio leidinio, tekste nurodomas tomas ir puslapis.
70 Antanas Skema, Rinktiniai rastai 2, Vilnius: Vaga, 1994, 477.
204
aukštai, aukščiau už blankias žvaigždes", jis „didelis ir galingas", tačiau jis netgi néra abejingas žmogui, kaip deistinis de-miurgas: Skémos kůrinio Dievas neabejin-gai pašaipiai stebi žmogaus kentéjimus ir jais mégaujasi. Virtiné motyvy artikuliuoja okupuotos šalies žmoniy kančiy: nekaltai kenčia vaikas (atskiriamas nuo motinos per bombardavimy), Sibiro tremtinys (ne-tenka ranky „tolimoje šiauréje"), partiza-nas (merdi „tavo šalies miške" po „liekna kaip septyniolikmeté egle"). Universali teodicéjiné nekaltos kančios problemika noveléje jgauna konkréty politinj aspekty (t. l,p. 30-33).
Metafizinés valios tikrové Skémos personažy suvokiama kaip demoniška po-litiné diktatura su lakoniškais nemotyvuo-tais ir neaiškinamais nuosprendžiais, su tvarkingais, nepriekaištingos elegantiškos išvaizdos parankiniais. Viena velnio trak-tuotés formy Vakary folklore ir literatůroje yra džentelmeniško velnio figura, ironizuo-janti nuodémés patrauklumo vaizdinj71, ir šiai velnio sampratos paradigmai priklauso skrybéliuotas vakarušky šokéjas lietuviy liaudies pasakose. Demoniškyjy Skémos personažy nuglaistyta elegancija šmaikš-čiai varijuoja džentelmeniško velnio ar-chetipy (skrybélétas Vyraš, kuris ilgai tyli pjeséje „Sventoji Inga"; „džentelmeniški" ir „inteligentiški" beprotnamio prižiůréto-jai apysakoje Izaokas: „Trys sagos, siau-ros keines ir kaklaraiščiai, baty smaigaliai, trumpa šukuosena, odiniai laikrodžiy dir-želiai", t. 1, p. 486). Kurdamas piktavalj
71 Zr. J. C. Hallman ir kt. tyrimus (J. C. Hallman,
The Devil is a Gentelman: Exploring America 's Religious Fringe, New York: Random House, 2006).
valdovy bei tvarkingai kostiumuotus jo tarnus, autorius kuria egzistencinj „galu-tinio žmogaus nuvertinimo" komentáry: žmogus nuvertintas taip, tarsi juo manipu-liuoty metafizinis totalitaristas.
Noveliy triptikas „Olofernas" (1950— 1951) interpretuoja biblinj pasakojimy apie senovés žydy drysuol? Judity, kuri, asirams apgulus Betulijy, sudrausmina tau-tiečiy paniky, nueina \ asiry stovykly ir jy vado Oloferno (arba Holoferno) akivaizdo-je apsimeta norinti padéti asirams greičiau íveikti žydus; véliau, asirams puotaujant, Judita lieka viena su nusigérusiu Olofernu ir nukerta priešui galvy. Juditos paveiks-las ne karty interpretuotas mene: tapyboje (Alessandro Botticelli, 1470; Giorgione, 1504; Titian, 1515; Vicenzo Catena, 1520; Lucas Cranach, 1530; Caravaggio, 1599; Cristofano Allori, 1613, ir kt.), architektu-roje (Chartres katedros fasadas), muzikoje (Wolfgang Amadeus Mozart, Ludwig van Beethoven), literatůroje (Dante, Geoffrey Chaucer ir kt.).
Skémy domina ne herojiškoji Judita, o neigiamas personažas Olofernas. Mo-derniosioms bibliniy antagonisty inter-pretacijoms búdinga pabréžti tradiciškai neigiamo personažo nevienprasmiškumy kvestionuoti bibline^ gério / blogio per-skyry72. Archetipinis Olofernas yra tripti-ko autoriaus identifikacija. Išryškindamas beviltiškus Oloferno siekius užkariauti svetimy šalj, béglj nuo soviety agresijos Skéma su skaudžia autoironija traktuoja kaip emigranty, besikésinantj \ svetimy
72 Plg. Vinco Krěvěs děmesinguma, Erodo, Judo personažams apysakoje „Dangaus ir žeměs sünüs".
205
žem? (groteskiné bežemio savimonés va-riacija). Autoriui utriruojant žingsnin lei-tmotyvy (novelés „Zingsniai ir laiptai", „Pasivaikščiojimas"), išeivio iš tévynés figura igauna platesn? metonimin? žemiš-kosios egzistencijos (homo viator) prasm?. Reikšminga Vytauto Kavolio ižvalga, kad modernioje civilizacijoje politiné tremtis simboliškai sutelkia, išryškina bendraji, kone universaluji žmogaus ,,nužeminimy", todél konkreti tremties patirtis bendresne prašme yra svarbi kiekvienam73. Pastebé-kime, kad angly kalba embasement - „nu-žeminimas" - dviprasmiškai reiškia ir nu-žeminimy kaip paniekinimy ir atpléštumy nuo žemés, prigimties, t. y. nužeminimy kaip tremti
Olofernas - personažas, kurio tyko mir-tis. Triptiko noveléje „Nostalgija" kurda-mas mirties vaizdy, Skéma \ pirmaji piany iškelia klastos aspekty. Dožo žudiko personažas (Juditos figúros ekvivalentas) slepia veidy po kauke. Filosofiniame susvetimé-jimo / vienišumo kontekste kauké meta-forizuoja klasty. Origináli Skémos varia-cija: toji kauké yra domino. Kúrinio „aš" [ žudiko personažy kreipiasi metonimiškai sakydamas „Domino", o šis kreipinys, at-sidúr?s greta biblinio vardo („Esu pats ti-kriausias Olofernas, Domino!"), igauna re-liginio kreipinio Domine (lot. „Viešpatie") konotacijy. Tad Dievo ivaizdis travestina-mas iki žudiko personažui ekvivalentinio ivaizdžio. Novelés žmogaus tyko ne tik veidmainiška Judita („Nupléšk vieninteli karty savo kauk?, mano Judit..."), ne tik
73 Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 70.
kaukétas žudikas, bet ir metafizinis valdo-vas, pasislép?s po klastinga kauke ir asoci-juojamas su mirtimi („Pabučiuok ir sunai-kink mane, Domino!"). Apie mirti kúrinyje kalbama atsainiai, šlagerio stiliumi, vélgi su ironija, varijuojant žmogaus gyvenimo ir mirties nuvertinimo temy; nuvertintojo savimonei transcendencija atrodo klastin-gai rezganti pikta (t. 1, p. 247, 250).
Krikščioniškoji Dievo apvaizdos idéja Skémos apibúdinama kaip „Geometrinis fokusas. Apskritimas trikampy. Neišspren-džiamas uždavinys" (,^dter Postweg Nr. 16", t. 1, p. 213). Teodicéjinis klausimas žaismingai improvizuojamas: trikampi (dieviškosios trejybés simboli) ir trikam-pés akies apskrity vyzdi (trikampé akis simbolizuoja apvaizdy apskritimas - iko-nografiné tobulumo nuoroda) Skéma inter-pretuoja kaip metaforini neišsprendžiamy galvosúki, teigdamas, kad mylinčio ir glo-bojančio Dievo sampratos niekaip nenna-noma „išspr?sti", t. y. suderinti su egzis-tencine patirtimi.
Apvaizdos rebuso metafora Skémos li-teraturinio mystymo plotméje greta ironiš-kosios turi ir tiesiogin?, pažodin? (literatu-ros kritikai visada aktualiy) prasm?: Dievo samprata - išties galvosúkis: ji sudétinga ir todél vengtina jos simplistinio redukavimo pavojaus. Apysakos Izaokas fragmentas gretina dvejety religinés prasmés vaizdy: televizijos laidy apie biblines giesmes ir virš televizoriaus ekrano kabančiy litogra-fijy, kuriy personažas interpretuoja kaip vilko maldy - ir intertekstualiai komen-tuoja supaprastinty religini mystymy:
Aš labai mégstu televizijy Man visai nesvar-bu, kas rodoma ir kaip rodoma. Svarbu - ga-
206
liu ramiai kvépuoti i litogranja^ kuri kybo virš juodo aparato. Tenjuodas vilkas kaukia, žiu-rédamas [ balta, delčia^ dryžuotomis kojomis pasiglemž^s balta,, švarutéli kaula,. Jis kaukia delčiai, Dangiškajam Kaului, Visii Vilkii Sim-boliui. Jis kaukia: tik tas yra Šventasis Kaulas, kurio negraužiau, kurio niekad negraušiu! Šj. ryta, guléjau studijoje kurj laika^ gal apie pusvalandj, negatyviniame galvojime ir sten-giausi suprasti, kad antirnaterija priešpastatyta materijai, kad antipodai téra skirtingais + -ženklais paženklinti. Šj svarstyma, iššauké rie-bi, negraži, nebejauna, švarutéle gerkle negre ir švarutélés išvaizdos bebalsis pastorius, kuris aiškino biblijiniii giesmhi reikšrmj negrés inter-pretacijoje. Manbuvo aišku: šie antimateriniai pastoriaus pasirodymai tebuvo reikalingi dai-nininkés poilsiui. Ir aš nukreipiau akis [ vilko litografija, ant sienos ir, kol pastorius aiškino, kas buvo tobulai giesnúninkés neišaiškinta, klausiausi aiškiai negirdimo, tobulai nupaišyto vilko kaukimo [ Dangiškaji Kaula,: neapleisk mus, Viešpatie, priglausk! (t. 1, p. 455).
Negatyvo metaforos plétoté (juodas aparatas, juodas vilkas, balta delčia, baltas kaulas...) artikuliuoja negatyvinio galvoji-mo vaizda, (žodživi žaismas kuria prasmés netikétuma,: negatyvinis galvojimas - ne nihilistinis, o supaprastintas). Ironizuoja-mas polinkis majstyti kategoriškai, abso-liutiniais dydžiais: pliusas - minusas, ma-terija- antirnaterija, - autoriui netiesiogiai íspéjant, jog nebéra aiškiai juodos nei bal-tos spalvos. Ironiškai kartojamas tobulumo motyvas (Skémai búdinga glotniu, paviršiu,, elegantiškos išvaizdos, prieveiksmio labai, aukščiausiojo laipsnio búdvardžni ir búdo prieveiksmni travestiné traktuoté): tobulas (ne)išaiškinimas, tobulas nupaišymas su-ponuoja mintj, kad teologinin slépinin nei-manoma nei išaiškinti, nei atvaizduoti.
Ir kitur apysakoje Izaokas nurodomas Dievo sampratos išsprustamumas. Grotes-
kiškai varijuojamas evangelinis pasako-jimas apie apaštala, Tomaj noréjusi empi-riškai jsitikinti prisikélusiojo Kristaus eg-zistavimu (anot Skémos personažo, „ikišti ranka," \ Viešpaties „didžiul? žaizda," ir tuomet ji tikéti, vadinti „Tévu ir Valdo-vu", t. 1, p. 468). Netikéta Kristaus vardo daugiskaita ironizuoja tiražuojama, religinj kiča, kaip žmogiškumo projekcija,: „ne tai šventieji, ne tai Kristus, baisiai žmogiški..." (t. 1, p. 459). Autorius netiesiogiai désto reikšmingus teologinius akcentus: siekda-mas Dieva, apčiuopiamai isivaizduoti, žmo-gus tolsta nuo Dievo ir susiduria su stabu. Apysakoje matyti negatyviosios literaruri-nés teologijos apraiškuj vengiama kalbéti apie Dieva, tokiais žodžiais, kurie siektti nusakyti jo esm?. Skémos ironija atitolina metaŕizini slépinj, apsaugo nuo redukavi-mo, nuo konkretaus sayokinio apibúdini-mo, paryškindama tarpa, tarp subjekto ir patiriamojo slépinio.
Izaoko autorius implikuoja modernios religinés askezés ir žmogaus, kaip religi-nio santykio dalyvio, orumo prasmes. Am-bivalentiné Andriaus Gluosnio frazé „Ka-daise aš žinojau [...] geraji Dievuli visuose pavidaluose ir visais atvejais" (t. 1, p. 454) ne tik užmena nusivylima, tradicine krikš-čionybés Dievo samprata, ironizuodama tautos tradicinio tikéjimo vaizdinius, - bet ir (auto)ironiškai traktuoja instrumentinj religinguma^ kai iš Dievo „visais atvejais" tikimasi tarsi kokios „greitosios pagalbos". Groteskinis tokio prašytojiško religingumo šaržas yra litograŕijos vilko malda.
Skémos kúrinin radimosi metu tradicinio religingumo kvestionavimas šokiravo daugeli skaitytojti. Zvelgiant iš literaruros
207
teologijos perspektyvos, skvarbi egzisten-ciné introspekcija yra reikšminga literatú-rinés dievoieškos forma.
Pasaulio neteisingumo ispúdi interpre-tuojantys literatůros kúriniai nepateikia pakankamo teodicéjinio paaiškinimo. Jo néra ir teologijoje. Tačiau esama ivairiii filosofinivi ir teologinivi aiškinimu,, kurie jei ir nesuderina galutinai Kúréjo meilés, teisingumo, visagalybés su egzistencine pasaulio patirtimi, - tai bent j au išryškina ta, aplinkyb?, kad ne tik teodicéja, bet ir antiteodicéja yra gilioji tikéjimo akto ap-raiška. Arba „atmesti viska," (perfrazuojant Camus personažo žodžius), arba tikéti, kad prieštaringi pasaulio (ne)tvarkos aspektai tokie tik atrodo, stingant duomenp suvok-
ti visuma, ir jos teleologinj saryšinguma,. Literatůros teologija, pasaulévokinius iš-šůkius reflektuodama egzistencinés patir-ties perspektyvoje, išryškina dievoieškos dramatizma, ir pasirinkimo laisvés svaruma,. Lietuvni literatůros teologija, universaliuo-sius teodicéjinius laisvos valios ir Dievo slépiningumo apmastymus derindama su istorine tautinés bendruomenés patirtimi, Lietuvos okupacijn ir tautos genocido kon-tekstuose pabréžia individo ir tautos vidinés (moralinés ir dvasinés) srities primáta,. Iš-oriné tautos kentéjimp priežastis (užsienio valstybni agresija) ivardijamakaip akivaiz-di, tačiau ieškoma gilesniuju, laisvés prara-dimo priežasčni (baranauskiškasis „stojo-kas") ir brandesnip religingumo formu.
THEODIC MOTIFS IN LITHUANIAN LITERATURE: THE UNIVERSAL AND THE SPECKTC
Dalia Oocyte
Summary
Theodicy is a philosophical and theological attempt to reconcile the traditional divine characteristics of omnibenevolence, omnipotence, and omniscience with the occurrence of evil and suffering in the human and natural world. The contradiction between the omnipotence of God and the evil that exists in the world is the main question of the philosophical reflection of God. The article concentrates upon the complicated term of theodicy and actualizes it in the contexts of literature. Literary theodicy is a form of existential search for God: it is literary thinking about the philosophical possibility and impossibility
Gauta: 2012 07 19 Priimtapublikuoti: 2012 09 28
of God's existence, about the paradox of God's love and existential evil, about the justification of God in the face of innocent suffering. The works of Fyodor Dostoyevsky and Albert Camus are analyzed as the highlands of literary theodicy. In the theodic thought of Lithuanian literature, three main directions are distinguished. They are (1) interpretation of free will (Kristijonas Donelaitis, Vincas Kreve and others), (2) linking the nation's sufferings (occupation, exile) with the idea of spiritual growth, and (3) the reflection of the mystery of God (Satrijos Ragana, Bernar-das Brazdzionis, Antanas Skema).
Autores adresas: Vilniaus universiteto Lietuvhi literaturos katedra Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. pastas: dalia dall3@takas.lt
208
ISSN 0258-0802. LITERATURA 2012 54 (1)
Recenzijos
IS PAZ INTA TA PAT YB E
Parenge / Edited by Dainora Pociüte, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos re-formacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Confessio fidei by Abraomas Kulvietis and Oratio funebris by Johann Hoppe (1547). Studija, faksimile, komentuotas leidimas, vertimas [ lietuviii kalba^ / A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation into Lithuanian (MonumentaReformationsLithuanicae, t. l),Vilnius: Lietuviii litera-türos ir tautosakos institutas, 2011.
Knygos sumanymas pratarméje aptaria-mas konkrečiai, kartu labai plačiai užbré-žiant perspektyva, „pradéti [...] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés evangeliškujn Reformacijos tikéjimo išpažinimu serijos publikavima," Si serija, savo ruožtu, turi tapti didesnés - Lietuvos reformacijos pa-minkhi - serijos dalimi. {spúdingas - sis-temiškas ir visuma, apimantis - sumanymas remiasi jau nuveiktais músn kultůros istoriku darbais: išleistais keliais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystés protestantiz-mo šaltiniais ir atliktais keliais jo istorijos tyrimais.
Nesu tekstologijos specialistas, tik šiaip visokni teksui mégéjas. Vis delto, mano manymu, tai puikus leidinys. Pir-miausia dél originalo nepaprasto retumo: pasaulyje žinomas vienintelis jo egzemp-liorius. Beje, knygoje keliskart paminé-ta, kad ankstesniems Abraomo Kulviečio tyréjams jis buvo nežinomas ir naujai
aptiktas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje. Parašyta netgi kada tai ivyko -2004 metais, bet taip ir nesužinome, kam gi pavyko tai padaryti, kas tas laiminga-sis. Tad publikavimas svarbus netgi šiam tekstui išsaugoti - tiražas užtikrina fizine^ jo bütj. Juk spaustuvé, kaip buvo sakoma bene XVIII amžiuje, kovoja su laiku. Ir, ži-noma, publikavimas užtikrina teksto duotj skaitytojui, leisdamas jam jveikti istorin^ užmaršti Bet apie tai kiek véliau.
Lotyniškas Lšpažinimo tekstas leidžia-mas idedant faksimil^, Johanno Hoppijaus Abraomui Kulviečiui skirta, Laidotuviif. pamokslq, su kuriuo kartu jis pirma,-kart ir buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1547 metais, taip pat kelis ten tilpusius smulkius savarankiškus tekstus: Epitaphium. Eodem autore ir Aliquid, kritiškai komentuotus visu šin teksüi perrašus, pa-teikiant lietuviškus jn vertimus, analitinj straipsni, komentarus, rodykles ir biblio-
209
grafijy- sakyciu, visky, ko tik gali prireikti skaitytojui.
Visi originalo lydimieji analitiniai teks-tai ir komentarai spausdinami ne tiktai lie-tuviskai, bet ir angliskai, taigi leidinys - ir publikacija, ir atliktas tyrimas - taps priei-namas Lietuvos reformacijos ar pasaulines reformacijos istorij abesidominciai tarptau-tinei akademinei bendruomenei, isitrauks \ pasaulin^ idejp apykaity. Beje, kaip labai aiskiai parode ankstesni Inges Luksaites ir ypac Dainoros Pociütes atlikti tyrimai. toks universalus buvo ir paties LDK anks-tyvojo protestantizmo akiratis1.
Pagaliau - labai apgalvotas, dalykiskas ir elegantiskas knygos maketas. Ne pras-matnus, kaip pas mus büna dazniausiai, jei tik turima pinigp, o elegantiskas; pakanka paliesti jo popierip. Is pradzip man pasiro-de, kad knyga galetp büti kiek mazesnio formato, bet kai atsiverciau tuos puslapius, kuriuose aplink teksty sudelioti komentarai, supratau, kad kitaip buvo nepnanoma. 0 placiose parastese patogu rasinetis pas-tabas.
