SENOJI LIETUVOS LITERATÜRA
37
issn 1822-3656
Naujausi lituanistikos atradimai ir siuolaikine istorine vaizduote
VILNIUS 2014
Redakciné kolegija vyriausiasis redaktorius
doc. dr. MINTAUTAS ČIURINSKAS (filologija) Lietuviu literatúros ir tautosakos institutas
doc. dr. DALI A DILYTĚ (filologija) Lietuviu literatúros ir tautosakos institutas
prof. dr. PIETRO U. DIN1 (kalbotyra) Universita di Pisa
prof. habil. dr. JOLANTA GELUMBECKAITĚ (kalbotyra) Goethe-Universität Frankfurt am Main
doc. dr. DARIUS KUOLYS (filologija) Lietuviu literatúros ir tautosakos institutas
doc. dr. ILJA LEMEŠKIN (filosofija, filologija) Univerzita Karlova v Praze
doc. dr. SIGITAS NARBUTAS (filologija) Lietuvos mokslu akademijos Vrublevskiu bibliotéka
dr. ŽIVILÉ NEDZINSKAITÉ (filologija) Lietuviu literatúros ir tautosakos institutas
doc. dr. ŽANA NEKRAŠEVIČ-KAROTKAJA (filologija) Baltarusijos valstybinis universitetas (Minskas)
habil. dr. JAKUB NIEDŽWIEDŽ (filologija) Uniwersytet Jagielloňski (Krokuva)
dr. MAGDALENA ŠLUSARSKA (filologija)
Instytut Badaň Literackich Polskiej Akademii Nauk (Varšuva)
prof. habil. dr. SERGEJUS TEMČINAS (kalbotyra) Lietuviu kalbos institutas
prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITÉ (filologija) Vilniaus universitetas
dr. MIKAS VAICEKAUSKAS (filologija) Lietuviu literatúros ir tautosakos institutas
dr. ASTA VAŠKELIENÉ (filologija)
Lietuvos istorijos institutas, Lietuviu literatúros ir tautosakos institutas
15 67
109
174 192
235 257
Sudaré ir parengé ŽIVILÉ NEDZINSKAITÉ Redagavo ONA DAUKŠIENÉ ir ASTA VAŠKELIENÉ I anghi kalba verte DIANA BARTKUTĚ-BARNARD
279
Projekty pagal „Nacionaline; lituanistikos plétros 2009-2015 metij programa" finansavo Lietuvos mokslo taryba Projekto finansavimo sutarties Nr. LIT-7-42
284
© Rokas Gelažius, apipavidalinimas, 2014
© Lietuviii literatúros ir tautosakos institutas, 2014
Išeina dukart per metus ISSN 1822-3656
Senoji Lietuvos literatura referuojama tarptautinéje duomemj bazéje MLA International Bibliography
315
323
333
SENOJI LIETUVOS LITERATURA, 37 K
NYGA, 2014 ISSN 1822-3656
Vaidas Šeferis
„Žiemos rúpesčiij" pradžia kaip Metli struktúros kodas
ANOTACIJA. Straipsnyje analizuojama Kristijono Donelaičio „Žiemos rúpesčiu" pradžia iraptariami speciřiniai Donelaičio poetikos dalykai: jtampa tarp ciklinio ir tiesinio laiko, „tvarkos" ir „netvarkos" kategorijos (kurios leidžia adekvačiau supras-ti Donelaičio poetinio universumo saranga^ nei „gamtos" ir „kultúros" distinkcija), teksto sintagminé struktura. Siúloma jvesti trečiaja^ Metif personažii ruš}, atsidu-riančia^ tarp „doruju" ir „nedorélhj". Formuluojama mintis, kad Metai yra keturiij savarankiškq kúriniii poetinis ciklas, neturintis sintagminiame plane jtvirtintos privalomos atskirij daliq skaitymo tvarkos.
REIKŠminiai ŽODŽIAI: Donelaitis; Metai; lietuviu literatura; senoji literatura; teksto rišlumas; sintagma; paradigma; šnekamasis diskursas; makrokompozicija; mikrokompozicija; kompozicija; ciklinis laikas; tiesinis laikas; izotopija.
fVADAS
Kristijono Donelaičio Metai - klasikinis lietuviii literatúros veikalas. Žvelgiant j pasaulinés donelaitikos bibliografija^ gali susidaryti jspúdis, kad apie Me-tus jau viskas esminga pasakyta. Tačiau klasika niekada nesiliauja stebinti, o Donelaičio poezija - juo labiau. Viena didžiqjq šios poezijos mjsliii tebelieka neišspr^sta. Tai - Mety. kompozicijos klausimas: iki šiol neturime patikimo atsakymo nei dél atskirii šio kúrinio daliii santykio, nei dél kiekvienos dalies vidinés sarangos ypatybiij.
Nežinome, koks buvo Donelaičio sumanymas - parašyti vienq poema^ ar keturiij savarankiškii kúriniii poetinj cikl^. Ši problema iškilo XIX a. rengiant
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
pirmuosius Donelaicio Rasty leidimus. Mety kaip vieno ir vientiso kürinio samprata^ jtvirtino Liudvikas Reza1. Sj poziürj peremeXXa. lietuviii literatüros tradicija, o galutinai jtvirtino 1977 m. Vilniuje isleisti akademiniai Donelaicio Rastai*. Visiskai kitaip galvojo Georgas Nesselmannas ir jam pritariantys velesni tyrejai, anot kuriq, keturi Donelaicio metij laikai laikytini atskirais küriniais (ne viena poema), o J14 parasymo (bet ne skaitymo) eile pagal Hol-felto nuorasa^ nustatoma taip: Rg, Zr, PI, Vd3.
Daug klausimij kelia ir atskirij Mety daliii vidine saranga. J11 tekstas kartais pletojamas nuosekliai, o kartais su ryskiais pertrükiais, grjztant prie anksciau aptarti} dalykij ir jtraukiant j pasakojima^ naujus. Nei tarp atskirij Metif daliii, nei jir viduje nera nuoseklaus siuzeto (betyra ilgokij jo fragment^), nera vienti-sos personazii sistemos (bet galime atpazinti pagrindinius veikejus), ne visada aisküs pasakojimo laiko ir erdves santykiai (nors kai kur sie teksto parametral nekelia abejonhi). Kita vertus, must} ne akimirkai neapleidzia jausmas, kad Meten - vientisas poetinis pasaulis, o ne pabirij vaizdq koliazas. Taigi Mery pasakojimo principai yra mjslingi, reikalaujantys nauji} aiskinimii ir interpretacijij4.
Svarstant Meti} kompozicijos ir teksto rislumo klausimus, reikia atskirai analizuoti sio kürinio (ar keturiii küriniii) makrokompozicijq ir mikrokom-pozicij^. Pirmuoju atveju tyrejui rüpi keturiii Metij. daliq tarpusavio santykiai
1 Zr. Liudviko Rezos prakalbq 1818 m. Metq leidimui: Ludwig Jedemin Rhesa, „Vorbericht", in: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. L.J. Rhesa, Prof. d. Theologie, Königsberg: Gedruckt in der Königl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei, 1818, p. V-XXI.
2 Placiau apie tokiq Metu visumos samprata^ zr.: Leonas Gineitis, „fvadas", in: Kristijonas Donelaitis, Rastai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 13-15.
3 [Georg Hans Ferdinand Nesselmann,] „Vorrede", in: Christian Donalitius Littauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag von Hübner & Matz, 1869, p. III-XIV.
4 Is anksciau pasirodziusiq Donelaicio kürybos interpretacijii esmingij jzvalgij apie Metu kompozieija^ ir risluma^ yra pateike^ (be Rezos, Nesselmanno ir Gineicio) Rimvydas Silba-joris, Tomas Venclova ir Saulius Zukas. Zr. Rimvydas Silbajoris, „Teksto plotmiij santykiai Donelaicio Metuose", in: Egzodo Donelaitis: Lietuviii iseiviq tekstai apie Kristijonq Donelaitj, sudare ir parenge Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Aidai, 2001, p. 403-425; Tomas Venclova, „Erdve ir laikas Donelaicio „Metuose"", in: Idem, Viltiesformos, Vilnius: Lietuvos rasytojq sajungos leidykla, 1991, p. 261-266; Saulius Zukas, „Donelaicio Mety rislumo klausimu", in: Idem, Zmogaus vaizdavimas lietuviu literatüroje, Vilnius: Baitos lankos, 1995, p. 92-109.
VAIDAS SEFERIS. „Ziemos rupesciq" pradzia kaip Mety strukturos kodas
ir J14 sudaromos visumos sisteminiai bruožai. Antruoju atveju analizuojamos kiekvienos Mety dalies epizodij junglumo ir teksto rišlumo problemos. Mety makrokompozicijq šiij eilučiij autorius yra išsamiai aptares atskirame straips-nyje5. Todél šjkart norétusi susitelkti prie mikrokompozicinés analizés. Jos objektu pasirinkta „Žiemos rúpesčiq" pradžia. Skaitant ir interpretuojant šiq Mety dali, tikimasi atpažinti ne tik jos spectrin^ vietq ir unikalii skambesj Mety poetinéje visumoje, bet ir bendruosius Donelaičio poezijos kompozici-jos principus. Norétume pateikti interpretacinj pjúvj, kuris atvertii giliuosius Donelaičio poetikos démenis ir padétq geriau suprasti jo kuryb^.
MÚS14 svarstymai remiasi keliomis interpretacinémis prielaidomis, kurias čia butina paminéti:
1. Pars pro toto: straipsnyjeanalizuojamapalyginti nedidelé Žr6dalis (nuo 1 iki 207 eilutés), tačiau joje atsiskleidžiantys teksto organizavimo principai galioja ir kitose Mety dalyse.
2. Metai laikomi keturřq savarankiškq kúriniii poetiniu ciklu, o ne viena poema.
3. Metai priklauso sakytinés literatures sferai - juos reikia skaityti balsu (arba jq klausytis). Su tokiu teksto pobúdžiu tiesiogiai siejasi ir jo rišlumo principai.
4. Metams búdinga struktúriné asimetrija: tekstas yra griežtai organizuotas paradigminés plotmés ir silpnai - sintagminés plotmés atžvilgiu.
Straipsnyje šhi teiginiii patikimai jrodyti nejmanoma, tad turime skaitytojij nuolankiai paprašyti šiuokart juos priimti kaip postulatus7. Tačiau tikimés, jog pateikiami pavyzdžiai vis delto jtikins, kad siúloma Donelaičio poetikos interpretacija gali pasakyti šj tq nauja apie Mety kompozicijos principus.
5 Vaidas Šeferis, „Kristijono Donelaičio Mety kompozicijos problemos", in: Literatura, 2012, t. 54 (1), p. 39-55-
6 Donelaičio kürinius žymime filologinéje tradicijoje jsitvirtinusiais akronimais: Zr - „Žiemos rupesčiai", Pl - „Pavasario linksmybés", Vd - „Vasaros darbai"; Rg - „Rudenio gérybés", Pp - „Pričkaus pasáka apie lietuvišk^ svodba", T - „Tesinys" („Fortsetzung"). Pasakéčiy. pavadinimi} netrumpiname.
7 Čia siülomi teiginiai ir hipotezés remiasi Metu teksto tyrimais, kuriuos autorius atliko reng-damas monografie Kristijono Donelaičio Metli rišlumo klausimai, - pateikti postulatai joje yra aptariami išsamiai. Monografijos rengima^ remia Lietuvos mokslo taryba pagal Lietuviu literatüros ir tautosakos instituto vykdoma^ projekty „Donelaitis. 300" (sut. Nr. LIT-7-8).
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
CIKLINIO IR TIESINIO LAIKO SANTYKIS METUOSE
„Žiemos rupesčiij" pradžiayra vienas tobuliausiij Donelaičio poezijos pavyzdžhi. {démus klausytojas šioje vietoje visada sustoja ilgéliau, norédamas jsiklausyti j eilučiii skambesj ir tiesiog pasigrožéti poezijosvyksmu. Iškalbinga tai, kad Kris-tijonas Gotlybas Milkus - pirmasis filologas, pateikes savo raštuose Donelaičio poezijos citatij, - didžiumq cituojamq fragmentu^ ima bütent iš Žr pradžios8. Tačiau Žr pradžia svarbi ir dél kitii priežasčhi - jos mikrokompozicijoje išryš-kéja svarbüs Donelaičio poetikos dalykai, büdingi visam Mety poetiniam cildui.
Analizei pasirinkome pirmajj Žr trečdalj - nuo i iki 207 eilutés9. Ši teksto atkarpa néra vienalyté ir skyla j smulkesnius fragmentus. Analizuodami teks-tq, pabandysime juos aptarti nuosekliai - taip, kaip jie išdéstyti Donelaičio. Tačiau, ieškodami struktüriniii paralelní, nevengsime digresijij ir j kitas Mety ciklo dalis.
Pirmiausia perskaitykime Žr pradžia^ (iki 71 eilutés) ir apsvarstykime jos bendrajj planq bei funkcijas. Prieš müsij akis - jvadinis kraštovaizdžio apra-šymas. Skamba ramus pasakotojo balsas, kurio paties beveik nereflektuoja-me - visas démesys sutelktas j piešiamo pasaulio garsus ir formas. Musij vaiz-duotéje susiformuoja pasakojimo horizontas: nubréžiamos regimosios erdvés ribos (laukai, kalvos, ežeras, pušynai), nusakomas pasakojimo dabarties laikas (advento pabaiga, prieš Kalédas, Žr 15-16). Poetinis erdvélaikis užpildomas gamtos galiij - véjij, šalčio, saulés - ir gyvünu bei žmonhi judesiais ir jii kelia-mais garsais. Panašiai Donelaitis praděda ir PI bei Rg, - taigi Žr pradžia turi savo struktürinius atitikmenis kitose poetinio ciklo dalyse. Turédami prieš akis Žr tekstq ir prisimindami kitus metij laikus, teksto pradžios funkcijas galétume nusakyti taip:
1. {vadinés scenos nurodo, kurioje metti ciklo vietoje yra pasakojimo da-bartis. Kartais ji jvardijama labai konkrečiai (Žr - prieš Kalédas, Vd - prieš Sekmines), kitur - bendresniais bruožais (Pl, Rg).
8 Septyni Donelaičio poezijos fragmentai (Rg: 1-2, 4-6; Žr: 1-2, 8-9, 11-13, 4°~42> 46-48) cituojami kaip tobulos poezijos pavyzdžiai jo 1800 m. išleistoje lietuviij kalbos gramatikoje, kurioje yra skyrelis apie lietuviu eilédarq „Kurze Anleitung zur littauschen [sie] Poesie", žr. Christian Gottlieb Mielke, Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre, Königsberg: Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerey, 1800, p. 193-194.
9 Tai vien techninis apsisprendimas: nuo 1 iki 207 eilutés Žr tekste atpažjstame tam tikrq rišlij temi( bloka, o nuo 208 eilutés ima ryškéti nauja térmi konsteliacija.
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rQpesčiq" pradžia kaip Meŕy strukturos kodas
2. {vadinés scenos nusako pagrindiniij teksto aktantii10 santykius. Žr pra-džioje aptariamos gamtos universalijos (dangus, saulé, šaltis, šiluma, véjai), plačiu žvilgsniu apmetamas kraštovaizdis (laukai, miškai, ežerai), tiksliai řiksuojami gyvúnijos ir žmonijos judesiai, tačiau dar néra jokio konkretaus jvykio, fabula dar neplétojama. Žvilgsnis ritmingai leidžiasi ir kýla, vaizdas artéja ir tolsta, mums parodomos smulkios detalés ir bendroji panorama: šis steigiamasis judesys pakartojamas kelis kartus". Dél šio judesio poetiné erd-vé klausytojo s^monéje jgauna túrj ir yra užpildoma figúromis. Pajuntame bendrajj prieš mus atsiveriančio pasaulio pulsq, imame suvokti, kokios jégos jame veikia, kur link nukreipti judeshj vektoriai, kurie aktantai aktyvús, o kurie - pasyvús, kam tenká daug démesio, o ko visai nematyti, ir pan.
3. Jvadinésscenosaktyvinaciklinj laiko suvokima^ tekste. Priešios funkcijos sustosime ilgéliau. Žr pradžioje prisimenama, kaip „dabarties" kraštovaizdis atrodo kitais metli laikais:
Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarj linksma.
Šventém ir žoleles jo margas sau nusiskyném,
O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigém,
Ten pusnynai su baltais kalnais pasidaré,
Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipyné. (Žr 35-39)12
Aktanto savoka^ skolinamés iš teksto semiotikos teorijos - tai terminas, abstraktesnis už „vei-kéjq", kuriuo jvardijama bet kas, kasdalyvauja naratyviniame veiksme, - asmenys, gyvünai, daiktai, abstrakcijos. Formalita prašme aktantas yra sintaksiné figura, kuriai suteikiamos tam tikros modalinés reikšmés: „Aktantas - formalus sintaksinis vienetas: tas, kuris veikia ar yra veikiamas [...]. Skiriami trys pagrindiniai aktantai: adresantas (léméjas), subjektas ir vertés objektas. [...]" (Kestutis Nastopka, „Semiotikos terminu žodynélis", in: Algirdas Julius Greimas, Struktúriné sémantika. Metodo ieškojimas, iš prancüzii k. verte Kestutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 337). Plačiau apie aktantus žr. Algirdas Julien Greimas, Joseph Courtés, Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du langage, Paris: Hachette Livre, 1993, p. 3-4; Algirdas Julien Greimas, Sémantique structurale: Recherche de méthode, antrasis trečiojo leidimo tiražas, Paris: Presses Universitaires de France, 2007, p. 172-191; Algirdas Julius Greimas, Struktúriné sémantika. Metodo ieškojimas, p. 226-250. Tomas Vendova ir Saulius Žukas panašiai aprašo vaizdo dinamik^ Rg pradžioje (Rg 37-54), žr.: Tomas Vendova, op. cit,, p. 263; Saulius Žukas, op. cit., p. 103-109. Donelaičio küriniai cituojami iš šio leidimo: Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1977. Dékoju Regimantui Tamošaičiui už leidima^ naudotis jo parengtu kompiuteriniu Raštuose pateikiamo Metu teksto perrašu.