Vienintelis trükumelis, kurj paste-bejau, - kiek miglota knygos antraste. „Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas" juk nera publi-kuojamo teksto pavadinimas, veikiau jau apibüdinimas, beje, panasus [ Martyno Mazvydo Pirmoji lietuviska knyga. Bet tada, Tarybii Lietuvoje, sitaip buvo eufe-mistiskai slepiamas Katekizmas, o siuo
1 Inge Luksaite, Reformacija Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje ir Mazojoje Lietuvoje, Vilnius: Baitos lankos, 1999; Dainora Pociüte, Maistininkii katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvin — italii evangeliku ry-siai, Vilnius: Versus Aureus, 2008.
atveju pervadinimo motyvas lieka ne-aiskus. Kadangi tai pirmasis numatytos „Lietuvos reformacijos paminklu" serijos tomas, tai kaip reikes pavadinti antraji -Antrasis ... paminklas1? 0 paskui - Trecia-sisl Tikrieji pavadinimai yra du: Johanno Hoppijaus ir Oratio funebris Abraomo Kulviecio Confessio fidei, neskaitant ma-zujii. Bet tai smulkmena.
Sio leidimo tikrai reiketii t^sinio: jame minimi ir cituojami kiti Abraomy Kulvietj lieciantys rasytiniai saltiniai, tiesa, ne ori-ginalüs, o XIX a. pab. - XX a. pr. vokiskai publikuoti Theodora Wotschke's ir Pauliaus Tschackerto. Aisku, kad juos taip pat kazkada reikes perspausdinti ir isversti, o jeigu bus atrasti atitinkami originalai, da-bar laikomi dingusiais, o gal ir neieskoti -tai naujai isspausdinti tuos originalus. Gal-büt si knyga paskatins ir kitp Lietuvos reli-gijii bei konfesijn atstovii originaliii tekstp leidyby. Kelis labai idomius pavyzdzius jau turime. Senujii, o ir naujesnip Lietuvos tekstp publikavimas, panasu, siuo metu apskritai lenkia gilesnyp tyrimy.
Saltinio publikacijos reiksme, saky-ciau, büna dvejopa. Istorikui, kuris siekia nustatyti faktus, ji svarbi kaip tarn tikros bendrijos ir institucijos - siuo atveju LDK reformatp baznycios ar baznycip - atsiradi-mo ir raidos liudijimas. Vadovaujantis tie-sioginemis tekstp nuorodomis, juose mini-momis istorinemis realijomis, gretinant jas su duomenimis is kitokio pobüdzio salti-nip, galima identifikuoti ir datuoti ivykius, delioti jp mozaikas ir daugiau ar maziau detaliai rekonstruoti jp eigy. Be kita ko, is knygoje spausdinamp tekstp pasirodo ke-lios ankstyvujp protestantp figüros - Kul-
210
viečio motina Elžbieta Jodautaité-Kulvie-tiené ir bevardis tévas, jo pusbrolis, Kauno teiséjas Mykolas Juškevičius Kulvietis, „vienas magistras", dalyvav^s dispute Vil-niuje, istorikai rekonstruoja ir patikslina Kulviečio gyvenimo ir veiklos taškus ir linijas. Daugyb? kartu kritikuotas ir netgi išjuoktas. Leopoldo von Ranke 'ěs iškeltas principas - išsiaiškinti, wie es eigentlich gewesen, „kaip iš tiesp buvo" - vis delto išlieka istoriko darbo siekiamybe. Si publi-kacija remiasi anksčiau tyréjp nustatytais faktais ir leidžia toliau juos nagrinéti bei konkretinti.
Istorikas taip pat siekia nustatyti teksto atsiradimo aplinkybes, provaizdžius, ku-riais remiantis jis buvo parašytas, tolesnj jo gyvavima, ir itaka, istorinio reiškinio ar ištiso jp komplekso raidai. Dainoros Pociů-tés aptiktas Abraomo Kulviečio Išpažinimui daugeliu atžvilgip labai artimas tekstas -italo evangeliko Bernardino Ochino Tiké-jimo išpažinimas, veikiausiai turéj^s tie-siogin^ jtaka, Kulviečiui, reikia manyti, yra sékminga pradžia, pinant ankstyvojo LDK protestantizmo tekstp ir jp sajsajp tinkla,.
Tačiau nustatyti faktus ir ištisus jp tink-lus nepakanka, nes žmogiškoji tikrové yra prasminé tikrové, o prasmip nepnanoma sučiuopti taip, kaip sučiuopiami gamtos arba ir istorijos faktai - datos, aplinkybes, priežasčip ir pasekmip ryšiai ir kita. Pras-més apeliuoja \ supratimaj jos turi bůti su-prastos, o prireikus - ir išsiaiškintos. Dél to galime kalbéti apie kita, šios publikacijos reikšm^ - apie tai, kad ji svarbi ne tiktai is-torikams, bet ir didesniam skaitytojp ratui. Zinoma, ne masiniam skaitytojui, nes labai abejotina, kad daug kas perskaitys, juolab
idemiai, Kulviecio ir Hoppij aus tekstus. Taciau dvasines kultüros, ma,stymo, m^s-tysenos, jausenos, vaizduotes ir veikse-nos ivairaus pobüdzio tyrejams ar tiesiog siais dalykais besidomintiems praeities tekstas - ne tiktai svarbus, bet ir visiskai nepakeiciamas dalykas. Knygoje spaus-dinami tekstai papildo Lietuvos dvasines kultüros saltinip apimti, pagausina jos iste-klius. Jie fiksuoja, kaip buvo mastyta apie tarn tikrus dalykus 1543-1947 metais. Tai samones paliktas pedsakas, kone vienin-telis pedsakas, kurio einant gali büti su-grjzta, ne karta, ir ne vienu büdu grjztama prie buvusios samones ar „samoningumo", kaip megdavo sakyti Vytautas Kavolis.
Si teksto ypatybe - kad per jj galima sugrjzti prie buvusios samones, buvusio mastymo - esmingai keicia paties kultüri-nio istorinio vyksmo pobüdi: tekstas leidzia aktualizuoti, atgaivinti prasmes, apmastyti jas is naujo cia ir dabar, pakartoti, kaip siandien megstama sakyti. Palikdama ra-sytinius ar kaip kitaip fiksuojamus zenklus, samone visada tiesiogiai ar netiesiogiai, ketindama ar ne, kreipiasi \ kita, samon^, o publikacija uztikrina siam kreipimuisi rea-lp pagrinda^ be kurio jis liktp nepnanomas. Kas buvo pasakyta, nuskambejo (pavyz-dziui, Hoppijaus rasytineje, ir, reikia manyti, sakytineje laidotuvip kalboje pamine-tas bent kelip magistrp disputas teologijos klausimais Vilniuje) - niekad nebesugrjs. Jeigu tai, kas tarne dispute buvo pasakyta ir isgirsta, istrigo gyvoje amzininkp samo-neje, turejo bent kiek zenklias pasekmes jp mintims ar veiksmams, galbüt buvo per-duota gyvu zodziu kitiems, norejusiems klausyti - gerai. Bet tai ir viskas. 0 tai, kas
211
buvo užrašyta ar aprašyta, patikéta dirb-tinei rašto atminčiai, apeliuoja [ vis naujy skaitymy prasmiy kartot?, jy atgaivinimy. Teksto deka buvusi symoné gali sugrjžti \ esamy, gyvy symon?, j y praturtinti, išplés-ti jos akiratj, atverti jos užakusiy istorin? gelm?.
Tačiau tai, jog šitai vadiname prasmés kartote, anaiptol nereiškia, kad, skaitant kažkada buvusios mintys atgyja tokios. kokios jos tada buvo. Suprasti teksty gali-ma tiktai iškeliant jam klausimus, o klau-simai visada keliami iš savosios dabarties. remiantis savaisiais supratimo ištekliais ir prielaidomis. Skaitant galima kelti ir ki-tus klausimus, negu tie, kuriuos sprendé autorius, kreipdamasis [ savo amžininkus, ir išgirsti sau, bet nebútinai jam ir jiems prasmingus atsakymus. Galbút netgi visada búna kaip tik šitaip. Išlik?s tekstas šiuo požiůriu užmezgia dialogy su vis nauja dabartimi ir šitaip pasako tai, ko autorius rašydamas galbút visiškai neturéjo omeny-je. Juk ir pokalbyje búna, kad žmogus sako tai, ky jis nori pasakyti, bet kartu pasako ir tai, ko jis pats neturi omenyje, tačiau ky gali suprasti pašnekovas, kuriam šitai rúpi ir kuris kreipia démesi [ tai, kas apie jam rúpimy dalyky pasakoma. Dialogas, ypač rašytinis dialogas, yra sudétingas - jame dalyvauja ir paslépti dalykai, kurie gali búti iškelti [ dienos šviesy pakartotinai skaitant teksty. Šitaip galima užčiuopti gelmin? tam tikro laikmečio symonés problematiky, kuri jai pačiai anaiptol nebuvo tokia aiški. Dabartiné hermeneutika teigia, kad teksto prasmé laikui bégant vis auga ir vé-lesniaisiais laikais jis perskaitomas kitaip, negu buvo parašytas, taip pat perskaitomas ne vienu búdu.
Sunkiau pastebima kas kita - kad skai-tomas tekstas savo ruožtu užklausia mus, skaitytojus, šiaipjaumums savaime supran-tamas dabartinio músy mystymo prielaidas, verčia stoti jo akivaizdoje, paklausti ir save pačius: o kaip šiuo atžvilgiu yra su mumis? Tam, kad iš tiesy suprastum, kas sakoma, turi kartu pasverti ir save, savaji to paties dalyko supratimy. Skaitant praeities teksty užsimezga savitas anachroniškas - nei da-barčiai, nei praeičiai ištisai nepriklausantis, ně vienoje iš šiy istorinio laiko atmainy ne-sutelpantis, o tiktai ypatingoje prasmés ir jos svarstymy erdvéje tarpstantis pokalbis. Beje, tiktai toks pokalbis, o ne formulinis buvusiy ištary kartojimas sudaro gyvyjy mystymo tradicijy.
Pasinaudodamas šios knygos suteikia-ma dialogo galimybe, noréčiau trumpai pasvarstyti vieny tada, XVI amžiaus vidu-ryje LDK aštriai iškilusi savosios religinés bendrijos tapatybés klausimy. Taip pat ir dabar bendrijos (šiuokart - tautinés ir pi-lietinés) tapatybés klausimas músuose la-bai aktualus, dažnai keliamas. Sugretinus abi šios tapatybés istorinés situacijos nu-šviečia viena křty
Šiandien keliant klausimy apie tapaty-b? ir jos pagrindy, kone automatiškai at-sigr?žiama [ praeiti: klausiama, kaip jy iš-saugoti, kaip sugrjžti prie to, ko búta, kaip jy perduoti dabarčiai ir ateičiai, jaunimui, kad jy išsaugoty. Taip orientuojama visa valstybés remiama lituanistiné programa. Palieku nuošalyje klausimy, kurio galéty imtis postkolonijiné teorija - kaip atsitiko, ky reiškia ir kokiy pasekmiy turi tai, kad lituanistika II Lietuvos Respublikoje už-émé centrin? ideologin? viety palikty va-
212
dinamojo mokslinio komunizmo? Huma-nitariniams mokslams iš esmés nekeliami jokie kiti uždaviniai, tiktai sugražinti pra-rasta, praeitj, sutampančia, su savastimi. Sis paseizmas, siekiantis daug plačiau, negu valstybinis humanitariniii moksly orienta-vimas, lieka niekaip neapmastomas, neva savaime suprantamas. Jis reiškiasi kuo keisčiausiais búdais, pavyzdžiui, namus leidžiant statyti ten, kur kažkada búta so-dybii. Pirmyn einame atatupsti, žvelgdami atgal. Sakyčiau, š[ paseizma, lemia pato-loginis nerimas, aštri socialiné neuróze, majstant apie savosios bendrijos tapatyb?. Musy dabartiniame tapatybés diskurse sly-pi baimé netekti ar netgi pasirodyti apskri-tai neturint tvirtos tapatybés, nesant niekuo ar, tiksliau sakant, esant nei šiuo, nei tuo, kažkuo nereikšmingu ir kitiems, ir sau pa-tiems.
Músu pacni kalbéjimo ir mastymo kon-tekste pažymétina, kad Abraomo Kulvie-čio ir kitp ankstyvujn protestant^ padétis šiuo atžvilgiu buvo visiškai kitokia, kone priešinga, negu dabar yra musii: gatavos tapatybés ne tiktai nebuvo, tad nebuvo né prie ko sugrjžti, bet ja, reikéjo sukurti, ar-tikuliuoti, netgi išpažinti vien tiktai savo rizika, remiantis savo spontanišku supra-timu. Bej e, confessio pirmiausia ir yra iš-pažinimas, žodinis veiksmas ir vyksmas, o ne substancija, ne „konfesija" kaip j au apibréžtas ir nuolatinis dalykas. Kaip tik tokiu veiksmu ir, žinoma, prisiimdami jo pasekmes, ankstyvieji protestantai turéjo artikuliuoti ir jtvirtinti savajajapatyb?.
Tikéjimo išpažinimas kaip žanras dau-giausia yra susij^s su protestantizmu, jo atmainomis, nors jis kyla dar iš ankstyvo-
sios krikščionybés, apaštalp laikii, iš credo. Ypač gausüs buvo XVI-XVII a. asmeniš-ki, krikščioniškujn konfesijn ar bažnyčni tikéjimams išpažinti, tačiau jn pasitaiky-davo ir daug véliau, pasitaiko ir dabar. Iš tiesp knygoje randame net tris Kulviečio tikéjimo išpažinimus: pirmasis išdéstytas laiške karalienei Bonai Sforzai, bet skirtas viešumai ir kaip tik todél išspausdintas Ka-raliaučiuje kartu su laidotuvip kalba, antra-sis, žodžiu déstytas „kažkokiam užsienie-čiui" ir atpasakotas Hoppijaus2, trečiasis, trumputis, sutampantis su apaštalp tikéjimo išpažinimo (credo) pabaiga. Pastaraji Kulvietis praš^s iškalti jo antkapyje epi-tařijos vietoje, o tai rodo ypatingy galima sakyti, reziumuojančiyjo svarba,. Istoriniai duomenys liudija, kad taip ir buvo padary-ta, jsteigiant atminimo lenta, Karaliaučiaus katedroje3.
Radikaliai formuluojant, ankstyvujn protestantu perspektyva buvo ne paseisti-né, o futůristiné ir prezentistiné: tapatybés ieškota ne praeityje, o ateityje ir apsispren-dimo bei poelgio dabartyje. Nietzsche's žodžiais sakant, jiems reikéjo galvoti ne apie tévyn^, tai yra tévp, o apie vaikp žem^. Zaratustros skyrelyje labai derančiu prie můsu temos pavadinimu - „Senosios ir naujosios [jstatymii] lentelés" - Nietzsche rašé: „Jums tremtiniais pasidaryti rei-kia iš žemip, kur tévai ir protéviai gyveno [allen Vater- und Urväterländer]! Jums bütina savp vaikii myléti žem% {Kinder
1 Parengě / Edited by Dainora Pociutě, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...), p. 183-184.
3 Žr. Dainoros Pociutěs komentáry ibid., p. 188.
213
Land]: si meile tegu bus diduomene nau-joji jüsy - neatrastoji zeme tolimiausiam vandenyne!"4 Büsimujy tapatyb? lems tai, kur jie isikurs, kyjie pavers sava zeme. Si Nietzsches istara labai daug pasako ir apie müsy dabarti, tiktai bijome sitai pripazinti. slepiames nuo sios negailestingos tiesos. Tai nejaukios mintys, mums anaiptol nesve-timos, bet vengiame sitaip galvoti. Tevyne. suprasta nyciskai, kaip tevy zemes antiti-pas - tai ateities zeme, kurioje siandien dar nieko nera, taigi nera ir nieko garantuoto. Ji bus tai, ky padarysime mes patys ar müsy vaikai, kad ir kas tai bury - nei daugiau, nei maziau. Sitaip galvoti labai sunku, taciau gali büti, kad neisvengiama: jeigu to ir nedarysime, tikrove vis tiek pasirodys tokia. Vadinasi, tapatybe - tai ne buvusi, o büsimoji tapatybe, ji ne susigryzintina, o sukurtina.
Taip pasirodo, labai uzastrinant, zvel-giant nyciskai radikaliai. Sio uzastrinimo reikia, kad, megindami suvokti, kas esa-me, galetume pasverti orientacijas [ praeitj ar [ ateiti, paklausti, ky jos reiskia. Taciau ankstyvieji Lietuvos protestantai nebuvo tokie radikalüs, nors radikalumo jiems tikrai nestigo. Jie formulavo savo uzdavi-nj nuosaikiau, megino artikuliuoti savyjy tapatyb? visy pirma brezdami skirtj nuo kitos, tuo metu jau seniai isitvirtinusios religines bendrijos tapatybes, kuriy suvoke kaip vienu ar kitu atzvilgiu netinkamy tai-sytiny, keistiny, taciau, siaip ar taip, savy.
Tai, kad savoji tapatybe aptariama per sitokiy skirti, yra esminis dalykas. Kai sun-
* Friedrich Nietzsche, Stai taip Zaratustra kalbejo, verte Alfonsas Tekorius, Vilnius: Alma littera, 2002, p. 215.
kiai, kaip véliau pasirodé, mirtinai susirg?s Abraomas Kulvietis buvo paklaustas, kur jis noréty búti palaidotas, jis, kaip papasa-kojo Hoppijus, „[a]tsake trokštys búti palaidotas iprastinéje vietoje, tarp kity krikš-čioniy ir savo protéviy, bet neabejojys, jog prieš ji nuožmiai ir negailestingai nusitei-k? priešininkai to neleis [...]"5. Taip iš tiesy ir atsitiko: ekskomunikuotas kaip eretikas, jis negaléjo búti palaidotas kapinése. Pažy-métina, kad juk búta stačiatikiy, žydy, ka-raimy ir musulmony kapiniy, tačiau Kul-viečiui net tokia mintis nekilo, visos šios bendrijos jam savaime suprantamai buvo kitos, svetimos. Nepalyginti svarbiau buvo tai, kad jis negaléjo búti palaidotas „iprastinéje vietoje", tarp ty, kuriuos laiké savai-siais ir kuriems jautési priklausys („tarp kity krikščioniy ir savo protéviy"), nes šie jo nepripažino savu, pašalino iš bendrijos kaip svetimy. Búti ekskomunikuotu - kaip tik ir reiškia búti pašalintam iš komunika-cijos, bendravimo, iš bendrijos.