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
santykius. Žr pra-:is, šiluma, véjai), i, ežerai), tiksliai jokio konkretaus si ir kýla, vaizdas roji panorama: šis lesiopoetiné erd-romis. Pajuntame rokti, kokios jégos ctantai aktyvüs, o tyti, ir pan. Prie šios funkcijos ties" kraštovaizdis
is, abstraktesnis už „vei-le, - asmenys, gyvunai, dra, kuriai suteikiamos enetas: tas, kuris veikia :as (léméjas), subjektas žodynélis", in: Algirdas neužij k. verte Kestutis ntus žr. Algirdas Julien léorie du langage, Paris: : structurale: Recherche iitairesde France, 2007, 1 ieškojimas, p. 226-2,50. lgpradžioje(Rg 37-54), -109.
is, Raštai, Vilnius: Vaga, larengtu kompiuteriniu
Pasakojimo dabartis reflektuojama viso metq ciklo veidrodyje. Vieta, iš kurios žvelgiama j pasaulj, nesikeičia - su meUi laikais kinta tik iš šio taško aprépiamos erdvés spalvos, garsai ir nuotaika. Tokios reminiscencijos Metuose kartojasi ir kitur, užverdamos pasakojimo laika^ amžiname rate, plg. Rg ir Pl:
Ak, kur dingot, giedros jus gi pavasario dienos,
Kaip mes, pirmqsyk stubos atverdami langus,
Šildantj šiltos saulelés spindulj jautém?
Lyg kaip sapnas koks, kurj miegodami matom,
Ogi pabude^ jo po tam trumpai paminéjam,
Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.
Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,
Nei kisielius ant ugnies pleškédami teška.
Vislab, kas pas mus lakstydams vasarq šventé
Ar plezdendams ant laukij linksmai šokinéjo,
Vislab, kas linguodams ik debesif pasikélé
Ir, pasidžiaug^s taip, grüdelius su vabalu valgé,
Vislab jau prastojo mus ir nuléké sléptis. (Rg 22-34)
Vislab, kas rudens biaurybéj numiré verkdams, Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo Ar po savo keru per žiemq buvo miegojes, Vislab tuo pulkais išlindo vasara^ sveikint. (Pl 9-12)
Šis erdvés irvietosstabilumasMery naratyvinéjestrukturojeyra labai reikš-mingas: Donelaičio poetiniame cikle svarbu ne tai, kas dabartyje nauja, bet tai, kas nuolat kartojasi. Mery žmogus žvelgia aplink save, stebédamas amžinq dangaus skliauto judesj, amžinq mettj laikt} kaita/3. Tiesa, Metuose esama ir tiesinio laiko raiškos - jj mini pasakotojas ir dorieji bürai, kalbédami apie ar-téjančiq pasaulio pabaig^ ir žlungančiq žmonitj dorq. Tai - vienakrypčio laiko suvokimo ženklai. Tačiau ciklinis laikas Metuose aiškiai dominuoja ir lemia specifinj pasakojimo pobüdj. Tai yra pastebéjes Vendova:
Plg. Dalia Dilyté, „Kristijonas Donelaitis", in: Senosios Lietuvos literatura 1253-1795, sudaré Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuvhi literatüros ir tautosakos institutas, p. 360-361.
VAIDAS ŠEFER1S. „Žiemos rupesčiq" pradžia kaip Mefy strukturos kodas       1 97
Donelaičio visuomené anaiptol néra pirmykšté. Vis delto jo herojai kartoja ir tuři kartoti mitinio laiko patyrimq - elgtis kaip tévai. Amžinai tas pat yra kosminis gam-tos ritmas ir darbq ritmas; kiekvieno gyvenimas pakartoja tai, kas jau ne syk{ buvo ir bus. Néra individualit} likimii - pati ju savoka atsiranda vélesnéje epochoje.14
Metli pasakojimas, uždarytas reminiscencijij rate, neturi nuoseklios fabu-los. Nes tokia fabula tegali búti realizuojama tiesinio laiko savoka remiamoje pasakojimo struktúroje: joje turi búti aiškiai pažyméta jvykitj pradžia, plé-tojimosi kreivé ir pabaiga. Visi šie elementai suponuoja tai, kad aprašomasis pasaulis keičiasi, evoliucionuoja judédamas nuo jvykitj pradžios iki pabaigos. Tačiau Metu pasaulis - inertiškas, nelink^s keistis, bet koks pokytis jame -dažniausiai j bloga. Šiam semiotiniam pasauliui nebúdingi modernaus na-ratyvo matmenys. Tačiau šiuolaikinis skaitytojas yra taip jprat^s prie tiesinio laiko diktuojamos pasakojimo logikos, kad trúks plyš jos ieško ir Metuose, taip paklodamas pamatus nesusipratimui.
Tiesa, Metuose esama ir nuosekliai pasakojamq jvykiq, tai - biblinés Adomo ir Ievos gyvenimo parafrazés (Pl 363-397), pasakojimas apie gerajj Amtsrotq (Vd 136-258), Krizo dukters vestuvés (Rg 82-256), Pričkaus mirtis (Žr 379-467) ir kt. Taigi tam tikrose Metu atkarpose fabula veikia. Tačiau pačiq šiti atkar-pij tarpusavyje jau nebegalime aiškiai susieti priežasties ir pasekmés, pradžios ir tesinio santykiais. Šiuolaikiniam skaitytojui skausmingai trúksta logikos, kuria remdamasis jis galéttj paaiškinti epizodtj sek^, tarkime, Pl tekste. Meřy teksto rišlumq reikia aiškinti kitokiais - tiesiniu laiku neremiamais - principais.
Tiksliausia búttj pasakyti, kad Metuose laikas suvokiamas dviem skirtingais búdais, kurie - budami iš principo nesutaikomi - tekste pasireiškia dažnomis laiko anomalijomis: kartais laikas tartum dingsta (pvz., nežinome, kiek jo praéjo ar nepraéjo tarp pasakotojo ir Pričkaus monology Žr 116-117), kitur jis savotiškai kondensuojamas (Vd nuo šienapjútés staiga peršokama j rugia-pjút^, Vd 447-482)15. Viena vertus, Metu pasaulj gaubia ciklinio laiko sféra, kurioje viskas sukasi ratu ir kartojasi, o kai kuriuos vidinius šios sferos taškus lyg voratinkliij gijos sieja vidiniai jvykiti vektoriai. Kita vertus, tiesinis laikas -užuominos apie pasaulio pabaiga^ ir neregétq žmoniij dorovinj nuopuolj - cik-
14 Tomas Vendova, op. cit., p. 265.
15 Plg. Venclovos pastabas apie Metq laika; Ibid., p. 264.
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
linj laik^veikiatartum isorine gravitacine jega ir jj deformuoja. Ciklinio laiko sferoje atsiranda jtrukirmi, ji netenka simetrijos. Mery zmogaus samoneje jau susiformavo totalios dabarties taskas, kurio su praeitimi nesieja jokios paraleles: pig. du kartus skirtingose dalyse nuskambanciq frazq Ak, katrul jau cesas musu nelabs nusibaste! (Rg 877, Zr 392).
Tiesinio laiko kilme Donelaicio poetiniame pasaulyje - ambivalentiska. Viena vertus, tokia laiko savoka susijusi su eschatologine krikscionybes tradi-cija ir joje svarstoma pasaulio pabaiga - zr. Selmo g^sdinimus artejancia apo-kalipse (Rg 856-877)16. Kita vertus, tiesinis laikasyra ir modernios savimones zenklas, ateinantis kartu su agresyvia naujaja realybe - nesamas svetimtauciii, moderniii mokslrj ir laisvamaniq, pig. tame paciame apokaliptiniame Selmo monologe esancius zodzius:
Mes lietuvninkai, pirm to nepazindami sviet^, Dingojom vis, kad tik sveisteris ir prancuzas Zmones su svetimais savo mokslais moka supainiot Ir kad vokieciai tikt vogt ir keikt nesigedi. (Rg 878-881)
Taciau simptomiska, kad Selmas, prig^sdin^s klausytojus artejancio pasaulio galo vaizdais, savo monologa_ baigia vel grjzdamas j jaukiq narrni aplink^, kurioje laikas sukasi amziname rate:
Ant jau Mertyno nulydejom didelq: svent^,
O adpentai su Kaledoms jau prisiartin.
Vei kaip is vakarii tamsiu rustaudami vejai
Vel jau j ziemius bei rytus pradeda trauktis
Ir ziemos salcius pas mus j Lietuvq varo.
Ak, jau skubinkimes ben veik stubas pasisildyt
Ir gaspadoriskai stonias galviju paprovyt,
Kad, minau, nieks, nei parsuks turets nesusaltu. (Rg 893-900)
Eschatologinius Donelaicio kurybos motyvus issamiai aptare Darius Petkunas, zr. jo straips-nius: Idem, „Poema „Metai" - pamokshi rinkinys?", in: Tiltai, 1998, Nr. 2-3, p. 129; Idem, „Kunigo Kristijono Donelaicio ganytojiska veikla, teologiniai motyvai „Metuose" ir kituose rastuose", in: Biblija ir literatura, (Tiltai. Priedas: Mokslo darbai, Nr. 27), Klaipeda: Klaipedos universiteto leidykla, 2005, p. 75.
VAIDAS SEFERIS. „Ziemos rupesciq" pradzia kaip Metlj strukturos kodas
Taigi tiesinio laiko nešamq istorinés samonés aktyvumq ir nerima^ vis dar slo-pina jauki ir pažjstama ciklinio laiko sféra, kurioje telpa didžioji Merl/ poetinio pasaulio dalis.
„ŽIEMOS RUPESČIV" PRADŽIA - FONETIKA IR SÉMANTIKA
Krinta j akis žiemos peizaže ryškiai jrašyta semantiné gasdinimo / baimés izo-topija17: žiemos narsai (t. y. jsiútis) rústaudami grjžta (Žr i), šiaurys pasišiau-šqs mus atlekia gandyt (Žr 2), dél žiemos barniij užšaja ežerai (Žr 6), laukus žiemys nugandino bardams (Žr 8), véjai darganas [ pietus nubaidé (Žr 27-28), žiema nei pikčiurna su šúdais rudenio barés (Žr 29-30), kerpléšos ir kelmai nusigasta žiemio (Žr 46-47), vétros rústauja ir pjaujasi (Žr 50), mus baugin braškédami šalčiai (Žr 54), paukščius žiemos smarkums [ šaltq gire^ nubaidé, o mus j stubq suvaré (Žr 55-56), paukščius išgasdina šalčiai, o mums žiemys grumzdžia (t. y. grasina) (Žr 59-60). Žiema ir véjas čia mitologizuojami: žiema vaizduojama kaip pikčiurna moteris, o véjai ir vétros přiměna baisius pléšrúnus (Žr 2, 30, 50). Klausomés pasakojimo apie piktq šalčio dievybe^ - ji buvo nugaléta ir išvaryta, o dabar sugrjžta keršyti (Ant žiemos narsai jau vél
17 Diskurso izotopijos savokq } teksto semiotik^ jvedé Algirdas Julius Greimas. Elementariau-siq jos apibréžim^ pateikia K^stučio Nastopkos sudarytas „Semiotikos terminq žodynélis": „Izotopija - tolydinis seminiij kategorijii kartojimasis sintagminéje pasakymo sklaidoje, sudarantis diskurso prasmés t^stinumo ir vientisumo jspüdj" (K^stutis Nastopka, op. cit., p. 342-343). Plačiau apie izotopijq žr. Algirdas Julien Greimas, Joseph Courtés, op. cit., p. 197-199; Algirdas Julien Greimas, Sémantique structurale, p. 69-101; Algirdas Julius Greimas, Struktúriné sémantika, op. cit., p. 107-144. Kiek supaprastinant, tam tikru semij kartojimasis leidžia tekste atpažinti ryšj tarp skirtingo pobudžio leksemii, pasakymi} ar dides-nii{ teksto vienetq - iš šio atpažinimo proceso ir kýla musil jspudis, jog tekstas yra vientisas ir prasmingas. Ant pasikartojančiii semii „siůlo" suverti skirtingi teksto raiškos piano vienetai (žodžiai, pasakymai, pastraipos) sudaro savotiškas gijas, besidriekiančias teksto „künu" -tai iryra diskurso izotopijos. Ir atvirkščiai, nerišliame tekste pasigendame pasikartojančiu semii (esame konfrontuojami su vis naujomis jij konsteliacijomis) ir nesugebame patikimai identifikuoti pagrindiniq teksto izotopijq. Skaitant Metus, musil identifikuojamos izotopijos virsta kertiniu argumentu, kalbant apie kürinio vientisuma^ ar pabirumq. Todél esminis čia tampa siülomij izotopijii patikimumo klausimas. Francois Rastiero interpretacinés seman-tikos aparatas, kuriuo remiamés savo darbuose, perima Greimo izotopijos apibréžimq, bet siůlo specifinius izotopijii identifikavimo ir klasifikavimo modelius, žr. Francois Rastier, Sémantique interpretative, Paris: Presses Universitaires de France, 1987, p. 87-140.
SENOJl LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
14 vis dar slo-Aety poetinio
rüstaudami grižta. Žr i; Ir tykám kampe žiemos n'atbodami keršto. Žr 62). Žemé ir jos gyviai - jskaitant ir žmogii - baimingai traukiasi jai iš kelio ir stengiasi pasislépti18.
Žiema ir šaltis Žr tekste siejami su šaižiais ir toli sklindančiais garsais, -tekste gausu šj sinkretinj jspüdj perteikiančiii žodžiq:
ANTIKA
) / baimés izo-lurys pasišiau-(Žr 6), laukus .dé (Žr 27-28), léšos ir kelmai i), mus baugin ^ gire nubaidé, i, o mums žie-.tologizuojami: rimena baisius čio dievybe^ - j i is narsai j au vél
rias. Elementariau-íerminy. žodynélis": asakymo sklaidoje, s Nastopka, op. cit., )h Courtés, op. cit., 101; Algirdas Julius ant, tam tikru semii ., pasakymij ar dides-;kstas yra vientisas ir iiškos piano vienetai čias teksto „kunu" -ame pasikartojančitj .'sugebame patikimai íkuojamos izotopijos riq. Todél esminis čia terpretacinés seman-pijos apibréžim^, bet 1 žr. Francois Rastier, 87, p. 87-140.
Kelias, kad jj mégina trenkt šokinédami ratai, Nei koks búbnas jtemptas dél pašalo trinka. Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia. (Žr 11-13)
Žiemos garsq šaižumas jrašytas tekste ir fonetiniu lygmeniu, kuriame kar-tojasi - vieni ar priebalsiii grupése - sibiliantai s, z, š, z bei afrikáta č. Tai sukelia véjo švilpimo ir sniego gurgždéjimo jspúdj: „Ant žiemos narsai jau vél rústaudami grjžta / Ir šiaurys pasišiaušesvél musatlekia gandint" (Žr 1-2)19.
Onomatopéjiné Žr pradžios raiška leidžia prisiminti Rg pradži^, kurioje buvo perteikiami jmirkusios žemés garsai (Rg 16-17, 28-29). Žr pradžioje prie „rudens fonetikos" sugrjžtama dar kartq - nuo Žr 15 iki 25 eilutés prisi-menamos rudens darganos, kuriii garsai pamégdžiojami fonetiniame teksto lygmenyje20.
Intensyviq garsin^ žiemos raišk^ atliepia jos veržlumo jspúdis. Šalčiii ir véjii veiksmams nusakyti pasirenkami veiksmažodžiai, reiškiantys smarkius, ener-gingus veiksmus, kuriuos stebime atviroje erdvéje. Todél žiemos kraštovaizdis
Réza savo komentaruose pirmajam Metu leidimui šiame epizodě jžiuri antikinés tradicijos jtak^ ir nesieja jo su pagoniškuoju liaudies kultüros podirviu. Anot jo, pikčiurna žiema - tai ne kokia pruští ar lietuviii deivé, bet „tik alegoriné figüra" („nur eine allegorische Person"), panaši j roménq Furij^, nes nuo jos alsavimo züsta visa, kas gyva (Ludwig Jedemin Rhesa, „Anmerkungen zum vierten Gesänge", in: Das Jahr in vier Gesängen, p. 157-158). Šis ko-mentaras perimtas ir 1977 m. Raštuose (Kristijonas Donelaitis, op. cit., p. 384). Kitavertus, personifikuota žiema galéti} atitikti kai kuriuos liaudies kultüros mitologinius jvaizdžius (prisiminkime Užgavéniti papročiuose užfiksuotq žiemos ir vasaros dievybiq kovq). Pagaliau motyvo kilmé gali büti sinkretiška, derinanti antikin^ literatürin^ tradicij^ su rudimentiniais baltq mitologijos elementais. Dar plg. Žr 26-27, 31, 54.
Žaidžiama priebalsémis r, d, b, g: „Rudenis, ans dramblys. per daug nemandagiai drébdams" (Žr 17), be to, šili priebalsit; variacijas atliepia ritminga priešakiniij ir užpakaliniii balsiq kaita (ten pat). Kiek toliau kürybingai pasinaudojama jvairiomis balsés e kombinacijomis: „Beteškant purvams, nešvankq rudeni peiké" (Žr 23).
VAÍDAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčiq" pradžia kaip Mety strukturos kodas
201
\
Mety klausytojui atrodo neaprépiamai platus ir kupinas energingo vyksmo: „Ir šiaurys pasišiaušes vél mus atlekia gandint" (Žri);„Irtuo žiemiškai visurplez-dendami véjai" (Žr27); „Irsu rogéms vél skraidyt ir čiuožt pamokino" (Žr34).
Žr pradžiosveiksmažodžhi paradigmoje kartojasi ir antropomorfiné funk-cija - abstraktiems reiškiniams čia suteikiami žmogiški bruožai bei jausmai: gamtos stichijos pyksta, barasi, puola, keršija ir pan. Šitaip Žr erdvéje stebimas intensyvus vyksmas jgauna dramatiškos kovos bruožu - susiformuoja semio-tiniij pasijq struktura.
Pažvelgus iš kiek didesnio analitinio atstumo, Žr pradžioje jvairiais santy-kiais kartojasi ekstensyvumo (šiaurys atlekia; skraidyt ir čiuožt pamokino), erdvumo (toli atsiliepia; visur plezdendami) ir garsumo semos (ratai trenkia šokinédami; trinka nei búbnas). Tačiau čia pat tekste šia_ seminq struktury atsveria žiemos „užpultujir" reakcijq nusakantysveiksmažodžiai, kuriii seman-tikoje dominuoja priešingos - pasyvumo, uždarumo, tylos - semos:
Taipgi namai žuviii, kur varies vasara^ šventé,
Dél barniu žiemos nei su šarvais užsidengia
Ir tamsoj miegot kiekviena_ gyvuolj siunčia.
Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
Kad ir balos, ir klampynés pradeda rauktis.
Ir purvynai ji} teškét ir šliurpt pasiliauja. (Žr 5-10)
Taipgi dabar visi pasislépq gyvuoliai giriii, Vétroms vél berústaujant ir sumišai besipiaujant, Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, jsigúžtes, O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams. (Žr 49-52)
Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,
Tuo kytriai pasislépt j šiltq pašali lendam
Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto,
Sau tikrai sušilt karštokq viralq srebiam. (Žr 60-63)
Greta dinamiškij, agresyviij, visq regim^ erdv^ apimančiij gamtos stichijq veiksmq piešiama gynybiné gyvúnijos ir žmoniij erdvé: uždara, rami ir tyli. Susipjovusius žiemos véjus stebi snuduriuojantis žmogus.
SENOJl LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
Donelaičio kalba Žr pradžioje tuři beveik magiškii bruožtj ir užburia klau-sytojq savo ritmu, tobula poetika ir ramiu maslumu. Jei Donelaitis nebútij parašes nieko daugiau, tik „Žiemos rúpesčiu" pradžiq - jis jau búttj klasikas.
DEUS ARTIFEX IR RUSTUS „SUDŽIA"
Veiksmažodžiai Žr pradžioje skyla j dvi priešingas grupes - viena iš jt} sieja-ma su gamtos stichijomis, o kita - su žmoniii, gyvúnti ir augaltt veiksmais. Ši opozicija tekste realizuojama per serija^ veiksmii ir atoveiksmitj: šiaurys atlekia gandint - žuvtj namai su šarvais užsidengia; véjai švilpina - žagarai kloniojas ir 1.1. Abi veiksmažodžiti grupés sudaro viena diskurso izotopija, kuria tekste realizuojamas sinkretiškas žiemos jspúdis. Tai búti: banalus teiginys, jei ne šios izotopijos implikuojama Metu poetinio pasaulio aktantti hierarchija.
Jsižiúrékime {aktantti galii} pasiskirstymq semantinéje agresyvumo / pasy-vumo ašyje stebédami, kas Žr pradžios tekste (Žr 1-71) gasdina irpuola, o kas bijo ir traukiasi. Visas semantinis aktyvumo / agresyvumo krúvis Žr pradžioje sutelktas gamtos universalijt} puséje: tai - personifikuoti mettj laikai (žiema, rudenis), véjas (šiaurys, žiemys, véjai, vétros), šaltis (pašalas, šalčiai) ir karštis (saulé). Pasyviujii aktantij grupé apima vis^ likusj pasaulj (svietq) - žmones, gyvúnus, augalus ir negyvaj^ gamt^: „Taipgi dabar jau vél sviets sveikint pradeda žiema" (Žr 14). Taigi pirmiausia Žr poetinéje erdvéjeatskiriamos alegoriškai vaizduojamos universalios gamtos jégos ir lik^s pasaulis, apimantis visa, kas apčiuopiamai kúniška.
Žr tekste stebina tai, kad minétosios universalios gamtos jégos sudaro aukš-čiausiajj aktantti lygmenj. Griežtai laikydamiesi Žr pradžios teksto, jame ne-rastume už gamtos universalijas dar aukščiau esančio léméjo - Dievo. Personi-fikuotos gamtos jégos arba kovoja vienos su kitomis (žiema barasi su rudeniu; vétros sumišai pjaujasi), arba puola vis^ likusj pasaulj, tačiau jij veiksmuose aiškitj Dievo valios ženklij néra. Kitaip yra Pl pradžioje, kurioje apie Dievo dalyvavima_ gamtos vyksme kalbama tiesiogiai, plg. Pl 34-36; 59-64; 73-7921.
Teologinj Pl pradžios podirvj jtaigiai aprašé Rimvydas Šilbajoris, žr. Rimvydas Šilbajoris, op. cit., p. 405. Darius Petkúnas Pl pradžioje jžvelgia aliuzij^ j Kalno pamoksl^, žr. Darius Petkúnas, „Poema „Metai" - pamokslu; rinkinys?", in: op. cit., p. 126.
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rúpesčiq" pradžia kaip Mery struktúros kodas
Žinoma, kalbédami apie Mety visumq privalome prisiminti tai, apie jos epistemine^ sa^rangq žinome iš kitii dalhí: Dievas ir aktyvi j o valia Mety. pasau-lyje niekada nekelia abejoniij, todél gamtos reiškiniai turétij búti automatiškai laikomi Dievo valios išraiška. Kita vertus, Žr pradžios kraštovaizdis ir jame siaučiančios gamtos galios tartum išsivaduoja iš tiesioginés priklausomybés nuo Dievo ir poetinéje erdvéje veikia savarankiškai.
Matyt, šis literatúrinis Mety kraštovaizdžio jtaigumas paskatino Vytautq Kavolj ieškoti Donelaicio teologijoje modernhi Apšvietos epochos ženkhi. Anot Kavolio, Dievas Metuose yra inpersonalus: „Mety pasaulj sukúr^s ir vi-siems jo elementams jii pareigas išdalijes Dievas „savo asmeniu" jame aktyviai nebedalyvauja."22 Jo valia ištirpinta pasaulyje veikiančhi stichijii ir elementii santykiuose, iš kuriví ta^ valiq žmogus turi išskaityti. Galétume pridurti, kad Donelaicio Dievas primena meninink^ (Deus artifex) - kvapq gniaužiančios harmonijos kúréjq. Ryškiausiai tai matyti PI pradžioje - ypač lakštingalos epizóde, kuriame nuskamba žymioji eiluté „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!" (PI 8y)23 Tačiau ekspresyvios Rg ir Žr pradžios šia^ dievišk^ gamtos jégi} harmonija^ išreiškia ne mažiau jspúdingai.
Vis délto Kavolio siúlomas ištarmes reikétii vertinti atsargiai - nederétir Donelaicio dievoieškoje jžvelgti pernelyg moderniii ženklii. Kaip rodo Dariaus Petkúno tyrimai, teologinés Donelaicio pažiúros yra konservatyvios - jos atlie-pia esmines liuteromi bažnyčios doktrinas (pvz., gimtosios nuodémés, „dvieju karalysčiii", apvaizdos) ir nesiekia jvesti radikalesniii naujoviri24. Be to, Dei ar-tificis veiklos sféra apima tik Mety idealiojo poliaus raišk^ - tas scenas, kuriose pasaulis atrodo harmoningas25. Pateke^ j blogio jtakos laukq (kuris Metuose
22 Vytautas Kavolis, „Epocht; signaturos", in: Idem, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 410.
23 Nejučia išlcyla paralele su Jano Kochanowskio „Himnu".
24 Darius Petkúnas, „Kunigo Kristijono Donelaicio ganytojiška veikia", in: op. cit., p. 72-77. Čia bútina atkreipti démesj j klaid^, kúri jsivélé j gimtosios nuodémés doktrinos analiz^. Anot Petkuno, Metu žmogus iš prigimties yra linkes [ pikta (doktrína siejama su Lutheriu ir Melanchthonu) - remiamasi šiomis citatomis: „Viens taip jau, kaip kits, užgimdamas užgema blogas" (Rg 454); „Nés dar daug žiedu tikt vos žydéti pradéjo / Ir daugums jtj vos savo blogq pumpuj rodé" (Vd 442-443). Tačiau abiem atvejais Donelaitis žodj „blogas" vartoja tannine reikšme „menkas", „silpnas" (žr. Jonas Kabelka, Kristijono Donelaicio rastu leksika, Vilnius: Mintis, 1964, p. 63).
25 Idealiojo poliaus savoka^ skolinamés iš Sauliaus Žuko, anot kurio, pagrindiné jtampa Metuose formuojasi „tarp savotiškoje vertikaléje išsidésčiusiij dviejij žmogiškojo gyvenimo
204        SENOJI LIETUVOS LITERATÚRA. 37 KNYGA
prisiminti tai, kq apie jos iktyvi jo valia Mety pasau-1 turétii büti automatiškai žios kraštovaizdis ir jame esioginés priklausomybés
igumas paskatino Vytautq kpšvietos epochos ženkhi. [lety pasaulj sukür^s ir víko asmeniu" jame aktyviai ančii} stichijii ir elementij ti. Galétume pridurti, kad ■ex) - kvap^ gniaužiančios džioje - ypač lakštingalos iovings Dieve, kaip dyvins ir Žr pradžios šiq dieviška^ ngai.
Irtinti atsargiai - nederétii ženklii. Kaip rodo Dariaus a konservatyvios - jos atlie-mtosios nuodémés, „dviejq iq naujovii}24. Be to, Dei ar-raiška - tas scenas, kuriose akos laul<3 (kuris Metuose
S istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994.
iškaveikla", in: op. cit., p. 72~77-ios nuodémés doktrinos analizsj. [ta (doktrína siejama su Lutheriu taip jau, kaip kits, užgimdamas jídéti pradéjo / Ir daugums jii vos atvejais Donelaitis žodj „blogas" selka, Kristijono Donelaičio rastu
lot kurio, pagrindiné jtampa Me-siu dvieju žmogiškojo gyvenimo
sutampa su socialiniij santykiii sféra), vél išvystame Dieva^ kaip tradicinj rustij teiséj^. Prisiminkime Šelmo žodžius ponams po Pričkaus mirties:
Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkes,
Vieryt jau bijais, kad dievs visur tave mato
Ir kad kartq jis atdengs tavo visa^ raspustq.
Tič tikt, ik sudžia šio svieto tau pasirodys
Ir ponus taip, kaip ir mus, südop suvadines,
Alga^ kiekvienam, kaip peln^s yr, sudavadys. (Žr 490-495)
{asmeninto, antropomorfiškai suvokiamo Dievo paradigmai Metuose, be Dievo-teiséjo, dar priklauso ir Dievas-mylintis tévas („tétutis"), [ kurj kreipia-masi Žr pabaigoje (Žr 666-682)26.
Derétij pakoreguoti ir Kavolio ištarmes apie Mety velni^. Panašiai kaip Dievas ištirpsta pasaulio harmonijoje, šétonas Metuose redukuojamas j so-cialiniij santykiii anomalijas - blogio raiškoje jis asmeniškai taip pat nedaly-vauja: „Apšvietos amžiaus teologas, kalbédamas apie velniq, pro j j (ar jame) jžvelgia socialiniti jégij - aukštutinés klasés, moderniosios kultüros, tautij maišymosi ir savosios tradicijos praradimo - skatinamq pasaulio gedimq. Ritualinis pasaulis virsta sociologiniu."27 Bet, turint omenyje Metu poetinio pasaulio ir jo autoriaus konservatyvumq, situacijq derétrj suprasti atvirkščiai: Vyžlaukyje jau matomos moderniq socialiniii procesii užuomazgos, tačiau jos vis dar interpretuojamos senosiomis kategorijomis, naujiems reiškiniams (samdinhi emancipacijai, tautii maišymuisi, laisvamanybei) priskiriant vel-nio raiškos atributus. Sociologinj pasaulj bandoma užkalbéti ritualinio pasaulio žodžiais.
Dievas Metuose - visamatantis ir visatvarkantis. Poeto samoné, besigérinti kraštovaizdžiu ir jj užpildančiais žmonhi, augalii ir gyvumi judesiais, gali j
pavidalij: koks jis yra ir koks jis turétq büti" (Saulius Žukas, „Idealusis Kristijono Donelaičio Metl} polius", in: Idem, Zmogaus vaizdavimas lietuviu literatúroje, p. 76-77). Sisteminéje Metli pasaulio sarangoje idealujj poliq atsveria disharmonijos polius - blogio, nedorybés ir nuodémés raiška.
Plg. Dalios Čiočytés siülomq Metu Dievo interpretacijq: Dalia Čiočyté, Literatúros teolo-gija: Teologiniai lietuviq literatúros aspektai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 189-191.
Vytautas Kavolis, op. cit., p. 411.
VAI DAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčiq" pradžia kaip Mety struktüros kodas      2 O 5
Dievq kreiptis tiesiogiai (kaip Pl) arba kontempliuoti jo sukurta^ harmonijq (kaip Žr), tačiau j moderniaja^ dievoiešk^ dar nesileidžia.
NEAPČIUOPIAMA GAMTA
Žr pradžioje krenta j akis, kad visi poetinio pasaulio aktantai veikia pramai-šiui - tekste nesistengiama jij aiškiau atriboti nei erdvéje, nei pasijti struktú-roje: balos ir klampynés, žagarai ir kerpléšos, „gyvuoliai" ir žmonés aptariami kartu ir pramaišiui. {siskait^ {démiau pastebime, kad Donelaičio poetikoje gamtos ir kultúros sferos neturi aiškios skiriamosios ribos, kaip tai jprasta musí} epistemoje. Atvirkščiai - Žr pradžioje intensyviai stengiamasi pabréžti pasaulio homogeniškumq, vienodq visu bútybiti situacijq žiemos grjžimo dra-moje: miegot kiekvienq gyvuolj siunčia (Žr 7); sviets sveikyt praděda žiema^ (Žr 14); kožnas koliojo jo madarq skyst^ (Žr 19-20); visi žmonés skundés (Žr 24-25); visi pasislépé gyvuoliai giritj (Žr 49). Šioje dramoje gyvúnijos, augalijos ir žmoniti veikimo erdvés persipina, nesudarydamos ryškesnés „kultúros" ir „natúros" opozicijos.
Vertéti} atkreipti démesj j gyvúnij ir žmoniti klases Meřy aktantt; tipologi-joje. Aiškiai matyti, kad jos sudaro bendra^ (nors ir nevienalytej grupej „Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidaré, / Ir taip jus, kaip mus, baugin braškédami šalčiai" (Žr 53-54). Gyvúnai ir žmonés Žr pradžios tekste elgiasi vienodai - visi nuo žiemos slepiasi šiltame búste (žmonés „stuboje", gyvúnai „urvoj", Žr 51, 56-57). Tiesa, kiek toliau žmonhi ir gyvúnijos situacija gamtos jégtjakivaizdojesubtiliai atskiriama (Žr 58-7128): žmoniti namai šilti - paukš-čiti namai J4 „negal užstot, kad juos išgasdina šalčiai" (Žr 59); žmonés gali susišildyti karštoku viralu (Žr 63), paukščiai - ne; žmonés keičia drabužj pagal orq, paukščiij rúbas - vienas (Žr 65). Šitaip paprastai, liaudiškai nusakoma privilegijuota žmogaus padétis sisteminéje pasaulio sarangoje, o kultúros erd-vé tartum jgauna konkrečius kontúrus: tai - šilta „stuba".
Tačiau kýla ir tam tikrq jtarimij, ar kultúros ir natúros distinkcija tinka Meřt/ poetiniam vyksmui interpretuoti. Pirmiausia kultúros erdvé, susitrau-
28   Nors šiame epizodě kreipiamasi tik j paukščius, bet jie čia neabejotinai atstovauja visai gyvúnijai.
SENOJI L1ETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
ipliuoti jo sukurtq harmonijq ísileidžia.
aulio aktantai veikia pramai-ei erdvéje, nei pasiju. struktú-puoliai" ir žmonés aptariami íe, kad Donelaičio poetikoje nosios ribos, kaip tai jprasta nsyviai stengiamasi pabréžti situacija_ žiemos grjžimo dra-sviets sveikyt pradeda žiema^ 9-20); visi žmonés skundés 9). Šioje dramoje gyvúnijos, iudarydamos ryškesnés „kul-
lases Metl} aktanti} tipologi-ir nevienalytej grupe; „Taip, r taip jus, kaip mus, baugin lés Žr pradžios tekste elgiasi (žmonés „stuboje", gyvůnai r gyvúnijos situacija gamtos žmoniu namai šilti - paukš-alčiai" (Žr 59); žmonés gali žmonés keičia drabužj pagal :astai, liaudiškai nusakoma io sqrangoje, o kultúros erd-„stuba".
ir natúros distinkcija tinka ia kultúros erdvé, susitrau-
cia neabejotinai atstovauja visai
kianti iki „stubos", yra akivaizdžiai rudimentiné, nenaši. Be to, jai Metu erd-viniij santykitj sistemoje tenká palyginti menka dalis: tiek Žr, tiek kitq daliij veikéjai (gyvúnai ir žmonés) dažniausiai veikia ne stuboje. Be to, net ir pats šis kultúros „branduolys" ne visada garantuoja aiškia^ kultúros ir natúros skirtj: Slunkiaus ir Pelédos trobose kiaulés ir žmonés gyvena drauge, o véjai netruk-domi švilpauja viduje (Rg 605-632). Griežtai laikydamiesi gamtos ir kultúros skirties, nežinotume, ka_ daryti su dvaro ir miesto erdve: abi jos svarbios, joms tenká nemažai vietos Metuose, abi akivaizdžiai priklauso kultúros sričiai, ta-čiau J14 poetinio svorio neužgriebtume gamtos ir kultúros distinkcijos šviesoje (svarbesni čia yra doros ir dievobaimingumo aspektai). Žr pradžiojc ir kitur Metuose matomas paralelizmas tarp gyvúnijos ir žmonijos jtarimus dél griežto gamtos ir kultúros skyrimo dar labiau sustiprina: ekspresyviose baudžiavinio darbo scenose búrií ir gyvuliij vargai nusakomi beveik tais pačiais žodžiais (Pl 517-528, Vd 361-370).