Kulviečiui teko pasinaudoti ypatinga transcendentinés, visur kur esančios ir visa ky reginčios dievybés sampratos suteikia-ma mystymo galimybe. Kulvietis „liepé ji palaidoti kalnelyje greta savo namy tarda-mas: sielai, kuriy Kristus atpirko, visiškai nesvarbu, kur kúnas dulkémis pavirsta, tačiau geriau jam ilsétis švaresnéje ir rames-néje vietoje iki šlovingai ateinant amžina-jam teiséjui, kuris ištirs jo ir priešininky byly ir atkeršys už ty skriaudy"6. „Atpirkta
5 Parenge / Edited by Dainora Pociute, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...), op. cit, p. 182-183.
6 Ibid., p. 183.
214
siela" nurodo grynai individualit tikinčio-jo tapatyb? - esi tas, kas esi vien tiktai visa reginčio Dievo akivaizdoje, kad ir kur bú-tum ir kam priklausytum socialiniu atžvil-giu. „Svari vieta" archajiška religine kalba išreiškia šventybés vietaj. Atpirkta siela Dievo akivaizdoje ir bent j au „švaresné", „ramesné" vieta kúnui - šitaip Kulvietis improvizavo, pasitelkdamas tuos koncep-tualinius išteklius, kuriuos turéjo.
Vis delto jo motina Elžbieta Jodautaité --Kulvietiené parašé Prusijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui visai kitaip, dramatiškai: bažnyčios vyresnybé „nelei-do mirusiojo palaidoti bažnyčioje, o išme-té [ laukus, idant šitaip ir mano skausma, padidintii, ir jam nešlový paruoštii, ir tie-sos mylétojus jbaugintu [...] Budeliai ne-pasitenkino tuo, kad siautéjimu degé mano mylimam súnui gyvam esant, bet ir per pačias laidotuves noréjo pasimégauti."8 O ir paties Abraomo Kulviečio žodžiai, kad paskutiniajame teisme teiséjas „ištirs jo ir priešininku byla, ir atkeršys už ta, skriau-da,", rodo, kad ir jam šitai anaiptol nebuvo nereikšminga.
Tačiau tai nereiškia, kad Abraomas Kulvietis sieké tik to, kad jo išpaž^stamas tikéjimas bútu toleruojamas. Ankstyvie-siems Lietuvos protestantams patiems taip pat buvo neabejotinas ortodoksijos, tikra-
7 Arunas Sverdiolas, „Paulio Ricoeuro užuolan-kos" in: Paul Ricoeur, Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijn konfliktas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. XXV-XXVI.
8 Cit. iš Dainora Pociutě, „Abraomas Kulvietis ir pirmasis evangelíku tikej imo išpažinimas Lietuvoje", in: Parengě / Edited by Dainora Pociutě, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...) op. cit., p. 26.
tikystés imperatyvas. Radikaliai atstumtas, savo ruožtu, ir Kulvietis vadino prieši-ninkais [adversarii] dabartinius atstovus tos bendrijos, kuriai jis jautési priklausajs. Tikratikystés klausimas atsekamas kone nuo pat krikščionybés istorijos pradžios. Bažnyčios tévai, šventasis Augustinas ir kiti, nuolat kovojo su erezijomis, svarsty-dami tikéjimo doktrinos subtilumus, taigi ir Bažnyčios tapatybés klausima,. Kulvietis taip pat anaiptol nemané, kad jis gali tikéti kaip tinkamas, visiškai pripažino ortodoksijos ir erezijos sayokas bei jomis rémési.
Vos keliais metais vélesniame „Dispute dél bažnyčios ir jos požymiu" (1545) kitas lietuvis protestantas Stanislovas Rapolio-nis pirmaja teze skelbé: „Kadangi daugelis laikosi nuomonés, jog Dievas be skirtu-mo pripažjsta visas religijas, tai tikintie-siems reikia priminti, kad yra vienintelé, po visa, pasaulj išsplétusi bendrija, kuria, [D]ievas, išskyr^s ir atmeten visas kitas, pripažjsta, globoja ir amžinu gyvenimu apdovanoja."9 Ir kiek toliau kategoriškai: ,,[B]e jos, [tai yra vienintelés bendrijos, Bažnyčios,] kaip teisingai mokoma, néra jokio išsigelbéjimo."10 Apie „mes", tai yra savuosius, kuriu vardu kalbéjo, Rapo-lionis saké: „visas kitas pasaulio religijas žodžiu ir širdimi, kaip privalome, atmeta-me ir smerkiame."11 Beje, šis išskirtinumo suvokimas ir ortodoksiné galvosena, kaip matome iš pirmosios Rapolionio tezés, ir tais laikais nebuvo vienintelé. Juolab vé-
9 Stanislovas Rapolionis, „Disputas děl bažnyčios ir jos požymiu [...]", in: Eugenija Ulčinaité ir Juozas Tu-melis, sud., Stanislovas Rapolionis, Vilnius: Mokslas, 1986, p. 169. Vertimas kiek pakeistas.
10 Ibid., p. 170.
11 Ibid., p. 170.
215
liau: atéjo laikas, kai religin^ samone. giliai perskverbé pliuralizmas ir ekumenizmas. Pamenu, kai Vašingtono Katalikiškojo universiteto filosofy os profesorius, kuni-gas George'as Mc Leanas vežé mane automobilní iš oro uosto, pravažiavome kažin kokios „Antrosios Siono evangelíky baž-nyčios" pastaty. Kiek nusteb^s, atkreipiau \ tai profesoriaus démesi. „Well, aš manau, kad Dievui tai patinka," - pasaké jis.
Taigi iškilo besirandančiai religinei bendrijai esminis tapatybés, jos apsibré-žimo klausimas: kas yra esmingai vie-naskaitiné ir išskirtiné, visas kitas šalinanti bendrija - Bažnyčia? Sis klausimas ypač svarbus ir jautrus, suvokiant savo skirtu-mus nuo buvusiy savujy. Kaip tik šiomis aplinkybémis klausiama: kas aš esu?, koks mano tikéjimas?, kokia mano tapatybé?, kur jos ribos?
Jei siekiame iškelti sau tuos pačius klausimus, kuriuos tekstas kélé savo am-žininkams, turime atsižvelgti [ tai, kad apibréžimo, taigi ir riby problema ne tiktai atsiranda, bet ilgainiui ir pradingsta ar bent jau darosi miglota. Neseniai vienoje dis-kusijoje man teko pažyméti, kad leidžiant daugiatomj leidinj Lietuvos sakraliné dai-lé, sakraliné dailé tapatinama su katalikiš-ka daile taip tiesiogiai, kad jo tomai netgi sudaromi pagal Kataliky bažnyčios admi-nistracinj padaly imy - vyskupijas ir deka-natus. Taigi sakralumas intuityviai apribo-jamas katalikiškuoju sakralumu, paliekant nuošalyje ne tiktai křty istoriniy Lietuvos religijy: judaizmo, islamo, karaizmo, bet ir křty krikščioniškujy konfesijy - stačiatikni, sentikiy, protestanty, netgi unity - sakraliné^ dail?, apie pagonyb? né nekalbant. Visi
šie meno kúriniai tartum savaime ne sakra-liniai, nes neieina \ katalikiškaji teritorinj padalijimy. Kartoju - apsiribojama intuityviai, spontaniškai, naiviai, né nesvarstant ir neméginant apibréžti sakralinés dailés sampratos apimties. Veikia kulturos pasy-moné, kaip sako antropologai: esi per arti, kad matytum.
Tapatybés klausimas tada, XVI amžiaus viduryje, buvo ganétinai neaiškus, neapi-bréžtas. Tai buvo labai kůrybiškas kris-talizacijos taškas, kai aktyviai formavosi protestantiškoji tapatybé ir jos apibréžtis. Kaip rašé Hoppijus, Kulvietis mokési tuo metu, kai „Dievo valia plačiai sklido dan-giškasis mokymas apie grynyjy Kristaus Evangelijy nukreiptas prieš akivaizdžiai \ Dievo Bažnyčiy isiskverbusiy stabmeldys-t? ir siaubingus piktnaudžiavimus"12.
Dabar apie tai galvodami, turime ome-nyje vélesnj protestantizmo ir katalikybés konfesijy išsiskyrimy (o mes galime ji tu-réti ar gal netgi negalime neturéti omenyje todél, kad gyvename véliau ir žinome tai, kas tada buvo neižvelgiama ateitis), kuris kryptingai nušviečia ir ši ankstesni laiko-tarpi. Tačiau savo Maištininkii katedrose Dainora Pociúté labai atsargiai aptaré anks-tyvosios reformacijos (evangeliky) tapatybé, rupestingai vengdama tokiy retrospek-ciniy apibúdinimy. Siaip ar taip, šis aiškus ir kategoriškas išsiskyrimas ir atitinkamas tapatybés aptarimas yra bútent retrospek-cijos, vélesnés symonés darbas. Kai pro-testantizmas dar tiktai kristalizavosi, kai
12 Parenge / Edited by Dainora Pociute, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...), op. cit, p. 169.
216
raše Rapolionis ir Kulvietis, amžininkams Bažnyčios tapatybé anaiptol neatrodé tokia išskaidyta ir polemiškai apibréžta kaip vé-liau. Sventajam Augustinui yra priskiria-mas, o iš tiesu, ji parafrazuojantis posakis: Roma locuta, causafinita. Bet tada apie tai dar nebuvo pasisakyta taip kategoriškai. Vormso (1540) ir Regensburgo (1541) su-sirinkimuose buvo siekiama suderinti besi-skiriančias Bažnyčios sampratas. Erazmas Roterdamietis ilgus metus balansavo tarp protestantizmo ir katalikybés, už tai buvo smerkiamas Martino Lutherio. Susirg^s Abraomas Kulvietis dar važiavo i Vilniii Í dišputa, „padéti vienam magistral [aiš-ku, „protestantizmo" šalininkui. - A. S.], ten su kitais dvasiniais magistrais [matyt, „katalikais". - A. S.] besiginčijančiam apie evangeliškaja, teisybe/'13. Dél tp tikéjimo išpažinimo straipsniu,, kuriuos Kulvietis atsisaké pripažinti, pasák jo, „buvo dis-kutuota tiek daugelyje Bažnyčios susirin-kimu,, tiek ir paskutiniajame, dalyvaujant Jo Imperatoriškajai didenybei ir Imperijos luomams, taip pat popiežiaus legatui, ir buvo prieita prie beveik tokios pat nuo-monés [, kaip mano]. Jeigu ir aš tokio gar-bingo susirinkimo nurodymo laikausi, tai negali búti laikoma nusikaltimu"14.
Abraomas Kulvietis dargi ketino ape-liuoti i búsimaji visuotini Bažnyčios susirinkimas kad šis išspr^stp jo byla,. Dabar
13 Elžbietos Jodautaitěs-Kulvietieněs laiškas Pru-sijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui cit. iš Dainora Pociutě, „Abraomas Kulvietis irpirmasis evangelíku tikéjimo išpažinimas Lietuvoje", op. cit., p. 25.
14 Parengě / Edited by Dainora Pociutě, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...), op. cit, p. 195.
žinome, kad tas búsimasis susirinkimas, kurio net pradžios Kulvietis nebesulauké, Tridento susirinkimas, trako beveik dvi-dešimti metu, (1545-1563) ir kuriame iš pradžip dalyvavo ir protestantai, galiau-siai nubréžé griežtas ribas, kategoriškai išstumdamas protestantizma, iš Bažnyčios. Bet tai ivyko véliau.
Sioje neapibréžties situacijoje kaip tik stengtasi iveikti ta, neapibréžti. Rapolionis rašé, kad „reikia stropiai tyrinéti tos ben-drijos požymius, pagal kuriuos ji atpažis-tama, kad, užuot žavéj^si esme, nesižavé-tume šešéliais"15. Samoningas žingsnis, kuris siejosi su teologiniais svarstymais. Rapolionio nuomoné apie Bažnyčios ta-patyb?, atrodo, buvo kategoriškesné už Kulviečio. „Sis ginčas, kuri reikia išspr^s-ti, tarp músp ir vyskupp nelaikytinas ne-reikšmingu. Mat kadangi ir jie sako, jog pripažista Kristu, o mus tarsi maištininkus smerkia, kýla klausimas, kuri pusé yra [DJievo bendrija. Abi mat negali búti"16. Taigi viena iš dvieju,: teisús arba jie, arba mes, arba jn, arba músu, bendrija yra tikro-ji. Tačiau ir nuosaikesnis Abraomas Kulvietis savo Išpažinimo pabaigoje rašé ka-ralienei Bonai Sforzai: „Tai yra mano tiké-jimas [...], dél kurio esu paskelbtas eretiku, atskirtu nuo Bažnyčios ir piktžodžiautoju. Iš tévynés i tremti buvau priešininku, išva-rytas, nes nenoréjau pritarti jp klaidingoms dogmoms ir neteisingoms pažiúroms."17
15 Stanislovas Rapolionis, „Disputas děl bažnyčios ir jos požymiii", op. cit, p. 169.
16 Ibid., p. 170.
17 Parengě / Edited by Dainora Pociutě, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...), op. cit, p. 184-185.
217
Sis Kulviečio pasmerkimas buvo pa-skelbtas šiaipjau neiprastai - karaliaus Zygimanto Senojo dekretu. Iš dekreto pra-džios aišku, kad jo iniciatorius ir mums dabar rupimo teologinio poleminio turinio autorius buvo Vilniaus vyskupas Povilas Alšéniškis: „Siuo rastu skelbiame visiems, kam dera žinoti, kad didžiai gerbiamas Kristuje tévas ponas Povilas, Vilniaus vyskupas, sužinojo, kad kažkoks lietu-vis Abraomas iš Kulvos, músy valdinys, ne tik pats nesilaiko vienybés su šventaja Romos kataliky Bažnyčia, bet ir daugelj kity naujais mokslais suklaidina. Suvok-damas, kad jo ganytojiškoms pareigoms priklauso rupintis, kad jam patikéta kai-mené nuodingy \pabulis] dogmy pašaru nebúty netikétai nuodijama [inficiatur], nutaré kuo rúpestingiausiai ir kruopščiau-siai išsiaiškinti visky apie Abraomo gyve-nimy, papročius, moksly ir išsiaiškino bei iš patikimy ir pasitikéjimo verty, priesaiky davusiy žmoniy liudijimy patyré, kad anas tiek žodžiais, tiek darbais symoningai išpa-žjsta svetimy, Romos kataliky Bažnyčios pasmerkty moksly taip pat stengiasi, kad kartu su juo ir visi kiti Didžiosios Kuni-gaikštystés žmonés tiems bedieviškiems jo itikinéjimams paklusty. Taip pat sužinojo, kad daugybe baisiy kalby piktžodžiavo prieš šventos kataliky Bažnyčios papročius, prieš pasninky, mišias, Eucharistijos priémimy ir šventyjos naudojimy, prieš visas bažnytines apeigas, kunigy šventinimy šventoves, šventes, taigi prieš visy kataliky [Bažnyčios] valdymy \administrationis politiam], ir daug daug lengvatikiy ir pa-prasty žmoniy [ save pálenke."18
18 „Karaliaus Žygimanto Senojo privilegija prieš
Tačiau vyskupas Povilas Alšéniškis, ku-riam ir pagal kanonin?, ir pagal pasaulietin? teis? priklausé teisti Abraomy Kulvietj, vis délto perdavé sprendimy karaliui, tuo metu buvusiam LDK. Dekrete j au Zygimanto Senojo vardu rašoma: „Mes, susipažin? su šiais aiškiais ir neabejotinais pono vy skupo surinktais faktais, su dideliu skausmu ir liúdesiu isitikinome, kad músy valdose išdrjso pasirodyti žmogus, músy valdinys, kuris pasmerké kataliky Bažnyčios seny-sias apeigas, kurias músy protéviai ir mes visada švenčiausiai puoseléjome, kuris nauju ir bedievišku, kataliky Bažnyčios smerkiamu tikéjimu paprasty žmoniy sie-las suviliojo, kuris šventosios Dvasios nu-statyty apeigy metu niekino aukščiausiojo Dievo vardy, kuris, palik?s gyvo vandens šaltinj, kasé šulinj, pagaliau kuris dabar, po túkstanties ir daugiau mety, save išaukšti-na prieš visus músy protévius, iš kuriy mes ši šventy iki šiol nepaliesty tikéjimy gavome, prieš visus vyruš, pagarséjusius gyvenimo šventumu ir išsimokslinimu, ir teigia, kad visi, prieš ji buv?, klydo, visi buvo apgauti, visi bedieviškai gyveno, visi skendéjo tamsybése."19 Beje, nuoro-da i daugiau kaip túkstančio mety praeiti idomi tuo, kad nuo Lietuvos krikšto iki šio dekreto paskelbimo tebuvo praéj? 155-eri metai. Krikštu prisiimtoji religiné tapatybé padaré sava visy Bažnyčios istorijynuo pat jos pradžios.
Dekretu karalius patvirtino vyskupo pasaulietin? teisin? valdžiy: jeigu asmuo búty iškviestas stoti prieš dvasini teismy
eretikus, duota Vilniaus vyskupui 1542 metais", in: My-kolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, Vilnius: Minus, 2007, p. 317-319. Vertimas kiek pakeistas. 19 Ibid., p. 319.
218
kurio jurisdikcijai priklauso bylos dél ere-zijii, bet tam priešintiisi, jis turi büti atves-dintas jéga. „Noríme ir igaliojame, kad didžiai gerbiamas Kristuje ponas Vilniaus vyskupas [...] turétu galia, tardyti ir pagal kanonus bausti visus eretikus. Ir, žinoma, ne jam vienam ta, valdžia, suteikiame, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystés ponams vyskupams leidžiame, kad savo vyskupijose ir diecezijose visus, jta-riamus erezija, taip pat gali išsikviesti pas save ir, jei paklusti nenorétu, pasinaudo-dami müsn pasaulietine valdžia per teisé-JH padéjéjus atvesti, kad gautp istatynm ir kanónu skiriama, bausme/'20
Koks gi buvo Abraomo Kulviečio san-tykis su to meto Bažnyčia, kaip jis ji aptaré savo Tikéjimo išpažinimel Kulvietis suti-ko su trimis dalykais: su apaštalp tikéjimo išpažinimu, taigi su seniausia bažnyčios tradicija, pačiu jos branduoliu, ir su sak-ramentais, taip pat tiesiogiai siejamais su Evangelija. Trečiaji punkta, verčiau paci-tuoti: „Tikiu [...], kad Evangelijos skel-bimas, sakramentu teikimas, Bažnyčios raktai pirmiausia priklauso Dievo tarnams, arba kunigams."21
Tačiau ,,[s]u tolesniais straipsniais", -rašé Kulvietis, - „nesutinku"22. Tuos nesu-tikimus reikétu rüpestingai narstyti, bet čia šito nedarysiu. Man rüpi kas kita: kaip jis ivardija tuo metu buvusia, Bažnyčia,? „Dél šitu [tai yra tu trijn pirmujuj straipsnip su priešais [cum adversariis] sutinku"23. Kiek
20 Ibid., 2007, p. 319.
21 „Parenge / Edited by Dainora Pociüte, Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reforma-tion(...), op. cit, p. 193.
22 Ibid., p. 193.
23 Ibid., p. 193.
toliau - „mano priešininkai" [adversarii]24. Ir dar karta, - apie „priešp šauksmus" [quod vero adversarii mei clamitant\íí25. Taip ivairuojant verčiamas adversarius, kurio žodyninés prasmés yra „priešininkas", „varžovas", „priešas", „ginčo oponentas". Beje, viena iš mäsu dabartinio visuomeni-nio gyvenimo bédu,, galima sakyti, yra ta, kad nemokame tiksliai išversti ir suvokti, kas gi yra adversarius. Mat, ne visada su-gebame aiškiai skirti, kada mus persekioja ir skriaudžia priešas, kada varžovas siekia nurungti, o kada oponentas argumentuoja savo tiesa,. Todél tikros diskusijos papras-tai né nebúna.