Taigi hierarchinis atstumas tarp gyvúnij ir žmoniu_ klasitj Metuose yra ste-bétinai mažas. Skaitytojas, ieškantisčiaaiškios skirties, patenka j prieštaringq interpretacijii pinkles. Viena vertus, iš kitií poetinio ciklo dalitj žinome, kad žmogui skirta neribota galia valdyti gyvúnus - lemti jii gyvenimq ir mirtj (plg. Pl 511-514, Rg 62-68, Rg 379-382). Kita vertus, gyvúnij a žmogui nepaklústa ar netgi kelia grésm^ (plg. Rg 45-50, Žr 72-100). Viena vertus, žmogus pa-saulio sajangoje statomas aukščiau nei gyvúnai. Kita vertus, gyvúnai nuolat jam pateikiami kaip dorybingumo ir darbštumo pavyzdžiai. Pagaliau žmonii} ir gyvúnij veiklos erdvé Metuose dažnai atrodo tiesiog bendra, ypač darbo ir pamaldumo teminiuose laukuose: šiij aktantij veiksmai stebétinai panašús, o jii „galitj santykis" - apylygis.
Visa tai šunku patikimai paaiškinti naudojantis modernia gamtos ir kultúros distinkcija. Ji tartum per griežta ir neužgriebia „sumišai" veikiančitj Meřu veikéjtj dinamikos. Tačiau aktantiniq grupiti santykis jgautij sistemi-nh} bruožii, jei jj aiškintume remdamiesi paklusnumo ir doros kategorijomis. Metuose gyvúnija yra paklusnesné nei žmonija ir - dar svarbiau - doresné: ji nuoširdžiau vykdo Dievo vali^. Prisiminkime Pl pradži^, kurioje paukš-čiii balsai tampa himnu Dievui, o gandras, lakštingala ir erelis pasitelkiami pamokymams, kaip turéttj elgtis dori žmonés (Pl 27-182); kiek toliau pagi-riami jaučiai, kurie kukliai ir ištvermingai nesa darbtí našt^ (Pl 508-523). Atkreipkime démesj, kad doros ir paklusnumo pavyzdžiii žmogui pateikia
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčiq" pradžia kaip Metif struktúros kodas       2 07
ir laukiniai, ir naminiai gyvünai. Tai sudaro ryškq didaktinj kontrasty su privilegijuota žmogaus padétimi: nors jam duota daugiau priemoniii gintis nuo gamtos užgaidij (ugnis, büstas, drabužiai), tačiau nuodémingas žmogus šití dovanii dažnai nevertas. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, Meŕy žmogus iš tiesii neatrodo esas arčiau Dievo nei gyvünai, o mažas atstumas tarp šili aktantij grupiii tampa suprantamesnis.
Kitas svarbus Meŕu pasaulio sarangos aspektas, išryškéjantis Žr pradžio-je, - tai gamtoje atpažjstami socialinii} santykiii ženklai. Pirmiausia krenta j akis, kad gamtos poveikis yra socialiai nediferencijuotas, vienodas bürams ir ponams:
Kožnas j klumpes ir j vyžas jsinerdams
Koliojo jo darbus ir jo madara_ skystq.
Bet ir ponai. su šulnais skraidydami žirgais
Ir su poniškais kasdien viešédami rédais,
Beteškant purvams, nešvankii rudenj peiké.
Todél j žiemius visi žiurédami žmonés
Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundés. (Žr 19-25)
Čia atpažjstame prigimtinés žmoniii lygybés izotopin^ gijq: ruduo ir žiema vienodai seiki visiems - kilmingiems ir ne29. Prisiminkime PI pradži^, kurioje atbundančios gamtos poveikis aprašomas panašiai:
Musés ir vabalai, uodai su kaimene blusi}
Mus jau vargint vél pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip bums, jgelt išsižiojo. (PI 16-18)
Šitaip peizaže atpažjstamas socialinis kodas: rudens darganos ar jkyrüs vabzdžiai tampa fonu mintims apie žmoniij lygyb^. Svarbu tai, kad ne žmo-niij gyvenimas lyginamas su gamta, bet gamtos vyksme atpažjstamos žmoniii pasaulio kategorijos (dar plg. Žr 40-45, kur pušynai lyginami su „ponačiais",
29 Metuose prigimtinés žmonk[ lygybés izotopija yra realizuojama ir pasikartojančiuose svarstymuose apie vaikus, kurie visi vienodai silpni ir „glüpi", žr. PI 308-313, PI 325-335, Vd 78-83, Žr 596-599.
SENOJI LIETUVOS LITERATÚRA. 37 KNYGA
:tinj kontrasty su priemoniii gintis
démingas žmogus os, Mety žmogus atstumas tarp ŠÍ14
ejantis Žr pradžio-Pirmiausia krenta vienodas búrams
gijaj ruduo ir žiema Pl pradžia^ kurioje
darganos ar jkyrús bu tai, kad ne žmo-tpažjstamos žmoniii nami su „ponačiais",
na ir pasikartojančiuose Pl 308-313, Pl 325-335.
o žagarai - su burais). { tai atkreipé démesj Rimvydas Šilbajoris, analizuo-damas Žr pradžiaj
[...] gamtos aprašymuose Donelaičio kalbinés řigúros realizuoja ne gamtq kaip tokiq, o žmogaus santykiavim^ su gamta. Be atspindžio žmogiškoje dimensijo-je, jskaitant ir sakralinius jos aspektus, gamtos faktai Donelaičiui pasiliktu be prasmés.30
Gamta Metuose reikalinga kaip nauja erdvé teologinéms, etinéms ir so-cialinéms normoms aptarti, kaip turtingas šios srities pavyzdžiii šaltinis. Tai - episteminis musí} ir Donelaičio epochos skirtumas. Mety pasaulis - tai visij pirma absoliučiií normij pasaulis. Donelaičio poetikoje itin reikšmin-ga tvarkos ir netvarkos opozicija, ir visai nesvarbu, ar tvarkai arba netvarkai atstovaujantys reiškiniai priklauso žmonhi galios (taigi kultúros) sferai, ar yra už jos ribij (gamtos sferoje). Tvarkos postulatas yra universalus, ir - kiek perdedant - Romintos girioje gyvunai přiválo doros, dievobaimingumo ir tau-pumo laikytis taip pat, kaip žmonés Vyžlaukyje. Todél hierarchinj gyvúnijos ir žmonijos artumq, j kurj atkreipéme démesj šio skyrelio pradžioje, reikétir suprasti ne kaip gamtos dominavima^ žmoniii erdvéje, bet kaip kultúros normii steigtj gamtos sferoje. Tai matyti ne tik Žr pradžioje. Pl lakštingalos epizodě (PL 80-144) paukščio balsas tampa Dievo epifanija, tobulybés apraiška šiame pasaulyje. O gamtos subordinavimq žmogiškojo pasaulio reikméms iliustruoja Rg pradžia, kurioje pasakotojas kreipiasi j paukščius: „Ale nedingokit, kad mes dél alaso mielo / Ar dél jús dainij šventii jus šeriame tvartuos; / Ne, mes dél mésos tiktai jůsij giriame balsq" (Rg 66-68).
Taigi kalbant apie gamta_ Donelaičio Metuose reikia buti itin atsargiems -jo poetinéje savimonéje šios kategorijos dar nebuvo. Paradoksaliai tai pa-tvirtina ir visiškai priešinga Gineičio siúloma Mety poetinio pasaulio inter-pretacija, kurioje gamta ir jos vaizdavimas laikomi svarbiausiais viso kúrinio dalykais31. Gamtai skirtii šio tyréjo interpretaciniii pasažii arba nejmanoma susieti su konkrečia Mety teksto medžiaga (interpretacija levituoja greta
Rimvydas Šilbajoris, op. cit., p. 406.
Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 269-278.
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčiq" pradžia kaip Meřy struktúros kodas      2 O9
teksto)32, arba su jais labai šunku sutikti33. Susidaro jspúdis, kad gamtos s^-voka čia ne nuskaidrina Donelaičio tekst^, bet jj pridengia savotišku mintijimo ruku, - lieka intensyvus interpretacijos neadekvatumo jausmas.
Musil galva, Mety poetinis pasaulis yra tobulai kultúrinis (nes Dievo dik-tuojanu} normi} steigtj irgi skiriame kultúrai): savarankiška, ssvita, taisykliq nevaržoma gamta jame nepatenka} poetinés sqmonés akiratj. Tačiau Metuose yra viena ryški išimtis iš šios taisyklés, kuriq verta aptarti atskirai.
GAMTA KAIP BLOGIS IR CHAOSAS
Pereikime prie antrojo Žr pradžios epizodo - pasakojimo apie vilkus (Žr 72-100). Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tekste kas nors esminga keistiisi: pa-sakotojas, nupiešes žiemos kraštovaizdžio eskizq, papildo jj vilkii staugimu. Tačiau pakinta aktantii santykiai. Nuo Žr 1 iki 71 eilutésvisi poetinio pasaulio elementai sudaré darnia^ visumq. Žiemos gaivalai gazdino, žmonija, gyvünija ir negyvoji gamta bijojo, o šiuos semiotinius pasaulius nusakantys veiksma-žodžiai sudaré simetriškas antonirmi poras. Kraštovaizdis buvo kupinas har-moningos dinamikos, pasaulis veiké pagal tam tikra^ tvark^. Vilkai priklauso gyvünijos sferai, todél turétq darniai jsilieti j Š13 struktürine^ pasaulio simetri-jq - bet ju_ veiksmai visa^ Žr pradžios damq sugriauna. Ar neatrodo keista, kaip Žr padidinama vilkq keliama grésmé?
Juk ne daugio reik, štai jau galvijii neteksim,
O po tam dar mus pačius su gimine müsij,
Moteres ir vaikus vilkai mésinét pasidrqsins. (Žr 98-100)
32 „Visa talento galia poetas skatina zmogii jsiklausyti gamtos balso, atsiduoti Jos ritmui, gyventi, kurti ir dziaugtis viskuo - nuo saules iki „zydinciii zoleliu". Ruduo ir ziema tera atokvepio metas. Pavasario stichija nesulaikoma, amzina; ji nesa atgimimq, nauja^ sajytj su nemirtingaja gamta. „Metuose" nugali ir triumfuoja vitaliska gamtos pasaulejauta", zr. Ibid., p. 276.
33 „Pradejus skaityti „Metus", pirmiausia krinta } akis tikroviskas gamtos ir tiesiogiai su ja susijusios zmogaus buities traktavimas" (zr. Ibid., p. 274); „Metu" gamta [...] stebima ir vaizduojama ne subjektyviu autoriaus poziüriu, bet objektyviai, per ilgaamze^ bürij patirtj, jtj galvosena, psichologij^, jausmus. [...] Krikscionybe zemiskajj gyvenima^ priespastate dvasiniam pradui, o sutapimq su gamta pakeite bütinumu pakilti virs Jos." Zr. Ibid., p. 277.
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
ad gamtos sa-isku mintijimo is.
nes Dievo dik-avita, taisykliq aciauMetuose
irai.
;vilkus (Zr 72-ga keistusi: pa-vilku staugimu. oetinio pasaulio rionija, gyvunija kantys veiksma-ivo kupinas har-Vilkai priklauso lasaulio simetri-rodo keista, kaip
atsiduoti jos ritmui, Ruduo ir ziema tera tgimimq, nauJ4 sajytj atos pasaulejauta", zr.
itos ir tiesiogiai su ja gamta [...] stebima ir ilgaamz^ burii patirtj, fyvenima. priespastate 5 jos." Zr. Ibid., p. 277.
Donelaicio laikais vilkti Romintos girioje is tiesu buta daug: po 1710 m. maro jij priviso tiek, kad net zmones nesijaute saugus34. Jq keliama gresme ir daromi nuostoliai, zinoma, priklauso burti pasaulio svarbiosioms temoms: neatsitiktinai Pp „baisus vilkai" minimi kaip budinga buru pokalbiu tema vestuvese (Pp 56-64, 88-91). Taciau nebutij teisinga skaityti siq Zr vietq vien dokumentiskai. Vilktj epizodas Metu cikle yra ryskiausias gyvuntj nepa-klusnumo aprasymas - tai ypatingas atvejis, kai gyvunai jsiverzia j zmogaus erdv^ ir joje savavaliauja. Netiketai susiduriame su laukine gamta ir aiskiai matome, kokia ji dar zmogui atrodo pavojinga, nesilaikanti „privalomos" tvarkos ir nemaloni.
Sj interpretacinj posukj atspindi Donelaicio megstamas kompozicinis kon-trastas: taiki} ir jauktj gyvuntj ir zmoniu sambuvj staiga nutraukia savavaliau-jantys vilkai (Zr 53-71, Zr 74-79). Prisiminkime panasius teminius posukius kitose Metu vietose: apsirijelio pono scenq (PI 202-244), keikun^ Vakmistrq (Vd 96-113), nekviestus svecius Plauciunq ir Slunkitj (Rg 231-256), Docio kul^ (Rg 651-694), Durako varntj medziokl^ (Zr 300-317). Donelaitis visur naudojasi ta pacia kompozicine schema: harmoning^ aktanttj sambuvj staiga sugriauna jsiverzianti netvarka - idealiojo Metu poliaus raiskq keicia blogio raiska. Visais atvejais ta netvarka ateina netiketai - tartum perkunas is gied-ro dangaus - ir visais atvejais jos poveikis hiperbolizuojamas: nuo Vakmis-tro keiksmii gaista gyvunai; vestuvitj svecius istinka stabas isvydus Peledq su Slunkium; nuo Docio spragilo virsta kalnai ir kaimymi trobos ir pan. Lygiai taip pat ir vilkii jkunijamas chaosas sukelia siaub^, netiketai jsiverzdamas j poetinj ziemos pasaulj.
(sigilinkime j vilkams daromus priekaistus. Vilkai edrus, jie „nei mesinin-kai per laukus beginedami smaugia" (Zr 79). Taciau pasakotojui didziausiq pasipiktinimq kelia tai, kad jie gyvulius pjauna nesirinkdami: „Tai nesirupin, ar liesa, ar tukusi kiaule, / Irgi negailis, kad kokj kuiliukq sueda" (Zr 80-82); „Taip berzdzias, kaip ir versingas pamusa karves" (Zr 86). Auktj kiekis ir dydis tekste aprasomi didejancia tvarka, nevengiant perdeti:
Maro epidemijos mastus jtaigiai aprase Leonas Gineitis, zr. Leonas Gineitis, Kristijono Donelaicio aplinka, (Senoji Lietuvos literatura, kn. 9), Vilnius: Lietuviu literaturos ir tau-tosakos institutas, 1998, p. 18.
VAIDAS SEFERTS. „Ziemos rupesciq" pradzia kaip Metq strukturos koda
Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiéde^
Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeide.
Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.
O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioje^
Jau ir jaučŕti šešergiii parpléšt nesibijo. (Žr 84-88)
Vilkai darosi vis jžúlesni - ir šiuo atveju tekstas juda hiperbolés link: vilkai nebijo parpléšt didelj kuilj (Žr 83), nebijo šešergii} jaučiq (Žr 88), n'atboja juodo buliaus (Žr 92), o galiausiai jiems tampa né motais ir pats žmogus:
Kerdžiaus ir piemenii, kad juos uliuodami baido,
Kartais taip n'atboj, kad vos j pagirj traukias
Ir nusineše^ kq tuojaus tikt éda, tikt éda. (Žr 94-96)
Svarbu tai, kad vilkams priekaištaujama tarsi žmonéms. Piktinimasis vilkq nesaikingumu suponuoja, kad Meŕy poetiniame pasaulyje iš laukiniq gyvúnij ti-kimasi racionalumo ir taupumo. Panašiai už nesaikingumq buvo baramas Blékius (PI 567-591), nedoréliai Krizo samdiniai (Vd 377-388) iršiaipvisi, kurie netaupo maisto atsargq (Rg 393-435). Vilku, epizóde išlaikomi netgi abu žmonéms taiko-mi saikingumo aspektai - kokybinis ir kiekybinis: vilkai pjauna nežiúrédami, „ar liesa, ar tukusi kiaulé" (kokybinis aspektas), ir mésos jiems niekada negana (kiekybinis aspektas). Taigi vilku, elgesys aptariamas žmonit} elgsenos kategorijomis.
Šios pastabos patvirtina anksčiau išsakytas mintis, kad gamtos kategorija Metq poetiniame pasaulyje iš esmés negalioja. Jame naivu bútq tikétis bent minimalios empatijos vilkams - tylaus supratimo, kad jie elgiasi pagal savo prigimtj. Gamta turi atitikti autoriteto nustatyta. tvark^, ir iš jos to reikalau-jama taip pat kaip iš žmoniq. Visi tvarkos pažeidimai turi búti be gailesčio šalinami - pasakotojo nuomone, vilkus reiktq visiškai išnaikinti: „Eikš, šiaury baisus, iškléstyk nugara. blozni}! / Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jq bútq!" (Žr 76-77) „Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius / Juos užmušt ir išgaišint žmonéms nepavydi?" (Žr 103-104)
Kraštovaizdis, gamta ir gyvúnija nuolat svarstomi dieviškqjq (teologiniq) ir žmogiškqjq (etiniq ir socialiniq) kategorijq šviesoje - jos, o ne pati gamta, yra poetinés sqmonés kontempliavimo objektas. Tai svarbu svarstant ŽR kom-pozicin^ schémy. Músq siúlomos jžvalgos rodo, kad jungiamaja Žr pradžios
SENOJI LIETUVOS LITERATÚRA. 37 KNYGA
a hiperbolés link: vilkai aučiij (Žr 88), n'atboja itais ir pats žmogus:
íéms. Piktinimasis vilkii yje iš laukiniij gyvunij ti-TL3 buvo baramas Blékius ršiaipvisi, kurie netaupo etgi abu žmonéms taiko-pjauna nežiúrédami, „ar ms niekada negana (kie-4 elgsenos kategorijomis. i, kad gamtos kategorija naivu bútii tikétis bent ad jie elgiasi pagal savo rka, ir iš jos to reikalau-ai turi búti be gailesčio i išnaikinti: „Eikš, šiaury u šalčiais juos, kad gloda ialonings karalius / Juos 4)
i dieviškujij (teologiniii) te - jos, o ne pati gamta, yarbu svarstant ŽR kom-jungiamaja Žr pradžios
teksto gija yra ne gamtos, o tvarkos izotopija: tekste nuo Žr i iki 71 eilutés ji realizuojama per poetiškai tiršt^ kraštovaizdžio aprašyma^ ir harmoningus poetinio pasaulio santykius (idealusis tvarkos atvejis), o vilkii epizodas (Žr 72-100) prie jo prišliejamas kontrasto principu (tvarka pažeidžiama).
[démiau pažvelgus j tvarkos ir netvarkos ypatumus Žr pradžioje, išryškéja dar vienas sisteminis Mety poetinio pasaulio bruožas. Nuo Žr 1 iki 71 eilutés tvarkos izotopija realizuojama per harmoninga^ gamtos stichijq, gyvunijos, žmonijos ir kraštovaizdžio vaizdavimq. Taigi tvarkos semantiné paradigma yra labai plati. O netvarkos semantiné apimtis Žr pradžioje, atvirkščiai - labai siaura. Tai - gyvunijos paradigmai priklausanti dvinaré semq grupé {vilkai + nepaklusnumas}. Vadinasi, tvarkos ir netvarkos diskursyvines realizacijas sieja hierarchinis visu-mos ir dalies santykis. Tai rodo, kad Mety poetinio pasaulio visuma yra suvokia-ma kaip harmoningas darinys, o netvarkos raiška sutelkiama j pavienes jo dalis, savotiškas „išimtis". Iš Žr pradžios suprantame, kad pasaulisyra harmoningas ir jaukus, o jo grožj gadina atskiri netikéliai, šiuo atveju - vilkai.
Lyginant su kitomis Meřy poetinio ciklo vietomis, ši naratyviné schéma la-biausiai přiměna Pl pradžiq: ten irgi pirmiausia buvo pateikiamas harmoningo, tobulo pasaulio vaizdas (Pl 1 -201) su ryškiais etinés ir socialinés problematikos intarpais (darbštús gandrai, kuklús ir dievobaimingi búrai, idealus valdovas Erelis). Idealujj pasaulio poliq Pl kompozicijoje atsvéré pasišlykštéjimq ir siaubq keliantis apsirijélis ponas (Pl 202-244). Tad kompozicinis paralelizmas tarp Pl ir Žr akivaizdus. Skirtuma^ matytume skirtinguose aktantq santykiii vektoriuose: Pl pradžios tekste dominuoja gamtos stichijii, gyvunij, žmoniij ir kraštovaizdžio santykis su Dievu, o Žr pradžioje susitelkiama j „vidinius" šiij aktantq grupiij santykius. Tačiau abiem atvejais Donelaičio tekste matome búdingq šviesotam-sq, kai idealiojo pasaulio poliaus raiška^ keičia tamsos ir blogio vaizdai.
TEKSTO JUNGLUMAS: „ J É G É RI U " EPIZODAS IR PRIČKAUS MONOLOGO PRADŽIA
Siautéjančiii vilkii aprašym^ tiesiogiai prat^sia retorinis pasakotojo kreipima-sis j girininkus ir eigulius - kodél jie vilkij nešaud^, nors tam jiems karalius dav^s parakq ir nemenkq atlygj (Žr 101-107). Taigi sintagminéje plotméje pa-sakojimas yra visiškai nuoseklus. O paradigminéje plotméje tebeatpažjstame
VAIDAS ŠEFER1S. „Žiemos rúpesčÍL[" pradžia kaip Metq struktúros kodas
213
tej. patj tvarkos / netvarkos semantinj lauka_: vilkai atstovauja netvarkai, miš-kininkai ir eiguliai - tvarkai. Harmoningas pasaulio elementij sambúvis Žr pradžioje ir [ j j netikétai jsiveržiantys vilkai buvo dvi tvarkos ir netvarkos iliustracijos. Dabar, pasakotojo monologo pabaigoje (Žr 101-116), pateikia-mas apibendrinimas - bandoma paaiškinti, kodél tvarka sutrinka ir jsigali netvarka. Vilkai siautéja todél, kad tvarkos sergétojai - „jégérés mokinti ir liesininkai" (Žr 101) - neatlieka savo pareigii. Netvarka jsigali, kai sutrinka kontrolinis ir represinis aparatas.
Socialiné disfunkcija - dažnas reiškinys Meŕy poetiniame pasaulyje, jame irzliai reaguojama j tuos atvejus, kai personažai neatlieka savo pareigti. Žr kritika nukrypsta j karaliaus skiriamus pareigúnus - miškininkus ir eigulius. Tačiau dél apsileidimo kaltinami ne jie patys, bet juos nuolat papirkinéjantys ir apgaudinéjantys búrai:
Ei kieksyk j ŠÍ13 vogt nuvažiuodami búrai
Su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpj
Ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerklej
Bet tai vis klasta; nés varts taipo prisisurbes
Jaupo tam ir prisiegos atmint užsimiršta, [...], (Žr 108-112)
Búrai išderina tvarka_ serginčias institucijas, jie nugirdo „jégéres" ir „vartus", todél ir vilkai laukuose siautéja. Ryškéja pasakojimo pokytis: panašu, kad Žr vilkai téra tam tikra preliudija, pretekstas prabilti apie rimtesn^ problémy - apie socialine^ dorq ir jos užtikrinim^. Nors tekstas sintagminéje plotméje yra nuo-seklus, paradigminiame piane fiksuojame polcytj, kuris atsispindi izotopinéje teksto sanklodoje. { pirmq planq išlcyla socialin^ hierarchij^ signalizuojančios savokos: vartojami pareigybiii pavadinimai (jégérés, liesininkai), apeliuojama j karaliii (Žr 103-104), j jstatymo autoritet^ (valdonai paliepé šaudyt; vartus pastaté), ryški nusikalstamos veiklos sémantika (prisiegos atmint užsimiršta; vagys vagia). Žr pirmosiose eilutése dominavusi harmoninga poetinio pasaulio sankloda tartum pamirštama. Iš akiračio dingsta gamtos stichijii šélsmas ir negyvoji gamta, o žmoniii, gyvúnijos ir kraštovaizdžio santykis pakinta. Visi veiklos svertai, visa aktyvumo sémantika sutelkiama žmoniij puséje, o gyvú-nija ir augalija pasiduoda jij valiai: búrai kerta draudžiamus medžius ir šaudo briedžius (Žr 113-116). Taigi vaizdavimo perspektyva visiškai pakinta.
SENOJI LIETUVOS LITERATÚRA. 37 KNYGA
■tvarkai, mis-sambuvis Zr netvarkos , pateikia-ir jsigali mokinti ir ;ai sutrinka
lyje, jame pareigii. Zr ir eigulius. rkinejantys
" ir „vartus", , kad Zrvil-blema^ - apie nejeyra nuo-izotopineje ilizuojancios apeliuojama audyt; vartus uzsimirsta; tinio pasaulio ijij selsmas ir pakinta. Visi puseje, o gyvu-edzius ir saudo pakinta.
Kaip jau minejome, sintagmineje plotmeje teksta^ akivaizdziai stengiamasi islaikyti nuoseklii: tebekalba tas pats anoniminis pasakotojas, nuo vilkii siau-tejimo logiskai pereinama prie eiguliii ir girininkij neveiklumo, o sj stengiamasi paaiskinti burij klastomis. Pasakojimas remiasi tokia teiginh} seka: „vilkai siauteja todel, kad eiguliai neatlieka savo pareigu" - „eiguliai neatlieka savo pareigij, nes juos nugirde burai" - „burai girdo ir papirkineja eigulius, nes nori netrukdomi brakonieriauti". Musij nuomone, tai tipiskas teksto asociatyvinio junglumo pavyzdys, kurj savo interpretacijoje siejame su snekamuoju teksto pobudziu. Nuo aktantq poros „vilkai ir eiguliai" pereinama prie poros „eiguliai ir burai", o asociatyvinio jungiklio vaidmenj atlieka sema {nevykdomos par-eigos}. Taigi Zr teksto paradigminiame plane fiksuojame aiski^ siule tarp 107 ir 108 eilutes, nuo kurios paradigmine pasakojimo sankloda stipriai pakinta.
Nuo Zr 117 eilutes prabyla Prickus. Sis personazas [ scenq iseina gana ne-tiketai: mums nepateikiama aiskesnii} nuorodii, koks sios scenos santykis su pries tai einanciu tekstu. Sintagmine teksto siule tarp paskutiniii pasakotojo zodziii ir Prickaus monologo pradzios (t. y. tarp eiluciii Zr 116 / 117) yra pa-lyginti ryski: kur scena vyksta - kur Prickus burus tabaku „vitoja" (Zr 117)? Ar Prickus girdejo pasakotojo monologq - Zr pradziaj Ar pasakotojas - vienas is burij? Ar tarp pasakotojo ir Prickaus monologq praslinko kazkiek laiko, ar jie nuskamba tuojau vienas po kito? Zr pradzioje (iki 117 eilutes) niekur neuzsimenama, kad butq kalbamasi buryje - atvirksciai, sprendziant is Zr 72 eilutes („Taip bedumojant man"), pasakotojas dumoja apie vilkus vienas ir tylomis - kokia tad yra Zr pradzios ir Prickaus monologo komunikacine si-tuacija? Neturedami tikslesniij erdves ir laiko nuorodii, sintagminiame plane negalime aiskiai susieti abiej^ Zr fragmentij35.
Taciau teksto rislum^ issaugo paradigminis teksto planas. Kaip jau minejome, jame jvykes luzis (Zr 107 / 108) suaktualino nauj^ izotopijij pluost^ ir pertvarke aktantij galios santykius. Nuo to momento paradigminis planas islieka nuoseklus: anoniminj pasakotojq pakeitus Prickui - t. y. vykstant sin-tagminiam teksto luziui - jokiij izotopines sanklodos pokyciij nefiksuojame. Prickus beveik zodis zodin perima pasakotojo pradetq „klastv4" tem^, jq pra-tesdamas ir ispletodamas, pig.:
35   Tikdaugveliausuprantameatsidur^burii krivuleje, pig. Zr 209: „kas krivulei reik ismanomai pasisakem".
VAIDAS SEFERIS. „Ziemos rupesciq" pradzia kaip Metij strukturos kodas 215
Pasakotojas	Pričkus
[...] búrai su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpi ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerkle! Bet tai vis klas ta. (Žr 108-111)	Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas Daua klastu tarp iús numaniau, j baudžiavq jodams. (Žr 121-122)
O taipjam hekapanojant klastuodami vaavs Liepaš uždraustas, pušis ar drútmedi vagia. (Žr 113-115)	Rods júsu mylista jau patys tiek išsimanot Kad klastuot ir voat vierniems nepridera klapams. (Žr 119-120) O vél kits kq vogt slaptoms j pašal[ traukias. (Žr 130)
Ar, nusišove: su griekais, sau parveža briedj Irgi naméj slapta mésinédami iuokiasí šelmiai. (Žr 115-116)	Viens apbranijes liesininkq giriasi šelmis O kitsai vartuspriviliojes juokiasi smirdas. (Žr 148-149)
Apmeskime iki šiol aptartaja^ Žr teksto dalj (Žr 1-152) bendru žvilgsniu. Teksto kompozicijoje išryškéjo du didesni blokai: pasaulio universalijij san-tykius nusakanti dalis Žr 1-100 (jai priklauso žiemos kraštovaizdžio harmo-nija Žr 1-71 ir vilkij epizodas Žr 72-100) ir bürii krivulé (j^ pradeda Pričkus Žr 117). Šios dvi teksto atkarpos sudaigstytos jsiuvant „jégérhi" mizanscenq, kurioje abiejij didžiuju, blokij sintagminiai ir paradigminiai planai savotiškai persidengia (Žr 101-116).
ŠÍ14 dviejij didesniuji} teksto daliij sandüroje gerai matyti, kad Donelaičio poetikoje dominuoja paradigminis junglumo aspektas: svarbu terna, svarbus etinis aprašomq jvykiii turinys, o šiam turiniui jtvirtinti sintagminéje teksto struktüroje skiriama kur kas mažiau démesio. Donelaitis iš tiesij nesuka gal-vos dél veiksmo vietos ir laiko vienovés ar personažq ištarmiii nuoseklumo, ne visada aiškiai nusako komunikacin^ situacijq36. Meŕy epizodij sintagminé seka přiměna greta sudéliotas nuotraukas, o ne nuoseklii filmo vyksm^: atpa-žjstame j ose užfiksuotus asmenis, suprantame jq veiksmus, tačiau apie páčili nuotraukii santykius laike ir erdvéje težinome nedaug. Donelaičio vartojamos sintagminio jungimo priemonés paprastos, aiškiai matomos: tai - kontrastinis jungimas (tvarkos ir netvarkos scemi kaita) ir asociatyvinis teksto plétojimas, büdingas šnekamajam diskursui (A^B II B-»C). Sintagminiame piane atsiran-
36 Plg. Zuko pastabas apie Metq personazii struktur^: Saulius Zukas, „K. Donelaicio „Metij" pasakotojas ir personazai", in: Darbai apie Kristijonq Donelaitj, sudare ir redagavo Leonas Gineitis, Aigis Samulionis, Vilnius: Vaga, 1993, p. 28.
SENOJI LIETUVOS L1TERATURA. 37 KNYGA
mokinto Bleberio žentas o jus numaniau, ms.
a jau patys tiek išsimanot logt vierniems
IIS.
igt slaptoms i pašali traukias.
; liesininkq giriasi šelmis mviliojes juokiasi smirdas.
.-152) bendru žvilgsniu. »asaulio universaliJLj san-)s kraštovaizdžio harmo-ivulé (jq pradeda Pričkus int „jégériu" mizanscenq, gminiai planai savotiškai
ti matyti, kad Donelaičio tas: svarbu terna, svarbus tinti sintagminéje teksto ílaitis iš tiesij nesuka gal-íi\ ištarmiii nuoseklumo, pery epizodij sintagminé sekli} filmo vyksma^ atpa-iksmus, tačiau apie páčili ig. Donelaičio vartojamos atomos: tai - kontrastinis ty vinis teksto plétojimas, agminiame piane atsiran-
i Žukas, „K. Donelaičio „Metii" pif/, sudaré ir redagavo Leonas
dančiij teksto siúlii} nesistengiama kruopščiai užmaskuoti, tartum pavieniij scenij „nuotraukos" bútij suklijuotos lipnia juostele. Tačiau paradigminio piano rišlumas išlieka stebétinai tvirtas: episteminiai ir aksiologiniai Meŕy poeti-nio pasaulio pamatai labai tvirti ir simetriški - „viršaus" ir „apačios", „tvarkos" ir „netvarkos", „doros" ir „nedoros" kategorijos beveik niekada nekelia abejo-niii, o jas siejančios diskurso izotopijos apima ne tik pavienes Meŕy dalis, bet driekiasi visame poetiniame cikle. Taigi Donelaičio poetikoje paradigminio teksto piano koherencija labai tvirta, o sintagminiame diskurso lygmenyje ji kur kas silpnesné. Mums atrodo, kad Žr pradžia ŠÍ3 struktúrin^ Donelaičio tekstii jtamp3 iliustruoja gana jtikinamai.
DORA VALDŽIA IR NEDORÉLIA1 BÜRAI
Bürij pašnekesiai apie klastas (Žr 117-207) - viena jdomiaushi Mety poetinio ciklo vietij, leidžianti formuluoti kai kurias prielaidas dél Žr ir visij Meřy kom-pozicijos. Sis teksto fragmentas jpintas j sudétingq Meřy vidiniii ir interteksti-nhi nuorodii tinklq - panagrinékime jj sudarančias izotopiji} gijas. Pirmiausia jame išryškéja klastavimo ir brakonieriavimo izotopija.
(a) Apie misko vogima^yra kalbama jau „Rudenio gérybése" (Rg 549-590). Enskys, jgér^s Krizo dukters vestuvése (plg. Rg 168), Pričkui désto „viežlybo" vogimo teorija^ ir praktiky. Anot jo, vogti miška^ galima, jeigu tai daroma su teisinga intencija (Enskys pelna^ panaudoja mokesčiams - „mezliavai" ir „čy-žei" - sumokéti) ir jeigu vagiama saikingai. J Enskio žodžius nei Pričkus, nei pasakotojas, nei kas kitas šioje Meřy dalyje nieko neatsako.