Kulvietis skyré save nuo priešininku,, o Rapolionis savuosius („tikinčiuosius") -nuo vyskupu ir vienuolip. Rapolionis pa-žyméjo, kad „dél šitos bendrijos daugelio nuomonés skiriasi. Mat vyskupai sako, kad tik jie ir jiems paklústantys sudaro šita, bendrija^ o mus smerkia kaip eretikus ir, kur tik gali, jéga, kalaviju ir ugnimi verčia, kad jiems pritartume"26.
Viena Rapolionio daroma perskyra čia, man regis, ypač svarbi: jis diferencijuoja Bažnyčios tapatyb?, ivesdamas dvieju lai-ko atmainu - praeities ir dabarties - cha-rakteristikas. „Taip prieš músu laikus buvo tikrp [bažnyčios] narip vyskupu valdžioje, ir netgi tarp pačip vyskupu ir vienuoliu, buvo daug gerp žmoniu,, kurie buvo trau-kiami \ savo pus? bedieviškos minios tol, kol [D]ievas tai leido. Bet véliau, isižiebus [protestantizmo. - A. S.] šviesai, tie patys
24 Ibid., p. 194.
25 Ibid., p. 195.
26 Stanislovas Rapolionis, „Disputas del bažnyčios ir jos požymiii", op. cit, p. 170.
219
bažnyčios nariai, prispausti tli, kurie nešio-jo bažnyčios vardy, émé priešintis tiesiogi-nei ipédinystei - bedieviškai ir niekinan-čiai [D]ievo žodi bei sakramentus"27.
Si, pasák Rapolionio, laikui bégant pačios Bažnyčios viduje susidariusi skir-tis esanti lemtinga. „Po to, kai vyskupai ir vienuoliai buvo ispéti tikinčiujn [t. y. protestanty. - A. S.] dél tn klaidii, bet ne-susiprato, neigiame, kad jie yra [Dlievo bažnyčia [...B]et skelbiame, kad jie yra tikrosios bažnyčios priešininkai"28. Mat nesamoningai klysti yra vienas dalykas, o bůti ispétam ir vis delto laikytis klaidos -kitas. Atsakomybé vienu ir kitu atveju bůna labai skirtinga. Todél „sakome, kad popie-žiaus bažnyčia, buvusi anksčiau, labai ski-riasi nuo tos, kokia ji yra pasidariusi prieš trisdešimt metu"29. Sitaip konkrečiai isto-riškai fiksuojamas, protestantu nuomone, Bažnyčiai lemtingas ivykis - protestantiz-mo atsiradimas. Mat tuo metu („prieš trisdešimt metli") Martinas Lutheris paskelbé savo garsiajsias tezes.
Taigi per šimtmečius nuo pačip apaš-tahi Bažnyčia buvusi tikra, bet „dabar, kai jau tiesa žinoma, jiems neatleistina"30. Protestantizmo skelbiami dalykai pasida-ro bandomasis akmuo, kuriuo išbandoma Bažnyčios tapatybé, nusprendžiama, kas yra tikroji Bažnyčia, o kas - netikroji. Pro-testantai remiasi seniausia krikščioniškaja senové, pačia tikinčiujn bendrijos išpaži-nimo pradžia - apaštahi credo -, o kartu atveria ateities akirati ir save suvokia kaip
27 Ibid., p. 172.
28 Ibid., p. 173.
29 Ibid., p. 173.
30 Ibid., p. 173.
slenkstj { ateitj. Maža to - kaip tik tai, kas randasi nauja, nustumia \ praeiti, „pada-ro" sena. Beje, šis radikalaus retrospek-tyvumo, grjžimo prie pačios pradžios, ir prospektyvumo, dabartinio ateities kůrimo dvilypumas apskritai bůdingas Renesanso savimonei.
Teologin^ problematika, išmanantis to meto skaitytojas negaléjo nematyti aiškios analogijos: apaštalas Paulius, o paskui ji ir apologetai bei Bažnyčios tévai kaip tik šitaip aptaré judaizmo ir krikščionybés, Senojo ir Naujojo istatymp santyki: Sina-goga, judéjn tikej imo bendrija buvusi teisi tol, kol Kristaus skelbimas nepareikalav^s, kad tikrieji tikintieji iš naujo apsispr^stp, kas jie yra, igytii ir apsibréžtn savo tapatybé per skirti nuo anksčiau bei tuo pat metu buvusios ir jiems savos religinés bendrijos31.
„Laiške roménams" Paulius užbréžé iškilusia, dilema, universaliame istorinia-me teologiniame akiratyje: „Nuodémé buvo pasaulyje ir iki istatymo [tai yra iki Toros, - A. S.], bet, nesant istatymo, nuodémé negaléjo bůti iskaitoma" (Rom 5, 13). Jeigu istatymo normos néra, tai negali bůti ir pažeidimo, taigi ir kaltes. Iki Abra-omui sudarant sandora, su Dievu ar Mozei gaunant Sinaj aus kalné istatymu, lentas (du dieviškosios teisés steigties variantai Bib-lijoje), žmonés negaléjo bůti kaltinami, arba, kaip rašé Paulius, nuodémé jiems negaléjo bůti iskaityta. Paulius išskleidé památní^ istatymo ir nuodémés dialektika,:
31 Žr. Arünas Sverdiolas, „Trys bendrijos policen-triniame lauke: Apaštalas Paulius" ir „Policentrija ir vi-dujybě", Steigtis ir sauga. Kultüros filosofijos etiudai. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
220
„Aš nebúčiau pažin?s nuodémés, jei nebú-tn istatymo. Ir nebúčiau suvok?s geismo, jei istatymas nebútu pasak?s: Negeisk! [...] Nuodémé per jsakymus pažadino manyje visokius geismus, o be istatymo nuodémé negyva" (Rom 7, 7-9). Pauliaus aš šiuo atveju išreiškia universahí žmogiškumaj apimanti pagonis, žydus ir krikščionis.
Tačiau šis dialektinis istatymo ir nuodémés santykis anaiptol nereiškia, kad istatymas yra nuodémés šaltinis. Istatymas tiktai apnuogina, leidžia suvokti tai, kas j au yra iki istatymo, nors ir negali búti inkriminuota. Istatymo pagalba vyksta ypatingas pažinimas - saviprata: ka, nors drausdamas, istatymas kvaliŕikuoja atitin-kamus galimus žmogaus veiksmus ir šiuo požiúriu leidžia ji pažinti: kuris istatyma, pažeidžia, yra nusikaltélis. Kaip tik tada, kai buvo paskelbta Evangelija, Naujasis istatymas, atsirado bandomasis akmuo ti-kinčiojo, Dievo valiai paklústančiojo as-mens tapatybei išméginti. Kartu naujoji instancija „padaro" tai, kas buvo, senu.
Sitaip Paulius ivedé dvi lemtingas lai-ko atmainas - praeiti ir dabarti. Papras-čiausiai sakant, žydai „buvo anksčiau", o krikščionys „yra dabar". Pažymétina, kad tai ne empirinés, o istorijos teologijos laiko atmainos. Empirinio laiko požiúriu, Pauliaus gyvenamuoju metu abi religinés bendrijos - žydai ir krikščionys - buvo kartu, dabar. Pavadinant empirinius amži-ninkus „buvusiais" pasakoma, kad jie gy-vena kitoje - „atgyvenusioje" prasminéje visumoje, kitame i praeiti nuslenkančiame pasaulyje. Policentrinio kultúros lauko si-tuacijoje viena iš galimybni suvokti amži-ninkus, itraukti juos i savo prasmni sistema, yra juos nustumti i bútojo laiko matmeni.
Beje, Pauliaus laiko ir kaltes sasajos su istatymu sampratomis rémési ir jas pritaiké gretutinei erdvés ir kaltes santykio proble-matikai popiežius Inocentas III, pirmasis iš popiežty atkreip?s veikty démesi i músii regiono pagonis. 1204 metais išleistoje buléje grisdamas krikščioniškojo pasaulio plétros projekty - kryžiaus žygi i Livoni-ja^ popiežius pradéjo nuo besiplečiančio krikščioniškojo normatyvumo sampratos, priešinamos pagonty mastysenai ir veik-senai, kuria, jis apibúdino kaip egocentriš-ka, ir, jei taip galima pasakyti, lokocen-triškaj „Nors taikos [EJvangelija, ir gério [EJvangelija, skelbiančiujn žodžiai pasklis po visa, žem? ir net iki pasaulio pakraščni, kad pagr{sčiau büti[ galima pasaul{ kaltin-ti dél teisybés ir nusidéjimii [mano kurs. -A. S.], tačiau [kaip] nendriu, pavésyje mie-gančiam begemotui, kuris, siurbdamas iš upés, nesistebi, o yra visiškai tikras, kad Jordanas teka jam i nasrus, taip kai kuriems teisybés spindesys lieka svetimas ir neti-kinčiujit protas apakintas, o Kristaus garbés [E]vangelijos šviesa negali jiems šviesti, ir jie, valdomi nedorn jausmii, nebepajégia pažinti to, kuris tamsybése ižiebé spindin-čia, šviesa, [...]."32
Judaizmo pagrindu besisteigianti krikš-čionybé suvoké save kaip nauja, žmonijos istorijos, traktuojamos kaip išganymo istorija, tarpsni. Kaip tik tada ir kaip tik Naujojo testamente atžvilgiu žydu Biblija virto Senuoju testamentu. Tarp senumo ir naujumo atsirado itampa ir krikščioniško-ji tapatybé buvo apibréžta visu pirma per
32 Popiežiii bulés dél kryžiaus žygiti priešprüsus ir lietuviusXIII a., sud. Povilas Pakarklis, Vilnius: Mintis, 1987, p. 29.
221
naujumy, pokytj, uždavinj, o ne per tai, ko búta, ne per tradicijy ir t?stinumy. XVI a. viduryje protestantai mégino analogiškai aptarti savo santykj su katalikybe, sava-jai dabarčiai bréždami naujy ateities pers-pektyvy. Susidaré numanoma proporcija: protestantizmo ir katalikybés santykis esajä toks pat kaip krikščionybés ir judaizmo santykis (protestantizmas : katalikybe :: krikščionybé : judaizmas). Katalikii baž-nyčia ilgus amžius buvusi tikra ir veiks-minga, bet dabar, su reformacija, ji nu-stojusi tokia búti, jos laikas praéj?s. Tokia
yra gimstančio protestantizmo savimoné ir jo ateities apmatas. Apaštalo Pauliaus te-ologiniu istorizmu, naujo ir seno perskyra pagrjstas dialektinis istorinis argumentas nurodé [ savajy dabarti, o netiesiogiai ir \ ateitj - [ istorinj reformacijos ir kontrrefor-macijos susidúrimy, apsisprendžiant dél sa-vosios tapatybés. Né viena iš monoteistinni religijn neišnyko, dargi atsirado ir atsiranda naujn jn atmainn. Išliko taip pat politeistai ir ateistai. Kiekviena bendrija interpretuoja kitas, visos tarpsta esmingai policentrinia-me ir polichroniniame žmonijos lauke.
Ar Q n as Sverdiolas
222
ISSN 0258-0802. LITERATÚRA 2012 54 (1)
Kronika
VILNIAUS UNIVERSITETO
LIETUVig LITERATÚROS KATEDRA 2012 META IS
2012 m. gegužés 10-11 dienomis Vilniaus universitete vyko Lietuviu, literaturos katedros organizuota XVI respublikiné studentu litua-nistii konferencija „Laimei, Maironis", skirta Maironio 150-osioms gimimo metinéms pa-minéti. Turininga konferencijos moksliné pro-grama buvo palydéta ir specialiai konferencijai parengta teatrine premjera. Dr. Neringa Kli-šiené kartu su VU studentais pastaté spektakli „Gyvenimas - kažin koks sudétingas rašmuo", kurio scenarijii vaidinimo režisieré parengé Maironio prisiminimii, laišku ir gyvenimo nuo-trupu, motyvais.
Lietuviu, literaturos katedroje gyvuoja graži tradicija kiekvienais metais išleisti vie-na_ katedros mokslininka, kurybiniii atostogii. 2012-2013 mokslo metais atostogos buvo su-teiktos dr. B. Speičytei, kúri ju, metu isipareigo-jo baigti keleta, metu, t^siama, katedros projekta, irbaigti rengti XIX a. lietuviu, literaturos chres-tomatija, studentams. Nuo 2012 m. rugséjo iš kurybiniii atostogu, grižo doc. dr. D. Čiočyté. Šiii atostogu, metu mokslininké parengé didžia,-ja_ dali (10 autoriniii lanku) monogralijos apie teologinius lietuviu, literaturos aspektus.
Nuo 2012 m. spalio i katedra, buvo priimti keturi nauji doktorantai: Úla Ambrasaité (va-dové - prof. D. Pociuté-Abukevičiené), Gin-taré Petuchovaité-Majauské (vadové - prof. D. Pociuté-Abukevičiené), Erika Malažinskaité (vadové doc. dr. D. Čiočyté) ir Julius Keleras (vadové doc. dr. Audinga Pelurityté-Tikuišiené).
Studijos
Doc. dr. A. Pelurityté-Tikuišiené 2012 m. lap-kriti ir gruodi skaité paskaitas kituose Lietuvos universitetuose: Lietuvos edukologijos univer-siteto lituanistikos bakalaurai klausési paskai-tos „Naujausioji lietuviu, literatura"; Vytauto Didžiojo universiteto lituanistikos magistran-tai - „Naujojo klasicizmo iššukiai Rytu, ir Vi-durio Europoje".
2012 m. lapkričio 6-8 d. Filologijos fa-kulteto studentams paskairii cikla, „Donelaičio Metai - epizodu, virtiné ar vientisas tekstas. Po-kalbiai apie Donelaičio kurybos rišluma," skaité Brno Masaryko (Čekija) universiteto déstytojas dr. Vaidas Šeferis. Nauja Donelaičio Metu m~ terpretacija - pagrindiné šiuo metu baigiamos rašyti šio mokslininko monogralijos užduotis.
Dr. E. Juknyté parengé nauja, kursa, „Teks-to poetika" bakalauro studiju, programos antro kurso studentams, o dr. N. Klišiené nuo rugséjo skaito nauja, kursa, „Drama: tarp literaturos ir teatro" intermedialiuju, literaturos studiju, programos magistrantams.
Tyrimai: studijos, monografijos, reikšmingiausios publikacijos
Doc. dr. D. Čiočyté kolektyvinei monografijai Antanas Skěma ir slinktys lietuviu literatúroje (sud. Loreta Mačianskaité) parašé skyriii „San-tykio su religine tradicija galimybés" (Vilnius: Lietuviu, literaturos ir tautosakos institutas,
223
2012) ir paskelbé straipsiy „Literary Interpretation of Society in the Period of Soviet Occupation" prof. Reginos Rudaitytés sudary-tame tarptautiniame mokslo leidinyje Literature in Society (Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing, 2012). Prof. D. PociU-té-Abukevičiené paskelbé straipsiy „Mathias Flacius and the Reformation in the Grand Duchy of Lithuania" Kroatijoje pasirodžiusiame mokslo straipsruy rinkinyje Matija Vlačič Ilirik (Labin: Grad Labin, 2012).
2012 m. išéjo dr. B. Speičytés monografi-ja Anapus ribos: Maironis ir istorině Lietuva (LLTI leidykla).
Doc. dr. R. Tamošaitis, doc. dr. R. Tutlyté kartu su buvusiais Literatüros katedros nariais prof. V. Daujotyte bei doc. dr. G. Viliünu at-naujino savo parengty vadovéli XI-XII klasei „Literatüros erdvés. Pirmoji knyga. Literatura amžiy kaitoje: nuo raštijos pradžios iki XX am-žiaus" (Kaunas: Šviesa, 2012). Redaktorius -R. Tamošaitis.
Akademiniaí seminarai
Špnet Lietuviy literatüros katedra su Lietuviy literatüros ir tautosakos institutu surengé kas-meti lituanisty studenty ir déstytojy vasaros seminary „Literatüros salos-2012" (liepos 25-27 d. prie Ariogalos, Raseiniy raj.) Pirmoji semina-ro diena buvo skirta Maironio kürybos prob-lematikai svarstyti, pranešimus skaité prof. Viktorija Daujotyte ir lekt. Brigita Speičyté; tradicinés kultüros klausimams skirtoje sesi-joje Gervéčiy lauko tyrimy patirtimi dalijosi lekt. Saule Matulevičiené. „Studentu pievos" sesijose pranešimus skaité ir Vilniaus univer-siteto absolventés lituanistés, dabartinés dok-torantés Aisté Kučinskiené, Akvilé Réklaityté, Ola Ambrasaité, magistrantés Ramuné Brun-dzaité, Emilija Visockaité, bakalaurantai Gie-drius Genys ir Vilius Arlauskas. Doc. Darius Kuolys vedé baigiamajy diskusijy, kurioje studentai svarsté galimus ir siektinus lituanisto vaidmenis šiuolaikinéje visuomenéje.
Stažuotés
Doc. dr. A. Pelurityté-Tikuišiené nuo 2012 m. rugséjo 25 d. iki 2012 m. spalio 25 d. stažavosi Karolio universitete Prahoje, kur gilino teorines komparatyvistikos žinias, čeky XX a. literatu-ros istorijos ir teorijos kontekstus, konsultavosi su tenykšte profesura. Savo ruožtu mokslinin-ké konsultavo čeky studentus lituanistus (pagal Ryty Europos katedros poreikius).
Pranešimai Lietuvos ir tarptautinése mokslinése konferencijose, mokslo ir kulturos sklaidos renginiuose
Prof. D. Pociuté-Abukevičiené dalyvavo Ita-lijoje, Florencijos universitete 2012 m. kovo 28-30 dienomis vykusioje konferencijoje „The Impact of Latin Heritage on the Development of Identities in the Lands of the Polish Crown and the Grand Duchy of Lithuania: History, Language, Literature, Modeling Patterns of Culture and Mentality", kur skaité pranešimy „Abraomas Kulvietis: Humanistic Origins of the Early Reformation in the Grand Duchy of Lithuania". Profesore taip pat dalyvavo Lietuvos reformacijos draugijos 20-mečiui paminéti skirtoje jubiliejinéje konferencijoje, vykusioje Vilniaus universitete 2012 m. spalio 27 d., kur skaité pranešimy „Mikalojus Radvilas Juodasis -Lietuvos Evangelíky Bažnýčios kuréjas".
2012 m. sausio 30 d. Lietuviy literatures ir tautosakos institute vykusioje konferencijoje „Metlaikiy atabradai: Albinui Žukauskui -100" doc. dr. K^stutis Urba skaité pranešimy „ Albino Žukausko kuryba vaikams".
Birželio 1 d. Vilniaus miesto savŕvaldybé-je vykusioje tarptautinéje Skaitymo skatinimo konferencijoje doc. dr. K^stutis Urba skaité pranešimy „Ky skaityti Lietuvos vaikeliams".
Balandžio 25 d. Šiauliy apskrities P. Višins-kio bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Vai-ky literatures kritikai ir skaitytojai: dialogas ar priešprieša" doc. dr. K. Urba pristáte ir aptaré per pastaruosius du dešimtmečius pasirodžiu-
224
sias literaturos mokslo ir kritikos knygas, skir-tas vaiku literaturos problemoms.