(b) Žr apie vagystes ir brakonieriavimq kalba anoniminis pasakotojas (Žr 111-116). Jis vogima^ ir brakonieriavimo jvardija kaip nedoryb^ ir nuodé-m^ (tai vis klasta; klastuodami vagys vagia; nusišov^ su griekais). Be to, burai vogti ir brakonieriauti nesigédi - juokiasi šelmiai.
(c) Žr vogima^ ir brakonieriavimq išsamiai aptaria Pričkus. Ir jis vagyste^ laiko nederamu elgesiu: „Rods jüsii mylista jau patys tiek išsimanot, / Kad klastuot ir vogt vierniems nepridera klapams" (Žr 119-120). Be to, Pričkus išplečia „klastij" inventoriij: be brakonieriavimo, jis Žr 124-141 bürus dar bara už vangiai atliekamq baudžiavinj darbq („Tüls tarp jus, mano sébrai, vos
DAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčiii" pradžia kaip Metq struktures kodas 217
j baudžiava^ sienka / Ir atsivilkes, kad reik suktis, vos réplinéja", Žr 124-125) ir už tai, kad lietuviai nesidrovi vogti vienas iš kito („Ir visai n'atboj, kad Krizas Kriza^ prigauna", Žr 141). Taip pat Pričkus išraiškingai išplétoja anoniminio pasakotojo užuominq apie tai, kad búrai nesigédi brakonieriauti:
Juk baisu klausyt, kad, ant česniii susibége^
Ir brangvyno búriškai prisirije:, búrai
Kits kitam klastas ir šelmystes pasižjsta
Ir iš savo griekij sunkiii šútkas pasidaro. (Žr 144-147)
Šiuose šaltyšiaus žodžiuose nusakyta komunikaciné situacija (girti búrai giriasi savo klastomis) přiměna t^, kurioje Enskys Rg samprotavo apie viež-lyba^ vogimq (Rg 549-590): juk ir jis savo sumanumu didžiavosi „ant česniij brangvyno búriškai prisirijes". Net ir kalbantieji asmenys tie patys - Enskys su Pričkumi. Tačiau smarkiai skiriasi etinis brakonieriavimo vertinimas: Enskio pamastymai Rg nesusilaukia poleminio atsako, todél jo skelbiama viežlybo vogimo teorija tarytum lieka galioti. O Pričkaus kalba Žr nepalieka erdvés vogimo subtilybéms svarstyti - viežlybai vogti nejmanoma iš principo.
(d) { Pričkaus žodžius Žr atsako pats Enskys (Žr 165-181). Anot jo, Pričkus perdeda búrii nedorumaj „Pričkau, tu per daug jau mús išniekini búda" (Žr 166). Tačiau Enskio pateikiami argumentai neužgriebia Pričkaus prie-kaištii esmés. Šaltyšius baisisi etine reiškinio puse: búrai supranta, kad elgia-si nedorai, tačiau savo nuodémémis didžiuojasi. O Enskys jam atsakydamas šios moralinés dilemos nesvarsto: jis bando savotiškai pateisinti brakonierius, paties vagiliavimo iš esmés nesmerkdamas. Enskys masto kolektyvinémis ka-tegorijomis ir laikosi, sakytume, sociologinio, o ne etinio argumentavimo: „Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi búrai?" (Žr 169) Vagia visi - kodél lietuviai negalétij? Taigi Enskys su Pričkumi nesusišneka - J14 etinés pozicijos prasi-lenkia. Be to, Enskys bando išmušti Pričkui pagrind^ iš po kojii užsipuldamas jj asmeniškai:
Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastoj^s,
Su kitais draugais linksmai mokédavai elgtis.
Ei kieksyk, su mumis tamsoj j gire^ nučiuožes,
Padarynéms, kaip mes, visokius vogdavai uosius! (Žr 173-176)
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
124-125)ir j, kad Krizas anomminio
(e) Vogimo ir klastij term} apibendrina Selmas (Žr 182-207):
Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokana^ duodams, Draudes yr klastas visas ir visq vagyste^
Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavé vali^. (Žr 195-197)
ja (girti burai avo apie viež-si „ant česnii} ys-Enskys su nimas: Enskio iama viežlybo palieka erdvés írincipo. . Anot jo, Prič-šniekini búdq" Pričkaus prie-inta, kad elgia-m atsakydamas ti brakonierius, jktyvinémis ka-mentavimo: „Ar ■ kodél lietuviai pozicijos prasi-J14 užsipuldamas
Selmas savo kalboje dar karta^ aptaria pasakotojo ir Pričkaus paminétus klas-ttj atvejus: lietuviij búrii vagiliavimq tarpusavyje (Jonas Mikolui pavagia stungj, Jeké atima Katrynos raž^, Žr 199-201) ir nesaikinga_ brakonieriavimo („aužuo-lus šulnus j kakalj kiša", Žr 202-205). Šio personažo žodžiai užveria Enskio ir Pričkaus polemiky šaltyšiaus naudai: bet kuri vagysté - didelé ir maža, viežlyba ir ne - yra nuodémé („nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavé valia", Rg 197).
Pabandykime apibendrinti penkiuose paminétuose fragmentuose išplétotq klastij ir brakonieriavimo izotopij^. Analizé rodo, kad sememos „brakonieriavi-mas" sémantika Metu tekste realizuojama dviem skirtingomis seminémis struk-túromis. Išeities taškas šiuo atveju yra visiems sememos variantams („klasta", „klastuoti", „vogti", „nusišauti su griekais") bendra inherentiné sema37 {savintis karališkojo misko gérybes}. Enskio ištarmit} lauke „brakonieriavimo" sememos klasema sutampa su šia inherentiné sema, o distinktyviné funkcija, dél kurios skiriame „viežlyba" vogimq nuo „neviežlybo", suteikiama aferentinéms semoms {nuodémé} ir {ne nuodémé}. Šios semos „brakonieriavimo" semantemai priski-riamos pagal griežtas situacines sajygas. Aferentiné sema {ne nuodémé} „vagys-tei" priskiriama, jei (a) vagiama saikingai ir (b) su dora intencija:
Kad man kartais vogt ar ka_ išpléšt pasitaiké,
Rods ir aš nesigédéjau ištiest savo rank^,
Ale ne sau vogiau, bet vis maloningiems ponams.
Juk žinai, kaip mums kasmets reik mezliava^ miela^
Amtmonams mokét, kad jie jau urdelj siunčia
Ar per vakmistrus skvieruot ir mušt nesiliauja. (Rg 564-569)
37 Inherentiné sema - tai sema, kuria^ sememai priskiria kalbos sistema. Aferentiné sema se-memai priskiriama priklausomai nuo jos realizavimo situacijos ir konteksto. Inherentiniii ir aferentinii} semii skirtuma^ galétume nusakyti kaip sisteminiq elementij ir situaciniij elementq skirtumq. Abi semij rúšys gali priklausyti tiek sememos klasemai, tiek ir semantemai. Plačiau žr. Francois Rastier, op. cit., p. 48-55.
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos růpesčiq" pradžia kaip Metq struktůros kodas 219
Bútina, kad galiotii abi sajygos - ir intencija, ir saikas. Jeigu bent viena iš jii pažeidžiama, „brakonieriavimo" semantemai priskiriama aferentiné sema {nuodémé}. Beje, Enskys pats aptaria du „neviežlybo" vogimo atvejus, kai va-giama nesaikingai arba su nedora intencija (Rg 559-563; Rg 587-590). Taigi „brakonieriavimo" aferentinh} semii {nuodémé} / {ne nuodémé} distribucija Enskio etinii} kategoriji} sistemoje yra gana sudétingas reiškinys. Ne veltui jis didžiuodamasis taria: „Taipgi, matai, ir medžiii vogt reik razumo grečno"
(Rg 583)-
Enskio oponenti: - pasakotojo, Pričkaus ir Selmo - ištarmése sememos „brakonieriauti" klasemai, be bendrosios inherentinés semos {savintis karališ-kojo miško gérybes}, dar priklauso aferentiné sema {nuodémé}, kuria^ jai pri-skiria etinis ir teologinis ŠÍ14 trijii aktantij ištarmiii kontekstas. Tolesné semii aferencija šioje semantinéje struktúroje nejmanoma: {nuodémé} yra „brakonieriavimo" klaseminio pagrindo dalis, todél Enskio ištarmiii lauke galiojanti semantiné štruktúra {savintis karališkojo miško gérybes} + {ne nuodémé} jo oponentij diskurseyra negalima iš principo. Taigi Enskio oponentii ištarmése jokie brakonieriavimo variantai neskiriami: „klastuot irvogtvierniems nepri-dera klapams" (Žr 120); „Dievsaštriai [...] / Draud^s yr klastas ir visq vagyste/' (Žr 195-196). Sudétinga „viežlybo" ir „neviežlybo" vogimo sistema panaiki-nama - Enskio paminéti doro brakonieriavimo atvejai, kuriais jis didžiuojasi Rg, turéti} búti vertinami kaip nuodémé.
{domu, kad ir Enskio oponentai nejučia perima jo brakonieriavimo verti-nimo sistemq, kurioje svarbi vieta tenká saikui. Pasakotojo ir Selmo Žr patei-kiami brakonieriavimo atvejai labai primena Enskio Rg minétus „neviežlybo" vogimo pavyzdžius: Žr 113-116 - vagiama nesaikingai; Žr 202-205 - su ne-tinkama intencija. Taigi abi konflikto pusés sutaria dél esminés saiko kategori-jos: jeigu brakonieriaujant ji pažeidžiama, visi tokj brakonieriavimq vieningai laiko nuodémé. Tačiau radikaliai skiriasi požiúris \ brakonieriavimo intencijq. Enskiui jiyra lemiamas dalykas - nuo jos priklauso, ar vagiama „viežlybai", ar ne. O jo oponenti] ištarmése intencija apskritai nepatenka j svarstymii lauk^.
{sigilinkime \ aktantii galios santykius klastij epizóde (Žr 101-207). Šiame fragmente kalbama apie tvarkos pažeidimus, o tvarkos pobúdis yra grynai socialinis: tvarka - tai karaliaus išleisti draudimai, kuriuos búrai nuolat pa-žeidinéja. Karališkoji valdžia šiuo atveju priklauso tvarkos poliui: jos veikla turéti} tq tvark^ užtikrinti. Búdingi šiuo atveju vartojami pažyminiai: mokinti
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
jégérés (Žr 101), malonings karalius (Žr 103), kytri vartai (Žr 106), vierni lie-sininkai ir vartai (Žr 142-143). O búrai atstovauja netvarkos poliui: jie papir-kinéja pareigúnus, vagia ir šiomis savo nuodémémis dar didžiuojasi (Žr 116, Žr 144-152). Toks galios santykii} variantas matyti ir kitur Metuose: valdžia kaip tvarkos ir teisingumo garantas yra jrašyta Erelio epizodě (Pl 155-201), pasakojime apie gerajj Amtsrotq (Vd 136-258), Vakmistro pagraudenimuose (Vd 649-714) ir Dočio teismo scenoje (Žr 318-341). Tad svarstant Mery poeti-nio pasaulio bendraja^ struktury reikéti} vengti pernelyg skubotq ištarmiij, kad ponai ir valdžia Metuose atstovauja tik nedorybés ir netvarkos poliui38. Mery pasaulio sqranga tobulai simetriška: dorybés ir nedorybés sklaida iš principo nesiejama su socialine struktura, todél Donelaičiui labai svarbu pademons-truoti visus galimus atvejus: doras búras - nedoras búras - doras valdžios atstovas - nedoras valdžios atstovas. Ši universali doros socialine sklaida yra vienas svarbiausiii Meřy episteminés sarangos bruožii.
TARP NEDORÉLiy IR DORYBINGUJV -TREČIOJI METLJ PERSONAŽLJ RUŠIS
Doros ir nuodémés simetrija bei moralinii} ištarmiij aiškumas Metuose kartais savotiškai sutrinka, išduodamas jtampa^ episteminiame kúrinio lygmenyje. Dar kartq prisiminkime Enskio ir jo oponentii nuomones apie brakonieria-vima; jdomu tai, kad abi pusés tartum negirdom praleidžia didžiausi^ pole-minj svorj turinčius oponentij argumentus. Viena vertus, Enskys Žr krivúléje tartum né nesuvokia Pričkaus pasibaiséjimo ir jo déstomij etiniij imperatyvii: j šaltyšiaus žodžius jis atsainiai numoja - „Ar nedabojai, kad visi taip elgia-si búrai?" (Žr 169) Kita vertus, negirdom praleidžiama ir Enskio „viežlybo" vogimo teorija Rg. Né vienas oponentas jo atvirai neužsipuola už tai, kad jis medžius kerta mokesčiams sumokéti - visi smerkia tik tokius vogimo atvejus, kuriuos ir pats Enskys laikytq „neviežlybais". Mety poetiniame pasaulyje šitaip
Todél negalime sutikti su Kavolio nuomone šiuo klausimu: „Donelaitis skiriasi nuo Mažvy-do ir tuo, kad savo istoriniame projekte - gindamas apvalytajq tradicijq - visiškai atsisako remtis privilegijuotaja klase. Ukininkq yra ir gerii, ir blogq, visi turtingosios klasés žmo-nés vaizduojami moraliai paged^. (Doras téra vienas tos klasés pasamdytas valdininkas.)" Žr. Vytautas Kavolis, „S^moningumo trajektorijos", in: Idem, Žmogus istorijoje, p. 256.
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rúpesčiij" pradžia kaip Meíy struktúľos kodas
prasilenkiančios ištarmés visada verčia suklusti: veikiausiai už jii slypi gilesni teksto struktúros dalykai. Búrt} krivúlés scenoje raktas [ Metu tektoniky yra Enskio rankose.
Enskio portréte Donelaitis sutelké tipiškus lietuvio búro bruožus. Ens-l<ys - tai personifikuotas kaimo vyrti balsas, kurio žodžiuose ir elgesyje bene tiksliausiai atsispindi tradiciné kaimo bendruomenés etika ir vertybitj skalé. Prisiminkime, k^ apie šj búra^ žinome iš kittj Mery poetinio ciklo vietti: jis geras úkininkas (Rg 189), šaunus, išvaizdus, veikiausiai dar nesenas vyraš (Rg 93-97); jis visada yra svarbesniti kaimo jvykitj centre: pjausto kepsnius vestuvése (Rg 163-164), pradeda šokius (Rg 222-223), drasiai išvaro nekviestus svečius Peléda^ su Slunkium (Rg 254-256). Enskys viso kaimo vardu peikia šiuodu apsileidélius už prasta^ úkininkavim^ (Rg 619-643); jis yra ir tarp „viernuju" liudytoji} Dočio teisme (Žr 33o)39. Akivaizdu, kad tai - kaimo bendruomenéje didelj autoritetq turintis asmuo. Kitavertus, Enskys néra dorybés jsikúnijimas: jis didžiuojasi savo brakonieriavimu, nevengia išgerti, mégsta linksmintis ir šokti - visa tai Meŕy poetiniame pasaulyje patenka j nedorybés lauk^. Plg. Enskio eskiza^ Krizo dukters vestuvése:
Štai tuojaus Enskys, ištraukes didelj peilj,
Virtas ir keptas mésas padalyt pasisiúlé.
Bet, kaip ponai daro, tranšieruot nemokédams,
Tuo su nagais kaip burs lašiniu. šmotus nusitvéré
Ir skvarbydams ant torieliu sumeté stukiais;
Nes prisirijes jau nenumané mandagiai elgtis. (Rg 163-168)
Enskys atstovauja trečiai Metu personažu rúšiai, kuri nepatenka nei j „viežlybuju", nei j nedorélhi kategorija40. Knieti jq pavadinti tiesiog papras-tais lietuviais búrais. Kad Enskys atstovauja tam tikram kaimo bendruomenés
Plg. beveik tokj pat; jo portretq Pp (Pp 47, 68, 92-94, 201). Tik Plaučiúno keliamose krikštynose dar šmékšteli kažkoks kitas Enskys - Plaučiúno „klapčius" (Rg 721-722). Enskys paprastai laikomas „viežlybu" búru, žr. Eugenija Ulčinaité, Albinas Jovaišas, Lietuviif literatúros istorija, XIH-XVIII amžius, Vilnius: Lietuvii; literatúros ir tautosakos institutas, 2003, p. 461-462; Albinas Jovaišas, Kristijonas Donelaitis, Kaunas: Šviesa, 1992, p. 62. Gineitis Enskj kažkodél priskiria prie nedoréliq, žr. Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, p. 288.
222
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
iausiai už jii slypi gilesni tas i Mety tektoniky yra
ivio búro bruožus. Ens-xižiuose ir elgesyje bene I etika ir vertybii} skalé. tinio ciklo vietij: jis geras ir nesenas vyraš (Rg 93-rusto kepsnius vestuvése íšvaro nekviestus svečius pio vardu peikia šiuodu jis yra ir tarp „viernuju" - kaimo bendruomenéje ěradorybés jsikúnijimas: ti, mégsta linksmintis ir ;dorybés lauk^. Plg. Ens-
-168)
li, kuri nepatenka nei [ lavadinti tiesiog papras-m kaimo bendruomenés
sluoksniui, liudija Dočio teismo scéna, kurioje jis minimas tarp kitii „viernujii" liudininkii: „Stai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu, / Lauras ir Lauriené, Jeké su Pakuliene / Liudyt ir ant Dočio skiist anksti nukeliavo" (Žr 330-332). Rg Enskys dar mini tris savo draugus - Jonq, Mikolq ir Laura^ (Rg 547). Taigi jis visada pasirodo kolektyvo fone, niekada neveikia tik savo vardu.
Be Enskio, kitas ryškesnis paprastas búras yra Lauras. Tai - taip pat gar-bingas úkininkas, moI<yto Bleberio dédé (Rg 667), pakamoré (Žr 264). Regis, jiedu su Enskiu geri pažjstami, nes kartu dalyvauja Krizo dukters vestuvése (Rg 89-94, 191) ir Dočio teisme (Žr 330-331). Beto, Lauras „duoda liudyma^' Enskiui, besigiriančiam Rg savo puikiu briedkriauniu (Rg 541-547). Tiesa, Donelaičio tyréjai jau anksčiau pastebéjo, kad Metuose galbút esama dvie-ju_ Laurij41. Vienur Lauras atrodo sensteléj^s - jis rýmo ant savo „stripinio" (Pl 245), remiasi kumpa lazda (Vd 46), pasako kelis ilgus moralinius mono-logus4\ Tačiau kitur Lauras panašesnis j jauna_ vyra_: jis energingai dalyvauja Plaučiúno pabaigtuviii šventéje - velká mergas j vandenj, o „per daug mirkyts" išsilauže_s „pinq" (tvoros statinj) puola muštis (Vd 516-522). Jis raitas su Stepu, Merčium, Enskiu ir Jonu joja j vestuves, o jose groja dambreliu (Rg 91-92, 191). Plaučiúno keliamose krikštynose Lauras užsipuola Dočj ir sukelia „pe-kliška^ razbajii" (Rg 711-746)43. Šie Lauro portreto netolygumai krenta j akis, tačiau néra tokie dideli, kad neabejodami skeltume viena^ personaž^ j du. Pagaliau, ar bútij vienas Lauras, ar du, tai nepaneigia músii teiginio apie tre-čiajq - paprastujii búrij - grupq, jsiterpiančiq tarp „viežlybujii" (Šelmo, Krizo) ir nedoréliii (Plaučiúno, Dočio, Slunkiaus ir kitii). Paprastuji} búrij elgesys ir ištarmés svyruoja tarp Metu poetiniame pasaulyje veikiančhi idealo ir nedo-ros gravitaciniq laukii. Nebúdami nei tobulai dori, nei visiški nedoréliai, šie búrai mums atrodo žmogiškai artimi, simpatiški. J14 deka Donelaičio poetinis pasaulis jgauna gaivinamos asimetrijos ir natúralumo.
Taigi Enskio ištarmés reikétii laikyti búri} bendruomenés ištarmémis, o šio búro dorieji ir nedorieji bruožai laikytini kolektyviniais, búdingais visam
n). Tik Plaučiúno keliamose „klapčius" (Rg 721-722).
aité.AlbinasJovaišas, Lietuviu
ituros ir tautosakos institutas, Kaunas: Šviesa, 1992, p. 62.
lineitis, Kristijonas Donelaitis
41 Eugenija Ulčinaité, Albinas Jovaišas, op. cit., p. 460-461.
42 Jis iškeikia pasipútélj Milkii (Pl 245-293), filosofuoja apie trumpq žmogaus gyvenima^ (Vd 46-95), ragina taupiai vartoti maisto atsargas (Rg 393-437), kritikuoja ponus (Žr 391-401), išdeda | šuns dienas atsibastélius svetimtaučius (Žr 528-541).
43 Gineitis šiq Lauro charakterio savybiq nepastebi ir neabejodamas laiko jj senu žmogumi: Leonas Gineitis, op. cit., p. 287.
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčiq" pradžia kaip Mefy struktúros kodas 223
kaimui. Tokiame kontekste svarstymai apie klastas ir brakonieriavimy Rg bei Žrvyksta ne tarp dviejij individq - Pričkaus ir Enskio - bet tarp dviejij mora-liniii sistemi}. Iš vienos pusés čia pateikiama pietistiné paklusnumo ir pamal-dumo etika, o iš kitos - tradiciné lietuvui kaimo bendruomenés vertybiij skale. Metuose šiti dviejij vertybiniij sistemij santykis apylygis: nors paklusnumas ir dora diegiama griežtomis priemonémis, tačiau kaimo bendruomenés pa-sipriešinimas dar labai tvirtas. Donelaitis buvo geras kaimo stebétojas, todél ir Žr šis santykis neiškreipiamas: Enskio „viežlybo" vogimo filosofija tikrai ne mažiau jtaigi ir suprantama, nei Pričkaus ir Selmo pamokymai, grasinimai ir pagraudenimai.
Šitaip žiúrint, „klastij" terna tampa rimtos etinés dramos pagrindu, ir klausytojas netrunka pajusti sutankéjusj pasakojimo pulsy. Enskio ir Pričkaus konfliktas - jdomus reiškinys Metu poetiniame cikle: juk susikerta du garbingi búrai, gaspadorius ir šaltyšius. Tai kitokio pobúdžio konfliktas nei Pričkaus priekaištai Slunkiui (PI 418-467) ar Blékiui (PI 553-598). Enskio ir Pričkaus ginčo negalima išspr^sti vienareikšmiškai.
Jégos priemonémis diktuojama modernioji etika („jégérés", baudos, jsakai, kunigij pamokslai) jklimpsta gaivališkoje kaimo etikoje, kúri intuityviai jaučia búrams daromy skriaudy ir atmoka ponams klastomis ir nepaklusnumu. Do-nelaičiui šios etinés dramos Metuose nepavyksta išspr^sti iki galo. Bútent „ne-pavyksta", tartum literatúriné medžiaga priešintusi j o mégstamam simetrijos principui. Jei žiúrétume formaliai, Metuose aiškiai pasisakoma už naujosios etikos diktuojamy elgseny, o tradiciné kaimo etika tapatinama su nuodéme. Tačiau šis didaktinis lukštas nuolat skilinéja, išduodamas po juo slypintj konflikty. Pirmiausia Donelaičiui prireikia net penkiii ilgokij fragmentij konfliktui nusakyti ir „išspr^sti". Tokiij atvejtj Metuose reta - konfliktai čia paprastai išsprendžiami dviejij scemj ribose (plg. paukščius ir apsirijélj pony PI, Slun-kiaus epizody, Blékiaus epizody). Antra - taikli yra Enskio replika Pričkui (Žr 173-176), kad ir jis pats misky voges „šaltyšium dar nepastoj^s". Taigi jo peršamas paklusnumas ir moralumas išplaukia iš jo pareigq, o ne iš vidinés etinés savasties. Trecia, Enskio „viežlybo" vogimo filosofija Rg nesusilaukia poleminio atsako (Rg 549-590) - tradiciné kaimo etika sukritikuojama tik Žr. Šitaip Enskio žodžiams suteikiamas didesnis svoris, jis nenutildomas tuojau pat, kaip paprastai nutinka Mety nenaudéliams. Tai rodo didele^ Donelaičio poetine^ jautry literatúrinei medžiagai.
SENOJI L1ETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
Tiesa, Enskys - o su juo ir kiti kaimo vyrai - Žr paklusniai atsidusta:
O štai mus nabagus glúpus (tikt géda sakyti) Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo, Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti. (Žr 179-181)
Tačiau atsižvelgdami j tai, kq apie klastas ir vagystes esame girdéje^ kitur, nujaučiame, kad Enskys su Obriu, savo bernú, dar ne karta^ galqs kirvius ka-raliaus miškams kirsti.
BRAKONIERIAI IR METIJ S I N TAG M AT I K A
Svarstant Mety kompozicijq, svarbus dar vienas klastij izotopijos aspektas: kaip interpretuoti šios temos pasirodymq dviejose skirtingose Metu ciklo vie-tose - Enskio monologe Rg (549-590) ir búrii krivúléje Žr (107-207)? Ar čia negalétume atpažinti kokio kompozicinio Donelaičio sumanymo?
Jei Donelaitis bútií kruopščiai parinkes abiejij epizodij vietq bendrajame Mety piane, tai Enskio monológy Rg ir jo atliepinj Žr derétq skaityti tik viena tvarka: Rg^Žr, o tai savo ruožtu liudytij Metus turint griežtq sintagminj plan^. Kita vertus, abu epizodai gali búti ir nesusij^ - tokiu atveju juos galima skaityti bet kuria tvarka: ir Rg-»Žr, ir Žr^Rg.
Jeigu galiotq pirmoji hipotezé, teksto skaitymo tvarka turéti; tiesiogiai lem-ti jo rišlum^: skaitant „teisingai" (Rg^Žr), epizodai turétii vienas kitq prat^sti pagal aiškia^ logiky, kúri tuojau subyrétq, jei skaitytume „klaidingai" (Žr->Rg). Epizodij sintagminio siejimo kryptis turétq lemti dvi skirtingas interpretaci-jas. Músij galva, taip nenutinka. Enskio žodžiai Rg ir burij pokalbiai krivúléje yra suprantami ir paimti atskirai, epizodq nesieja determinacinis vienakryptis ryšys. Tam, kad suprastumém Enskio viežlybo vogimo subtilybes Rg, mums nereikia Pričkaus komentaro Žr, ir atvirkščiai - pasakotojo, Pričkaus ir Selmo moraliniai argumentai Žr suprantami ir be Enskio postringavimij Rg.
Kad abiejii aptariamij epizodq vieta sintagminéje Mety plotméje nebuvo griežtai suplanuota, netiesiogiai liudija ir šili fragmentrj „chronologinis atstu-mas" tekste: klausydamiesi Mety jprasta tvarka (Rg-^Žr), J14 ryšio nebejaučiame, nes tarp Enskio žodžiq Rg ir krivulés Žr yra daugiau nei 400 eilučiii. Tai pernelyg
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rúpesčťu." pradžia kaip Mety stmkturos kodas
didelis atstumas, kad abu epizodai sudarytq retorine^ sintagmq. {tikimesné atro-do mintis, kad Donelaitis Metuose du kartus grjžo prie tos pačios temos, pateik-damas skirtingas jos variacijas: Rg „klastos" pateikiamos be didaktinio moralo, o Žr - su tokiu moralu. Tai - du savarankiški situacijos esldzai: Enskio monologas Rg apie viežlyb^ vogima^ yra kiek mažesnés apimties, tartum neišplétotas, o Žr kxivuléje búrii ldastos tampa pagrindine terna ir sudaro aišldai kompoziciškai su-sijusj ištarmiq bloka^ (pasakotojas-Pričkus-Enskys-Selmas). Tokia^ žiúrq\ Mety mal<rokompoziciJ4 svariai paremia ir išlike^ fragmentai - Pp ir T: akivaizdu, kad Donelaitis grjždavo prie karta^ jau aprašytii temq jas plétodamas ir keisdamas. Panašus santykis, músq galva, sieja ir aptariamus Rg bei Žr fragmentus.
ETNINÉ KILMÉ IR DORA
Paskutiné Žr krivulés izotopiné gija - tai etninés kilmés ir doros sisteminis santykis. Pričkus, Enskys ir Selmas pasikeičia replikomis apie tai, ar lietuviai yra doresni už kitas tautas, ar ne. Štai tos ištarmés:
[Pričkus:] Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamútas
Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano
Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,
Taip ponus, kaip ir búrus, apgaut pasidrasin,
Tai nesidyviju, nes jiems toks prigimé búdas.
Ale k^ mislijat, kad toks túls randasi smirdas,
Kurs lietuviškai kalbédams pradeda branyt
Irvisai natboj, kad Krizas Krizq prigauna? (Žr 134-141)
[Enskys:] Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi búrai?
Švéds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,
O ir vokietis, prancúzui „vui" pasakydams,
Taip kaip tikras koks prancúzas moka prigauti. (Žr 169-172)
[Selmas:] Rods, - taré Seimas, - nei vienam klastuot nepareitis, O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka. Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuva^ giria
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
la^. {tikimesné atro-ičios temos, pateik-moralo, o : Enskio monologas neišplétotas, o Žr kompoziciškai su-. Tokiq žiurq j Metu ir T: akivaizdu, kad ir keisdamas. fragmentus.
ir doros sisteminis apie tai, ar lietuviai
72)
Ir kaip daug svetimii žmonhi, kad mus pamatytii,
Iš visti kampij šio svieto jau susibégo.
Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiuréti,
Bet ir daug prancuzii mus mylét susirinko;
Taip kad ir lietuviškai kalbédami valgo
Ir jau rübais müs, kaip mes, vilkéti pagavo;
Tikt margii marginiii dar nešioti nedrjsta. (Žr 182-191)
Kaip jau ne kartq minéjome, Metams büdinga strukturiné simetrija: vaiz-dai, personažai ir moralinés ištarmés dažniausiai sudaro kontrastines poras, siejamas su idealiojo Mety poliaus ir blogio poliaus raiška. Panašiai nutinka ir svarstant dorybe^ etninés kilmés šviesoje. Pričkus teigia, kad kitataučiai iš prigimties yra nedoréliai („Tai nesidyviju, nés jiems toks prigimé büdas"), tuo pačiu implikuodamas, kad lietuviai yra iš prigimties dori. Iš čia kyla jo nerimas, kai realybé paneigia šj prigimtinés dorybés postuláty: „tüls smir-das / lietuviškai kalbédams pradeda branyt / Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizq prigauna".
Enskio atsal<ymas ir vél tartum neužgriebia Pričkaus priekaišti} esmés: jam neatrodo, kad lietuviii vagiliavimas ir klastos bütij kuo ypatingos - „visi taip elgiasi bürai". Jei Pričkaus ištarmése lietuviams skiriama ypatinga vieta tarp kitij tautij, tai Enskio moralinéje sistemoje dora ir etniné kilmé iš principo nesiejamos. Enskys neneigia lietuvius vagiliaujant - jis tiesiog nelaiko J14 iš-skirtine tauta, tuo savotiškai sumažindamas jii nuodémingumo „svorj".
Selmo žodžiuose pateikiamas dar kitoks etninés kilmés ir doros santykhj vaizdas. Viena vertus, jis panašiai kaip Pričkus lietuviams skiria ypatinga vietq („nei vienam klastuot nepareitis / O lietuvninkams dar juo daugiaus nepri-tinka"). Kita vertus, jis ryškiai nuo Pričkaus skiriasi savo pozityviu požiuriu j esama^ situacija; jo žodžiuose nematyti jokiij tautos dorovinio nuopuolio ženkkí. Lietuviij dora ne tik nesilpsta, bet dargi plinta, užkrésdama ir kita-taučius: „Taip kad ir lietuviškai kalbédami valgo / Ir jau rübais müs, kaip mes, vilkéti pagavo."
Selmo kalba glumina: niekur kitur Metuose néra panašiq visuotinés dory-bingujii meilés scenii, kuriose kitataučiai lietuvius ir Lietuva^ girtij, mylétij ir perimtii lietuviii papročius. Daug dažniau (bet ne visada) lietuviii ir kitatau-ČÍ14 santykiams büdinga abipusé panieka ir nepasitikéjimas. Tad Selmo kalba
VAIDAS ŠEFERIS. „Žiemos rupesčii}" pradžia kaip Mety struktüros kodas 22y
atrodo neturinti sisteminio pamato Meřy poetiniame pasaulyje, tartum bútii iš piršto laužta.
Didžiausias kontrastas susidaro ne tarp Pričkaus ir Enskio, bet tarp Prič-kaus ir Šelmo ištarmhi. Šaltyšiui atrodo, kad pasaulisyra dukart nedoras: jame lietuviai (kurie turétrj búti iš prigimties dori) klastuoja kartu su kitomis (iš pri-gimties nedoromis) tautomis. Šelmo nuomone, visas pasaulis yra doras - jame draugiški kitataučiai atvyksta j Lietuvq iš lietuviq pasimokyti dorybingumo. Taigi Šelmo ir Pričkaus ištarmes sieja aiškus tezés ir antitezés santykis. Todél pagal binarine_ Metu diskurso logiky, kurioje idealiojo poliaus ir blogio raiškai búdinga simetrija, Šelmo ištarmé tiesiog „přiválo" atsirasti Žr tekste. Šelmo replikos verte - grynai kompoziciné: tai optimistiné atsvara Pričkaus pesimiz-mui. O Šelmo nuomonés „realus" pagrjstumas ar nepagrjstumas téra antraeilis dalykas44. Músu_ galva, Šelmo ištarmé - viena ryškiausiii Metu kompozicijos „iliustracijq", išryškinanti kertinj j os principy: poetinis pasaulis Donelaičio poetikoje aprašomas binarinémis opozicijomis.
Enskio žodžiai, savo ruožtu, dar kartq patvirtina šio personažo vietq tarp doriiji} ir nedoréliii. Jo atsakymas keistas, jis prasilenkia tiek su Pričkaus, tiek ir su Šelmo požiúriu: lietuviai vagia, bet tai - nieko baisaus, nes visi kiti irgi yra vagys ir apgavikai... Enskio replika - dar vienas Metu teksto asimetrinis elementas, išduodantis gelminq jtamp^, atsirandanči^ tarp doros ir tautišku-mo paradigmij. Jij prieštar^ yra pastebéj^s Žukas:
Matyt, reikia pripažinti, kad „Metuose" jungiamos dvi vertybinés orientacijos: universalii} vertybiii skalé (jq išreiškia dešimt Dievo jsakymu), kuri taikytina vi-soms tautoms ir visiems luomams, ir jq lydinti (bet neužgožianti) kita vertybiu sistema, kurioje ypatingas vaidmuo tenká lietuviij tautai ir búrij luomui.45
Abi čia minimos vertybinés orientacijos turi atramii XVIII a. Mažosios Lietuvos istoriniame kontekste, tačiau jii sisteminis santykis Metuose gana sudétingas: pirmieji tautinés savivokos pradmenys ir tikéjimas doroviniu lie-
44 Bútina pastebéti, kad, remdamiesi vien Žr pradžia, negalime adekvačiai aprašyti etninés kilmés ir doros sisteminrq santykiq Metuose - tai kur kas didesnés apimties užduotis: daug svarbiii ištarmiq šiuo klausimu yra kitose Metu dalyse ir net kiek toliau Žr (plg. Lauro ir Šelmo dialogy Žr 528-552).