Rugpjučio 23-26 d. doc. dr. K^stutis Urba dalyvavo Londone vykusiame 33-ajame Tarp-tautinés vaiku knygos tarybos (IBBY) kongrese, kurio tema buvo „ Vertimai ir migracija: per-žengiant sienas". Kongreso metu mokslininkas perskaité pranešima, „Beatrix Porter pasáku tikriniu vardu lietuvinimas".
2012 m. lapkričio 15-16 d. doc. dr. D. Čio-čyté dalyvavo tarptautinéje mokslinéje konfe-rencijoje „Maironis ir jo epocha", surengtoje Lietuviu literaturos ir tautosakos instituto, minint Jono Mačiulio-Maironio (1862-1932) 150 gimimo sukaktj. Konferencijos metu mokslininké skaité pranešima, „Poeto kunigo savimoné Maironio lyrikoje". Toje pačioje kon-ferencijoje dalyvavo ir doc. dr. R. Tamošaitis, skait^s pranešima, „Maironio teksto ontologiné gelmé", bei dr. B. Speičyté, skaičiusi pranešima, „Maironis - literaturos tradicijos vertéjas".
Doc. dr. R. Tutlyté 2012 m. rugséjo 13-16 d. dalyvavo Mykolo Romerio universitete vyku-sioje tarptautinéje mokslinéje konferencijoje „Pasaulis sudétas iš pasáku; tarpdisciplininio diskurso sasajos ir pokyčiai", kur skaité pranešima, „Jugendo pasakojimai lietuviu literaturo-je: rangas, svarba, degradavimas". Doc. R. Tamošaitis šioje konferencijoje skaité pranešima, „Gyvenimo pavidalai pasakojimo strukturose".
Abu minéti mokslininkai taip pat dalyvavo 2012 m. lapkričio 29 d. Vytauto Didžiojo universitete vykusioje konferencijoje „Mano namai - kultura", skirtoje Jono Meko 90-me-čiui. Doc. dr. R. Tamošaitis skaité pranešima. „Jono Meko archajiškumas iravangardizmas", o doc. dr. R. Tutlyté pranešima, „Gyvenimo apo-logija: Jono Meko ankstyvoji kuryba".
Doc. dr. R. Tamošaitis skaité nemaža pra-nešimu konferencijose ir kulturos renginiuose: 2012 m. spalio 26 d. Vincui Krévei skirtoje tarptautinéje konferencijoje, vykusioje Lie-tuvos Respublikos Seime, skaité pranešima.
„Krévés palikimas: šventraščiai, kurie vienija tautas". 2012 m. kovo 25 d. Vilniaus mokyto-jii namuose vykusiame renginyje „Žemaičiu dienos Vilniuje", skirtame 150-osioms Maironio gimimo metinéms, - pranešima, „Maironio kurybos akiračiai"; 2012 m. birželio 14 d. Zelvos poilsiavietéje (Trakti rajonas) vykusioje neregiu literáty ir muzikos kuréjii kurybinéje stovykloje - semináre pranešima, „Kuryba kaip žmogiškas bendravimo budas". 2012 m. rugpjučio 28 ir 30 d. Mykolo Romerio universiteto organizuotame dalykiniame metodiniame semináre lietuviu kalbos mokytojams, dirbantiems mokyklose taurines mažumos kalba ir lietuviu kalba daugiakalbéje aplinkoje, perskaité pranešima, „Literatura kaip žmogaus, visuomenés ir tautos laisvés mokytoja". 2012 m. rugséjo 14 d. Vyžuonose vykusiame atminimo vakare „Nacionalinés premijos laureatyBroniuRadze-vičiu prisimenant" skaité pranešima, „Broniaus Radzevičiaus asmenybé ir kuryba". 2012 m. spalio 11-12 d. Maironiui skirtoje jubiliejinéje šventéje „Buti su Maironiu", vykusioje Mažei-kiuose, skaité pranešima, „Maironio gelmé". 2012 m. spalio 18 d. Verslo vadovu mokymo centre perskaité pranešima, „Maironio metai".
Katedros nariai aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos švietimo jstaigomis, dalyvavo semina-ruose, skirtuose Lietuvos bendrojo lavinimo mo-kykhi lituanistams, skaité paskaitas mokyklose.
Doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo mokytojams lituanistams skirtuose seminaruose. 2012 m. sausio 26 d. Gargžduose, Klaipédos rajono Švietimo centre mokslininkas skaité pranešima, „Jurgos Ivanauskaités kurybos apžvalga". 2012 m. kovo 14 d. Lietuvos rašytojii sajungos klube mokslininkas skaité paskaita, Ukmergés rajono lituanistams apie programinius lietuviii literaturos autorius: „Naujas požiuris j klasika, (J. Biliunas, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Krévé, I. Šeinius, Putinas)". 2012 m. spalio ir lapkričio ménesj doc. dr. R. Tamošaitis vedé seminarus
225
Elektrónu ir Traku mokytojams tema „Naciona-linés premijos autoriai: Vanda Juknaité ir Bité Vilimaité" bei „Nacionalinés premijos autoriai: Aidas Marčénas ir Donaldas Kajokas".
Dalyvavimas moksliniuose
ir kulturos bei švietimo sklaidos
projektuose
Dr. Saulé Matulevičiené baigé 2010-2012 me-tais vykdyty mokslinj projekty „Gervéčiai: is-toriné atmintis ir kulturinis tapatumas", kuri finansavo Lietuvos mokslo taryba.
Doc. dr. A. Pelurityté-Tikuišiené dalyvavo Lituanistiniu studijy katedros organizuojama-jame tarptautiniame Lietuvos universiteru ir baltistikos centru bendradarbiavimo projekte, kuris vy kdo mas 2012-2013 m. m.
Doc. dr. K. Urba parengé projekty ir gavo Lietuvos mokslo tarybos iinansine paramy su-rengti tarptautin? mokslinj konferencijy „ Vaiky literatura - laisvé ir kontrole" („Freedom and Control in/of Children's Literature"). Konfe-rencija vyko 2012 m. gruodžio 13-14 d. Prane-šéjai - iš 13 pasaulio šaliy, taip pat iš Lietuvos. Sukurtas specialus konferencijos tinklalapis: www.clconference.flf.vu.Mťindex.htnu
Doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo Lietuvos meno kuréjy asociacijos neformaliojo švietimo paslaugy plétros projekte „Aukštosios kulturos impulsai mokykloms (AKIM)", remtame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo tarybos. Pagal ši projekty spalio ir lapkričio ménesi mokslininkas vede pamokas tema: „Detektyvo žanro klasika ir dabartis" Eitminiškiy viduriné-je, Šilavoto pagrindinéje mokykloje, Vilniaus Barboros Radvilaités pagrindinéje mokykloje ir Kazly Rudos „Elmos" progimnazijoje.
2012 m. vasario 10-11 d. doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo bendrame Vilniaus universite-to ir Vši Nacionalinés moksleiviy akademijos projekte, skirtame lietuviy kalbos mokytojams: „Nusikaltimo irbausmés tema literaturoje: Bi-
liunas, Vaižgantas, Dostojevskis". Šiamprojek-tui mokslininkas parengé pranešimy „Detektyvo žanras: jo kilmé, reikšmé ir vieta literaturos žánry sistemoje".
2012 m. dr. B. Speičyté pradéjo mokslinius ryrimus tarptautiniame projekte „Nuo bajorijos iki dvarininkijos. Geneze ir tvermé etniškai ne-vienalyčiame senosios Respublikos regione" (linansuoja Lenkijos Respublikos „Humanisti-kos plétros nacionaliné programa").
2012 m. kovo 23-24 d. Vilniaus universite-to Lietuviy literaturos katedra jau trečius metus organizavo Lietuviy gimtosios kalbos ir literaturos olimpiady Lietuvos iružsienio lietuvišky mokykly mokiniams, kuri vyko Anykščiuose, Antano Baranausko vidurinéje mokykloje. Olimpiados organizacinio komiteto pirmininké ir užduočiy kuréja - prof. D. Pociuté-Abukevi-čiené. Vertinimo komisijoje dalyvavo doc. dr. R. Tamošaitis, dr. N. Klišiné, dr. E. Juknyté, dokt. J. Žasinaité-Gedminiené, dokt. Ú. Abra-saité.
Literaturiniai renginiai
2012 m. vasario 8 d. Rašytojy sajungos klube vyko Algimanto Zurbos jubiliejinis vakaras, kurio metu doc. dr. K^stutis Urba aptaré šio rašytojo kurybypaaugliams ir jaunimui.
Vasario 23-26 d. vykusioje Vilniaus knygy mugéje doc. dr. K. Urba pristáte ukrainiečiy ra-šytojos Lesios Voroninos knygy „Superagentas 000", Renatos Šerelytés apysaky pasáky „Kra-katukai kosmose" irDžiuljetos Maskuliunienés monografijy „Peldy takais".
Balandžio 2 d. doc. dr. K^stutis Urba organizavo Tarptautinés vaiky knygos švente, kuri vyko Vilniaus „Lélés" teátre. Jvyko seminaras, kurio metu diskutuota apie vaiky literaturos raidos tendencijas, šventinéje popietéje iteiktos premijos už geriausias 2011 mety knygas.
2012 m. rugséjo 21 d. Dalia Čiočyté dalyvavo Kelmés Žemaités viešojoje bibliotekoje
226
vykusiuose Žemaités skaitymuose, kur per-skaité pranešima_ „Žemaités feminizmas".
2012 metus paskelbus Maironio me-tais, minint 150-aja_ poeto gimimo sukakri,
dr. B. Speičyté dalyvavo daugelyje kulturinhi renginiu, viešuju paskairu, radijo ir televizijos laidose, skirtose Maironiui.
Dainora Pociutě-Abukevičieně, Ernesta Juknyté
XVI STUDENTy LITUANISTy KONFERENCIJOS „LAIMEI, MAIRONIS" APŽVALGA
2012-uju geguž? Vilniaus universitete vyko studentu lituanisru konferencija „Laimei, Maironis", skirta, kaip nurodo konferencijos pavadinimas, didžiajam lietuvhi literatures klasikui paminéti. Konferencijos panginéje dalyje fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona pažyméjo, kad konferencija atspindi fakulteto siekj orientuotis butent \ lituanistines studijas. Dr. Brigita Speičyté pabréžé, kad studentu konferencijos embleminés figures, Maironio, pasirinkimas neatsitiktinis: pats autorius savo 1895 m. poemos „Tarp skausmu \ garb?" pra-tarméje rašé, kad tíkisi supratimo ne iš vyresnés kartos, o butent iš jaunimo. Parafrazuodama Toma_ Vendovy, daktaré pažyméjo, kad Maironio negalima nei apeiti, nei pakartoti, tačiau poeto kuryba ir toliau provokuoja kurybingumui.
Pirmasis konferencijos posédis buvo suda-rytas iš pranešimu Maironio kurybos tematika. Vilniaus universiteto trečiakursé Elžbieta Ba-nyté savo pranešime „Erotinis moters-tévynés motyvas": nuo Horacijaus iki Maironio" ryški-no Maironio poezijos intertekstualius ryšius su klasikine poezija - Horacijumi, M. K. Sarbie-vijumi. Erotinis moters-tévynés motyvas stu-dentés buvo interpretuojamas kaip turintis daug sa_saju su klasikine paradigma, tokiy prielaidy bakalauranté grindžia Horacijaus teksto lygini-mu su M. K. Sarbievijaus, A. Vienažindžio ir Maironio eiléraščiais. A. Mickuno eroso, kaip energijos, siekiančios pačios sav?s, sampratos [traukimas leido studentei visu minéru autoriii kuryboje pasirodanti erotinj moters-tévynés
motyva_ perskaityti kaip daugiaplanj vaizdini, kuris dažnai transformuojamas \ religinj jaus-ma_. Studentés pranešime buvo pabréžiama tai, kad Maironio poezijoje susipina tiek klasiki-nés, tiek romantinés paradigmos. E. Banytés pristatymas buvo ivertintas kaip geriausias pra-nešimas Maironio tema.
Vilniaus universiteto studento Vainiaus Bako pranešimas „Buties paraštés ir paribiai: vakaras tarp sapno ir pabudimo" buvo sukon-centruotas ties Maironio eiléraščio „Vakaras" („Ant ežero Keturiu Kantónu") interpretaci)a, kuriai rutulioti buvo naudojamasi Charleso E. Bresslerio septyniu imanentinés analizés pakopu schéma. Studentas savo pranešime aktualizavo šio teksto ryšius su A. Baranaus-ko „Anykščrrj šileliu", V. Mykolaičio-Putino „Tarp dvieju aušru". Stengiamasi išryškinti ei-léraštyje vyraujančias dvi pagrindines itampas, pasireiškiančias ribinés situacijos suvokimu, linijos tarp svaju-prisiminimu ir tikrovés, tarp dabarties ir praeities atsiradimu. Ketvirtakur-sio pranešimo centre atsiduria Maironio teksto dvipoliškumas, ribos, subjekto tarpinés bušeno s aktualizavimas.
Lietuvos edukologijos universiteto ma-gistranté Sigita Sipavičiuté pranešime „Sigito Gedos improvizacija Maironio poezijos ivaiz-džiais" analizavo Sigito Gedos eiléraščiu cikla. „Maironio mirtis". Studente skyré démesi ne tik šiu dvieju poetu teksni ryšiams, bet ir Gedos teksui kompozicijai: teigiama, kad Gedos ciklas yra komponuojamas muzikiniu fugos
227
principu. Tokia interpretacija leido studentei abieju autoriu kuryba^ matyti kaip artima^ muzi-kinei improvizaci) ai.
Lik? trys posédžio pranešimai buvo sukon-centruoti ties Maironio kurybos recepcija. Var-šuvos universiteto magistranté Katarzyna Nity-choruk, skaitydamapranešima_„Tomas Vendova - Maironio kurybinio palikimo ir kulturinés jtakos vertintojas", pažyméjo T. Venclovos, kaip kritiko, vaidmenj, vertinant Maironio poezija^ Studente pabréžé, kad Maironis Venclovos yra matomas kaip poetas, kurio teksru simbolinis planas idealiai atitiko tiek jo meto, tiek sovietmečio istorin? situacija^ todél poeto tekstai tapo daugiau nei poezija. Taigi studen-tés pranešimas dar karui parodé, koks svarbus Maironio vardas apskritai kalbant apie poezija Lietuvoje.
Vytauto Didžiojo universiteto studentés Ne-ringos Butnoriutés pranešimas „Poetu požiuris{ MaironJ 2000-2011 m. literaturinéje spaudoje" buvo butent apie T. Venclovos išsakyta^ožiurj, kad Maironio poezija musil samonéje yra kaip norma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri yra butina. Studentés pranešimas susikoncentravo ties Maironio poezijos socialumo ir aktualumo problemomis ir leido Maironio tekstus matyti kaip poezijos ideology^. Vyresnřu kartu poetu ir jaunuju požiuriu analizé kaip tik ir parodé, kad santykiai su Maironio kuryba yra neviena-reikšmiški. Apibendrindama studente pabréžé Maironio kurybos visuomeniškum^.
Bene daugiausia diskusiju pirmajame kon-ferencijos posédyje sukéles Vilniaus universiteto studenta Vaidoto Montrimo pranešimas „Anti-Maironis", kuriame bandyta \ poeto figury pažvelgti iš kitos, realistinés, pusés. Toks požiuris i poeta^ yra tarsi bandantis išsivaduoti iš taurines mitologijos stereotipu. Pranešimo metu studentas, remdamasis Vaižganto, Matulaičio, Paparonio požiuriais, dar karta_ atskleidžia, kokia sudétinga ir nevienareikšmiška yra autoriaus kurybos recepcija.
Antrajj konferencijos posédj sudaré pranešimai tautosakos, kalbos ir vaiku literatu-
ros temomis. Vilniaus universiteto trečiakursé Simona Diržinauskaité, trumpai pristačiusi Gervéčiu regiono savituma^ ir to krašto tautosakos ypatumus, ryškino lietuvybés ir tautinio savitumo bei žemdirbiškos kultüros ir sakralu-mo paralel?. Studente, skaitydama pranešima^ tema „Kulturinés atminties raiška Gervéčru krašto sakmiškuose naratyvuose", daugiausiai démesio skyré gausiems chtoniškiesiems siu-žetams, kurie atskleidžia šio krašto gyventoju suvokima^ apie skirtingu sričiu darna^ morales ir etikos modelj. Remdamasi surinkta medžia-ga pranešéja teigé, kad Gervéčiu krašto žmonés susidürima^ su anapusybe vertino ne vien kaip lemtingajvykj, bet priémé tai kaip ju gyvenim^ nuolat lydinčia^antgamtiškaja_ sfera^.
Kita Vilniaus universiteto studente ketvir-takursé Asta Skujyté pristáte pranéšima_„'Dru-giui krečiant, išjok žarstekliu': raitelio ir drugio ligos paralele lietuviu sakmése ir etnomedici-noje". Aptarusi mokslininku komentarus šia tema, jtaigiai pristáte drugio ligos požymius ir surinktus liudijimus tautosakoje. Tyrusi lietuviu sakmes, kuriose pažymimi išoriniai drugio požymiai, lietuviu liaudies tikéjimus ir etnome-dicinos užrašymus, bakalauranté aptaré šios ligos antropomorfinius pavidalus. Gausiai ilius-travusi pavyzdžiais, raiškiai pristačiusi savo tema^ A. Skujyté konferencijos pabaigoje buvo apdovanota už geriausia^pranešima^.
Pranešimus tautosakos tema pakeité kal-béjimas apie literatürines pasakas. Vilniaus universiteto ketvirtakursé Eglé Baliutavičiuté skaité pranešima_ „Gintarés Adomaitytés pasáku veikéjai", kuriame kalbama apie du pagrin-dinius autorés pasáku motyvus: veikéjo vard^ kaip tapatyb? ir veikéju draugyst? kaip esminj gyvenimo siekj. E. Baliutavičiuté pažymi svedli rašytojos Marijos Gripés jtaka_ lietuviu autorés kürybai, teigdama, kad abieju kuréjii knygose vaikams sutampa skiepijamos vertybés: drau-gysté, žmogiška šiluma, atjauta.
Viešnia iš Klaipédos universiteto - ketvirtakursé Rúta Kuizinaité - perskaité praneši-
228
my „Gryby pavadinimai Pakruojo apylinkiy gyventoju kalboje". Pati surinkusi medžiagy tyrimui, fiksavo Pakruojo tarmés gryby pava-dinimus. Nustačiusi gryby semantinés grupés štruktúry, formaliajypavadinimy štruktúry, pa-vadinimy motyvacijy pranešéja padaré išvadas, kad moksliné gryby klasilikacija nesutampa su liaudies, nustaté, kad daugiausiai yra priesagi-niy, sudurtiniy pavadinimy, vyrauja moteriškos giminés pavadinimai, pavadinimai dažniausiai moryvuojami pagal spalvy augimo viety.
Po šio pristarymo Vilniaus universiteto bakalaurantas Mindaugas Karaciejus skaité pranešimy „Duriniy su antruoju veiksmažo-diniu démeniu akcentuacija F. Kuršaičio lie-tuviy-vokiečiy kalby žodyne". Vieny iš žy-miausiy antrosios XIX a. pusés kalbininky -F. Kuršaičio - žodyny pranešéjas tyré akcento-loginiu požiuriu. Pranešime aptarta sudurtiniy žodžiy su antruoju veiksmažodiniu démeniu akcentuacija, išryškinti šio tipo duriniai, turin-tys pastovyji pirmojo démens kirti, jungiamojo balsio kirti, antrojo démens kirti bei turinčiy šokinéjanti kirti iš galunés i pirmaji démenj bu-dingiausi akcentuacijos bruožai.