45 Saulius Žukas, op. cit., p. 33.
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
jasaulyje, tartum bútii
Enskio, bet tarp Prič-dukart nedoras: jame irtu su kitomis (iš pri-saulisyra doras - jame nol<yti dorybingumo. tezés santykis. Todél iliaus ir blogio raiškai asti Žr tekste. Šelmo ara Pričkaus pesimiz-stumas téra antraeilis Mety kompozicijos ; pasaulis Donelaičio
personažo vietq tarp tiek su Pričkaus, tiek usaus, nes visi kiti irgi lety teksto asimetrinis tarp doros ir tautišku-
vertybinés orientacijos: kymu), kuri taikytina vi-xgožianti) kita vertybiu ir búrir luomui.45
ni} XVIII a. Mažosios antykis Metuose gana kéjimas doroviniu lie-
adekvačiai aprašyti etninés nés apimties užduotis: daug kiek toliau Žr (plg. Lauro ir
tuviii ypatingumu jau priklauso tautinio atgimimo epistemai, o universaliô-sios vertybiii skalés šaknys tebeglúdi archajiškoje XVIII a. religinés ir gentinés tapatybés paradigmoje. Žr teksto kompozicijoje šios jtampos pasireiškia bú-tent per ištarmiij kompozicinés simetrijos „sutrikimus", kuriuos užfiksavome Pričkaus, Enskio ir Šelmo replikose.
ISVADOS
Mikrokompoziciné „Žiemos rúpesčiij" analizé atskleidžia kai kuriuos Donelaičio poetikos bruožus ir Mety teksto organizavimo désningumus. Vienas ryškiausii} tokiij désningumij - tai poetinio pasaulio simetrijos principas. Kie-kvienam veiksmui ieškoma atoveiksmio, kiekvienam teiginiui - priešingo tei-ginio, doros raišk^ visada atsveria nuodémés raiška ir atvirkščiai. Sis potraukis simetrijai ir tvarkai - labai ryški Donelaičio poetikos dominante.
Kita vertus, analizé rodo, kad literaturiné medžiaga savotiškai priešinosi tobulai pasakojimo simetrijai, ir Donelaitis šia_ jtampa_ gyvai juto. Gyvúnai Metuose atrodo esa^ arčiau Dievo nei žmonés, niekaip nepavyksta išnaikinti búrii klastií, Pričkaus skelbiamas dorybingumas ir paklusnumas patenka j socialinés aporijos situacij^. Analizé parodé, kad tradicin^ Mety personažii struktury, kurioje veikéjai skirstomi j doruosius ir nedorélius, bútina papil-dyti trečiuoju elementu - paprastais lietuviais búrais - kuriij elgsena jvairiais pustoniais varijuoja grynaja_ doros ir nedorybés raiška^
Tokiuose tektoniniuose teksto lúžiuose, kurie žymi nukrypimus nuo idea-lios poetinio pasaulio simetrijos, nuolat prasiveržia poleminé Mety energija, pralaužianti didaktizmo kiautq ir suteikianti Mety poetiniam pasauliui gyvy-bingumo. Žinoma, toks vertinimas formuluojamas iš šiuolaikinio literatúrinio skonio pozicijii - pačiam Donelaičiui idealiai sutvarkyto pasaulio „deformaci-jos" veikiausiai turéjo atrodyti kaip tam tikras kompozicijos trukdis, plg. Žuko mintis šiuo klausimu:
Neigiami „Metu" veikéjai, iliustruojantys vienokias ar kitokias žmogiškas ydas ir ši-tokiu budu individualizuoti (šiandien mes bútent tai laikome personažo vertybe), paklus^ lwietimui, turétii tapti panašús j „viežlybuosius", kitaip sakant, niveliuotis.
VA1DAS ŠEFERIS. „Žiemos rúpesčiq" pradžia kaip Mefy strukturos kodas 22CJ
Literaturiškai gyvas Dočys turéti} tapti sustingusiu tobulume Šelmu ir pan. Tokia perspektyva, aišku, neatitinka šiandieninio literatůrinio skonio, tačiau priešingos tendencijos jau negalétii priimti K. Donelaitis.46
Šunku pasakyti, ar Donelaitis savo literatůrin^ medžiag^ tobulai valdé, ar intuityviai pasiduodavo jos diktuojamai plétojimosi logikai (veikiausiai vyko abu procesai), tačiau analizé rodo, kad Donelaičio poetikoje esama jtampos tarp poetinio sumanymo (su jam büdinga strukturine simetrija) bei jo jků-nijimo tekste, kuris kartais „nusprüsta" kitur, nei buvo galima tikétis. Tokii} nusprüdimij Donelaičio küryboje yra nemažai47. Netikéti teminiai posůkiai ar nelauktos personažq permainos yra svarbus Donelaičio poetikos bruožas, kurj sietume tiek su individualia poetinio talento raiška, tiek ir su Donelaičio epochos literaturiniu kontekstu.
Mikrokompoziciné analizé taip pat atskleidé svarbius Žr teksto sintagmi-nio ir paradigminio piano skirtumus. Asimetrinj šit} planij santykj laikome sisteminiu Mety poetinio ciklo bruožu ir siejame jj su šnekamuoju teksto pobudžiu. Be to, silpna sintagmatika ir stebétinas paradigminis rišlumas yra svarus argumentas laikyti Metus ne vienu ir vientisu tekstu, bet keturiii poe-tiniit kurinni ciklu. Šunku jsivaizduoti, kad juvelyriškai nušlifav^s kiekviena^ savo hegzametro eilute^ Donelaitis bütii nesugebéj^s sujungti pavienhi Mety scenij j vientisa^ sintagminq grandin^ su aiškia pradžia ir pabaiga. {tikimesné atrodo prielaida, kad griežto kompozicinio piano tiesiog nebuta. Donelaičio poetikoje atpažjstame šnekamajam diskursui büdingq pasakojimo modelj: kontraste ir asociatyvinio junglumo principais siejamas tekstas plétojasi be smulkaus visumos piano, sintagminéje plotméje jgaudamas natüralios asi-metrijos ir netolydumo. Metai - organiška visuma, kuri veikiau augo savai-me, negu buvo griežtai Donelaičio komponuojama: plg. simptomiškq pasyvo formq Donelaičio pastaboje apie Vd: „Der Sommer ist über 600 Hexameter
46 Ibid., p. 35.
47 Ryškiausi diskursyviniuj lužiq pavyzdžiai Donelaičio küryboje - tai „Pasáka apie šudva-balj" ir Dočio teismo scéna Žr. Abiem atvejais pasakojimas pasuka netikéta linkme, mus glumindamas ir keldamas nemažai interpretacinhi sunkumuj. Žr. Saulius Žukas, „Bet kam tai visa sakmé? Kristijono Donelaičio pasakéčios analizé", in: Idem, Zmogaus vaizdavimas Hetuviq literatüroje, p. 42-72.
SENO]I LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
e Šelmu ir pan. Tokia nio, tačiau priešingos
igq tobulai valdé, ar cai (veikiausiai vyko koje esama jtampos imetrija) bei jo jkü-Falima tikétis. Tokiií ti teminiai posukiai io poetikos bruožas, tiek ir su Donelaičio
s Žr teksto sintagmi-anii santykj laikome i šnekamuoju teksto ligminis rišlumas yra ;stu, bet keturh} poe-nušlifavqs kiekviena^ jungti pavieniii Metu r pabaiga. Jtikimesné ig nebüta. Donelaičio [ pasakojimo model}: is tekstas plétojasi be iamas naturalios asi-ri veikiau augo savai-;. simptomiškq pasyvo : über 600 Hexameter
lang geworden."48 Tačiau vaizdams šitaip „savaime" plétojantis sintagminia-me plane, gilioji poetinio pasaulio struktura lieka nekintama: nepajudinamas tikéjimas Dievo apvaizda, doros imperatyvas, griežtos tvarkos ir hierarchijos poreikis galioja bet kurioje kúrinio vietoje. Metai - vientisas poetinis pasaulis, bet vargu ar vientisas tekstas.
Kita vertus, musí} analizé rodo, kad nejmanoma adekvačiai analizuoti atskirij Metu daliii neatsižvelgiant j poetinio ciklo visum^: kiekviename Žr analizés žingsnyje atpažjstame sisteminius ryšius su kitais Mety fragmentais ar kompozicijos ypatumais. Tad negalima sutikti su Nesselmanno nuomone, kad keturi Donelaičio metli laikai yra atskiros idilés, nesudarančios didesnés visumos49. Mikrokompozicinés analizés metu aptikti diskurso izotopiji} pluoš-tai, siejantys Žr su kitomis Mety dalimis, prieštarauja tokiai minčiai. Tiesiog Mety sudaroma visuma yra nesintagminio pobúdžio: Nesselmannas buvo teisus, nepripažinqs Mety kaip vieno ir vientiso teksto (kaip poemos), tačiau nebeatpažino iš paradigminio piano išplaukiančio jij rišlumo. Mums atrodo, kad poetinio ciklo struktura šj nesusipratima^ bent iš dalies padeda išspr^sti. Metus laikydami keturh} kúrinii} ciklu ir atsisakydami griežtos sintagminés J14 skaitymo tvarkos (pradžios ir pabaigos, privalomo dalni eiliškumo), tuo pačiu išsaugome paradigminio visumos rišlumo galimyb^.
Toks žiúros taškas mums atrodo svarbus bandant atnaujinti Mety interpre-tacijij skale^ ir perskaityti Donelaitj iš naujo. Rézos ir Nesselmanno laikysenos (ir iš ji} išaugusios dvi konřliktuojančios íilologinés tradicijos) neturéjo ben-drii s^lyčio taškq, tačiau abi išryškino budingus Donelaičio poetikos bruo-žus. Mety kaip poetinio ciklo samprata leidžia tuos bruožus susieti {vientisq sistemq ir jveikti tradicin^ interpretacijii jtamp^. Mums atrodo, kad tai gali búti naudinga.
e - tai „Pasáka apie šudva-suka netikéta linkme, mus Ir. Saulius Žukas, „Bet kam dem, Žmogaus vaizdavimas
48 „Vasarayra per 600 hegzametrq išaugusi." - Kristijonas Donelaitis, op. cit., 86-87.
49 Georg Hans Ferdinand Nesselmann, op. cit, p. IV.
VAIDAS ŠEFERIS. „Ziemos rupesčiij" pradžia kaip Meřy struktüros kodas       23 1
ŠALTINIAI IR LITERATURA
ČIOČYTÉ DALIA, Literatüros teologija: Teologiniai lietuviu literatüros aspektai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
DILYTĚ DALIA, „Kristijonas Donelaitis", in: Senosios Lietuvos literatura 1253-2795, sudaré Sigitas Narbutas, Vilnius: Lietuviij literatüros ir tautosakos institutas, 2011, p. 356-363.
DONELAITIS KRISTIJONAS, Raštai, Vilnius: Vaga, 1977.
GINEITIS LEONAS, „Jvadas", in: Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1977, P- 5-33-
GINEITIS LEONAS, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, 2-asis pataisytas ir papildytas
leidimas, Vilnius: Vaga, 1990. GINEITIS LEONAS, Kristijono Donelaičio aplinka, (Senoji Lietuvos literatura, kn. 9),
Vilnius: Lietuviii literatüros ir tautosakos institutas, 1998. GREIMAS ALGIRDAS JULIEN, Sémantique structurale: Recherche de méthode, antrasis
trečiojo leidimo tiražas, Paris: Presses Universitaires de France, 2007. GREIMAS ALGIRDAS JULIEN, COURTÉS JOSEPH, Sémiotique: Dictionnaire raisonné de
la théorie du langage, Paris: Hachette Livre, 1993.
GREIMAS ALGIRDAS JULIUS, Struktúriné sémantika. Metodo ieškojimas, išprancüzij k. verte K^stutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005.
JOVAIŠAS ALBINAS, Kristijonas Donelaitis, Kaunas: Šviesa, 1992. KABELKA JONAS, Kristijono Donelaičio rastu leksika, Vilnius: Mintis, 1964. KAVOLIS VYTAUTAS, „Epochij signatüros", in: Idem, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994. P- 356-558.
KAVOLIS VYTAUTAS, „Samoningumo trajektorijos", in: Idem, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 121-354.
MIELKE CHRISTIAN GOTTLIEB, Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Leh-re, Königsberg: Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerey, 1800. Knyga prieinama internete: http://books.google.cz/books?id=iZFJAAAAcAA J&printsec=frontcover&dq=mielcke+anfangsgr%C3%BCnde&hl=en&sa=X& ei=iE-SUpzuGZGBhAem4oD4DA&redir_esc=y#v=onepage&q=mielcke%20 anfangsgr%C3%BCnde&f=false
NASTOPKA KEJSTUTIS, „Semiotikos termimi žodynélis", in: Algirdas Julius Greimas, Struktúriné sémantika. Metodo ieškojimas, iš prancüzq k. verte Kestutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 337-353.
NESSELMANN GEORG HANS FERDINAND, „Vorrede", in: Christian Donalitius Litauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer {Jehersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag von Hübner & Matz, 1869, p. III-XIV.
PETKÜNAS DARIUS, „Poema „Metai" - pamokslii rinkinys?", in: Tiltai, 1998, Nr. 2-3, p. 127-134.
232
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA
PETKÜNAS DARIUS, „Kunigo Kristijono Donelaicio ganytojiska veikla, teologiniai mo-tyvai „Metuose" ir kituose rastuose", in: Biblija ir literatüra, (Tiltai. Priedas: Mokslo darbai, Nr. 27), Klaipeda: Klaipedos universiteto leidykla, 2005, p. 61-88.
RASTIER FRANCOIS, Semantique interpretative, Paris: Presses Universitaires de France, 1987.
RHESA LUDWIG JEDEMIN, „Vorbericht", in: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. d. Theologie, Königsberg: Gedruckt in der Königl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei, 1818, p. V-XXI.
RHESA LUDWIG JEDEMIN, „Anmerkungen zum vierten Gesänge", in: Das Jahr in vierGe-sängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Profi d. Theologie, Königsberg: Gedruckt in der Königl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei, 1818, p. 157-162.
SEFERIS VAIDAS, „Kristijono Donelaicio Metu kompozicijos problemos", in: Literatüra,
2012, t. 54 (1), p. 39-55. SILBAJORIS RIMVYDAS, „Teksto plotmiu santykiai Donelaicio Metuose", in: EgzodoDo-
nelaitis: Lietuviu iseiviu tekstai apie Kristijonq Donelaitj, sudare ir parenge Mikas
Vaicekauskas, Vilnius: Aidai, 2001, p. 403-425.
ULCINAITE EUGENIJA, JOVAISAS ALBINAS, Lietuviu literatüros istorija,XIII-XVIIIam-
zius, Vilnius: Lietuviii literatüros irtautosakos institutas, 2003. VENCLOVA TOMAS, „Erdve ir laikas Donelaicio „Metuose"", in: Idem, Vilties formos,
Vilnius: Lietuvos rasytojii sajungos leidykla, 1991, p. 261-266. ZUKAS SAULIUS, „Bet kam tai visa sakme? Kristijono Donelaicio pasakecios analize",
in: Idem, Zmogaus vaizdavimas lietuviq literatüroje, Vilnius: Baitos lankos, 1995,
p. 42-72.
ZUKAS SAULIUS, „Idealusis Kristijono Donelaicio Metu polius", in: Idem, Zmogausvaiz-davimas lietuviu literatüroje, Vilnius: Baitos lankos, 1995, p. 73-91.
ZUKAS SAULIUS, „Donelaicio Metq rislumo klausimu", in: Idem, Zmogaus vaizdavimas lietuviu literatüroje, Vilnius: Baitos lankos, 1995, p. 92-109.
ZUKAS SAULIUS, „K. Donelaicio „Metu" pasakotojas ir personazai", in: Darbai apie Kristijonq Donelaitj, sudare ir redagavo Leonas Gineitis, Aigis Samulionis, Vilnius: Vaga, 1993, p. 28-35.
VAIDAS SEFERIS. „Ziemos rüpesciq" pradzia kaip Mefy strukturos kodas
Vaidas Seferis
The Opening of 'The Cares of Winter' as the Structural Code of The Seasons
Summary
This paper offers a micro-compositional textual analysis of the opening of'The Cares of Winter', one of the four parts of The Seasons by Kristijonas Donelaitis. The analysis reveals the unique nature of this text and gives an insight into the general features of Donelaitis' poetics, such as conflicting narrative-temporal structures (circular and linear), the topology of the poetic universe (in which the categories of order and disorder are depicted as the primary ones), and the structural discrepancy between the paradigmatic and syntagmatic levels of the text. The analysis leads to the conclusion that The Seasons should not be considered as an integral and coherent narrative poem, but as a poetical cycle of four independent poems.
The micro-compositional analysis of'The Cares of Winter' reveals important features in Donelaitis' poetics. The deep structure of The Seasons is characterized by the systematic aspects of order and symmetry: each phenomenon depicted in The Seasons has its antipode, while on the syntagmatic plane of the text we observe a contrasting play of their expression. The second principle of the syntagmatic composition of The Seasons is the associative coherence typical in a spoken text. The analysis also highlights the systemic differences of text coherence on the syntagmatic and paradigmatic planes. The 'disorders' of the structural symmetry of the text, which enable the introduction of a new subspecies of characters in The Seasons or a consideration of the relationship between linear and cyclic time in the narrative poem, are also significant.
SENOJI LIETUVOS LITERATURA. 37 KNYGA