Po šio nuoseklaus ryrimo apžvalgos pranešimy pristáte pirmo kurso magistranté Agné Pukevičiuté iš Vytauto Didžiojo universiteto. Jos aptarta tema - „Sakytinés kalbos ritmika" -naujiena lietuviy kalbos ryrimy baruose. Anot autorés, butent sakytinés, o ne eiliuotos kalbos ritmas beveik netirtas, todél siekta nustaryti, ar lietuviy kalboje kirčiuoti ir nekirčiuoti skieme-nys pasiskirsto désningai. Tyrimo metu nusta-tyta, kad sakytinéje kalboje dominuoja nuliniai, vienskiemeniai ir dviskiemeniai tarpkirtiniai intervalai, sakytinéje kalboje dažniausiai kir-čiuojamas priešpaskutinis žodžiy skiemuo.
Trečiajy konferencijos sesijy sudaré lite-raturologiniai pranešimai. Varšuvos universiteto magistranté Olga Moskalewicz skaité pranešimy „Poetinés variacijos Šarlio Bodlero temomis Vinco Mykolaičio-Putino ir Alfonso Nykos-Niliuno kuryboje". Magistranté savo
pranešime akcentavo tiek tiesioginius inter-tekstinius šiy trijy poety ryšius, tiek ryšius temy ir moryvy lygmenimis. Anot studentés, V. Mykolaičio-Putino kuryboje Ch. Baudelaire itaka yra ryškesné nei A. Nykos-Niliuno poe-zijoje. Visus poetus, pasák O. Moskalewicz, vienija panašios temos (skausmas, netektis, pe-simizmas), stilius.
Vilniaus universiteto trečiakursés Deiman-tés Dauginrytés pranešimas „Ribinés situaci-jos: individo egzistencijos bergždumas (Dviejy Alfonso Nykos-Niliuno eiléraščiy analizé)" per dviejy eiléraščiy analiz? ((„Der cherubi-nische Wandersmann" ir „Soma sema") bande atskleisti ribiniy situacijy patirti poetiniame vyksme siejant jas tiek su egzistencializmo filosolijai priskiriama M. Heidegger lilosolija, tiek su viduramžiy lilosofo mistiko Eckharto ir mistinio poeto Angelus Silesius kuryba. Viena iš esminiy D. Dauginrytés, besiremiančios fe-nomenologinés analizés žiura, pranešimo ašiy -žvilgsnis i teksty kaip samonés ir atminties vyksmy kuriame itekstinamas egzistencijos siekis išsiveržti iš kuno.
Vilniaus universiteto studente Karolina Re-pečkaité savo pranešime „Liuné Sutema: san-tykio su transcendencija variantai" analizavo bibliniy ir tautosakiniy ivaizdžiy susipynimy autorés poezijoje. Studente teigé, kad, žvel-giant i juos iš krikščioniško mokymo ir mito-logijos perspektyvos, galima pamatyti kuriamo santykio su transcendencija variantus. Moder-nios poetés kuryboje bakalauranté pažyméjo santykio su transcendencija kismy maldos ir anti-maldos poetiky.
Lietuvos edukologijos universiteto ketvirta-kursé Rima Kasperionyté, skaitydama savo pranešimy „Judéjimo i priekj motyvas A. Ambraso 'Maratóne'ir K. Sajos 'Mamuty medžiokléje'", aptaré dvi panašiu metu parašytas dramas: Ka-zio Sajos „Mamuty medžiokl^" (1968 m.) ir Ar-vydo Ambraso „Maratóny" (1971 m.), kurias lygina beprasmio judéjimo i prieki aspektu. Pranešime laikomasi nuomonés, kad lygina-
229
moms dramoms budinga Vakaru absurdo teatro estetika, tačiau nuo Vakaru absurdo teatro jos skiriasi politiškumu, paliečiami sovietmečiu pasireiškusio gyvenimo absurdo klausimai. Taigi pranešime paliečiama tiek absurdo teatro tradicija, tiek sovietmečio retorikos ir indivi-do samonés susidurimo problemos. Studentés pranešimas komisijos ivertintas kaip vienas iš geriausiu.
Kito pranešimo, Sigitos Gaudinskaités „Artura Imbraso 'Klajunas' kaip magiškojo realiz-mo romanas", probleminis laukas nuo Vakaru absurdo nukreipé Pietu Amerikos magiškojo realizmo romano modelio link. Magistranté savo pranešime A. Imbraso romana, nagrinéja kaip magiškojo realizmo romana, ir jame paste-bi fantastikos elementu, tikrovés ir fantazijos susipynimo motyvu. Anot studentés, „Klajunas" pagrjstai galéru buti laikomas magiškojo realizmo romanu, praturtinančiu jo lietuviškaja, tradicija,.
Klaipédos universiteto magistranté Elena Trečiokaité pranešime „Naujas žvilgsnis [ baltu mitologijaj baltu mitologinés butybés G. K. Ivanicko romane 'Laumés ménuo'" ap-taré šiuolaikinés lietuviu fantastinés literaturos sa_sajas su lietuviu mitologija ir tautosaka. Studente, lygindama romane matoma, mitologijos interpretacija, su šios srities tyréju išvadomis, daro išvada^ kad G. K. Ivanickas savo romane laisvai varijuoja baltu mitologine tematika, o tai budinga fantastinei literaturai.
Paskutimj konferencijos pranešimu sesija, pradéjo Šiauliu universiteto magistrantas Min-daugas Malcevičius, pristat^s terna, „Poezijos refleksija Alfonso Nykos-Niliuno dienoraš-čiuose: ap(s)ibréžtys ir vertinimo kriterijai". Remdamasis trimis poeto dienoraščiu tomais studentas išryškino svarbiausia, aspekty nule-mianti gera, poezija, - autentika,. Pasák poeto, žodis tuři tapti autoriaus nuosavybe, kad teks-tas taptu originalus ir išliktu. M. Malcevičius, plačiai pristat^s A. Nykos-Niliuno poezijos kri-terijus, tapo konferencijos laureátu.
Vilniaus universiteto antra kurso magistranté Akvilé Réklaityté pristáte tema, „Poezija kaip Tirštasis aprašymas' (Marcelijus Martinaitis)". Remdamasi kultüros antropologo C. Geertzo teorija, ji teigé, kad individas yra linkes save suvokti per pasaulj, tokiu büdu erdvei ir objek-tams priskiriamos naujos reikšmés. C. Geertzo pasiulyta, „tirštojo aprašymo" sayoka, pranešéja pritaiké poezijai - esa, tai pats tirščiausias kultüros aprašymo büdas. Laikydamasi šios idé-jos analizavo daugiasluoksmj M. Martinaičio kuryba,. Išsamus ir motyvuotas A. Réklaitytés pranešimas komisijos buvo jvertintas prizu.
Kita pranešéja iš Vilniaus universiteto Kau-no humanitarinio fakulteto - antra kurso magistranté Lina Buividavičiuté - pristáte tema, „Di-alogiškumas Ricardo Gavelio romane 'Vilniaus pokeris' ir Viljamo Folknerio romane Triukš-mas ir ptíršis'. Pasirinkusi du modernius ro-manus studente išryškino ju naratyvu specifika, teigdama, kad šie puikiai iliustruoja tradicinio pasakojimo kisimi, nes pereinama iš monologiš-ko visažinio naratoriaus \ daugiabalsio romano pozicija,. Polifoniškuma, suvokdama kaip dialogy pranešéja teigé, kad du balsai - pasamonés srautas ir vidinis monologas - yra priemoné romanu veikéju daugiaplanei komunikaci) ai.
Konferencija^ baigé Ritos Gudénaités-Špo-kauskienés, Šiauliu universiteto magistran-tés, pranešimas tema „Rašytojo vardas kaip prekés ženklas". Dviem skirtingomis teoriné-mis prieigomis studente itin išsamiai ir vaiz-džiai pristáte keturiu lietuviu autoriu vardus (Z. Čepaité, V. V. Landsbergis, J. Ivanauskaité, S. Parulskis) kaip prekés ženklus. Remdamasi ženklodaros specialisto W. Olinso ir naratologo G. Genetto siülomomis teorijomis, pranešéja teigé apie rašytoju populiaruma^ ju knygu pardavimus, susidaryta_visuomenés jspüdj. Šis novatoriškas, aktualus ir provokuojantis pranešimas sulauké bene daugiausia auditorijos ir komisijos susidoméjimo.
Studentams grjžus iš ekskursijos po Vilniaus  universiteto  architektürini ansambli,
230
prasidéjo komisijos vertinimai ir apdovanoji-mai. Dr. Rimantas Kmita, prisimindamas, kad ši konferencija skirta Maironio metinéms, provo-kavo, kad poetas taip pat tapo prekés ženklu -portretas ir eiléraščiai kabo mieste, dvidešim-ties liru banknotepuošia jo atvaizdas. Apiben-drindamas, kad Maironio figuroje susijungia
ir mokslas, ir menas, studentams palinkéjo likti kulturoje ir tapti ateities kuréjais. Aldona Ruseckaité, Maironio lietuviu literatures mu-ziejaus direktore, tardama sveikinimo žodi, džiaugési konferencijos sékme ir teigé tikinti, kad tokie renginiai augina busima, akademiku, profesoriu karta,.
Vúniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuviif literaturos specialybés IVkurso studentěs Deimanté Daugintyté ir Simona Diržinauskaité
VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO HUMANITARINIO FAKULTETO LIETUViy FILOLOGIJOS KATEDROS LITERATÚROLOGlj) VEIKLA 2012 META IS
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuviu filologijos katedros literatu-rologai 2012 m. toliau t?sé mokslo tiriamojo darbo „Literaturinés savimonés struktura ir jos raida" veikla,. Pagrindiniai tyréju siekiai buvo tirti meniniu tekstu ir viešojo diskurso poetika, ir rétorika, sinchroniniu bei diachroniniu aspektu. Tyrimai atlikti taikant fenomenologijos, hermeneutikos, naujojo istorizmo, modernio-sios literaturos sociologijos ir kt. metodus.
Svarbiausios 2012 m. mokslinés publikacijos
Šiais metais prof. dr. Aleksandras Krasnovas tyré literaturiirj Mikalojaus Konstatino Čiur-lionio pavelda, ir parengé mokslinj straipsnj, „Literary Heritage of M. K. Čiurlionis", kuris publikuotas bendrame Vilniaus universiteto ir Krokuvos Jogailaičiu universiteto leidinyje „Stanislaw Wyspiaňski - Mikalojus Konstan-tinas Čiurlionis The Neighbouring of Cultures, the Borderlines of Arts".
Jau kelinti metai prof. dr. Gabijos Bankaus-kaités-Sereikienés tiriamasis laikotarpis yra
tarpukaris. Šiais metais tyréja parengé mokslinj straipsnj „Moters ivaizdis pirmosios Lietuvos Respublikos periodikoje". Straipsnis išspaus-dintas tarptautinio mokslo žurnalo „Respectus Philologicus" pavasariniame numeryje. Daug-pilio universiteto leidinyje „Kulturas studi-jas" (T. 4) išspausdintas mokslininkés straipsnis «HeopoMaHTHHecKaa jiHTOBCKaa no33na: CHMÔojíHKa ijBeTa».
Retorikos specialistés doc. dr. Skirman-té Šarkauskiené ir dr. Skirmanté Biržietiené šiais metais daugiausia démesio skyré viešojo diskurso retorikai ir kognityviajai poetikai. Doc. dr. S. Šarkauskiené (su bendrautorémis doc. dr. S. Juzeléniene ir V. Seredžiute) parengé straipsnj „Antropomorfinés laiko metaforos šiuolaikinéje lietuviu poezijoje", dr. S. Biržietiené viešojo diskurso, t. y. reklamos, retorikos tyrimus apibendrino publikacijoje „Lietuviškos socialinés reklamos rétorika: jtikinimo budai". Abu tekstai publikuoti leidinyje „Respectus Philologicus" (rudeniniame numeryje).
Dokt. Mindaugas Grigaitis parengé pub-likacija, „Jurgio Kunčino „Glisono kilpa":
231
pasáka apie troškiniu virtusi romana,", kuri iš-spausdinta leidinyje „Inter-studia humanitatis". Tarptautinio mokslo žurnalo „Respectus Phi-lologicus" rudeniniame numeryje publikuotas kitas doktoranto straipsnis „Transgrediencijos raiška Broniaus Radzevičiaus noveliu rinktiné-je „Link Debesijos". Tame pačiame leidinyje išspausdintas ir dar vienos Lietuviu, lilologijos katedros dokt. Linos Buividavičiutés straipsnis „Egzistencijos tipai Ricardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris"".
Moksliniai tyrimai, pristatyti tarptautinése ir respublikinése konferencijose
2012 m. gegužés 17-18 d. dr. Skirmanté Bir-žietiené ir dr. Eglé Klimaité-Keturakiené da-lyvavo Šiauliu universiteto Humanitarinio fa-kulteto Literatüros istorijos ir teorijos katedros organizuotoje tarptautinéje interdisciplininéje konferencijoje „Kavinés fenomenas kultüro-je". Dr. S. Biržietiené skaité pranešima_„I a. ro-mémi puota: kulinarinis gidas pagal Marciali", dr. E. Klimaité-Keturakiené skaité pranešima, „Gintaro Patacko poezija apie Kauno kavines, „kavamanija," ir „kaviniii géles", arba ironiškai žaismingas kalbéjimas apie poeta, ir poezija,".
2012 m. gegužés 18-19 d. prof. dr. Gabija Bankauskaité-Sereikiené, dr. Eglé Klimaité--Keturakiené ir dokt. Roma Blékiené dalyvavo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fa-kulteto Užsienio kalbu, katedros tyréjii sureng-toje tarptautinéje konferencijoje „Žmogus kal-bos erdvéje". Prof. dr. G. Bankauskaité-Sereikiené kartu su savo vadovauta Lietuviu, lilologijos ir reklamos bakalauros studiju, programos bakalaure Egle Petrauskaite skaité pranešima, „Visuomenés vertinimas žurnále „Vapsva" (1928-1932)". Dr. E. Klimaités-Keturakienés pranešimas buvo skirtas Jurgio Savickio ir Antano Vaičiulaičio novelistikai - „Vardas ir bevardiškumas Jurgio Savickio ir Antano Vaičiulaičio novelistikoje". Dokt. R. Blékiené pri-
staté pranešima, „„Giesmiii giesmés" motyvu, analizé Bernardo Brazdžionio lyrikoje".
2012 m. rugséjo 13-16 d. prof. dr. Gabija Bankauskaité-Sereikiené dalyvavo tarptautinéje tarpdalykinéje mokslinéje konferencijoje Mykolo Romerio universitete. Konferencijoje „Pasaulis sudétas iš pasáku,: tarpdisciplininio diskurso sa_sajos ir pokyčiai" prof. dr. G. Bankauskaité-Sereikiené skaité pranešima, „Virs-mas Antano Vaičiulaičio pasakose" (pranešimo bendraautoré Justina Gataveckaité).
2012 m. rugséjo 26 d. E. Klimaité-Keturakiené dalyvavo Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete surengtoje respub-likinéje mokslinéje konferencijoje „Kosto Os-trausko provokacijos". Tyréja skaité pranešima, „Kosto Ostrausko literaturiné kritika".
Pagalba studentams
Dr. Eglé Klimaité-Keturakiené špnet parengé metodin? mokomaja, knyga, „XX amžiaus pir-mosios pusés moderniosios lietuviu, novelés skaitymai: teksto interpretavimo linkmés". Kaip leidinio pratarméje pažymi pati moksli-ninké: „Šie tekstai „išaugo" iš trečiojo kurso [turima omenyje Lietuviu, lilologijos ir reklamos studiju, programos studentai - D. A.] studentams déstomo kurso „Teksto interpretacija. XX amžiaus pradžia", susitelkiant \ vieno žan-ro - moderniosios lietuviu, novelés - konkrečhi tekstu, skaitymus (iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos), \ mažiau tirtas interpretavimo erd-ves" (p. 4).
Dalytasi akademine patirtimi
2012 m. rugséjo mén. prof. dr. Gabija Bankauskaité-Sereikiené ir dr. Skirmanté Biržietiené pagal déstytoju, maimi programa, vyko skaityti paskaitu, j Dicle universiteta, (Turkija).
Artéja doktoranturos studiju fínišas
2012 m. spalio 2 d. vykusiame katedros posé-dyje dokt. Mindaugas Grigaitis pristáte pareng-
232
ta_ disertacija_ „Rašymii ivairové Broniaus Ra-dzevičiaus, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino romanuose". Viešas disertacijos gynimas ivyks 2012 m. gruodžio 10 d. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.
Studenti} veikla
2012 m. vasario-balandžio měn. intemeto dienraštyje Bernardinai.lt bendradarbiavo trys Lietuviu filologijos ir reklamos studentés (da-bar jau absolventés ir kartu Lietuviu literaturos magistro studiju pogramos studentés) Lina Sta-
ponaité, Simona Siderevičiuté ir Loreta Vara-niuté. Jaunosios tyréjos rengé straipsnius Kul-turos, Lux/jauniem, Atminties rubrikoms. Dar viena Lietuviu filologijos ir reklamos ketvir-takursé Eglé Kuktoraité tris profesinés prakti-kos ménesius talkino kulturiniam savaitraščiui „Nemunas".
2012 m. kovo 23 d. jaunieji fakulteto tyré-jai lituanistai savo mažuosius literaturologinius tyrimus pristáte fakultete organizuojamoje kas-metéje konferencijoje „Jaunuju filologu tyri-mai".
Daiva Aliukaité
2011 METAI LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO LIETUVig IR LYGINAMOSIOS LITERATUROS KATEDROJE
Literaturinis gyvenimas tiesiog „verda".
2011 metais katedros déstytojai aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos rašytoju sajungos klubu, kitomis kulturos institucijomis. Sausio 7 d. Rašytoju klube ivyko profesoriaus R Bra-žéno knygos „Amžininkai ir bendraamžiai" pristáty mas.
2011 m. vasario 18 d. tarptautinéje Vilniaus knygu mugéje buvo pristatoma profesorés Si-gutés Radzevičienés monografrja „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas irkuryba Švedijoje". Vasario 19 d. profesorius Vytautas Martinkus per LRTV komentavo Justino Marcinkevičiaus laidotuves - paskutin? jo keliomj iš Moksfu akademijos rumu \ Antakalnio kapines.
Vasario 23 d. vyko profesorés Vandos Juk-naités pjesiu knygos „Ponios Alisos gimtadie-nis" pristatymas. Vasario 24 d. docente Žydro-né Kolevinskiené skaité radijo paskait% per ekspozicijos „Sugrjžimai" atidaryma_ Maironio lietuviu literaturos muziejuje skaité pranešima, „Literaturinis-kulturinis gyvenimas Vokietijos DP stovyklose" .
Lietuviu lyginamosios literaturos katedra aktyviai dalyvavo organizuojant mokslo rengi-
nius. Universitete kovo 17 d. surengta jungtiné vyresniuju ir jaunesniuju mokslininku, déstyto-ju, studentu ir moksleiviu moksliné konferenci-ja „Žemés interpretacijos Lietuvoje: tarp vakar ir šiandien". Konferencijos metu buvo ieškoma gyvo santykio su žemesne mokymo grandimi, siekta geriau suvokti mokytoju ir moksleiviu. lukesčius ir problemas.
Balandžio 5 d. V. Martinkus, N. Kašelio-niené, K. Nastopka dalyvavo Humanitariniu ir socialiniu mokslu skyriaus ir Mokslininku. rumii rengiamoje popietéje „Unikalaus talento orbita: Sigito Gedos fenomenas".
Výkdant Lietuvos mokslo tarybos finansuoja-ma_ mokslininku grupés projekta_ TAUVERLITA Lietuvos edukologijos universiteto Lituanis-tikos fakultete vyko vieši seminarai, buvo skaitomi pranešimai. Lituanistikos fakultetas pasirašé bendradarbiavimo sutarti su Lietuvos kinematografininkii sajunga; balandžio 20 d. vyko susitikimas su režisieriumi, Kinemato-grafininkii sajungos pirmininku Gyčiu Lukšu. Universiteto bendruomené galéjo mégautis fil-mo „Duburys" peržiura.
233
Balandžio 21 d. dalyvaujant UPC projekte „Mokymosi krypties pasirinkimo galimybiu di-dinimas 14-9 metu mokiniams, II etapas: giles-nis mokymosi diferencijavimas ir indŕviduali-zavimas siekiant ugdymo kokybés, reikalingos šiuolaikiniam darbo pasauliui" Nacionalinéje dailés galerijoje surengta ekskursija-seminaras mokytojams lituanistams „Sovietmečio meriaš". Doc. Dainius Vaitiekunas ir doc. Loreta Mačianskaité yra šio projekto dalyviai. L. Ma-čianskaité skaité paskaita, „Istorijos refleksija dabartyje", vede pratybas „Kaip dirbti pagal modulj Zmogus istorijoje.
Birželio 13 d. atestuojamas profesoriaus pareigoms V. Martinkus skaité vieša, paskaita, „Vertybiné šiuolaikinés lietuviu prozos sam-prata", o birželio 29 d. - pranešima, „Lietuviš-kieji nelietuviu kalba rašančio autoriaus tapaty-bés kontekstai".
Liepos 19 d. Lietuvos užsienio reikalu mi-nisterijoje, dalyvaujant Lietuvos diplomatiniam korpusui ir užsienio diplomatams, reziduojan-tiems Lietuvoje, buvo perduodamas istorinis diplomatinis archyvas, kurj iš Švedijos Lietu-vai atgabeno ir padovanojo buvusio Lietuvos diplomata rašytojo Igno Šeiniaus sunus Ignas Scheynius. Ceremonijoje pakviesta dalyvavo Siguté Radzevičiené, 1994-2004 m. Švedijo-je tyrusi minéta, medžiaga^ prisidéjusi prie jos viešinimo, šaliu tarpininkavimo ir diplomatinio archyvo pargabenimo.
Rugpjučio 22-26 d. S. Radzevičiené skaité paskaiui cikla, „Lietuvos šviesuoliai ir Skandi-navijos šalys" Nidoje vykstančiuose „Naciona-linés moksleiviu akademijos" vasaros sesijos kursuose.
Rugséjo 22-23 d. Štokholme (Švedijoje), t^siant Lietuvos diplomatiniu santykiu atkuri-mo 20-mečio minéjima^ Lietuvos Respublikos ambasáda Švedijoje visuomenei ir lietuviu bendruomenei pristáte S. Radzevičienés mono-grafija, „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kuryba Švedijoje".
Rugséjo ménesj profesore Virginija Šlekie-né skaité pranéšima, mokytojams „Vlado Šlaito kuryba" Ukmergés A. Smetonos gimnazijoje.
Docente Eglé Patiejuniené spalio 25 d. vedé parodomaja, pamoka, mugéje „Mokykla 2011".
Spalio 21-23 d. Anykščiu Antano Bara-nausko vidurinéje mokykloje svečiavosi Vanda Juknaité, kúri dalyvavo diskusijose „Asmeny-bés mokykloje - asmenybés kulturoje" ir „Ar mokydami kalbos mokome tik kalbos?", Lietuvos ir užsienio moky klu lituanisuikonferencijoje „Mokyklinei lituanistikai aktualus klausimai ir [žvalgos". Rugséjo 30 - spalio 2 dienomis Tarp-tautiniame hteraturiniame-dalykiniame vertéjij semináre pristatydama moteru prozos rinktin? „No men, no cry" skaité pranešima_„Naujausio-ji moteru próza" (Birštonas, 2011 m.)
Lapkričio 3 d. vyko pokalbis „Ko nepasako-me apie šiandienin? próza,?" pristatant Vytauto Martinkaus noveliu knyga, „Dvylika liepui" ir monografija, „Estetiné literaturos gyvybé" (dalyvavo autorius V. Martinkus, literaturologai P. Bražénas, D. Vaitiekunas).
Lapkričio 9 d. Rašytoju sajungoje Žydroné Kolevinskiené autoriniame Renatos Šerelytés vakare pristáte jos nauja_knyga_„Véjo raitelis".
Lapkričio 22 d. V. Juknaité skaité Lietuvos radijo paskaita, „Žinomas ir nežinomas dr. Jonáš Basanavičius".
Lapkričio 16 d. semináre „Tautiniu ver-tybiii metodologiniai ir analitiniai aspektai" V. Martinkus skaité pranešima, „Metodologiniai tautinio tapatumo vertybiii strukturos klausimai", G. Vanagaité - „Akistata su tauti-némis vertybémis Amerikoje gimusiii lietuviu autobiografijose".
Kiekvienais metais studentai ir déstyto-jai aktyviai dalyvauja jvairiuose renginiuose. Fakultete vyko skaitovii konkursas, kuriame J. Čižauskaité-Rašimiené, L. Mačianskaité, V. Juknaité padéjo studentams pasirengti ir L. Noreikos skaitovu konkursui Šiauliuose.
234
Lapkričio 22 d. vyko dar vienas susitikimas su režisiere. Š i karty su Janina Lapinskaite ir jos filmo pagal V. Juknaités apysakySYztío šalis peržiura.
L. Mačianskaités iniciatyva pradétas vyk-dyti edukacinis projektas-konkursas „LEU sve-čiuojasi teatras", lapkričio 29 d. surengta spek-taklio „...Jie mane paliko" (B. Pukelevičiutés romano „Devintas lapas" motyvais, Jurbarko Konstantino Glinskio teatras, režisiere Danuté Samiené) peržiura ir aptarimas, inicijuotas re-cenzijos konkursas.
Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuo-jamy mokslininky grupés projekty „Tautinés vertybés 1990-2009 mety lietuviy išeivijos li-teraturoje" 2011 m. lapkričio 23 d. universitete (TAUVERLITA) surengta tarptautiné moksliné konferencija „Aksiologinis tapatybés aspektas naujausioje išeivijos literaturoje".
V. Martinkus lapkričio 29 d. Maironio mu-ziejuje vykusiame Juozo Grušo 110-mečio minéjime skaité pranešimy „Juozas Grušas: be musy ir tarp musy".
Dalyvaujant Lietuvos lyginamosios literaturos asociacijos veikloje surengta tarptautiné konferencija „Baltijos regiono tapatybé: lygi-namieji literaturos tyrimai", kuri vyko universitete 2011 m. gruodžio 2 d. Gauta Lietuvos mokslo tarybos parama kviestiniy užsienio pranešéjy kelionei \ Lietuvy leido \ katedros rengiamy tarptautin? konferencijy „Europos klasika ir lietuviy literatura" (gruodžio 3 d.) pasikviesti pranešéjus iš Vokietijos, Prancuzi-jos ir Vengrijos.
Gruodžio 28 d. Rašytojy klube V. Martinkui buvo yeikta Lietuvos meno kuréjy asociacijos premija už monografijy „Estetiné literaturos gyvybé" ir noveliy knygy „Dvylika liepty".
Dalyvauta diskusijose internetinéje svetai-néje „Lituanisty miestelis", socialinio portalo facebook puslapiuose „Mokytojai ir jy bi-čiuliai", VPU Lituanistikos fakultetas: http:// www.facebook.com/groups/184913964915808/; http://www.facebook.com/groups/mokytojai/ ?notif_t=group_activity; http ://www.facebook. com/groups/ 326935387 konsultuoti mokytojai www.kalbam.lt
Katedros profesoriai rašytojai V. Martinkus ir V. Juknaité surengé po kelety kurybos vakary (susitikimy su skaitytojais) ivairiose institucijose (bibliotekose, mokyklose), davé interviu spaudai ir Lietuvos radijui, dalyvavo diskusijose (http://www.lam.lt/lt/ naujienos/2011/03/0 l/kovo-4-dien-15-val-vytauto-martinkaus-krybos-popiet-su-isto-riniu-romanu-emaiio -garlky s-. html, http:// galerija.kvb.lt/index.php?q=galerija&g2_ itemld=8057, hnp://www.bernardinai.lťsrraips-nis/2011-11 - 10-lieptai-neluzta-bet-sakykit-kaip-nesulauzyti-prozos-pokalbis-su-v-mar-tinkum/71838, http://193.219.47.10/moks-lo-lietuva/node/3976, http://www.youtube. com/watch?v=rQuLyCB5bkY, http://www. bernardinai.lt/straipsnis/2011-01-11-savaites-pokalbis-vanda-juknaite-pamatinis-lietuvos-laisves-klausimas/55883, http://www.voru.ta. lt/ministerijoje-bus-iteiktos-jono-varno-pre-mijos/ ir kt.)
L. Mačianskaité, Ž. Kolevinskiené vadova-vo sékmingai ivykdytiems studenty individua-liems moksliniams projektams. Negalima pa-miršti to, kad katedra globoja studenty moksliné konferencijy vykstančiy balandžio ménesi, kasmeti renginj „Literaturinis pavasaris", jau ne vienerius metus vykstančius „pož(i)emi-nius" skaitymus, kurie suburia ne tik musy, bet ir kity universitety déstytojus bei studentus.
235
KLAIPÉDOS UNIVERSITETO LITERATÜROS KATEDRA
Klaipédos universiteto (KU) Literaturos katedra - svarbus lituanistiniu tyrimu centras Va-karu Lietuvos regione, skiriantis daug démesio lietuviu literaruros istorijos, Mažosios Lietuvos literaruros ir kulturos studijoms, taip pat mo-kyklinio teatro mokymo problemoms. Nors kaip atskiras padalinys katedra ikurta 1991 m., bet jos ištakos siekia 1971 m., kai iš Šiauliii K. Preikšo pedagoginio instituto \ Klaipéda, buvo perkelta dalis lituanistiniu, studiju,, kurios nuo 1975 m. iki Klaipédos universiteto ikurimo sékmingai gyvavo ir plétojosi tuometiniuose Lietuvos konservatorijos Klaipédos fakultetuo-se, véliau reorganizuotuose \ KU. Todél 2011 m. rugséjo-spalio mén. Literaruros katedra drau-ge su kitomis KU lituanistinémis katedromis svariai paminéjo aukštuju, lituanistikos studiju, Klaipédoje 40-meti. Šiai sukakčiai parengtas leidinys „Lituanistikos studiju, 40-metis Klaipédoje", kurio autoriais yra ir Literaruros kate-dros pradininkai doc. J. Mališauskas, ilgametis Mažosios Lietuvos literaruros ir kulturos tyré-jas, doc. L. Ruseckiené, garsi Lietuvoje literaruros pedagogikos studiju, autore. Ta proga Hu-manitarinni mokshi fakultete veiké ryškiaushi lituanistii mokslininku, portrétu, galerija, buvo sukurtas lilmas apie aukštojo mokslo lituanistikos studijas Klaipédos universitete. Literaruros katedroje dirba aštuoni déstytojai (du profeso-riai, trys docentai, du lektoriai ir vienas asis-tentas).
2011 metais katedros mokslininkai aktyviai dalyvavo ivairiose mokslinése konferencijo-se. Literaruros katedros iniciatyva (organiza-cinio komiteto nariai: prof. P. Bielskis, prof. R. Bončkuté, doc. M. Šidlauskas) Klaipédos universitete gegužés 27-29 dienomis vyko respublikiné moksliné konferencija Kunigas Jonas Katelé ir músi{ laikai. Joje pranešimus skaité prof. P. Bielskis -„Kunigas Lietuvhi kulturoje (J. Katelei - 180)", doc. M. Šidlaus-
kas - „Jono Katelés kulturinés pamokos", lekt. J. Grigaitiené - „Kunigo Jono Katelés teatriné pedagogika". Be to, doc. M. Šidlauskas dalyvavo dar keliose respublikiné se mokslinése kon-ferencijose: kovo 18 d. konferencijoje, skirtoje G. Petkevičaités-Bités 150-mečiui, skaité pranešima, „Bités büdas", balandžio 13 d. M. Va-lančiaus 210-osioms gimimo metinéms skirta-jai konferencijai parengé pranešima, „Palangos Juzé: klasikinio teksto gyvybé". Lapkričio 5 d. M. Šidlauskas dalyvavo Lietuviu, literaruros ir tautosakos instituto surengtoje mokslinéje konferencijoje A. Jakštas ir kritinés minties horizontal ir skaité pranešima, „Adomo Jakšto socialumo türis".
Prof. Roma Bončkuté 2011 m. rugséjo 29-30 d. gegužés 1 d. dalyvavo tarptautiné-je konferencijoje Lietuvos egodokumentinis paveldas Europoje: tyrimai, interpretacijos, sklaida, organizuotoje Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkys-tés ir informacijos mokslu, instituto, Torunés M. Koperniko universiteto Istorijos fakulteto Istorijos ir archyvistikos instituto. Joje skaité pranešima, „Lietuvos rašytoju, ir kulturos vei-kéju, laiškai Klaipédos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde". Pranešime analizavo Klaipédos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde saugomus Solijos Pšibiliauskienés (Lazdymi Pelédos), Gabrielés Petkevičaités--Bités, Vilhelmo Storostos (Vydüno) laiškus Jurgiui Šauliui. Šie laiškai pateikia daug nauju, duomenu, apie ju, gyvenimaj asmenyb?, kuryba,. Laiškuose atsispindi J. Šaulio vaidmuo ju, gy-venime, jo itaka rašytoju, kürybai. Laiškii tyri-mas parodo, kad J. Sauli galima laikyti vienu iš autoritetingiausiu, XX a. pradžios literatürinio gyvenimo organizatoriu, (greta P. Višinskio), veikusiu, to meto rašytoju, kürybos, pasaulé-žiuros, apskritai literaruros, publicistinio lau-ko formavima,. Gruodžio 2 d. respublikinéje
236
konferencijoje Biržiškos skaitymai 2011: Bib-liotekininkystés mokslas ir praktika: vakar ir šiandien (VU) R. Bončkuté skaité pranešima^ „Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko epistolinis dialogas (1948-1955)". Tarpininkaujant prane-šéjai, Mykolo Biržiškos anukas Vytautas Ba-rauskas KU bibliotekai padovanojo Petro Joniko Vaclovui Biržiškai rašytus laiškus, kurie konferencijoje ir buvo aptariami. Šis epistolinis dialogas atskleidžia dviejii skirtingu kartu mokslininku draugystés ir bendradarbiavimo istorija^ naujais faktais papildo išeivijos istori-jos puslapius.
Doc. Žavinta Sidabraité rugséjo 9 d. tarp-tautinéje konferencijoje Liuteroniškieji gies-mynai praeityje ir dabartyje skaité pranešimq. „Nežinomas XIX amžiaus pradžios lietuviško giesmyno egzempliorius: identifikavimo gali-mybés". Pranešime buvo pristatytas pranešéjos stažuotés Miuncheno universitete metu rastas iki tol nežinotas XIX amžiaus lietuviško giesmyno egzempliorius. Spalio 20 d. Ž. Sidabraité skaité pranešima_„Kristijono Donelaičio didak-tikos kontekstas" kitoje tarptautinéje konferencijoje - Kristijono Donelaičio epochos kultúri-nés inovacijos.
Lektore Juraté Grigaitiené 2011 m. gegu-žés 20 d. mokslinéje konferencijoje Pasikar-tojimai: atmintis ir tapatybé postsovietiniame Lietuvos teatre skaité pranešima^ „Keistuolru" ir teatro laboratorijos „Atviras ratas" kurybos principai" (Kaunas, VDU).
2011 m. gruodi pasirodé naujas rašytojo Nacionalinés kulturos ir meno premijos laureáta doc. Rolando Rastausko teatrologinru straipsnhi, esé, scenarijii rinkinys-albumas „Hotel Európa" (Vilnius: Kulturos projektai).
Katedros déstytojai 2011 metais aktyviai darbavosi pedagoginéje ir edukacinéje veikloje: rengé naujus mokymo sandus, skaité paskaitas Klaipédos miesto bendruomenei, dalyvavo edu-kaciniuose projektuose ir seminaruose, knygii pristatymuose Klaipédoje bei regiono švietimo ir kulturos institucijose. R. Bončkuté parengé
studentams penkis naujus studijii sandus: Lo-tyni[ kalbos istorija Kalbotyros magistrantüros studijii programai; Kulturos ir medijii filosofi-jai - Lotynii kalba, Mokslinio darbo pagrindai, Drama nuo Aristotelio iki Lessingo, Rétorika. Lekt. J. Grigaitiené lietuvru literatüros ir reži-süros bakalaurams parengé tris studijii sandus: Performanso teorija ir praktika, Socialinio teatro pedagogika, Praktika. Teatrologijos magis-trantams doc. R. Rastauskas parengé du naujus kursus: XX a. Vakarii drama, XX a. pab. -XXI a. lenkii teatr as.
2011 m. sausio 2-6 d. paskairu cikla_„Nau-jausi klasikos skaitymai" Nacionalinéje moks-leŕviii akademijoje Palangoje skaité katedros déstytojai R. Bončkuté, M. Šidlauskas.
Pranešimus mokslinéje-praktinéje konferencijoje lituanistams Vidurinio ugdymo pro-gramos (gyvendinimas ugdymo procese spalio 14 d. skaité Literatüros katedros pedagogai: R. Bončkuté -„M. Mažvydo „Katekizmo" ir M. Daukšos „Postilés" prakalbii kontekstai", M. Šidlauskas - „Kristijonas Donelaitis". Lap-kričio 4 d. šie abu lektoriai dalyvavo Klaipédos miesto mokytojams surengtame semináre Naujas požiuris i lietuviii kalbq ir literatúra^ ugdymo procese, kuriame skaité pranešimus tema „Epochos ir epochy reprezentuojančru asmeny-bru pristatymas lietuvru literatüros pamokose".
Ž. Sidabraité gegužés 12 d. skaité paskaiui „«KpiicTiioHac floHejiaÜTHc: ot Tpamnuiii k coBpeineHHOCTH» tarptautiniame moksliniame metodiniame mokytojii semináre Kaliningrade JJyxoeHbiií Mup Kpucmuonaca JLoHeiiaümuca u ezo meopnecmeo. R. Bončkuté ir Z. Sidabraité dalyvavo programoje „Rengiamés jgyvendinti atnaujinui lietuvru kalbos vidurinio ugdymo programy", parengé ir skaité seminarus Klaipédos miesto pedagogii švietimo ir kulturos centre.
2011 m. rugséjo-spalio mén. paskaitas iš-éjusrujii klaipédiškru rašytojii atminimui Klaipédos miesto savivaldybés etnokultüros centre ir I. Simonaitytés viešojoje bibliotekoje skaité
237
M. Šidlauskas ir R. Skunčikas, kurio straips-nis „Rimantas Černiauskas. Šiapus ir anapus debesy" pasirodé literamriniame-kultüriniame almanache Baltija.
R. Bončkuté dalyvavo knygos „Auszros" archyvas. Martyno Jankaus rinkinys (sudaré ir parengé Dornas Kaunas ir Audroné Matijošie-né) pristatyme Pagégiuose ir Šilutéje 2011 m. gruodžio 16 d., Ievos Simonaitytés viešojoje bibliotekoje gruodžio 17 dieny.
J. Grigaitiené 2011 m. surengtoje respubli-kinéje vaiku ir jaunimo teátru šventéje „Šimta-kojis" buvo vertinimo komisijos naré.
Ž. Sidabraité lapkričio 21 d. Ievos Simonaitytés bibliotekoje Klaipédoje dalyvavo naujo Kristijono Donelaičio kürybos vertimo \ rusy kalby „KpiiCTiiňoHac floHejiaiŕnic Bpeueua. Ilo3Ma, 6acHH, miCLMa, cthxh, nepeBOA c jih-TOBCKoro h HeineuKoro Ceprea HcaeBa, Kajm-HHHrpan: PyccKHH JTI3H uemp, 2011" pristatyme ir skaité pranešimy apie vertimo sékmes ir ne sékmes.
Katedros déstytojai aktyviai dalyvavo pro-jektinéje ir leidybos veikloje. M. Šidlauskas -leidybos projekte pagal Nacionaline lituanisti-kos plétros 2009-2015 m. programy ir parengé straipsnj apie 1900-1945 m. poezijy leidiniui Lietuviii literatüros istorija. XX amžiaus pir-
moji puse. Pirmoji knyga. M. Šidlauskas taip pat pristáte V. Kudirky vadovélyje Literatúra 11 Masei. Romantizmas, realizmas, neoromantiz-mas, chrestomatijos II dalis. R. Bončkuté dalyvavo projekte Lietuvos egodokumentinis pavel-das (projekto vadovas - Arvydas Pacevičius).
Juraté Grigaitiené 2006-2011 m. buvo res-publikinio teatro žurnalo Lietuvos scéna redaktore. Mokslo žurnály redakcinése kolegijose aktyviai dalyvauja R. Bončkuté -Archivům Li-thuanicum, Z. Sidabraité - Res humanitariae, M. Šidlauskas - Sociologija. Mintis ir veiks-mas.
2011 m. pabaigoje vyko tradicinis Litera-turos katedros organizuojamas studenty lite-raturinés kurybos konkursas. Jo aptarimas su-rengtas konkurso mecenato verslininko Juozo Petrošiaus viešbutyje „Lugné". Renginys pra-sidéjo Maironio eilémis, kurias skaité Literatu-ros katedros déstytojai. Studenty poezijyaptaré M. Šidlauskas, prózy - R. Skunčikas, o eseisti-ky ir dramaturgijy - R. Rastauskas. Literaturi-nio konkurso laureatais tapo lietuviy filologijos studentai: R. Lukauskaité (I vieta), A. Laurutis (II vieta) ir dvi III vietas pasidalijo M. Palu-binskaité ir S. Kancevyčius. Nugalétojai buvo apdovanoti mecenato piniginiais prizais ir Lite-raturos katedros déstytojy leidiniais.
KULiteraturos katedros informacija
SIAULiy UNIVERSITETO LITERATUROS ISTORIJOS IRTEORIJOS KATEDRA 2011 METAIS
Penkiasdešimt penktaisiais Šiauliy uni-versiteto (ŠU) Humanitarinio fakulteto metais Literaturos istorijos ir teorijos katedra nuveiké nemažai ivairiy prasmingy darby. Verta kroniky pradéti nuo reikšmingiausiyjy.
Gegužés 12-13 d. ivyko jau penkioliktoji interdisciplininé konferencija, kurios tema š\ karty buvo „Medis kulturoje". Sukaktuvinés
konferencijos proga buvo išleistas specialus bukletas (leidéjas - „Šiaurés Lietuvos" leidyk-la, kurios vadovas yra doc. Stasys Tuménas), primenantis visas iki šiol vykusias tokio pobü-džio konferencijas nuo „Raganos lietuviy kulturoje" (1997 m.). Dabar tai jau pasikeitusios, gerokai išaugusios konferencijos. Ir šioje dalyvavo daug pranešéjy iš svečiy šaliy, perskaityti
238
78 pranešimai. Tradiciškai dominavo literatu-rologiniai pasisakymai, pavyzdžiui, Maijos Bu-rimos pranešimas „Medžio sémantika Rudolfo Blaumanio dramoje Indranai", Fiodoro Fio-dorovo pranešimas „Ilja Erenburgas: medžio istorija ir mitologija", K^stučio Urbos „Me-diniai personažai vaiku literaturoje", Manfre-do Žvirgždo „Medis Henriko Nagio poezijos peizaže" ir kiti. Daugiameté praktika rodo, kad prasminga pasirinkta, fenoména, tirti ivairiais aspektais, atskleisti pasikartojančias reikšmés strukturas ir kt. Jau tapo gražia tradicija sudary-ti ir specialia, konferencijos kulturos programy kuriai sumanymu šiauliečiai literatai niekada nepritruksta. Konferencijos „Medis kulturoje" metu buvo organizuota išvyka \ Šiauliu misku urédijos medelyna, Kelmés rajone, čia grožéta-si ŠU Botanikos sodo miške užveistu eksperi-mentiniu rododendrariumu. Žagarés regioninio parko veisiamame vyšnyne, kuris planuojama ateityje busia_s kulturos renginiu vieta, konferencijos proga buvo pasodintos dvi Humanita-rinio fakulteto vyšnaités. Pasakytina ir tai, kad konferencija vyko Jungtiniu Tautu Generalinés Asambléjos paskelbtais Tarptautiniais misku metais. Konferencijos tyrimai atskleidé medžio [vaizdžio daugiareikšmiškumaj dideli literatu-rinj, tautosakinj produktyvumaj žinoma, visko nebuvo pnanoma aprépti. Ne veltui sakoma, -kuo toliau i miška^ tuo daugiau medžiu.
Dar viena reikšminga Šiauliu universiteto konferencija - „Nuo atgimimo iki valstybingu-mo: sociokulturiniai aspektai", skirta dr. Jono Šliupo 150-osioms metinéms, vykusi kovo 17-18 d. Šiaurés Lietuvos Alma mater tuři kuo pasidžiaugti - gausus ir turtingas dr. Jono Šliupo archyvas buvo pargabentas iš Amerikos ir perduotas musu universiteto bibliotekai. Kon-ferencijoje dalyvavo ir dr. Jono Šliupo sunus Vytautas Šliůpas. Prie konferencijos rengimo prisidéjo ir Literátu katedra, o du jos nariai pa-rengé ir pranešimus (doc. Gintaras Lazdynas -,Anykščii[ šilelis Stanislovo Dagilio akimis", Dž. Maskuliuniené - „Jonas Šliupas lietuviii
literaturos tyrimubaruose"). Jdomu ir intriguo-janti pranesima, pateike Jonas Slekys (LLTI) „Jonas Sliupas ir Jonas Zilius: santykiu raidos metmenys", perskaityta nemazai reiksmingu. istorijos mokslo pranesimu. Isleisto Acta hu-manitarica universitatis Saulensis 12-to tomo, dedikuoto Jonui Sliupui, virseli puosia Jono Liukaicio sukurta ir Vytauto Sliupo savo tevo vardo archyvui padovanotos Jono Sliupo ginta-rines mozaikos reprodukcija.
{vyko ir konferencija „Siuolaikines vi-suotines literaturos problemos". Siaulieciai istikimai t^sia sin konferenciju, vis keicianciu. rengimo vieta^ cikla,. Sikart konferencijos pote-mis buvo „Komparatyvistikos erdves". Konferencija buvo kamerinio pobudzio (perskaityta 13 pranesimu), taciau naudinga. Pranesimus skaite musu katedros destytojai (pavyzdziui, prof. Vytautas Bikulcius skaite pranesima,,,Vilnius Arthuro de Gobineau romane Plejados" ir kt.) bei burelis sveciu is kitu Lietuvos aukstuj". mokyklu (doc. Genovaite Druckute (VU), prof. Milda Danyte (VDU), doc. Ingrida Zindziuvie-ne(VDU)irkt).
Musu katedros destytojai dalyvavo ir ivai-riuose mokslo forumuose, vykusiuose svertur. Antai doc. Irena Baliule Maskvos miesto pe-dagoginiame universitete vykusioje konferen-cijoje „Tekstas, kontekstas, intertekstas" skaite pranesima, „Jono Avyziaus romanai sovietines literaturos pervertinimo kontekste", Dz. Mas-kuliuniene - Vilniuje Lietuviu literaturos ir tautosakos institute vykusioje konferencijoje „Gabriele Petkevicaite-Bite: privatus ir viesi kulturinio gyvenimo modeliai" dalyvavo su pranesimu „Vaiko tema Gabrieles Petkevi-caites-Bites kuryboje', asist. Monika Grusly-te apie populiariaja, (Chick-Lit) moteru pro-za_ skaite pranesimu Daugpilio universiteto XXI moksliniuose skaitymuose. Vis delto 2011 metais daugiausia katedros nariu pranesimu. pateikta Siauliu universitete organizuotose konferencijose.
Pasirode katedros destytoju leidiniu. Ypac uzderejo straipsniu rinkiniu. Antai Vigmantas
239
Butkus išleido net dvi iš anksčiau spausdinty teksty sudarytas knygas: publicistiiý-eseisti-ry rinkinj Šiaulii[ auto/topografija ir straips-niy rinkirý Literatúros žvalgymai. Džiuljeta Maskuliuniené išleido straipsniy rinkinj Peldi{ takais. Lietuviii vaikii literatúros tyrinéjimai. Pastaroji knyga Tarptautinés vaiky ir jaunimo literatúros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus buvo pripažinta reikšmingiausia vaiky literatúros ryrinéjimy ir sklaidos knyga 2011 metais. Peldai buvo pristatyti ir Vilniaus knygy mugéje. Išé-jo ir tryliktas Acta humanitarica universitatis Saulensis tomas Medis kultúroje (sudarytoja -doc. Dž. Maskuliuniené).
Toliauvyko „Teksty skaity my" t^stinio semi-naro susitikimai. 2011 metais ivyko vienuolika tokiy seminary. Vieni jy skirti svarbiems rasy to-jii jubiliejams paminéti (prof. Ona Danuté Klum-byté skaité paskaity „Lietuvos motyvas Česlovo Milošo kuryboje"), kiti - idomioms kulturinéms pažintims (semináre „Teatro erdvéje", skirtame Teatro dienai, kurybos paslaptis atskleidé Šiauliy dramos teatro režisieré Regina Steponavičiuté, aktoriai skaité eiles), treti - naujiems leidiniams pristatyti (pavyzdžiui, prof. Skirmantas Valentas pristáte parengty ir ibalsinty leidini^«yM«{ Metis (Anykszcu szilelys),semimro klausytojams pats deklamavo Antano Baranausko Anykščii[ šilelio ištraukas), ketvirti - naujiems mokslo tyrimams pristatyti (pavyzdžiui, doktoranté Gintaré Galinie-né kalbéjo aktualia tema „Universiteui leidybos špecifiká Lietuvos kontekste"), dar kiti - ka-tedros nariy jubiliejams ( seminaras „Aš, Tu ir Homeras" buvo skirta lekt. Vydos Bajarunienés 50-mečiui ir asist. D. Šakavičiutés 60-mečiui) ir kt.
Apie Literatúros istorijos ir teorijos kate-dros kuruojamy „Muzyny" pasakojajo vadové doc. Dalia Jakaité: „2011 m. rudenj pradéjo veikti LITK literary klubo Múzynas interne-tinis puslapis (www.muzynas.blogspot.com), kurj jsteigé tuometiné literaturologijos ma-gistranté Rita Gudénaité-Špokauskiené. Tiek praéjusiu mety pabaigoje, tiek ir dabar svetainé
vis pasipildo naujais poezijos, prozos, dramos tekstais. \ šios literaturinés bendruomenés gy-venimy Jsitraukia ir ne tik HF kuriantieji. Inter-netiniame puslapyje galima rasti informacijos apie praéjusiy mety rudenj ir žiemy vykusiy keliy muzyniečiy kurybos vakarus, kur buvo skaitoma bei aptariama jy kuryba. Iš didesniy viešy skaitymy (klausytojy kone pilná ŠU bib-liotekos konferenčný salé) minétina poezijos ir muzikos popieté 2011 m. gruodžio 1-ajy: Hu-manitarinio fakulteto sukaktuvéms skirtame renginyje Naisiy vasaros teatro aktoriai skaité Múzyno literáty kuryby. Ir tai ne vienintelis draugystés su šiuo teatru ivykis. Praéjusiy mety gruodžio 20 d. Šiauliy apskrities Povilo Višins-kio bibliotekos saléje ivyko šio teatro spektak-lis „Tykus vakars", kurio teksty veiksmui pa-rašé muzynietés Edita Puskunigyté ir Ramuné Dambrauskaité (rež. Regina Steponavičiuté). Múzyno literatai publikuoja savo kuryby kultu-ros savaitraščiuose, ŠU laikraštyje."
Dar keletas fakty. Galime pasidžiaugti, kad katedra turi pirmajysavo istorijoje doktorant? -Bernadety Ramanauskien?. Jos doktoranturos studijoms vadovauja doc. Dalia Jakaité, rašo-mos disertacijos tema - „Moderniosios pran-cuzy dramos akiratis Juozo Glinskio dramose" (bendra VDU, ŠU, KU ir LKI doktorantura).
Lekt. Nerijus Brazauskas 2011 m. vasary su studentais lituanistais vyko i tautosakos ir etnokulturos praktiky Stačiunuose (Pakruojo raj.). Džiaugiamés, kad iki šiol išsaugojome iš-važiuojamajy praktiky kurioje studentai, jauni žmonés, igyja unikalios patirties. Vél vyko tra-dicinis ŠU Botanikos sodo renginys „Odé pa-vasario džiaugsmui". Jau kelety mety lietuviy filogijos ir komunikacijos studijy programos antrakursiai parengia literaturinés programas. Ši karty pasirinkta tema - „Medžio stebuklas poezijoje" (vadové - doc. Dž. Maskuliuniené). ŠU bibliotekoje Nacionalinés bibliotéky sa-vaités metu buvo atidaryta paroda „Skaitymas paveiksléliuose ir gyvenime", kuriy parengé butent Literatúros istorijos ir teorijos katedra.
240
{teiktos literatus studentus paskatinančios stipendijos. 2011 metais Povilo Višinskio sti-pendijy pelné minétoji lituanisté Edita Pusku-nigyté, o Pranés Masiokaités-Visockienés sti-pendijy - lituanistés Laura Arnotaité ir Edita Zalupaité. Laura Arnotaité studijuoja ŠU lite-raturologijos magistranturoje.
Ir dar daug visko buta: dalyvauta mokslo projektuose, skaitytos paskaitos pagal vy kdo-my Erasmus programy talkinta miesto ir aps-krities kulturos renginiuose.
Birželi patraukéme \ Ryty Lietuvy. Jspudi padaré Etnokosmologijos muziejausbokštai, ne-toliese esantis Žvaigždžiy laukas. Tačiau nuosta-biausias šios kelionés atsiminimas - pro Molé-ty observatorijos teleskopy pamatytos tolimos paslaptingos žvaigždés, ukai: dvinaré žvaigždé Albireo, Heraklio pažasties spiečius... Mateme ir Saturny ir jo žiedus! Tikrai suprantama, ko-dél tiek daug poety jkvéptai rašé ir teberašo apie žvaigždétydangy... „Užmigo žemé. Tik dangaus / Neg^sta akys sidabrinés" (Maironis).
Džiuljeta Maskuliuniené
241
Informacija autoriams
1. Pagrindinés Literatúros kalbos yra lietuviy, angly, rasy, vokiečiy, prancúzy. Išimtiniais atvejais publikacijos gali búti skelbiamos ir kitomis kalbomis.
2. Literaturoje skelbiami mokslo straipsniai, archyviné medžiaga, vertimai, recenzijos, diskusijos, mokslinés veiklos apžvalgos. Straipsniy, archyviniy publikacijy apim-tis - iki 1 autorinio lanko (40 000 spau-dos ženkly), apžvalgos, recenzijos - iki 0,5 autorinio lanko (20 000 spaudos ženkly). Tekstus pageidautume gauti dviem A4 formato popieriaus lapy egzemplio-riais, spausdintus kompiuteriu, geriausia Windows 98 versija, 12 punkty Times New Roman šriftu, 1,5 eilutés intervalu. Prie spausdinto teksto prašome pridé-ti ir elektronin? teksto versijy (galima siysti elektroniniu pastu). Tekstai turi búti sutvarkyti pagal Literatúros teksty rengimo principus (žr. internetin? sve-tain? www.leidykla.eu/mokslo-darbai/ literatura/).
3. Literatúros numeriy turinys planuo-jamas 1-2 metus \ priekj. Informacijy apie numatomy numeriy tematiky galima rasti internetinéje žurnalo svetainéje arba gauti redakcijoje.
4. Literatúrai teikiami mokslo straipsniai turi atitikti tokioms publikacijoms keliamus reikalavimus. Juose turi búti suformuluotas moksliniy tyrimy tikslas bei metodologija, aptarta nagrinéjamos problemos tyrimy búklé, pateikti ir pa-grjsti tyrimy rezultatai, padarytos išva-dos, nurodyta naudota literatura. Prie lietuviškai skelbiamo mokslinio straips-nio turi búti pridéta anotacija lietuviy kalba ir ne mažiau kaip 600 spaudos ženkly apimties santrauka angly, vokie-čiy, rusy ar prancúzy kalba, o prie skelbiamo nelietuviškai - anotacija užsienio kalba ir ne mažiau kaip 600 spaudos ženkly apimties santrauka lietuviy kalba. Prie archyvinés medžiagos publikacijos, recenzijos, diskusijos, apžvalgos pridedamos tik anotacijos lietuviy ir užsienio kalbomis.
5. Literatúrai teikiami mokslo straipsniai yra vertinami ne mažiau kaip dviejy re-daktoriy kolegijos paskirty recenzenty, iš kuriy bent vienas yra ne redaktoriy kolegijos narys. Recenzenty pavardés neskelbiamos. Straipsnio pabaigoje re-dakcija nurodo datas, kada jis gautas ir kada priimtas publikuoti.
Išsamesn? informacijy apie teksty tvarkymo reikalavimus galima rasti ir ankstesniuo-se žurnalo numeriuose: Literatura 38 (1), 2000; Literatura 39^12 (1), 2000.
242
LITERATURA 2012 54(1)
Mokslo darbai
Vyriausioji redaktore Regina Rudaityté Atsakingoji redaktore Genovaité Dručkuté Lietuvin kalbos redaktore Danuté Petrauskiené Angín kalbos redaktore Aurelija Juškaité Viršelio dailininkě Audroné Uzielaité Maketavo Ilona Svedovaité
Už straipsnin turinj atsako autoriai
18,90 aut. 1. 15,25 sp. 1.
Tiražas 100 egz.
Išleido Vilniaus universitetas,
Vilniaus universiteto leidykla
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius
Spausdino UAB „Baltijos kopija" Kareiviiig. 13B, LT-09109 Vilnius